Autorė: Aneta Grabauskaitė-Mikšienė

 

***

  

Dar nepražydusios gėlės,

Dar neišaušus diena,

Dar nepabudusios lėlės

Ir mažo svirplio daina…

Laukiančios bučinio lūpos

Ir sunkūs tavo delnai,

Medžių beprotiškas ūgis

Ir nesudygę daigai…

Aplinkui dainuoja ir suokia

Paukščių besparnių pulkai,

Katinas snaudžia medžioklis

Taip gera nebuvo seniai…

 

 

***

 

 

Turbūt manęs laukia kelionė,

Anapus, o gal ir toliau,

Užplūdo minčių milijonai,

Net kvapą užgniaužė nuo jų,

Per kopas link tekančios saulės

Basa – jau seniai aš skrendu,

Koks mažas po kojom pasaulis,

Kokia aš galinga virš jo!

 

Ir strimgalviais lekiantis laikas

Nusineša mano žaizdas…

Šiandien pasijusiu kaip vaikas,

Jei laivas vėl plauks į marias…

 

  

 

***

 

 

Šią naktį jie sustabdė eismą…

Kažko ieškojo – gal tavęs?..

Paniurę vyrai laukė teismo,

Tu laukei grįžtančios manęs…

Per naktį šitiek įtarimų

Ir tiek bemiegių valandų…

Norėtum gauti patarimą,

Pabėgt nuo rūpesčių, minčių,

Bet neturi prie ko priglusti,

Kam švelnų žodį pasakyt…

Tai blogas sapnas…

Kaip pabusti?

Kaip savo sielą apvalyt?

 

 

***

  

Stovi močia tarpdury,

Plaikstos jos plaukai žili,

Liečia ji plika ranka

 

Tavo veidą sapnuose…

Kur sūnus? – mintis viena…

Ją kankina nežinia…

Skausmas draskosi širdy…

Arbata tik nekantri

Burbuliuoja virduly

Ir akla tamsa tavy…

 

Plaikstos kaip plaukai ilgi

 

Žodžiai motinos nakty:

– Kur sūnus? Ar tu girdi?

Ne kare, ne kambary…

 

Gal paklydo jis nakty?

 

– Kur sūnus?

Tamsioj nakty…

 

Skamba žodžiai vieniši…

 

 

***

  

Mane žudo pavasario vėjas…

Mane žudo žiemos nykuma…

Mane žudo pražilęs teisėjas…

Mane žudo liga – neliga…

Man nereikia nei vaistų, nei slaugės…

Aš nelaukiu ramybės, tylos…

Patikėk neieškosiu sau naujo

Ir tikrai nelauksiu grąžos…

 

 

***

 

Kiekvieną naktį verksiu, klyksiu

Ir nemiga kasnakt kankins…

Pirmiems gaidžiams pragydus pelės ima cypti,

O aš basa lekiu tau atrakint duris…

Kaip kvaila ir beprasmiška…

Prašau – nepyki…

Nereikia – įtūžį išmoki suvaldyt…

Tik kas sutramdys sielą – geidžiančią skraidyti?

Ir kas troškimą jos ištrūkti numalšins?…