Autorius: Virginijus Sungaila
Laiškanešys per savo
Išeigines dienas leidžia
Uždirbtus pinigus prie
Tvirto virtuvės stalo
Ant lango
Užlipęs vėjo šešėlis
Rausiasi po svetimas mintis
Alėjos gyvena
Savo tyla
Blaškosi
Amžinybė
Lietaus košmaruose
Trokštanti nusižengti
Rytui
Atverti paslaptį
Mūsų
Išsekusiems žvilgsniams
Elgetauti ties horizonto
Juosta ir išvargus
Užmigti
Sudrumstoj tiesoj
Eteryje
Gyvena poezija ir netektys
Laikas užkimšo parą
Ėmė blukti nukritusi žvaigždė
Vieversiai tupia
Ant dangaus antakių
Išbaidydami niūrias
Dienas
O
Tuštuma
Atlanko mus
Saleziečius ir atleidžia tamsą
Malonėje
Ilsisi
Lengvabūdiški miestai
Drėgni delnai gręžia naktį
Amžinybė pusiau nusirengus
Laukinės kalbos šešėlyje
Originalus mėnulio žibintas
Laiko naktį
Ir
Tingiai lydo
Atvirumą
Meluojanti tuštuma
Atsimuša į šakų
Ramybę
Garsas yra tik stygos mušimas
Atgimstančiai nakčiai
Rašau savo drėgnu šešėliu
Išstumdamas
Tamson paskutinius
Apnuodytus žodžius
Susėdę
Klajūnai
Išgeria
Raudono vyno ir
Mėnesienoje
Aptveria poezijos rūsį
Numazgoja nežiniai kojas
Tyliai užkalbina kurtizanes
Ėjusias prošal
Rusvi plaukai
Išsidraiko
Čigonės gėlėta skara
Atsiduoda klajonėm
Rokenrolas įsipila nuotaikas
Durys
Atsiveria į likimo šventvagišką ištarmę
Susigėsta mūsų buvimas
Balta diena
Elgetauja
Aidas sūpuojasi
Tankmėje
Rūką
Išgeria
Čiulbanti
Ėdžiose lakštingala
Diena
Operuojanti
Miesto triukšmą
Išsibarsto
Netiesoj o žemėje
Yra tik
Klaidos
Atleidžiančios gatvėms
Skubėjimą
Hipiai išspardytom sielom
Elgetauja gatvių menėse
Laikydami roko skambesį
Gėlėtas svajonių nuotrupas
Atiduodami nukryžiuotajam
Tavo
Atmintis
Užgrobusi
Talpas
Vienatvės
Yra švariai dusli
Dienos fleita
Aptaškanti mus
Savo garsais
Elegantiškas mėnulis
Dykinėja ties sapno linija
Iš žvaigždžių byra
Tyla
Akimirka pilnutėlė tavęs
Skausmas
Ištrina
Mūsų būties tašką
O už jo
Nusileidžia
Apsvaigusi
Saulė
