Autorius: Gėcė

 

  

Klajonės naktyje

   

Iš begalybės skrieja blyksniai seniai užgesusių žvaigždžių,

O aš bastausi Vilniaus gatvėm, apnyktas tvinksinčių minčių.

Ant Tauro kalno atsikvėpęs, į miestą mingantį žvelgiu -

Prisiminimai vėl sugrįžta, pažadinti karštų jausmų.

 

 

Regiu, kaip žavios akys ieško manųjų lubino akių,

Kaip jautrią širdį jos aplieja smaragdų spindinčiu srautu,

Kaip ilgesingas žvilgsnis prašo pabūt truputį dar kartu,

Kaip švelnios lūpos tyliai kužda, “mielasis, aš tave myliu”.

 

 

Matau, kaip rankom susikibę, žingsniuojam šilo takeliu,

Kaip vienas kitą apkabinę, apsvaigstam nuo gėlių kvapų,

Kaip bučiniai nusagsto veidus, įaudrintus aistros liepsnų,

Kaip geismo gaisrą užgesinę, pavirstame vienu kūnu.

 

 

Vaizdus brangius išblaško vėjas, atlėkęs nuo Neries krantų,

O meilės godas gaubia rūkas, atslinkęs debesiu tamsiu.

Virš Aušros vartų saulė kyla ir aš namo sugrįšt skubu,

Kur į sapnų nugrimzdęs šalį, tave bučiuoti vėl galiu.                                               

  

 

Tavo akys

 

 

Akys žalios, akys žavios – du svajonių žiburiai –

Mintis mano suviliojo savo spindinčiais blyksniais.

Akys brangios, akys skaisčios – amžinybės švyturiai –

Lemtį mano nuskraidino paslapčių klaidžiais keliais.

 

 

Akys gilios, akys tamsios - du smaragdo ežerai –

Į gelmes savas įtraukė mane visą jau seniai.

Akys mielos, akys meilios – meilės burtų židiniai –

Širdį mano apžavėjo žvilgsnių pliūpsniais nuostabiais.

 

 

Akys vaiskios, akys saldžios – Rojaus sodų šuliniai –

Aistros troškulį malšina savo versmėmis kantriai. 

Akys skvarbios, akys liūdnos – graudūs ilgesio garsai –

Man krūtinėje skardena skvarbūs jo dainos aidai.

 

 

Akys romios, akys švelnios – laimės kerinčios sargai –

Kartais leidžia man lankytis savo valdose slaptai. 

Akys puikios, akys giedros – du Palaimos angelai –

Sielą mano apkabino dviem Vilties plačiais sparnais.

 

 

Metai

 

 

Metai skrodžia likimus kaip strėlės,

Amžinybės iššautos lanku,

Ir ištirpsta erdvėj tartum vėlės,

Praeities pasirašę vardu.

 

 

Metai neša likimus lyg burės

Tarp gyvenimo jūros krantų,

Kiekvienam ten susmaigstytos gairės

Su Apvaizdos griežtu tikslumu.

 

 

Metai puošia likimus kaip gėlės,

Apšlakstytos jausmų gaivumu,

Ir jų žiedlapių kvepiančios kekės

Prisipildo aistros saldumu.

 

 

Šiandien degs Naujametinės žvakės

Ne tik tai ant eglučių šakų.

Mūsų sielos, ištroškusios meilės,

Suliepsnos vėl visu skaistumu.

 

                                                   

Nuotrauka ant sienos

 

 

Kiekvieną rytą tavo žvilgsnis mielas

Pasveikina mane praeitimi.

Ir atminty iškyla laimės dienos,

Kai džiaugėmės aistros paslaptimi.

 

 

Vėl melodingai skamba tavo balsas

Lyg angelo linkėjimas nakty,

O aš, tarsi laimingas meilės bardas,

Žodžius brangius susislepiu širdy.

 

 

Ir tavo šypsena kaip rožės žiedas

Svaigina mano sielą mintimi,

Kad sužydėti jai padėjo laimės dienos,

Kai maudėmės po meilės lietumi.

 

 

Nuo mano lūpų skrenda tavo vardas,

Kurį bučiuoju meilės viltimi.

Ir jį, tarsi svajingas mūzos tarnas,

Širdies eilių palydžiu ugnimi.

 

 

Žvelgiu į tavo nuotrauką ant sienos,

Jausmų audros paskendęs sukūry,

O prieš akis vėl plaukia laimės dienos,

Kurias meldžiu sugrįžti ateity.

 

 

Pasišnekėkime, likime

 

 

- Ak, tu, nenuorama likime,

Nelėk taip greitai, neskubėk,

Sustok, truputį atsikvėpk

Ir su manim pasišnekėk.

 

 

- Ak, nenustygstantis likime,

Kokiais keliais tu mus vedi,

Kokius išbandymus žadi,

Ką dar iškrėsti ketini?

 

 

- Ak, viską galintis likime,

Lai tavo sesė Fortūna

Išlieka man ištikima –

Tik tu gebi įkalbint ją.

 

 

- Ak, mįslių kupinas likime,

Pasidalinki patirtim,

Žilos senovės išmintim

Ir meilės Žemėj paslaptim.

  

  

- Ak, nuolat gundantis likime,

Tie meilės burtai ir kerai,

Kuriuos kaip dovaną siuntei, -

Balzamas sielai ar nuodai?

 

 

- Ak, širdį draskantis likime,

Dažniau įpilki apžavų,

Nuodų, balzamo – nesvarbu,

Be jų gyvent jau negaliu.

 

 

- Ak, nenumaldomas likime,

Kodėl manęs tu neklausai,

Kodėl man nieko nesakai,

Gal šitaip liepė tau dievai?

 

 

Bet užsispyrėlis likimas

Be žodžių savo kelią mina,

Sustingsta fotoalbume

Ir dingsta ateities rūke.