Pirmadienis. Einu link mokyklos. Ką tik prabėgo šeši japonai. Hmm… Paslydau ant ledo. Kaip tik tuo metu iš eskimų namelio išlindo eskimas… Štai aš jau netoli mokyklos. Įeinu į vidų, o budinti apsirengusi kaip čiukčia. Ei, gal tos spintelės medinės? Teks laužti kastuvu kaip kiekvieną šiokiadienį. Pasidėjau marškinėlius ir čiuožiu prie klasės. Ooo… Prašuoliavo afrikiečiai su ietimis .Turbūt tai jų rašikliai, nes visur pripaišė tų nesąmonių, dėl kurių, regis, turi kompleksų… Pagaliau įeinu į urvą. Ech, tie belgai, vieni kitų nesuprantantys. Bando save iškelti virš kitų, bet pamiršta, kad vis dar sėdi puoduke. Rusai, aišku, toliau tebešūkalioja sau nesuprantamas frazes. O, taip. Jie kieti. Patys sau. O mokytojas kaip manekenas savo smagiais judesiais vėl bando atkreipti mūsų dėmesį.

 
-Jjjūs paklausykit, čččia tikrai įdomu, - vėl bando atkreipti mūsų dėmesį.

 
Na, jau atsisėdau. Manekenas pamatęs, kad truputį jo klausau, greit prišuoliuoja ir pamoką pasiruošia dėstyti nebe tuščiam laukui, o man. Belgams vis dar įdomu, kodėl jie niekam neįdomūs.

 Mums irgi įdomu. Čiukčia jau atidarė kreidos dalinimo cechą ir paspaudė skambutį. Taigi prasidėjo paskalos, atseit pašnibždomis. Nepamirštami klasės modeliai, belgės, rusės ir kt. Joms taip pat smagu.Jos gražios. Mes irgi taip manome. Tikrai. Jau pradėjome kalti geležį apie pasiūlas…

 
- Ei! Imk naują ‘’Avon’ą'’, gal ką gero rasi.

 
- Gerai.

 
- Duosit ir man pažiūrėt!
 

… ir paklausas.
 

Netikėtai surinka belgai. Pikti, kad į juos niekas dėmesio nekreipia. Jie rusus užkniso, tai dabar tie  ant jų rėkia. Susipyksta. Vėliau pasidalina pagaliukais ir kartu su modeliais išeina jais pasidžiaugti.

Na, o mes ramiai slenkame link kito urvo. O tie mes, tai- aš, ispanė, japonė, menininkė ir šiaip draugė. Aš, aišku, pripažįstu anglų kalbą. Įlindome į urvą ir iškart pajutome įvairiausių kvapų gūsį.

Na ,negi jokiais chemikalais negalima užgožti mokytojų baliaus? Ei, na! Ne jums, manekenės, sakiau… Susigerkit tuos savo saldutėlaičius kvepalus, kuriuos purškiat 33,4 kartus per pertrauką.

Gal jau pas ‘’lorus'’ reikėtų nueit, nebeužuodžiat, kad ir taip jau vaikštot kaip saldainiai su blizgančiais popieriukais, gerai, nebaisu, jei kartais elektra dingtų. Visada būtų kas atspindėtų saulės šviesą.
 

Dabar jau pradedam kalti bronzą, nes čiukčia (budinti) paskelbė pradžią. 1 eilė- padejėjai, 2 - dalis bendrininkų ir 3 - organizatoriai. Mokytoja, pabandžiusi kažką aiškinti, pagaliau vėl supranta, kad beprasmiška ir atsisėdusi stebi spektaklį. Vienas iš organizatorių paleidžia lėktuvėlį. Jis apskrieja klasę ir patenka į kitas rankas. Organizatorius randa dar vieną ir nieko nelaukdamas jį švysteli į orą. Tada nusprendžiu išspręsti uždavinius, tada praleidžiu dalį veiksmo. Tačiau pakėlusi galvą šiek tiek nustebau, kad lėktuvėlių padaugėjo ir jie beveik nenusileisdami skrajojo po klasę. Negana to, padėjėjai ir toliau juos gamina. Iš antros eilės modeliai jau pasipiktinę, o bendrininkams smagu.

Galų gale pasibaigus Perl Harborui, visi buvo nekalti ir mokytojai teko susirinkti lėktuvų nuolaužas. Jai berenkant visi jau buvo dingę. Taigi eime į žemyninį urvą. Ne itin mūsų mėgstama patalpa, bet vis tiek įeiname. Tuojau pat prasideda sidabro kalimas. Viskas einasi itin greitai. Vieni klauso (nors žino, kad tamsta mokytoja nieko gero nepasakys), o kiti rėkauja, kol nepakviečia ponio. Šis išsiveda belgus ir pora rusų. Turi būti ramu. Mes dar truputį paklausome ir netrukus baigiasi mūsų kančios. Dabar teks eiti į gryną orą. Prasivalysime smegenis ir pasimokysime etiškumo. BRM (belgai,rusai,modeliai) nubėgo pasidžiaugti pagaliukais. Mes jau laukiam liūto, kad pagaliau atvertų urvą. Kadangi esame kitame pastate, tai apie pamokos pradžią suprantame iš gervių čirškėjimo. Pasirodo liūtas ir mes įeiname, susėdame ir ruošiamės kalti auksą. Liūtas, aišku, stebisi, kur dingo BRM. Kai jie grįžta, ji tik pagiria už jų nuostabų kvapą ir pradeda diktuoti visų nekenčiamas užduotis. Mums vis tiek tenka jas atlikti, o vėliau klausytis jos priekaištavimų, kodėl tavo ž tokia, o ne tokia. Visų telefonai ant stalų, liūtas grasina atimti, bet tik grasina. Ir ji visada šypsosi, net jeigu jai į akis išrėži, ką galvoji, matyt, nepripažįsta. Pagaliau atsibodus ten sėdėti, apsirengiame ir išeiname. Keletas iš BRM vėl bėga džiaugtis arba lekia į parduotuvę ko nors mėtinio arba šiaip užkasti. Mes pagaliau pasiekiame mokyklą ir einame link Miunchauzeno urvo. Užrakinta arba užsirakinusi, kaip visada. BRM lieka laukti, o mes einam knygom pasidžiaugti. Pavartom, pakalbam ir grįžtam į urvą, kur jau anglį kalsim savo skardžiais balsais. Miunchauzenas užleidžia muziką ir kaip visad sėdi savo krėsle, kol mes darome, ką norim. Parėkaujam, paskaitom, n.d. padarom ir visi, apsnūdę nuo tokios nuobodybės, išeinam ruoštis namo. BRM kartu susitvarko ir išeina namo, o mes kaip ir neskubame. Pastebėjau, kad aplink daug Naomių Cambel. Tamsiaodės, jos labai daug dirba laukuose, todėl ir tokios tamsios.   Girdžiu, kaip kalba kažką apie statybose dirbantį draugą, jis ten ‘’špakliuoja'’ ar kaip ten… Nenugirdau. Žodžiu, jos kaip kokios indės mūvi tokius žiedus ant kaklų.

Aišku, ne tam, kad būtų ilgesnis kaklas. Ne tam…

 
Ogi balta! Taip, dabar žiema, dėl to visi nuogais pilvais laksto. Juk reikia parodyti natūralų įdegį, tokiu karštu paros metu. Na, o aš atsisveikinu su savo kompanija ir dingstu iš tos maišalynės…

 
Čiau! Rytoj ir vėl viskas ratu…