Autorius: Virgis Pračkaila

Aštuntame aukšte ant palangės ramiai sau tupėjo šūdas. Pavadinkime jį Volfgangu Amadėjumi garsaus kompozitoriaus, kurio Jūs vis tiek nežinote, garbei. Kaip jau buvo minėta, jis tupėjo ant palangės – paprastos, skardinės – tūlas disleksikas sugebėtų ją sukonstruoti. Volfis (kaip jį švelniai vadino palangės savininkai) buvo mažas išore, tačiau didis vidumi – netgi rašė savo memuarus, kuriuos išdidžiai pavadino “Mužikas lenkų (palangė buvo Vilniuje. Čia ir toliau pastabos autoriaus) ir Lietuvos”. Tiesa, šiuos memuarus jis platino tik draugų, kurių neturėjo, tarpe, todėl buvo bekrentąs į finansinę bedugnę, kuri buvo 47 aukštais žemiau. Taip pat šitas mūsų šūdas beprotiškai mėgo kurti senovės graikų tragedijas ir netgi pagaudavo kartais save beatnašaujantį aukas Sofokliui. Žinoma, šios jo tragedijos neturėjo nieko bendro nei su senove, nei su Graikija, o ir  kūrinių pavadinimai skambėjo kažkaip jau labai girdėtai (“Naktigonė” ir “Medvaržčiais prisuktas Promenadas”), bet tai buvo vienas iš nedaugelio būdų, kuriais mūsų Volfis galėdavo išsivaduoti iš dvokiančios kasdienybės. Tačiau ne vienintelis: laisvalaikiu (kuris trukdavo visą jo laiką) šūdas stebėdavo priešais esančio namo gyventojus, kartais užmesdamas keletą kandžių ir sarkastiškų replikėlių, nusitraukdavo sau rankas ar kojas, bei mėtydavo jas į praeivius (ir praeives). Vienu žodžiu, gyveno neiplnavertišką smirdintį gyvenimą.

Taip ir būtų sau toliau ilgai ir nelaimingai gyvenęs, bet atėjo karas. Prasidėjus visuotinei mobilizacijai, į kariuomenę buvo pašauktas ir mūsų Volfgangas. Nors ir buvo pilnapadis, medikų komisijos išvada skambėjo kaip nuosprendis;”Tinkamas karo tarnybai”. Mūsų herojus suprato, kad kariuomenėj jis bus šūdo vietoj, o kadangi jo literatūrinį išsilavinimą (po mokyklos baigimo trumpai studijavo neoklasikinę filologiją) buvo galima įvertinti 7,5 balais iš 9,4, šioje situacijoje tuoj pat buvo išvesta paralelė su Jaroslavo Hašeko aprašytu kareiviu Šveiku, kuris, nors ir būdamas medikų pripažintas idiotas, vis tiek tiko karinei tarnybai. Karas nebuvo paprastas – tai buvo tikras “The Clash of Civilizations”, kaip pasakytų Samuelis Huntingtonas. Fabijoniškės kovojo su Pašilaičiais. Fabijoniškėms, kurių gretose kovojo ir Volfgangas, vadovavo Jo Ekselencija R. Lickas. Pašilaičių gretose buvo nepalyginamai garsesni vardai – vien ko verti neformalūs 17 troleibuso vadai Romka, Špomka ir Banginis.

Ir mūšis atėjo aršus ir kraupus. Abi kariuomenės išsirikiavo neutralioje aikštėje – ant Šeškinės kalvų. Narsieji fabijoniškiečiai, perpratę daugelį svetimų kultūrų, sušoko haką ir čardašą, o Pašilaičių kovotojai pasirodė ne tokie dideli meno ir kultūros gerbėjai ir bešokančius priešus sušaudė arba uždaužė buožėmis, taip sakant, užbuožino. Iš visos Fabijoniškių kariaunos gyvas liko tik Volfgangas (koks netikėtas siužeto vingis!). Netgi pats R. Lickas žuvo – užmynė ant kamščio, kuriuo, kaip vėliau pasirodė, buvo užkimšta mina.

Grįžo šūdas iš karo. Nors ir pralaimėjęs, tačiau širdyje jis išliko didis. Tiesa, sunkiai sužeistas – kažkuriuo mūšio metu į jį imynė kažkuris iš priešininkų. “Ot šūdas, - pagalvojo šūdas tuo momentu – visiškas šūdas.”

Kad būtų surengtas iškilmingas sutikimas trūko visai nedaug. Tik draugų, kurie tai padarytų. Bet vis tiek šūdas jautėsi gana gerai. Jis grįžo namo, ant savo palangės. Ir būtų ilgai dar ten sėdėjęs, tačiau užėjo lietus ir nuplovė mūsų herojų. Taip baigėsi Volfgango Amadėjaus literatūrinė ir kovinė egzistencija.