Autorė: Indra Karklytė

 

I look at the guy

saying goodbye and crying

for his friend

whom he unfortunately hit  

 

bežiūrėdamas filmus, išmokau klausyti savęs ir daiktų. anksčiau net nepastebėdavau, kaip skamba atidaromas stiklainis ar rašomas meilas. gyvenau tarsi vakuume.  

 

bandau prisiversti galvoti apie merginas, smaugiančias save dietomis ir vėmimu. bandau negalvoti. lieknumai liko kažkur nuošalyje. o skylės tarp išbadėjusių kojų boluoja sniegu tarsi tuštymės jų sielos. kiaurymetis. barška kaulai raganos laižomi. metas.  

 

atradome, kad nebereikia mums knygų, dvd, kompaktų. savo nerimą užkasę žvirgžde, nusėdę advento apšiurintas palanges, meldžiamės kad palytų monetomis.  

 

we fight hours and hours so proud of our skills while the earth harbours as much as we’re able to kill  

 

gal kartais tikrai kūnas sielai kalėjimas. kai atvažiavo iš mano šalies koncertas, buvo gera ir kartu negera. nustebau. galbūt niekada nesutiksiu dievo.  

 

indėnas muša blausų bugną. ko jis čia stovi? kiekvienas skurdu dangsto nuogybę, o aš einu toliau, einu neužsikirsdamas, kažką vapėdamas, kas galbūt įdomu ne vien kosmosui. šylu, tai – joga. esame toli nuo centro.  

 

na gerai, šiandien iš tavęs ir vėl nieko. pastangos tampa beskonės, bet gal – ne bevertės? pavargau konstruoti. pavargau valgyti ir keltis.  

 

my mother looks frightened I open my eyes and suddenly I realise that we’re shooting at ourselves   
***  

 

cypiantis dangus neįsileidžia parašiutininkų, šokančių pragaran. kurio nėra. kitame laido gale fejerverkai ir „WELCOME TO THE REAL WORLD“. apsisuku ir einu atgal. iš kur galėjau žinoti, kad durys bus uždarytos? turiu gimti vėl, blemba. tik kur?  

 

kinijoje gal būtų ir nieko, tik ten daug žmonių ir daug reikėtų mokytis, norint prisikast iki gyvenimo. be to, vien ryžiai ir ryžiai. kartais jaučiuosi pyktelėjusi siela bambeklė. bet tikrai, kam reikėjo tiek šaudytis, kad paskui kakta trenktumeis į metafizines bekonsistensines dievo duris. ai¡ visai pamiršau, kad kaktos ir tos nebeturiu. reikėtų susiimti ir pagaliau apsiprast su ta mintim, kad miegu. arba nemiegu. miriau. gimiau. nežinau. nežinau. nežinau.  

 

tas vaikinas, pamiršau jo vardą, o gal niekada taip tiksliai ir nežinojau – prisiekiu, jaunesnis už mane. jis verkė, būtų kriokęs, bet tvardėsi. toks vaikas-kareivis. labai gailėjosi, žiūrėdamas į saliamono žvaigždę baltame, kad nesuvaldė. kad nemokėjo. „versehentlich umgebracht“, netyčia nužudė savą, kaip girdėjau per žinias. aš tikrai nepykstu. dar neaišku, kuriam iš mūsų labiau pasisekė.  

 

kavos pasiilgstu. išgeri taip, ir pradedi matyti, suprasti, kalbėti, judėti. esi gyvesnis, negu prieš kelias sekundes, kai vos prišliaužei iki popietinio puodelio juodumos. nepažiūrėjau į laikrodį. dabar jis visas ištirpęs kaip ir pats laikas. einu pirmyn – vykstu atgal, verčiuos kūliu – atsirandu nežinia kur. linksma. o ten žmonės parinasi dėl kažkokios spalvotų popierėlių krizės…  

 

keista, bet jokių korano žadėtų nimfų, žavių ir nuolankių, čia nė kvapo. vien dilginanti šviesa, kurios nepavadinčiau nei balta, nei violetine, nei juoda; galbūt tai kažkas nauja, prie ko esu visai nepratęs. įdomu, kiek laiko taip jau klaidžioju. ir kodėl vis gręžiojuos? ten va bando izraelyje kažkas su manim susisiekt, tarsi timpčioja už kojos, kuri pūva (na, dar nevisai) medžio dėžutėje. ot neramios sielos¡  

 

žmogus, kurio vardu žudomi žmonės gazoj, geria kavą san franciske. kodėl aš jam visai nepavydžiu? gal kad iš čia daug geriau matosi. tie žmonės, iš knygučių čiulpiantys jogą, tokie juokingi. arba tie, paniškai besistatantys tvoras. na, metas pasirūpinti reikalais.  

 

KLAUSIMAS. kodėl trūkčioja mano kojos? klausia mergina iš miesto.  

 

ATSAKYMAS. išsigandai, todėl ir trūkčioja. per daug spalvų, per daug karuselių – blizgučių, baimelių, nepadarytų reikalėlių. kai visa tai sutvarkysi, bus gerai. ramybė gydo ir grąžina sielą pačiai sau.  

 

KLAUSIMAS. kodėl žudomi žmonės? klausia viena religinga dūšelė.  

 

ATSAKYMAS. jie ne žudomi, o tik išskaidomi į skirtingų energijų sluoksnius. taip atsitinka dėl neišspręsto pykčio, nekantrumo ar tiesiog neišmanymo – žodžiu, kai kurios nebrandžios sielos yra tiesiog per silpnos, kad galėtų sąmoningai valdyti kūną, tad ir laksto žmogus kaip zombis. su laiku nuo to pasveikstama. džiaukis, kad esi gyva.  

 

na, man jau metas.  

 

***  

 

nedrąsus žmogus be tikėjimo slepiasi viską matom gelbstim kuo galim duris sušukuojam palaižom kojas pagrojam moškovskį paskaitom bulgakovą gal vėl jau išpompino ką nors brolis koršunovas gal rėkia jo aktoriai skerdžiami nežinia už ką smaugdami žiūrovą mes išmokom savo partiją, teta cholina mums kulnų niekas nedžyrina tik nukopipeistintos trajektorijos  

 

***  

 

priplėkę sijonai atbulomis jonai atia įgulai virstam ponais  

 

tiek to niekai ir arabai mums verslo pietūs šeštadieniais vingio parke ant adatos sėdim  

 

bobų vasara apjuodinta nežinojimo mes gazoj atsipjausim ruožą kas priklauso mum