Autorius: Kęstutis Bulka

 

 

Aš

    

 

Matau aš brangią Lietuvą,

Matau save, tave ir daug draugų,

Matau aš ateitį ir skaudžią praeitį

Ir pasimokyti iš jos žadu.

 

 

Sukaustytas išpažinties, prisiminimų,

Tikėjimo ir nevilties,

Sukaustytas aš jausmo judesių

Einu tuo pat keliu…

 

 

Aš vieną dieną noriu pasikeisti,

O kitą dieną – likt toks pat,

Aš vieną dieną noriu su savim pakeist pasaulį,

O kitą dieną – užsisklęst savy.

 

 

Atrodo stoviu aš vienintelis  jausme,

Jaučiu tik tai ko kitas nesupras.

Atrodo stoviu čia - tik savimi,

O visa kita tik kažkur, toliau, aplinkui.

 

 

Dovana

 

 

Padovanok man ašarą:

Mažytę, šiltą, stebuklingą.

Padėk  į delną

O ašarą! Į širdį.

 

 

Aš ten pasaugosiu

Ir tavo viltį

Tik tu padėk,

Padėk pravirkti.

 

 

Aš noriu ašaros,

Aš noriu lašo,

Augimo ne gaivaus,

Ne tolimo, ne svetimo.

 

 

Ašara

 

 

Užaugo ašara – kažkur toli,

Kažkur toli, labai graudi.

Suspaudė akį ir iškrito

Palikus manyje ramesnę širdį.

 

 

Ta ašara ne man, ne mano,

Ta ašara kažko iš tolimų kraštų,

Iš tų kraštų - kur saulės kyla

Į dangų nešdamos gyvus lašus.

 

 

Ji užkrėtė mane verksmu:

Verksmu nepaprastu, bet paprastai graudžiu.

Šiandiena - aš verkiu!

Be ašarų, iš tolimų kraštų.

 

 

Knyga

 

 

Knyga,

Ji atversta,

Ir kurianti vertybę.

 

 

Žodžius,

Eiles,

Sudės, atrinks

Ir gims Ji -

Ji pilna gyvybės.

 

 

Žmogus

Atras

Pažystamą: save

Ir ims gyvybes.

 

 

Sukurs, tikiu

Kitas eiles,

Istorija

Į rytdieną.