Autorė: Milra

 

-  Dar kartą sakau ne! Man nereikalinga jokia pagalba ar gailestis. Kad ir kaip jus gerbiu ir myliu, bet dabar prašau palikite mane vieną. – Paskutiniu metu jos gyvenimas pasisuko visu šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Dar taip neseniai ji gyveno nieko neįpareigojantį, saugų, puikaus vyro puikios žmonos gyvenimą. Bent jau ji ir aplinkiniai taip manė, bet kaip dažnai nutinka – likimas iškrėtė jai žiaurų pokštą. Ir dabar ji sėdėdama šitame kambaryje rauda gailėdama savo sudaužytų svajonių ir gyvenimo.

 

-  Gerai mieloji, aš tave suprantu, dabar kalbi ne tu, o neviltis ir liūdesys. Tu pailsėk, nusiramink ir apie viską pamastyk.

 

Džeidė pakėlė galvą. Jos akys buvo paraudę ir apsiblausę nuo ašarų.

 

-  Gerai, aš būtinai pagalvosiu, bet supraskite, aš tikrai nenoriu nieko naujo imtis. Na paprasčiausiai ne dabar. Dar ne dabar, - ji kalbėjo jausmingai, o ašaros riedėjo degindamos skruostus.  – man reikia susivokti savyje ir situacijoje kurioje aš dabar esu. Jūs ir pats man ką tik  patarėte pamastyti. O po Roberto išdavystės, paskui mirties, o gal reikėtų sakyti mirties po to išdavystės…?

 

- Mieloji, - pagyvenęs vyriškis suprantamai nusišypsojo, palingavo galvą ir priėjęs prie Džeidės tėviškai apkabino ją. – ką aš, ne ką mes visi be tavęs darytumėm. Dabar aš einu, o tu apie nieką negalvok ir pailsėk, pamiegok ir pamatysi, kad ne viskas taip blogai, kaip tau atrodo. Juk tu dabar laisva moteris, tau nieko netrūksta, tu privalai pradėti naują gyvenimą.

      

Mergina vos vos šyptelėjo žiūrėdama į poną Hofmaną. Jis visada buvo labai rūpestingas, atidus ir geras Džeidei. Jie su jos tėvu buvo seni, dar mokyklos laikų draugai. Paskui, kai berniukai suaugo ir tapo vedę vyrai, tęsė bendravimą šeimomis. Džina, Džeidės mama, su Miranda Hofman tapo geriausiomis draugėmis. Mirus Džeidės tėvams Piteris ir Miranda Hofmanai atstojo jai tėvus. Jie rūpinosi mergina, padėdavo kai būdavo sunku, džiaugdavosi, kai jai sekdavosi. Staigi Mirandos liga ir mirtis Džeidei buvo tolygi jos motinos mirčiai antrą kartą. Džeidė Berns buvo dėkinga Hofmanams už paramą, meilę ir šilumą. Jų sūnus Maiklas buvo jai kaip brolis. Jie buvo vienmečiai, todėl vaikystėje kartu žaisdavo, pešdavos, bet visada vienas už kitą stodavo mūru. Vėliau, kai Džeidė ištekėjo už Roberto, jų keliai išsiskyrė. Roberto dėka, nutrūko ryšys su žmonėmis, kurie ją mylėjo, nes jis visada tvirtino, kad dabar ji turi jį - savo vyrą ir visa kitą jos turėtų nedominti. Jis sakydavo, kad dabar jo pareiga ja rūpintis.

 

- Aš nusiraminsiu. Jūs teisus, man reikia pradėti viską iš naujo. Dabar kai to niekšo Roberto nėra aš tapau laisva. Bet ką man su ta laisve daryti? Aš nieko konkretaus nemoku.  

 

- Na jeigu tik tokios problemos, - nusišypsojo Hofmanas. – mes tau padėsime. Kaip ir sakiau, pailsėk, o ryt apie tai pasikalbėsime. Maiklas ryte atvažiuos tavęs pasiimti ir atveš pas mane į darbą. - Džeidei buvo gera, kad po žmogaus, kuriuo ji aklai tikėjo išdavystės, ji buvo ne viena.

 

-          Ačiū jums, - pabučiavo ji senuką. – Jei ne jūs, tai nežinau kas su manimi būtų. – Ji apkabino jį su didele meile. Ji jautėsi saugi, o tai svarbiausiai. – Man džiugu, kad galiu jus vėl apkabinti. Visą tą laiką man labai to trūko. Ačiū jums už viską.

 

-           Man malonu tau padėti, tu man kaip dukra. Nors Robertas ir stengėsi padaryti viską, kad mes tave pamirštumėm, bet patikėk jam tikrai nieko iš no nebūtų išėję.

 

Jis pakilo ir nuėjo link durų. Paskui dar kartą atsisuko:

 

-          Pailsėk, o ryt pakalbėsim. Iki ryt.

 

-          Gerai, iki.

 

Džeidė liko viena savo naujame mažame, bet jaukiame namelyje. Ji galėjo net ir dabar gyventi visai kitokį gyvenimą. Merginos tėvai buvo pakankamai turtingi žmonės ir paliko nemenką kapitalą, bet ji nelietė savo palikimo. Ji norėjo gyventi savo gyvenimą, būti paprasta moteris ir viską pasiekti pati. Robertas jai dažnai tvirtindavo, kad ji nieko nesugebanti, bet jos ego nebuvo palaužtas. Džeidė tikėjo, kad ji stipri ir gali paimti gyvenimą į savo rankas. Žinoma ji kas mėnesį gaudavo taip vadinamą išlaikymą, tam tikrą dividendų sumą nuo tėvų palikimo. To pareikalavo ir viską sutvarkė jos globėjas Hofmanas. Jis rūpinosi jos pinigų investavimu ir jau dabar Džeidė buvo labai turtinga moteris, kurios nekankino pinigų karštinė.

 

Ji apsigyveno mažame miestelyje. Jai patikdavo sėdėti lauko terasoje, gerti kavą ir matyti kaip verda miestelio gyvenimas. Žmonės čia buvo malonūs. Ji po truputį pradėjo atgauti jėgas po  likimo iškrėsto žiauraus pokšto. Tuo labiau, kad šiame miestelyje gyveno jos senoji geroji auklė Doroti, kuri dabar ateidavo ir padėdavo Džeidei, kai jai reikėdavo pagalbos. Ją supo žmonės kurie ją tikrai mylėjo ir kurios ji mylėjo. Ji galutinai nusiramo ir užmigo.

 

Pasigirdo beldimas į duris. Džeidė pramerkė akis. Saulė buvo aukštai, vadinasi jau rytas. Beldimas netilo. Užsimetusi chalatą, ji nulipo į apačią atidaryti durų. Už durų stovėjo Maiklas Hofmanas su dideliu pliušiniu meškinu.

 

-  Pamačiau jį vitrinoje, jis buvo labai nusiminęs ir vienišas. – Plačiai šypsojosi Maiklas.- Jis prašė, kad jį paimčiau. Pamaniau, kad pas tave atsirastų vietos naujam gyventojui. Manęs tu juk nepriimi.

 

- Užeik, juokdarį tu. – nusišypsojo ji.

 

Jis padavė jai žaislą ir pabučiavo į skruostą.

 

-          Tėvas sakė tave paimti ir užvežti pas jį į biurą. Taip kad prauskis, renkis ir eime. –Linksmai kalbėjo Maiklas.

 

-          Tu ką juokauji? – Išsigando Džeidė.

 

-          Ne, aš visai rimtai.

-          Aš negaliu, - užsikirto ji, - aš… man taip per greitai.

 

-          Aš, man – juokėsi jis, - ruoškis greičiau. Pradėsim tavo gyvenimo naują etapą. Aš tavimi pasirūpinsiu.

 

Džeidė nuėjo į dušą, nusiprausė, persirengė, išsidžiovino plaukus, pasidažė ir nusileido į apačią, kur jos jau aiškiai nekantraudamas laukė Maiklas.

 

- Aš dar mielai išgerčiau kavos.

 

- Nėra kada – paskubomis tarstelėjo Maiklas. – Pas tėvą išgersi. Einam.

 

Jis beveik tįste ištempė iš namų ir įsodino į mašiną.

 

- Beje, mes šiandien užkviesti vakarienei. – Pradėjo Maiklas, kai jie važiavo Piterio ofiso link.

 

- Apie tai negali būti nei kalbos – piktai nukirto Džeidė.

 

- Kas čia tokio? Juk valgyti tau reikia. Tai koks skirtumas kur ir su kuo?

 

- Pasakiau ne ir baigta kalba. Man per akis vakarėlių, naujų pažystamų ir kalbų apie nieką. Prisiklausiau viso to gyvendama su savo vyreliu.

 

- Kaip nori, bet tėvas labai nusivils, - metė savo kozirį Maiklas. Jis žinojo, kad ji negalės jam atsakyti. – Jam šita vakarienė labai svarbi. Tai ne šiaip vakarienė, o verslo.

 

 Ji ilgai tylėjo ir nieko neatsakė. Likusią kelio dalį jie praleido tylėdami.

 

Privažiavus prie ofiso Maiklas sustojo:

 

-          Manau toliau tu norėsi eiti viena? Ar rasi?

 

-          Taip, ačiū kad pavežei.

 

-          Kai galvosi grįžinėti pasuk, parvešiu.

 

-          Ne, ačiū, parvažiuosi taksi.

 

-          Kaip nori, bet gali pasukti, tikrai mielai parvežčiau ir užmokesčio neimčiau, na nebent pavaišintum kava.

 

-          Būtinai pavaišinsiu, bet kitą kartą. Iki. – Džeidė išlipusi iš prabangios Maiklo mašinos, šyptelėjo ir pamojavo jam. Maiklas atsakė jai tuo pačiu ir nuvažiavo.

        

Piteriui Hofmanui priklausė kino kompanija. Žmonės jį laikė geru, bet tvirto charakterio bosu. Jis turėjo nepaprastą įžvalgumą. Jam sekėsi surinkti stiprų kolektyvą. Jis nebijojo pasakyti, kad jam nepatinka darbuotojo atliktas darbas ir kad viskas turi būti perdaryta. Nors šuniui ant uodegos nueidavo mėnesio ar kelių mėnesių darbas, bet galiausiai visi sutikdavo, kad būtent jis ir buvo teisus. Piteris nevengdavo pagirti ir paskatinti žmonių už puikiai atliktus darbus. Žmonių norėjo su juo dirbti, bet jis ne su visais norėjo dirbti.

Autorė: Lilija Juodvarnis

 

… Ir po viso to dabar jaučiu špygos skonį. Špygos skonis, sakyčiau, savotiškas – gurmanams. Kaip pelėsinio sūrio: jei nedaug, tai tarsi intelekto, aristokratijos, prabangos ir gero tono trupiniai. Jei daug – savižudybė ir dar smirda pastipusia žiurke.

 

 

Aš dabar ir smirdžiu kaip patologo anatomo atliekų duobė, nes mane nekaltai gyvenimas užplakė špygomis. Dabar, kai niekas nemato, nekalbina ir nekreipia dėmesio, galiu toliau tirti man tekusio  likimo šūdo kilmę.

 

 

Taip, visi ant manęs nusispjovė: nei pinigų, nei garbės, nei įvertinimo, nei palaiminimo iš aukščiau… Jokio įrodymo, kad mano dienos turi kokios nors išliekamosios vertės. Apsėdo beviltiškumas. Gal man dabar tikrai per visą pilvą nesiseka?

 

 

Pagalvokim. Čiaupas varva, lova tragiškai nepatogi ir labiau primena  Geležinę Mergelę nei poilsio patalus. Gal ir gerai, kad joje miegu viena, nes ką nors pasiguldyti būtų gėda. Galvoje spengia, man savivertės komplikacijos, nevaikštau, esu įkalinta savo pačios atminties.

 

 

Nesiprausiu, nevalgau, jaučiu gangrenuojančią valią, žaizdos šlapiuoja. Man reikėtų susiimti ir pradėti rūpintis savimi. Bet aš dabar negaliu, negaliu kovoti su likimo špyga. Ji mane nubloškė į kampą.

 

 

O kampe, dėkui baimei ir siaubui, radau stiklą dvokiančio dzūkų pilstuko. Jei jau nėra laimės, tiks atšvęsti ir genialią pirštų kombinaciją – špygą. Vis gersime ne po vieną… ir lauksime mirties.

 

 

Giltinė, besisupdama ant dalgio, vis tiek turi pasirodyti kada nors. Jos čia labai laukia… Kaip sakė maestro Juozas Erlickas: „šičia tamstą labai myli“…

 

 

Jei ateis, įpilsiu ir Juodąjai. Gal gers. Jei negers, tai et… Kokia čia giltinė? Jei bus kiaura ir šiaurio kedenamais šonkauliais, nedrūta ar nedrąsi, ji - ne mano giltinė.

 

 Atiduosiu, kas jai priklauso, ir gersiu toliau.

 

 

Gersiu taip labai, kol ateis dar viena. Tik jau ta turės būti geroka alkoholikė, kad mane patiestų, ryškiai įraudusiais žandais, prasagstyta sermėga. Turės matytis, kad nelaboji vartėsi Dievo daržinėje, apibrozdinusi krūtis ir pasturgalį, patinusia „nuo darbo“ nekaltybe. Va, tokia giltinė būtų man kaip tik - nesuverdama srėbtuvės keiksnojanti amatą giltinė.

 

 

Su ja išgėrusi dar lašą galėčiau jau mirti ir aš. Bet  kaip gyvenime dažnai būna- špyga susiraito ir ten, kur retas  ranką nuo gramo jaučia… Špyga.

 

 

Girta giltinė kirstų pro šalį ir nukirstų kažką kitą, ne mane, o aš girta kaip mirties dalgis palūžčiau po stalu ir pamirščiau pati kaip nors nusidaigoti.

 

 

Va, taip visi alkoholikai ir gyvena, gyvena kaip katės devynis gyvenimus… O dešimtas… Dešimtas turbūt jau susinervinęs parodo špygą.

 

  

 

Po velniais, visokio plauko rašytojus reikia uždrausti. Va, sėdžiu tame pačiame virtuvės kampe, nugara į  langą ir  blevyzgoju kaip Vaižgantas po aštuonių bokalų naminio alaus.

 

 

Gyvena tie poetai  kaip „nužnike“, jei aplink juos nuo gėrimo neprišikta, tai jie kalba taip riebiai, jog iš burnos mėšlas drimba… „Šiandien taip elegantiškai sminga, sninga žemėn vyšnių žiedais“ – kaip tik jie neapgaudinėja liaudies gulbės giesme – „Vabalai atkartoja žvaigždžių kelius“…  O gal vis tik atvirkščiai.

 

 

 

 

Autorė: Solveiga Žibaitė

         

Turiu praeiti pro švyturį. Jis mane baugina tom savo iškilmingai raudonom ir baltom juostom ir melsvu varpeliu virš durų. Žinau, kad tai tik pastatas, bet turiu priežasčių turėti  priekaištų ir įtarimų dėl ganėtinai keistos jo pastatymo vietos. Viršūnę su šviesos šaltiniu gali matyti nebent pakilęs virš tankios lapijos. Man keista, juk švyturys turėtų būti matomas iš toli. O čia jį supa tankus aprėdas. Nors kamienai šalia pat švyturio nestūkso, tačiau sunku patikėti, kokie šakoti ir lapoti tie medžiai viršūnėse. Aš vis stebiuosi, kaip net pačių tolimiausių, ploniausių šakų nenulaužia prakeikti musonai. Juk jiems švilpiant, rodos, net pats švyturio stuomuo linguoja. Anksčiau svarsčiau, kad galbūt yra tokia galimybė, kad švyturys neveikia, tačiau vieną naktį parymojusi prie lango į vandenyno pusę, vis dėlto pastebėjau periodiškus šviesos pliūpsnelius. Tačiau man vis tiek rodosi, jog toks švyturys tiesiog negali būti naudojamas pagal paskirtį. Visa galva kupina abejonių, ateinu į paplūdimų: siaurą smėlio ruožą, vietomis akmenuotą. Visai nepanašų į tuos lankstinukuose reklamuojamus, kur smėlis baltut baltutėlis, o vanduo švarut švarutėlis, skaistut skaistutėlis. Atsisėdu šalia į pražiotą burną pražiotos uolos ir imu kvėpuoti. Traukti į save orą. Įelektrintą, tylaus šnabždesio ir audros nuojautos pritvinkusį orą, savaime cirkuliuojantį į mano plaučius ir atgalios, pripildantį mane tos pačios pulsuojančios energijos, kokia tvinksi ir pačios žemės gelmės. Įelektrintas. Kaip ir mano širdis, skaudžiai ir aštriai besidaužanti į šonkaulių narvą. Kaskart prie jo prisilietusi, paleidžia elektros išlydį, nutvilkantį mane iki pat kojų pirštų galiukų. Tai aš – gyva, bet pati save naikinanti. Čia – visai nepažįstamoje vietoje. Nežinau, kiek čia užtruksiu Turbūt tiek, kiek reikės. Nei daugiau, nei mažiau. Saulėlydžio liepsna jau gęsta ir į mano plaukus bei mintis įsisuka vėjas. Rusvos garbanos plaikstosi visomis pasaulio šalių kryptimis, dengia lūpas, akis, nepaliaudamos raitosi it gyvatės ant Gorgonės Medūzos galvos. Artėja audra. Galinga. Aplinkui tylu, bet posakis ,,tyla prieš audrą” čia negalioja: čia visada tylu. Nė joks egzotiškas paukštis nesugiedos savos dainelės. Aš matau juos medžiuose, įvairiausių spalvų, keisčiausių snapų formų, matau juos lakiojančius aukštai ir žemai, vienų sparnai siauri ir maži, kitų – it parašiutai, bet niekada negirdžiu jų giedančių. Ir kažkodėl apie tai susimąstau tik dabar. Matyt, per daug buvau susitelkusi į save, savo tragediją. Visko gali būti. Viskas realu taip pat, kaip ir reliatyvu. Šiuo atveju viskas tiesa. Klaidos nėra net galimybių sąraše. Viskas, ką padarysi, bus įrašyta prie punkto ,,teisinga”. Taip jau yra, buvo ir bus. Toks pat gamtos dėsnis kaip saulė leidžiasi vakaruose ar obelys žydi pavasarį, retomis išimtimis rudenį. Gamtos dėsnis. Gamta visada pažeria netikėtumų laviną. Taip ir dabar: tikėjusis ramiai paniurksoti paplūdimyje, su priversta gėdingai trauktis, mat jūra įsišėlsta ir bangos skalauja jau kone pusę paplūdimio. Kadangi vėjas nerimsta, o priešingai, stiprėja, braunantis pro medžius jų šakos skaudžiai braižo odą ir vis taikosi išdurti akis. Nelūžta, bjaurybės. Suėmęs gali lenkti kiek tik nori, bet tik atšoks ir sugrįš į vietą it guminė. Išeitų gera katapulta. Kažkada naktimis sapnuodavau, kad kažkokioje neapibrėžtoje vietoje nulenkiu patį storiausią medį iki žemės, įsisėdu ir pasileidžiu. Tolumoje matosi sala. Matau ją, didelę ir švytinčią, trokštu nusileisti jos glėbyje, bet taip niekada nebūna: tik trinkteliu į vandenį kaip į lentas ir skęstu, dūstu, bet tik sapne. Atsibudusi kvėpuoju be trikdžių ir apskritai nesu turėjusi su kvėpavimo takais, bet galim sakyti, kad skendimo jausmą pažįstu ir galėčiau apibūdinti: agonija, bet kartu ir viliojanti gelmė. Maža kas joje gali laukti. Norėčiau, kad lauktų. Liusjenas turbūt laukia. Niekaip nesulaukia. Teks jam dar pakentėti. Man irgi teks iškęsti tą šaltį, netikėtai užėjusį salei nusileidus, kol grįšiu į savo trobelę. Jau išeinu į proskyną, kur stovi burtų krautuvėlė. Dabar jos durys paremtos lenta, langai užkabintom langinėm. Ji atrodo tokia apleista ir vieniša, kad sunku patikėti, jog čia buvau vos prieš menką valandėlę. Nors atrodo, kad kur kas anksčiau. Čia taip greit stoja naktis, sutemos, berods, net neegzistuoja. O kur aksominė mėlyna, kurią aš taip mėgdavau? Nėra. Dingo. Surijo? Mano mėlyną! Liusjenas. Juk tas laikas jam priklausydavo. Dabar jau ne. Todėl kerštauja. Gal kol pareisiu, ir rytas išauš? Geriau tegul nebando. Man reikia miego. Miego, miego, miego. Kad rytą atsibusčiau ir turėčiau jėgų. Ne šiaip egzistuoti – gyventi. Tiek jausmų išbandyti, kiek nė vienas nėra išbandęs. Tačiau anksti apie tai galvoti. Pirma – miegas. Jis išvalo mano sielą kaip smarkiai putojantis vandenilio peroksidas. Pasiekia visus užkampius ir išblizgina iki tobulumo. Bet aš susiteršiu. Ir joks vaistininkų vandenilio peroksidas nepasieks sielos, net užpiltas ant akių. Vokams limpant, kiūtenu pirmyn, bet mano saldų tuštumos dūzgesį ir būsimo miego palaimą nutraukia garsas. Žmogus ar gyvulys trukdo mano ramybę? Nė nežinau, kuriuo variantu labiau džiaugčiausi. Patyrusi, kad nuo likimo nepabėgsi, kaip ir nuo savo šešėlio, nesustodama žengiu pirmyn. Laikas bėga, o aš suprantu, kad garsas sklinda iš vieno iš krūmų. Jis juda pamažu vis įsisiūbuodamas, tarsi repetuodamas kokį neaprašytą šokį. Gal tai ir būtų galima sumaišyti su vėjo krečiamais pokštais, jei ne judesių simetriškumas ir sinchroniškumas, taktiškumas, periodiškumas, bylote bylojantys apie kilnią žmogaus būtį. O aš, pamynusi savo savisaugos instinktą ir vidinį balsą, einu link šlamesio. Garsas aiškėja: lyg vėjas koštų pro švarplę burnoje. Jis tai kone susilieja su medžių šlamesiu prasidedant audrai, tai vėl jį pralenkia, gal šiek tiek primena paukščio čiulbėjimą. Jeigu taip ir yra, tada galiu pasakyti, jog šita vieta yra normali, tačiau pirma reikia tuo visiškai įsitikinti. Paukščio egzistavimu. Ir tuo faktu, kad jis čiulba. Tuo metu, man vis besidrąsinant, iš krūmo išlenda žmogus. Jis tik sumirksi iš nuostabos mane matydamas, tada ima ir nusišypso:

 

      -     Sveika. Kodėl vaikštai čia viena tokiu metu?

 

 

 

 

 

Autorė: Solveiga Žibaitė

Vasilis nusprendė susirasti darbą.

Kam jam tas darbas? Niekad nereikėjo rūpintis dėl pinigų. Ir visą likusį gyvenimą turbūt galvos sukti nereikėtų, mat jo tėvas Kenas Dijeris buvo vienos garsios ir klestinčios mėsos perdirbimo įmonės direktorius. Jis bandė savo sūnų paskirti jos įpėdiniu, mat vyrukas blaškėsi gyvenime kaip diabetikas saldainių parduotuvėje, tačiau Vasilis tvirtai pareiškė: ,,Būsiu fotografas. Fotografuosiu kėdes.“ ,,Kėdes“ – baisingai keista veido išraiška tą sekmadienio rytą paklausė tėvas. ,,Taip, kėdes“ – atsakė Vasilis. Matyt, tai buvo pirmas geras sprendimas jo gyvenime. Ir iš tikrųjų, kėdės Vasilio fotografijose tiesiog atgydavo, imdavo švytėti, rodos, net keisdavo formas. Netikėčiausi rakursai, dailiausios faktūros ir nuostabiausios kompozicijos.  Kartais net atrodydavo, jog ant kėdžių sėdi kažin kokios tai nežemiškos būtybės, kurias tik Vasilis galėjo prisivilioti savo tokiu pat nežemišku šviesiai pilkai žydrų akių švytėjimu.  Galbūt ką tik manęs buvo perdėta, tačiau Vasilio talentas buvo nepaneigiamas ir neužginčijamas. Kai kas galvojo, kad jo fotoaparatas kažkaip įmantriai perdirbtas, kad perkreiptų vaizdą ir pridėtų šviesos efektų, bet visi, kas jį išbandė, suprato: tai  ne fotoaparatas ypatingas, o Vasilis. Taigi jis labai sėkmingai įstojo į vieną dabar neįvardijamą universitetą, kuriame jau antrus metus mokėsi fotografijos subtilybių, o dėstytojai po kiekvieno jo kadro likdavo apstulbinti ir atkragusiais žandikauliais.

Vasilis gyveno vienas. Niekas neturėjo jam drumsti ramybės sveikatos sąskaita ar kūrybinio susikaupimo paties įsirengtame tamsiajame kambarėlyje nuotraukoms ryškinti.  Nebuvo kilęs klausimas, ar Vasiliui geriau būtų buvę gyventi su tėvais: būti savarankišku jis buvo išmokęs jau nuo mažų dienų. Ganėtinai greit universitete prisitaikęs prie naujųjų bendramokslių, Vasilis išmoko bendravimo su žmonėmis subtilybių, taip pat, kaip paslėpti savo sutrikimą ir atrodyti žavingai normaliu ar normaliai žavingu. Jo aplinkoje buvo tokių, kurie laikė jį neįtikėtinai nuostabiu ir talentingu žmogumi, ypač paminėjus fotografijos temą, tačiau netrūko ir manančių, jog Vasilio vieta kokioje nors atokioje psichiatrinėje. Kiek žmonių, tiek ir nuomonių, bet Vasilis niekada neklausydavo nė vienos, mat buvo įpratęs naudotis tik savo gudria, bet keista galva.

Galbūt paklausite, kas aš, jei jau gavau lydėti jus per Vasilio likimo labirintą ir dėlioti jo proto dėlionę. Bet geriau neklauskite. Aš esu viskas jam ir kartu niekas. Jis nė pats nežino. Ne mano įtakos lygio jam, o su pačiu mano egzistavimo faktu nėra susipažinęs. O gal aš iš viso neegzistuoju? Bet, logikos dėsniais remiantis, privalau, jeigu jau dėstau savo mintis ir neakivaizdžiai bendrauju su jumis. O gal mane matote? Nepaisant nieko, aš manau turintis užsitarnautą teisę žvelgti į Vasilio sąmonę ir pasąmonę ir per sąlyginai blaivaus proto prizmę perleisti visus jo poelgių motyvus ir juos kritiškai įvertinti.  Mat kaip tik dabar Vasillis nusprendė susirasti darbą.

Darbas, darbas, kaip ieškoma darbo?

Vasilis skubriais žingsniais vaikščiojo aplink kambarį.

Yra internetas, yra darbo skelbimai laikraščiuose, bet abiem atvejais man tektų išeiti iš namų ir tai būtų ganėtinai beprotiška.

Iš tikrųjų, išėjimas atviron erdvėn pastarosiomis dienomis nebuvo labai svarstytinas kaip galimybė. Mat oras buvo pragariškas. Šiaip ,,pragariškas“ turėtų asocijuotis su neįtikėtinu karščiu ir siaubingiausia sausra, tačiau mėgstamas mano paradoksas – pragariškas šaltis – čia puikiausiai tiko. Išėjęs laukan rizikavai nušalti ne tik visas galūnes, bet ir vidaus organai grasino apšerkšnyti ir nustoti veikti. Viskas prasidėjo nuo krušos. Krušos tokios smulkios ir tokios galingos, kad iš pradžių visi stebėjosi, kodėl vaizdas prieš akis neįtikėtinai mirga ir kodėl veidus lyg tūkstančiais adatėlių badytų. Mažyčiai krituliai trenkė žemei su tokia jėga, lyg kas siaubingai įtūžęs verstų jai visą kaltę dėl kažkokio baisaus įvykio. Bet taip baisiai tik man atrodo. Vasilis tuo metu juokėsi parimęs ant palangės, tiesiog raitėsi ant grindų. Neturėjau galimybės jo paklausti, kodėl. Galbūt todėl, kad pats visko apie jį nežinau, negaliu vadintis objektyviu pasakotoju, nes mano užuojauta ir simpatijos visada links prie Vasilio, tačiau pasistengsiu nemaskuoti jo trūkumų taip pat, kaip ir visiškai jo neapnuoginti.

Paskui prasidėjo pūga. Tokia galinga ir žiauri, kad numarino net visą parą gyvą miestą. Uždarytos mokyklos, universitetai, kai kurios darbovietės, eismas visiškai sustingęs. Vėjas pūgą vertė viską čaižančiu botagu, o šaltis, rodos, nusileido iš pat viršutinių atmosferos sluoksnių, o gal pakilo iš pragaro. Žmonių gatvėse nebebuvo. Tik tie, kuriems likimas pagailėjo geresnio darbo ar didesnio atlyginimo, turėjo kulniuoti per visa iki kaulų smegenų smelkiantį šaltį ir keikti savo likimą bei neįtikėtiną gamtos, o gal kažko aukščiau, išdaigą. Ir Vasilis nerizikavo savo sveikata ir komfortu, todėl nekišo nosies laukan. Bet impulsyvi mintis apie galimybę susirasti darbą pakėlė jo spaudimą iki neregėtų aukštumų, tad jis turėjo prisėsti valandėlei ir pagalvoti.

Jei nesusirasiu darbo, mano kaukolė turbūt sprogs. Teks eiti speigan.

Tad Vasilis pradėjo ginkluotis. Apsivilko šilčiausias apatines kelnes, šilčiausias viršutines kelnes. Apskritai visą, ką turėjo šilčiausia susimetė ant savęs.

Ir kodėl gi negalėjau nusipirkti to kvailo slidininko kostiumo? Būtinai: kvailai atrodysi, nebus šitoj šaly niekada taip šalta.

Gailėjosi. Būtų pravertę ir slidės, tačiau dabar teko pasitenkinti tik paprastais žieminiais žygio batais. Netrukus jo jau ir nosies galiuko nebuvo matyti iš po šalikų ir kepurių gausos, bet vis tiek Vasilis atrodė elegantiškai. Sluoksnis po sluoksnio, rūbas po rūbo, jie apgulė Vasilio kūną ir tarsi suvyniojo jį į puikų kokoną. Taigi jis neatrodė kaip išsipūtęs apvalus sniego senis, kaip atrodo dauguma šiltai apsirėdžiusių žmonių, o spinduliavo graciją. Kelis kartus giliai įkvėpė žiūrėdamas į veidrodį ir išėjo.

Na štai, einu.

Aš išėjau kartu su juo, bet nė kiek neapsiginklavęs. Mat kūniškojo pavidalo pojūčiai manęs nebekaustė ir nebekreipiau dėmesio į tokias smulkmenas kaip alkis, šaltis ar miegas. Užrakinęs laukujes duris Vasilis leidosi ganėtinai apšnerkštais bendrabučio laiptais. Peršokdavo per tris pakopas, nes negalėjo pakęsti nešvaros. Niekur. Jo namai buvo tikras tvarkingo dzeno vienuolio būstas. Jokio nereikalingo daiktelio, jokios akį kliudančios dulkelės, nė dėmelės ant veidrodžių ir ant patalynės. Turbūt pats tvarkingiausias kambarys bendrabutyje, o gal net visame studentų miestelyje ar apylinkėje.

Vasilis išėjo laukan ir jo gyvenimas stačiai apsivertė.  Galbūt nepatikėsit, nes nieko neprisimenat, tačiau aš pats ten buvau, galiu duot Vasilio pirštą nukirst. Tikrai. Susidūriau su storiausia ir aukščiausia sniego, vėjo ir abejingumo siena, kokia šiame gyvenime gali būti įsivaizduojama.

Autorė: Solveiga Žibaitė

 

 

                     Iš vandenyno besiveržiančios bangos manęs nekliudo, tačiau jaučiu, kaip liepsnojantis pulsas daužo galvą lyg tos pačios negailestingos bangos niokoja krantą per audrą. Putos ant keterų. Artėja audra. Pats tikroviškiausias būties įrodymas. Būties, kuri vilioja savo šviesomis, o pernelyg prisiartinus nutvilko veidą medūziškais čiuopikliais. Mano būties gėris slepiasi kažkur taip pat, kaip šviesulys neprasiskverbia pro neįtikimai žemai nusileidusį tankų debesų sluoksnį. Jis spaudžia prie žemės ir, rodos, išsiurbia brangų orą iš to nedidelio likusio tarpo tarp dangaus ir žemės. Kažkada mokėjau visų spalvų pavadinimus. Kaip vadinasi ta, kuri plūduriuoja virš mūsų ir tarp mūsų? Ach taip, kaulų anglys.

 

 

                      Sklinda kvapas, kad švyturį nugriaus. Nugriaus mano būties vienišumo ir fantasmagoriškumo įrodymą? Šėlstančio vandenyno nuosavybę? Kas šiame pasaulyje gali turėti tokią galią? Kas apsiskelbė naujuoju mesiju ir nusprendė paskleisti savo atgrasią, rūgščiai karčią smarvę? Talžau nuo lietaus šlampantį smėlį karingais kumščiais, tačiau abejingumo giliai užspaustoje ir beveik kvėpuoti negalinčioje pasąmonės kertelėje suprantu: aš nieko negaliu padaryti. O kvapas nesustodamas sklinda toliau…

 

 

                      Kasvakarinis lipimas į švyturio viršūnę jo uždegti, mane jaudina. Platūs, kreivai įviji laiptai mane vilioja į savo glėbį. Sudiržusiomis rankomis paliečiu grubiai išskaptuotų geležinių turėklų paviršių ir pajuntu amžių kvapą. Jis kartus, bet kiek salstelėjęs, kaip džiovinami lauke pipirai, pro kuriuos bitės neša medų. Laiptai girgžda lyg smėlis tarp kažkieno metalinių dantų it spąstų meškoms gaudyti. Tokių mūsų miške pilna. Kartas nuo karto atšliaužia koks nevykėlis prašalaitis sudarkyta koja. Pas mane. Niekada nepasuka kaimo link. Ir gerai pasirenka. Nežinia, kokia pragaro smala verda kaimo žmonių galvose, bet paklydėlis dingtų nuo šito graudaus ir purvino žemės paviršiaus.Žinau.  Lipdama laiptais pagaliau išsitiesiu. Sulinkusi nuo nepakeliamos naštos jaučiu, kaip nuo mano stuburo tiesiantis gabalais atplyšta seniai apaugusios kerpės, storų minkštų samanų gabalai, o pats nugarkaulis iš sumedėjusio stiebo vėl virsta paslankia gyvybe. Pakraipau kaklą, įtempiu  visus raumenis. Tarsi rąžausi prieš neįtikimai ilgą ir negailestingą dieną. Tarsi lenkiuosi prieš nematomą valdovą, grasinantį kančia. Kiekvienas turi savo motyvą, bet aš nenoriu jų žinoti. Tik švyturio uždegimą galima vadinti prasmingu egzistavimu. Jaučiuosi, kaip vaidilutė, nešanti amžių šviesą į išsvajotą pilkapio viršūnę. Mintyse sušmėžuoja širdį glostantys žodžiai: laivų užtarėja…

 

 

                      Ryte į neprabudusias šnerves įsitaisė kvapas. Bjaurus, gižus kvapas. Aš buvau jam pasiruošusi, bet nesitikėjau tokio stipraus tvaiko…

 

 

                     

                      Nuskendo…

 

 

                      Kaimo žmonės visada žavėjosi laidotuvėmis. Kaip išalkę vilkai ėriuką, taip jie rydavo akimis senolius ir laižė juos savo deginančiais mirties laukimo liežuviais. Pasibaigus kurio nors žvejo agonijai, jie tiesiog pašėldavo. Tyla būdavo tokia kraupi ir į nagą suimanti plaučius, kad net galėjai išgirsti kiekvieno laukinio šuns alsavimą. Viduje jie klykė, bet puritoniškas tikėjimas nesuteikė galimybės jiems bent akimirkai atskleisti tiesos. Tik akys stikliniuose veiduose žioravo ir degė šalta bet kankinančia liepsna ir tai tik dar labiau vedė iš proto. Viduje aš klykiau, bet mano riksmas liko neišgirstas. Aš žinau jų nerašytas taisykles.

 

 

                      Apgaulinga tyla…

 

 

                      Po tamsaus nejaukumo ir apsimestinio drovumo bei pagarbos tyla atsiverdavo kiekvieno pabaisos slapti troškimai. Jie atsigręždavo į mane ir šleikščiai lėtai apversdami liežuvius liepdavo uždegti švyturį mirusiojo garbei.

 

 

                      Laidotuvės virsdavo tikra fiesta, per kurią būdavo nesiliaujamai tylima ir varstomasi godžiai gyvenimo baigtumo įrodymo trokštančiais žvilgsniais o velionis nepadoriai ilgai būdavo laikomas pašarvotas, kad kiekvienas galėtų atsidžiaugti ir apkrėsti kūną savo neapykantos bacilomis.

 

 

                       Šįkart vandenynas pasigailėjo Marcelio. Ūžiant praeitai audrai jis taip greitai išnyko iš gyvenimo, kaip išsigandusi musė greitai pasislepia po vystančios rožės lapu. Džiaugsmas begalinis vargšo poeto širdin atėjo.

 

 

                       Šlovinęs savo charizmos nepriteklių, kaimo teismuose jis atrado tikrąją laimę ir tiesą – palaimingą teisybės stoką, kuri skatina gyvą padarą gosliai pakelti galvą norint sužinoti nuosprendį, aplenkiantį net beprotiškiausias spėliones ir tūkstantį kartų sutankinantį gyvybės laikrodį pulsą…

  

 

                      Ar laidos laukiniai šunys šitą nesusipratėlį, kuris netgi nesiteikdavo savo apgailėtinu egzistavimu pagerbti iškilmingai šlykščių kaimo laidotuvių? Be menkiausios abejonės. Hienos tikrai iš savo nasrų nepadės ant padėklo maloniai rūgštaus laidotuvių grožio. Net ir be kūno…

 

 

                       Kūno, kuris kėlė šleikštulį visiems normaliems žmonėms, o šunims buvo tik jų galios įrodymas…

 

 

                      Manęs irgi laukia Marcelio baigtis… Gigantas medkirtys ateis nugriauti mano švyturio, it kokios nereikšmingos sekvojos atžalos, kuri būtų galėjusi užaugti ir tapti milžine, tačiau metrinės milžino letenos ją išrovė su šaknimis. Nuniokos taip, kaip įtūžusios bangų rykštės negailestingai plauna nejautrų smėlį. Sugriaus taip, kaip sugriovė Marcelio pasipriešinimo ir saldžios neteisybės troškimo bokštą, kuris stengėsi bent kiek atvesti į protą šunis neįtikimai galingomis poezijos paukščių giesmėmis.

 

Autorė: Agnija

 

Kartą vienoje nuostabaus grožio šalyje, kuri buvo už jūrų marių, kalnų ir upių, už devynių galybių debesų, lietaus liūčių ir sniego kalvų, buvo nepakartojamas sodas. Tokio sodo nebuvo niekur, nei šiame, nei kitame pasauliuose. Nelabai daug kas ir žinojo, kad yra toks sodas, tad jis nebuvo lankomas žmonių iš kitų šalių. Jis tiesiog buvo ir juo džiaugėsi arba nemylėjo tie, kurie buvo šalia.

 

 

Sodas buvo ypatingas. Kartais jis būdavo vienoje vietoje, kartais persikeldavo į kitą, o kartais netgi išskrisdavo pažiūrėti, kokių sodų yra kitose pasaulio šalyse. Tai buvo labai smalsus sodas, kuris ieškojo kitų sodų-draugų, kad visiems sodo gyventojams būtų gera, turėtų su kuo draugauti ir jie būtų laimingi. Sodas buvo ne tik gražus, bet ir turėjo kažką, kas traukdavo aplinkinių dėmesį, jis spinduliavo keistą šilumą, jaukumą ir nenustygstantį vėjavaikiškumą. Jis buvo saldus ir aštrus tuo pat metu, gal todėl kitiems jis ir buvo toks įdomus.

 

 

Kad geriau suprastumėme, koks buvo tas sodas, reikia susipažinti su visais jo gyventojais:

 

 

                    Raudonoji rožė – nepakenčiamo charakterio aikštinga, kaprizinga, bet deganti aistra.

 

                    Geltonoji rožė – gyvendavo nuolat jaudindamasi, ar nereikės su kuo nors atsisveikinti ir kažką prarasti.

 

                    Baltoji rožė – buvo gera tarsi angeliukas, tačiau vis dažniau pradėdavo stipriau badyti jos spygliai.

 

                    Vandens lelija – buvo didžiausia sodo svajotoja, fantazijos ją nunešdavo visur, ji manė kad būtent tai ir yra tikroji realybė, arba kad ji turėtų tokia būti.

 

                    Pakalnutė – galvodavo apie mirtį ir liūdėdavo pagalvojusi, kad gali kažkas jai brangaus išeiti iš šio pasaulio.

 

                    Našlaitė – būdavo labai atsargi ir bijodavo naujovių, jai patiko stabilumas ir ji nieko nenorėdavo keisti.

 

                    Saulėgrąža – augo pačiame sodo centre, ji buvo linksma, spinduliuojanti gyvenimo džiaugsmu, optimizmu, draugiškumu gėlė. Ji kvietė visus džiaugtis gyvenimu ir                 neleisti kitiems užgožti gražių dienų. Ji stengėsi, kad visos dienos būtų gražios ir kupinos juoko.

 

                    Gvazdikas – galvodavo apie prabangą, apie kokybišką gyvenimą, jis buvo šiek tiek materialus.

 

                    Orchidėja – buvo pati kantriausia ir kruopščiausia iš visų, jos dėka darbai būdavo padaromi, idėjos įgyvendinamos.

 

                    Narcizas – jautėsi nuolat kitų nesuprastas ir nežinojo, kaip padaryti, kad kiti jį suprastų ar bent priimtų tokį, koks jis yra.

 

                    Žibutė – buvo labai miela ir spinduliavo jaukumą.

 

                    Hiacintas – buvo naivus ir pernelyg pasitikėdavo kitais.

 

                    Šlamutis – norėjo būti žinomas kitiems.

 

                    Neužmirštuolė – siekdavo, kad kiti jos nepamirštų ir visada nešiotųsi atminimą apie ją.

 

                     Hortenzija – niekaip negalėdavo pamiršti nuoskaudų, kurias teko patirti.

 

                     Pienė – bijojo, kad nespės kažko padaryti.

 

                     Ramunė – galvojo, kad viskas taip laikina ir trapu šiam pasauly.

 

                     Alyvų krūmas – pražįsdavo keliomis spalvomis baltai, tamsiai bordo ir šviesiai violetine. Jis labai kvepėjo ir kitiems buvo gera šalia jo būti. Jis tikėjo amžinybe.

 

                     Ciklamenas – gerbė kitus ir bijodavo ką nors įskaudinti ar pasakyti ne taip.

 

                     Aguona – labai mylėjo visus ir skleidė meilę kitiems.

 

                     Rugiagėlė – buvo labai laiminga ir džiaugdavosi viskuo. Ji norėjo bendrauti, mylėti ir tikėjosi to ir iš kitų.

 

                     Kaktusas – buvo labai irzlus ir viskuo nepatenkintas. Niekada nežydėdavo. Jis matė tik minusus ir klaidas.

 

                     Oleandras – buvo rožinės spalvos. Jis nuolat norėjo keliauti, nenorėjo būti vienoje šalyje ir skatindavo visą sodą keltis kitur.

 

                     Rūta – norėjo turėti jaukius namus, kūrenti namų židinį ir niekur nekeliauti.

 

                     Tulpė – norėjo patikti visiems ir susipažinti su kuo daugiau kitų.

 

                     Irisas – buvo nekantrus ir nesugebėdavo ramiai laukti.

 

                    Lelija – norėjo turėti tik vieną šeimininką, vieną meilę ir kad taip būtų amžinai….

 

 

Štai tiek gėlių žydėjo tame sode. Sodas dar buvo ypatingas ir tuo, kad gėlės žydėdavo nuolat, niekada nenuvysdavo. Kartais viena iškeldavo galvą aukščiau už kitas, arba kita pradėdavo ryškiau žydėti arba stipriau kvepėti. Tai priklausydavo nuo to, kuriai gėlei pavykdavo dominuoti. Jos pykdavosi tarpusavyje, ne visada pavykdavo gražiai sutarti. Iš tikrųjų niekada jos visos tarpusavyje nesutardavo, bet stengėsi gyventi, žydėti, kiek įmanoma darniai. Tarp jų buvo didelė konkurencija, bet jos žinojo, kad jei kažkurios nebūtų sodas nebūtų toks, koks jis yra dabar. Taip nespindėtų, taip nekvepėtų, nebūtų toks patrauklus ir ypatingas. Tad visos gėlės turėjo augti ir žydėti, būti tame sode, kad jis toks išliktų.

 

 

Kartais į sodą atskrisdavo įvairiaspalvių drugelių. Jie linksmai plasnodavo sode ir visos gėlės džiaugdavosi jų apsilankymu. Sode taip pat tekėjo upelis, jo vanduo buvo labai saltas, bet jis buvo toks skaidrus, kad jo dugne matėsi visi nugludinti akmenukai, vanduo buvo šviesiai žydras. Jame linksmai plaukiodavo žuvytės, kurios irgi buvo skirtingų bruožų, kaip ir gėlės. Tame sode taip pat gyveno ir katinas, didelis pūkuotas, kupinas tikrojo katiniškumo, jis prižiūrėjo visą gėlyną ir mylėjo visas gėlytes.

 

 

Kartais sode siausdavo audros, susikaupdavo tamsūs debesys, griaudėdavo perkūnija, trankydavosi žaibai ir sodas permerkdavo liūtis. Tada gėlėms būdavo sunkiausia išlikti savimi ir save išsaugoti, nes viską nuplaudavo lietus.

 

 

O kartais sode taip skaisčiai šviesdavo saulė, būdavo tikra kaitra, kuomet gėlės nieko negalėdavo daryti, būdavo sunku net kalbėtis, karštis atimdavo visas jėgas.

 

 

Kartais būdavo ideali harmonija sode, ką labiausiai mėgdavo visos gėlės. Tada būdavo ramu, jauku, gera ir svarbiausia saugu. Nors gėlės buvo skirtingos, bet jos turėjo bendrą bruožą – joms visoms buvo reikalingas saugumo ir užtikrintumo jausmas.

Taigi, kai manyje gyvena tiek „mano aš“, kaip man žinoti, kuris yra tikrasis, ir kuris turėtų dominuoti? Kai darau sprendimą, kuria gėle vadovautis ir kuri turėtų dominuoti. Ką man daryti, kai mane užvaldo oleandras ar lelija, ar rūta… Kaip pasirinkti, ko iš tikrųjų reikia. Kita vertus, be savo sodo, nebūčiau tokia, kokia esu, tad gal gerai, kad visos jos žydi manyje. Svarbiausia, kad žydėtų ir kad upelis, kuris teka, niekada nebūtų užterštas.