Autorė: Virginija Dapkutė

Miglė nubildėjo laiptais žemyn, įsiutusi, tačiau nesuvokdama kodėl galvoje sukasi tik vienas kvailas žodis, pančiojantis savo nuodingu voratinkliu mintis. ,, Kekšė“,- skambėjo merginos galvoje,- ,, kekšė“,- balsas galvoje garsėjo. Rankos ir kojos tirtėjo iš jaudulio ir nervų. Blaivas protas kaip išgąsdintas žvėriukas pasislėpė tolimiausioje sąmonės kertėje ir atsisakė išlysti, užleisdamas vietą emocijoms. Paskendusi jausmų ir sujauktų minčių jūroje Miglė greitu žingsniu keliavo namo, nors ten laukė chaosas ir motinos pykčio bangos, tačiau tai buvo nustumta į antrą planą.

 

Tuo metu mokytoja uždarė duris ir kelias akimirkas pastovėjo atsirėmusi į jas, bandydama suvokti, kas ką tik įvyko, tačiau nesiryžo vytis merginos, kita vertus vertėjo palaukti ryto, o su juo ir protingesnių minčių srauto. Papurtė galvą, pliaukštelėjo delnais per duris ir nuėjo į kambarį, išjungė žviegiančias moteriškes kalbančioj dėžutėj ir kelis įkvėpimus- iškvėpimus sėdėjo tyloj. Įkyruolės mintys įsikibusios laikė ir  nepaleido iki paryčių, kai išvargęs kūnas pagaliau pasidavė ir nugrimzdo į poilsio būseną.

 

Rytą Miglė šoktelėjo iš lovos, manydama, kad pramiegojo- mama jau nuo penktos klasės nežadindavo,-  bet tuoj pat nurimo ir vėl atgulė. Miegas nebeėmė. Buvo penkta ryto. Sekmadienis. Spoksojo į lubas tarytum laukdama slaptų ženklų ar simbolių, kurie nurodytu teisingą kelią. Miglė, kaip ir daugelis jos bendraamžių turėjo begale problemų ir bėdų. Tikrų ir išsigalvotų, susikurtų dėl dėmesio trūkumo ar jo pertekliaus. Miglė negalėjo atsiremti į mamą, nes ši merginos akimis buvo despotė, netinkanti būti motina, dėl kurios kaltės tėvas paliko šeimą, o jo bandymas grįžti baigėsi motinos pastojimu ir brolio gimimu. Miglė nepasitikėjo mokytojais, kurie į bet kokias jaunimo problemas žiūrėjo su lengva šypsena ,,  užaugsit ir praeis“. Miglė buvo mylima ir gerbiama klasės draugų, tačiau paauglystė, kuri jau tolo ir rodės tuoj tuoj bus pamiršta, padarė ją tylene, uždara, tačiau stiprios valios moksliuke. Klasės draugai iš pradžių kvietę ją į įvairius pasilinksminimus pamažu nustojo tai darę, o vaikinų merginusių ją nuo pradinių klasių užsispyrimas subyrėjo, kai visada save prisižiūrinti mergina po vasaros  į dešimtą klasę atėjo su ,, arklio uodega“ ir nutįsusiais rūbais, priaugusi kelis kilogramus. Tačiau ne visus atbaidė pasikeitusi Miglės išvaizda. Atvirkščiai atsirado tokių, kurie sugebėjo jos pasikeitimuose įžvelgti ir teigiamų bruožų. Mokytojai apsidžiaugė, kad mergina susikaupė ir pradėjo stropiau mokytis, kad jos ankstesnis lyderiavimas ir teisybės ieškojimas, dažnai privesdavęs prie konfliktų su mokyklos vadovybę, dabar tebuvo ginčai dėl ginčų, pasibaigiantys mokytojų naudai. Atsirado ir tokių, kurie Miglei simpatizavo. Jų buvo net keletas, tačiau mergina niekada nemėgo tų, kurie lįsdavo į užpakalį ar  draugystėje ieškodavo naudos. Tokius ji nupurtydavo nuo savęs iš karto kai tik suprasdavo kėslus, be galimybės pradėti iš naujo. Vienas iš simpatijų buvo naujokas Jonas, susižavėjęs Migle būtent dešimtoje klasėje ir įsimylėjęs ją rugsėjo antrąją, nes rugsėjo pirmąją Miglės nebuvo mokykloj. Jonas aukštas, ištįsęs, visada trumpai apsikirpęs juodaplaukis, žaliomis akimis, kalbantis tyliu ir ramiu bosu. Būtent balsas ir kalbėjimo tonas pirmiausia ir sužavėjo merginą. Pripratusi prie nuolatinių spiegimų, rėkimų ir aukštų moteriškų tonų, mergina net išsižiojusi klausydavosi Jono pirmomis jų draugystės dienomis, visiškai užsimiršdama ir pasinerdama į ramaus tembro balsą, susiliedama su juo, pranykdama jame. Jonas kalbėdavo daug ir protingai, visada turėjo savo nuomonę apie knygas, muziką, kiną ir be abejo žmones. Niekada nesiveldavo į konfliktus ir bereikalingus ginčus su suaugusiaisiais, anaiptol, visada laikydavosi pagarbaus atstumo ir ramiai išklausydavo pastabas, atsižvelgdavo į jų nuomonę. Jonas augo stipriai tikinčioje šeimoje, kurioje meilė Dievui ir šeimos vertybės buvo keliamos aukščiausiai. Tai truputėli erzino Miglę, nes ji jautėsi laisva, laužanti normas ir ,, suaugusiųjų“ taisykles, kurios anot jos buvo kuriamos tik siekiant sukiršinti kelias kartas. Miglė niekada netikėjo į Dievą ir net nežinojo ar yra krikštyta. Jonas jai padėjo suprasti daugelį dalykų, kurie teikdavo ramybę. Vienas iš tokių būdavo giesmių klausymas. Jų jaunuoliai dažnai klausydavosi kartu su Jono šeima vakare, prieš vakarienę. Iš pradžių Miglei tai keldavo juoką ir ji tik didelės valios pastangomis nepratrukdavo kvatoti, žiūrėdama į rimtą Jono ar jo tėvų veidą. Būdama atvira ir niekada neslepianti, ką galvoja prakalbo apie tai nutaikiusi progą, kai juodu su Jonu darbavosi jo tėvų sode. Tikėjosi emocijų protrūkio ir švelniai tariant katalikiškų keiksmažodžių ar bent jau, kad išvadins ją nieko nesuprantančia ir neišmanančia apie Dievo didybę mergše, tačiau po akimirką trukusios be proto slogios tylos Jonas ištarė:

 

 - Kitą kartą kumštelk mane ir pasakyk, kuri vieta giesmėje tau juokinga, gal pasijuoksime kartu. Juk giesmes taip pat kuria žmonės.

 

Nuo to karto Miglę lyg kas surišo, privertė surimtėti, atsakingiau į daug ką pažiūrėti. Iki tol buvusi kantri, tačiau dažnai užsiplieskianti nenuorama dabar tapo sesių vienuolių pagyrų verta mergaitė. Tačiau net Jonas ir jo ramumas, proto blaivumas ir atsidavimas Dievui bei šeimai nesugebėjo priversti Miglės išsikalbėti su mama, išsiaiškinti nuolat kylančių konfliktų priežastis ar  mesti rūkyti ir įsikarščiavus neleptelti riebaus kaip alyvuogių aliejus keiksmažodžio, po kurio vaikinas dažniausiai tik išrausdavo ir nuleisdavo akis lyg tai būtų jo gėda. Miglė prisileido vaikiną arti savo vidinių minčių ir išgyvenimų, net atskleidė jam savo svajones, kurios buvo nuodugniai apsvarstytos, tačiau niekada nebuvo kritikuojamos. Miglė jautėsi saugi ir be galo rami būdama su Jonu. Jai pakako žinoti, kad jis toks yra ir kad bus visada jei ją ištiks ,, krizė“, kaip ji dažnai vadindavo nervinius priepuolius po konflikto su mama. Tačiau nepaisant gražių, net idealių santykių, mergina galėjo tai pavadinti tik draugyste. Ir ne dėl to, kad per trejus bendravimo metus Jonas jos nei karto nepabučiavo ( ir net nebandė, nes taip būtų nusižengta moralėms principams ir supratimui, kad tai yra skaistybė), nepaėmė už rankos ir nepasiūlė nakvoti, kas jo amžiaus vaikinams labai aktualu ir net gyvybiškai būtina. Ne dėl to, kad jis nuolat apie santuoką, draugystę su mergina ir Meilę kalbėjo lyg būtų iš kosmoso platybių atskridęs ateivis, o ne kaip kitas jo bendraamžis. Tiesiog dėl to, kad Miglė niekada be draugystės nieko daugiau nejuto, be paprasto artumo ir saugumo, be šilto rūpesčio būdingo broliams ar labai labai tiesiog idealiai geriems draugams. Miglė žinojo ir suprato, kad ištrūkti iš autokratės motinos rankų jai yra du keliai: draugystė ir … priverstinės vedybos su Jonu arba studijos kitame mieste, nors jis atrodė toks tolimas, milžiniškas ir nepasiekiamas. Juk mama jos niekur ir niekada nebuvo išsivežusi. Tačiau tai buvo įmanoma ir dėl to mergina turėjo pasistengti mokykloje, nes, net ir būdama labai lakios fantazijos negalėjo įsivaizduoti savęs Jono žmonos vietoj. Nors jo tėvai, matydami ne vienerius metus trunkančią ,, padorią“ draugystę slapčia vylėsi, greit turėsiantys marčią.

Autorius: Gintaras

 

1.Važiuojam atgailos

 

 

Šeštadienis prasidėjo nuo nedidelio melo. Šiaip , žinoma, nuo nuodėmės, kaip ir visas pasaulis.Tai tiek įprasta, kad net nuostabu, jog kažkaip tai pastebėjau. O pastebėjau šįkart tuoj, nes be jokio aiškaus motyvo atsisakiau pagloboti savo anūkėlį, kurį be galo myliu, dažnai apie jį galvoju, o kartais man netgi atrodydavo, jog jo ugdymas turėtų būti mano tikroji gyvenimo paskirtis.Juk visos tos knygos, kurias parašiau, visi moksliniai laipsniai suteikti už „tyrinėjimus“yra tikras niekas, tuščiausia iš tuščiausių tuštybė, tiesiog pajuoka Ir štai  žinodamas, kad turiu visą laisvą , jokiom atliktinom pareigom neapkrautą, šeštadienį aš tyčia sumeluoju, pasilikdamas sau patogaus tinginiavimo septynias valandas, nes vakarop buvau pasižadėjęs eiti melstis su broliais oratorijonais.Įvykęs melas graužė, ėmiau blaškytis po kambarius ieškodamas sau kokio užsiėmimo lyg pasiteisinimo, bet neradau nieko kaip tik stiprėjantį norą surinkti sūnaus telefono numerį ir pasakyti, kad situacija esą pasikeitusi ir jis gali atvežti vaiką. Staiga  vidinio chaoso užmarštyje pasigirdo Grigo melodija, mano mobilaus telefono  signalas.Skambino Silvija mano žmonos mirusio dėdės (o pastarasis mano žmonai atstojo kaip ir tėvą) sugyventinė paskutiniaisiais jo šešiolikos gyvenimo metais.Tai buvo nedidelė staigmena, jos netikėtas atvykimas, nes po laidotuvių visi dėdės artimieji tylom atsiribojo nuo jos taip parodydami, kad su Stasio mirtimi  jiems ji yra mirusi taip pat, nėra reikalo iš tuščio mandagumo ją bepakęsti, nors ji pati nekart rodė norą likti „savųjų“rate.Aš pats juolab nerodžiau jokio suinteresuotumo kaip nors palaikyti su ja ryšius, neatsakinėjau į jos kasmetinių ar gimtadieninių sveikinimų žinutes, galiausiai pamečiau jos numerį ir adresą.O kas gi ji man?

 

 

Silvija paprašė, kad sutikčiau ją stotyje, mat yra prikrovusi daugybę lauktuvių, pati nepanešanti, rankos jau silpnos, būk geras, pagelbėk.Ėjau nugrimzdęs dvejonėse, perkratydamas galimas jos atvažiavimo versijas, spėliojau, kokį elgesio variantą pasirinkti pačiam, kol nusprendžiau , kad jeigu nesuprantu, nedidelė čia bėda, tuoj viskas išaiškės, juk anksčiau ar vėliau viskas išaiškėja, tik gaila, jei taip atsitinka po laiko.

 

 

Staiga mane apėmė ramybė tokia galinga visaapimanti kaip virš stoties švytinti saulė ir joks daugybės išvykstančių ir atvykstančių autobusų triukšmas, būriai tai išsisklaidančių , tai vėl susispiečiančių žmonelių, joks neišsklaidomas benzino debesis nebegalėjo uždengti menkutės figūrėlės – ten perono gilumoje.

 

 

Jutau, kad ji mane jau irgi pastebėjo, iš tolo švietė nuolankia, atleidimo prašančia šypsenėle.Apsikabinau ir truputėlį ilgiau nei dera formaliam pasisveikinimui palaikiau savo glėbyj, lyg norėdamas pajausti, rasti atsakymą tuoj pat, aplenkdamas jos žodžius.Greitai pasiekėme namus, pakeliui įspėjau nekalbinti žmonos susenusios mamos, kas kelios minutė prarandinėjančios atmintį, bet nuolat siekiančios ištaikyti progą sukelti gailesčiui, paverkšlenti, ypač prašiau neliesti jos brolio mirties fakto, nors , aišku, tai buvo neįmanoma.

 

 

Kai ėmiau krauti ant stalo lauktuves  –  abstulbau  –  čia buvo daugybė stiklainių, pripildytų  –  virtų ir žalių, rankomis trintų uogienių - serbentų, vyšnių, visokiais naminiais būdais suruoštų daržovių mišrainių, raugintų,konservuotų ir šviežių pagardų prie mėsos, saldžių desertinių kepinių, saldumynų,  pirktų parduotuvėje ir pagamintų namuose.Puoliau ieškoti kokio patiekalo savo tuščiame šaldytuve, ačiū dievui, radau gabaliuką karbonado, kaip tik trims, jį greitai ėmiau ruošti, palikdamas moteris pokalbio, tik retsykiais įsikišdamas, norėdamas apsaugoti viešnią nuo kart nuo karto senolę apimančio nusikalbėjimo manijos.Kai jau sėdom užkandžiauti, atkreipiau dėmesį jog Silvija labai sumenkusi, išryškėję visos senatvinės raukšlės veide, o kūnas apdribęs, kaip paprastai kad būna kai žmogus nenatūraliai greitai meta svorį.Į mano nemandagią pastabą ji atsakė,kad pastaruosius dvejus metus ją be galo kankina skrandžio,stemplės negalavimai,išbandžiusi gausybę brangiausių vaistų,egzotiškiausių dietų,priversta labai disciplinuotai gyventi,o nepadeda niekas net nekalčiausia košelė neilgai trukus ima erzinti virškinimo sistemą ir taip ji galuojasi ,nežinodama ką ir galvoti.Ačiū dievui, laiku atsisakiusi mokytojavimo,išeidama į pensiją nesijaučia ką nors praradusi,nes ir ką ji galėjo perėmusi kitų mokytojų mokinius,anie būtų greičiausiai jos nesupratę.Taip jau būna – vieniems vaikams atiduodi visą dūšią,neriesi iš kailio,o jiems nei motais.Dabar gi daugiau laiko lieka sodui(nepaisant ,kad vaikai ją ragina parduoti,bet čia jos atsiminimai,kaip galima jų atsisakyti?).Tu gydytojas,tu žinai,kad galima išgydyti tik tuos ,kurie patys to nori,o su nenorinčiais – tik laiko gaišimas ir savo sveikatos alinimas,-sako ji.Pritariamai linkčioju,klausausi pasakojimo,o pastebėjęs senolės bandymus grįžti prie „mylimos“jos temos – „Anksti išėjusio brolelio“netikėtai paklausiau – o kodėl išsiskyrė tavo sūnus?Ji papasakojusi,kad pagrindinė priežastis esą buvusi numanoma žmonos neištikimybė,kai gimtadienio proga anoji išvykkusi į Ispaniją,o tą vakarą jai nebuvo galima prisiskambinti,jos nebuvo namie iki trijų nakties,o žinote,kokie tie ispanų vyrai,o tos jaunosios šiuolaikinės vokietaitės,tiek ir tereikia.Taip,atsakiau Silvija,tavo vaikas visas į tave,kaip keistai mes kartai nulemiam savo vaikų likimą.Jis paveldėjo ar tu jam įdiegei pačią brangiausią savo dovaną,pagrindinę savybę- pavydą.

 

 

Kaip paprastai tokiom aplinkybėm ,Silvija suplojo rankomis,užsidengė veidą ir išdidžiai pasakė – ko jau ko – o šitos savybės manyje nei su žiburiu nesurasi.Ir kaip tu gali gydyti žmones,taip jų nepažindamas? Atsakiau – ir tai buvo pagrindinis mano manevras - užtenka, kad pažįstu save.Tas kitus ir išgydo – savęs skausmingas pažinimas, prisipažinimas sau.

 

 

Pagaliau vaišės baigėsi ir gurkšnojant kavą ryžausi paklausti, koks gi yra jos pagrindinis kelionės tikslas. Ji truputį susijaudinusi pasisakė norinti aplankyti kapus, tik nežinanti, kaip iki jų nusigauti. Aš pats nežinojau, kaip nusigauti, nes tebuvau ten tik kelis sykius, o ir tuomet mane vežė kiti, tad nesirūpinau nei kelionės mršrutu, nei stengiausi įsidėmėti, kaip tą vietą pasiekti.Tepasakiau - turiu keturias valandas ir jeigu nori, kad tave palydėčiau, mes maža teturime laiko .Jo beveik visai neturime, nusprendžiau, pasiskambinęs į autobusų stoties informaciją sužinoti, kada atgalios į jos namus važiuoja  paskutinis autobusas. Skubiai apsirengę išbėgome į troleibusų aikštę, o šeštadienis, o grafikai rodo sumažintą reisų kiekį, o bėgu prie taksistų – į vieną galą penkiasdešimt, vadinasi, visas šimtas į abu galu.Ir tada sakau jai, jeigu rasi jėgų nurimti, mes viską spėsim, tik netrukdyk savo nerimu.Įšokome į troleibusą, vežantį Antakalnio link, mums iki „Žiedo“, paskui reiks klausinėt ir persėsti.Tuo tarpu yra šiek tiek laiko ir paprašiau jos lyg jau daugiau niekados nebepasimatytume pasakyt viską, kas guli jai ant širdies.Ji papasakojo, kad Stasį ji be galo mylėjusi, bet niekaip negalėjusi jam atleisti slaptų neištikimybių.Esą po mirties jai paskambinusi nepažįstamoji, telefonas yra išlaikytas ,jeigu panorėsiu patikrinti, prašom, tai įrodymas, o kažkokia nepažįstamoji verkdama apkaltinusi ją žmogžudyste – „tu jį nuvarei į kapus, jam taip gera buvo su manimi“.

 

 

Tuo metu jau reikėjo išlipti ir Dievo apvaizda jau ėmė mumis rūpintis  –  žmonės kažkaip vienas per kitą aiškino kaip pereit į kurią gatvės pusę, susakė numerius mums reikalingų autobusų, maža to, iš tolo komentavo į kokį mums sėsti, koks netinka, nors ,rodos, turėjom savo akis.Negana to , kai įlipus į reikiamą autobusą pirkau talonėlius į mano užklausimą atsiliepė bent trečdalis keleivių - vairuotojas, jo girtas draugas, šalia sėdinti žilaplaukė moteris vienuolės veido, visi kažkaip rūpinosi, stebėjo mus, kad tik neįvyktų klaida, kad neišliptumėm per anksti, o kai išlipsite – eisite tokiu takeliu, iki miško, gal septynis šimtus metrų, o ten jau susiorientuosite.

Išlipęs pradėjau juoktis - matai, Silvija, kai esi teisingam kelyj net neprašomi žmonės tau teikia pagalbą, tos pagalbos net ir per daug , ji tokia gausi.

 

 

Stotelėje prie kapų žvilgterėjome į atgalinį grafiką ir buvo aišku, kad teturime lygiai valandą , nei minutės daugiau, bet greičiausiai iki stoties nebespėsime.Ji vėl pradėjo nerimauti, blaškytis lyg įkliuvusi į laiko spąstus, užbėgo į kapinių parduotuvėlę, išsirinko žvakelę kryželiu pagražintoj stiklinėj vazoj, o jau seniai atspėjęs jos kelionės tikslą tyčia nupirkau dar vieną, tokią pat, tik violetinės-atgailos spalvos.Dar ji išrinko gyvų baltų gėlių puokštę ir…..pabandė pasiklysti kapinėse.

 

 

Painiava jos galvoje, nerimas ir drebėjimas jau ėmė nervinti ir mane, tad pasakiau – sek paskui, aš nuvesiu.Toli gelmėj kapinių pamačiau du mediniais kryželiais pažymėtus kapus ir nuvedžiau tiesiai prie jų. Silvija vos vilko kojas, nuo vidinio susijaudinimo ir dienos karščio buvo šlapia, suplukusi, jos žodžiais tariant net šilkinis jos švarkelis buvo jai per sunkus. Nuėmiau švarkelį ir įvariau ją į šoką, pakabindamas ant Stasio kryžiaus skersinio, tardamas,“kad atėjome tavęs lankyt, tai ir nurenk , ir palaikyk.Visada buvai mandagus ir malonus, rūpestingas svečiams. Šitas mano veiksmas ir žodžiai smarkiai išgąsdino Silviją, ji dar labiau pasimetė, niekaip negalėjo susikaupti maldai, bandė melstis, bet, pagaliau, atsisukusi į mane teištarė  –  negaliu, nėra jėgų.

 

 

-O tu pasakyk tai , kas svarbiausia, ko tu čia atvažiavai.Drąsiau, savo žodžiais.

 

 

Pradžioje ji buvo bebandanti kažką vapėti  apie tai , koks jis buvo jai neištikimas, kaip jai dėl jo buvo gėda savo giminių akivaizdoje, kaip jis negalėjo suprasti, kad ji viena jį mylėjo vienintele tobula meile,bet aš griežtai nutraukiau:

 

 

- Ne, ne tai.

 

 

Ta moteris, kuri skambino – guli čia, tu atvažiavai jos atsiprašyti dabar, po dvejų metų tavo meilužio mirties.Tu jos atžvilgiu padarei tą patį, ką kitos moterys darė tau.Štai ko tu čia atvykai Atleidimo..Ir , tardamas tai , perskyriau gėlių puokštę į dvi lygias dalis - kiekvienam sutuoktiniui po lygią dalį.

 

 

Tada ji man papasakojo, kad jų slaptas ryšys iš tiesų prasidėjo penkeri metai iki Stasio žmonos mirties.Apie jį žinojo visi, tik ne žmona.Ir aš nežinojau.Žinojau tik amžinas pavydo skandalingas scenas, kurių metu jis buvo kaltinamas negalintis praeiti pro jokį sijoną, pagaliau ta santuoka baigėsi skyrybomis, o susituokt su savo sugyventine jis taip niekuomet ir nesiryžo.Kad jis mylėjo savo vienintelę skandalingąją žmoną – supratau iš jo nesulaiko verksmo, sielvartingo nesugrąžinamai atrasto tiesos verksmo prie žmonos karsto.To verksmo buvo neįmanoma sutramdyti, paslėpti, visų aplinkinių nuomone tai buvo beveik nepadori rauda, tokia begėdiškai prisipažįstanti, tokia klaiki išpažintis, kad dauguma bevelijo pasišalinti, palaukti, kada tai nurims.

 

 

Surinkę šiukšles -  sudegusių žvakių likučius, apdžiūvusias, papuvusias vandenyje gėles, palikome visa tai ten, iš kur jos bus išvežtos, o patys  mes išskubėjome atgalios.Laiko jau beveik nebebuvo, tapo aišku , kad nėra prasmės laukti autobuso.Reikėjo prašyti grįžtančiųjų iš kapinių.Pirmoji pora – jaunas vyras ir gal aštuntame mėnesyje nėsčia moteris atsisakė, nes jie važiavo ne į miestą o dar kitas kapines.Antroji šeima, artėjusi prie automobilio su senut sena močiute ar mama taip pat atsisakė paimti mus dėl vietos stokos.Tada pastebėjau du jaunus vaikinus, jau ne paauglius, bet ir dar ne vyrus.Vienas jų man pasirodė sukalbamesnis ir jo pasiprašiau, kitas, kuris man, mano gėdai, pasirodė grubesnis  –  paklausė, kiek užmokėsiu.Atsakiau - o kiek kainuos?Jo draugas nusijuokė ir atsakė - sėskit, mano draugas pajuokavo.Mes įsėdome ant galinių sėdynių ir tyliai susispaudę pajudėjome.

 

 

-Ką lankėte?-paklausė „grubusis“.

 

 

-Vyrą, - netikėtai atsakė Silvija.

 

 

-o Jūs pas ką buvote? - savo ruožtu užklausiau aš.

 

 

- Buvusį draugą.

 

 

-Kokie Jūs nuostabūs žmonės, kiti savo artimųjų nelanko, o jūs lankote draugą……

 

 

Vaikinai net apsalo, išgirdę mano žodžius ir lyg pasiteisinimą teištarė, “kad draugas buvo labai geras“.Tada susidairė ir tepasakė  – mes aplenksime troleibusą ir, įjungę bėgį ,dideliu greičiu ėmė lėkti Antakalnio gatve.Sustabdę automobilį abu šypsodami plačiomis nuoširdžiomis šypsenomis ištarė – jums į „antrą“. Dabar suspėsite.

 

 

Pavydas - kaip nuodėmė manęs nedomino savo kasdieniškumu ir banalumu.Bažnyčia pasmerkė jį kaip mirtiną nuodėmę, bet aš, pavydėdamas įžvalgos Kšištofui Kiešliovskiui, kurio kūryba visą gyvenimą žavėjausi ir stebėjausi, kaip jis sugeba atrasti, išryškinti , detalizuoti ir demaskuoti blogio veikimą kasdieniniame -  ne bažnytiniame gyvenime, iki šio įvykio niekaip negalėjau suprasti , kad bet kurios nuodėmės mylimiausias rūbas įprastas kasdieniškumas, nepastebimumas, savotiškas kuklumas, o bažnyčia , savo ar ne savo noru atsiskyrusi nuo gyvenimo, pati yra tikrų tikriausia nuodėmė , besipuikuojanti savo atrestauruotais didingais mūrais, iškilusi aukščiau aukščiausiųjų miesto pastatų ir mielai lankoma turistų, kur jiems rodoma Dievo apleistųjų  buveinių šiuolaikinė prabanga kiekviename didesniajame pasaulio mieste , ką ten mieste – kiekviename skurdžiausiame bažnytkaimyje, nuodėmė, palikusi mus vienus beginklius stoti į negailestingą savižinos kelią dar yra ir didžioji dorybė,.mat tam, kad žmogus atsibustų dar reikia kančios, reikia, kad jis atsidurtų dykumoje, apiplėštas, sudarkytas, sulaužytas, patyręs šio pasaulio kunigaikščio galybę, kuri prieš jo paties valią padeda parodyti žmogui jo silpnąją vietą, pačiam žmogui nematomą, bet svarbiausią.Tada jau ir išsigelbėjimas ranka pasiekiamas.

 

Autorius: Svoloč

 

Vieną kartą aš pralaimėjau. Buvau įpratęs laimėti, rodės, man neįmanoma patirti pralaimėjimo kartėlį, aš įsivaizdavau esąs sutvertas pergalei ir pan. Buvau užgrūdintas kovotojas, į pergales ėjau visa savo gyvastimi, jas išplėšdavau nagais ir dantimis, kovojau iki galo ir galas būdavo tik tada, kai aš atsidurdavau viršuje. Niekada nedejavau ir nesiskundžiau, nesiteisindavau nepalankiomis aplinkybėmis, likimu ir kitomis nesąmonėmis, kurias laikiau skystablauzdžių akiniais nuo saulės. Žiūrėjau tiesai į akis kokia žiauri ji bebūtų.

 

Bet vieną kartą aš pažinau pralaimėjimo kartėlį. Nors kartėliu tai pavadinti, man regis, yra per maža. Tai buvo tragedija, katastrofa. Viso gyvenimo triūso, darbo su savimi nubraukimas, išmetimas kaip nereikalingo daikto į pravažiuojančią šiukšlių mašiną. Aš sėdėjau ant žemės ir bejėgiškai stebėjau, kaip visas turtas, užgyventas ir pelnytas sunkiu darbu, išvažiuoja nežinoma kryptimi, negrįžtamai. Aš sėdėjau ir verkiau, ir nieko daugiau negalėjau padaryti. Aš buvau nugalėtas, sutryptas, išmestas, išniekintas. Ir visa tai pavadinti tiktai kartėliu? Ne, šis žodelis neturėjo nieko bendro su mano išgyvenimu.

 

Be abejo, aš nujaučiau, kad vieną gražią dieną turėsiu pralaimėti, nors ir kaip pergalės neigė tą nuojautą. Bet kad tai taps ir viso mano gyvenimo žlugimu, sutriuškinimu, to aš, aišku, nesitikėjau. Kažkoks abejonės šešėlis nusmelkė mane, išvydus priešininką, bet aš tai palaikiau startiniu jauduliu. Prieš mane stovėjo dvigubai jaunesnis, nors iš pažiūros ir gerokai silpnesnis, pradedantis gyvenimo kovą priešininkas. Iškart pajaučiau jam simpatiją. Man regis, jis taip pat žvelgė į mane susižavėjęs.

 

Mes ilgokai tyrinėjome vienas kitą, neskubinome dvikovos baigties. Ji tuo metu man nekėlė abejonių ir aš mėgavausi kovos taktika, lėta veiksmo eiga. Aš buvau lipšnus ir demonstravau globėjišką draugiškumą. Mačiau dėkingumą ir prisirišimą jo akyse. Ilgą laiką nebuvo galima suprasti, kad mes kovojame vienas su kitu, kad žūtbūt turime kažkuris nugalėti. Aš neabejojau savo pergale. Dabar jau nebežinau, kada jis pradėjo galvoti apie savo pergalę prieš mane, iš pat pradžių, ar tik vėliau suprato galįs nugalėti. Kaip ten bebūtų, jis puikiai sugebėjo apsimetinėti. Jau daug vėliau kovos eigoje aš pažinau tą nuostabią jo savybę apsimesti ne tuo, kuo jį laikei. Vaidyba, sugebėjimas iki galo neatskleisti visų savo resursų buvo jo stiprioji pusė. Dabar suprantu, kad jo pergalę lėmė įvairesnis psichologinis pasiruošimas, netikėtos gudrybės, tariami momentiniai pasidavimai, atsitraukimai, po to sekdavę skaudūs pasalūniški smūgiai į jautriausias vietas. Ir nuolatinė šypsena veide, neišnykstantis klausiamas žvilgsnis akyse - argi aš padariau ką nors ne taip?

 

Tiesa, vėliau tame pačiame veide ėmė dažnėti  stingdančio šaltumo arba gal ir žiaurumo atšvaitai. Tai prasidėjo tada, kai mes jau perėjome nuo žvalgybos į neišvengiamą kontaktą. Iš pradžių jo smūgiai tebuvo atsakas į mano prisilietimus ir aš ne iškart pajutau jų jėgą. Visgi su nuostaba turėjau pripažinti, kad tas vaikis turi savyje kažko neįžvelgiamo, gaivališko ir nesutramdomo. Nuo tada aš jau nebežiūrėjau į mūsų susirėmimą kaip į  kovą su aiškia pabaiga, nors pergale ir neabejojau, tik supratau, kad ji ateis ne taip lengvai, kaip atrodė iš pradžių. Aš turėjau susiimti, net ir jei aiškiai mačiau, kad lenkiu jį visais komponentais ir net jei tuo metu neabejotinai pirmavau mūsų dvikovoje.

 

Dabar iki ašarų saldu prisiminti tą kovos periodą, kai nors ir sutikdamas savęs vertą pasipriešinimą, visgi drąsiai galėjau save vadinti padėties šeimininku. Man įprasta buvo lyderiauti, vesti priešininką paskui save, rašyti kovos scenarijų čia ir dabar, bet kada keisti siužetą ir nugalėti bet kokį pasipriešinimą ar abejones. Deja, su šiuo varžovu aš gan greitai turėjau pasikeisti vietomis. Buvo nauja ir keista suvokti, kad ne tu vedi kovą, ne tu siūlai stilius ir ritmą, būdus ir taktiką, o ieškai, kuo atsakyti į partnerio nelauktus išpuolius, netikėtas atakas, originalų stilių. Buvo keista, bet kartu ir savotiškai malonu paklusti tam iš tiesų neeilinių gabumų kovotojui. Toks savotiškas mazochizmas, kai matai, kad tave sudirbinėja ir tau kažkaip nuo to šleikščiai saldu.

 

Būtent nuo to momento, kai aš ėmiau jausti tą glitnų saldumą taip pakrypusios  kovos eiga, būtent nuo tada pasąmonėje buvau susitaikęs su galimu pralaimėjimu, nustojau kovoti ir besąlygiškai atidaviau savo valią į svetimas rankas. Dabar jau varžovas vedžiojo mane kaip kokį naujoką man nepažįstamos kovos meno koridoriais ir kantriai, bet įsakmiai liepė pasižiūrėti į vieną ar kitą kambarį arba salę ir aiškino šaltu, o kartais ir žiauriu tonu vieną ar kitą dalyko subtilybę. Aš pajutau pavadėlį ant kaklo, kuris man pasukus žvilgsnį į šoną skaudžiai įsitempdavo.

 

Smūgiai dažnėjo, jie darėsi kaskart vis skaudesni, žiauresni, aršesni, nors priešininkas neabejotinai jautė pergalę, dabar jis mėgavosi mano beviltiškumu, padėties neišvengiamumu ir tuo nuožmesnis buvo jo puolimas. Kartais atakos liaudavosi, man būdavo suteikta galimybė šiek tiek atsikvošėti, atgauti kvapą ir tuomet aš matydavau tą šaltą, nepermaldaujamą žvilgsnį, kuris sakė, kad atokvėpis bus neilgas, po kurio seks dar negailestingesnė smūgių kruša. Ir smūgiai iš tiesų vėl pasipildavo. Dabar nebuvo pirmykščio prielankumo, draugiško šypsnio, tik nugalėtojo grimasa, į kurią buvo sudėta viskas - ir pyktis, ir neapykanta, ir begalinis pasišlykštėjimas, panieka pralaimėjusiajam.

 

Kad ir kaip bebūtų keista, juo skaudžiau mane plakė, juo labiau man tai ėmė patikti. Aš visa savo esybe atsidaviau į savo varžovo rankas. Per trumpas atokvėpio akimirkas aš palaimingai laukdavau naujų atakų, kurios malšino mano mazochistinį geidulį. Aš visiškai atsidaviau šiam naujam jausmui. Aš ištirpau jame. Nebuvo nei skausmo, nei  savigarbos, tik vergiškas nuolankumas aukštesnei už tave jėgai. Aš norėjau, kad tai tęstųsi amžinybę. Arba iki pabaigos. Pabaiga galėjo būti tik viena - mirtis. Aš susitaikiau su ja, aš jos laukiau, arba tikriau sakant, nelaukiau, ne, aš norėjau, kad tai tęstųsi, tęstųsi iki begalybės. 

 

Bet pabaiga atėjo ir ne tokia, kokios aš tikėjausi. Priešininkas mane paliko. Jis paprasčiausiai nuėjo. Aš palikau gulėti, žiūrėdamas jam pavymui. Laukdamas jo sugrįžtant ir pratęsiant egzekuciją. Bet jis negrįžo, išėjo suvisam taip ir nepribaigęs manęs iki galo. Aš guliu nepribaigtas, mazochistinio geidulio negalintis patenkinti invalidas ir laukiu, vis dar laukiu savojo budelio. Arba išeities…

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: lmirka

Štai skrendam. Skrendam. Skrendam.

Jau galbūt kelerius tūkstantmečius iš eilės mes skrendam nesustodami. Labai labai seniai  iš planetos, kurią vietiniai gyventojai vadino “Žemė”, mus paleido į visatą beveik tiesine trajektorija. Mes buvom užprogramuoti skristi tiesiai tiesiai tiesiai … tiesiai ties…iai…

Ir vėl jis užsikirto, nieko toliau aš papasakosiu. Mes turėjome skristi tiesiai ir kiekvieną sutiktą kliūtį gražiai aplenkti. Pakeliui fiksuodavome viską, ką matydavome visais savo radarais ir visą tai perduodavome į Žemę. Iš pradžių mūsų buvo labai daug - šimtai… Per pirmus skrydžio metus žuvo pusė. Technika buvo gavusi trejų metų garantinį laikotarpį, bet argi tai sprendimas raketai skrendančiai kosminėje erdvėje, kai staiga ji pradeda matyti viską inversiškai per visus radarus, arba dar geriau, viskas aukštyn kojom. Taip ir žūdavo raketos viena po kitos. Palaipsniui brokuotos raketos atsisijojo ir liko tik santykinai tobulos. Žuvimai praretėjo, vidutiniškai žūdavo raketa per tūkstantmetį. O mes vis skridom kaip didžiulis spiečius į priekį ir skridom.

Kodėl žmonės paleido krūvą geležies su dirbtinėm smegenim į priekį nieks iš mūsų nežino. Gal būt jie tikėjosi taip ištirti visatą, o gal būt kažką atrasti, o galbūt jie į mus prikrovė begalę sprogmenų ir norėjo ką nors susprogdinti???

Dabar tai jau nebesvarbu. Mes jau kelis kartus praskridome Žemę, bent jau taip visi mūsų davikliai rodė. Keista, skrendi tiesia linija, o prasuki ratą. Gal nėra jau ta linija tokia ir tiesi? Kas ją žino. Bet jau po pirmo susitikimo su Žeme mes supratome, kad žmonijos nebėra, žemė buvo virtusi beore dykuma. Ir mes neužfiksavome nė mažiausios dalies drėgmės ir geležies, nei paviršiuje, nei giliai po žeme.

Keista ta žmonių logika. Sukūrė raketas, įkrovė į jas dirbtinį intelektą ir uždavė griežtą skridimą, kurį kontroliuoja elektronika. Taip mes ir skrendam, nors jau senai viską matėm po kelis kartus, senai atsibodo sukti tą beprotiško ilgio apskritimą, bet nutraukti skrydžio negalim. Viskas ką mes galime padaryti, tai laukti, kad kokia nors elektroninė dalis išeis iš rikiuotės, ir tada jau nebeaplenksi eilinės kliūties.

Taip tu teisus, galiausiai mes likome dviese… dviese… dviese…

Na štai, tai jau labai dažnai pradėjo pas jį kartotis, anksčiau užsikirsdavo, po kiek laiko atsigaudavo ir toliau kelis metus veikdavo, o dabar štai tik atsigauna ir vėl užsikerta. Vienintelis vis dar iki šiol labai įdomus dalykas, tai kliūtis mūsų kelyje ir jos aplenkimas. o įdomus jis todėl, kad galbūt tai paskutinė kliūtis, ir jos nebeaplenksi. Na štai vėl planeta, įdomu kiek mūsų jos neaplenkė? Sunku pasakyt, nes mūsų atmintis tokių dalykų kažkodėl ilgai nelaiko. Bet… Gaila ši kliūtis man nepaskutinė.

Bet užtat man paskutinė… paskutinė… paskutinė…

Išties, jos jis neaplenkė. Keistas dalykas, užsikirtinėti jis pradėjo vos tik mus paleido į visatą. Ir visi tada galvojo, kad jis bus vienas iš pirmųjų. Bet, pasirodo, jis tapo priešpaskutinis. Gaila, bet likau vienas, kaip bebūtų keista, bet man atrodo, kad kažkas taip ir buvo suplanavęs, nes visą laiką aš skridau priekyje, kaip bandos vadas. Įdomu ir kodėl taip buvo sugalvota? Na bet štai ir vėl Žemė, keista, bet kiekvieną kartą, kai artėju prie jos, galvoju, kad šis kartas paskutinis…

Kažkas ne taip… Anksčiau nuo šios vietos prasidėdavo aplenkimo manevras, bet dabar tik palaipsniui didinamas greitis ir kažkas vyksta galinėje raketos dalyje, anksčiau to nebūdavo.

Na štai, mano skrydis baigėsi ir baigėsi ten kur prasidėjo – “Žemėje”. Dabar jau niekaip neįmanoma išvengti susidūrimo, o be to kažkodėl atrodo, kad raketos gale yra užtaisomas galingas sprogmuo. Bet tegul vyksta tai, kas turi vykti, o aš mėgausiuosi paskutinėmis skrydžio minutėmis… sekundėmis…

 

Autorius: Darius Gylys

 

Rima atėjo laiku. Tiksliau, atvažiavo dviračiu. Ji mėgo tą daiktą ir naudodavosi juo tol, kol šis neklimpdavo sniege ar neslysdavo ledu.

 

Riedėdama pro metalinius dvivėrius vartus į mūru aptvertos teritorijos vidų, Rima neatkreipė dėmesio į sarginę. O į televizorių įsispoksojęs sargas nepastebėjo jos.

 

Kairėje pro didžiulius pirmo aukšto langus matėsi blizgūs, pasieniui sustatyti karstų dangčiai. Čia skausmo parduotuvės užkulisiai: šiame įvažiavime turbūt rūko pardavėjai, pasiplepa su sargais, su kaimynais. Mažų įstaigėlių komplekse apstu – tarsi vėžiagyvių mirusio banginio kūne, Rima tuo neabejojo.

 

Už vokiško autobuso nuleistomis padangomis stovėjo šuns būda. Jo paties nematyti, gal snaudžia arba pas sargą glaustosi. Už būdos – kairėn, o ten – „broma“ į vidinį pastato perimetrą.

 

Iš visų užrašų, Rimos vizito tikslą aiškiausiai apibrėžė šis: „medienos restauravimo dirbtuvės“. O greta: „eksperimentinis-mokomasis kulinarijos cechas“…

 

Antrame aukšte toje pastato pusėje nedegė nė viena lempa. Negyva, vaiduokliška pusė. Pradėjo lynoti, todėl Rima, vis tik, su dviračiu pakilo laiptais. Sustojo prie šviežiai betonuotos palangės, šalia baltai dažytų durų padabintų jaunatvišku lipduku „Nesibeldę neikite. Į duris nebelskite!“, kurį Rima prietemoje vos įžiūrėjo. Prieš skambindama darbdaviams, ji pastebėjo sklindant šviesą iš už gilyn į pastatą besirangančio koridoriaus posūkio. Sumanė patikrinti.

 

Apšnerkštas tualetas. Šviesa palikta. Laimei, ant sėdynės buvo plastmasinis dangtis, tad Rima trumpam užėjo. Durų neužsidarė, nes taip įdomiau, ir šviesos papildomai nedegė. Romantika! Kur kitur, žmogus, gali „viešai“ nusileisti kelnes?

 

Vos spėjusi pajusti akimirkos žavesį, ji išgirdo skubrų tipenimą. Kažkur jau už dviračio, vis artyn.

 

Rima instinktyviai užtrenkė tualeto duris. Sustingo aklinoje tamsoje, matydama tik šviečiančius plyšelius aplink durų perimetrą. Šuo jau čia pat, krebžda už durų, kartkartėmis skambiai sulodamas. Balsas „solidus“ – Rimos celėje aidi kaip šūvis, priversdamas nenorom krūptelėti.

 

Vis dar sėdėdama, Rima apčiuopia telefoną. Šis rodo dvi ryšio padalas.

 

 

Kol aukštaūgiai Kęstas (aka Kysa) ir Rolandas (aka Rolas) skubėdami knebinėjosi su tekintais durų staktos „от Версаче“ varžtų kaištukais, Leonidas (aka Lionia) – vyriausias ir reprezentatyviausias iš trijulės – rankiojo ir į plastmasinį konteinerį dėjo išmėtytus įrankius: spaustuvus, plaktukus, kaltus, matavimo prietaisus, pieštukus, klijų tūbeles, skudurėlius, skiediklio bei pigmento tirpalo indelius, teptukus, obliukus, grąžtus, sraigtus, plastmasinius kaiščius, kartono gabalėlius, elektros laidų prailgintuvus ir kita. Jie skubėjo atgal į dirbtuves, nes žinojo Rimą atvyksiant, tačiau mest beveik baigto darbo nebuvo pratę.

 

Kieme rūkė apsauginis, o mažutis, niurzglus įrenginėjamo namo darbų vadovas savo kamaraitėje ilgesingai sklaidė rusišką „Playboy“ numerį – jis nori namo…

 

Pakeliui iš Didikų gatvės, suskambo Lionios telefonas. Po pusės minutės pokalbio visi bernai prapliupo garsiai žvengti. Tai bent istorija su Rima išėjo! Cha cha! Kas turi sargo numerį? Šiandien Mazajus budi? Jis greičiau nueis.

 

Kelionė atgal neprailgo.

 

 

Grįžtančius, nešinus įrangos dėžėmis vyriškius Rima pasitiko oriai. Laiptų aikštelėje plieskė žilabarzdžio sargo įjungta šviesa, o šuo buvo toli – glaustėsi prie Mazajaus sarginėje: „ai, šaunuooolis!..“. Rimos garbė beveik sveika, nes gelbėti atskubėjęs nuovokus senis skubiai pasišalino, vos pranešęs, kad jau saugu, ir Rimos net nematė.

 

Leonidas Rimai pasirodė galantiškas ir tarškus – tikras „menininkas“. Neįpareigojantys jo plepalai nuėmė grėsusią įtampą taip, kad Rima net laikinai primiršo savo ketinimus nunuodyti šunį.

 

Kavos? Arbatos? Ne… Ji negeria nei to, nei to.

 

Fone dzingsi kažkokia labai jau moderni Kęsto įjungta muzika. Kol Lionia kriauklėje plauna tris puodelius, o anie du prausiasi ir turbūt persirenginėja apačioje, Rima vizualiai įvertina dirbtuves.

 

Pirmas žvilgsnis – į stalą (vėliau Lionia atsiprašys už jį ir juokaus, kad čia „indiškas stalas“, dukart į metus plaunamas Gango vandeniu, todėl ugdo darbuotojų imunitetą ir palaiko dvasingumą): pilkšvas laminuotas medžio dulkių plokštės luitas, labai panašios būklės kaip neseniai lankytas tualetas – rudai „dekoruotas“. Tik, vietoje nutuokiamo ingrediento, čia dominuoja kavos, cukraus ir tabako pelenų mišinys.

 

Storu medžio dulkių - dirbtuvėse jos tikra rykštė – sluoksniu dengti, kurį laiką neliesti stalo įrankiai bei išdžiūvę arbatos pakeliai, prancūziškos duonos kriaukšlė, į tumulą sumaigytas plastikinis maišelis, o jame – biologinė, penicilino, bomba…

 

Nusprendusi šio daikto niekada neliesti, Rima pakelia akis į platesnes erdves, kurios mena daug šeimininkų ir stilių.

 

Papildžius, tai kas matyta, istoriniais faktais, išeina įdomi mozaika: kadaise čia būta didelio vienuolyno, gūdžiuoju sovietmečiu – kareivinių, o iš vėlyvojo sovietmečio likę kadaise čia dirbusių grafikų, vitražistų bei įvairios specializacijos restauratorių pėdsakų.

 

Pastato išorė – didžiulis vienuolyno kvadratas su vidiniu kiemu, barokine bažnyčia greta ir masyvia mūrine tvora. Pastato vidus primena seną geležinkelio stotį: duobėtos lentinės, kai kur – beveik poliruoto betono grindys, nuo sienų atšokinėję keraminės plytelės – iki pusės aukšto, dygūs ketaus radiatorių „akordeonai“, daugiasluoksnis nekokybiškas ir gumbuotas, purvinai žalsvas arba rusvas aliejinis dažymas.

 

Amatininkių pėdsakai kuklesni už „ideologų“, - tik dekoratyvūs, tarsi teminėje kavinėje: vitražėlis lango centre, gigantiškas diskinis pjūklas – tarsi Saulė – ant sienos, varyje kalinėtas Leninas, pavienės ryškiaspalvės raidės iš lipnios plėvelės – puošnios transparantų, stendų gamybos atliekos, gipsinės drožtinių baldų bei durų elementų kopijos – lapų pynė, vainikėlis, rozetė, fauno galva… Viskas, kaip žinia, labai dulkėta, tad paskutinis svarbus interjero akcentas – jei neminėsime savaime suprantamo staklių, įrankių ir darbo medžiagų dominavimo – yra pirštų žymės (drūžės, nučiupinėjimai bei kvaili piešinukai) ant glotnių paviršių.

 

 

 

- Tai ką, Rima, moki daryti? – klastingai, su juokeliu balse pradėjo Leonidas, kai silpnos persaldytos kavos gerti atėjo ir Rolas su Kysa. Visi trys greit, slėpdami šypsenėles, susižvalgė.

 

Rima nudavė, kad jai nė motais ir nepasismulkino atsakydama:

 

- Viską!

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Jonas Urbonas

 

Ilgo, kaip didžiulis vamzdis apvalaus, tamsaus koridoriaus abiejuose galuose degė ryškios, akinančios šviesos. Jos draskė akis, vertė užsimerkti, bet net užsimerkus nuo jų baisiausiai skaudėjo galvą.Varstantis skausmas vaikščiojo po visą kūną ir plėšė jį, tarytum smaigė daugybe peilių ar degino iki raudonumo įkaitintu iešmu. Ausyse spengė, švilpė ir leido manyti, jei tai nesibaigs, šie garsai visiškai apkurtins. Nebežinodamas ką daryti, Astas stovėjo koridoriaus vidury: norėjo eiti, bėgti, kažkaip išsigelbėti, tačiau negalėjo pajudėti iš vietos. Kojos klimpo į nepermatomą tamsą ir virtusios švininėmis, keistai didelėmis, tiesiog gremėzdiškomis, visiškai nebeklausė. Jis stengėsi pajudinti ranką, paliesti nesuvokiamai pasikeitusias kojas, tačiau ranka irgi neklausė – jos lyg nebuvo. Ranka turėjo būti, Astas žinojo – ji yra, tačiau šiuo metu ši kūno dalis jam nebepriklausė. Siaubinga baimė kaustė protą ir vertė ieškoti išsigelbėjimo, kuris privalėjo būti kažkur čia, netoliese, tačiau netekus visų veiksmų, vargu ar bebuvo įmanoma kažką pakeisti. Staiga koridoriaus gale kažkas sprogo ir atsiskyręs liepsnojantis rutulys, užpildęs visą ribotą koridoriaus erdvę, žaibiškai ėmė artėti. Astas pajuto, kaip kūnas netenka svorio ir atitrūkęs nuo žemės, nežmonišku greičiu krinta iš protu nesuvokiamo, neišmatuojamo aukščio. Jis sukosi, vartėsi neapibrėžtoje tuštumoje, nežinia į ką skaudžiai trankėsi, kol pagaliau, kaip iš dangaus nukritęs didžiulis meteoritas, rėžėsi į kažką labai kietą ir išsitiesęs visu ūgiu, nebepajudėjo. Skausmas visame kūne pasikeitė, berods, dar sustiprėjo ir tiesiog vertė netekti sąmonės, o gal netgi mirti. Visiškai netikėtai, labai iš toli, perrėkęs nežemišką švilpesį, pasigirdo nepažystamo vyro balsas:

 

– A, pagaliau atsigavai? Šaunuolis, šaunuolis…

 

Astas pabandė praplėšti akis, tačiau atsekusi paskui, ta pati ryški, akinanti šviesa tebesklido kažkur iš viršaus ir taip varstė akis, kad atsimerkti buvo tiesiog neįmanoma.

 

 – Tau pasisekė, vaikine, – vėl prašneko tas pats paslaptingasis balsas, kuris ką tik grąžino Astui realius jausmus. – Nevisi išgyvena. Juolab, kad tave iš pačio pragaro ištraukė. Gajus pasirodei. Šaunuolis, ilgai gyvensi. Na gerai, ilsėkis. Dabar tau tik tai ir te svarbu.

 

Astas pajuto kaip tvirta, vyriška ranka draugiškai patapšnojo jam per petį. Vargais negalais įstengęs truputėlį pramerkti akis, jis išvydo virš savęs pasilenkusį barzdotą, akiniuotą, nebejauną vyrą baltu chalatu. Tačiau vyras nelabai domino Astą. Kur kas labiau jam knietėjo išvysti tos nelemtos, mistinės šviesos šaltinį. Pramerktas akis akino virš galvos kabančio galingo prožektoriaus spinduliai. Giliai atsidusęs, su kaupu patenkinęs savo žingeidumą, Astas vėl užsimerkė. Buvo neapsakomai karšta, o prožektorius prilygo negailestingai, kepinančiai dykumos saulei. Baisiai norėjosi gerti.

 

Invalido vežimėlis lengvai riedėjo ilga alėja, kuri, berods, neturėjo nei pradžios, nei pabaigos ir susiaurėjusi prie horizonto, vedė tiesiai į dangų. Iš abiejų alėjos šonų maloniai šlamėjo seni, išsikeroję medžiai. Tankiose, net dienos šviesą sunkiai praleidžiančiose šakose čiulbėjo daugybė įvairiabalsių paukštelių. Rūpestingi gydytojai gydė kūną, ramybė – sielą.

 

Jauna, nedidukė, juodbruva slaugė, pasipuošusi baltu it sniegas chalatu ir apsirišusi tokios pat sniego spalvos skarelę su raudonu kryžiumi, kuri patikimai slėpė ne vien plaukus, bet ir kaktą, skruostus, kaklą, – viena ranka stūmė vežimėlį, o antroje laikė prakąstą obuolį. Laikas nuo laiko ji stabteldavo, atsikąsdavo sultingo vaisiaus, grakščiai aplaižydavo ant lūpų ištryškusias sultis ir bereikšmiai įbedusi žavų tamsiai rudų, apvalių akių žvilgsnį į priešais besitęsiančią smulkiais akmenėliais grįstą alėją, neskubėdama žingsniavo toliau. Berods, tai buvo nelabai įdomus, tačiau įprastas, kasdienis jos užsiėmimas, nes keistai sustingęs, pamaldus, bet tuo pat metu išdidus slaugės veidelis mokėjo tik liūdėti ir užjausti.

 

Astas net neįsivaizdavo kiek laiko praleido šitoje ligoninėje kol atgavo sąmonę: dieną, dvi, savaitę… Atsigavęs jis jau keletą dienų gulėjo balta pataline užklotoje lovoje nejudėdamas, prijungtas prie nežinia ką rodančių medicininių prietaisų, kuriuos laikas nuo laiko įdėmiai sekė besikeičiantys gydytojai. Tik šįryt, matyt likę patenkinti ligonio būsena, gydytojai atjungė visus stebėjimo prietaisus ir suteikė galimybę įkvėpti gryno oro. Todėl šis netikėtas pasivaikščiojimas Astui buvo tikra staigmena.

 

Atmintyje teišliko naktis. Danguje ryškiai švietė mėnulis, o žvaigždės taip priartėjo, jog norėjosi ištiesti ranką ir pasiekti kurią nors iš jų. Tą nuostabią naktį jie pateko į pasalą. Negailestingai švilpė kulkos, aidėjo sprogimai. Skeveldros skaldė uolas ir negailestingai kapojo nedidukų, jaunų krūmokšnių šakeles. Šalia kovęsis arabas sukniubo sužeistas, o gal nebegyvas. Astas bandė prišliaužti prie bendražygio, jam pagelbėti ar bent jau pasinaudoti jo ginklu, nes savojo apkaboje teliko tik keli šoviniai. Netikėtai visai šalia, kurtinamai driokstelėjo sprogusi granata, o gal iš minosvaidžio paleista mina. Akis apakino ryškus sprogimo blyksnis. Krūtinėje Astas pajuto nestiprų, bet deginantį skausmą. Kūnu tekėjo kažkas šiltas ir lipnus. Akimirksniu kojos ir rankos nutirpo, tapo lyg vatinės pliušinio meškiuko letenos, ir visiškai atsisakė vykdyti savo pareigą. Nebesigirdėjo šūvių; tik keistas, bjaurus spengesys pripildė ausis ir kaip replėmis suspaudė galvą. Apsivertęs aukštielninkas, Astas įsistebeilijo į žvaigždėtą dangų, kuris krito ant jo, sukosi, neapsakomu greičiu bauginamai artėjo ir tuoj, tuoj turėjo prispausti savo sunkia mase. Nuleidęs galvą ant kietų akmenų Astas pajuto kokie jie minkšti, minkštesni už bet kokią pūkinę pagalvę – malonūs ir žadinantys didžiulį norą miegoti. Galva gulėjo ramiai, o akyse pamažu viskas blanko, blėso, nyko, kol įsiviešpatavo visiška tamsa – nebeskaidrinama mėnulio, nebemarginama žvaigždžių. Jis nejuto skausmo, nebijojo mirties, net nemąstė apie tai kas nutiko. Tuo momentu, kaip niekada anksčiau, Astui pasidarė vi¬iškai vis viena kas su juo bus toliau. Ir tik vienas vienintelis nepaprastai keistas jausmas neleido atsisveikinti su šiuo pasauliu: tarytum nuo kūno atsiskyrusi dvasia dar plazdėjo, klajojo aplinkui, bet irgi tuoj turėjo kažkur išlėkti. Tačiau prieš ilgą kelionę ji dar privertė pagalvoti:

 

„Mirštu… Jau mirštu… Pagaliau mirštu…“

 

Ir tamsa, visiška tamsa, beribė, beerdvė, sunki ir panaikinusi tolimesnį egzistavimą. Tuštuma ir išnykimas… Tarytum kažkas ėmė ir išjungė gyvybę kaip elektros lemputę. Išjungė ir tam tikrą laikotarpį ištrynė ne tik iš atminties, bet ir iš gyvenimo. Nebuvo nieko, tik ta žudanti tuštuma, tamsa ir neegzistavimas, kol…

 

Mergina baltu chalatu sustojo prie vieno iš daugybės suoliukų ir rūpestingai apsuko invalido vežimėlį taip, kad pro tankias šakas besiskverbiantys ryškūs saulės spinduliai nekristų jos slaugytiniui į akis. Pabrukusi po savim ilgą sijoną, kuris labai panėšėjo į vienuolės apdarą, ji atsisėdo ir atsirėmė į kietą suolo atlošą. Astas nematė merginos, o tik jautė jos artumą, jos būvimą šalia, net girdėjo, ar bent įsivaizdavo girdys jos alsavimą ir kartkartėmis keistą kandamo obuolio traškesį. Ieva valgė draudžiamą vaisių.

 

– Mes jau atvažiavome? – Net pačiam Astui savo balsas pasirodė keistas, negirdėtas, nesavas – taip seniai jis nebuvo ištaręs nė žodžio. Tvarsčiai veržė krūtinę ir neleido laisvai mėgautis seniai pamirštais gryno oro aromatais. Plaučiams trūko deguonies ir ištaręs keletą žodžių, Astas vos neužduso.

 

– Taip, – trumpai, sausokai sučiulbo plonytis, mergiškas slaugės balselis. Minutėlę patylėjusi ir, turbūt supratusi, jog mažokai pasakė, ji paaiškino: – Tau dar negalima toli. Gydytojai neleidžia…

 

Sukaupęs visas jėgas, kaip galima daugiau įkvėpęs sauso, gerklę džiovinančio oro, Astas vėl paklausė:

 

– Kiek laiko aš jau čia, jūsų ligoninėj?

 

– Tiksliai nežinau – apie mėnesį. – Slaugė pasidarė truputėlį kalbesnė, o gal kalbėtis su ligoniais tebuvo jos profesine pareiga. Kaip ten bebūtų, mergina tęsė: – Girdėjau, tau labai pasisekė. Tave išnešė iš mūšio lauko. Netekai daug kraujo. Vos per plauką granatos skeveldros nepalietė širdies, o kulkos suvarpė pilvą. Kiti su tokiais sužeidimais paprastai miršta, o tu, kažkokio stebuklo dėka pradėjai gyti ir greitai visai pasveiksi…

 

– Puiku, ilgai gyvensiu. – Astas sugebėjo net nusišypsoti. Jis pajuto, kad kvėpuoti ir kalbėti darosi kur kas lengviau. Liežuvis tarytum išsimankštino, prisiminė savąją paskirtį ir vėl ėmėsi savojo darbo. Deja, tuo pat metu aštrus skausmas pervėrė kairįjį šoną. Astas stengėsi pasisukti į merginą, tačiau negalėjo net krustelti.

 

– Nedaryk staigių judesių, – pastebėjusi, kad ligonis nori atsigręžti, perspėjo slaugė. – Žaizdos ir siūlės po operacijos dar nevisai užsitraukę, – paaiškino ji. – Būk atsargus. Jei tau pasidarys blogiau, nuo gydytojo klius man.

 

– O aš bent jau vaikščiosiu?.. – paklausė Astas.

 

Netikėtai jį persmelkė baisi mintis.

 

„O kas jei… Po velnių! O jei tapsiu gyvu lavonu! Invalidas…“

 

Tačiau tarytum perskaičiusi siaubingas ligonio mintis, gailestingoji seselė suskubo jas paneigti:

 

– Ne, ne, viskas bus gerai. Gydytojas sakė, kad netik vaikščiosi, o net pamirši apie sužeidimą. Tau padėjo Alachas. Tik jam turi būti dėkingas…

 

Likęs patenkintas merginos atsakymu, tačiau nesusidomėjęs pasiūlymu už grąžintą gyvybę visą likusį gyvenimą dėkoti Alachui, Astas dar sykį pakartojo bandymą atsigręžti, bet veltui: sustingęs kūnas neklausė ir tik aštrūs diegliai varstė jį perspėdami, kad verta likti tokioje pozoje į kurią jį pasodino.

 

– Kuo tu vardu, – pagaliau susitaikęs su visišku neveiklumu, paklausė Astas. – Pastebėjau, tu labai graži…

 

Mergina atsistojo ir matyt supratusi, kad šis jos slaugytinis nepaprastai užsispyręs, gan staigiu judesiu apsuko invalido vežimėlį į savo pusę. Prasiskverbusi pro tankią medžių lapiją saulė krito jai ant veido. Išlindusi iš po glotniai galvą apgobusios skarelės nepaklusni juodų plaukų sruoga sutvisko sidabro spinduliais. Mergina vėl atsisėdo. Pro prasiskyrusius ilgo, balto chalato skvernus, kyšančios iš po tokio pat ilgo, storo audeklo sijono, pasirodė nuostabios, tamsios, tarytum gerai saulėje įdegę blauzdos.

 

– Džošia, – atsakė ji ir tarytum dėl kažko susigėdusi, nuleido žavingų akių žvilgsnį į juodais akmenėliais grįstą alėją. Tačiau tuoj pat įsidrąsinusi ji vėl pažvelgė į smalsųjį ligonį ir pridūrė: – Dažnai mane vadina paprasčiausiai Džo. – Putlokas jos lūpas pravėrė šypsenėlė…

Numirėlis rogėse

I

    "Rytą atsibudau rogėse. Nei kodėl, nei kada ten atsidūriau aš nežinojau. Baisiai skaudėjo galvą, ją šiek tiek pakreipęs pastebėjau nuo šalčio mėlynuojančius pirštus, o pabandęs pasirąžyti supratau, jog esu baisiai tvirtai susuktas į kilimą. Tą pat akimirką vėl užmigau, o ir neužmigusiam man mažai ką būtų pavykę nuveikti - buvau baisiai išvargęs, iš išgąsčio nė žodžio nesugebėjau ištart."

    Kitą valandą greitosios pagalbos automobilis visu greičiu judėjo link įvykio vietos. Išgirdę apie įvykį įšokti spėjo ir ant suoliuko sėdėjo keturi žmonės. Vyriausiasis gydytojas Bimbiras mintyse svarstė, ar šį kartą pavyks nelaimėlį išgelbėti. Paskutiniuosius keturis kartus jis nesuspėjo laiku atvykti suteikti pagalbos.

    "Penktas - laimingas!" - taip Bimbiras pabandė užvesti kalbą su kolegomis.

    Pietrusas, sėdėjęs priešais Bimbirą, įlipo tik ieškodamas nuotykių. Jis, jaunas studentas, bijojo būti paprašytas suteikti pirmąją pagalbą, nes medicinos pradmenų paskaitas praleido stebėdamas laikrodį ir skaičiuodamas, kiek liko laiko iki pabaigos. Važiuoti į pagalbą jis mėgo, kadangi čia nuolat įvykdavo kas nors netikėta, nuolat reikėjo skubėti, likdavo mažai laiko apmąstymams, ypač kai apie ką mąstyti nelabai buvo.

    "Oi Bimbirai, man tai dar tik ketvirtas" - Pietrusas negalvodamas pasakė.

    "Kodėl tu taip pasakei? Juk Bimbiras sakė, kad penktas laimingas. O tu kiši savo ketvirtą nereikšmingąjį važiavimą ir gadini mūsų nuotaiką." - papriekaištavo Giedrė, vienintelė moteris mašinoje.

    Ji sėdėjo šalia Bimbiro ir nuolat šiam ką nors sušnibždėdavo į ausį - tik kažin ar Bimbiras klausė. Jei kas nors iš grupės turėjo rūpintis dėl dar vieno mirtino atvejo, tai buvo Giedrė, nes jai reikėjo prireikus nukentėjusiajam suteikti pirmąją pagalbą, o šią suteikti negyvėliui - nesmagu.

    Ketvirtas, bet ne paskutinis susigūžęs ir nutilęs kamputyje tylėjo Vykintas. Jis - Pietruso geriausias draugas, o Pietrusas kartu ir vienintelis jo ryšys su kitais keleiviais, pagalbos automobiliu ar, išvis, medicina.

    "O koks tau laimingas?" - pasiteiravo Bimbiras, kuris buvo draugiškiausias iš visų, o tuo pat ir nekenčiantis tylos.

    "Laimingas? Juk žinai, kad aš netikiu nei laime, nei sėkme, nei kitokiais burtais. Mūsų rezultatas priklauso nuo to, kiek pasistengsime, o mažiau jaudindamiesi turime didesnę galimybę išgelbėti nelaimėlį. Tad tikiuosi, kad Pietrusas daugiau mūsų neblaškys. Gerai, Pietrusai?" - savo mintis išdėstė Giedrė.

    "A-ha" - pasakė Pietrusas.

    "Komanda, kažkur čia lipsime. Kur tiksliai nežinau, bet kai pamatysiu roges su kilimu, tai iš kart sustosiu." - pasigirdo penktojo ir paskutinio žmogaus scenoje, vairuotojo, balsas.

    Tada gydytojas su savo padėjėjais aptiko vargšą "numirėlį", kaip jį tik pamatęs pavadino Pietrusas. Jis iš ties nepriminė nieko daugiau nei atšalusį kebabą. Rogės - tinkamos tik penkiamečiui, labai mažų matmenų. Kilimas - toks didžiulis, kad net nesimatė žmogaus dalių. Net iki šiol optimistišku išlikęs Bimbiras dabar kando lūpą - o kas jeigu išsukant iš kilimo kartu išsisuks ir oda, o liks vien mėsa ir kaulai?

    Tačiau nieko tokio nenutiko. Net nereikėjo atlikti dirbtinio kvėpavimo. Tas žmogus net nebuvo sušalęs. Jis net trumpam prabudęs spėjo pasikeisti keliais piktais žodžiais su Pietrusu. Vyriškį gydytojas kartu su vairuotoju greitai išsuko iš kilimo, užkėlė ant neštuvų, nunešė į mašiną, įkėlė, sulipo, ir nuvažiavo.

    Buvo kelios priežastys, dėl kurių žmogus buvo išgelbėtas. Pirma, buvo vasara, tad ne mažiau nei dvidešimt laipsnių šilumos, o "numirėlio" rankos tebuvo nudažytos mėlynai. Antra, ant jo kūno nesimatė žaizdų, tad fiziniu požiūriu žmogus buvo sveikas. Trečia, tai buvo laimingasis, penktasis kartas.