Autorė: Ieva

Ar lauks kas manęs?..

Ar lauks kas manęs, kai šalna nusineš
menkutę žolyno gyvybę?
Kai rytmetį saldų į dangų žvaliai
pakils vyturiai pirmutiniai.
 

 
Ar lauks kas, kai vakaras plunksnas kedens
ir ruošis į tolimą skrydį?
Ar lauks, kai bitelės gelsvuos aviliuos
gurkšnos pievų medų auksinį.
 

 
Ar lauks kas manęs, kai žvaigždžių tyloje
dangun kils pavasario paukščiai?
Kai žemė paskęs obelų žieduose,
ar lauks kas manęs, kai užgesiu?..

 

  ***     ***    ***  ***  ***
 

„Nepamiršk tikėti“ – kas dieną sau sakau,
aš galiu mylėti ir jausti dar daugiau.
Bet suprasti gyvenimo prasmės
neužtenka man vienos nakties.
 

 
Tartum aidas skamba tolumoj
aukšto kalno gilioje dauboj.
Mano balsas iš vilties ir graužaties
šnabžda man, jog maža šios nakties.
 

 
Kad suprasčiau, dėl ko aš gyvenu
ir dėl ko į ranką plunksną vis imu.
Kam garsai, kuriuos manieji pirštai išdainuoja,
ką gyvenimas po kojom man alsuoja…
 

 
Ne, neverksiu. Aš tikėti sau liepiau,
nors gyvenimo prasmėj jau paskendau.
Aš tikėsiu meile ir galinga viltimi,
Dievo žodį nešiuosi širdyj.
 

 
Eisiu. Ir gyvensiu. Ir tikėsiu.
Su malda užmigsiu ir regėsiu,
Saulę brėkštant kalno aukštumoj,
Naują šviesą mintyje gilioj.
  
  
***     ***    ***  ***  ***
 
 
Svajonių siuvėjau ir jų pardavėjau,
Aš noriu svajonės, kokios neturėjau…
Pasiūki svajonę iš šilko brangiausio
Su deimantų sagėm ir juostom apaustą.
  

  
Kad auksu blizgėtų svajonės krašteliai,
Kad juostas išaustum sidabro siūleliais.
Kad plazdanti ji viršum mano galvos,
Neleistų dvejoti, bijoti kovos.
  

 
Svajonė jau mano jau mano delnuos,
Kiekvieną minutę aš ja svaiginuos.
Nors akys apakintos turtų ir grožio , -
Svajonė įsupo netarus nė žodžio.
 

  
Valtelė
 

 
Išplauksiu į jūrą maža valtele,
ir skausmą širdies aš paliksiu krante.
Užteks jau skaičiuot , kiek liūdnų valandų
prabėgo… Man reikia sūrių vandenų.
 

 
Nors bangos kaskart vis sudūžta krantuos,
aš saugau kiekvieną šukelę delnuos.
Valtelė vis plaukia ir plaukia tolyn,
krantų nematyti, širdis nerami.
  

 
Ilgiuosi švelnumo delnų ištiestų,
po saule statysiu tau pilį svajų.
Sugriausi dar kartą širdis neatleis,
į jūros platybes tave ji iškeis…
  

 
Ir supas valtelė ramiai ant bangų,
Tik jūrų ošimą, deja, aš myliu.