Autorius: Dainius Sobeckis

 

Rožytės ir ežiukas

Ištrauka

Per sodą keliauja liūdnas ežiukas ir dainuoja dainelę:

 

Visur einu sau vienas,

Per mišką ir per pievas.

Grožiuosi saule ir dangum,

Labai šiltu šiltu lietum.

Tik niekur nerandu draugų,

Galėtume keliaut kartu,

Klausytis įvairių garsų

Ir uosti daugelį kvapų.

Štai miega rožės,

Pasaulis jomis grožis.

Jos didelės ir mažos,

Vienodai visos gražios. (2 k.)

 

Ežiukui dainuojant, rožytės atsibunda. Jos pradeda guosti ežiuką:

 

– Na neliūdėk taip, ežiuk. Juk tai ne pasaulio pabaiga. Mes norim su tavim draugauti, nes neturim daug draugų.

 

– Kaip šaunu,– nudžiunga ežiukas.– Štai ir turiu su kuom draugauti. Bet matau, kad ir jūs kažkokios nelinksmos. Kas jūsų širdelę slegia?

 

– Kaip gi mes nebūsime liūdnos, kai vilkas kasdien nuskina po vieną rožytę. Mūsų vis mažėja ir mažėja. Greitai nė vienos rožytės nebeliks ant krūmo,– skundžiasi ežiukui rožytės.

 

Ežiukas, besiklausydamas rožyčių skundo, netyčia atsisėda ant pralekiančios pelytės. Pelytė gailiai sucypsi:

 

– Vai kaip duria, ajajai!

 

– Atsiprašau,– pasako ežiukas,– nemačiau tavęs, pelyte.

 

– Kitąkart prieš atsisėsdamas, pasižiūrėk ar niekam skriaudos nepadarysi su savo spygliais,– nemandagiai pasako pelytė ir nurūksta savo keliais.

 

Staiga ežiukui į galvą šauna viena puiki mintis. Jis žino ką reikia daryti, kad vilkas rožyčių nebeskintų. Ežiukas sako rožytėms:

 

– Žinau ką reikia daryti, kad vilkas pilkas nuo jūsų atstotų!

 

– Ką gi, ežiuk? Nedelsk, nekankink mūsų, greičiau pasakyk.

 

– Aš jums padovanosiu dalį savo spygliukų. Jūs juos prisidėsite prie stiebelių, o kai vilkas ateis ir norės jus nuskinti, įsidurs. Tuomet jam praeis noras jus skinti.

 

Kaip ežiukas pasakė, taip ir padarė: atidavė dalį savo spygliukų rožytėms. Rožyčių stiebeliai tapo spygliuoti. Jos padėkoja ežiukui:

 

– Labai dėkui tau, ežiuk. Lauksime vilko ir žiūrėsim kaip jis elgsis.

 

Nepavytas meškutės, vilkas nutapnoja pas lapę. Nuneša jai nuskintą rožę. Laputaitė labai apsidžiaugia dovana: nauja, skaniai kvepiančia rože. Vilkas, įteikęs jai rožę, saldžialiežuviu balsu užgieda:

 

Tavęs taip pasiilgau,

Kad noriu staugt aūūū…

Jei dieną nematau,

Man taip ilgu ilgu…

Tu mano meile amžinoji,

Viena vienintelė pirmoji.

Nenukabinsiu tau mėnulio,

Nerūstinsiu Dievulio.

Juk tu verta

Gyventi rūmuos,

Juk tu verta

Net rožių krūmo. (2 k.)

 

Laputė net visa nurausta iš tos meilės. Susižavi vilko daina, jo padovanota rože. Tačiau jai gaila jau nuvytusių rožių, kurias vilkas dovanojo jai anksčiau. Laputė dainuoja:

 

Saldus liežuvis tavo

Gražiai dainuoja man,

Jisai gerai išmano,

Kad meilės tai vardan.

Aš noriu pamatyt

Tą rožių krūmą,

Gyventi rūmuos

Ir nieko nedaryt. (2 k.)

 

Po dainos laputaitė ir sako vilkui:

 

– Tos anos rožės, kurias anksčiau buvai atnešęs, jau nudžiuvo. Tik šita, nauja, viena graži. Aš noriu pamatyt tą rožių krūmą.

 

– Aš tuoj nulėksiu prie rožių krūmo ir atnešiu tau visą puokštę jų!– sušuko vilkas.

 

– Tačiau aš noriu jas pamatyti savo akimis, juk toks grožis…

 

– Na gerai,– iš dalies nusileidžia vilkas.– Eime, parodysiu, bet vistiek nuskinsiu tau visą puokštę rožių.

Vilkas su lape iškeliauja prie rožių krūmo.

Rožės jau su spygliukais.

 

Į sodą, kuriame auga rožių krūmas, įžengia lapė su vilku. Laputaitė – pakerėta rožių krūmo grožio. Ji aikčioja ir negali juo atsidžiaugti. Vilkas puola prie rožių krūmo, jį apglėbia, norėdamas kuo daugiau nuskinti rožių, tačiau staiga surinka ir atšoka nuo jo. Jam skauda. Vilkas dainuoja:

 

Ai, skauda man.

Tokia graži gėlė

Spygliais įgėlė.

Ai, skauda man.

Tuomet dainuoja rožės:

Kasdien po rožę

Skynei, skynei:

Neliktų grožio

Šitoj plynėj

Jei mus visas nuskintum,

Po vieną išdalintum.

Mums irgi skauda,

Mes gailiai raudam.

Autorius: Deividas S.

 

Jis atėjo žiemą

Tavam gyvenime pasirodė

Tamsų šaltą vakarą

Kai širdis verkdama

Dengėsi skaidriu ledu

Ji tik prašė

Šilumos-

 

 

Jis sušildė Tavo sielą

Apsivijęs karštomis rankomis

Ledas šerkšnas išsilydė

Priėmei jo meilę aistrą

Tu savon širdin…

 

 

Saulė užgimdavo kasryt

Ryškesnė - tirpūs varvekliai

Jau

Krito

Nuo stogų.

Pavasaris atėjo!

Pirmos gėlės sužydėjo

Judviejų meilę užgimusią

Jos pranašavo laukais

Linguodamos

Sutartinai…

 

 

O basakoje Vasara!

Mato Jie tave

Jaučia Jie tave

Šokinėjančią pliaže linksmai!

Įdegę gražūs kūnai

Pasiutusios sielos-

Banguotos kopos

Dainuojanti Jūra

Vien tik džiaugsmas!

 

 

Sunokę meilės vaisiai jau…

Įsimylėjeliai ragauja juos

Nejaučia vasaros

Pabaigos…

 

 

Jie nelaukė

Rudens žvarbaus-

Jo nelaukia niekas.

Kai liūdesys aplanko

Mylinčias širdis.

 

 

Tu išėjai, Taves prašė Jis

Ir maldavo – pasilik!

Pasiliki

mylima

pasilik.

Sugrižk. Prašau…

 

 

Tokia rudens

Lemtis

Kai krinta lapai-

Atimti

Meilę.

 

 

Nuvyto

Paskutinės

Gėlės-

Išėjai.

 

Nebegrįši?

Mylima!

Nebegrišiu.

Mylimas

 

Autorius: Jolita Gudmonienė

 

Užkniso

Užkniso lietus, monotoniškai lyja,
Užkniso, kai vėjas šalčiu prirakina,
Kai smenga šaltai, net neklausia ar skauda.
Užkniso žiema, kai žiūri ir akis skauda.

Užkniso ta saulė, jei šviečia ir šviečia,
Užniso jinai, jei nenori ji šviesti.
Užkniso vanduo, jei jis man per karštas,
Užkniso jei būna jisai ir per šaltas.

Užkniso man dirbti, jei darbas nemielas,
Užkniso man sirgti, kamuoja pachmielas.
Užkniso galvoti, ar gera gyventi,
Užkniso svajoti, numirti, pasenti.

Užkniso, kad užknisa šiandien man viskas
Nenoriu tingėti, bet užknisa dirbti,
Nu, užknisa būti, kuo nori nebūti.
Reik eiti į priekį, užkniso stovėti.