Autorė: Rasa Teresevičienė

 

Mamai

   

Kai praversiu duris-

Tuščia vieta prie stalo.

Ir Tavo šilto žvilgsnio

Jau nesutinku.

O kaip norėčiau vėl pašaukti - „Mama“

Ir apkabint, kad būtume kartu.

Tik tu viena atjaust, paguost mokėjai

Ir nuramint, kai būdavo sunku.

Kiek liko daug nepasakyta visko:

Neištartų paguodos žodžių, padėkų.

Gal būt ankščiau vis nesuradom laiko,

Įvertint nemokėjom kas brangu.

Tavo širdis nustojo plakus amžiams.

Užmigo akys amžinu miegu.

Ir taip norėčiau padėkot už viską, Mama.

Tik jau dabar vėlu, labai vėlu.

 

Nuplėštas lapas

 

Mes abejingai plėšiam kalendoriaus lapą,

Nes baigsis dar viena diena.

Pakėlę ranką, net nesusimąstom,

Kuo ypatinga buvo šiandiena.

 

Kažkam gyvybę naują dovanojo,

Kažkam nutraukė gyvasties saitus.

Skaudus išsiskyrimas gal aplankė,

O gal sujungė naujus likimus.

 

Ir džiaugiamės, kad vėl diena praėjo

Ir abejingai plėšiam lapelius.

Vis tikimės, kad naujas lapas.

Atneš mums laimę ir džiaugsmus.

 

…

 

Nukritę lapai šiugžda man po kojom,

Einu viena niūriu rudens taku.

Ir skaudžios netektys, vargai

Man širdį drasko

Ir tik namuose šilumą randu.

O būna taip sunku,

Kad net numirti noris

Ir pasakyt:- Sudie, gyvenime,

Jau išeinu.

Ir tik sulaiko žydros vaikų akys

Jos spinduliuoja meile, švelnumu.

Pravėrusi duris, išgirstu šaukiant „Mama“.

Krūtinėj pasidaro taip ramu.

Galbūt šis žodis turi stebuklingą galią

Išgirdus jį – džiaugiuosi likimu.

 

Likimas

 

Kodėl likimas toks negailestingas

Tiek daug išbandymų paskyrė man.

Kiek buvo viso – juoko, ašarų

Dabar jaučiu, kad visko netekau.

 

Ir kas esu šioj žemėj varganoj

Tuščia vieta, likimo kalinė?

Gal būt pati pasirinkau šią dalią varganą

Ne tuo gyvenimo keliu aš pasukau.

 

Ir kas padės surasti man teisingą kelią?

Paguos, padrąsins, kai man bus sunku.

Juk vėl suklupusi – atsistoti noriu

Gyventi, džiaugtis likimu.

 

Laukimas

 

Lapų kilimas taką nuklojo

Tuo taku aš nuliūdus einu,

Pastovėti prie šalto pamiklo,

Su jumis vėl pabūti kartu.

 

Nežinau, ar mane jūs išgirsit-

Mano kuždesius tylius, graudžius,

Nežinau, ar dabar Jūs pajusit

Mano dūžius širdies neramius.

 

Ir stovėsiu aš parimus

Prie pamiklo to šalto, sunkaus,

Gal pajutę šį mano laukimą

Jūs pažvelgsit iš švento dangaus.

 

Nurimk širdie

 

Tamsioj nakty

Pakilus audrai

Tu savo sieloj

Vis ramybės nerandi.

 

Kažkur leki,

Kažko blaškaisi,

It klevo lapas

Vėjo sūkury.

 

Nurimk širdie, nesiblaškyki.

Neaitrinki senų žaizdų.

Tu prisiminki, tai kas gera

Ir sielai bus ramu, ramu.

 

Vienišas namas

 

Aukštai ratą apsukę,

Vėl į lizdą sugrįžo grandrai.

Nors esi, jau senutė trobelė,

Bet gandralizdį dar išlaikai.

 

Tavo kaminas stovi apmiręs

Dūmai jau neberūksta iš jo

Nėr kas užkuria seną krosnelę,

Po darbų, nieks negrįžta namo.

 

Ir ilsiesi tu medžių pavėsy

Pamiršta, apleista jau visų.

Ir į vidų svečių nepakviesi,

Nes čia šalta, nyku.

 

Tik gandrai dar tavęs nepamiršo

Ir kas metai sugrįžta namo

Jų kalenimas primena ir tau,

Kaip ankščiau šičia buvo smagu.

 

Visko matė aprūkusios sienos:

Vaikų vyges, sukaltus karstus

Ir dabar supranti  -  žmonės miršta.

Jie palieka namus.

Autorė: Asta Mi

 

Kambarys, kuriame nėra

 

 

Nusprendžiau išsinuomoti butą. Pirmiausia ilgai vaikščiojau po miestą ir ieškojau tinkamos gatvės. Tada išsirinkau tinkamą namą. Tinkamą aukštą. Ir prie tinkamo buto paspaudžiau skambučio mygtuką. Dešimt minučių niekas neatidarė. Tačiau jie žinojo, kad stoviu ant jų naujo kilimėlio. Galiausiai susiprato.

 

–        Sveiki, norėčiau apsidairyti.

 

Lėtai vaikščiojau po kambarius užsimerkęs. Jie tyliai sėdėjo valgomajame ir žiūrėjo televizorių.

 

–        Ar šis namas kada nors degė? – paklausiau.

 

Vienas, dryžuotu megztiniu, gūžtelėjo pečiais.

 

–        Ar čia kada nors gyveno indėnai?

 

Tas pats vėl gūžtelėjo.

 

–        Ar Nojus būtų norėjęs šį namą išgelbėti?

 

Jis vėl padarė tą patį.

 

Aš išėjau. Prie durų pastebėjau, kad kilimėlio nebebuvo.

 

  

Sonetas

 

 

–        Ma Mere, aš negaliu jos pamiršti.

 

–        Mano rytinės arbatos?

 

–        Ma, nejuokauk. Čia ne tūkstantis ir viena naktis. Į arbatą niekas nededa lauro lapų.

 

–        Bet tai veiksminga!

 

–        ?

 

–        !

 

–        Aš negaliu pamiršti merginos troleibuse.

 

–        Merginos?

 

–        Taip, Ma. Ji miegojo įsispraudusi į kampą ir atrodė lyg būtų kažką apsikabinusi.

 

–        Tačiau nebuvo?

 

–        Ma, ar važiavai kada nors troleibusu? Jeigu sėdi kampe, jis tave ir apkabina. Pats ne kažin ką gali.

 

–        Bet juk tu sakei, kad ji ne sėdėjo, o miegojo!

 

–        Taip. Kampo glėbyje. Aš norėjau ją užkloti.

 

–        Bet?

 

–        Bet man pagailo striukės. Aš tokios taip ilgai ieškojau…

 

–        Ko? Merginos ar striukės?

 

 

Kauliukas

 

 

Ma nusišypsojo ir atidarė trijų litrų vyšnių kompoto stiklainį. Nemėgstu vyšnių. Ma irgi. Galbūt kompotu ji vaišins kaimynus? Žiūrėjau į jos virpančias rankas, kai pylė kompotą į seną pieno butelį.

 

–        Manau, kad kompotas gražiau atrodys dviejuose induose, – tarė.

 

–        Kodėl?

 

–        Tada abu galėsim nemėgti vyšnių atskirai.

 

–        Taip. Tačiau mes nemėgsim dviejų indų vietoj vieno.

 

Ma susimąstė.  Ir priėmė sunkų sprendimą.

 

–        Gerai, vieną indą aš pastatysiu rūsy, – tarė.

 

–        Juk žinai, kad ten nesaugu.

 

–        Nesirūpink, aš tik pastatysiu indą ir išeisiu.

 

–        Tada dar paieškok mano senų vaikiškų knygučių.

 

–        Tu atsimeni mano pasakas? – Ma šyptelėjo ir pasitaisė plaukus, į kuriuos prikrito obels žiedų.

 

–        Ma, aš visas pasakas kūriau pats.

 

–        Taip, – ji dar kartą šyptelėjo ir išsipurtė žiedlapius iš plaukų.

 

–        Vienas liko, – pastebėjau.

 

–        Žinau. Nesiaukok dėl manęs.

 

–        Aš nekaltas, kad obelys žydi.

 

–        Ar tau patinka jų kvapas?

 

–        Aš neužuodžiu.

 

Ji surinko žiedlapius nuo grindų, prinešė ir pabėrė ant stalo.

 

–        Pabandyk, – tarė.

 

–        Tu pirma.

 

Ma delsė. Tada užsirišo prijuostę.

 

–        Ma, ar bandei kada nors gyventi prasmingai? – rodės, užklupau ją nepasiruošusią.

 

–        Bandžiau patekti į Afriką, – vis dėlto ji buvo pasiruošusi.

 

Aš apsidairiau.

 

–        Bet už mūsų langų nesigano žirafos, – nustebau.

 

Kai ji atsisuko ir įdėmiai pažvelgė į mane, pamačiau žirafas jos akyse.

 

–        Ar kelte nebuvo vietos? – įgnybau.

 

–        Vietos visada  yra.

 

–        Tai kas tada?

 

–        Afrikoje nėra vyšnių.

 

 

Autorius: Gediminas C.

 

Nusiskutęs žvelgi pro langą ir lėtai glostai apie lūpas. Sunku net meluoti, jog kadaise visas tavo veidas buvo toks lygus ir beveik švelnus. Ir pirštai, matyt, tokie buvo. Ar čia maždaug tai, ką vyresnieji vadina senatve?

  

Staiga atsimeni kažkur skaitytą novelę ar apysaką apie vyrą, kuris užsimojo žūtbūt surinkti visą informaciją apie vieną 1972-ųjų dieną. Jis skaitė visus laikraščius, žiūrėjo visas TV laidas ir visaip kitaip kankinosi, kol galų gale suprato, jog tai neįmanoma. Didžioji to vyro, o gal visos žmonijos tragedija. Nuo pirmo antkapio, nuo signalinių senovės laužų – saugokitės, kaimynai, mirtis jau ateina.  Nuo pirmojo laiško ir optinio telegrafo, kai žinia atsiskyrė nuo kūno ir ėmė jį valdyti. Kai kūnai mirdavo, o žinios – ne.

 

 

Įdomu, nuo ko jis, tas vyras, pradėjo rinkti informaciją apie vieną trumputę gyvenimo trupmeną? Jei archyvuotum šiandieną, turbūt pirmiausiai imtumeis kasdienių dalykų. Už lango skaisčiai ir jau šiek tiek tingiai šviečia saulė, kone tikras pavasaris. Oras atrodo žydras ir lengvas. Viena iš tų ramių dienų, per kurias kas nors atsitinka.

  

    

Nebūtinai tau. Gali būti, jog šiandien tiesiog daugiau šypsosies, gal net norėsi į gamtą. Jau beveik šilta, nors dar negalima sėdėt ant akmenų. Senatvėj judu su Brunu padėkosit mamoms už sveikus inkstus. Na, reikia tikėtis.

 

 

Brunas ir senatvė. Kartais atrodo, kad jis visada buvo senas. Gerąja prasme. Toks, kuris vertina gyvenimą per atstumą. Kuris moka džiaugtis savo džiaugsmu, išgriebti jo gabalą benukrentantį į amžinybę, nušveisti nešvarumus, įvynioti į skepetą ir padėti į lentyną. Toks, kuris kartais išgriebia tą gabalą truputį per anksti, nesuprantamai mums, normaliai jauniems. Tarsi nemokėtų tiesiog gyventi.

 

 

Jis išsikapstys. Jis myli gyvenimą ir visai ne senio meile. Myli ne dėl to, kad pažvelgus atgal daug gražių prisiminimų, bet todėl, kad jam įdomu, kas bus rytoj. Apie savižudybę Brunas su užsidegimu kalbėjo tik paauglystėje. Kuo tolyn, tuo vis labiau norėjo gyventi ir kaupti benukrentančius į amžinybę gabalus.

  

 

Krūpteli – skamba tavo mobilusis. Nesvarstęs supranti, kas tai galėtų būti, ir nuojauta pakužda bėgti slėptis, kol dar turi šią akimirką. Telefonas skamba vis garsiau ir garsiau, ilgai ir įkyriai, lyg tos Bruno merginos, kurią judu vadindavot mis Čaižumu.  Tačiau tavęs žinia nepasieks, tu vis dar šioje skardžio pusėje.

 

  

Jau čirškia namų telefonas ir tu apsisprendi akimirksniu. Galvotrūkčiais puoli į koridorių, šoki į batus, užsimeti švarką ir mauni pro duris.

 

  

–        Džordanai, čia tau. Klausia, kodėl nekeli mobi…

 

  

Daugiau nebesiklausai. Širdis daužosi garsiau nei batų padai į laiptus. Atidarai laukujes daugiabučio duris ir iš tiesų pakliūni į pavasarį,  žydrą ir lengvą. Atsikvepi ir pajunti, kaip vibruoja tavo kišenėje. Po akimirkos vėl skamba.

 

 

Stovi lyg suakmenėjęs lauke, viena ranka dar laikydamas duris. Žiūri į pavasarį ir veik nebegirdi sintetiškai tikro garso.

 

  

Kaip ilgai ir garsiai  čirška telefonai, kai neketini atsiliepti. Gali išjungti garsą, bet jie vibruoja ir žybsi ekranais. Atmesti skambučio neišeis, nes tai irgi atsakymas. Ne, Džordanai, tu negali spausti jokio mygtuko, nes kol to nepadarysi, jis vis dar čia, su tavim.

 

  

Skambutis baigiasi ir vėl prasideda iš naujo. Nebežiūri, kas skambina, tik laikai ranką kišenėje, o rankoje – vibruojantį ir rėkiantį Hermį, kuris vis panašesnis į Charoną.

 

  

Staiga atskrieja kažkoks netikėtas garsas. Tau prireikia kelių lėtų akimirkų, lyg po apkurtinusio sprogimo, kol supranti, kad tai ne gamtos išdaiga. Nutilo tavo mobilusis ir išgirdai: pasaulis, pavasaris ir tavo miesto fonas.

 

  

Ausys pagauna kažką krebždant viršuje – tai Ievos ranka kėsinasi atverti langą ir užklupti. Privalai bėgti.

 

  

„Džorda…“ – pasiveja tave iki namo briaunos, bet „nai“ nuskrieja tiesiai. Tu apgauni tą skiemenį, nušokdamas už kampo.

 

 

Telefonas virpteli ir sustaugia, priversdamas refleksiškai išsitraukti jį iš kišenės. Bėgdamas sulėtini žingsnį ir ekrane pamatai, kad gavai SMS.

 

 

Susiprotėji švystelti aparatą į šiukšlių dėžę, beprotiškai pradžiugindamas pro šalį einantį pyplį ir užtraukdamas naują rūpestį jo motinai. Dar pamatai, kaip beviltiškai ji stengiasi sulaikyti virš kvadratinės autobusų stotelės šiukšliadėžės pakibusį sūnų. Juk berniukas niekada jos nebeklausys. Paskutinis lūžis įvyks, kai jis pajus, jog netgi turi tam teisę.

 

 

–        Dominykai, ten baisiai nešvaru. Dominykai, juk turi savo naują…

 

 

Įšoki į autobusą. Nesvarbu, kurio maršruto, tave domina tik kryptis. Velnias, važiuojam į centrą. Bet gal ir gerai – pasislėpsi žmonių minioje ir niekas tavęs nepažins, net žinia.

 

 

Darbo dienos pabaiga. Jie baigia tvarkyti reikalus ir eina į stoteles požeminius garažus susitikti su draugais į kavinaites barus spektaklius kiną parduotuves pasimatymus pasivaikščioti  skubėti lėtai bastytis.

 

 

Puoli į minią ir karštligiškai iriesi alkūnėmis į patį centrą, lyg ten būtų kriauklė, kuri įsuks ir praris tave. Dingti, išnykti, pasislėpti nuo laiko. Ilgakaklė žaviu paltuku stebeilija kažkur aukštyn. Ne tik ji, ir dar keletas paauglių bei vyras skvarbiu, bet pavargusiu žvilgsniu. Tokiais atvejais akys pačios ieško ir randa.

  

   

KARŠČIAUSIOS NAUJIENOS MŪSŲ PORTALE… – skelbia milžiniška elektroninė iškaba – …TREČIĄ PARĄ PRATĘSIAMAS JUGTINIŲ TAUTŲ SAUGUMO TARYBOS POSĖDIS NESIBAIGĖ IR ŠIANDIEN…NBA ČEMPIONATE SUSIŽEIDĖ…LYDERIS…ŠIANDIEN PO NETIKĖTAI UŽKLUPOSIOS LIGOS NETEKOME…

     

Reaguoji žaibiškai. Neri į pirmą pasitaikiusią parduotuvę ir užtrenki paskui save duris, ne, jos pačios lėtai užsidaro. Atsikvepi – spėjai. Šiais laikais žmonės čia atbėga nuo gyvenimo tempo pas gyvenimo tempą.

  

Dvelkteli ramybe. Bet tik sekundei. Pataikei į buitinių prekių skyrių, priešais tave iš ištisinėmis eilėmis sustatytų televizorių žvelgia keliasdešimt keli tie patys žinių vedėjai ir nustatę reikšmingus žvilgsnius iš savo keliasdešimt kelių vienodų lapų skaito keliasdešimt keliais vienodais balsais:

  

   

–        Šiandien  po netikėtai…

  

   

Vos spėji iššauti lauk. Pasileidi bėgte, nėra kada mąstyti, kur leki dusdamas, kliūdamas už žmonių ir vos gaudydamas kvapą atsiprašymams. Turi būti greitesnis už informaciją, paraudę žandai byloja tavo pasiryžimą. Stotelė. Autobusas. Šoki.

 

  

Aš užsikimšiu ausis, kad neišgirsčiau, užsimerksiu, kad nepamatyčiau, nebekvėpuosiu, kad neužuosčiau, pasinersiu į meditaciją, kad nepajusčiau skonio ir prisilietimų. Išnyksiu iš pasaulio, išjungsiu jį. Tegu jis neegzistuoja arba bent nesiveja manęs. Važiuosiu į užmiestį, bėgsiu per pievas, klimpdamas šokčiosiu per arimo laukiančias dirvas, kad sutrumpinčiau atstumą iki miško. Ten bėgsiu į tankmę, į tamsumą, gamtą, ten griūsiu smėlėtas ir apdriskęs,  ir dar kartą užsikimšiu ausis, užsimerksiu ir pasinersiu į meditaciją, nes kol aš to dar nežinau, to dar nėra.

  

Klaidžioji taip visą vakarą ir naktį. Žinai, kad turėsi slėptis ir kitą dieną, kad nepamatytum laikraščių, po to – savaitinių žurnalų, tada mėnraščių. Privalėsi laikytis toliau nuo gyvenviečių, kad nenugirstum radijo ar televizoriaus. Turėsi vengti žmonių, kad jie nepasakytų vienas kitam ar telefonu.

  

 

Į tankmę, į naktį ir laukinę gamtą. Gal ten tu būsi saugus. Gal rasi tą vis mažėjančią salą, kurios dar neapglėbė žinia, per visa apraizgiusias komunikacijos arterijas žaibišku greičiu užkariaujanti pasaulį. Pabėgti į kitą kalbą ir kitą kultūrą, ten, kur dar nenutiesti elektros laidai. Bėgti ir bėgti lenktynėse, kur žmonės lenktyniauja su savimi. Gal net pavyktų nugyventi taip visą gyvenimą. Nebent jie išrastų būdą, kaip transliuoti žinias telepatiškai.

 

  

Geriausia, kad nustočiau ir galvoti, užmirščiau visas žmonijos kalbas, nes ten jau įrašyta tai, nuo ko bėgu. Purvinas, dryskančiais darbužiais, sūriausiom įmanomom žmogiškom lūpom. Užsimerkęs, telėkdamas tiesiai, net ne pagal kvapą. Klupdamas, taškydamas samanas krauju, iš paskutiniųjų. Šliauždamas, žymėdamas kelią alkūnėmis. Turbūt jau bėgu savaitę. Tamsu ir karšta, tamsu ir karšta. Kliūvu ir griūnu nespėjęs ištiesti rankų. Maloniai vėsu. Sukniubusiam skauda ir aš verkiu taip, kaip verkia tik vieniši žmonės.

  

 

Jį rado skurdžiam miškely visai šalia miesto. Dar gyvą. Jo apmirusi sąmonė per miglą galbūt net galėjo girdėti gelbėtojų pokalbį, kai jie kėlė neštuvus į automobilį:

  

 

– Velnias, tokiam užkampy…Ir kaip jis čia būtų išgyvenęs? Negalėčiau taip – be jokių žinių iš pasaulio. Čia turbūt net nėra ryšio. 

Autorė: Neringa Jegalevičiūtė

 

Durys. Medinės, pažymėtos septintu numeriu. Ar katės prietaringos? Ne, greičiau Jos pačios yra prietarų objektas.

Šiaip ar taip, Ji kažkodėl išsirinko mane.
 

Man atrodo, aš visada Jos laukiau. Todėl nekilo jokių klausimų, kam ir kodėl ir pas ką – paėmiau ją į rankas, ir mes iškart radome kalbą. Ji murkė, aš klausiausi.
 

Yra pasauly viena bendra kalba, ir ji nemirė nė po Babelio bokšto pastatymo. Meilės kalba. Jei mes abi klausomės tylos, dainuoja Meilė. Trečioji  tarp mūsų.
 

Taigi Ji pradėjo mane mokyti. O aš pradėjau rašyti.

 

Žalios akys. Mes niekada nesišnekame. Bet jei įsiklausau, atsiveria išmintis.

 
Mėnulis. Vėl  kitoks. Savo baltu veidu. Už mėlyno stiklo lange. Ten, kur pasakų danguje žybsi paslaptys. Pa-sakos. Pa-Sakos. PaSako. Ką tik nori…

 

 

PASAKA APIE MŪSŲ RYTĄ

 

 

Tą rytą mes sėdėjome ant žalio kalno. Žiūrėjome, kaip paukščiai parskrenda. Nežinojome, kaip jie vadinasi. Tiesiog jais grožėjomės. Jie parskrido. Ne vieni. Su Meile ant šlovingos vaivorykštės. Toji plevėsavo lyg vėliava. Mes nemokėjome nė skaityti, bet žinojome, ką ji skelbia…
Kadaise buvo tik Meilė. Įsivaizduok, nei spalvų, nei garsų, nei formų, nei svajonių. Visa svajonė ir buvo tai, kas buvo.
O paskui prasidėjo Kūryba. Kūrybai reikia dviejų. Jų žaisme gimsta nauji pasauliai. Todėl Meilė pasislėpė už šydo ir leido reikštis iliuzijai  - majai.. Majoje ji paliko dviguba. Nes tik atsiradus dangui ir žemei, atsivėrė erdvė, reikalaujanti užpildymo. Ir visa radosi čia pat, akimirksniu, svajonė po svajonės, spalvos mainėsi ir skleidė muziką… Taip viskas buvo. Mes tada dar nesėdėjome. Ir to kalno dar nebuvo.
Meilės šydas – Laimos voratinklis. Laima. Vorė Laiminta. Mezga devynis ratus po devynis ir vėl pradeda iš naujo. Tik Visatis Vėjas žino, ką slepia voratinklis. Jis dar kai ką žino… Bet pašnibždės tik tau naktį.
Meilės ženklas – vaivorykštės šypsena. Deivė Vaiva ryši juostą. Vaiva gražuolė, nes neša Sandorą. Kai ji prausiasi, numeta juostą Vėjui. Šis ją kedena, ir taip kartais galime ją danguj išvysti.
Sako, kai Vaiva prausėsi pirmą kartą, taip stipriai sviedusi juostą, kad toji drykst perdrėskusi Laimintos voratinklį. Taip juosta kritusi ir puolusi, Vaivą nuogą palikusi. Ašaromis Vaiva prapliupusi, lietumis verkusi. 
Puolęs Vėjas juostos gaudyti. Jau Vaivos juosta dangų nušvietusi, žemę  nuklojusi. Tik čiups juostą Vėjas už kraštelio – tiek ją žemėj ir tematę.
Nuo to laiko Vaivai prausiantis juostą Vėjas kedena, o Vorė Laiminta mėgina užmegzti plyšį.
 

PO MĖNULIU

 

 

Tai buvo rytą
Po tylios nakties
Svajonės krito
Iš paslapties
Anapus šydo
Kur Meilė šypso
Tą pirmą rytą
Po baltos nakties
Svajonės krito
Iš po debesies
Tą mūsų rytą
Po ne-nakties
Daug ašarų nukrito
Iš Meilės ir Vilties
Anapus šydo
Jau seniai sudygo
Tie mūsų medžiai –  
Ko gailies? 
 

 
Žinau, suprasti,
Kad Vėjas rasti
Tik
Kelią gali
Tenais aukštyn
Visai nelengva 
 

 
Bet tąjį rytą,
Kai žvaigždės krito,
Mums taip pasakė:
Lauksim sugrįžtant
 
 

Man taip norisi paprastumo. To, kuris nuogas, šviečiantis ir laimingas. To, kuris verkia kaip pamestas kūdikis.
 

Verkiame ir mes, drąsūs kaip kiškiai. Tau liūdna, o tau atkišą piliulę. Piliulės vardas – Tavo Išsigelbėjimas. O iš tikro – nusiraminimas. O iš tikro – nusimarinimas. Bet kad ją gautum, tau tenka gerai paplušėti. Gal net visą gyvenimą… Ir kaip neverksi?
 

Aš pasiilgau paprastumo. To, kur teka kaip upės. Man nereikia piliulės. Ne, nenoriu raudonos. Nei žydros nenoriu. Nei geltonos. Kodėl? Todėl, kad ji vis tiek liks piliulė. Net jeigu užrašas maždaug toks „vandens piliulė“ (du trys penki … viename). Patogu, sako. Nuryji ir gerai. Rankų terliotis nereikia.
 

O aš girdžiu kažką didelio ir veržlaus. Kažkur čia pat. Po mano kojomis. Einu, susirasiu. Negaila man tų rankų. Gaila sielos.
 

Juokiesi? Laiko gaišimas?
 

Tam aš laiko turiu. Kad ir visą gyvenimą.
 

 
– Kada žydi gėlės?
 

– Po lietaus.
 

– Lietus – mana. Dvasiai reikia lietaus. Lietaus šypsenos, lietaus juoko. Meilės. Nesuvaidintos.
 

Ar matei kada paukštį, kuris apsimestinai giedotų! Aišku, kad ne. O vis tik mūsų daug. Tokių paukščių. Jie mano, kad gieda. Kad skrenda. O tik sapnuoja. Ir atkakliai įsikibę savo dangaus, kuris yra jų pragaras.
 

– Kaip viskas gali pasikeisti, kai pažiūri pro kitą langą. O kas, jei be langų?…
 

– Tada tikras dangus.
 

–Be nieko. Tik tuštuma. Ir Meilės begalybė.
 

Sakot, turite? Ar tai jūsų dangus, dėl kurio kas dieną leidžiatės draskomi vidinių demonų? Stok! Argi tau pakanka? Argi dar pakanka pasakos apie dangų? Išaugti iš nemokšiškumo būtų pats laikas. Kol dar kažką nujaučia širdis. Kažką pilkšvai mėlyną, rūkuose paskandintą tikrą gyvenimą. Laikas visada tinkamas. Toks jau tas laikas! Dar gali spėti. Dabar.

 

 

 

 

Autorė: Indra Karklytė

 

I look at the guy

saying goodbye and crying

for his friend

whom he unfortunately hit  

 

bežiūrėdamas filmus, išmokau klausyti savęs ir daiktų. anksčiau net nepastebėdavau, kaip skamba atidaromas stiklainis ar rašomas meilas. gyvenau tarsi vakuume.  

 

bandau prisiversti galvoti apie merginas, smaugiančias save dietomis ir vėmimu. bandau negalvoti. lieknumai liko kažkur nuošalyje. o skylės tarp išbadėjusių kojų boluoja sniegu tarsi tuštymės jų sielos. kiaurymetis. barška kaulai raganos laižomi. metas.  

 

atradome, kad nebereikia mums knygų, dvd, kompaktų. savo nerimą užkasę žvirgžde, nusėdę advento apšiurintas palanges, meldžiamės kad palytų monetomis.  

 

we fight hours and hours so proud of our skills while the earth harbours as much as we’re able to kill  

 

gal kartais tikrai kūnas sielai kalėjimas. kai atvažiavo iš mano šalies koncertas, buvo gera ir kartu negera. nustebau. galbūt niekada nesutiksiu dievo.  

 

indėnas muša blausų bugną. ko jis čia stovi? kiekvienas skurdu dangsto nuogybę, o aš einu toliau, einu neužsikirsdamas, kažką vapėdamas, kas galbūt įdomu ne vien kosmosui. šylu, tai – joga. esame toli nuo centro.  

 

na gerai, šiandien iš tavęs ir vėl nieko. pastangos tampa beskonės, bet gal – ne bevertės? pavargau konstruoti. pavargau valgyti ir keltis.  

 

my mother looks frightened I open my eyes and suddenly I realise that we’re shooting at ourselves   
***  

 

cypiantis dangus neįsileidžia parašiutininkų, šokančių pragaran. kurio nėra. kitame laido gale fejerverkai ir „WELCOME TO THE REAL WORLD“. apsisuku ir einu atgal. iš kur galėjau žinoti, kad durys bus uždarytos? turiu gimti vėl, blemba. tik kur?  

 

kinijoje gal būtų ir nieko, tik ten daug žmonių ir daug reikėtų mokytis, norint prisikast iki gyvenimo. be to, vien ryžiai ir ryžiai. kartais jaučiuosi pyktelėjusi siela bambeklė. bet tikrai, kam reikėjo tiek šaudytis, kad paskui kakta trenktumeis į metafizines bekonsistensines dievo duris. ai¡ visai pamiršau, kad kaktos ir tos nebeturiu. reikėtų susiimti ir pagaliau apsiprast su ta mintim, kad miegu. arba nemiegu. miriau. gimiau. nežinau. nežinau. nežinau.  

 

tas vaikinas, pamiršau jo vardą, o gal niekada taip tiksliai ir nežinojau – prisiekiu, jaunesnis už mane. jis verkė, būtų kriokęs, bet tvardėsi. toks vaikas-kareivis. labai gailėjosi, žiūrėdamas į saliamono žvaigždę baltame, kad nesuvaldė. kad nemokėjo. „versehentlich umgebracht“, netyčia nužudė savą, kaip girdėjau per žinias. aš tikrai nepykstu. dar neaišku, kuriam iš mūsų labiau pasisekė.  

 

kavos pasiilgstu. išgeri taip, ir pradedi matyti, suprasti, kalbėti, judėti. esi gyvesnis, negu prieš kelias sekundes, kai vos prišliaužei iki popietinio puodelio juodumos. nepažiūrėjau į laikrodį. dabar jis visas ištirpęs kaip ir pats laikas. einu pirmyn – vykstu atgal, verčiuos kūliu – atsirandu nežinia kur. linksma. o ten žmonės parinasi dėl kažkokios spalvotų popierėlių krizės…  

 

keista, bet jokių korano žadėtų nimfų, žavių ir nuolankių, čia nė kvapo. vien dilginanti šviesa, kurios nepavadinčiau nei balta, nei violetine, nei juoda; galbūt tai kažkas nauja, prie ko esu visai nepratęs. įdomu, kiek laiko taip jau klaidžioju. ir kodėl vis gręžiojuos? ten va bando izraelyje kažkas su manim susisiekt, tarsi timpčioja už kojos, kuri pūva (na, dar nevisai) medžio dėžutėje. ot neramios sielos¡  

 

žmogus, kurio vardu žudomi žmonės gazoj, geria kavą san franciske. kodėl aš jam visai nepavydžiu? gal kad iš čia daug geriau matosi. tie žmonės, iš knygučių čiulpiantys jogą, tokie juokingi. arba tie, paniškai besistatantys tvoras. na, metas pasirūpinti reikalais.  

 

KLAUSIMAS. kodėl trūkčioja mano kojos? klausia mergina iš miesto.  

 

ATSAKYMAS. išsigandai, todėl ir trūkčioja. per daug spalvų, per daug karuselių – blizgučių, baimelių, nepadarytų reikalėlių. kai visa tai sutvarkysi, bus gerai. ramybė gydo ir grąžina sielą pačiai sau.  

 

KLAUSIMAS. kodėl žudomi žmonės? klausia viena religinga dūšelė.  

 

ATSAKYMAS. jie ne žudomi, o tik išskaidomi į skirtingų energijų sluoksnius. taip atsitinka dėl neišspręsto pykčio, nekantrumo ar tiesiog neišmanymo – žodžiu, kai kurios nebrandžios sielos yra tiesiog per silpnos, kad galėtų sąmoningai valdyti kūną, tad ir laksto žmogus kaip zombis. su laiku nuo to pasveikstama. džiaukis, kad esi gyva.  

 

na, man jau metas.  

 

***  

 

nedrąsus žmogus be tikėjimo slepiasi viską matom gelbstim kuo galim duris sušukuojam palaižom kojas pagrojam moškovskį paskaitom bulgakovą gal vėl jau išpompino ką nors brolis koršunovas gal rėkia jo aktoriai skerdžiami nežinia už ką smaugdami žiūrovą mes išmokom savo partiją, teta cholina mums kulnų niekas nedžyrina tik nukopipeistintos trajektorijos  

 

***  

 

priplėkę sijonai atbulomis jonai atia įgulai virstam ponais  

 

tiek to niekai ir arabai mums verslo pietūs šeštadieniais vingio parke ant adatos sėdim  

 

bobų vasara apjuodinta nežinojimo mes gazoj atsipjausim ruožą kas priklauso mum

Autorius: Užupio angelas

 

               25. LINKĖJIMAI NUO SOLISTO

   

 

   Pro traukinio langus lėkė žaliuojančios eglės ir baltaliemeniai beržai. Netrukus šį akiai mielą peizažą pakeitė vis labiau retėjantys krūmokšniai, po jų sekė rūpestingai suarti dirvonai, paskui vis dažniau pro šalį praskriedavo sodybos, nedideli miesteliai, o po kelių minučių - šalia viens kito rikiavosi mūriniai daugiaaukščiai namai, mašinos, žmonės…   Traukinys sulėtino greitį.  

 

   Jis sėdėjo kupė ir žvelgė pro langą. Gamtos vaizdai, kurie skriejo pro šalį, jo nedomino. Kaip ir tai, kas liko praeityje. Ačiū Dievui, pagaliau jis sėkmingai paspruko iš to prakeikto viešbučio, kur jį (tuo jis neabejojo!) jau sekė policija, o gal net ir Federalinė žvalgybos tarnyba, sėdėdamas vagono kupė, mąstė jis. Įtarė, kad per tas dienas, kurias jis praleido viešbutyje, visi jį buvo aplipę kaip musės (tą jis pastebėjo jau kitą rytą, kai atsitiktinai žvilgtelėjo pro langą ir pamatė, kad kitoje gatvės pusėje stovi kažkoks keistas be langų automobilis). „Vadinasi, susekė, rupūžės! Chm… Greitai! - žvelgdamas pro užuolaidos plyšį į žemai gatvėje tarsi kažkieno nakčiai po medžiu paliktą automobilį su pasiklausymo aparatūra (o kad ji ten, taip pat neabejojo!). - Kaip jiems pavyko? Rodos, viską suplanavau, kad uodas snapo neįkiš… Negi išdavė? Kas?" Mintis, kad jį šiame kažkur Vokietijos gilumoje esančiame mažame viešbutyje kažkas seka, jam, aišku, buvo netikėta ir nemaloni. O kam ji maloni, leiskite paklausti, nebent kvailiui, kai iš paskos ant tavęs lipa visa Vokietijos policija ir jos slaptosios tarnybos? Tačiau kartu tokia ekstremali situacija jį jaudino, vertė sutelkti visas jėgas ir dėmesį būsimiems pavojams. O kad jie tuoj iškils, jis neabejojo: išklausys visus jo telefoninius pokalbius, išsiaiškins, su kuo susitinka arba susirašinėja, o paskui čiups. Gal po trijų, keturių dienų, gal po savaitės… Bet vis tiek – ramybės neduos. Dabar, kai vėl prisiminė viešbutį ir tas įtemptas, kupinas baimės ir nežinios, dienas, kreivai šyptelėjo. Kad nuo jų paspruks, niekada neabejojo. Ypač, kai įsitikino, kad jį seka. Ne, jis taip lengvai nepasiduos! Ne veltui tiek metų dirbo KGB, vykdė įvairias sudėtingas užduotis, specialiai tupėjo keliuose Rusijos kalėjimuose (vos tik prisiminė  garsiąsias Butyrkas ir Kresty, net pasipurtė!), kol tarp pačių didžiausių nusikaltėlių - recidyvistų išsikovojo autoritetą ir pripažinimą, kuris, kai griuvo Vokietijos siena, sėkmingai padėjo jam ir jo draugams įsitvirtinti Rytų bloko valstybėse, užmegzti ten platų nusikaltėlių ir buvusių KGB darbuotojų tinklą. Bent taip kenkti joms iš vidaus - korupcija, finansų ir ekonomikos smugdymu, organizuotu nusikalstamumu, ką, beje, dabar, rusai ir bando daryti Baltijos valstybėse. Kad prisimintų, rupūžės, ką reiškia ta jų Nepriklausomybė, o ja persisotinę, keliais paršliaužtų atgal ir prašytų, kad juos vėl priimtume į didžiosios Rusijos glėbį… Aišku, ne dabar, kai Kremliuje sėdi tas perpuvęs pūzras, nusigėręs juokdarys, kuris save drįsta vadinti prezidentu; vėliau, kai į valdžią ateisim mes, šalies patriotai, ir viską suimsim į vieną galingą kumštį…  

 

   Traukinys dar labiau sulėtino greitį. „Landwehrhagenas", - spėjo perskaityti šmėstelėjusį pro šalį užrašą. Otas Miuleris, vos prieš porą valandų dar buvęs Adamu Kvasnewskiu, o dar anksčiau, et, kuo tik nebuvo jis šiame margame pasaulyje - ir Viktoru Lukinu, ir Hansu Taube, komersantu vokiečiu iš Hanoverio, tik - ne tikruoju Olegu Riurikovu, gimusiu Minske. Šią pavardę, beje, jis jau seniai spėjo pamiršti, kaip ir kitas, įrašytas meistriškai suklastotuose dokumentuose, kuriuos ne kartą jam išdavė garsiojoje Lubiankoje. Dabar jis - Otas Miuleris, laikinai prisidengęs prieš kelias valandas nužudyto  Išstypėlio, žinomo Maskvos recidyvisto, dokumentais, kuriuos jis, sprukdamas iš viešbučio, spėjo ištraukti iš jo švarko kišenės kartu su penkiais tūkstančiais dolerių. Kad šie Išstypėlio dokumentai taip pat suklastoti, nė kiek neabejojo. Tiek to, svarbiausia dabar kuo greičiau atsidurti Hanoveryje, o ten… - patenkintas nusišypsojo. - Sudegins Oto Miulerio pasą ir taps kokiu nors ponu Hofmanu ar Volfu. Draugai padės… Paskui atsidurs Diusburge, iš ten - aplenks Emerichą, trečia automagistrale perkirs Olandijos sieną ir po kelių valandų atsidurs Arnheme, ten pernakvos, kaip važiuos toliau, jis žinojo: dar tą pačią dieną atsidurs Utrechte, o į pavakarę Alphene jis karštai myluos savo rudaplaukę Karlą…

 

 

   Traukinys sustojo. Gal kad pernelyg buvo nugrimzdęs į prisiminimus, atsikvošėjo tik tada, kai už lango pasigirdo žmonių balsai, o dar po minutės - ne tik perone, bet ir už kupė durų. Šią akimirką jis troško būti vienas. Kai naujų keleivių balsai nutilo koridoriuje, apsidžiaugė: „Ačiū Dievui, vėl niekas netrukdys." Jo norai  neišsipildė. Tą akimirką, kai pagalvojo, kad jis ir toliau kupė sėdės vienas, tyliai prasivėrė durys ir jose išdygo nedidelio ūgio, kresnas, pliktelėjęs akiniuotas vyriškis kiek nubrizgusiu, panešiotu tamsiu apsiaustu. Po pažastim dešine alkūne stipriai prispaustas išsipūtęs neaiškios spalvos portfelis tarsi bylojo, kad šis žmogelis - kokios nors nedidelės firmos agentas ar buhalteris. Garsiai atsidusęs, vyriškis pasisveikino, išsitraukė iš švarko kišenės suglamžytą nosinę, nerūpestingai brūkštelėjo išrasojusią kaktą ir, sudribęs priešais ant suolo, dar kartą atsipūkštė:

 

 

   - Fe, vos suspėjau!  

 

   Miuleris tylėdamas nusigręžė į langą. Kupė įsivyravo nejauki tyla. Po kelių sekundžių ją vėl pertraukė nepažįstamasis, kuriam dabar, rodės, nė motais šalia sėdinčio keleivio tylėjimas ir nenoras bendrauti.  

 

   - Būkim pažįstami. Dovydas Greisas iš Desau. Komersantas, - pakabinęs apsiaustą, atsigręžė nepažįstamasis ir vėl plestelėjo ant suolo.

 

   - Malonu, - pro sučiauptas lūpas šykščiai išspaudė Kvasnewskis. - Miuleris.  

 

   Ir nusigręžė į langą.  

 

   Didindamas greitį, traukinys paliko peroną ir pasuko Getingeno link.  

 

-          Norite alaus? - išgirdo Greiso balsą.

 

   Atsisuko. Ant stalelio pūpsojo krūva bavariško alaus skardinių, keli hamburgeriai, duona ir dailiai supjaustyta griežinėliais rūkyta dešra.  

 

   Miuleris įtariai nužvelgė pašnekovą ir dėbtelėjo į dailiai surikiuotas alaus skardines. Nejučia pajuto troškulį.  

 

   - Ačiū, - atsikimšo skardinę. Alus buvo šaltas. Ištuštinęs pajuto alkį. Bet nuo valgio susilaikė. Dar nuo vaikystės jis, nors ir būtų labiausiai išalkęs, vengė maisto, kurį lietė svetimos, nešvarios rankos. Visai kas kita, jei jį ruošė kavinėje ar restorane. Arba gamino jauna, graži moteris. Šįkart buvo atvirkščiai: šis garsiai čepsintis, nepažįstamas žmogus, kuris sėdėjo priešais, jam nekėlė pasitikėjimo.  

 

   - Puiku, kai gali su žmogumi pasėdėti ir ramiai pakalbėti.  

 

   - Pakalbėti? Atleiskit, neturiu apie ką… - gūžtelėjo pečiais Miuleris ir vėl ruošėsi nusisukti į langą.  

 

   - Su kiekvienu žmogum galima įdomiai pasišnekučiuoti. – Atsikimšęs naują alaus skardinę, šyptelėjo Greisas ir valiūkiškai mirktelėjo. – Ypač prie alaus, - paskui atsikrenkštė ir pridūrė:

 

   - Mėgstu alų. O jūs?

 

 

   - Kai proga, neatsisakau, - sumurmėjo nusigręždamas Miuleris.  

 

   - Tai ir išgerkim. Į jūsų sveikatą! - kilstelėjo skardinę Greisas.

 

 

   - Chm… Be progos… - burbtelėjo po nosim Miuleris, tačiau pagunda buvo didesnė: neatsilaikė jai - čiupo naują skardinę ir godžiai užsivertė. Gėrė dideliais gurkšniais. Juto, kaip šaltas skystis maloniai gaivino krūtinę ir truputį svaigino.  

 

   - Atleiskit, tuščiai aušinti burnos nemėgstu… – vos spėjo ištarti Miuleris, kai pašnekovas energingu rankos mostu jį nutildė:  

 

   - Aš taip pat, bet… – ironiškai šyptelėjo, -  privalome išspręsti kelis klausimus.

 

 

 

Autorius: Edmundas V.

 

 

 

Apačioje jau buvo neramu kelinta diena.  

 

Iš mano palėpės atsiveria puikus vaizdas į istorinę Lietuvą. Taip nutinka kai sėdžiu priešais langus ir į spausdinimo mašinėlę įkišu naują lapą. Pradedu rinkti faktus, kuriuos vakardien mačiau, bet juodi faktai šviesios atminties neteršia: kad ir kiek barškinčiau savo mašinėle, lapas išlenda baltas, švarus. Pastebiu tik nuospaudas lape, nuo begalinio pasikartojančio mašinėlės kojelių mušimo į popieriaus lapą. Tada pajaučiu, kad mano pirštai turi daugiau nuospaudų.  

 

Mano kambaryje nieko naujo. Klibantis rėmas iš praėjusios žiemos labai patogus. Jis leidžia man žiemą sparčiau išnešioti lapus. Pakanka tik per vėtrą plačiau praverti langus. Visa kita, kas lieka man, iškabinu ant savo kambarėlių sienų, kur kabo kiekvienas man likęs lapas. Jie persidengia, nes vienos istorijos niekada nėra ir negali būti. Pavasarį išeinu po savo langais ir jaučiu istoriją man esant po kojų. Bet labai dažnai ten susirenka kaimynų grupelė ir nešvankiai klega. Tame nėra jokio poetiškumo, tik skausmas.  

 

Aš ir pats šiek tiek pliktelėjęs. Faktų rinkimas reikalauja nuolatinės koncentracijos, todėl esu dar ir su akiniais. Tiesa, akiniai man nieko negelbsti, nes jie yra be stiklų – noriu žvelgti į istoriją savomis akimis, tačiau čia nėra jokios ironijos, o skausmas, vėlgi, iš nuovargio.  

 

Mano kėdė girgžteli. Tai ženklas, kad kaimynų prisirinko jau ir antrai kambario pusei. Lentos čia senos, prieštvaninės. Kaimynų daug ir jie ateina ir išeina iš ano prieškambario, čia neužsukdami, nes ir ką gi jie čia veiktų tarp tų baltų lapų, bet turiu skubėti, nes užraktas neamžinas, tai net ne užraktas, o tarsi kablys medinėms durims su „kilpele“, panašiai kaip būna senose lauko išvietėse. Užrašas kitoje pusėje juos dar kuriam laikui atbaidys, bet niekada negali žinoti, kuris iš jų pirmas peržengs ribą.  

 

Pabaigęs eilinį lapą atsistoju nuo kėdės, pažvelgiu į dešinę pusę, kadangi ją labiau mėgstu, nužvelgiu maždaug sienos vidurį ir nusprendžiu kur kabinsiu. Stengiuosi vis dėl to lygiuoti per vidurį ir aukščiau, nes norėčiau tarp visų tų pranešimų išlaikyti pusiausvyrą, bet man ne visada pavyksta. Labai dažnai prisiglaudžiu prie sienos ir po dideliu šiugždėjimu jaučiu istoriją. Stengiuosi neskubėti  

 

Beldimas į duris. Durys anapus girgžteli ir aš įsitempęs atsigręžiu į duris.  Išsitiesiu visu ūgiu ir sugniaužęs kumščius įsitveriu daugiaprasmės istorijos.

 

Medinės durys prasiveria ir išvystu šypseną. Jis kilsteli antakius, atlapoja iki galo duris, įeina žvelgdamas kairėn. Tai elgeta Juozapas su lazda. Jis nužvelgia mano rašomąjį stalą, kuris niekuo nesiskiria nuo grindų – per jį visą tik balti tušti lapai tik su spausdinimo mašinėle vidury jo. Žmogus prieina prie mašinėlės iš šono ir paspaudžia klavišą „n“, pasigirsta atsimušimo garsas, bet nieko neįvyksta, žmogus tarsi su nuostaba pažvelgia į mane.  

 

–  Apačioj sprogo vamzdis, – taria man ir prieina prie trijų stalo kalendorių prilipdytų prie sienos. Iš eilės ant sienos birželio septinta, lapkričio trečia ir vasario penkiolikta. Juozapas nuplėšia nuo kiekvieno kalendoriaus po vieną lapelį. – Kuri šiandien diena?  

 

Skėsteliu rankomis.  

 

–  Sunku pasakyti.  

 

Žvelgiame vienas į kitą.  

 

Juozapas mane įspėjo, jog esu sekamas. „Puiku“, –  tariau. – Kuriančiam žmogui nieko negali būti puikiau, jei jį pradėjo sekti, ir dar tokie aukšti valstybės pareigūnai“. Tikiu, kad esu filmuojamas slapta kamera, tačiau tai vienas tų dalykų, dėl kurių keistai neima džiaugimas. Skaudu, jog save televizoriuje pamatyčiau tik po mirties. Grafa „visiškai slaptai“ siekiančiam pripažinimo žmogui yra sunki. Bet visa mano k8ryba jau ypatingajame archyve. Apie tai įspėjo ne Juozas.  

 

Nors nesijaučiu pagerbtas, saugesnis. bet niekas neklausia.  

 

Įeina Marija.  

 

–  Atnešiau tau sriubos, - taria ji, kažkaip neramiai nužvelgdama Juozapą. – Ar jau nė šaukšto nebeturi? – klausia suglumusi.  

 

Nežinau ką jai atsakyti. Pirštu parodau duris. Už jų pravirų iškart matosi turėklai su laiptais kairėje žemyn. Ten kur vamzdžiai ir gėlininkė Gertrūda. Tai aš ją taip pavadinau. Dėl to dabar ir šypsausi.    

 

–  Koks šiandien oras? – girdžiu save klausiant pakylėtu tonu.  

 

–  Jau galvojau tavęs nebepamatysime, - kažkaip tyliau taria ji.  

 

–  Gyvenu ne taip ir blogai, - linkteliu jiems.  

 

Meluoju retai. Tik tada kai rašau ir kai kalbuosi. Viskam kitkam teikiu mažai prasmės. Aš net jums ne viską papasakoju. Kitaip išprotėčiau.  

 

Negaliu pasakyti ir kur dingo mano įrankiai. Man to neleidžia sąžinė. Protokolas. Kada nors pakelsiu jį, kai jie išeis, tą trečią lapą nuo viršaus, perskaitysiu dar kartą, lyg abejodamas savimi ar teisingai pasielgiau, pats sau linktelėsiu, o kas bus toliau nelabai galvoju. Kitaip sakant, negaliu sakyti. Gal vėliau.  

 

–  Valgyk, –  Marija pastumia lėkštę. Paimu ją abiem rankomis už kraštų. Pakeliu prie lūpų ir palenkiu. Viskas bėga per kraštus. Man sunku pripažinti, jog netelpu savyje. Juozapas sunerimęs žiūri.  

 

–  Pas tave yra rūsys? –  šiltas įdėmus žvilgsnis.  

 

–  Ne, –  palinguoju galva į šalis.  

 

Ten nieko nėra.  

 

–        Turiu tik langą, –  mosteliu ja vėl dešinėn.  

 

Juozapas prieina prie lango.  

 

–  Čia nieko nėra.  

 

Keturpėsčiom puolu prie jo. Čia tikrai nieko nėra. Kaskart vis tai prisimenu po kurio laiko ir negaliu susilaikyt nešaukęs. Rėkiu visa gerkle. Tai džiaugsmas. Kartais tuo net neabejoju.  

 

Marija žiūri į lėkštės šukes ant grindų, kurią paleidau iš rankų. Tūkstančiai šukių be jokio poetizavimo. Galva šiek tiek nuleista, veidas susikrimtęs.  

 

–  Tu nėščia? – pirmas suspėju paklausti aš.  

 

–  Taip, – taria atsisukus į mane. Ji tyria mano veidą. –  O kur tavo knygos?  

 

Pažvelgiu į Juozapą.  

 

–  Čia ne vieta knygoms, ir jūs tai žinote, –  kalbu jau ramiu balsu. –  Gal norite arbatos?  

 

–  Taip, aš nepaprastai ištroškęs…  

 

–  Juozapai..!

 

–  Nieko, nieko – pertraukiu juos, ir praėjęs tarp jų išžengiu iš kambario laiptais žemyn.  

 

Visa arbata verda apačioje. […]

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorė: Marija Khan

 

Buvo šeštadienis. Net jei kas iš galvos būtų išmušęs dienų ritmo skaičiuoklę ir eksperimento vardan paleidęs į miestą, nė nemirktelėjusi užuosčiau šeštadienį. Savaitės gale oras tampa aksominis, meilus ir pasirengęs vakare laukiančių pramogų morčiui.

 

Ak, kaip aš netikau prie prospekto auros! Nusiplūkusi, išsidraikiusiais plaukais, paklaikusiomis akimis blaškiausi miesto vidury, gadindama puikią poilsiadienio elegancijos nuotaiką. Aš ir pati mielai būčiau įsiliejusi į lėtą, kvaitinantį vakaro ritmą, išlaisvinusį džiazuojančią miesto sielą, tačiau pastaruoju metu su žmonėmis man buvo nepakeliui. Nepakeliui buvo su liūdnojo likimo dievo Dža maldininkais, ieškančiais įkvėpimo žygdarbiams, nepakeliui su saldžiomis, viešai besikutenančiomis porelėmis, nepakeliui ir su pilkais, beveidžiais ir tuščiaviduriais šešėliais. Teisėti akmenuoto podiumo šeimininkai, užuodę jų tarpę įsimetusį svetimą, magą, suspindo dar vaiskesnėmis žmogiškumo spalvomis ir užrietę mėsingas nosis smailiais pečiai speitė mane į tamsiausią pagrindinės miesto gatvės kampą. Žvilgtelėjusi į parduotuvės virtiną aptikau savo atvaizdą. Viešpatie, į ką aš panaši!

 

Tą minutę iš tiesų buvau panaši į mesiją, atskubėjusį į Žemę pranešti Gerosios Naujienos, kuri buvo visiškai niekam neįdomi.

 

-          Na ir ką? – linktelėjau mesijui ir patraukiau, kur akys veda.

 

Akys atvedė į Sidabrinį talerį, kava atiduodančią užeigą, kurioje dažnai pirkdavau moką. Išstumta iš prospekto, laiptais pasileidau į netoliese pusrūsyje įsikūrusią kavinę, kurioje visuomet laukdavo saugi užuovėja ir plati bufetininkės šypsena. Netikėtu įsiveržimu nustebinusi lankytojus, keletą tetų ir jaunuolį, triukšmingai vartydama kėdės nusigavau prie tolimiausio staliuko ir ėmiau laukti. Nedidelis fiasko prospekte nesugriovė grandiozinių planų sutikti atsitiktinumo akimirką, paslapčia šmėžuojančią miesto kvartalais, lygiai kaip ir aš, aplenkdama pasipūtusius senamiesčio svečius. Sidabrinis Taleris buvo geras mano draugas, ne kartą gelbėjęs nuo pražūtingos liūties, svaiginančio nuovargio ar ūmaus nuobodulio, todėl ramiai įsitaisiusi karštos mokos draugijoje pusbalsiu dalinausi įspūdžiais.

 

-          Velniai žino, ko sunerimau, - analizuodama subliuškusį pasirodymą prospekte teisinausi melsvoms sienoms, - Žmonės tokie išsikvėpinę, pasidabinę ir išsipūtę, pasipūtę… O čia pasirodau aš ir kiekvieno sutikto įkyriai klausinėju, ar nematė praeinančios fortūnos?

 

-          Tačiau galvą guldau, kad man nepasivaideno, - toliau porinau savo godas Taleriui, - Va, ir dabar jaučiu, kad kažkas šiuo metu labai daug žino ir kalba apie tą, kurio ieškau. Nepatikėsi, tai karminio ryšio dovana!

 

Paskubomis prarijusi keletą deginančių gurkšnių, skubėjau apsakyti, kas gi taip atginė pas seniai nematytą bičiulį. Plūstantys žodžiai rijo vienas kitą, mintys trypė mintis, o sulig kiekvienu atodūsiu jaučiausi rimstanti ir bręstanti. Netvarkinga krūva pūpsoję kasdien atsinaujinantys prisiminimai ir auganti patirtis, tolygiai nusėdo galvoje, užleisdami kelią laukiamai fortūnos primadonai.

 

Pailsėjusi ir atsipūtusi nusprendžiau užsukti į Chateau du Prieuré, kur vakare turėjo vykti koncertas. Koncertus magai mėgo, todėl gana didelė Fontainebleau salė nestokodavo klausytojų. Tiesa, tai buvo ne tik muzikos mylėtojų šventė…

 

Kumbha Mela arba magų atlaidai - taip juokais vadindavo Fontainebleau vykstančius koncertus, festivalius ar temines dienas, besitęsiančias kone kasdien nuo metų pradžios iki pabaigos. Palištoko mirtis linksmybėms padarė galą, tačiau neiškentę varginančios niūrios pauzės organizacijos nariai puolė Chose Migeliui po kojomis maldaudami surengti tylų koncertą.

 

-          Paprašysime, kad muzikantai dainuotų tyliai, - naiviai žadėjo magai.

 

-          Kažin, ar Petis pyktų, jei nutrauktum gedulą? - drąsinau Chose Migelį, kai jis papasakojo apie koncertą ir pakvietė ateiti, - Palištokas mėgo baliavoti, todėl nėra ko krimstis. Tačiau manęs nelaukite.

 

-          Kodėl? – nusistebėjo Magas.

 

Jo klausimas ir net balso intonacija man nepatiko. Bičiulystė su Palištoku įrodė, kad vengdama magijos buvau neteisi, tačiau dar neturėjau tiek jėgų to pripažinti. Be to, purtė vien nuo minties, kad koncerte teks susitikti tuos, su kuriais nesimačiau metus – lygiai tiek laiko praėjo nuo lemtingų Žuvų eros palydėtuvių, palikusių gilų randą Gianluco plaštakoje ir mano sieloje.

 

-          Visi tie magai, iš rankų nepaleidžiantys pypkių ar cigarečių, aukštakulniais pasidabinusios jų damos… et, ne, - priešinausi įkyriam spaudimui.

 

Viduje vis dar tvirtinau, kad į Chateau du Prieuré de Fontainebleau kojos daugiau nežengsiu, tačiau įsižiebusi viltis lengva ranka sudaužė susenusį pažadą. Nuojauta ir toliau įtikinėjo, kad netrukus kažkas įvyks…

 

Tvarkinga vorele plaukusios ir nieko blogo neįtariančios mintys netikėtai užkliuvo už įžūlaus svetimkūnio ir nuščiuvo. Išsipūtęs, peraugęs įsibrovėlis paslapčia mito mano dėmesiu, užgoždamas kelią įsisiūbavusioms šeimininkėms. Magų pypkės ir damų aukštakulniai kūlversčiais nuriedėjo užmarštin, užleisdami kelią prie gretimo staliuko vykstančiam pokalbiui, kurio, pasirodo, jau kuris laikas paslapčia klausiausi. Žvilgsniu palydėjusios išsinešdinantį jaunuolį, netoliese sėdėjusios dvi damos kibo į pokalbį. Na, kaipgi galėjau praleisti tokią progą?

Autorė: Karolina Adelbergytė

      

Gyvenimas

  

Gyvenimas – vėjas, pabalnotas juodojo kipišo.

Gyvenimas – prisirpusi  giesmė vyturio vienišo.

Ir aš skaitau raides ant juodo lapo,

Ir aš beriu viltis sausas ant savo kapo.

 

Gyvenimas – judėjimas ratų girgždančių nuo šalčio.

Gyvenimas –  kai  negali mirti, nes prisiaukinai kančią.

Ir aš pagrobti noriu savo visą laiką,

Ir  pažabot man reikia tą beprotį Gyvenimo saiką.

 

Gyvenimas –  bėgimas klavišais nuo juodo prie balto.

Gyvenimas – rėkimas pasauliui, kad  Tu nekaltas.

Ir  aš einu į juodą naktį,

Ir  taip skubu  Savęs netekti.

 

 

Vakaras

 

Blankūs šešėliai tirpsta vakaro žaroj,

Skęsta kraujo liūne debesys pajuodę,

O Tu verti mane kalėt tyloj skaudžioj,

Tirpstu, kaip tirpsta sniegas šiltą Gruodį.

 

O aš taip trošktu upeliu į Jūrą įsiliet,

Kad pajust nors kartą tą bekraštį liūną.

Koks jausmas taip beprotiškai tikėt,

Kad tu esi, nors iš tiesų tavęs nebuvo?

 

Diena išeina, išsineša vaizdus.

Prieš akis išnyra nakties stabas.

Meldžiu nakties, kad išvaduotų mus,

Pasklinda žemėj maišto kvapas.

 

 

TU

 

Man viskas primena tave:

Pralekiančio traukinio ūžimas,

Tylus pavasario laukimas.

Lapų krentančių stebėjimas,

Pirmojo šerkšno lytėjimas.

Ir tas prakeiktas žinojimas,

Kad mūsų jau nebus,

Kai pavasaris nubus…

 

Norėčiau paslėpt tave,

Įkalinti savo prisiminimų

      Rūmuose,

Įrėminti paveikslo rėmuose,

Kad tik man,

Tiktai man

Būtum.

 

Pamenu, baigiantis vasarai,

Man sakei,

Kad nerastum jau kelio tenai.

Ir vedeisi mane

Nužydėjusiais sodais

Ir kalbėjai man

Tais beprasmiais žodžiais.

 

Ir paliko man jie

Lyg didžiausias turtas,

Kaip birželio nakties

Pražydęs burtas.

 

Neklausk manęs

 

Neklausk manęs, kur kelias veda,

Neklausk, kur išeina meilė.

Netikėk,

Nesivilk,

Tik prieik,

Apkabink,

Nuramink.

 

Jau laikas eiti,

Žengti į priekį,

Tik į priekį.

Neskrisk,

Tu tik žmogus.

 

Neklausk manęs, kur kelias veda,

Neklausk, kur upė neša ledą.

Tu tik prieik

Ir nieko nesakyk,

Tik apkabink,

Tvirtai apkabink.

  

 

Ateisiu

 

Ateisiu, kai sirps sodai,

Ateisiu, kai skleis sparnus paukščiai.

Ateisiu, kai jau niekam tavęs nereikės,

Tik bažnyčios varpas stogais ataidės.

 

Ateisiu aš tyliai, pasitikt nereikės,

Ateisiu, priglusiu ant tavo peties.

Ateisiu basa be skausmo širdies,

Ir būsiu tokia pat, tik jau be vilties.

Autorė: Sandra

 

Pirmadienis. Einu link mokyklos. Ką tik prabėgo šeši japonai. Hmm… Paslydau ant ledo. Kaip tik tuo metu iš eskimų namelio išlindo eskimas… Štai aš jau netoli mokyklos. Įeinu į vidų, o budinti apsirengusi kaip čiukčia. Ei, gal tos spintelės medinės? Teks laužti kastuvu kaip kiekvieną šiokiadienį. Pasidėjau marškinėlius ir čiuožiu prie klasės. Ooo… Prašuoliavo afrikiečiai su ietimis .Turbūt tai jų rašikliai, nes visur pripaišė tų nesąmonių, dėl kurių, regis, turi kompleksų… Pagaliau įeinu į urvą. Ech, tie belgai, vieni kitų nesuprantantys. Bando save iškelti virš kitų, bet pamiršta, kad vis dar sėdi puoduke. Rusai, aišku, toliau tebešūkalioja sau nesuprantamas frazes. O, taip. Jie kieti. Patys sau. O mokytojas kaip manekenas savo smagiais judesiais vėl bando atkreipti mūsų dėmesį.

 
-Jjjūs paklausykit, čččia tikrai įdomu, - vėl bando atkreipti mūsų dėmesį.

 
Na, jau atsisėdau. Manekenas pamatęs, kad truputį jo klausau, greit prišuoliuoja ir pamoką pasiruošia dėstyti nebe tuščiam laukui, o man. Belgams vis dar įdomu, kodėl jie niekam neįdomūs.

 

 Mums irgi įdomu. Čiukčia jau atidarė kreidos dalinimo cechą ir paspaudė skambutį. Taigi prasidėjo paskalos, atseit pašnibždomis. Nepamirštami klasės modeliai, belgės, rusės ir kt. Joms taip pat smagu.Jos gražios. Mes irgi taip manome. Tikrai. Jau pradėjome kalti geležį apie pasiūlas…

 
- Ei! Imk naują ‘’Avon’ą'’, gal ką gero rasi.

 
- Gerai.

 
- Duosit ir man pažiūrėt!
 

… ir paklausas.
 

Netikėtai surinka belgai. Pikti, kad į juos niekas dėmesio nekreipia. Jie rusus užkniso, tai dabar tie  ant jų rėkia. Susipyksta. Vėliau pasidalina pagaliukais ir kartu su modeliais išeina jais pasidžiaugti.

 

Na, o mes ramiai slenkame link kito urvo. O tie mes, tai- aš, ispanė, japonė, menininkė ir šiaip draugė. Aš, aišku, pripažįstu anglų kalbą. Įlindome į urvą ir iškart pajutome įvairiausių kvapų gūsį.

 

Na ,negi jokiais chemikalais negalima užgožti mokytojų baliaus? Ei, na! Ne jums, manekenės, sakiau… Susigerkit tuos savo saldutėlaičius kvepalus, kuriuos purškiat 33,4 kartus per pertrauką.

 

Gal jau pas ‘’lorus'’ reikėtų nueit, nebeužuodžiat, kad ir taip jau vaikštot kaip saldainiai su blizgančiais popieriukais, gerai, nebaisu, jei kartais elektra dingtų. Visada būtų kas atspindėtų saulės šviesą.
 

Dabar jau pradedam kalti bronzą, nes čiukčia (budinti) paskelbė pradžią. 1 eilė- padejėjai, 2 - dalis bendrininkų ir 3 - organizatoriai. Mokytoja, pabandžiusi kažką aiškinti, pagaliau vėl supranta, kad beprasmiška ir atsisėdusi stebi spektaklį. Vienas iš organizatorių paleidžia lėktuvėlį. Jis apskrieja klasę ir patenka į kitas rankas. Organizatorius randa dar vieną ir nieko nelaukdamas jį švysteli į orą. Tada nusprendžiu išspręsti uždavinius, tada praleidžiu dalį veiksmo. Tačiau pakėlusi galvą šiek tiek nustebau, kad lėktuvėlių padaugėjo ir jie beveik nenusileisdami skrajojo po klasę. Negana to, padėjėjai ir toliau juos gamina. Iš antros eilės modeliai jau pasipiktinę, o bendrininkams smagu.

 

Galų gale pasibaigus Perl Harborui, visi buvo nekalti ir mokytojai teko susirinkti lėktuvų nuolaužas. Jai berenkant visi jau buvo dingę. Taigi eime į žemyninį urvą. Ne itin mūsų mėgstama patalpa, bet vis tiek įeiname. Tuojau pat prasideda sidabro kalimas. Viskas einasi itin greitai. Vieni klauso (nors žino, kad tamsta mokytoja nieko gero nepasakys), o kiti rėkauja, kol nepakviečia ponio. Šis išsiveda belgus ir pora rusų. Turi būti ramu. Mes dar truputį paklausome ir netrukus baigiasi mūsų kančios. Dabar teks eiti į gryną orą. Prasivalysime smegenis ir pasimokysime etiškumo. BRM (belgai,rusai,modeliai) nubėgo pasidžiaugti pagaliukais. Mes jau laukiam liūto, kad pagaliau atvertų urvą. Kadangi esame kitame pastate, tai apie pamokos pradžią suprantame iš gervių čirškėjimo. Pasirodo liūtas ir mes įeiname, susėdame ir ruošiamės kalti auksą. Liūtas, aišku, stebisi, kur dingo BRM. Kai jie grįžta, ji tik pagiria už jų nuostabų kvapą ir pradeda diktuoti visų nekenčiamas užduotis. Mums vis tiek tenka jas atlikti, o vėliau klausytis jos priekaištavimų, kodėl tavo ž tokia, o ne tokia. Visų telefonai ant stalų, liūtas grasina atimti, bet tik grasina. Ir ji visada šypsosi, net jeigu jai į akis išrėži, ką galvoji, matyt, nepripažįsta. Pagaliau atsibodus ten sėdėti, apsirengiame ir išeiname. Keletas iš BRM vėl bėga džiaugtis arba lekia į parduotuvę ko nors mėtinio arba šiaip užkasti. Mes pagaliau pasiekiame mokyklą ir einame link Miunchauzeno urvo. Užrakinta arba užsirakinusi, kaip visada. BRM lieka laukti, o mes einam knygom pasidžiaugti. Pavartom, pakalbam ir grįžtam į urvą, kur jau anglį kalsim savo skardžiais balsais. Miunchauzenas užleidžia muziką ir kaip visad sėdi savo krėsle, kol mes darome, ką norim. Parėkaujam, paskaitom, n.d. padarom ir visi, apsnūdę nuo tokios nuobodybės, išeinam ruoštis namo. BRM kartu susitvarko ir išeina namo, o mes kaip ir neskubame. Pastebėjau, kad aplink daug Naomių Cambel. Tamsiaodės, jos labai daug dirba laukuose, todėl ir tokios tamsios.   Girdžiu, kaip kalba kažką apie statybose dirbantį draugą, jis ten ‘’špakliuoja'’ ar kaip ten… Nenugirdau. Žodžiu, jos kaip kokios indės mūvi tokius žiedus ant kaklų.

 

Aišku, ne tam, kad būtų ilgesnis kaklas. Ne tam…

 
Ogi balta! Taip, dabar žiema, dėl to visi nuogais pilvais laksto. Juk reikia parodyti natūralų įdegį, tokiu karštu paros metu. Na, o aš atsisveikinu su savo kompanija ir dingstu iš tos maišalynės…

 
Čiau! Rytoj ir vėl viskas ratu…