Autorius: Užupio angelas

 

               25. LINKĖJIMAI NUO SOLISTO

   

 

   Pro traukinio langus lėkė žaliuojančios eglės ir baltaliemeniai beržai. Netrukus šį akiai mielą peizažą pakeitė vis labiau retėjantys krūmokšniai, po jų sekė rūpestingai suarti dirvonai, paskui vis dažniau pro šalį praskriedavo sodybos, nedideli miesteliai, o po kelių minučių - šalia viens kito rikiavosi mūriniai daugiaaukščiai namai, mašinos, žmonės…   Traukinys sulėtino greitį.  

 

   Jis sėdėjo kupė ir žvelgė pro langą. Gamtos vaizdai, kurie skriejo pro šalį, jo nedomino. Kaip ir tai, kas liko praeityje. Ačiū Dievui, pagaliau jis sėkmingai paspruko iš to prakeikto viešbučio, kur jį (tuo jis neabejojo!) jau sekė policija, o gal net ir Federalinė žvalgybos tarnyba, sėdėdamas vagono kupė, mąstė jis. Įtarė, kad per tas dienas, kurias jis praleido viešbutyje, visi jį buvo aplipę kaip musės (tą jis pastebėjo jau kitą rytą, kai atsitiktinai žvilgtelėjo pro langą ir pamatė, kad kitoje gatvės pusėje stovi kažkoks keistas be langų automobilis). „Vadinasi, susekė, rupūžės! Chm… Greitai! - žvelgdamas pro užuolaidos plyšį į žemai gatvėje tarsi kažkieno nakčiai po medžiu paliktą automobilį su pasiklausymo aparatūra (o kad ji ten, taip pat neabejojo!). - Kaip jiems pavyko? Rodos, viską suplanavau, kad uodas snapo neįkiš… Negi išdavė? Kas?" Mintis, kad jį šiame kažkur Vokietijos gilumoje esančiame mažame viešbutyje kažkas seka, jam, aišku, buvo netikėta ir nemaloni. O kam ji maloni, leiskite paklausti, nebent kvailiui, kai iš paskos ant tavęs lipa visa Vokietijos policija ir jos slaptosios tarnybos? Tačiau kartu tokia ekstremali situacija jį jaudino, vertė sutelkti visas jėgas ir dėmesį būsimiems pavojams. O kad jie tuoj iškils, jis neabejojo: išklausys visus jo telefoninius pokalbius, išsiaiškins, su kuo susitinka arba susirašinėja, o paskui čiups. Gal po trijų, keturių dienų, gal po savaitės… Bet vis tiek – ramybės neduos. Dabar, kai vėl prisiminė viešbutį ir tas įtemptas, kupinas baimės ir nežinios, dienas, kreivai šyptelėjo. Kad nuo jų paspruks, niekada neabejojo. Ypač, kai įsitikino, kad jį seka. Ne, jis taip lengvai nepasiduos! Ne veltui tiek metų dirbo KGB, vykdė įvairias sudėtingas užduotis, specialiai tupėjo keliuose Rusijos kalėjimuose (vos tik prisiminė  garsiąsias Butyrkas ir Kresty, net pasipurtė!), kol tarp pačių didžiausių nusikaltėlių - recidyvistų išsikovojo autoritetą ir pripažinimą, kuris, kai griuvo Vokietijos siena, sėkmingai padėjo jam ir jo draugams įsitvirtinti Rytų bloko valstybėse, užmegzti ten platų nusikaltėlių ir buvusių KGB darbuotojų tinklą. Bent taip kenkti joms iš vidaus - korupcija, finansų ir ekonomikos smugdymu, organizuotu nusikalstamumu, ką, beje, dabar, rusai ir bando daryti Baltijos valstybėse. Kad prisimintų, rupūžės, ką reiškia ta jų Nepriklausomybė, o ja persisotinę, keliais paršliaužtų atgal ir prašytų, kad juos vėl priimtume į didžiosios Rusijos glėbį… Aišku, ne dabar, kai Kremliuje sėdi tas perpuvęs pūzras, nusigėręs juokdarys, kuris save drįsta vadinti prezidentu; vėliau, kai į valdžią ateisim mes, šalies patriotai, ir viską suimsim į vieną galingą kumštį…  

 

   Traukinys dar labiau sulėtino greitį. „Landwehrhagenas", - spėjo perskaityti šmėstelėjusį pro šalį užrašą. Otas Miuleris, vos prieš porą valandų dar buvęs Adamu Kvasnewskiu, o dar anksčiau, et, kuo tik nebuvo jis šiame margame pasaulyje - ir Viktoru Lukinu, ir Hansu Taube, komersantu vokiečiu iš Hanoverio, tik - ne tikruoju Olegu Riurikovu, gimusiu Minske. Šią pavardę, beje, jis jau seniai spėjo pamiršti, kaip ir kitas, įrašytas meistriškai suklastotuose dokumentuose, kuriuos ne kartą jam išdavė garsiojoje Lubiankoje. Dabar jis - Otas Miuleris, laikinai prisidengęs prieš kelias valandas nužudyto  Išstypėlio, žinomo Maskvos recidyvisto, dokumentais, kuriuos jis, sprukdamas iš viešbučio, spėjo ištraukti iš jo švarko kišenės kartu su penkiais tūkstančiais dolerių. Kad šie Išstypėlio dokumentai taip pat suklastoti, nė kiek neabejojo. Tiek to, svarbiausia dabar kuo greičiau atsidurti Hanoveryje, o ten… - patenkintas nusišypsojo. - Sudegins Oto Miulerio pasą ir taps kokiu nors ponu Hofmanu ar Volfu. Draugai padės… Paskui atsidurs Diusburge, iš ten - aplenks Emerichą, trečia automagistrale perkirs Olandijos sieną ir po kelių valandų atsidurs Arnheme, ten pernakvos, kaip važiuos toliau, jis žinojo: dar tą pačią dieną atsidurs Utrechte, o į pavakarę Alphene jis karštai myluos savo rudaplaukę Karlą…

 

 

   Traukinys sustojo. Gal kad pernelyg buvo nugrimzdęs į prisiminimus, atsikvošėjo tik tada, kai už lango pasigirdo žmonių balsai, o dar po minutės - ne tik perone, bet ir už kupė durų. Šią akimirką jis troško būti vienas. Kai naujų keleivių balsai nutilo koridoriuje, apsidžiaugė: „Ačiū Dievui, vėl niekas netrukdys." Jo norai  neišsipildė. Tą akimirką, kai pagalvojo, kad jis ir toliau kupė sėdės vienas, tyliai prasivėrė durys ir jose išdygo nedidelio ūgio, kresnas, pliktelėjęs akiniuotas vyriškis kiek nubrizgusiu, panešiotu tamsiu apsiaustu. Po pažastim dešine alkūne stipriai prispaustas išsipūtęs neaiškios spalvos portfelis tarsi bylojo, kad šis žmogelis - kokios nors nedidelės firmos agentas ar buhalteris. Garsiai atsidusęs, vyriškis pasisveikino, išsitraukė iš švarko kišenės suglamžytą nosinę, nerūpestingai brūkštelėjo išrasojusią kaktą ir, sudribęs priešais ant suolo, dar kartą atsipūkštė:

 

 

   - Fe, vos suspėjau!  

 

   Miuleris tylėdamas nusigręžė į langą. Kupė įsivyravo nejauki tyla. Po kelių sekundžių ją vėl pertraukė nepažįstamasis, kuriam dabar, rodės, nė motais šalia sėdinčio keleivio tylėjimas ir nenoras bendrauti.  

 

   - Būkim pažįstami. Dovydas Greisas iš Desau. Komersantas, - pakabinęs apsiaustą, atsigręžė nepažįstamasis ir vėl plestelėjo ant suolo.

 

   - Malonu, - pro sučiauptas lūpas šykščiai išspaudė Kvasnewskis. - Miuleris.  

 

   Ir nusigręžė į langą.  

 

   Didindamas greitį, traukinys paliko peroną ir pasuko Getingeno link.  

 

-          Norite alaus? - išgirdo Greiso balsą.

 

   Atsisuko. Ant stalelio pūpsojo krūva bavariško alaus skardinių, keli hamburgeriai, duona ir dailiai supjaustyta griežinėliais rūkyta dešra.  

 

   Miuleris įtariai nužvelgė pašnekovą ir dėbtelėjo į dailiai surikiuotas alaus skardines. Nejučia pajuto troškulį.  

 

   - Ačiū, - atsikimšo skardinę. Alus buvo šaltas. Ištuštinęs pajuto alkį. Bet nuo valgio susilaikė. Dar nuo vaikystės jis, nors ir būtų labiausiai išalkęs, vengė maisto, kurį lietė svetimos, nešvarios rankos. Visai kas kita, jei jį ruošė kavinėje ar restorane. Arba gamino jauna, graži moteris. Šįkart buvo atvirkščiai: šis garsiai čepsintis, nepažįstamas žmogus, kuris sėdėjo priešais, jam nekėlė pasitikėjimo.  

 

   - Puiku, kai gali su žmogumi pasėdėti ir ramiai pakalbėti.  

 

   - Pakalbėti? Atleiskit, neturiu apie ką… - gūžtelėjo pečiais Miuleris ir vėl ruošėsi nusisukti į langą.  

 

   - Su kiekvienu žmogum galima įdomiai pasišnekučiuoti. – Atsikimšęs naują alaus skardinę, šyptelėjo Greisas ir valiūkiškai mirktelėjo. – Ypač prie alaus, - paskui atsikrenkštė ir pridūrė:

 

   - Mėgstu alų. O jūs?

 

 

   - Kai proga, neatsisakau, - sumurmėjo nusigręždamas Miuleris.  

 

   - Tai ir išgerkim. Į jūsų sveikatą! - kilstelėjo skardinę Greisas.

 

 

   - Chm… Be progos… - burbtelėjo po nosim Miuleris, tačiau pagunda buvo didesnė: neatsilaikė jai - čiupo naują skardinę ir godžiai užsivertė. Gėrė dideliais gurkšniais. Juto, kaip šaltas skystis maloniai gaivino krūtinę ir truputį svaigino.  

 

   - Atleiskit, tuščiai aušinti burnos nemėgstu… – vos spėjo ištarti Miuleris, kai pašnekovas energingu rankos mostu jį nutildė:  

 

   - Aš taip pat, bet… – ironiškai šyptelėjo, -  privalome išspręsti kelis klausimus.