Autorius: Paulius Akelaitis

 

15 sekundžių patirti krečiančią baimę, bet ne mirties apaštalams, o gyvenimo saulei.

 

24 mintuės neišviangiamai pasaulio pabaigai ir Apokalipsės žirgų kanopų dūžiams į mirštančią motiną žemę.

 

36 sekundės pripažinti sau, kad mūsų egoizmas yra Cheopso piramidės dydžio, o mūsų altruizmas telpa į faraono kapą.

 

4 minutės penkiais sustirusiais pirštais pakelti širdgėla perpildytą gyvenimo taurę ir išgerti už neatitolinamą jo pabaigą.

 

1 naktis netekti tave saugojusio baltasparnio angelo ir suprasti kodėl kartais taip graudžiai verkia dangaus karalystė.

 

8 vlandos justi tavo rankas deginantį ir kojas stingdantį nuovargį, tokį pat, kokį jautė Feidipidas po 42195 metrų bėgimo.

 

3 akimirkos patirti visagalią nirvaną lengvais ir staigiais kirčiais sutraukančią plienines grandines kažkada kausčiusias tavo džiaugsmą.

 

2 sekundės suprasti, kad narsieji patriotai bet kuriame karo lauke krinta patys pirmieji ir kuo bailsenis esi, tuo ilgiau gyveni.

 

1 neramus rytas užsiauginti angelo sparnus ant savo demoniškos nugaros, bet ne tam, kad norėtum skristi, o tam, kad bijai nukristi.

 

27 minutės išdidžiai atsistoti ant pirmos vietos pjedestalo ir suprasti, kad pačiu geriausiu tampama tik vieną vienintelį kartą.

 

1 sekundė per klaidą nužudyti ką tik gimusį kūdikį ir suprasti kas yra ta didžioji gyvenimo klaida, kurios jokia kaina nepakartotume antrą kartą.

 

10 metų kariauti nematant prasmės ir žinoti, kad karo pabaigoje tavo kraujo ir kūno mišinys bus vienas iš milijono ir jau nebesvarbu laimėjusiųjų ar pralaimėjusiųjų pusėje.

 

7 minutės ištarti paskutinius žodžius, kai akys jau tapo baltesnės už sniegą, lūpas jau bučiuoja mirties angelai, o siela jau ieško raktų nuo rojaus arba pragaro vartų.

 

27 metai perrinkti kažkieno sukurtą pasaulį dulkelė po dulkelės ir suprasti, kad kurti yra daug sunkiau negu beatodairiškai viską šluoti nuo žemės paviršiaus.

 

5 metai įsisamoninti, kad nebėra arba visagalio Dievo, arba niekada nenuspėjamo Velnio, nes vienas jų jau seniai šventė pergalę kruvinoje gladiatorių arenoje.

 

10 minučių laikyti kairėje rankoje šaltą ginklą ir jausti nenumaldomą norą kur nors iššauti paskutinią likusią kulką, kyla noras ką nors nušauti arba nusišauti pačiam.

 

7 savaitės pamilti žmogų, kuris niekada tavęs nemylės, mylėti jį visa širdimi ir matyti kaip vieną pavasario rytą jis tiesiog dingsta iš tavo jau beverčiu tapusio gyvenimo amžiams.

 

1 gyvenimas pasenti ir palietus gilią raukšlę savo veide suprasti, kad jaunystė tai ligos pradžia, senatvė yra ligos pabaiga, nes jeigu gyvenimas nebūtų liga, jo pabaigoje mes paprasčiausiai nemirtume.

 

3 naktys sapnuoti kaip lengvai iš dangiaus krinta mieguisti angelai ir dar miegantys demonai, kaip žemė pasidengia juodu gėriu ir baltu blogiu, kaip visos bepročių mintys tampa protingų žmonių idėjomis.

 

1 vakaras skandinti save neaprėpiamų vandenynų verpetuose ir išsiaiškinti kas geriau plaukia ar tavo kūnas, kurio likimas jau seniai aiškus, ar tavo beprotiškų idėjų sklidina pasąmonė, prie kurios rankas bijojo prikišti net pats laikas.

 

10 dienų bėgti, bėgti nuo visko, nuo nelaimingos meilės, kurios geriau net nebūtų buvę, nuo pilko pasaulio, kurio niekas gal geriau ir nebūtų sukūręs, bėgti nuo savęs paties, tokio beviltiškai tikinčio laiminga šio gyvenimo pabaiga.

 

1 beprotiška naktis sukurti įtaigų muzikos ar kito meno kūrinį, kad įsirašytum į pasaulio istoriją auksinėmis raidėmis ir būtum prisimenamas ne vien kaip beprotis turėjąs milijoną unikalių, bet taip niekada dienos šviesos ir neišvydusių idėjų.

 

14 valandų suprasti, kad pasaulyje stipriausias yra mąstantis žmogus, mūsų tvirtos rankos kažkada kūrė, o dabar griauna beribį pasaulį, mūsų protai kažkada buvo konservatyvūs, o dabar kiekvienas jų turi po beprotišką idėją kaip pakeisti kažkieno sukurtą žemę, mūsų kraujas kažkada liejąsis pamažu dabar laistosi upėmis ant visko, ką kažkada sukūrė žmogus.

 

1 trumpas vakaras prisiminti viską, ką esi pamiršęs, prisiminti kaip pirmą kartą pamatyta krentanti kometa išpildė tavo seniai pamirštą norą, prisiminti kaip palietus nepažįstamo žmogaus ranką tu supratai, kad gyvenimas yra kupinas kelių ir klystkelių ir pagaliau prisiminti kaip pirmą kartą širdžiai pakeitus plakimo ritmą tu supratai, kad meilė ir tragedija yra neatsiejami ateities vaizdai.

 

1 ilgas žvilgsnis žiūrėti į pasaulį visada atspindėjusį veidrodį ir jame matyti absoliučiai viską: didingai stovintį žemės kūrėją, beviltiškai ant kelių sukniubusį pasaulio naikintoją, meile sau spinduliuojantį nepasotinamą egoistą, visada pagalbos ranką pasiryžusį ištiesti grobuonį, nelaimingos meilės kankinamą busimąjį savižudį, net ir menkiausios tamsos bijantį apsimetėlį herojų, išorėje tobulą, o viduje visus, absoliučiai visus šlykščiausius bruožus, tauriausius jausmus, juodžiausią purvą ir šviesiausią protą talpinantį save.

 

 

 

Kiekvienas savyje talpiname nesuvaldomą beprotį, bebaimį herojų, kvailą įsimylėjėlį, nenuilstantį medžiotoją ir neklystantį pranašą. Nesuvaldomas beprotis nežino kas yra laikas, jis net nesuvokia, kad laikas yra didesnis beprotis ir nesvarbu kiek žmogus yra pasiryžęs įgyvendinti grandiozinių planų, tai priklauso ne nuo jo. Mumyse tūnantis bebaimis herojus kiekvieną dieną yra pasiryžęs nugalėti visas pasaulyje esančias gamtos stichijas ir visus aršiausius priešus, tačiau jis niekada nenugalės paties aršiausio-savęs. Mūsų gelmėse pasislėpęs kvailas įsimylėjėlis temyli vieną žmogų, niekada nemylėsiantį jo ir jis net nesupranta kiek aplinkinių karštai myli jį patį. Mumyse pasislėpęs nenuilstantis medžiotojas yra pasiryžęs sumedžioti visus ir kelti vieną trofėjų po kito, bet geriausio trofėjaus-laisvės, jis niekada neiškels aukštai virš savo pavargusios galvos. Kiekviename gyvenantis neklystantis pranašas mano žinąs visą ateitį, kad ir tūkstantį metų į priekį, tačiau niekas jo nenori klausyti, nes jo pranašaujama  pabaiga paprasčiausiai yra nesuprantamai arti…