Autorė: Asta Mi

 

Kambarys, kuriame nėra

 

 

Nusprendžiau išsinuomoti butą. Pirmiausia ilgai vaikščiojau po miestą ir ieškojau tinkamos gatvės. Tada išsirinkau tinkamą namą. Tinkamą aukštą. Ir prie tinkamo buto paspaudžiau skambučio mygtuką. Dešimt minučių niekas neatidarė. Tačiau jie žinojo, kad stoviu ant jų naujo kilimėlio. Galiausiai susiprato.

 

–        Sveiki, norėčiau apsidairyti.

 

Lėtai vaikščiojau po kambarius užsimerkęs. Jie tyliai sėdėjo valgomajame ir žiūrėjo televizorių.

 

–        Ar šis namas kada nors degė? – paklausiau.

 

Vienas, dryžuotu megztiniu, gūžtelėjo pečiais.

 

–        Ar čia kada nors gyveno indėnai?

 

Tas pats vėl gūžtelėjo.

 

–        Ar Nojus būtų norėjęs šį namą išgelbėti?

 

Jis vėl padarė tą patį.

 

Aš išėjau. Prie durų pastebėjau, kad kilimėlio nebebuvo.

 

  

Sonetas

 

 

–        Ma Mere, aš negaliu jos pamiršti.

 

–        Mano rytinės arbatos?

 

–        Ma, nejuokauk. Čia ne tūkstantis ir viena naktis. Į arbatą niekas nededa lauro lapų.

 

–        Bet tai veiksminga!

 

–        ?

 

–        !

 

–        Aš negaliu pamiršti merginos troleibuse.

 

–        Merginos?

 

–        Taip, Ma. Ji miegojo įsispraudusi į kampą ir atrodė lyg būtų kažką apsikabinusi.

 

–        Tačiau nebuvo?

 

–        Ma, ar važiavai kada nors troleibusu? Jeigu sėdi kampe, jis tave ir apkabina. Pats ne kažin ką gali.

 

–        Bet juk tu sakei, kad ji ne sėdėjo, o miegojo!

 

–        Taip. Kampo glėbyje. Aš norėjau ją užkloti.

 

–        Bet?

 

–        Bet man pagailo striukės. Aš tokios taip ilgai ieškojau…

 

–        Ko? Merginos ar striukės?

 

 

Kauliukas

 

 

Ma nusišypsojo ir atidarė trijų litrų vyšnių kompoto stiklainį. Nemėgstu vyšnių. Ma irgi. Galbūt kompotu ji vaišins kaimynus? Žiūrėjau į jos virpančias rankas, kai pylė kompotą į seną pieno butelį.

 

–        Manau, kad kompotas gražiau atrodys dviejuose induose, – tarė.

 

–        Kodėl?

 

–        Tada abu galėsim nemėgti vyšnių atskirai.

 

–        Taip. Tačiau mes nemėgsim dviejų indų vietoj vieno.

 

Ma susimąstė.  Ir priėmė sunkų sprendimą.

 

–        Gerai, vieną indą aš pastatysiu rūsy, – tarė.

 

–        Juk žinai, kad ten nesaugu.

 

–        Nesirūpink, aš tik pastatysiu indą ir išeisiu.

 

–        Tada dar paieškok mano senų vaikiškų knygučių.

 

–        Tu atsimeni mano pasakas? – Ma šyptelėjo ir pasitaisė plaukus, į kuriuos prikrito obels žiedų.

 

–        Ma, aš visas pasakas kūriau pats.

 

–        Taip, – ji dar kartą šyptelėjo ir išsipurtė žiedlapius iš plaukų.

 

–        Vienas liko, – pastebėjau.

 

–        Žinau. Nesiaukok dėl manęs.

 

–        Aš nekaltas, kad obelys žydi.

 

–        Ar tau patinka jų kvapas?

 

–        Aš neužuodžiu.

 

Ji surinko žiedlapius nuo grindų, prinešė ir pabėrė ant stalo.

 

–        Pabandyk, – tarė.

 

–        Tu pirma.

 

Ma delsė. Tada užsirišo prijuostę.

 

–        Ma, ar bandei kada nors gyventi prasmingai? – rodės, užklupau ją nepasiruošusią.

 

–        Bandžiau patekti į Afriką, – vis dėlto ji buvo pasiruošusi.

 

Aš apsidairiau.

 

–        Bet už mūsų langų nesigano žirafos, – nustebau.

 

Kai ji atsisuko ir įdėmiai pažvelgė į mane, pamačiau žirafas jos akyse.

 

–        Ar kelte nebuvo vietos? – įgnybau.

 

–        Vietos visada  yra.

 

–        Tai kas tada?

 

–        Afrikoje nėra vyšnių.