Autorius: Linas Jegelevičius

 

ABRAMELINO JUODIEJI KAULIUKAI

Titas praplėšė akis. Po vakarykščio skaudaus pralaimėjimo maudė galvą.

 

„Neįmesti nė vienos iš trijų baudų? Šūdvabalio koja!”-nusmelkė mintis.

 

Oksanos šalia nebuvo. Ir tai buvo truputį keista, nes ji visada mėgo pasnūduriuoti šiek tiek ilgiau. Kai jis žadindamas ją valiūkiškai sužnybdavo, ji, pramerkusi akį, suurgzdavo kaip hiena. Titas niekada neišsirisdavo iš lovos jos nepaerzinęs. Nepaisydamas jos gailaus niurnėjimo, mykimo ar pikto urzgimo, jis, šiepdamasis iki ausų, tik nuožmiau taršė plaukus ar pirštu birbino jos lūpas. Neiškentusi Oksana kapteldavo jo pirštą ir kaip plėšrūnė stryktelėdavo ant jo, sugriebdavo jo stangrų kaklą. Tada Titas sprogdavo ir leipdavo pratisu kvatojimu.

 

Bet paskutinėmis dienomis ji buvo kaip svetima. Kirkinama tik suurgzdavo ir liuoktelėdavo ant kito šono. „Argi visada supaisysi jaunutę žmoną?..“-jam dingtelėjo.

 

Pro palėpės langą supjaustyti žiro saulės žėručiai. Titas palaimingai markstėsi. Verandoje kvepėjo sakais ir laku : tik prieš savaitę jis su tėvu dailylente iškalė visas lubas ir sienas. Oksana taip pageidavo, ir jis padarė. Titas dabar žiovavo, rąžėsi, kėlė į viršų rankas ir, įtempęs raumenis, čiupinėjosi lyg paauglys.

 

Laiptų apačioje sudžeržgė virdulys, ir Titas įsiklausė. Sulaikęs kvėpavimą, laukė kitų garsų. Pagal juos buvo lengva pasakyti, kas šeimininkavo virtuvėje-mama ar Oksana. Bet virtuvėje vėl buvo tylu. Titas įtempė ausis. Mama visada joje krapštinėjosi nebyliai, it apdairi pelytė, ir net įsiklausęs negalėjai būti tikras, kad būtent ji krebžda prie viryklės. Su visomis širdies bradikardijomis ji tvirtai laikė šeimos ir verslo vadžias, šnekėjo taupiai ir niekados nesiskundė. Ji buvo tvirta, bet virtuvėje ji ištirpdavo tarsi gabalėlis margarino.

 

Dzingtelėjo stiklinės, ir jis aiškiai išgirdo kriokiantį čiaupą. Ne, ne- žinoma, apačioj buvo Oksana. Smulkutė, bet virtuvėje ji galėjo siausti atžagariomis rankomis, lyg kvanktelėjusi bendrabučio studentė.

 

Titas persisvėrė per lovos kraštą ir iš džinsų ištraukė mobilų telefoną. Rodė beveik dešimt. Jis dar kartą palaimingai nusižiovavo. Sekmadienis! „Jei tik ne tas pralaimėjimas vakar…“- jis išsišiepė.

 

Titas vis dar vylėsi, kad štai Oksana išdygs tarpduryje, galbūt net pasiūlys kavos ar murktelėjusi įsliuogs į lovą mažam sekmadienio ryto nuotykiui. Bet laiptų apačioje skambčiojo indai, prabilo rusų radijo stotis, pakvipo kava, o žingsnių nebuvo. Nebuvo jokių abejonių, kad ji apačioje. Titas nubloškė antklodę, sugriebė trikampius, delnu žemyn nustūmė įkyrią erekciją ir įsispraudė į juos. Dar kartą nusižiovavo. Laiptais nerūpestingai nudunksėjo žemyn. Oksana, pasisukusi nugara, stovėjo prie indaujos ir, maišydama kavą, šniurkščiojo. Dar iš vaikystės senas įprotis, kurio ji nesigėdijo ir nesiruošė kaip nors atsikratyti. Jos tamsiai raudonos bangos draikėsi ant chalato ir saulės, sutrupintos obelų šakų, žėrinčiuose likučiuose jos spindėjo lyg sirpstančios vyšnios.

 

„Nagi atsisuk! Noriu tavo bučinuko! Negi manęs negirdi?“- jis siuntė jai mintis. Bet nuobodžiai tauzijo radijas, ir ji vis stovėjo gunktelėjusi prie puodelio.

 

Prisėlinęs Titas kepštelėjo jos sruogas - į stambius rusvus kablius užlinkusias bangas. Ji krūptelėjo, o jos išgąsdinti jis tikrai neketino. Bet ji pagaliau pasuko galvą, čiuožtelėjo, suliūliavo jos bangos, ir, apkabinęs žmoną iš nugaros, įsikniaubė į jas. Titas judino šnerves ir į alkaną kūną traukė švelnų jazminų aromatą, užsimerkė.

 

-Kaip gyvuoja mano mažytė?-jis pagaliau išmykė. Jos sruogos lipo prie jo lūpų.

 

Titas mėgo kreiptis į žmoną trečiu asmeniu. Net pats gerai negalėjo paaiškinti kodėl.

 

-Dobroje utro,malyš*….-pasistiebdama ji pakštelėjo vyrui į kaklą.

 

-Tu šįryt labai ankstyva, mažyte….-jis pabučiavo žmoną.

 

-Arba tu gana vėlyvas….-ji pasisukusi pagremžė vyro gauruotą krūtinę.

 

-Aha. Užsimiegojau. Bet juk sekmadienis,-Titas kedeno jos rusvas sruogas. „Pasigedau lovoje tavęs šįryt“,-nepridūrė.

„Kaip gerai, kad rytais ji niekada nešnekėjo apie rungtynes“-pagalvojo.

 

Ji šyptelėjusi nudelbė akis. Susizgribo, kad tarp pirštų gniaužo arbatinį šaukštelį. „Ar ji tik neišsiduoda, kad nerami?“-pagalvojo, bet šaukštelis tarsi užstrigo tarp pirštų –nebuvo kur jo nukišti.

 

-Vakar buvai toks išvargęs. Ne juokas tokia įtampa. Baisios rungtynės. Atsikėliau dar prieš aštuonias. Man nereikia daug miego,-ji teisindamasi patraukė pečiukus. Pakėlė kavos puodelį, sekė pirštų galiukus. „Ar tik jie nevirpa?“-stengėsi nesijaudinti.

Titas šyptelėjo.

 

Tėvams marčia nekrito į akį nuo pat pirmos dienos. Ypač įsišėlo motina. Gimdytojai, sužinoję apie vyriausiojo sūnaus žaibišką romaną Novosibirske, pasibaisėjo - jis, Titas Augustas, šeimos pasididžiavimas, teisės mokslų magistras ir moterų numylėtinis, taip neatsakingai įsikliopino į kažkokią sportinių šokių trupės šokėją. Rusę, beglobę mergiotę, buvusią vaikų globos namų auklėtinę. Argi jam trūko gražuolių dėmesio Lietuvoje? Ir kas jam šovė į galvą? Vesti benamę? Motina šiaušėsi, paburbėjęs tėvas nebyliai kilnojo vešlius antakius. Augustienę apniko niekuo nepagrįsti įtarimai, o Augustas apsiramino.

 

Juk galop tai buvo subrendusio vyro pasirinkimas. Sūnus turi savo gyvenimą. Juk Titui jau trisdešimt. Ne tėvui rūgštinti ir aitrinti sūnaus gyvenimą. Žinoma, vyresnysis Augustas slapčiai tikėjosi, kad sūnus į marčias parves kokią nors vietinę merginą, gal net kokio verslininko dukterį, kad su uošviu galėtų sėkmingai plėsti savo statybų bendrovės imperiją. Bet jeigu taip jau išėjo, ką gi-gerai sūnui, gerai ir jam. Juk jo paties santuoka vilkosi per gyvenimą kaip tolygiai gergždžiantys karučio ratai. Su žmona, abu įpusėję septyniasdešimt, vis dar kartu dalijosi vedybiniu guoliu, abu tvarkė verslo reikalus, kartu pietaudavo restorane ir važiuodavo atostogų, bet jų santuoka labiau prilygo verslo sutarčiai-rodės, naudingai, bet kurios įsipareigojimai kėlė daugiau rūpesčių nei visos kitos kartu paėmus.

 

Senąjį Augustą labiausiai išgąsdino jų jaunėlio pasirinkimas. Še tau-kunigas. Nei jie vaikščiojo į bažnyčią, nei meldėsi, nei vaikus religingai auklėjo, o Kornelijus, baigęs mokyklą, pragydo: „Stosiu į seminariją!” Ir įstojo, ir baigė. Bet kaip taip- be žmonos, šeimos jaunam gražiam vyrui gyventi?..

Titas gobstė žmoną, ir ji tvilkė jį glotniais išlinkimais. Kai kliustelėjus puodukui per jos šonus nuvarvėjo keli tamsūs lašai, Oksana suniurnėjo. Pagaliau Titas klestelėjo ant kėdės prie lango. Kitame triaukščio gale įsikūrusių tėvų ir jaunųjų takeliai dažniausiai susikirsdavo čia, bendroje pirmo aukšto virtuvėje.

 

-Tu mano senius matei?- Titas maigė krūtinę.

 

-Ne…Kavos įpilt?-Oksana pakėlė kavinuką.

 

-Aha, šliūkštelėk truputį,-Titas paėmė telefoną, paspaudė jų numerį, bet ryšys buvo išjungtas. –Keista. Kur jie dingo? Nė nepranešė, kad negalės šįryt kartu su mumis papusryčiauti,-burbtelėjęs nusviedė mobilų.

 

„Kaip ji galėjo jų visą rytą nematyti, jei pati atsikėlė prieš aštuonias? Juk tėvai, ankstyvi vyturiai, sekmadieniais paprastai pusryčiauja čia. Kodėl jie sulaužė šeimos tradiciją šiandien? Ar kas nors įvyko tarp Oksanos ir uošvių, ko jis dar nežino? Kada gi motina nustos prieš jauną marčią šnypšti? Susitaikys su jo pasirinkimu? Patinka, nepatinka…Bet argi jiems vilktis teisėjų mantijas sūnaus gyvenime? Bet kaip nepaisyti tėvų, kurie pasiaukojo sūnų gyvenimui?“- mintys sliuogė vangiai. Dar tik rytas. Bet puikus. Vasariškas.

 

Titas savo tėvus nuoširdžiai mylėjo ir gerbė. Titas visus mylėjo: tėvus, žmoną, brolį, komandos draugus, kaimynus. Spinduliavo šiluma, kurios niekam negalėjo būti per daug. Turėjo išaugti dar vienas kunigas. Augo Titas “chruščiovkėje” Taikos prospekte. Visa šeima glaudėsi vieno kambario bute pirmajame aukšte. Su nuolat apdūmijusiais langais į burzgiančią gatvę. Seniai tai buvo.

Autorius: Kęstas Sukackas

 

Arkliai muitinėje, arkliai….

 

Vieno daugiabučio namo dviejų kambarių bute suskambo telefonas. Šiltoje lovoje vartęsis nuo šono ant šono Auryla ne juokais išsigando. Muitinės viršininkas galvojo ilgiau pasnaus po įtemptos savaitės, ir še, kad nori, vėl kažkam prireikė. Tingiu judesiu Auryla atmetė antklodę, pasirąžė lyg koks katinas ir tarsi nenorėdamas lėtai tiesė ranką prie telefono ragelio. Jį keldamas muitinės viršininkas jau pradėjo keikti tą netikėtą žadintuvą, kuris trikdo ryto ramybę, neleidžia ilgėliau snustelėti. Aušo šeštadienio rytas, tikėjosi pailsėti, niekur neskubėdamas paskaityti laikraščius, išgerti kavos, o vėliau padirbėti nuosavame kolektyviniame sode prie ežero. Tenai, mažyčiame žemės sklype, jau verkiant reikėjo rankų darbo, nes žėlė žolės. Tik skambutis nutraukė visą ramios dienos planą.

 

 

„Klausau“, – pakėlęs telefono ragelį įpykusiu kimiu balsu ištarė Auryla.

 

„Viršininke, viršininke, – šaukė persigandusiu balsu pamainos vadas Petraitis. – Arkliai muitinėje, arkliai…“

 

„Kas per velniava, kokie, Petraiti, dar arkliai? Gal balti tau vaidenas, o gal ko nors prisilupai vakar?“ – pertraukė Auryla, nesuprasdamas, ką šneka pavaldinys.

 

„Ne balti, tikri arkliai, viršininke, tikri. Aš irgi, kai pamačiau, kad atbėga tiesiai į mane per muitinę, pagalvojau, kad sapnuoju ar haliucinacijos prasidėjo. Bet pasitrynęs akis supratau – čia ne juokas. Žirgai dar sužvengė ir nubėgo su vežimu tolyn, kelią nusagstę „minomis“. Nespėjau pagauti“, – raportavo uždusęs muitininkas.

 

„Kur nubėgo, ką čia šneki? Cirkas kažkoks, – iš nuostabos pradėjo šaukti viršininkas. – Tuoj pat sulaikyk arklius ir važnyčiotoją bet kokia kaina. Sulaikyk ir uždaryk nedelsiant, tuoj pat. Važnyčiotoją apklausti ir išsiaiškinti visas aplinkybes. Gal ką vežė ir kaip jie per tą muitinę pralėkė!“ – įsakmiai šaukė pavaldiniui ką tik prabudęs viršininkas.

 

„Važnyčiotojo nėra, vieni arkliai pasibaidę su vežimu pralėkė. Kur jis –neaišku, gal iškrito, gal kur girtas krūmuose miega. Nežinau. Mačiau, vežimas beveik tuščias, kontrabandos neturėtų būti, tik šieno truputis jame buvo“, – toliau raportavo išsigandęs Petraitis.

 

„Čia dabar kas? To muitinėje dar nebuvo. Arkliai – sienos pažeidėjai. Na, ir nuotykis. Atlėks tuoj žurnalistai, prirašys visokių nesąmonių, kad nesugebam saugoti sienos. Reikės aiškintis viršininkams. Kažkokia velniava“, – mąstė sau balsu viršininkas, galvodamas apie savo munduro garbę.

 

„Kaip tai nėra važnyčiotojo? Surasti ir išaiškinti. Įsakyk vyrams arklius sulaikyti, reikia – pririšk prie kokio stulpo, nes jie gyvas įrodymas, nusikaltimo sudėtis. Ką mes parodysim, kai paprašys tų gyvulių? Ir raportą man tarnybinį parašyk. Kuo skubiau vykdyk. Tiesa, „minas“ nuo kelio pašalink, kad būtų švaru. Aš tuojau atvažiuoju. Niekam apie tai nė mur mur, nes apsijuoksim ant viso svieto. Triukšmo mums nereikia“, – įsakmiu tonu tarė viršininkas.

 

Petraitis atsakė, kad viską padarys kaip pridera, kaip liepta. Dar tarstelėjo, kad arkliai netoli nubėgo, žvitriai rupšnoja žolę pievoje už šimto metrų nuo muitinės. Juos prižiūri Kostas.

 

Aurylai kaip mat išgaravo miegas. Jis greitai nusiprausė, apsirengė ir, pasiėmęs švarką, išbėgo pro buto duris. Skubėdamas bandė spręsti mįslę, ką daryti su tais arkliais, gal pranešti policijai? Juk negalima jų laikyti muitinėje. O ir atiduoti ūkininkui negalima. Tai gyvi nusikalstamos veikos įrodymai. Ir kas bus, jeigu atsiras koks valstietis iš Lenkijos ir pareikš, kad šie arkliai yra jo nuosavybė, kad jie pasibaidė ir perbėgo valstybinę sieną? Kur tada žiūrėjo muitininkai? Jau tarptautiniu skandalu kvepia. Pradės komisijos visokios važinėti, domėtis, ar darbuotojai pasielgė pagal įsakymus, reglamentus. Tirs įvykį, naršys dokumentus, ieškos, kaip vienas ir kitas dirbantis poste elgėsi pamatęs tuos eržilus, ar davė komandą sustoti, ar viską padarė, kad sulaikytų, užkirstų kelią neprašytiems svečiams.

 

Auryla važiuodamas mąstė ir kaip pats pasielgtų, pamatęs putojančius, išsigandusius arklius, lekiančius per sieną. Bandyti juos sulaikyti – tai tas pats, kaip ir stabdyti nestojantį automobilį ir lįsti po ratais gyvam. Šie gi galėjo savo kanopom pašventinti ir kaulus paskaičiuoti. Tuomet būtų dar liūdniau, o gal net ir juokingiau, jeigu būtų nustatyta, kad kažkuris darbuotojas susižeidė eidamas tarnybines pareigas, bandydamas sulaikyti kontrabandininkų arklius, perbėgusius valstybinę sieną. Oi kaip juoktųsi viršininkai, pirštais užbadytų. Gal ir apdovanotų tokį „didvyrį“, krūtine pastojusį kelią arkliams, bet kalbų, kalbelių nebūtų išvengta.

 

Taip mintis dėliodamas viršininkas suprato, kad vargo dėl arklių bus, bet niekaip negalėjo apkaltinti muitinėje dirbančių vyrų. Atrodo, jie viską padarė, ką galėjo.

 

Tačiau viena mintis jį neramino. Nejaugi tame vežime, su kuriuo pralėkė arkliai, nieko nebuvo. Nejaugi. Juk veža iš ten ir cukrų, ir miltus, ir mėsą, ir šiaip visokius daiktus. Gal koks nors kontrabandininkas paslėpė po šienu kokią nors kontrabandą, pats įlindo į krūmus ir, išgąsdinęs arklius, žiūrėjo, ar jų nesulaikys, ar jie saugiai perbėgs. Kontrabandininkai dabar išradingi, gali visko sugalvoti.

 

Vydamas tokias mintis iš galvos, dar žiovaudamas, Auryla pasiekė muitinę. Nors vos pusmetį išdirbęs šiame poste, tačiau viršininkas matė, kad visi vyrai yra savo darbo vietose. Kaip visad lėtai judėjo važiuojanti per muitinę automobilių eilė.

 

Iš kažkur išdygęs pamainos viršininkas Petraitis pasisveikindamas ištiesė ranką Aurylai, dar kartą raportuodamas, kad viskas teka įprasta vaga, važnyčiotojas nerastas, jo ieškoma visais galimais taip vadinamais kanalais, nors niekas jo taip ir nematė. Pavaldinys, skėsčiodamas rankomis, parodė į tiek triukšmo sukėlusius arklius, įtariamus kontrabandininkų padėjėjus, kurie ganėsi pievoje. Jie, iškinkyti iš vežimo, jautėsi saugiai, skabė pievoje žolę vos už šimto metrų nuo muitinės, prižiūrimi muitininko Kosto. Petraičio veide jau nebuvo baimės, tik praikaitas veide dar išdavė kažkokį nerimą.

 

„Viršininke, arkliai ramiai ganosi, vyrai dirba savo darbą. Kol kas ramu“, – tarstelėjo užtikrintai pamainos viršininkas. Jis ištiesė tarnybinį raportą, kuriame smulkiai buvo surašyta, kaip šiuose laukuose atsirado nelemtieji arkliai. Permetęs akimis, Auryla tarstelėjo, kad viskas surašyta tvarkingai ir jis perskaitys sugrįžęs namo.

 

„Išgąsdinai tu mane, Petraiti, labai išgąsdinai. Lėkiau čia tarsi į kokį gaisrą. Galvojau, nesusitvarkysi su tais arkliais, pradės žvengti, spardytis, dar kokiam užsieniečiui įspirs ar automobilį apgadins savo kanopomis. Pasirodo, kad ramu. Bet sakyk, ar vežime nieko nebuvo, nes jeigu kokią kontrabandą vežė, paslėptą šiene, tai gali mums visiems blogai atsirūgti“, – svarstė budrusis Auryla.

 

Pamainos viršininkas tik gūžčiojo pečiais ir tvirtino, kad vežimas netoliese tuščias stovi. Tik kažkokia kepurė jame gulėjo, dar šieno šiek tiek, matyt, arkliams ėdalo įdėta. Jis tvirtino apžiūrėjęs iš visų pusių ir vežimą, ir arklius, nieko įtartino neaptikęs. Tiesa, juokaudamas dar pabrėžė, kad sulaikyti arkliai yra gerokai įmitę. Matyt, jiems ūkininkas negailėjo nei šieno, nei grūdų ar kitų priedų, kad jaustųsi sotūs ir stiprūs.

 

Šypsodamasis pamainos viršininkas tarstelėjo, kad kaip ten bebūtų dabar muitininkai praturtėjo, turės arklių ir galės vadintis raitais muitininkais. Girdi, nepabėgs kontrabandininkai su krepšiais, prigrūstais gėrybių, nei laukais, krūmais ar miškais, nes raitoji muitinės kavalerija juos „susems“. Juokais tikėjosi – muitininkų darbas taps mobilesnis.

 

Pašnekėjęs ir supratęs, kad situacija kontroliuojama, Auryla sėdo į automobilį. Prieš tai dar paprašė, kad arklius gerai prižiūrėtų, duotų ne tik paėsti, bet ir atsigerti. Jautė, kad niekas neateis jų pasiimti, po kiek laiko jie bus pripažinti bešeimininkiu turtu ir parduoti ūkininkams. Jam rūpėjo, kad toks turtas neprarastų savo vertės.

 

Auryla buvo įsitikinęs, kad vietinių laikraščių reporteriai nesnaudžia, tarsi bitės, ištroškę nektaro, tuoj pat atlėks į muitinę. Todėl, nenorėdamas papulti jiems ant „kabliuko“, sėdo į automobilį ir išrūko namo. Jis jautė, kad žurnalistai iš šio įvykio išpūs muilo burbulą, parašys, kad išgąsdinti muitininkų arkliai kirto sieną ir žvengdami bei kanopomis kasdami žemę įvarė baimės eilėje stovėjusiems turistams, kurie metė cigarečių prigrūstus krepšius ir pasislėpė krūmuose.

Kitą dieną vietiniame laikraštyje pasirodė panaši informacija, skambiu pavadinimu „Arkliai muitinėje išvaikė eiles“. Šioje publikacijoje dar buvo rašoma, kad norėjusiam sulaikyti iš anapus atlėkusius su vežimu arklius vienam iš muitinės darbuotojų šie vos neišmušė priekinių dantų. Pyko skaitydamas šią publikaciją Auryla, tačiau jis to ir tikėjosi. „Vargas su tais arkliais, didelis vargas, kaip ir su kiekvienu gyvu padaru, kuris tik žvengti moka“, – mąstė skaitydamas Auryla.

Autorius: Linas Čiapas

 

Laiškas prieš einant į darželį

 

 

Tik truputėlį,

Mažą žingsnelį,

Pervesk per kiemą

Mažą žvirblelį.

Kaip nustriksėsiu,

Jeigu aš vienas?

Bijau, nes graso

Krūmai

Ir sienos.

O kai į vakarą

Sutemos sukas,

Lauksiu

Prie lango.

Tavo vaikiukas.

 

 

 

Šalčio pamokos

 

Net gražu,

Kaip bus slidu,

Kai išeisiu rytą

Ant langų

Gražių laiškų

Šalčio prirašyta.

 

Paskaitau:

“Tik nevėluok,

Mokykis, sūneli,

Sniegas, ledas

Ir pūga

Tau padėt negali.

 

Kol eini, pasižiūrėk -

Pripėdavo zuikiai.

Širdį didelę turėk

Ir gyvensi

Puikiai”.

 

Kulinarinis eilėraštis

 

Koks dangus

Kaip medus,

Gelsvom riekėm

Lėktuvai jį raiko.

Kad žinotumėt,

Koks jis gardus

Mes per langą

Jo kraštą nulaižėm.

 

Koks ruduo

Ir vanduo.

Sidabrinė

žvaigždutė sumirga.

Aš suvalgysiu ją

Su kažkuo,

Pakabinęs tą blizgantį

Spirgą.

 

Kaip šaunu,

Gyvenu -

Viską šiąnakt ragauti

Galėčiau

Lietų, vėją, laukus su namu

Aš praryčiau,

Jei, žinoma, spėčiau.

 

Priešas mieste

 

Toks gudrus kaip

Priešų šnipas

Slankioja

Po miestą gripas.

Apsidairo,

Apsižvalgo

Kažką čiupteli

Už rankų.

Jeigu vaikas

Kiša nosį

Piktas gripas

Jį apkosi.

Čiaudo garsiai,

Jei nutyla,

Tarsi bombą

Mes bacilą.

Užminavęs

Visą kelią

Šaiposi ir galvą

Kelia.

Dėl to gripo

Vien vargai -

Pasisaugokit, vaikai

 

Eilėraštis apie planą

 

Pūgos

Tegu stūgaus

Langas patvarus

Kai tėvai išeina

Aš valdau namus.

Noriu gulinėju,

Noriu

Paskaitau,

O jei atsibosta

Žinutes rašau.

Žiemą

Gilų sniegą

Mums

Orai vis neš

Nepaleidžia niekaip

Ligos dar

Manęs.

Bet žadu pasveikti

Kol tėvai

Pareis

Nes kitaip

Į lauką

Šiandien neišleis.

 

Autorius - Linas Gudaitis

 

Sapnas

O, varge,
kur tu randies ?
Kas norus mano
pildys naktimis ?
Iš už širmos
matau tavo šešėlį,
girdžiu skardų juoką
ir lėtą tavo mirtį.
Matau siluetą-
gana skaidrų,
jis kyla aukštyn -
į patį dangų.
O, Siluete,
perduok mano
nakties sapnų žinią-
aš dar sugrįšiu,
o tave vėl mylėsiu.

2008 12 28 22:57

 

Nesveikas Ryšys (pataloginis)

Kirvarpom suėstas
tavo kamienas,
bet vis dar žydi.
Tavo šakos
dangų remia,
laiko debesis šalia -
aš ant vieno debesėlio
snūduriuoju ir glostau tave -
aš tave myliu,
juk mes draugai -
ar ne ?
Kaip sudėtinga -
aš čia aukštai,
netrukdomas niekieno -
guliu ir valgau medų,
o tu vargšelė -
šaknimis vis dar
prie žemės pririšta.
Prašau - užmegski
bent vieną vaisių,
kurį nuskynęs,
paliksiu tave -
užauginsiu mūsų vaiką
ir širdy būsi su manim
visada.

2008 05 27 22:02

 

Pakalnė

As aukstai kalnuose,
Kvepuoju saltu oru,
Stebiu zvaigzdeta dangu,
Ir apie tave galvoju.
Tu atstoji, man,
Visas dangaus zvaigzdes,
Visas kometas,
Ir visa kalnu grozi.
Kai nusileisiu zemyn-
Mes susitiksim,
Isgersim zalios arbatos
Ir ragausim sokolada.
Papasakosiu, tau,
Kad neradau kalnuos,
Anei danguj,
Mielesnio vaizdo,
Nei cia zemai,
Kartu su tavim.

2007 11 09 20:54

 

Galas

Subėgs dangus
su vandenynais
į horizonto skylę-
nebematysim mes
daugiau žvaigždynų,
anei pasaulio
povandeninio.
Išdžius mūsų kūnai-
beliks tik durpynai.
Toli teks dar keliauti,
kol rasim sau naują
landynę.

2008 11 08 21:04

 

Pabaiga

Valkataujantys šunys
ir ozono skylės -
viskas dėsninga,
nes smengam žemyn.
Kur tosios dienos,
kur praeity buvo,
kai žmonija draugavo
su baltaisiais lokiais.
Kur mintys sklinda,
elektronų signalais,
kai internetas
užvaldė visus ?
Kada mes prabusim
iš letargo miego
ir vėl harmoningai
skraidysim danguj.
Niekada jau nebus
kortų žaidimų,
jurtose, kartu su
baltaisiais lokiais.
Nebebus skrydžių
virš didžiųjų kanjonų
kartu su savo draugais -
sakalais.

2008 04 26 00:30

Autorius: Albertas Dusevičius

 

…„Viskas“, pagalvojo Bartas, numesdamas į šoną paskutinę dėtuvę. Virš įkaitusio kulkosvaidžio vamzdžio virpėjo oras ir parako dūmai. Padėjo ginklą į šalį, užtaisė pistoletą ir ėmė laukti. „Glock-as geras ginklas, bet tik artimai kovai“, kažkaip netikėtai ramiai pagalvojo. JO mažutis AŠ susigūžė iš baimės supratęs situacijos beviltiškumą, bet karo velniai jo viduje jautėsi tiesiog puikiai. Siela buvo kupina pergalės džiugesio, raumenys geidė kovos, nors protas šaltai suprato, kad iššokęs pro duris atsidurtų prieš kelis kalašnikovų vamzdžius ir būtų akimirksniu suvarpytas. Sujudėjo užbarikaduotos medinės durelės.

 

Beveik nesitaikydamas paleido kelis šūvius ir žaibiškai užsiglaudė už sienos kampo. Kitoje durų pusėje kažkas aiktelėjo ir sunkiai šlumštelėjo žemėn. Pasigirdo įniršę riksmai arabiškai ir uraganinė kalašnikovų ugnis. Į visas puses pasipylė medinių durų ir barikados šipuliai. Trumpas riktelėjimas, šaudymas liovėsi. Pokštelėjo granatos sprogdiklis. Bartas tiksliai žinojo ką išvys sekančią akimirką. Ir tikrai – bildėdama laiptais prie jo kojų atriedėjo rankinė granata. Lengvas dūmelis rūko iš sprogdiklio.

 

Baimė kietais spazmų pirštais užgniaužė gerklę, šalto prakaito lašai nuriedėjo smilkiniais. Jis norėjo pasilenkti ir švystelėti granatą atgal, tačiau viskas kambarėlyje staiga ryškiai papilkėjo lyg nušvietus galingu, bet pilkos šviesos prožektoriumi. Daiktų kontūrai tapo neįtikėtinai ryškūs ir geometriškai tiesūs. Oras pasidarė klampus kaip kisielius. Antžmogiškos jėgos ir pojūčiai jį apleido. Ne, neapleido, jie vis dar buvo jo kūne, JIS tai jautė, bet buvo bejėgiai įveikti dar galingesnes jėgas, esančias patalpoje. Nekrustelėdamas akies krašteliu jis sekė dar judančią granatą. Blyksnis…

 

- „Alfa“ grandis lieka saugoje! - riktelėjo komandą seržantas. Sunkiai kvėpuodamas nubraukė iš po šalmo srūvantį prakaitą. Pro taikiklį pažvelgė į įėjimo angą. Kulkų sukapotos medinių durelių liekanos dar kabojo ant vyrių. Ant grindų nukritusi granatos sprogdiklio rankenėlė ir daugybė gilzių. Prie šaudymo angos nuvirtęs rankinis kulkosvaidis. Į taikiklį pakliuvo granatos skeveldrų apdraskyti dykumų lauko batai, kyšantys iš už kampo. Seržantas mostelėjo sutartinį ženklą porininkui. „Judėk“. Jaunas jūrų pėstininkas žaibiškai šoko į angą, keliais šuoliais atsidūrė tolimajame dešiniajame patalpos kampe ir staigiai atsisuko pasiruošęs atidengti ugnį į bet ką šiame kambaryje. Iš paskos galingai liuoktelėjo ir juodaodis milžinas. Atsidūręs artimesniame ankšto kambario kamputyje, jis dar akimirką kraipė ginklą į kitus kampus. Tuščia. Tik kampe kažkas guli paslikas. Nuleido automatą.

 

 

- Švaru! - šūktelėjo saugoje likusiems kariams. Ėmė lėtai artintis prie kampe tįsančios žmogystos. Be jokios abejonės tai buvo koalicijos pajėgų karys. Nors jo dykumos maskuojanti uniforma, kaip ir batai, gerokai nukentėjo per granatos sprogimą – buvo sudraskyti ir apsvilę, ant peties dar aiškiai matėsi antsiuvas „LITHUANIA“ ir ryškių spalvų trispalvė vėliavėlė. Ranka tebegniaužė Glock pistoletą. Bet kažkas čia buvo ne taip. Labai ne taip. „Kas per velnias…“, prasinešė galvoje jūrų pėstininkui. Netikėdamas savo akimis seržantas nužvelgė karį nuo galvos iki kojų. Galingas stotas, pusę veido dengianti rusva sulipus barzda, tuščios akiduobės, kaip pergamentas išdžiūvusi gelsva oda, aptraukusi raumenų likučius…Dar daugiau – perskrodęs gulinčiojo šoną kyšojo kažkoks lūžgalys panašiu į ieties antgaliu. Ant krūtinės pro sudraskytus marškinėlius blykstelėjo atpažinimo žetonas. Sutrikęs seržantas pakėlė jį prie akių. „BARTAS VALEIKIS. LITHUANIA“, perskaitė neįprastą amerikiečio ausiai vardą ir pavardę.

 

 

- „Baltasis ereli“, „baltasis ereli“, - už jo nugaros karštligiškai nuskambėjo radisto kvietimas medicininės evakuacijos komandai, - koalicijos pajėgų karys…, - pradėjo siųsti raportą.

 

- Stop, - nutraukė jį seržantas, - nereikia. Jis negyvas. Jis netgi LABAI NEGYVAS, - sumurmėjo daugiau sau negu radistui. „Jėzau Kristau, šitai mumijai turbūt koks tūkstantis metų!“, tylomis apstulbęs pagalvojo.

Autorius:  Teodoras Četrauskas

 

Mekenija  

(Jos istorija, mekenių pasakojama smalsaujantiems šalių–draugių žmonėms)  

Mekenija tai ne koks nors Europos, Azijos ar kurio kito žemyno užkampis, o normali Sambūvio narė, pati pirma priėmusi jo konstituciją, taip pat priklausanti Gynybiniam sambūviui, jungiančiam dar platesnį ratą šalių, taigi palyginti drąsiai žvelgianti į ateitį ir kartu su savo šalimis–draugėmis šį tą lemianti pasaulyje. Tačiau būna, kad kai kurių tolimesnių šalių–draugių piliečiai ima ir paklausia, iš kur ta Mekenija staiga atsirado, ir kodėl jie nieko apie ją anksčiau nebuvo girdėję. Paklausia iš aukšto arba pabrėžtinai atsargiai, manydami, kad paklaustas mekenis arba mekenė sutriks ir įgis nepilnavertiškumo kompleksų, tačiau kai išgirsta atsakymą, kompleksų įgyja patys, pasijunta visiškai neišprususiais mulkiais ar beveik ima garbinti į klausimą atsakiusį mekenį kaip kokią aukštesnę būtybę. Kai tuo tarpu būna išklausę tik mekenių šalies istorijos minikursą.

 

– Mūsų šalis, Mekenija, – išgirsta smalsus klausėjas, – yra sena ir labai nusipelniusi vadinamajam kultūringam pasauliui šalis. Jos pavadinimas, kaip nesunku atspėti, susijęs su tam tikru garsu, su garsu „me–ke–ke“, kuriuo komunikuoja ožkos. Mat senovėje mekeniai laikydavo labai daug maistui ir gyvenimo sąlygoms neišrankių ožkų, ir jų mekenimas aidėdavo visoje šalyje, todėl pirmieji atradėjai ją taip ir pavadino – Mekenija.

 

Šalies gyventojai šio pavadinimo nesikratė, nes gėrė daug ožkų pieno, valgė iš jo spaustus sūrius ir pagaliau dietišką jų mėsą. Todėl buvo stiprūs, liekni ir mielai, iš dėkingumo tiems jaukiems padarams, vadinosi mekeniais. Mat tas, kuris iš tiesų yra stiprus ir narsus nesipuošia visokiais karžygiškais vardais ir mieliau nešioja netgi truputį menkinantį, taktiniais sumetimais, manydamas maždaug taip: „Tegu nedraugai manęs verčiau neįvertina ir paskui stebisi, pamatę, kaip iš tiesų yra“.

 

Šitaip neherojiškai besivadinantys mekeniai senovėje buvo puikūs kariai ir išplėtė savo valdas nuo jūros iki jūros. Šioje vietoje savo šalies istoriją pasakojantis mekenis paprastai nusišypso ir sako: „Mūsų didysis kunigaikštis, pasak legendos, girdė savo žirgą Juodojoje jūroje, tačiau tai, matyt, netiesa, ta prasme, kad žirgai jūrų vandens negeria, tačiau galima neabejoti, kad savo žirgą jis tenai maudė.“ Kaip okupantai mekeniai buvo švelnūs, jie nevertė užkariautų kraštų žmonių kalbėti ir rašyti mekeniškai, netgi patys naudojosi jų raštu, nes tingėjo puoselėti savąjį, ir neprievartavo užimtų kraštų moterų. (Jos pačios mielai tuo punktu bendravo su mekeniais, nes jie dėl teisingos mitybos ir nuolatinių fizinių pratimų buvo dailių proporcijų vyrai. Ypač madinga buvo tekėti už mekenių ir tapti vienokio ar kitokio rango mekenėmis.)

 

Tuo mekeniai labai skyrėsi nuo toliau rytuose siautėjusių ordų. Kurių politika užimtose vietose buvo pasiimti visą gerą, perpjauti vyrams gerkles, o moteris padaryti nėščias prievarta, kitaip tariant, įtaisyti jų būsimiems vaikams vadinamuosius Brežnevo antakius. Apie vedybas su užimtų kraštų damomis ordų kariai net negalvodavo. Todėl buvo nekenčiami, juolab kad ir grožiu nė iš tolo neprilygo mekeniams, buvo nuo sėdėjimo ant arklių kreivakojai ir visąlaik prisimerkę, tarsi bijodami, kad jiems neįkristų į akis dulkių. Mekeniai taip pat nemažai laiko praleisdavo ant arklių, tačiau jų kojos neiškrypdavo. Pasak dabartinio senovės mekenių mitybos autoriteto Vincento Sako, būtent dėl to, kad vaikystėje gerdavo daug ožkų pieno, stiprinančio kaulus. Ordų kariai taip pat gerdavo daug pieno, tačiau ne ožkų, o kumelių, kuris, matyt, nestiprina kaulų, nes vaikščiodavo taip, tarsi visąlaik būtų turėję tarp kojų arklį. Galima pamanyti, kad kitų kraštų gyventojai tyčia pasiduodavo mekeniams, kaip švelnaus tipo okupantams, nenorėdami būti užimti žiaurių ordininkų. Galbūt, tačiau tai nemenkina mekenių kaip karių, nes ordų raiteliai jų bijodavo ir nekišdavo nosies ten, kur su čiabuvėmis jau gaudydavosi tiesiakojai mekeniai. Ir tai daug ką pasako, nes rūstieji raitininkai savo antakius, skruostikaulius ir primerktas akis jau buvo įtaisę visiems į rytus nuo mekenių užimtų žemių.

 

To ruožo čiabuviai vyrai, aišku, nesidžiaugė, kad jų damos taip noriai gaudosi su mekeniais, tačiau ginklų dėl to nesigriebė, nes jų nekurstė moteriškoji pusė, dėl kurios arba jos iniciatyva kyla dauguma karų, nė viena jiems nesakė „Gink mus!“, šūkis tada buvo „Suartėkime!“, ir tai ilgainiui sužlugdė mekenius kaip okupantus, jie tenai tiek daug ir taip noriai su jomis artėjo, nesivežė į užkariautus kraštus savų įnoringų ponių, jog po kiek laiko susidarė tokia padėtis, kad niekas jau gerai nežinojo, kas yra mekenis, o kas ne. Ir buvo atvejų, kad visai nemekeniai reiškėsi, kaip didžiausi mekeniai, o iš dalies mekeniai jiems mokėjo duokles, kurių niekas niekur nevežė. Okupuotiems kraštams tai būdinga.

 

Paskui, išsilaisvinus, būna daug bjauraus knibinio, aiškinimosi, kas yra kas, ir iškyla visokių netikėtų dalykų. Tad mekenių šalis toje pusėje pamažu traukėsi, kaip ta šagrenės oda, nors niekas prieš mekenius tiesiogiai nekovojo, nestojo su ietimis ir kardais rankose ir laisvės šūkiais lūpose. Priešingai, tenykščiai žmonės net laikė už garbę būti kaip nors artimi mekeniams ir mielai pagal savo kalbos tradiciją vadinosi ir tebesivadina Mekenenkomis arba Mekenčenkomis. Kaip vienas garsus mūsų dienų šnipas, nunuodytas poloniu. Ir jau patys sėkmingai gynėsi nuo kreivakojų raitelių, vadindamiesi kazokais.

 

 

Priešų būta ir Vakarų pusėje, į kurią mekeniai nesiveržė. Galbūt dėl to, kad tenai nematė tinkamos jūros jų žirgams girdyti (maudyti). Priešai iš ten patys ėjo su ta dingstimi, kad mekeniai klysta melsdamiesi gamtos dievams, visokiems pikoliams, perkūnams ir potrimpams, kai Dievas yra tik vienas. Ir prieštaraudami tam savo vieninteliam Dievui, kurio programoje buvo tik meilė, meilė ir dar kartą meilė, ėjo pas mekenius su ugnimi ir kalaviju, vijo mekenius į vandenį, šlakstė juo mekenių galvas ir liepė atsisakyti daugelio savo dievų ir nuo šiol pripažinti tik jų vienintelį.

 

Meilės punktu su nauju tikėjimu mekeniai sutiko, kas pagaliau gali priešintis meilei ar peikti ją, tačiau jiems nepatiko pati tikėjimo keitimo procedūra. Mekeniams ji atrodė neori. Argi tam jie amžių amžius gėrė ožkų pieną, valgė jų dietišką, netukinančią mėsą, miklinosi lakstyti ant savo neaukštų ištvermingų žirgų, kad kažkokie šmikiai ateitų, taškytųsi vandeniu ir aiškintų, kad viskas, ką jie darė iki tol, buvo ne taip, kad mekeniai klydo visais atžvilgais ir jiems kuo greičiau reikia pasikeisti, jog nedegtų anapilyje, kurį jie vadino pragaru. Mekeniams buvo ir taip gerai, ir jie nelipo į vandenį krikštytis. O kartą neapsikentę surinko didelę armiją, ir jų didysis kunigaikštis su savo pusbroliu taip sutaršė krikštytojus, kad jie amžiams atsižadėjo eiti į mekenių šalį su kalaviju. Ir ėjo tik su kryžiumi didžiajam mekenių kunigaikščiui leidus, kad vietiniai kriviai neturėtų monopolio. Mekeniai pamažu smalsaudami krikštijosi, nes geruoju su jais visada buvo galima susitarti. Ilgainiui jie netgi tapo didžiausiais naujo tikėjimo fanatikais ir kartais vadino savo šalį Marijos žeme. Mat ta šventa moteris kartą pasirodė vienam mekenių piemenėliui ir kažką reikšminga pasakė, tik tas, deja, neatsiminė ką.

 

 

Apsikrikštijusi, priėmusi artimo meilės religiją, Mekenija kažkodėl ėmė nykti ir trauktis kaip šagrenės oda, buvo kelissyk padalinta, paskui, praėjusiame amžiuje, vėl trumpam pasireiškė kaip šalis, vėl išnyko, ir tiktai jo pabaigoje labai elegantiškai, be šūvio, išsilaisvino, ir dabar jau kuris laikas egzistuoja kaip išdidi savarankiška valstybė, visateisė Sambūvio narė ir entuziastė.

 

 

– Taigi mus, kaip imperialistus, – paprastai baigia dėstyti trumpą savo šalies istoriją paklaustas mekenis, – atrodo, vis dėlto bus sužlugdžiusi meilė, – mes, matyt, pernelyg azartiški, — dar priduria ir mįslingai šypsodamasis nutyla.