Autorė: Vineta Mikalauskienė

…Vieną naktį neištvėriau. Užsimetusi atlasinį chalatėlį ant naujų, trumpučių naktinukų, plaikstydama skvernais nulėkiau koridoriumi į vaiko kambarį. Pravėrusi duris išvydau Liną, besistengiančią nuraminti kūdikį. Kai paliečiau jos petį, ji krūptelėjo.   

- Dieve mano, - aiktelėjau aš, - tu visai į žmogų nepanaši. Tau reikia pamiegoti, - šnekėjau bandydama perrėkti Rido verksmą. – Paaiškink man viską, ką reikia daryti, kada maitinti ir t.t. Šiąnakt, aš prižiūrėsiu mažylį, nes tau būtina išsimiegoti…

 Lina greitai man viską paaiškino ir parodė, kai ką net užsirašiau. Galų gale, dėkojančią merginą, šiaip ne taip išstūmiau pro duris, sakydama, kad ji dėl nieko nesijaudintų ir užsikimšusi ausis pabandytų išsimiegoti.

  Tai gi, uždariau duris ir sunkiai atsidususi priėjau prie lovytės. Iš pradžių nieko nekalbėjau, leidau mažyliui priprasti prie svetimo žmogaus veido. Palengva klyksmas nurimo, dabar mažylis tik kūkčiojo. Palengva pradėjau niūniuoti ir lengvai per antklodę jį glostyti švelniais raminančiais judesiais.

  - Na, vaikine, draugausim? – iš lovytės pasigirdo atsakymas. – Kukt.

  - Matau, kad susišnekam… - pritariamas kukt. – dabar tau reikia pavalgyti, geroji Lina jau pašildė tavo maistelį, todėl nieko nelaukdami ir pradėsim…

  - Dabar jei tu neprieštarauji, aš paimsiu tave ant rankų… - kalbėjau, viską aiškindama, tarsi kūdikis mane suprastų. Mano laimei kūkčiojimas rimo.

Paėmusi mažylį ant rankų, vaikščiojau šiltomis kambario grindimis, kojų pirštais kedendama storą kilimo plauką. Palengva sūpavau mažylį, kuris galų gale nurimo ir dabar ramiai žvelgė man į veidą. Staiga atsilapojo durys ir į kambarį įskriejo tik juodom atlasinėm pižamos kelnėm mūvintis mažylio globėjas. Parodžiau galva, kad vyras uždarytų duris ir elgtųsi tyliau. Tai padaręs, jis greitai priėjo ir pažvelgė į ramiai ant mano rankų įsitaisiusį berniuką. Vyras stovėjo taip arti, kad pamačiau ant jo kaktos žvilgant kelis prakaito lašelius, o tarp antakių buvo susimetusi rūpesčio raukšlelė.

 - Jau pamaniau, kad Lina jį uždusino ar užsmaugė, kai viskas nutilo… - pasigirdo krūtininis Demono balsas.

  - Išsigandote?! – paklausiau tyliai ir pakėlusi ranką, pirštu pervedžiau per raukšlelę, kuri tuoj pat išnyko, tada nuvaliau prakaito lašelius. Toks mano poelgis nustebino ne tik Demoną, bet ir mane…

  Staiga aiktelėjau ir greitai atitraukiau nuo savęs kūdikį. Bosas pademonstravo neįtikėtiną reakciją, apglėbė mane su kūdikiu ir prilaikė.

  - Kas…kas atsitiko?! – trūkčiojančiu balsu paklausė vyras.

  - Nieko tokio…tik… - nuo jo artumo man svaigo galva ir trūko oro, todėl išsilaisvinusi iš jo glėbio atsitraukiau. Matydama klausiamą vyro žvilgsnį, paaiškinau: - Ridui jau laikas valgyti, todėl jis instinktyviai įtraukė mano spenelį, tikėdamasis rasti maisto…

  - Ach, štai kaip… - nutęsė Demonas ir jo žvilgsnis nukrypo į mano krūtis.

    Airidas įsispitrino į Karolinos krūtį, kuri buvo arčiau berniuko burnytės…Pro sudrėkusią medžiagą persišvietė rausvas atsikišęs spenelis. Jis pajuto, kaip karštis užliejo jo kūną nuo galvos iki kojų ir sustandėjęs penis, ne pačiu geriausiu momentu, priminė jam, kad priešais jį geidžiama moteris, o ne vaiko auklė. Negalėdamas atsispirti pagundai, jis pakėlė ranką ir pirštu apvedė aplink spenelį, kuris dar labiau išbrinko, nuo jo neatsiliko ir antrasis… Negalėdama patikėti, tuo kas dabar vyksta, negarsiai kvėptelėjau ir pakėliau akis. Demonas žvelgė į mane giliomis, aistros aptemdytomis akimis, kuriose švietė tokia aistros ugnis, kuri prasiskverbė į mano mergautinį kūną ir pažėrė ten tūkstančius žarijų, kurios sukėlė nenusakomus pojūčius…

 Airidas matė, kaip Karolinos akis nušvietė nuostaba, kurią pakeitė geismo migla…Jis girdėjo jos trūksmingą, karštą kvėpavimą ir pajuto, kaip beprotiškai jam norisi įkvėpti jo, apglėbti ją rankomis ir išragauti jos lūpų saldybę…Jis norėjo…

  Netikėtai aptemimo kvaitulį nutraukė mažylis. Jis pasipiktinančiai surikęs rankyte sugniaužė mano naktinius, o burnyte pradėjo ieškoti spenelio. Airidas matė, kaip Karolinos akis nušvietė nuostaba, kurią pakeitė geismo migla…Jis girdėjo jos trūksmingą, karštą kvėpavimą ir pajuto, kaip beprotiškai jam norisi įkvėpti jo, apglėbti ją rankomis ir išragauti jos lūpų saldybę…Jis norėjo… Netikėtai aptemimo kvaitulį nutraukė mažylis. Jis pasipiktinančiai surikęs rankyte sugniaužė mano naktinius, o burnyte pradėjo ieškoti spenelio. - Na ne, drauguži, - tariau aš sumišusi ir greitai atitraukusi vaikutį nuo savo krūties, nubėgau prie mikrobangų krosnelės, kurioje stovėjo buteliukas su maisteliu. – čia tu valgomo nieko nerasi. – kalbėjau žiūrėdama į Rido akutes, tačiau man pasirodė, kad šiuos žodžius prisitaikė sau vaiko globėjas, nes tuoj išgirdau, jį sakant:

 - Vėliau ar anksčiau, mes sužinosime ar tai tiesa, ar ne, vaikine?! – numurkė jis. - Jūs jau galite, eiti miegoti… - maloniai bandžiau pavaryti vyrą lauk, tačiau šis tik ironiškai kilstelėjo antakį ir priėjęs prie lovytės apsimetė, kad susidomėjo ten gulinčiu žaisliuku. Tačiau aš nepasidaviau. - Įsitikinote, kad jūsų įsūnis sveikas ir gyvas, todėl jums nėra ką čia veikti, nebent tik eiti į savo kambarį ir bent jau šiąnakt gerai išsimiegoti… - Taip ir knieti manimi atsikratyti, ar ne? – nusijuokė vyras, kadangi tai buvo tiesa, aš nežinojau, kaip išsisukti nuo akivaizdaus atsakymo, todėl užsisukusi pradėjau viena ranka knebinėtis prie buteliuko. - Leisk, padėsiu… - Palaikykite kūdikį…

- Ne, ne… - net atšoko vyras atgal nuo tokio mano pasiūlymo, - aš geriau… - ir jis griebė buteliuką, - kaip čia reikia? – paklausė.

Greitai paaiškinau, nes Rido kantrybė jau išseko ir jis ėmė garsiai piktintis dėl tokio kankinimo. Galų gale, buteliukas su pienu atsidūrė vaiko burnytėje ir jis patenkintas sučepsėjo lupytėmis.

Abu nusijuokėme. Demonas prilaikydamas mane ranka, nuvedė prie supamo krėslo ir  apgaubęs šiltu pledu, atsargiai pasodino, o pats įsitaisė į priešais stovintį masyvų fotelį.

Palengva sūpavausi krėsle, žiūrėdama į godžiai valgantį mažylį ir galvojau apie vyriškį, kuris sukėlė tokią jausmų audrą mano kūne ir sieloje…