Autorė: Marija Khan

Buvo šeštadienis. Net jei kas iš galvos būtų išmušęs dienų ritmo skaičiuoklę ir eksperimento vardan paleidęs į miestą, nė nemirktelėjusi užuosčiau šeštadienį. Savaitės gale oras tampa aksominis, meilus ir pasirengęs vakare laukiančių pramogų morčiui.

Ak, kaip aš netikau prie prospekto auros! Nusiplūkusi, išsidraikiusiais plaukais, paklaikusiomis akimis blaškiausi miesto vidury, gadindama puikią poilsiadienio elegancijos nuotaiką. Aš ir pati mielai būčiau įsiliejusi į lėtą, kvaitinantį vakaro ritmą, išlaisvinusį džiazuojančią miesto sielą, tačiau pastaruoju metu su žmonėmis man buvo nepakeliui. Nepakeliui buvo su liūdnojo likimo dievo Dža maldininkais, ieškančiais įkvėpimo žygdarbiams, nepakeliui su saldžiomis, viešai besikutenančiomis porelėmis, nepakeliui ir su pilkais, beveidžiais ir tuščiaviduriais šešėliais. Teisėti akmenuoto podiumo šeimininkai, užuodę jų tarpę įsimetusį svetimą, magą, suspindo dar vaiskesnėmis žmogiškumo spalvomis ir užrietę mėsingas nosis smailiais pečiai speitė mane į tamsiausią pagrindinės miesto gatvės kampą. Žvilgtelėjusi į parduotuvės virtiną aptikau savo atvaizdą. Viešpatie, į ką aš panaši!

Tą minutę iš tiesų buvau panaši į mesiją, atskubėjusį į Žemę pranešti Gerosios Naujienos, kuri buvo visiškai niekam neįdomi.

-          Na ir ką? – linktelėjau mesijui ir patraukiau, kur akys veda.

Akys atvedė į Sidabrinį talerį, kava atiduodančią užeigą, kurioje dažnai pirkdavau moką. Išstumta iš prospekto, laiptais pasileidau į netoliese pusrūsyje įsikūrusią kavinę, kurioje visuomet laukdavo saugi užuovėja ir plati bufetininkės šypsena. Netikėtu įsiveržimu nustebinusi lankytojus, keletą tetų ir jaunuolį, triukšmingai vartydama kėdės nusigavau prie tolimiausio staliuko ir ėmiau laukti. Nedidelis fiasko prospekte nesugriovė grandiozinių planų sutikti atsitiktinumo akimirką, paslapčia šmėžuojančią miesto kvartalais, lygiai kaip ir aš, aplenkdama pasipūtusius senamiesčio svečius. Sidabrinis Taleris buvo geras mano draugas, ne kartą gelbėjęs nuo pražūtingos liūties, svaiginančio nuovargio ar ūmaus nuobodulio, todėl ramiai įsitaisiusi karštos mokos draugijoje pusbalsiu dalinausi įspūdžiais.

-          Velniai žino, ko sunerimau, - analizuodama subliuškusį pasirodymą prospekte teisinausi melsvoms sienoms, - Žmonės tokie išsikvėpinę, pasidabinę ir išsipūtę, pasipūtę… O čia pasirodau aš ir kiekvieno sutikto įkyriai klausinėju, ar nematė praeinančios fortūnos?

-          Tačiau galvą guldau, kad man nepasivaideno, - toliau porinau savo godas Taleriui, - Va, ir dabar jaučiu, kad kažkas šiuo metu labai daug žino ir kalba apie tą, kurio ieškau. Nepatikėsi, tai karminio ryšio dovana!

Paskubomis prarijusi keletą deginančių gurkšnių, skubėjau apsakyti, kas gi taip atginė pas seniai nematytą bičiulį. Plūstantys žodžiai rijo vienas kitą, mintys trypė mintis, o sulig kiekvienu atodūsiu jaučiausi rimstanti ir bręstanti. Netvarkinga krūva pūpsoję kasdien atsinaujinantys prisiminimai ir auganti patirtis, tolygiai nusėdo galvoje, užleisdami kelią laukiamai fortūnos primadonai.

Pailsėjusi ir atsipūtusi nusprendžiau užsukti į Chateau du Prieuré, kur vakare turėjo vykti koncertas. Koncertus magai mėgo, todėl gana didelė Fontainebleau salė nestokodavo klausytojų. Tiesa, tai buvo ne tik muzikos mylėtojų šventė…

Kumbha Mela arba magų atlaidai - taip juokais vadindavo Fontainebleau vykstančius koncertus, festivalius ar temines dienas, besitęsiančias kone kasdien nuo metų pradžios iki pabaigos. Palištoko mirtis linksmybėms padarė galą, tačiau neiškentę varginančios niūrios pauzės organizacijos nariai puolė Chose Migeliui po kojomis maldaudami surengti tylų koncertą.

-          Paprašysime, kad muzikantai dainuotų tyliai, - naiviai žadėjo magai.

-          Kažin, ar Petis pyktų, jei nutrauktum gedulą? - drąsinau Chose Migelį, kai jis papasakojo apie koncertą ir pakvietė ateiti, - Palištokas mėgo baliavoti, todėl nėra ko krimstis. Tačiau manęs nelaukite.

-          Kodėl? – nusistebėjo Magas.

Jo klausimas ir net balso intonacija man nepatiko. Bičiulystė su Palištoku įrodė, kad vengdama magijos buvau neteisi, tačiau dar neturėjau tiek jėgų to pripažinti. Be to, purtė vien nuo minties, kad koncerte teks susitikti tuos, su kuriais nesimačiau metus – lygiai tiek laiko praėjo nuo lemtingų Žuvų eros palydėtuvių, palikusių gilų randą Gianluco plaštakoje ir mano sieloje.

-          Visi tie magai, iš rankų nepaleidžiantys pypkių ar cigarečių, aukštakulniais pasidabinusios jų damos… et, ne, - priešinausi įkyriam spaudimui.

Viduje vis dar tvirtinau, kad į Chateau du Prieuré de Fontainebleau kojos daugiau nežengsiu, tačiau įsižiebusi viltis lengva ranka sudaužė susenusį pažadą. Nuojauta ir toliau įtikinėjo, kad netrukus kažkas įvyks…

Tvarkinga vorele plaukusios ir nieko blogo neįtariančios mintys netikėtai užkliuvo už įžūlaus svetimkūnio ir nuščiuvo. Išsipūtęs, peraugęs įsibrovėlis paslapčia mito mano dėmesiu, užgoždamas kelią įsisiūbavusioms šeimininkėms. Magų pypkės ir damų aukštakulniai kūlversčiais nuriedėjo užmarštin, užleisdami kelią prie gretimo staliuko vykstančiam pokalbiui, kurio, pasirodo, jau kuris laikas paslapčia klausiausi. Žvilgsniu palydėjusios išsinešdinantį jaunuolį, netoliese sėdėjusios dvi damos kibo į pokalbį. Na, kaipgi galėjau praleisti tokią progą?