Autorius: Edmundas V.

 

 

 

Apačioje jau buvo neramu kelinta diena.  

 

Iš mano palėpės atsiveria puikus vaizdas į istorinę Lietuvą. Taip nutinka kai sėdžiu priešais langus ir į spausdinimo mašinėlę įkišu naują lapą. Pradedu rinkti faktus, kuriuos vakardien mačiau, bet juodi faktai šviesios atminties neteršia: kad ir kiek barškinčiau savo mašinėle, lapas išlenda baltas, švarus. Pastebiu tik nuospaudas lape, nuo begalinio pasikartojančio mašinėlės kojelių mušimo į popieriaus lapą. Tada pajaučiu, kad mano pirštai turi daugiau nuospaudų.  

 

Mano kambaryje nieko naujo. Klibantis rėmas iš praėjusios žiemos labai patogus. Jis leidžia man žiemą sparčiau išnešioti lapus. Pakanka tik per vėtrą plačiau praverti langus. Visa kita, kas lieka man, iškabinu ant savo kambarėlių sienų, kur kabo kiekvienas man likęs lapas. Jie persidengia, nes vienos istorijos niekada nėra ir negali būti. Pavasarį išeinu po savo langais ir jaučiu istoriją man esant po kojų. Bet labai dažnai ten susirenka kaimynų grupelė ir nešvankiai klega. Tame nėra jokio poetiškumo, tik skausmas.  

 

Aš ir pats šiek tiek pliktelėjęs. Faktų rinkimas reikalauja nuolatinės koncentracijos, todėl esu dar ir su akiniais. Tiesa, akiniai man nieko negelbsti, nes jie yra be stiklų – noriu žvelgti į istoriją savomis akimis, tačiau čia nėra jokios ironijos, o skausmas, vėlgi, iš nuovargio.  

 

Mano kėdė girgžteli. Tai ženklas, kad kaimynų prisirinko jau ir antrai kambario pusei. Lentos čia senos, prieštvaninės. Kaimynų daug ir jie ateina ir išeina iš ano prieškambario, čia neužsukdami, nes ir ką gi jie čia veiktų tarp tų baltų lapų, bet turiu skubėti, nes užraktas neamžinas, tai net ne užraktas, o tarsi kablys medinėms durims su „kilpele“, panašiai kaip būna senose lauko išvietėse. Užrašas kitoje pusėje juos dar kuriam laikui atbaidys, bet niekada negali žinoti, kuris iš jų pirmas peržengs ribą.  

 

Pabaigęs eilinį lapą atsistoju nuo kėdės, pažvelgiu į dešinę pusę, kadangi ją labiau mėgstu, nužvelgiu maždaug sienos vidurį ir nusprendžiu kur kabinsiu. Stengiuosi vis dėl to lygiuoti per vidurį ir aukščiau, nes norėčiau tarp visų tų pranešimų išlaikyti pusiausvyrą, bet man ne visada pavyksta. Labai dažnai prisiglaudžiu prie sienos ir po dideliu šiugždėjimu jaučiu istoriją. Stengiuosi neskubėti  

 

Beldimas į duris. Durys anapus girgžteli ir aš įsitempęs atsigręžiu į duris.  Išsitiesiu visu ūgiu ir sugniaužęs kumščius įsitveriu daugiaprasmės istorijos.

 

Medinės durys prasiveria ir išvystu šypseną. Jis kilsteli antakius, atlapoja iki galo duris, įeina žvelgdamas kairėn. Tai elgeta Juozapas su lazda. Jis nužvelgia mano rašomąjį stalą, kuris niekuo nesiskiria nuo grindų – per jį visą tik balti tušti lapai tik su spausdinimo mašinėle vidury jo. Žmogus prieina prie mašinėlės iš šono ir paspaudžia klavišą „n“, pasigirsta atsimušimo garsas, bet nieko neįvyksta, žmogus tarsi su nuostaba pažvelgia į mane.  

 

–  Apačioj sprogo vamzdis, – taria man ir prieina prie trijų stalo kalendorių prilipdytų prie sienos. Iš eilės ant sienos birželio septinta, lapkričio trečia ir vasario penkiolikta. Juozapas nuplėšia nuo kiekvieno kalendoriaus po vieną lapelį. – Kuri šiandien diena?  

 

Skėsteliu rankomis.  

 

–  Sunku pasakyti.  

 

Žvelgiame vienas į kitą.  

 

Juozapas mane įspėjo, jog esu sekamas. „Puiku“, –  tariau. – Kuriančiam žmogui nieko negali būti puikiau, jei jį pradėjo sekti, ir dar tokie aukšti valstybės pareigūnai“. Tikiu, kad esu filmuojamas slapta kamera, tačiau tai vienas tų dalykų, dėl kurių keistai neima džiaugimas. Skaudu, jog save televizoriuje pamatyčiau tik po mirties. Grafa „visiškai slaptai“ siekiančiam pripažinimo žmogui yra sunki. Bet visa mano k8ryba jau ypatingajame archyve. Apie tai įspėjo ne Juozas.  

 

Nors nesijaučiu pagerbtas, saugesnis. bet niekas neklausia.  

 

Įeina Marija.  

 

–  Atnešiau tau sriubos, - taria ji, kažkaip neramiai nužvelgdama Juozapą. – Ar jau nė šaukšto nebeturi? – klausia suglumusi.  

 

Nežinau ką jai atsakyti. Pirštu parodau duris. Už jų pravirų iškart matosi turėklai su laiptais kairėje žemyn. Ten kur vamzdžiai ir gėlininkė Gertrūda. Tai aš ją taip pavadinau. Dėl to dabar ir šypsausi.    

 

–  Koks šiandien oras? – girdžiu save klausiant pakylėtu tonu.  

 

–  Jau galvojau tavęs nebepamatysime, - kažkaip tyliau taria ji.  

 

–  Gyvenu ne taip ir blogai, - linkteliu jiems.  

 

Meluoju retai. Tik tada kai rašau ir kai kalbuosi. Viskam kitkam teikiu mažai prasmės. Aš net jums ne viską papasakoju. Kitaip išprotėčiau.  

 

Negaliu pasakyti ir kur dingo mano įrankiai. Man to neleidžia sąžinė. Protokolas. Kada nors pakelsiu jį, kai jie išeis, tą trečią lapą nuo viršaus, perskaitysiu dar kartą, lyg abejodamas savimi ar teisingai pasielgiau, pats sau linktelėsiu, o kas bus toliau nelabai galvoju. Kitaip sakant, negaliu sakyti. Gal vėliau.  

 

–  Valgyk, –  Marija pastumia lėkštę. Paimu ją abiem rankomis už kraštų. Pakeliu prie lūpų ir palenkiu. Viskas bėga per kraštus. Man sunku pripažinti, jog netelpu savyje. Juozapas sunerimęs žiūri.  

 

–  Pas tave yra rūsys? –  šiltas įdėmus žvilgsnis.  

 

–  Ne, –  palinguoju galva į šalis.  

 

Ten nieko nėra.  

 

–        Turiu tik langą, –  mosteliu ja vėl dešinėn.  

 

Juozapas prieina prie lango.  

 

–  Čia nieko nėra.  

 

Keturpėsčiom puolu prie jo. Čia tikrai nieko nėra. Kaskart vis tai prisimenu po kurio laiko ir negaliu susilaikyt nešaukęs. Rėkiu visa gerkle. Tai džiaugsmas. Kartais tuo net neabejoju.  

 

Marija žiūri į lėkštės šukes ant grindų, kurią paleidau iš rankų. Tūkstančiai šukių be jokio poetizavimo. Galva šiek tiek nuleista, veidas susikrimtęs.  

 

–  Tu nėščia? – pirmas suspėju paklausti aš.  

 

–  Taip, – taria atsisukus į mane. Ji tyria mano veidą. –  O kur tavo knygos?  

 

Pažvelgiu į Juozapą.  

 

–  Čia ne vieta knygoms, ir jūs tai žinote, –  kalbu jau ramiu balsu. –  Gal norite arbatos?  

 

–  Taip, aš nepaprastai ištroškęs…  

 

–  Juozapai..!

 

–  Nieko, nieko – pertraukiu juos, ir praėjęs tarp jų išžengiu iš kambario laiptais žemyn.  

 

Visa arbata verda apačioje. […]