Autorė: Neringa Jegalevičiūtė

Durys. Medinės, pažymėtos septintu numeriu. Ar katės prietaringos? Ne, greičiau Jos pačios yra prietarų objektas.

Šiaip ar taip, Ji kažkodėl išsirinko mane.
 

Man atrodo, aš visada Jos laukiau. Todėl nekilo jokių klausimų, kam ir kodėl ir pas ką – paėmiau ją į rankas, ir mes iškart radome kalbą. Ji murkė, aš klausiausi.
 

Yra pasauly viena bendra kalba, ir ji nemirė nė po Babelio bokšto pastatymo. Meilės kalba. Jei mes abi klausomės tylos, dainuoja Meilė. Trečioji  tarp mūsų.
 

Taigi Ji pradėjo mane mokyti. O aš pradėjau rašyti.

Žalios akys. Mes niekada nesišnekame. Bet jei įsiklausau, atsiveria išmintis.

 
Mėnulis. Vėl  kitoks. Savo baltu veidu. Už mėlyno stiklo lange. Ten, kur pasakų danguje žybsi paslaptys. Pa-sakos. Pa-Sakos. PaSako. Ką tik nori…

PASAKA APIE MŪSŲ RYTĄ

Tą rytą mes sėdėjome ant žalio kalno. Žiūrėjome, kaip paukščiai parskrenda. Nežinojome, kaip jie vadinasi. Tiesiog jais grožėjomės. Jie parskrido. Ne vieni. Su Meile ant šlovingos vaivorykštės. Toji plevėsavo lyg vėliava. Mes nemokėjome nė skaityti, bet žinojome, ką ji skelbia…
Kadaise buvo tik Meilė. Įsivaizduok, nei spalvų, nei garsų, nei formų, nei svajonių. Visa svajonė ir buvo tai, kas buvo.
O paskui prasidėjo Kūryba. Kūrybai reikia dviejų. Jų žaisme gimsta nauji pasauliai. Todėl Meilė pasislėpė už šydo ir leido reikštis iliuzijai  - majai.. Majoje ji paliko dviguba. Nes tik atsiradus dangui ir žemei, atsivėrė erdvė, reikalaujanti užpildymo. Ir visa radosi čia pat, akimirksniu, svajonė po svajonės, spalvos mainėsi ir skleidė muziką… Taip viskas buvo. Mes tada dar nesėdėjome. Ir to kalno dar nebuvo.
Meilės šydas – Laimos voratinklis. Laima. Vorė Laiminta. Mezga devynis ratus po devynis ir vėl pradeda iš naujo. Tik Visatis Vėjas žino, ką slepia voratinklis. Jis dar kai ką žino… Bet pašnibždės tik tau naktį.
Meilės ženklas – vaivorykštės šypsena. Deivė Vaiva ryši juostą. Vaiva gražuolė, nes neša Sandorą. Kai ji prausiasi, numeta juostą Vėjui. Šis ją kedena, ir taip kartais galime ją danguj išvysti.
Sako, kai Vaiva prausėsi pirmą kartą, taip stipriai sviedusi juostą, kad toji drykst perdrėskusi Laimintos voratinklį. Taip juosta kritusi ir puolusi, Vaivą nuogą palikusi. Ašaromis Vaiva prapliupusi, lietumis verkusi. 
Puolęs Vėjas juostos gaudyti. Jau Vaivos juosta dangų nušvietusi, žemę  nuklojusi. Tik čiups juostą Vėjas už kraštelio – tiek ją žemėj ir tematę.
Nuo to laiko Vaivai prausiantis juostą Vėjas kedena, o Vorė Laiminta mėgina užmegzti plyšį.
 

PO MĖNULIU

Tai buvo rytą
Po tylios nakties
Svajonės krito
Iš paslapties
Anapus šydo
Kur Meilė šypso
Tą pirmą rytą
Po baltos nakties
Svajonės krito
Iš po debesies
Tą mūsų rytą
Po ne-nakties
Daug ašarų nukrito
Iš Meilės ir Vilties
Anapus šydo
Jau seniai sudygo
Tie mūsų medžiai –  
Ko gailies? 
 

 
Žinau, suprasti,
Kad Vėjas rasti
Tik
Kelią gali
Tenais aukštyn
Visai nelengva 
 

 
Bet tąjį rytą,
Kai žvaigždės krito,
Mums taip pasakė:
Lauksim sugrįžtant
 
 

Man taip norisi paprastumo. To, kuris nuogas, šviečiantis ir laimingas. To, kuris verkia kaip pamestas kūdikis.
 

Verkiame ir mes, drąsūs kaip kiškiai. Tau liūdna, o tau atkišą piliulę. Piliulės vardas – Tavo Išsigelbėjimas. O iš tikro – nusiraminimas. O iš tikro – nusimarinimas. Bet kad ją gautum, tau tenka gerai paplušėti. Gal net visą gyvenimą… Ir kaip neverksi?
 

Aš pasiilgau paprastumo. To, kur teka kaip upės. Man nereikia piliulės. Ne, nenoriu raudonos. Nei žydros nenoriu. Nei geltonos. Kodėl? Todėl, kad ji vis tiek liks piliulė. Net jeigu užrašas maždaug toks „vandens piliulė“ (du trys penki … viename). Patogu, sako. Nuryji ir gerai. Rankų terliotis nereikia.
 

O aš girdžiu kažką didelio ir veržlaus. Kažkur čia pat. Po mano kojomis. Einu, susirasiu. Negaila man tų rankų. Gaila sielos.
 

Juokiesi? Laiko gaišimas?
 

Tam aš laiko turiu. Kad ir visą gyvenimą.
 

 
– Kada žydi gėlės?
 

– Po lietaus.
 

– Lietus – mana. Dvasiai reikia lietaus. Lietaus šypsenos, lietaus juoko. Meilės. Nesuvaidintos.
 

Ar matei kada paukštį, kuris apsimestinai giedotų! Aišku, kad ne. O vis tik mūsų daug. Tokių paukščių. Jie mano, kad gieda. Kad skrenda. O tik sapnuoja. Ir atkakliai įsikibę savo dangaus, kuris yra jų pragaras.
 

– Kaip viskas gali pasikeisti, kai pažiūri pro kitą langą. O kas, jei be langų?…
 

– Tada tikras dangus.
 

–Be nieko. Tik tuštuma. Ir Meilės begalybė.
 

Sakot, turite? Ar tai jūsų dangus, dėl kurio kas dieną leidžiatės draskomi vidinių demonų? Stok! Argi tau pakanka? Argi dar pakanka pasakos apie dangų? Išaugti iš nemokšiškumo būtų pats laikas. Kol dar kažką nujaučia širdis. Kažką pilkšvai mėlyną, rūkuose paskandintą tikrą gyvenimą. Laikas visada tinkamas. Toks jau tas laikas! Dar gali spėti. Dabar.