Autorius: Deividas Amzeris   

 

  

          Tuo tarpu Narūnas paskubomis išlėkė laukan, vis dar negalėdamas patikėti ką tik išgirsta nesąmone: kodėl nei iš šio nei iš to turėjo užsidegti būtent jo neseniai įsigytas automobilis? Nebent būtų įvykęs koks nelemtas atsitiktinumas. „Mūs pasauly visko būna“, su karčia šypsenėle išdainavo sau patyliukais.

 

 

          Sulig dainos žodžiais Narūnui stipriai suskaudo širdį: būtent toje vietoje, kur jis buvo palikęs savo mašiną, kilo ryškios liepsnos. Apimtas slogios nuojautos, Narūnas prasiveržė pro minią. Deja, jo nuogąstavimai pasitvirtino: ugnis niokojo jo naująjį „Lexus“!

 

 

          Atsitokėjęs Narūnas suvokė: gesintuvu tramdyti ugnį jau beprasmiška. Beregint jį apėmė siaubas: gi tuoj susprogs pilnutėlis kuro bakas, o smalsūs, pramogų ištroškę žmonės pernelyg arti apspitę gaisravietę! Narūnas jautė esąs atsakingas už galimas pasekmes, tad ėmė raginti minią trauktis kuo toliau nuo pavojaus židinio.

 

 

          – Bėkit iš čia, tuoj driokstels propano balionai! – šaukė jis piktokai, bet sykiu ir kiek pašiepdamas. – Norite susideginti gyvi? Verčiau pasirinktumėt kitą protesto prieš valdžios savivalę formą!

 

 

          Žinomo šoumeno perspėjimas žmones įtikino: kad ir nenorom, bet jie atsitraukė.

 

 

          Beregint susprogo „Lexus“ kuro bakas. Tačiau visus pavojus žmonėms atpirko vizualinis efektas, kuris buvo tiesiog nepakartojamas.

 

 

          O negesinamas gaisras plito nesustabdomai.

                                              —————–

          Smalsuolių apsuptyje Narūną už peties netikėtai sugriebė milžiniška ranka.

 

 

          – Tu esi tas „kaktusinis“ prodiuseris? – rusiškai paklausė aukštaūgis.

 

 

          – Aha! – rusų kalba atsakė Narūnas. – Ko jums reikėjo?

 

 

          – Kažkas atsitiko tavo žmonai, – atsakė šis nutaisęs sunerimusią miną.

 

 

          – Kas atsitiko Dainorai? – persigando Narūnas.

 

 

          – Sanitarai nunešė ją va ten, kur stovi „greitosios“ automobilis! – atsakė šis, rodydamas pirštu.

 

 

          Medicininės pagalbos automobilis iš tikrųjų buvo sustojęs atokiau nuo gaisravietės, tad Narūnas, sukrėstas baisios žinios, pasileido link jo tekinas. Uždusęs įlipo jis į „greitąją“, o tuo tarpu nepažįstamasis, atskubėjęs jam iš paskos, užtrenkė iš vidaus duris.

 

 

          Narūnas ir taip buvo gerokai sunerimęs. Todėl dabar, ant gulto išvydus paklode uždengtą kūną, o galvugalyje kyšantį kuokštą tamsių, lygiai kaip Dainoros, plaukų, Narūną apėmė begalinis silpnumas, kūną išpylė šaltas prakaitas. Sugniuždytas, virpančia iš nevilties širdimi, Narūnas visgi ryžosi atidengti…

 

 

          Tačiau Dainoros čia nė nebūta! Užplūdus beprotiškam palengvėjimui, Narūnas net susverdėjo. Jį apėmė įniršis: taigi šitas bukaprotis paprasčiausiai pajuokavo – ant gulto, skirto elementariai medicininei pagalbai, buvo suversti patalynės ryšuliai, įtikinamai imituojant moters figūros proporcijas. Negana to, įspūdžio tikroviškumui išgauti buvo panaudotas plaukų šinjonas.

 

 

          Vis dar nepajėgdamas atsigauti, Narūnas gaudė kvapą.

 

 

          – Ką visa tai reiškia? – suirzęs paklausė jis.

 

 

          Nutaisęs ironišką šypseną, nepažįstamasis atšovė:

 

 

          – Su „Balandžio Pirmąja“, brangus drauge! Kaip matai, aš nepamiršau tavęs pasveikint!

 

 

          Tai taręs rusakalbis netikėtai pastvėrė Narūną tvirtomis lyg meškino letenomis ir jam prie burnos prispaudė aitriu skysčiu suvilgytą skepetą. Staigaus užpuolimo nesitikėjęs, Narūnas kelissyk kvėptelėjo ir, nuo stiprios narkozės prarasdamas sąmonę, susmuko ant vyriškio rankų.

 

 

          Paguldęs Narūną ant gulto, šviesiaplaukis pritvirtino jo kūną diržais, o jo rankas, kad būtų patikimiau, prirakino prie pertvaros. Tada pagrobėjas apsivilko baltą mediko chalatą, sėdo už vairo ir, įjungęs mėlyną švyturėlį, nuvažiavo.

 

 

          …Netrukus greitosios pagalbos automobilis jau skriejo Nemenčinės plentu.