Autorius: Gintaras Radvila

 

 

Į Algirdą Šventoji Dvasia kreipėsi Vokiečių gatvėje mano lūpomis ir mano prisimerkusių gudrių ir pašaipių akių žvilgsniu vieną saldų gegužės vakarą, kai jis, maloniai išsidrėbęs, su Virgilijum K. (tikru Lietuvos patriotu, profesionaliu badautoju ir kankiniu už teisybės atstatymą LT , iš kurios naujosios lietuvos apaštalų buvo išguitas, nes juk negi už Meno ir Tiesos produkciją statysis sau namelius generaliniai direktoriai , saugomi valstybinių auditorių ir tradicinių partijų kaip beatifikuojami asmenys), kuris valkatavo Vilniaus gatvėmis ir iš pažįstamų bei nepažįstamų rinkdavo aukas savo mergaitės aukštiesiems muzikos mokslams Austrijoje)ir dabar derino savo planus dėl Šv Mergelės koplyčios Aušros Vartuose išaukštinimo nedideliu komerciniu videofilmuku, kurį turėtų noriai pirkti tarptautiniais turizmo maršrutais atklydę keliautojai ir piligrimai, o dar labiau žiopliai, kurių čia visuomet daugiau nei maldininkų.

 

Maldininkų visuomet yra tik tiek, kiek Mergelės įsteigtoji viešoji įmonė vienu sykiu pajėgia aptarnauti ,jie tradiciškai telpa į penkiolika kvadratinių metrų patalpėlę, išpuoštą sidabrinėmis kojomis, širdimis, plaučiais - visom sergančio kūno dalim, kurių esą kenčiantieji su didžiausiu malonumu atsisakytų už savo nuodėmes, bet kad iš tiesų nebūtų to iš jų pareikalauta, jie paaukoja tik jų simbolinius bragmetalio pakaitalus, kurie išdidžiai dabar ir kabo, kaip pasityčiojimas iš atgailos.

 

Šiais laikais, kai moterų teisės yra visuotinai išpažįstamos ,Vilniaus kardinolų ir vyriausybinės Lygių Teisių Komisijos jungtine valia ir nuomone ta teisė liko galioti ir mergelei Marijai, po ilgų ir triukšmingų diskusijų Seime, tautos referendume, sujungtame su rinkimais į vietines seniūnijas, kad nepersidirbtų.

 

Antroji, netelpančių tiesioginėje audiencijoje pamaina, jeigu tokia susirenka per didžiąsias šventes, gali kuo puikiausiai išsitekti ir gatvėje, po mergelės kojomis, kaip ir visas miestas ir visa Lietuva, bet tiek jai nereikia, nes visą teritoriją apskričių principu ji seniai yra pasidalinusi su kitomis mergelėmis (pavyzdžiui , Šiluvos) ir dirba pasikeisdamos, tieiog pagal metų kalendorių išsidalinę meldžiančių pasigailėjimo rinkas .Jos atsiradimas virš Vilniaus rytinės sienos , kaip ir daugelyje Lietuvos ir Europos miestų buvo anot M.Fuko, pyderio ir Prancūzijos kairiųjų elitinio rašytojo, “sudistancintos nuo išpažinčių klausytojo, paprastai vyro, Kristaus nuotakų kolektyvinės psichinės energijos netikėtos sankaupos, įgalinančios saugiu būdu per atstumą, o svarbiausia , nekontaktiniu būdu atsiduoti tikėjimui, nesueinant į gundantį prisilietimą su dieviškaja ranka, koja, drabužio kloste ar, kvapais išsiduodančia slapčiausiąja kūno paslaptimi, gink dieve, jo dangiškuoju kūnu.”

 

Kunigas Algirdas Apvaizdai patiko kaip itin moteriškas, švelnaus būdo jaunuolis, kokių seminarijos sulaukiama vis mažiau ir mažiau, kur kas dažniau sulaukiama pragmatiškų tikrų vyrų, kurie, įsisąmoninę profesinius draudimus, pasijunta išdurti, apsigavę ir anksčiau ar vėliau virsdavo narkomanais, girtuokliais ar homoseksualais .Taigi Algirdas buvo itin pamaldžiai nusiteikęs savo pareigų atžvilgiu (jo dvejonės buvo ne itin dramatiškos, dar jam nekėlė “būti su moterim ar nebūti”klausimo taip aštriai, kaip kažkada Danijos nelaimingam princui ir šiandien jis net nemąstė apie eunuchiškos savo prigimties pakeitimą artimiausiu metu, bent jau kol jis tarnauja Dievo Gimdytojos hareme iki man pasirodant.

 

Abu jie buvo apsirėdę juodais lengvais vasariniais lietpalčiais, todėl iš tolo atrodė kaip vienos sektos nariai, tikrai nekatalikiškos, o greičiau kokios žydiškos, garbinančios teoriją, kad Dievas Sūnus yra sutvėręs savo Tėvą per Šventąją dvasią ir pats pagimdęs save iš savęs paties.Apie tokios sektos realų gyvavimą ir nuolatinį jos įtakos plėtimąsi pilna liudijimų intelektualams D.Džoiso romanuose, juodadarbiams iškrypėliams, besilankantiems viešose Delfio inernetinėse “svetainėse - išvietėse”(į kurio puslapius jie su džiaugsmu perkėlė liaudiškojo grafitti įgudimus ir pomėgį pirštus, kuriais valosi užpakalius, šluostyti į oponentų įvaizdį, “naujųjų kairiųjų”homoseksualistiniame, lesbjietiškai teroristiniame ir liberalistiniame judėjime, puoselėjančiame pogrindinę svingerių (susituokusių vyrų ir moterų keitimąsi partneriais) praktiką ir partneryste vadinamą oficialią politiką , siekiančią sužlugdyti jauną valstybę ir, svarbiausia ,jos pagrindą - šeimą.

 

O dar ansčiau visa komunistinė epocha, pradedant marksu ir engelsu ir leninu buvo užsimojusi įgyvendinti šitos sektos pasaulėžiūrą, nepaisydama milijoninių aukų ant savosios sampratos stalo. Ir ypač tikslų apibūdinimą radau vienoje Erezijų enciklopedijoje, kurios nedrįsau kadais pasivogti iš Respublikinės bibliotekos, kurioje trumpai dirbau, netvarkytų rankraščių skyriuje, nors visos sąlygos tam ir buvo,(dėl ko iki šiandienos negaliu sau atleisti ir tikrai žinau, kad tai buvo esminė mano išsilavinimo skyles neužpildžiusi klaida,mano didžioji nuodėmė, dėl kurios esu priverstas visą gyvenimą atgailauti.Nes ją pavogė kitas, gal dievas,o gal nurašė į makulatūrą didysis knygų inkvizitorius Juozas Tumelis, nedidelio ūgio seniokas, užsispyręs sutvarkyti Visatos bibliotekos lietuviškąjį skyrių.Seniai apie jį negirdėjau , gal kada ką sužinosiu iš Šv.Pr.Morkaus)

 

Bet tuomet aš sirgau nuosavybės neturėjimo ir neturto manija .Viešpats man uoliai pritarė ir sykiu su tarybine vyriausybės premjeru tokiems nusidėjėliams skirdamas vos šimtą rublių , kurių nepakako nei geresniam drabužiui nei prabangesniam gyvenimui, bet pilnai pakako tik vyno aukai , kurią kasdien atnašavau su Vagos redaktoriais – atsiskyrėliais (atsiskyrusiais nuo savų šeimų-aut.pastaba),nes tai buvo laikai, kai galėdavai beveik be pinigų laikyti šventąsias mišias keliuose Vilniaus baruose, pasižyminčiuose itin stipria ir apvalančia grynojo dievo kraujo gėrimo nesublimuojama dvasingumo aura .

 

Ten galėjai prieiti prie švento A.A Jonyno ar Švento V.Rubavičiaus , Švento Medardo, Švento Kunčino, švento Katkaus, švento šlubuojančio Verbos iš Žvėryno beveik nemokamai, mainais pasiūlydamas diskusijai kokią Kjierkegoro ar Vitgenšteino metaforą apie kalbą kaip gatvelių labirintą arba estetinės žiūros viršenybę prieš tikėjimą.Ką jau kalbėt jeigu įeidavai į tokią užeigą apsiginklavęs I.Kanto “Grynojo proto kritika”arba jo “Prologomenais”.

 

Palaiminti laikai, palaiminti vakarai, kai visas girtas bet laimingas nevienkartiniais Dievo apsireiškimais,vykstančiais čia pat, visų akivaizdoje ir ekspromtu, kai visiškai iki susiliejimo su šventąja dvasia atpalaidavus smegenis ir naktimis surinktų metaforų, simbolių ir klaidinančių palyginimų ugningą materiją sumaišęs su dideliu alkoholio kiekiu, myžau ant Vilniaus miesto ir jo nugalėjusio socializmo gyvenimo būdo principų, nesąmoningai tokiu būdu pagal seną kiniečių paprotį pagerindamas rūgštų pirmojo savo brendimo vyną.

 

Taigi sėdi anuodu broliuku netoli Barboros Radvilaitės, mano tolimos gentainės iš tėvo pusės,ir Lizdeikos iš proproprosenelio pusės,paminklo,kažkada nacionalinių komunistų užsakytų iš Viešpaties per skulptorių Vildžiūną, kurio dukros vyrą, saugumo pulkininką ,neseniai išmetė per viešbučio langą, o tyrimą nuslopino, nes jo tikėjimas ir meilė tėvynei grėsė Liucifieriaus transatlantinių struktūrų įsitvirtinimui Marijos žemėje, kliudė didžiosios daugumos konservatorių ir krikščionių demokratų siekiams išsilaikyti valdžioje galutinai ir negrįžtamai sulindus į užpakalį buvusiems komunistams, pasiteisinimui pavadinusiems šį projektą 2K.

 

Taigi istorija vėl kartojasi kaip Vytauto pabėgimo iš Lietuvos laikais, anam persirengus moteriške, ir gal dar sulauksime jo sugrįžimo, kad ir su naujųjų kryžiuočių ar saracėnų dieviškomis dangaus pajėgomis, koks skirtumas su kokios svetimos kariuomenės pagalba, Lietuvos išvadavimo misijos, kai vėl išvysime Marijos žemę nuo vieno vandenyno pakrantės iki kito.

 

Aš nieko nelaukdamas, užsipuoliau apstulbusį kuniką tirada iš Kytso (Jorkšyto katino katalikų tikėjime) Gilberto Čestertono apie nakinančią krikščionybės ugnį dykumoje, pats tuo tarpu virsdamas visa naikinančia savanoroliška prakalba:

 

- Ir pasakyk man, kunige, ką čia veiki, kas tau leido mėgautis laisvadieniu, kai milijonai jaunų sielų kenčia nelaisvę ir yra tvirkinamos įvairiausiose rytų sektose, apėmusiose Vilnių kaip viduramžiais buboninis maras, šiltinė ar gailestinga švedų kariuomenė, tik ir girdėt aplink apie auras, susilaikymą nuo energingos veiklos ir karmą, klesti raganų komercializuotų paslaugų industrija, būrėjų iš rankos ir apyvarpės raukšlelių ir Taro kortų aiškintojų jugtinės asociacijos, Sai Babos ir Krišnamurčio pasekėjų pogrindinės teroristinės veteranų sąjungos, susikuriančios iš savanorių bedarbių ,buvusių verslininkų, bankininkų ir jų namų tarnaičių.Ir kaip gali Šventoji bažnyčia į kovą su jais įgalioti tik vieną nutukusį ir apykvailį vienuolį Peškaitį, kuris nei kovos technologijų nei partizaninio karo subtilybių visiškai neišmano?Nejau korumpuoti Bažnyčios ir Valstybės santykiai , kai nuodėmės plitimas skatinamas kaip “Maksimos” monopolija visoje šalies teritorijoje ir dar patvirtinami specialiais susitarimais, jau taip pasmerkti bendradarbiauti Velnio Įtvirtinimo Globaliniuose planuose, ir, nors istorikams aišku, kad tai prasidėjo iškart po Prancūzijos Revoliucijos, bet aš , manau, tai prasidėjo iškart kai Dievas, sukūręs Žmogų , atsiskyrė nuo jo ir stebi , ką anas be jo veiks pasaulyje.

 

 

Dievas šelmis , bet jo žaidimai man rodosi jau reikalingi tiesaus komentaro.Švento Nėrio ar mano paties.To negana.

 

 

- Kodėl ji, kaip Pontijus Pilotas, įžūliai plaunasi neatsakingumo nuodėme suterštas rankas žydų, terorizuojančių Palestiną ir visą pasaulį, akivaizdoje?

 

- Kodėl išplitusi niekų darymo politika yra reklamuojama kaip prisitaikymo prie Kirkilo,Kubiliaus ir Adamkaus recesinės ekonomikos moralinių vertybių išsaugojimo šventė, garsiu ir populiariu lozungu “Yra kaip yra”, ir tyliai globojama Kardinolo rūmuose, jo bailioj suinteresuoto valstybės kliento širdyj ir veikloj,užuot atgailavus prie Pauliaus bareljefo kaip andai daro parlamentaras Andriukaitis,meldžiantis grąžinti jį į Seimo, saugų nuo Dievo pykčio, šešėlį?

 

- Ir pasakyk man, kunige, kodėl , kai nuodėmė yra akivaizdesnė ,populiaresnė ir pigesnė už lenkiškas bulves turguje prie stoties, tu leidi sau sočiai kimšt jomis pilvą, kuris man iškalbingiau kalba apie tavo baimę gyventi pasaulyje, išraiškingiau nei tavo visos atmintinai seminarijoje iškaltos citatos iš senojo ir naujojo testamento, sykiu sudėjus?

 

- Ar esi pasiruošęs atremti pergalingą Auksinės Aušros Ordino, mano mokytojo,paskutiniojo Europos mago Kroulio(mokėjusio parsiduoti kelioms saugumo tarnyboms vienu metu) ir Nlp

 

 

mokslo įkūrėjų, buvusių CŽV agentų , dvylikos spindulių atakas,siekiančių suderinti majų kalendoriaus (pagal Chose Arguelį) ir Motinos Žemės pulsą su mūsų protėvių druidų gyvaisiais kūnų laikrodžiais, atsiriboti nuo Romos bažnyčios ir Didžiojo Devintuko mechaninio laiko garbinimo tradicijos, skelbiančios” kad laikas- pinigai”?

 

 

Ta tradicija, kažkada patekusi iš šeicho rankų kaip trojėnų arklys į romos popiečių rankas tapo manipuliacijų laiku įrankiu, ir ateistinio materializmo įsitvirtinimo žemėje fundamentu?

 

- Ar atsižadi naikinti ir bausti savo kūną , neleisdamas jo garbinti mergelių mergelėms, kad ir toms, kurios iš nuobodulio sėdi priešais tave, o jų gal koks šimtas, ir nykiai gurkšnojančių pigų alų, o jose jau matau motinas, gimdančias atsitiktinius benkartus, darančias abortus ir pardavinėjančias savo sielas turtingiems verslininkams iš Ispanijos, Airijos ir Amerikos.Sielas, apšlakstytas ir krikštytas konfederacinėse Lelevelio ir Mickevičiaus spindulingųjų draugijose, pažymėtas Kosčiuskos ir visų kas trisdešimt metų kylančių maištų ir sukilimų aukų krauju?Nejau taip pigiai ruošies atiduoti jas,net nepirstelėjęs,kaip po sočių pietų?

 

 

 

 

 

 

 

Autorius:Vytas Greblikas

 

SAPNAS

 

 

 

Man vėl sapnavosi laukai…

 

Žali žali nelyg nupjautas šienas

 

Virš jų dar draikėsi ūkai

 

balti tarsi pamelžtas pienas.

 

Už pievos kyšojo juoda

 

alksnyno nejauki kepurė.

 

Atrodė, kad žemė apleista,

 

nei galo, nei pradžios neturi.

 

 

 

Už krūmo ganėsi arklys

 

Į dobilus giliai įbridęs,

 

regėjos, kad be kojų jis

 

arba iš debesų atskridęs.

 

 

 

Aplinkui buvo taip tylu,

 

taip vieniša ir ilgesinga,

 

krūtinėj tapo neramu,

 

tarsi visi, kas gyvas, būtų dingę.

 

 

 

Iš išgąsčio rankas ragu

 

prie lūpų aš pridėjau

 

ir sušukau klaikiu balsu:

 

“Kur jūs, kuriuos mylėjau?..”

 

GANDRAI

 

 

 

Menu, pavasaris laukais sugrįžo,

 

aplinkui žalia ir gražu.

 

Staiga danguj pabiro balti dryžiai-

 

gandrai parskrido iš pietų.

 

 

 

Mes lyg draugus juos pasitikom,

 

iš džiaugsmo mėtėm kepures.

 

Gandrams, regėjos, tas patiko,

 

nes greit iškėlė vestuves.

 

 

 

Po pievas braidė iškilmingai,

 

vis pamaksėdami kaklais.

 

Varles jie rinko ir laimingi

 

vis džiaugėsi savais vaikais.

 

 

 

Bet rudeniop, apsukę ratą,

 

į pietus jie patraukė vėl.

 

Mums buvo liūdna, kai pamatėm,

 

kad mūs nepakvietė jie kažkodėl.

 

NEVILTIS

 

 

         Jos ėjo nuo namo prie namo,

 

nuo durų prie durų nakčia-

 

dvi žydės beviltiškai ramios,

 

iš geto pabėgę slapčia.

 

 

 

Jos prašė nedaug ir tyliai,

 

kad jas tegirdėjo naktis:

 

“Gal duosite duonos?- dar vylės.-

 

Ir leiskit trumpam užmerkti akis.”

 

 

 

Bet durys vis vėrės ir vėrės,

 

nė vienos vidun neįleisdamos jų,

 

nes baimė vertė žmones it žvėris

 

atsižadėti net savo draugų.

 

 

Naktis dviejų žydžių širdgėlą matė,

 

ir matė į dangų pakeltas rankas.

 

Jos Dievą pagalbos vis prašė,

 

maldavo, kad jis išgelbėtų jas.

 

KULKA

 

 

 

Jis bėgo vienplaukis arimais.

 

Ir bėdo basas.

 

Jis vieną ranką spaudė prie krūtinės

 

lyg trūktų kvapo.

 

 

 

Jo kojas draskė gruodas rudeninis,

 

šukavo plaukus vėjas.

 

Jis bėgo vienas, paskutinis,

 

kiti jau pakirsti gulėjo.

 

 

 

Aplink it širšės kulkos kaukė,

 

nuo jų laukai dulkėjo,

 

bet jis nematė jų, neklausė,

 

nes dar gyvent norėjo.

 

 

 

Staiga jis atmetė rankas į šonus

 

lyg šaukt kažką norėtų.

 

Krūtinė buvo it liepsna raudona.

 

Tada parkrito ir liko ten gulėti.

 

 

 

Jaučiau kaip skausmas nelyg peilis

 

man perskrodžia krūtinę,

 

tarsi ir man pataikius būtų

 

kulka ta, paskutinė…

Autorė: Rasa Ralickaite

Pikta – juokinga…
Liūdna – džiugu…
Keista ir tikra…
Ramu – neramu…
Tamsu ir saulėta…
Aštru ir švelnu…
Kieta ir minkšta…
Saugu – nesaugu…
Žengiam į priekį.
Grįžtam atgal…
Baisu – užsimerkiam…
Drąsu? Ne. Ne man.
Pasukti į šoną
Ar eiti pirmyn?
Nuklydus – sugrįšiu?
Ar trauktis tolyn?
Tiesa tai, ar melas?
Suprast negaliu…
Žemėlapy ieškau
Lengviausių kelių…
Paklausiu praeivio…
Jis rodo kairėn.
Nors balsas man kužda:
Pasuk dešinėn.
Gyvenimas veda
Vingiuotu keliu.
Todėl aš keliausiu –
Kaip man patogu.
Gal klysiu ir grįšiu,
Gal bus man sunku.
Sau kelią aš skinsiu
Net jei bus baisu.
Neklystantys irgi
Bent kartą suklysta.
O klaidos po laiko
Į patirtį virsta.

 

O mano kambary lelijom vakar lijo
Ir sienos nusidažė šviesia gėlių spalva.
Pro langą žvelgė mėnuo, o žvaigždės žaist norėjo
Su dar neišmatuota melsvai blausia šviesa.
O mano kambary nebuvo linksmo juoko
Nebuvo nei plakatų su scenos žvaigždėmis
Nebuvo čia vienatvės ir džiaugsmo begalinio.
Čia buvo tiktai mintys ir aš čia su jomis.
Ir man nesvarbu, kad už lango žvaigždėta
Kad naktis – ne diena – taip pat nesvarbu.
Nesvarbu, kad išdykėlės spalvos nerimsta.
Man svarbu – kas esu, ką turiu, kuo tikiu.

 

 

Žinau, keliai – ne visad eina tiesiai.
Žinau, juose yra kalnų, duobių.
Žinau, kad pereit viską aš turėsiu,
Bet kalnus ir duobes aplenksiu gudrumu.
Žinau, kad koją man pakišt norėsi,
Žinau, kad ranką tiesi, kai tau bus sunku.
Žinau, kad į akis sakysi – ką girdėt norėsiu,
O už akių – pasiųsi po velnių.
Žinau, ateis kada toks laikas,
Kai tau išties bus velniškai sunku.
Net ir tada, jei ranką tau ištiesiu –
Tu pasistengsi temptis ir mane kartu.
Žinau. Tu niekada nepasikeisi.
Žinau. Kas įgimta – pakeist sunku.
Aš ir nekeisiu. O keliu savuoju
Keliausiu be tokių draugų, kaip tu.

 

Dabar rimtai norėčiau atsakyti,
Gyvent ir klysti – leista vieną sykį.
Žmogus pasaulin darbą skirtą jam atlikt atėjo.
Suklyst šitam darbe neleista. Tai mintis Kūrėjo.

Likimą savo pats žmogus valdyti gali.
Likimas – tai, ką gimstant kiekvienam mums davė.
Žmogus, deja, jau taip yra sukurtas:
Žaidimuose laimėti nori, lyg užburtas

Vienatvė slegia širdį, širdis jausmus kankina
Todėl širdis kai plyšta – akis krauju dabina
Vienatvė – tai ne šaltis. Tai nesaugumo jausmas.
Kuriam staiga pradingus širdy belieka skausmas.

Pamilt – kurio nemyli? O kam tai reikalinga?
Manai, kad taip pamilus tu būsi ypatinga?
Per prievartą pamilti beprotiškai sunku.
Ši meilė nelaiminga. Gyvensi su skausmu.

Jei širdį tau sudaužė – kentėsi, patikėk.
Pamiršt jo negalėsi. Geriau jau išsirėk.
Šio jausmo nepamirši tikrai gana ilgai.
Šaltumas, abejonė lydės lyg du draugai.

Kova akla, grėsminga, prie gero neprives.
Kova tik pyktį kelia. Bet kam? Ar žino kas?
Geriau išmok atleisti. Skriaudėjai nukentės,
Kai jie pamils ką kitą, bet jų nieks nemylės…

Tu klausi, ką galvoju pabudusi rytais?
Kaip lengva atsisveikint su praeities sapnais.
Žinau, kad man likimas kliūčių nepagailės.
Bet aš tik nusišypsau. Manau, man tai padės.

Net ir juodžiausią dieną galvosiu apie šviesą.
Žinau, kad jei norėsiu – galiu daryti viską.
Žinau, kad kai likimas kumščiu piktai grūmos –
Parodysiu jam špygą. Manau, tikrai atstos;)

Atsakymus surandam ne iš kitų kalbų.
Juos patirtis diktuoja. Nėra čia paslapčių.
Bet jeigu bus tau liūdna ar velniškai sunku
Sakyk: esu aš Vilma, Ir dėjau ant visų;)

 

 

Autorius:  Modestas Kurauskas

 

 

Kas Tau svarbu?

 

Žmogaus gyvenimas susideda iš jam reikšmingų ir nereikšmingų dalykų. Vieniems reikia dėmesio, kiti gyvena (o gal parašiau klaidingai) ne gyvena, o egzistuoja tik dėl materialių dalykų, tačiau kiekvienas žmogus, kad ir koks jis bebūtų, kad ir kokios jo vertybės, savo širdies gilumoje turi tai, kas patį žmogų gali pakeisti. Keista, tačiau taip. Žmogų tai pakeičia iš esmės, žinoma, priklausomai nuo to, ar jis leidžia išsprusti savo jausmams gludintiems šaltyje. Kartais netgi akmuo pravirksta.

Kaip ir viskas, kas šiame pasaulyje nutinka Tau ir visiems kitiems turi priežastis, kurios savaime suprantama, didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Todėl ir tam jausmų išsiveržimui yra priežastis. O gal priežastį vadinti tam tikrą asmenį? Palik tai spręsti sau, gal kažkas beldžiasi į Tavo duris?

Girdi?

Įsiklausyk.

Tai ne beldimas į duris, ir ne kas kita, kaip beldimas į Tavąją širdį.

Netiki?

Nepasinerk į pamąastymus, tiesiog džiaukis tuo ką pajutai ir jokiu būdu nebandyk tuo atsikratyti. Valdai savo likimą ir tuo pačiu gali pakeisti savo gyvenimą, tik ne tuo atvėju, jeigu kaip profesionalus aktorius vaidinsi, kad nieko nėra. Vėliau gali būti sunku susitaikyti su tuo, jog tą atgijusį jausmą paleidai tarsi paukštę į plačiasias gyvenimo erdves tarsi liepiant daugiau nebegrįžti. Na aišku, gal Tau to nereikia, bet kad ir kaip būtų juokinga, Tau to prireiks.

Pasinerk į svajones ir sugalvok ko šiuo metu norėtum labiausiai. Manai tai negali išsipildyti? Tik tas, kuris netiki savo svajonėmis, žūt būt neleis joms išsipildyti.

Manai be to gyventi įmanoma? Tu gal gali, bet kiek ilgai? Atsakyk į šiuos klausimus ir suprasi ko žmogui reikia labiausiai. Tai kas asocijuojasi su trumpalaikiškumu, tebūnie pamirštama ir nesivadovauk jais.

Taip, žmogau, Tu teisus. Žinai ko Tau reikia ir esi pranašesnis už tuos, kurie to nežino ir klaidžioja savo materialiajame pasaulelyje. Jie ne nežino, jie tiesiog nenori to žinoti. Šaunūs aktoriai ir galbūt už ta vaidybą jie gyvenime gaus savąjį „apdovanojimą“ už nepakartojamą vaidmenį kūrinyje, kuris vadinasi „gyvenimas“.

Ir galu gale, kas žmogui svarbiau už artimą ir mylimą žmogų? Kas gali būti nuostabiau už žinojimą, jog esi reikalingas, mylintis bei mylimas žmogus?

 

 

Gal ji, tai Tu?..

 

Naktis…Tyla…

Ko daugiau žmogui reikia apmąstymams, ir galu gale svajonėms.

Apmąstymai ir svajonės – du skirtingi ir nesulyginami dalykai, be kurių žmogus dvasiškai neegzistuoja.

Bet vis dėlto, nesureikšmindamas šių dienų principų ir stereotipų leidžiuosi gaudyti šio vakaro, nakties svajonių. O gal ne svajonių, būtų perdaug egoizmo, todėl apsiribosiu svajone…Tik viena.

Kokia gi ši svajonė? Nejau tai gali būti tik svajonė? Ar tai niekada neišsipildys?
Retoriniai klausimai, nustelbiantis svajos galią ir verčiantys suabejoti, ar tikrai verta šiandien svajoti.

Tamsu…Galiu pasiklysti savo mintyse ir pasinerti į savąsias sielos gelmes, tačiau visvien rasiu kelia atgal į kasdienybę, nors ir ji būtų be galo pilka, ar graži. Bet kokiu atveju reikės grįžti. Įdomu, ar kas nors pasigestų jeigu nesugrįščiau? Tas kažkas, ne artimi žmonės, turint galvoje gimines ir artimuosius, o kažkas, kas verčia svajoti kartu… Štai ko link krypsta mintys. Ne…Ne mintys, o svajonės, tiksliau - svajonė.

Tamsą nustelbia žvaigžių gausa ir spindesys. Tai tarsi tikėjimą suteikiantys simboliai…Bet žvaigžių daug…Kuri yra manoji žvaigždė?…Ech…gal ji tai TU?

Eime kartu, šiuo ramumos keliu.
Susikibsim už rankų ir sieksim svajonės kartu.

Menkas poetas, tačiau nemenka svajonė. Ta nemenkumą sustiprina tai, jog kiekvienam daug ką reiškia mylimo žmogaus, be galo artimo žmogaus buvimas šalia. O kai jo nėra ištikrųjų sunku. Žinoma, nebūtų žmogus stiprus jeigu neturėtų gebėjimo gyventi ir to neturėdamas. Bet kiek ilgai?…Aišku, kiekvienas pagal save, aš taip pat.

Moteriškos šilumos reikalingumas, supratimas kai yra sunku. Apkabinimas, bučinys. Jausmus norisi išreikšti kiekvienam, tačiau kiekvienas renkasi savotišką to išreiškimo būdą. Todėl tai unikalu, nes žmogus – savotiška asmenybė.

Noras kažkam rodyti dėmesį, kažkuo rūpintis, jaustis jog esi kažkam reikalingas:

Ir tas kažkas tai TU,
Vienintelė tarp milijono spindinčių žvaigždžių.
Kažkas nepakartojamo ir nuostabaus,
Kas man niekad širdies neužgaus.

Iš ryto prasidės nauja diena, kuri bus kupina vilties, jog ta žvaigždė suspindės ir taip duos ženklą būtent man. Lauksiu, tikėsiu. Tik nežinau KAS?KADA? ir KAIP?

Štai danguje krenta žvaigždė, ta vienintelė, galbūt manoji. Sugalvoju norą…Ir bėgu…Bėgu tos nukritusios žvaigždės ieškoti.

 

 

Žodis masonai, kaip ir žodžiai satanistai, ufonautai arba vaiduokliai maloniai skamba. Be abejo, todėl, kad jį išgirdus per nugarą nubėga šiurpuliukas, mes iš karto įsivaizduojame paslaptingus ritualus (dar įdomesnius nei Stanley‘io Kubricko kino juostoje „Plačiai užmerktose akyse”), keistas apeigas.

 

Pasiaiškinkime, kas iš tikrųjų yra masonai. Iš tiesų dar prieš kokius penkerius metus apie masonus mums galėjo papasakoti nebent istorikai, žinantys, kas dėjosi Lietuvoje prieš šimtą kitą metų. Todėl prieš kelerius metus pasklidęs gandas, kad iki išrinkimo Lietuvos prezidentu Valdas Adamkus JAV priklausė masonų ložei, buvo šokiruojantis. Be abejo, V.Adamkus (lyg tikras masonas!) iš karto šį gandą puolė paneiginėti ir katalikų radijo žurnalistams taip aiškinosi: „Vienintelis priekaištas (…), kurį primetė man ir Amerikoje, ir ypač Lietuvoje iš kai kurių sluoksnių prieš rinkimus ir per rinkimus – buvo tas, kad aš esu masonas. (…) Atvirai pasakius, jei šiandien manęs paklaustumėt, ką veikia masonai, išskyrus šalpos sritį, aš nieko nežinau, prisipažįstu, gėda, reikia pasiimti knygą ir pasiskaityti apie juos“

 

Tačiau mums nereikia imti knygos. Praėjus keleriems metams, Lietuvoje atsirado tinklalapis, kuriame pristatomos net kelios masonų ložės. Jos gana išsamiai pasakoja apie savo atsiradimą, principus ir veiklą (tiesa, pirmąsyk į viešumą masonai išėjo 2003 metų liepą, kai jų atstovas davė interviu vienam dienraščiui).

 

Interneto svetainės pradžios žodis gali sugluminti: „Malonu pasveikinti Tave, mielas skaitytojau, apsilankius Lietuvos laisvųjų mūrininkų internetiniame puslapyje. Laisvieji mūrininkai, vadinami masonais (angl. mason - mūrininkas) egzistuoja virš 250 metų daugiau 130-tyje valstybių. Šiandien pasaulyje iš viso priskaičiuojama apie 40 000 ložių (klubų), kurios jungia apie šešis milijonus narių. Visur kur viešpatauja laisvė ir įstatymų valdžia, gyvuoja laisvųjų mūrininkų ložės. Kur įsigali totalitariniai režimai, laisvųjų mūrininkų veikla yra draudžiama. Taip atsitiko nacių Vokietijoje ir komunistinėje Rusijoje. Taip yra tokiose šalyse, kur nuolat pažeidinėjamos žmonių teisės ir laisvės, kur nėra pagarbos kitaip mąstantiems, nėra pliuralizmo ir individualios asmenybės sklaidos“.

 

Šio teksto autoriaus, prisistačiusio Lietuvos senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios Ložės Didžiuoju Meistru, teigimu, Lietuvoje laisvieji mūrininkai turi senas ir garbingas tradicijas, prasidėjusias dar XVIII a. antroje pusėje. „Jos remiasi pagarba individo laisve, tolerancija, meile savo tėvynei ir joje gyvenantiems žmonėms. Žmogaus vidinis atsiskleidimas ir nuolatinis savęs tobulinimas yra pagrindinis kiekvieno laisvojo mūrininko tikslas, kurio jis siekia visą gyvenimą, laikydamasis tradicinių, iš Anglijos atėjusių ritualų savo suėjimuose.  Viena detalė iš tos tradicijos - tai mūrininko prijuostė, kurią jis dėvi savo kolegų tarpe. Pagal seną tradiciją laisvieji mūrininkai, gerbdami kiekvieno žmogaus politinius bei religinius įsitikinimus, nediskutuoja tarpusavyje šiais klausimais ir nereiškia oficialios nuomonės nei apie atskirus asmenis, nei apie partijas bei religijas. Lietuvos laisvieji mūrininkai gerbia Lietuvos Respublikos įstatymus ir laikosi jų kasdieniniame gyvenime“, - taip prisistato laisvieji mūrininkai.

 

Šis prisistatymas internete sulaukė nemažai komentarų. Atsirado ir giriančių, ir peikiančių, ir nelabai ką iš jo tesupratusių. Bene labiausiai kategoriškas buvo anoniminis komentaras, kurio teigimu, čia esą ne masonai, o tik tie, kurie nori jais būti, būrelis, apie kurio egzistavimą tikroji masonų ložė nėra nei girdėjusi, nei nori girdėti. „Sėkmės žaidžiant indėnus!“ – masonams palinkėjo vienas anonimas.

 

Tačiau mes, remdamiesi šiuolaikinių masonų pateikta informacija, nusikelsime į senovę. Kaip teigia istorija, 1717 metais Londono smuklėje „Žąsis ir keptuvė” susikūrė pirmoji pasaulyje Didžioji ložė, savo pirmuoju Didžiuoju meistru išrinkusi Anthony Sayerą (apie 1672-1741/2). Keturios Londono ložės, kurios anksčiau rinkdavosi kitose smuklėse, susivienijo, tuo sukūrusios pirmąją naujųjų laikų masonišką organizaciją ir pradėjusios šiuolaikinės laisvosios mūrininkijos istoriją.

 

Lietuviškųjų masonų tinklalapis teigia, jog pirmoji laisvųjų mūrininkų ložė dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tuometinėje Prūsijoje, įsikūrė Klaipėdoje, kur 1776 metais, gavus konstituciją iš Berlyno Didžiosios ložės buvo įkurta „Memfio“ ložė. Jos pirmuoju Sosto meistru buvo pirklys Johanas Sipsonas. Ši ložė, skirtingai nuo kitų Lietuvoje veikusių ložių, nepatyrusi represijų ir persekiojimų, egzistavo ilgiausiai - net iki 1935 metų, kai nacių Vokietijoje buvo uždraustos visos laisvųjų mūrininkų ložės. Manoma, kad hitlerininkai nužudė apie 200 000 masonų. Jų simboliu tapo neužmirštuolė.

 

1803 metais Klaipėdoje buvo įsteigta antroji Lietuvoje masonų ložė – „Aurora išminties šventykloje“. Trumpą laiką Klaipėdoje veikė ložė „Irene“, perkelta iš Liepojos. Joje rusų valdžia laisvųjų mūrininkų veiklą buvo uždraudusi, todėl masonai iš Liepojos važiuodavo pas savo kolegas į Klaipėdą ir čia įkūrė savo ložę.

 

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmoji laisvųjų mūrininkų organizacija buvo 1776 metais Vilniuje įkurta „Šv. Karolio riterių komandorija“. 1780 metais Vilniuje veikė jau trys – „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“ ir „Uoliojo lietuvio“ - ložės. 1781 metais Lietuvos masonų organizacijoms suvienyti ir joms vadovauti Vilniuje buvo įsteigta Didžioji provincijos ložė „Lietuvos tobuloji vienybė“. Jos sąjungoje, be jau minėtų ložių, veikė ir moterų ložė Vilniuje „Tobuloji ištikimybė“ bei Gardine ir Nesvyžiuje įkurtos „Laimingo išlaisvinimo“ ložės. Lenkijos sostinėje Varšuvoje susikūrus centrinei masonų organizacijai „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didiesiems Rytams“, 1784 metais buvo priimta laisvųjų mūrininkų Konstitucija. Lietuvoje ja vadovautasi iki pat ložių uždarymo XIX a. pradžioje. Lietuvos masonų veikla atsikūrė po 1812 metų. Atsikūrusios Lietuvos laisvųjų mūrininkų ložės vienijo apie 700 jos narių, o Lietuvos provincijos ložė vienijo 12 ložių. 1816-1819 metai net vadinami „masonų aukso amžiumi“.

 

 

Ložių nariais Lietuvoje yra buvę žymūs visuomenės ir kultūros atstovai, menininkai, mokslininkai, Vilniaus universiteto profesūra: Laurynas Stuoka-Gucevičius, Mykolas Riomeris, Mykolas Oginskis, Liudvikas Rėza ir kt. Būtent Vilniaus universiteto profesūros priklausymas masonų ložėms įtakojo Šubravcų, Filomatų, Filaretų, Spindulingųjų draugijų atsiradimą universitetinėje aplinkoje.

 

1822 metais carui Aleksandrui I uždraudus visų slaptų organizacijų veiklą, masonų ložės buvo uždarytos. Prasidėjo represijos prieš masonų ložių narius.

 

 

Masonų veikla Lietuvoje buvo atgaivinta tik XX a. pradžioje, kai 1910 metais Vilniuje buvo įsteigta ložė „Vienybė“, vienijusi daugiatautę miesto inteligentiją. Laisvieji mūrininkai lietuviai suvaidino didelį vaidmenį kuriant Lietuvos valstybingumą. Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys, Jonas Vileišis buvo Lietuvos Tarybos nariais, o Mykolas Sleževičius tris kartus vadovavo Ministrų kabinetui. Tačiau tarpukario Lietuvoje laisvieji mūrininkai nesugebėjo tinkamai juridiškai organizuotis bei įsteigti Lietuvos Didžiąją ložę. Jie nebuvo pripažinti kitų šalių Didžiųjų ložių. Sovietiniais laikais laisvųjų mūrininkų ložės veikė JAV, Didžiojoje Britanijoje, tačiau tai nebuvo savarankiškos ložės, jos priklausė tų šalių Didžiosioms ložėms.

 

Griuvus geležinei uždangai, buvusiame komunistiniame pasaulyje pirmosios masonų ložės atsikūrė Vengrijoje (1989), Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje (1990), vėliau - Lenkijoje (1991), Rumunijoje (1993), Rusijoje (1995), Bulgarijoje (1997), Estijoje, Ukrainoje bei Moldovoje (1999). Lietuvos Didžioji ložė įkurta 2002 metais, Latvijos – 2003-iaisiais.

 

Visoms šioms ložėms įsisteigti padėjo Vakarų Europos, JAV, Skandinavijos šalių Didžiosios ložės, turinčios autoritetą ir didelį istorinį patyrimą. Vidurio Europoje ir Balkanuose savo aktyvumu, misionieryste bei pagalba besikuriančioms nacionalinėms ložėms išsiskyrė Vokietijos Didžiosios ložės. Būtent Vokietijos Didžioji ložė „A.F. & A.M.“ padėjo įsteigti Lietuvoje visas keturias mūsų šalyje egzistuojančias ložes. Jiems talkinant 2002 metais buvo įsteigta ir Lietuvos Didžioji ložė, dalyvaujant daugelio Europos valstybių Didžiųjų ložių atstovams.

 

Lietuvos Didžioji masonų ložė sudaryta iš keturių ložių – „Renaissance“ (1993), „Vilnius Orient“ (1995) ir „Uolusis lietuvis“ (1999), taip pat „Švento Jono ložė“ Kaune. Lietuvos laisvieji mūrininkai pripažįsta 1723 metų Senąsias prievoles, kuriose išdėstyti laisvosios mūrininkijos pagrindai, besiremiantys laisvės, humanizmo ir tolerancijos dvasia. Lietuvos masonai bendrauja su 22 pasaulio Didžiosiomis ložėmis.

 

Patys masonai aiškina, kad jie yra viena seniausių pasaulietinių broliškų bendrijų pasaulyje, tačiau nepriskiria savęs religinėms organizacijoms. Tačiau pagrindinis reikalavimas būti priimtam ir tapti ilgalaikiu ložės nariu yra tikėjimas Aukščiausiąja Būtybe.

 

Pateikiame tris pagrindinius principus, kuriais, kaip teigiama, daugelį metų vadovavosi masonai:

 

Broliška meilė. Kiekvienas tikrasis masonas privalo būti pakantus ir rodyti pagarbą kitų nuomonėms ir būti geras bei supratingas kitų žmonių atžvilgiu.

 

Parama. Masonai mokomi dalyvauti labdaroje ir rūpintis ne tik savo, bet ir visuomenės gerove, labdaringa veikla, taip pat individualiomis savanoriškomis paskatomis ir darbais.

 

Teisybė. Masonai siekia teisybės, puoselėdami aukštus moralinius reikalavimus ir stengdamiesi jais sekti asmeniniame gyvenime.

Masonų nuostatuose taip pat numatomi dar keli svarbūs dalykai:

 

Slaptumas laikomas tradiciniu masonų atpažinimo ženklu. Tai nėra slapta bendrija, kadangi visi jos nariai gali laisvai paskelbti apie savo narystę ir tai gali daryti atsakydami į garbingais tikslais užduodamus klausimus. Jos konstitucijos ir taisyklės yra prieinamos visuomenei. Bendrija neslepia jokių savo tikslų ir principų. Kaip ir daugelis kitų bendrijų, masonai kai kuriuos savo organizacijos vidaus dalykus laiko asmeniniu jos narių reikalu. Masonai yra nepolitinė organizacija. Diskusijos politinėmis temomis masonų susitikimuose draudžiamos. Masonai skatinami visų pirma atlikti pareigą savo Dievui (nepriklausomai nuo to, kokiu vardu jis vadinamas) ir tik tada, nepakenkiant savo šeimai ir artimiesiems, labdaringai tarnauti kitiems. Masonų organizacijos ceremonijos yra uždaros. Biblija, kurią masonai vadina Šventuoju įstatymu, būna atversta kiekvieno masonų susitikimo metu. Masonai prisiekia ant Šventojo Įstatymo ar kitos prisiekiantiems šventos knygos. Tokios priemonės padeda išlaikyti masonų atpažinimo ženklus, o taip pat atitinka masonų principus. Fizinės bausmės, kurios yra tik simbolinės, nėra priesaikos dalis. Tačiau įsipareigojimas sekti masonų principais yra labai stiprus.

 

Masonystė neturi pagrindinių religijos elementų.

 

a) Ji neturi teologinės doktrinos. Draudimas susitikimuose diskutuoti religinėmis temomis kliudo teologinės doktrinos plėtrai.

b) Ji neteikia sakramento.

c) Ji neskelbia vedanti į išganymą darbo, slapto žinojimo ar kitais keliais. Masonystės paslaptys yra tik organizacijos atpažinimo ženklas ir negali būti siejamos su išganymu.

 

Nepaisant šių Lietuvos masonų teiginių, masonystės tyrinėtojai pripažįsta, kad žinios apie pirmuosius laisvuosius mūrininkus mus pasiekia dar iš viduramžių – XIV amžiaus. Tais laikais mūrininkai ir architektai buvo privilegijuota žmonių klasė, kuriai be apribojimų būdavo leidžiama visur keliauti. Todėl šie ir pasivadino „laisvaisiais“. Masonai statė katedras, kitus estetiškus pastatus įvairiose Europos vietose. Iki XVI amžiaus jie tebuvo amatininkai, tačiau vėliau perėmė įvairių Europos mistinių draugijų mokymus. Masonų šventraštis – „Šventojo įstatymo knyga“, kuri yra vienas iš trijų svarbiausių masoniškų objektų, sudarančių „Tris didžiąsias šviesas“. Kiti du objektai – kompasas ir kvadratas.

 

Šiuo metu masonai – didžiausia pasaulyje brolija. Daugiausia jų buvo 1950-1960 metais. Manoma, kad dabar pasaulyje yra apie 5 milijonus masonų, maždaug pusė jų – JAV.

 

Nepaisant gana didelio kiekio informacijos apie masonus, kuri prieinama viešai, juolab ka dir patys masonai nelabai slapstosi, Lietuvoje moksliškai jų veiklą tyrinėti tartum vengiama – labiau linkstama į sąmokslo teorijų plėtojimą. Kaip būdingiausias to pavyzdys – 2008 metais pasirodžiusi dr. Laimos Kastanauskaitės monografija “Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940)”. Kaip matome iš knygos pavadinimo, joje vengiama kalbėti apie dabartinius laikus, tačiau tai – ne didžiausias monografijos, kurią greičiau būtų galima pavadinti spėlionių rinkinių, trūkumas. L.Kastanauskaitė į vieną “masonišką” šutvę įtraukia šias organizacijas: “Rotary”, esperantininkus, rerichiečius, įvairias partijas, skautus, bajorus, baltų tikėjimo atstovus ir net Lietuvos karininkų Ramovės narius. Nors knygoje pateikiama daug faktologijos, vadinti minėtas organizacijas “paramasoniškomis” (L.Kastanauskaitės terminas) vargu ar galima – šiai prielaidai paprasčiausiai trūksta įrodymų.

 

 

 

 

 

 

Autorius:  Dainius A. Butautas

 

Krintančios snaigės panašios į besiblaškančius mažus drugelius. Niekur neskubančius ir gyvenančius tik vieną dieną. O gal ir mažiau. Kol nukris iš dangaus, apsivers tūkstančius kartų pirmyn ir atgal, ir nukris žemėn. Atsiguls į sniego patalus ir ramiai užmigs. Iki pažadins vėjas ar prabėgusio šuns letena, vis ieškanti vietos atsižymėti, ar žmogaus koja girgždančiu puspadžiu nešanti jos šeimininką į darbelį anksti ryte. Tokia nepavydėtina snaigės dalia.

 

Bet liūdniausia nutinka tada, kai iš po sniego debesų ištrūksta pirmieji saulės spinduliai, perskrodžia lyg lazerio šūvis tūkstančius krintančių sniego drugelių, negyvų ir šaltų, ir atsimušdamos nuo sniego dangos ir pakildamos į orą tarsi sako :

 

“ tuoj atšils, tuoj atšils, tuoj atšils!”

 

Tik snaigėms tai nė motais. Nes jos negirdi. Negirdi ir nemato. Ir nedejuoja, “ vyriškai žūsta”, kad po metų, po mėnesio ar po dienos vėl pakartotų ciklą.

 

Vis dėl to šiame snaigės gyvenimo cikle man įstabiausias jos užgimimo momentas. Kaip ji užgimsta? Iš kur ji – snaigė- atsiranda? Danguje skrenda šimtai sniego kamuolių, kurie nuolat išmeta, kaip kokia itin griausminga sniego patranka, tūkstančius ir net šimtus tūkstančių, milijonus sniego drugelių. Ir tik tam, kad jie laimingai numirtų- ištirptų žemėje iki kol žmonės jais pasigėrės ir pasinaudos. Ar kažkas iš maišo semia tuos sniego drugelius savo stebuklinga didele ranka ir nuolat juos pabarsto? Kaip tyčia visada tuo pačiu metu. Daugiau ar mažiau. O gal sniegas tėra mūsų nevykusios vaizduotės vaisius? Pavargusios nuo nežinojimo ir netikėjimo vaizduotės vaisius. Gal šios žiemos net nėra? Gal tiesiog visą žiemos periodą tęsis ilgas, drėgnas, šaltas ar saulėtas ruduo? Kas gi tai žino, jei žmogus net nežino, kiek gi plazdančių sniego drugelių atskrenda kiekvieną žiemą mūsų pradžiuginti.

 

Menkai teišmanydamas apie visatos dėsnius, galiu tik pasakyti, kad sniego kamuolys yra tikrai sunkesnis už krintančią žemėn snaigę. Juk jei vienas vandens lašelis iš mažyčio puodeliuko ištėkštas krinta žemėn, tai natūralu, kad ir visas vanduo, apvertus puoduką, turėtų išsipilti ant žemės. Tad tuo labiau milžiniškas sniego kamuolys seniai turėjo nukristi ant žemės pirmiau lengvai plazdenančio ir nuolat krintančio žemyn iš, rodos, niekada neišsibaigiančio sniego kamuolio sniego drugelio.

 

Tad iš kur tas sniegas “imasi”. Juk nukritusio ir gulinčio ant žemės sniego niekas nesurenka ir nepadeda, kaip lašinių į sandėlį atsargoms juodai sunkiai dienai, kad prireikus bet kada būtų galima išsiimti. Ir neperneša iš kitų žemės pakraščių, nes anksčiau ar vėliau tokia sniego lavina vis tiek baigtųsi. Tai iš kur tas sniegas, krintantis iš dangaus vis gausiau ir gražiau?

 

O gal iš tikro iš Dangaus? Juk ką mes žinome apie Dangų? Gyvename ant žemės, todėl nuolat žeminame vienas kitą, įsivaizduojame visagaliais, bet nieko nenutuokiame apie paprasčiausią sniego drugelį. Na gal tik vienas kitas. Ir nieko tam sniegui negalime padaryti. Ir net vienam sniego drugeliui negalime nieko padaryti. O jei ir padarysime vienam, tai vietoj jo tuoj atsiras šimtai ir tūkstančiai. Juk tam ir apmiršta vienas, kad atgimtų šimtai tūkstančių. Gal net trys ar penkiolika milijonų. Ne kaip toj dainoj. Nors man labiau patinka

“ ir šviesa, ir tiesa”.

 

Sniego drugeliui nieko negalime padaryti, nes jam visiškai tas pats ar mes piktai į jį žiūrėsime, ar su pagieža.

Mes tokie “visagaliai”, o nieko negalime padaryti paprasčiausiam sniego drugeliui. Ir tegalime nulenkti galvas, pasipustyti padus ir nuolankiai stebėti, kaip iš dangaus krinta tūkstančiai ir šimtai tūkstančių sniego drugelių. Mes tegalime prisitaikyti prie krintančių sniego drugelių nuotaikos ir šilčiau apsirengti. Jei turime drabužių. Jei neturime, tai galime jais pasidalinti.

 

O snaigė vis krinta ir krinta, vis gausiau ir gausiau. Ir nors snaigės apsirengusios visos vienodai, ir vaikšto po pasaulį, kaip Tėvas ir Motina pagimdė, mums gaila drabužių šalia esančiam, nors jis toks pat, kaip ir mes- kaip vienas krintantis sniego drugelis tarp kitų.

 

Mes tokie galingi, o nieko negalime padaryti krintančiam, palengva plazdenančiam vienam vieninteliui sniego drugeliui. Nes jis kur kas galingesnis už mus. Nes jis turi paskirtį- apsaugoti žemėje žmogaus pasėtą grūdą, kad turėtume ką valgyti.

 

Argi tai ne stebuklas- krintantis sekmadienį tiesiai iš dangaus tau ant delno palengva plazdenantis švarus it nesuteptas sniegas drugelis. Argi tai ne stebuklas?

 

 

2006. vasario 26d.Rytas.

 

Autorius: Aleksandras Bubnys

 

Krenta karaliaus

 

karūna kopiant kažkur

 

ten, Karpatuose.

 

 

Žanui miegoti

 

neleidžia nuodėmingi

 

aistrų sūkuriai.

 

 

Žiemos vidury

 

ežero ledas skamba

 

tarsi muzika.

 

 

Nudraskė klevo

 

lapus - be gailesčio tas

 

niūrusis šiaurys.

 

 

Šešeri metai

 

sukako raudonskruostei

 

Dievo karvytei.

 

 

Ant kelmo stovi

 

Skarbonkė, švino šratais -

 

cha! - suvarpyta.

 

 

Į mane smalsiai

 

žvelgia juodas, medinis

 

katės totemas.

 

 

Ant užšalusio

 

Ežero čiuožinėja

 

Padūkę vaikai.

 

 

Verkia poetas -

 

dangoraižių džiunglėse

 

meilė išnyko.

 

 

Tu nepagausi

 

mano pilve skraidančių

 

drugelių niekad.

 

 

Kodėl dažaisi

 

savo blakstienas, juk jos

 

ir taip nuostabios?

 

 

Eureka! - šaukė

 

Einšteinas, kai suvokė

 

meilės didybę.

 

 

Aš atsistoju,

 

man atsistoja, o jums -

 

jau nebestovi. :}}

 

 

Žodžiais taškosi

 

apsisnarglėjęs vaikas,

 

jaučiasi kietas.

 

 

Užsiklodami

 

samanomis šypsosi

 

maži bobausiai.

 

 

Raudonas vynas,

 

pelėsinis sūris, va

 

štai jums ir krizė.

 

 

Rūmų intrigos,

 

saloniniai pokalbiai

 

jau vemti verčia.

 

 

Indija dvelkia

 

nuo cinamono lazdelės,

 

kraštas pasaulio.

 

 

Arlekinas ir

 

mimas geria degtinę -

 

tai nedorėliai.

 

 

Balandžiai lesa

 

grūdus keistuolės delne,

 

gausiai apspitę.

 

 

Atskrido fėja

 

dantukų su maišeliu

 

pigių monetų.

 

 

Kosminis laivas

 

galaktikos prieangy

 

vejasi šviesą.

 

 

Pilna kartėlio

 

krūtinė senolio, jau

 

iškirto medžius.

 

 

Meilė ir mirtis

 

įkvepia kurti, tiesa -

 

man akivaizdi.

 

 

Indėnai rūko,

 

vizijos garuoja pro

 

skylę vigvamo.

 

 

Apšerkšnijusios

 

medžių viršūnės kartu

 

dusliai kosčioja.

 

Autorius: Emptywalls

 

Mielas dienorašti,

aš labai…

Mielas dienorašti,

šiandien beeinant…

Mielas dienorašti,

osciloskopai osciloskopai osciloskopai… avyžius anyžiai kupra sendaikčių turgus

Mielas dienorašti,

Štai - lietuvių kalbos mokytojų darbo įprasminimo momentai…Žemaitė su baudžiauninkų vaikais santykiaudavo per tvorą

Čia viskas gerai! Ar ne? Vaikučiai juk nekalti, jiems taip tiesiog
gavosi naiviai besidžiaugiant jaunystės chemija, mokytojos sijonas
nebuvo vertas užvertimo, na, tai padegė, kas čia tokio? Jie tik žaidė,
gražūs, guvūs vaikučiai, protingi, skanūs.

Mielas dienorašti,

 

ar žinojai: vampyrai išties egzistuoja, jie tikri, tik evoliucionavo, visi iki vieno tapo vegetarais, ir maitinasi hematogenu.

 

Mielas dienorašti,

 

šiandien, bevažiuojant troleibusu… mano smegenys mano pilve ir
vilnonis siūlas, tas gyvatė! sustabdė mane - be kelnaičių važiuojate,
jaunuoli, teks mokėti baudą. O KAS MAN TA BAUDA! KAS MAN TA BAUDA!

 

Mielas dienorašti,

prie mano kairės rankos guli servetėlė, o ant servetėlės - puodukas,
puoduke - arbata. noriu būti nindze-samurajum. išgerčiau visą karštą
vienu mauku ir nė kiek nepraliečiau.

Mielas dienorašti,

šiandien dūriau, labai skaudėjo, neatsimenu, ką, bet ne sielą,
labiau subinę, prisipirkau, nuėjau į turgaus inkarnaciją, super,
prisipirkau, guminukų, pasigėriau, jie dvokia, man buvo neskanu, mano
plombom buvo bjauru, jos rėkė, galvojau - galvoje rėkia, galvojau -
išprotėjau, ne, pasigėriau, štai, kame reikalas, aš neblaivus,
guminukai man įkando, o jie tokie: drambliukas, drugelis, drugelis
dydžio sulig drambliuku, iš dinozaurų eros, mašinytė, sraigė, uogelė,
tabletė, piliulė, bananas, braškė, vyšnių kekė, taburetė, alkoholis,
trys litrai balandžių, aš - gulbė, man nesiseka, bet aš vis dar čia,
šiuo metu tobulėju, plonėju, nevalgau, prisimenu aslaftą ir kaip jį
kloja, plentvolės, nulaužytos vyšnių šakos, deguonies trūkumas, dūmų
kamuoliai, kai deguonies trūksta liepsnai, diklofosai ugnyje ir
karbidas stiklo buteliuose, beprasmių žodžių junginių vardinimas, juoda
duona iš šiūkšlyno, labai skani, niekados neragavau, man dabar
šešiolika metų, man jau laikas vesti, nėra ko laukti, jau išsirinkau
vestuvių žiedą: volframo karbido, už penkiasdešimt baksų, niekados
nesusibraižo, nerūdija, amžinas, man reikia žmonos, nebegaliu daugiau
taip gyventi, man jau trisdešimt metų, kiek galima švaistyti laiką
niekams, reikia jos paramos, moralinės, ne,
egzistencinės-filosofinės-alkoholinės ir dar vaikų, trijų, pradžiai,
ketvirtą pavadinsiu Veidrodžiu, arba Nagasake, jei kuris iš sūnų
pasirodys besąs pidarastas, atiduosių tokį Tamilų tigrų išsivadavimo
fronto judėjimui, tegu sau turisi, man nereikia, aš tyras, kiaunės
laksto per kelią ir nestaugia, jos jautrios, labai jautrios, tikrai
staugtų, ar bent įkastų, pasakytų kaip nors man, kad negerai, negerai,
guminukai ištirpo, žodžiu, žodžių generatorius, dėmesio: heksogenas -
viena stipriausių sprogstamųjų nebranduolinių medžiagų, n.s.
detonacijos greitis - 8750 metrų per sekundę, galima juo būtų keliauti
į mėnulį, jei taip neskaudėtų, o astrolitą galima gerti ir gerti (ir aš
geriu) ir nepasigerti, būtų, jei neskaudėtų, nu blet nachui, senei,
kaip seniai nesikeikiau, reikia pradėti, pradėsiu rašyti žodžių
generatorių!

Mielas dienorašti,

mielas < keli nepadorūs įvardžiai >, šiandien norėčiau Tau
papasakoti: parsisiunčiau visus PowerPuff Girls multikus (12GB - 6
sezonai, pirmi trys įrašyti į DVD, likę trys - harde). Peržiūrėjau,
geriausi tai su velniu, jo labai šaunus polifoninis balsas ir jis labai
labai bliogas. Pirma serija pristato tris smarkias mergaites ir jų
charakterio ypatybes, bet apie tai vėliau, dabar apie tai, kaip jos
buvo padarytos iš sugar, spice and everything nice ir chemikalo X. O gi
diedas baltu chalatu užmaišė puode tuos tris ir netyčiom (uoj) įliejo
gan keisto skysčio taip ir gavosi panelės be pirštų! (aš puikiai
suprantu, puikiai, net tapatinuosi su situacija, linksiu galva, veriu
lūpas kažką sakyt ir sustingstu paskutinę akimirką, nebyloju: o taip,
taip!… aš ir nevalingai, netyčiom išsilieju…(ups))

Istorija prasideda taip: negeras tarakonas bėga siena, nuo jo
sprunka Bubbles (Burbulė, mėlyna, geltoni plaukai, visada šypsosi, turi
daug žaislų ir juos labai myli) ir spiegia (eeeek) dailiai parietusi
kojytes ir rankytes skrenda. Negerą tarakoną vejasi Buttercup
(Sviestainė (joks viedrynas!), žalia, juodi plaukai, dažnai rūsti ir
smarki ir žiauriai pliekia negerovės apraiškas drakonų pavidalais, aš
ją myliu) ir iš akių pliekia žaibais. Kiek atsilikusi, joms iš paskos
lekia Blossom (Žiedė, raudona, raudoni plaukai, labai gudri mergaitė,
atsakinga ir pareiginga, gaujos vadė). Ji peikia Buttercup už jos
žiaurų elgesį su gyvūnais, nesvarbu, kad šlykščiais tarakonais.

Mielas dienorašti,

ėjau taku ir man staiga nukrito nosis, labai nustebau, nedažnai taip
pasitaiko, dar neteko regėti tokio nutikimo, tiesą sakant, bet bėda
nevaikšto po vieną, ji gal išvis nevaikšto, per daug abstrakti, tokia
lengva, kad vaiksciojimo galimybę iš jos atima vėjo galimybė, bet štai
einu toliau ir man nukrito dešinė koja, labai nepatogu, net, sakyčiau,
kiek gėda pasidarė taip kvailai strikčioti neįgudusiam man, tuoj ir
nutiko - beveik parpuoliau, o nuo padidėjusių kūno apkrovų ir vibracijų
nulėkė galva ir labai staigiai subyrėjo lyg formulė vienas, nuo jos
pasipylė skeveldros: dantukai, akutės, plaukučiai, ausytės, o pati
plika nudardėjo, kaip meteoras, įlėkęs į atmosferą, akimirksniu
užsidegė ir ištryško raudoniu ant sustingusios iš siaubo žalumos, bet
tai dar ne viskas, dešine griebiau sau už kairės ir išroviau nuo pat
alkūnės, kaulas dar jaunas, aštrus - puikus peilis burnai prarėžti
pilve. Nueinu ir sakau: ledų man, karamelinių ir cigarečių dar, nors aš
nerūkau.

Mielas dienorašti,

kelkraštis karštligiškai karojo per linzės vandens grotuvas pertekęs
beta-c beda-d karotino ampulių apvadai per pusiaują netikras urėdas
volframo karbidas asimiliacija barsuko ekskavatoriaus hibridas rausia
dangoraižius požeminius kastracija ar majai turėjo hieroglifus
pneumatinės žirklės ir žiurkės apvalus storas stogas pilys dizaino
kotedžas rankdarbių nieko nepasakęs gelmėj rožinė katamaranas
prisprogęs stiklo traškučių žiaunos artojo