Autorė: Karolina Adelbergytė

      

Gyvenimas

  

Gyvenimas – vėjas, pabalnotas juodojo kipišo.

Gyvenimas – prisirpusi  giesmė vyturio vienišo.

Ir aš skaitau raides ant juodo lapo,

Ir aš beriu viltis sausas ant savo kapo.

 

Gyvenimas – judėjimas ratų girgždančių nuo šalčio.

Gyvenimas –  kai  negali mirti, nes prisiaukinai kančią.

Ir aš pagrobti noriu savo visą laiką,

Ir  pažabot man reikia tą beprotį Gyvenimo saiką.

 

Gyvenimas –  bėgimas klavišais nuo juodo prie balto.

Gyvenimas – rėkimas pasauliui, kad  Tu nekaltas.

Ir  aš einu į juodą naktį,

Ir  taip skubu  Savęs netekti.

 

 

Vakaras

 

Blankūs šešėliai tirpsta vakaro žaroj,

Skęsta kraujo liūne debesys pajuodę,

O Tu verti mane kalėt tyloj skaudžioj,

Tirpstu, kaip tirpsta sniegas šiltą Gruodį.

 

O aš taip trošktu upeliu į Jūrą įsiliet,

Kad pajust nors kartą tą bekraštį liūną.

Koks jausmas taip beprotiškai tikėt,

Kad tu esi, nors iš tiesų tavęs nebuvo?

 

Diena išeina, išsineša vaizdus.

Prieš akis išnyra nakties stabas.

Meldžiu nakties, kad išvaduotų mus,

Pasklinda žemėj maišto kvapas.

 

 

TU

 

Man viskas primena tave:

Pralekiančio traukinio ūžimas,

Tylus pavasario laukimas.

Lapų krentančių stebėjimas,

Pirmojo šerkšno lytėjimas.

Ir tas prakeiktas žinojimas,

Kad mūsų jau nebus,

Kai pavasaris nubus…

 

Norėčiau paslėpt tave,

Įkalinti savo prisiminimų

      Rūmuose,

Įrėminti paveikslo rėmuose,

Kad tik man,

Tiktai man

Būtum.

 

Pamenu, baigiantis vasarai,

Man sakei,

Kad nerastum jau kelio tenai.

Ir vedeisi mane

Nužydėjusiais sodais

Ir kalbėjai man

Tais beprasmiais žodžiais.

 

Ir paliko man jie

Lyg didžiausias turtas,

Kaip birželio nakties

Pražydęs burtas.

 

Neklausk manęs

 

Neklausk manęs, kur kelias veda,

Neklausk, kur išeina meilė.

Netikėk,

Nesivilk,

Tik prieik,

Apkabink,

Nuramink.

 

Jau laikas eiti,

Žengti į priekį,

Tik į priekį.

Neskrisk,

Tu tik žmogus.

 

Neklausk manęs, kur kelias veda,

Neklausk, kur upė neša ledą.

Tu tik prieik

Ir nieko nesakyk,

Tik apkabink,

Tvirtai apkabink.

  

 

Ateisiu

 

Ateisiu, kai sirps sodai,

Ateisiu, kai skleis sparnus paukščiai.

Ateisiu, kai jau niekam tavęs nereikės,

Tik bažnyčios varpas stogais ataidės.

 

Ateisiu aš tyliai, pasitikt nereikės,

Ateisiu, priglusiu ant tavo peties.

Ateisiu basa be skausmo širdies,

Ir būsiu tokia pat, tik jau be vilties.