Autorius: Maksas Racheau

   

          Atskrenda juodų debesų genami paukščiai, išsiveržia iš tamsos ir plaukia dangaus vandeniu tolyn, tolyn… Vėjas neša debesis, piešdamas pažįstamas figūras ir varydamas miestą į šešėlį. Lietus.

 
                      Aš stoviu užvertęs galvą ir žiūriu į krintančius lašus, stengiuosi suspėti kiekvieną apžiūrėti. Kol sufokusuoju regėjimą į konkretų lašą, jis, staigiai perskrodęs orą, jau būna ištiškęs ant šaligatvio, ir tokių lašų tūkstančiai, šimtai tūkstančių kiekvieną akimirką.

 
                      – Ei, kas tau, – pašaukia mane vairuotojas, kraudamas lagaminus į bagažinę. – Greičiau, nespėsim.

 
                      O aš vis žiūriu į dangų ir prisimenu, kaip pirmą kartą atvažiavau čia, dar negalvodamas apsigyventi šiame mieste, tik aplankyti Liu. Prieš akis traukinys, kuriuo atvykau… Tiksliau – prieš akis vis tie patys lietaus lašai, bet tuo pat metu galiu regėti ir tą traukinį iš prisiminimų, ir ryškiai žalius, tarsi ką tik po lietaus, medžius už lango, elektros laidus, po kurio laiko atsiradusias gatves, pageltusių nuo senatvės namų eiles, žibintus, žmones. Prieš akis kupė, apsilaupiusios sėdynės, draugo, su kuriuo važiavau, balsas: „Man visa tai iš pat pradžių nepatiko”, atsidarančios durys, įeinantis ir greitai išnykstantis pranešimas: „Atvažiavom”, peronas. Mes išlipame, rankose – didžiuliai lagaminai ir krepšiai, ant pečių – striukės, greitu žvilgsniu permetę stotį, pajudame gatvės link. Po kelių minučių atvažiuoja tramvajus, ir mes įlipame. Vėliau viešbutis. Kambarys tokiomis pat apsilaupiusiomis sienomis ir baldais – kaip sėdynės traukinio kupė.

  

                      Aš nuleidžiu akis į žemę, tačiau regiu gatvę, kurioje gyveno Liu. Kylančią aukštyn ir dvelkiančią senomis knygomis. Suskilinėjusios namų sienos, vienos besijungiančios su gretimų namų sienomis, kitos atskirtos varteliais ar tiesiog tuščia erdve, tamsios purvinai rudos durys, reti nesimetriškai pasodinti medžiai abipus. Lapelis su adresu rankoje, mes einame ir ieškome. Tik mano draugas nepastebi namų, nepastebi medžių, nepastebi akmeninio grindinio, nepastebi gatvės, kuri man atrodė netgi šiek tiek nenatūraliai ryški, tarsi fonas iliuzionisto pasirodymui. Pagaliau dešinėje Liu namas: dviejų aukštų, sienos išmargintos istorijos randais ir vijokliais, praviras langas antrame aukšte. Durys be skambučio ir be žiedo pastuksenti. Mano draugas kažką suniurzga ir kumščiu padaužo į duris. Sekundę tyla, jokio atsako. Žengteliu atbulas paeinu šiek tiek giliau į gatvę ir pašaukiu Liu. Kažkas šmėsteli antrame aukšte, pasigirsta neįprastai garsūs žingsniai, mergina prieina prie praviro lango ir, jai grakščiu rankos judesiu pakėlus užuolaidą, aš tą merginą atpažįstu. Liu išsižioja iš nuostabos ir susigėdusi užsidengia veidą delnais – tarsi mergaitė, per savo penktąjį gimtadienį dovanų gavusi atlėpausį šuniuką. Ko gero, negalėdama patikėti, tuo, ką mato, ji pradingsta namo viduje. Vėl pasigirsta žingsniai, pro langą išlenda galva, kaip suprantu, Liu mamos, o pati Liu atidaro duris.

 

                      – Štai ir mes, – tariu.

 

                      Mes papietavom ir išėjom pasivaikščioti. Apžiūrėjom sodą, gražų ir spalvingą, bet išlaikantį trupančią gatvės dvasią. Tada man daugiau nieko nereikėjo. Aš įsimylėjau žydras jos akis, juodus plaukus, lūpas. Aš pamilau šitą miestą – seną ir išmintingą, Liu miestą.

  

                      Metu paskutinį žvilgsnį į gatvę: balos, tamsa, ir juo žemiau, tuo tamsiau – lyg mieste būtų nusėdęs juodas rūkas. Nešviečia žibintai, namuose nedega šviesos, daugumoje net nebėra stiklų. Ir lietus.

 

                      – Ei, tu, ar visai negirdi? – šaukia vairuotojas.

 

                      Motina, tėvas ir brolis sėdi automobilyje ir taip pat šaukia mane. Kažkur toli nugriaudi sprogimas, vos girdimas, ir atrodo, kad matau namą, kurį ką tik susprogdino, ugnį ir dūmus, kurie tą namą pasiglemš. Vėl pasižiūriu į gatvę.

                      – Aš nevažiuosiu, – tariu.

 

                      Lietus. Jie nieko negirdi. Prieinu prie automobilio, atidarau dureles, pasilenkiu ir pasakau, kad nevažiuoju. Pasakau, kad atvyksiu rytoj, tegul jie manęs laukia, ir kad man nieko neatsitiks. Šeima, ypač motina, ima įnirtingai protestuoti, bet vairuotojas tik numoja ranka ir, šaukdamas, kad nebėra laiko ir nebegalima laukti, nuvažiuoja.

 

                      Lietus vis dar pila kaip iš kibiro, aš slidžiu grindiniu leidžiuosi gatve žemyn. Namai šioje gatvėje sugriauti, apdegę, mirę. Karas visai sunaikino miestą. Tik kai kur netvirtai stovi pavienės sienos su langų angomis. Pasižiūriu aukštyn – debesys, dūmai ir tūkstančiai lašų. Viskas juoda, viskas skendi tamsoje ir mirty. Ir prieš akis vis išdygsta besišypsantys žmonės rūpestingai prižiūrimai paltais, nešini aptrintai lagaminais, ir tie ryškiai žali medžiai, ir norisi tikėti, kad nieko neatsitiko, kad gatvė gyva, kad miestas gyvas. Leidžiuosi upės link.

 

Iš pradžių tikėjau, kad patinku Liu, tačiau buvau toks kvailas, jog nemačiau jos pykčio. Aš joje regėjau tą iliuzionistą, nes visas šis miestas buvo tik fonas skaidriam jos grožiui. Tačiau aš jai buvau tik trukdis gyventi, techninė kliūtis normaliai jos pasirodymų eigai. Atvykau į svečius ir pasilikau jos gyvenime. Todėl ji mane atstūmė, o aš ilgai ir sunkiai išgyvenau. Liu greitai išvyko ir viskas, ką ji man paliko, buvo laiškas ir šis miestas. Laišką radau ant kėdės savo kambaryje tą rytą, kai ji išvyko. Tada nuėjau į sodą, sėdėjau atsirėmęs į sieną ir skaičiau tą vienintelį laišką, mėgaudamasis kiekvienu žodžiu, kiekviena raidele.

 

Dabar turiu jį kišenėje. Išsitraukiu voką ir ant jo iškart ištykšta keliolika lašų. Liu. Atsargiai prieinu arčiau upės, pasilenkiu ir, nuleidęs ranką kuo arčiau vandens, paleidžiu voką su laišku viduje.

 

                      Vairuotojas pasakė, kad iki miesto dar daugiau nei šimtas kilometrų.

 

                      – Sustokite.

 

                      Automobilis sustojo.

 

                      Viskas blogai, didžiulė sumaištis. Nors, gerai pagalvojus, kas atsitiko? Nieko. Karas, miestas sugriautas, namo, darbo nebeturiu, mylimosios taip pat. Kita vertus, jos nebeturiu jau seniai, tačiau tik dabar pradedu tai suvokti. O šiaip nieko tokio. Smulkmenos.

 

                      Išlipu iš automobilio. Kelias neišasfaltuotas ir tuščias. Per kylančias dulkes skverbiasi tingūs saulės spinduliai. Aplinkui tik rugių laukai, karo pėdsakų čia lyg ir nėra. Reikia pradėti naują gyvenimą. Kai viskas blogai, reikia įtikinti save, kad viskas gerai. Tiesiog įtikinti save, kad viską turi, o tai, ką praradai, nieko nereiškia. Kažkur skaičiau, o gal Liu pasakojo, kad mūsų gyvenimas – tai didžiulis miškas, jį nuolat varto, krato, laužo, degina, bet reikia mokėti atsilaikyti. Liu, miestas – tai tik pavieniai medžiai, ir negalima leisti, kad jiems nuvirtus ar kam nors juos nukirtus, apvirstų visas miškas. O mano miškas apvirto… Apverstas miškas.

 

                      Galvoje daugybė minčių, tačiau galva tuo pat metu tuščia. Tarytum joje skraidytų daugybė musių, bet neįstengčiau nė vienos sugauti. Viskas dūzgia, skamba, griaudi, kažkokie signalai, garsai, balsai, ir tuo pat metu visiška kurtuma. O štai dabar regiu traukinį, bėgius, girdžiu monotonišką dunksėjimą. Šis garsas atsiranda dėl tarpų, kurie paliekami tarp bėgių, kad vasarą, metalui plečiantis, bėgiai susijungtų. Kita vertus, juk ir vasarą tas dunksėjimas nedingsta. Dabar tas dunksėjimas vis garsėja ir garsėja, ir jaučiuosi, lyg gulėčiau ant bėgių, o traukinys vis artėja, artėja, artėja…

 

                      Saulė išsklaidė dulkes. Norėčiau, kad koks žmogus sustotų, išliptų iš automobilio, prieitų ir pasakytų, kad viskas gerai. Bent tiek. Tačiau kelias vis tuščias.

 

                      Įlipu atgal į automobilį.

 

– Važiuokite, – ir jis pajuda.

 

                      Mirė miestas, ir ką? – tariu sau. Nieko. O Liu mylėjo savo miestą. Ji turėjo prisigrūdusi visą stalčių savo eilėraščių, visi apie jį. Nesu didelis poezijos mėgėjas, bet labiausiai man patiko šios eilutės:  

 

Manyje skamba mano senas miestas,

Manyje liūdi tos kreivos gatvelės,

Kaip seniai nekalbėjau su debesim tavo,

Kaip seniai nebuvau į tvoras atsirėmus.
 

 

                      Ji labai gražiai rašė. Siūliau jai nusiųsti nors vieną eilėraštį į kokį literatūrinį laikraštį, bet ji vis tvirtino, kad rašo niekus, ir prašė atstoti.

 

                      O tam laiške ji buvo parašiusi man eilėraštį. Bet aš jo nė karto iki galo neperskaičiau, nes žinojau, kad ji nieko svarbaus jame nepasakys. Pagalvojau, kad kaip tik dabar norėčiau jį perskaityti. Ir patį laišką, vėl mėgautis kiekvienu labai gražiai, nors, be abejonės, paskubomis parašytu žodžiu. Dabar mane vežė tolyn nuo Liu, į kitą miestą, į namus, kuriuose gyvenau, kai buvau gal kokių penkerių. Jaučiau, kad man ten nepatiko ir nepatiks. Beveik dvidešimt metų gyvenau daugely įvairių miestų, o anas – dabar jau miręs – miestas buvo vienintelis tikras mano miestas. Tai aš jį padegiau ir sunaikinau.

 

                      Po velnių, kas nors pasakykit man, įtikinkit mane, kad viskas gerai!

 

                      – Kiek dar? – paklausiu.

 

                      – Dar apie septyniasdešimt, – atsako vairuotojas.

 

                      Aš atsigulu ant šono pasidėjęs po galva švarką ir užmerkiu akis. Ir galvoje vis sukasi: „Manyje skamba mano senas miestas, manyje liūdi tos kreivos gatvelės…”