Autorius: Gediminas C.

 

Nusiskutęs žvelgi pro langą ir lėtai glostai apie lūpas. Sunku net meluoti, jog kadaise visas tavo veidas buvo toks lygus ir beveik švelnus. Ir pirštai, matyt, tokie buvo. Ar čia maždaug tai, ką vyresnieji vadina senatve?

  

Staiga atsimeni kažkur skaitytą novelę ar apysaką apie vyrą, kuris užsimojo žūtbūt surinkti visą informaciją apie vieną 1972-ųjų dieną. Jis skaitė visus laikraščius, žiūrėjo visas TV laidas ir visaip kitaip kankinosi, kol galų gale suprato, jog tai neįmanoma. Didžioji to vyro, o gal visos žmonijos tragedija. Nuo pirmo antkapio, nuo signalinių senovės laužų – saugokitės, kaimynai, mirtis jau ateina.  Nuo pirmojo laiško ir optinio telegrafo, kai žinia atsiskyrė nuo kūno ir ėmė jį valdyti. Kai kūnai mirdavo, o žinios – ne.

 

 

Įdomu, nuo ko jis, tas vyras, pradėjo rinkti informaciją apie vieną trumputę gyvenimo trupmeną? Jei archyvuotum šiandieną, turbūt pirmiausiai imtumeis kasdienių dalykų. Už lango skaisčiai ir jau šiek tiek tingiai šviečia saulė, kone tikras pavasaris. Oras atrodo žydras ir lengvas. Viena iš tų ramių dienų, per kurias kas nors atsitinka.

  

    

Nebūtinai tau. Gali būti, jog šiandien tiesiog daugiau šypsosies, gal net norėsi į gamtą. Jau beveik šilta, nors dar negalima sėdėt ant akmenų. Senatvėj judu su Brunu padėkosit mamoms už sveikus inkstus. Na, reikia tikėtis.

 

 

Brunas ir senatvė. Kartais atrodo, kad jis visada buvo senas. Gerąja prasme. Toks, kuris vertina gyvenimą per atstumą. Kuris moka džiaugtis savo džiaugsmu, išgriebti jo gabalą benukrentantį į amžinybę, nušveisti nešvarumus, įvynioti į skepetą ir padėti į lentyną. Toks, kuris kartais išgriebia tą gabalą truputį per anksti, nesuprantamai mums, normaliai jauniems. Tarsi nemokėtų tiesiog gyventi.

 

 

Jis išsikapstys. Jis myli gyvenimą ir visai ne senio meile. Myli ne dėl to, kad pažvelgus atgal daug gražių prisiminimų, bet todėl, kad jam įdomu, kas bus rytoj. Apie savižudybę Brunas su užsidegimu kalbėjo tik paauglystėje. Kuo tolyn, tuo vis labiau norėjo gyventi ir kaupti benukrentančius į amžinybę gabalus.

  

 

Krūpteli – skamba tavo mobilusis. Nesvarstęs supranti, kas tai galėtų būti, ir nuojauta pakužda bėgti slėptis, kol dar turi šią akimirką. Telefonas skamba vis garsiau ir garsiau, ilgai ir įkyriai, lyg tos Bruno merginos, kurią judu vadindavot mis Čaižumu.  Tačiau tavęs žinia nepasieks, tu vis dar šioje skardžio pusėje.

 

  

Jau čirškia namų telefonas ir tu apsisprendi akimirksniu. Galvotrūkčiais puoli į koridorių, šoki į batus, užsimeti švarką ir mauni pro duris.

 

  

–        Džordanai, čia tau. Klausia, kodėl nekeli mobi…

 

  

Daugiau nebesiklausai. Širdis daužosi garsiau nei batų padai į laiptus. Atidarai laukujes daugiabučio duris ir iš tiesų pakliūni į pavasarį,  žydrą ir lengvą. Atsikvepi ir pajunti, kaip vibruoja tavo kišenėje. Po akimirkos vėl skamba.

 

 

Stovi lyg suakmenėjęs lauke, viena ranka dar laikydamas duris. Žiūri į pavasarį ir veik nebegirdi sintetiškai tikro garso.

 

  

Kaip ilgai ir garsiai  čirška telefonai, kai neketini atsiliepti. Gali išjungti garsą, bet jie vibruoja ir žybsi ekranais. Atmesti skambučio neišeis, nes tai irgi atsakymas. Ne, Džordanai, tu negali spausti jokio mygtuko, nes kol to nepadarysi, jis vis dar čia, su tavim.

 

  

Skambutis baigiasi ir vėl prasideda iš naujo. Nebežiūri, kas skambina, tik laikai ranką kišenėje, o rankoje – vibruojantį ir rėkiantį Hermį, kuris vis panašesnis į Charoną.

 

  

Staiga atskrieja kažkoks netikėtas garsas. Tau prireikia kelių lėtų akimirkų, lyg po apkurtinusio sprogimo, kol supranti, kad tai ne gamtos išdaiga. Nutilo tavo mobilusis ir išgirdai: pasaulis, pavasaris ir tavo miesto fonas.

 

  

Ausys pagauna kažką krebždant viršuje – tai Ievos ranka kėsinasi atverti langą ir užklupti. Privalai bėgti.

 

  

„Džorda…“ – pasiveja tave iki namo briaunos, bet „nai“ nuskrieja tiesiai. Tu apgauni tą skiemenį, nušokdamas už kampo.

 

 

Telefonas virpteli ir sustaugia, priversdamas refleksiškai išsitraukti jį iš kišenės. Bėgdamas sulėtini žingsnį ir ekrane pamatai, kad gavai SMS.

 

 

Susiprotėji švystelti aparatą į šiukšlių dėžę, beprotiškai pradžiugindamas pro šalį einantį pyplį ir užtraukdamas naują rūpestį jo motinai. Dar pamatai, kaip beviltiškai ji stengiasi sulaikyti virš kvadratinės autobusų stotelės šiukšliadėžės pakibusį sūnų. Juk berniukas niekada jos nebeklausys. Paskutinis lūžis įvyks, kai jis pajus, jog netgi turi tam teisę.

 

 

–        Dominykai, ten baisiai nešvaru. Dominykai, juk turi savo naują…

 

 

Įšoki į autobusą. Nesvarbu, kurio maršruto, tave domina tik kryptis. Velnias, važiuojam į centrą. Bet gal ir gerai – pasislėpsi žmonių minioje ir niekas tavęs nepažins, net žinia.

 

 

Darbo dienos pabaiga. Jie baigia tvarkyti reikalus ir eina į stoteles požeminius garažus susitikti su draugais į kavinaites barus spektaklius kiną parduotuves pasimatymus pasivaikščioti  skubėti lėtai bastytis.

 

 

Puoli į minią ir karštligiškai iriesi alkūnėmis į patį centrą, lyg ten būtų kriauklė, kuri įsuks ir praris tave. Dingti, išnykti, pasislėpti nuo laiko. Ilgakaklė žaviu paltuku stebeilija kažkur aukštyn. Ne tik ji, ir dar keletas paauglių bei vyras skvarbiu, bet pavargusiu žvilgsniu. Tokiais atvejais akys pačios ieško ir randa.

  

   

KARŠČIAUSIOS NAUJIENOS MŪSŲ PORTALE… – skelbia milžiniška elektroninė iškaba – …TREČIĄ PARĄ PRATĘSIAMAS JUGTINIŲ TAUTŲ SAUGUMO TARYBOS POSĖDIS NESIBAIGĖ IR ŠIANDIEN…NBA ČEMPIONATE SUSIŽEIDĖ…LYDERIS…ŠIANDIEN PO NETIKĖTAI UŽKLUPOSIOS LIGOS NETEKOME…

     

Reaguoji žaibiškai. Neri į pirmą pasitaikiusią parduotuvę ir užtrenki paskui save duris, ne, jos pačios lėtai užsidaro. Atsikvepi – spėjai. Šiais laikais žmonės čia atbėga nuo gyvenimo tempo pas gyvenimo tempą.

  

Dvelkteli ramybe. Bet tik sekundei. Pataikei į buitinių prekių skyrių, priešais tave iš ištisinėmis eilėmis sustatytų televizorių žvelgia keliasdešimt keli tie patys žinių vedėjai ir nustatę reikšmingus žvilgsnius iš savo keliasdešimt kelių vienodų lapų skaito keliasdešimt keliais vienodais balsais:

  

   

–        Šiandien  po netikėtai…

  

   

Vos spėji iššauti lauk. Pasileidi bėgte, nėra kada mąstyti, kur leki dusdamas, kliūdamas už žmonių ir vos gaudydamas kvapą atsiprašymams. Turi būti greitesnis už informaciją, paraudę žandai byloja tavo pasiryžimą. Stotelė. Autobusas. Šoki.

 

  

Aš užsikimšiu ausis, kad neišgirsčiau, užsimerksiu, kad nepamatyčiau, nebekvėpuosiu, kad neužuosčiau, pasinersiu į meditaciją, kad nepajusčiau skonio ir prisilietimų. Išnyksiu iš pasaulio, išjungsiu jį. Tegu jis neegzistuoja arba bent nesiveja manęs. Važiuosiu į užmiestį, bėgsiu per pievas, klimpdamas šokčiosiu per arimo laukiančias dirvas, kad sutrumpinčiau atstumą iki miško. Ten bėgsiu į tankmę, į tamsumą, gamtą, ten griūsiu smėlėtas ir apdriskęs,  ir dar kartą užsikimšiu ausis, užsimerksiu ir pasinersiu į meditaciją, nes kol aš to dar nežinau, to dar nėra.

  

Klaidžioji taip visą vakarą ir naktį. Žinai, kad turėsi slėptis ir kitą dieną, kad nepamatytum laikraščių, po to – savaitinių žurnalų, tada mėnraščių. Privalėsi laikytis toliau nuo gyvenviečių, kad nenugirstum radijo ar televizoriaus. Turėsi vengti žmonių, kad jie nepasakytų vienas kitam ar telefonu.

  

 

Į tankmę, į naktį ir laukinę gamtą. Gal ten tu būsi saugus. Gal rasi tą vis mažėjančią salą, kurios dar neapglėbė žinia, per visa apraizgiusias komunikacijos arterijas žaibišku greičiu užkariaujanti pasaulį. Pabėgti į kitą kalbą ir kitą kultūrą, ten, kur dar nenutiesti elektros laidai. Bėgti ir bėgti lenktynėse, kur žmonės lenktyniauja su savimi. Gal net pavyktų nugyventi taip visą gyvenimą. Nebent jie išrastų būdą, kaip transliuoti žinias telepatiškai.

 

  

Geriausia, kad nustočiau ir galvoti, užmirščiau visas žmonijos kalbas, nes ten jau įrašyta tai, nuo ko bėgu. Purvinas, dryskančiais darbužiais, sūriausiom įmanomom žmogiškom lūpom. Užsimerkęs, telėkdamas tiesiai, net ne pagal kvapą. Klupdamas, taškydamas samanas krauju, iš paskutiniųjų. Šliauždamas, žymėdamas kelią alkūnėmis. Turbūt jau bėgu savaitę. Tamsu ir karšta, tamsu ir karšta. Kliūvu ir griūnu nespėjęs ištiesti rankų. Maloniai vėsu. Sukniubusiam skauda ir aš verkiu taip, kaip verkia tik vieniši žmonės.

  

 

Jį rado skurdžiam miškely visai šalia miesto. Dar gyvą. Jo apmirusi sąmonė per miglą galbūt net galėjo girdėti gelbėtojų pokalbį, kai jie kėlė neštuvus į automobilį:

  

 

– Velnias, tokiam užkampy…Ir kaip jis čia būtų išgyvenęs? Negalėčiau taip – be jokių žinių iš pasaulio. Čia turbūt net nėra ryšio.