Autorė: Rasa Teresevičienė

 

Mamai

   

Kai praversiu duris-

Tuščia vieta prie stalo.

Ir Tavo šilto žvilgsnio

Jau nesutinku.

O kaip norėčiau vėl pašaukti - „Mama“

Ir apkabint, kad būtume kartu.

Tik tu viena atjaust, paguost mokėjai

Ir nuramint, kai būdavo sunku.

Kiek liko daug nepasakyta visko:

Neištartų paguodos žodžių, padėkų.

Gal būt ankščiau vis nesuradom laiko,

Įvertint nemokėjom kas brangu.

Tavo širdis nustojo plakus amžiams.

Užmigo akys amžinu miegu.

Ir taip norėčiau padėkot už viską, Mama.

Tik jau dabar vėlu, labai vėlu.

 

Nuplėštas lapas

 

Mes abejingai plėšiam kalendoriaus lapą,

Nes baigsis dar viena diena.

Pakėlę ranką, net nesusimąstom,

Kuo ypatinga buvo šiandiena.

 

Kažkam gyvybę naują dovanojo,

Kažkam nutraukė gyvasties saitus.

Skaudus išsiskyrimas gal aplankė,

O gal sujungė naujus likimus.

 

Ir džiaugiamės, kad vėl diena praėjo

Ir abejingai plėšiam lapelius.

Vis tikimės, kad naujas lapas.

Atneš mums laimę ir džiaugsmus.

 

…

 

Nukritę lapai šiugžda man po kojom,

Einu viena niūriu rudens taku.

Ir skaudžios netektys, vargai

Man širdį drasko

Ir tik namuose šilumą randu.

O būna taip sunku,

Kad net numirti noris

Ir pasakyt:- Sudie, gyvenime,

Jau išeinu.

Ir tik sulaiko žydros vaikų akys

Jos spinduliuoja meile, švelnumu.

Pravėrusi duris, išgirstu šaukiant „Mama“.

Krūtinėj pasidaro taip ramu.

Galbūt šis žodis turi stebuklingą galią

Išgirdus jį – džiaugiuosi likimu.

 

Likimas

 

Kodėl likimas toks negailestingas

Tiek daug išbandymų paskyrė man.

Kiek buvo viso – juoko, ašarų

Dabar jaučiu, kad visko netekau.

 

Ir kas esu šioj žemėj varganoj

Tuščia vieta, likimo kalinė?

Gal būt pati pasirinkau šią dalią varganą

Ne tuo gyvenimo keliu aš pasukau.

 

Ir kas padės surasti man teisingą kelią?

Paguos, padrąsins, kai man bus sunku.

Juk vėl suklupusi – atsistoti noriu

Gyventi, džiaugtis likimu.

 

Laukimas

 

Lapų kilimas taką nuklojo

Tuo taku aš nuliūdus einu,

Pastovėti prie šalto pamiklo,

Su jumis vėl pabūti kartu.

 

Nežinau, ar mane jūs išgirsit-

Mano kuždesius tylius, graudžius,

Nežinau, ar dabar Jūs pajusit

Mano dūžius širdies neramius.

 

Ir stovėsiu aš parimus

Prie pamiklo to šalto, sunkaus,

Gal pajutę šį mano laukimą

Jūs pažvelgsit iš švento dangaus.

 

Nurimk širdie

 

Tamsioj nakty

Pakilus audrai

Tu savo sieloj

Vis ramybės nerandi.

 

Kažkur leki,

Kažko blaškaisi,

It klevo lapas

Vėjo sūkury.

 

Nurimk širdie, nesiblaškyki.

Neaitrinki senų žaizdų.

Tu prisiminki, tai kas gera

Ir sielai bus ramu, ramu.

 

Vienišas namas

 

Aukštai ratą apsukę,

Vėl į lizdą sugrįžo grandrai.

Nors esi, jau senutė trobelė,

Bet gandralizdį dar išlaikai.

 

Tavo kaminas stovi apmiręs

Dūmai jau neberūksta iš jo

Nėr kas užkuria seną krosnelę,

Po darbų, nieks negrįžta namo.

 

Ir ilsiesi tu medžių pavėsy

Pamiršta, apleista jau visų.

Ir į vidų svečių nepakviesi,

Nes čia šalta, nyku.

 

Tik gandrai dar tavęs nepamiršo

Ir kas metai sugrįžta namo

Jų kalenimas primena ir tau,

Kaip ankščiau šičia buvo smagu.

 

Visko matė aprūkusios sienos:

Vaikų vyges, sukaltus karstus

Ir dabar supranti  -  žmonės miršta.

Jie palieka namus.