Autorius: Linas Rimkus

                                Berniukai irgi tiki pasakomis, tik jų pasakos yra šiek tiek kitokios nei mergaičių…

          

            Prabėgo metai. Prabėgo ir antri. Vienuolis visą savo tą laiką praleido šalia ežero medituodamas, filosofuodamas ir tiesiog besigrožėdamas gamta. Jis vis galvojo apie savo gyvenimą, apie savo ideologiją ir laimės ieškojimą. Jo akyse niekaip negalėjo išsitrinti gražus karininkės veidas. Jis buvo visur, žydrame danguje, vandenyje, ore, tarsi būtų buvę slepynės ar gaudynės su pasiklydusiomis vienuolio mintimis.

            Kartais vienuolis taip paklysdavo savo meditacijose, jog susiliesdavo su savo fantazijomis. Jis dažnai įsivaizduodavo save kaip jis kalba su panele Napoleon, kaip jis žaidžia toliau šachmatais, kaip jis juokiasi kartu su ja, kaip kartu vaikšto su ja. Jo iliuzijos pasidarydavo tokios tikros, jog jis pradejo girdeti jos, paneles Napoleon, balsą savo ausyse. Ir vienuolis kalbedavo su ja mintimis, sukurdamas įvairias nebūtas istorijas. Ir kasnakt prieš eidamas gulti, jis matydavo savo sukurtą gražiausią miražą, kuris kaip nepamirštamas sapnas niekad nepalikdavo jo. Vienuolio ausyse skambedavo rami ilgesio serenada. Jo akyse buvo ji, kaip graziausia karininkė pasaulyje. Jo akyse jie gaudydavo vienas kitą tarp herberos žiedų sode. Jo akyse buvo ji, kaip gražiausia panelė su garbanomis, kuri žvelgia į jį su savo gundančiomis kerinčiomis akimis laikydama abiem rankomis arbatos puodelį. Jo akyse niekad neišblėsdavo jos gražiausias šelmiškas veidas.

           Jis įsivaizduodavo vasarą ir žiemą. Jis įsivaizduodavo dieną ir naktį. Jis įsivaizduodavo tiek daug, jog kartais užmiršdavo eiti miegoti. O žvaigždės viską matydavo ir be žodžių suprasdavo vienuolį. Nes jos žinojo ką vienuolis galvoja ir apie ką kasnakt svajoja.

           Jis kurdavo poeziją su gražiausiais fragmentais. Jo ausyse nesustodavo groti viena ir ta pati daina apie ilgesio vakarą. Ir jis tyliai slaptai dainuodavo kartu su ja mintimis, gražiausiais ir mieliausiais žodžiais pasaulyje, su pačia gražiausia karininke pasaulyje, juodais garbanotais plaukais ir rudomis žibančiomis akimis.

           Bet vieną dieną kai kas sudrumstė vienuolio meloncholines mintis. Tai buvo lyg žaibas ir griaustinis nakties tyloje. Tai buvo kelyje iš tolumos skriejanti Atvirkštuko velnio mašina.

-Yo, man! How is it goin’? – tarė Atvirkštukas vos pristabdęs savo lekiančią triukšmo geldą.

-Labas, ačiū, neblogai, - atsakė vienuolis.

-Man tai ne kas. Mano biznis sužlugo …… Ir viskas per tą tiesos manifestą.

-Kokį dar tiesos manifestą? – paklausė pakėlęs antakius Buda.

-Viskas prasidejo kai miesto taryba nusprendė nubausti vieną panelę už žaidimus ir lošimus, apkaltindami ją esą ji kažkokia paleistuvė, lesbietė ir panašiai.

-Koks jos vardas, tos merginos? – paklausė jo susirūpinęs vienuolis.

-Panelė Napoleon, - atsakė Atvirkštukas.

-Emilija, - tarė sau budistas.

-Tu ją pažįsti? – paklausė Atvirkštukas.

-Taip ir iš tikro jos vardas yra Emilija, Emilija Gerbera. Bet…bet kas jai gresia dabar?

-Dabar ji kalėjime. Bus teismas. Miesto taryba nuspręs ką su ja daryti.

-As einu, - tarė drąsiu balsu vienuolis pakildamas nuo žemės.

-Palauk, - tare Atvirkštukas, - šiaip man irgi nepatinka ta miesto taryba, tie seni prisibezdėję biurokratai. Jei nori as galiu tave pavėžėti iki tos vietos…

-Ačiū Atvirkštuk, mielai, - tarė vienuolis įsėsdamas į Atvirkštuko mašiną.

             Atvirkštukas paleido garsiai Hip-Hopo ritmą ir skustuvo greičiu nuvarė į Marselio miestą. Pasiekę sMarselio miestą vienuolis tuč tuojau nuskubėjo į miesto rotušę pasikalbėti su taryba. Pusę dienos jis lauke pokalbio su meru. Pusę dienos vienuolis laikė savo galvą apmąstymams ir tylai, kol mero pavaduotojas mandagiai pakviete jį į mero kabinetą. Savo kabinete meras spoksojo pro langą ir kažką tyliai rymojo. Jis buvo kažkur penkiasdešimties metų, aukšto ūgio, nelabai plačių pečių, storas ir nuplikęs, žydrų akių, be jokių veido raukšlių. Jo išdidi laikysena išduodavo, kad jis turejo kieto ir užsispyrusio žmogaus charakterį.

             Vos įžengęs į mero kabinetą vienuolis nusilenkė pagal budistų vienuolio papročius ir tarė:

-Laba diena, ponas mere, aš vienuolis vardu Mažasis Buda.

-Laba diena, kuo galiu padėti? - pasisveikindamas tarė meras.

-Aš dėl Emilijos, - tarė budistas.

-Dėl ko?

-Dėl panelės Napoleon, - patikslino garsiau vienuolis.

-Panelės Napoleon? – paklausė tarsi nenugirsdamas meras, - ooo! Bijau, kad as čia negaliu niekuom padeti.

Kodėl? – paklausė baisiai nustebęs vienuolis.

-Ji tiesiog problema mūsų miestui. Pradžioje visus miestiečius ir kitus žmones ji surūstino su savo žaidimais ir lošimais. Paskui ta jos revoliucija…

-Kokia dar revoliucija?

-Dėl taip jos vadinamos “laisvės varžymo”, nors iš tikro visiems čia gyvenantiems yra malonu gyventi ir nieko netrūksta. Be to, nors ji turi vyrą, tą keistą vyruką vardu Nežiniukas, ji mėgdavo tyčiotis iš kitų vyrų.

-Kaip tyčiotis? – paklause vienuolis.

-Na…suvedžioti. Ji vadino tai nekaltu baltu flirtu, ar juokais. Žodžiu, miesto vyrai pasipiktino jos laisvu elgesiu.

-O gal jie pasipiktino vien del to, kad jie prološdavo jai? – tare atkakliai ir drąsiai vienuolis.

Meras sutriko sekundei ir lyg neišgirsdamas toliau tarė:

-Žinot, viskam yra ribos…per vieną savo mitingą ji pabučiavo kitą merginą.

Vienuolis nusijuokė..

Autorius: Mykolas Sadauskas

 

 

Kaip pievos gėlė veržiuosi į šviesą

Atrodo kai ranką ištiesęs, paliesiu

Suvokiu, esu tik vabzdys ir greit supleškėsiu

Į plėnis…

 “Mano kavinė” 2002 02 23 ~21:05

 

 

Esu aš vėl vienas, kada nebuvau?

Pakilęs aukštyn į sąmonės kalnus

Pažvelgsiu žemyn į jausmų savo slėnius

Ištiesiu sparnus ir nuskrisiu (nukrisiu) į tolius…

“Mano kavinė” 2002 02 23 ~21:10

 

 

Ką vienišas vėjas galvoja, kai pučia

Lediniu dvelksmu sušaldantis dūšią?

Kaip vilkas tada aš kaukiu prieš mėnulį.

Pabėgu iš vietos, kur siaučia bičiuliai

Į tylą…

“Mano kavinė” 2002 02 23 ~21:15

 

 

Praskrido, sustojo, sparnais suplasnojo

Atėjo, parimo, išgėrė dar vyno

Panėrė giliai, įkvėpt nenorėjo

Iš meilės, iš baimės (?) širdis suspurdėjo

Ir numirė tyliai…

“Mano kavinė” 2002 03 01 ~19:50

 

 

Atšliaužus manęs link marga peteliškė

Šnabždėjo, esą josios draugas ištiško

Nukrito nuo namo, sparnai tik virpėjo

Savęs kontroliuoti jisai negalėjo.

Liūdna ši istorija baigėsi tuo

Greičiausia, kuo baigtis ji ir turėjo

Sakydama, gėrimas blogas vanduo

Parduoti save už vyną žadėjo…

“Mano kavinė” 2002 03 01 ~20:30

 

 

Pakilo erelis, sparnais suplasnojo

Galvojo, skrendu ašai pamedžioti

Bet kas gi čia daros, tankiausia migla

Pietų link nuo šiaurės žemę apklojus.

Galvojo erelis, pakilsiu aukščiau -

Miglos bent kraštus tada pamatysiu

Pakilęs link vakumo, numirė jis,

Deja, nežinojo vargšelis toksai

Ant žemės migla – trumparegystė.

“Mano kavinė” 2002 03 01 ~20:45

 

 

Slenka Viešpatis pro šalį

Jis norėtų pasislėpt

Bet neturi jis tų galių

Nebėra kam juo tikėt

Nebėra kam pasakyti

“Tu aukščiausias iš visų”

“Tu švieti kiekvieną rytą”

“Be Tavęs aš negaliu”

Bet kadangi nemirtingas

Mūsų Viešpatis yra

Jam belieka karčiai slinkti

Graudžiai verkti kas diena

“Mano kavinė” 2002 03 04 ~23:00

 

 

Išeik viena, kai rytas aušta

Išeik, bet niekuo netikėk

Išeik, mylėk, bet nekalbėk

Galbūt tada nebus Tau skausmo…

“Mano kavinė” 2002 03 05 ~00:20

 

 

Ar apkabinusi mane

Vėliau norėsi prisiminti

Vėliau dar kartą apkabinti

Ir rankom leidus susipinti

Šnabždėsi, lūpomis prilietus ausį,

“Esu tava, tu man mieliausias”

Kada išauš tokia (skaisti?) diena?

Kada ta baigsis nežinia?

Galbūt skubu Tave per greit pamilti?

(Ir gal geriau nebeprabilti…)

“Brodas” 2002 03 25 ~01:20

 

 

Tik nežinodamas mirties

Gyvenimo nekęst galėčiau

2002

 

 

Labas, atrodo ruduo

Praslinko staiga, netikėtai

Suprato akmuo

“Mano kavinė” 2002 10 08 ~01:15

 

 

Kodėl numiręs savęs gailėjai?

Manei – jei mirsi, tau bus geriau,

Manei, mieloji tavęs gailėsis

O ne! numiręs… dabar išgraušk!

(Kas nori – keikia, kas nori – šika

ant tavo kapo gėlių nėra.

Taigi, moralę šią pasakysiu -

gyvenk, nes mirus jėgų nėra)

2002 11 17 ~00:59

 

 

Nuvargus siena, švyturys, banga pakilusi nukris

Akmuo į jūrą ir gilyn, sakyčiau, kad, galbūt, žemyn,

Tačiau esi ten tu, vadinasi širdyn.

“Mano kavinė” 2002 11 17 ~01:12

Autorius: Povilas Šklėrius

 

 

tikėti

 

kvaila tikėtis,

kad pasauliui įdomu,

tad aš užsimerkiu ir vėl,

vėl sukalbu maldą

viens-du-trys-keturi,

ir dar, ir dar,

dar kartą suskaičiuoju

viens-du-trys-keturi,

plačiai pramerkiu akis

ir rašau toliau,

lėtai tikėdamasis,

kad pasaulis manęs klausosi.

 

 

man neliūdna

 

šįvakar turėjau turėti

visą pasaulį,

matuoti jį delno raukšlėm,

jausti jį po oda,

visą tvinksintį gyvybe.

šįvakar nebuvo tavęs,

nebuvo pasaulio,

mano rankos karojo

sunkios nuo tuštumos.

man neliūdna, ne,

tik meldžiuosi, nes turiu

visą naktį vienatvės linksmybėms

siautėt po vakuumą,

vienam žaisti su savo širdimi –

daužyt ir klijuot.

meldžiu,

jei negali atvykti,

atsiųsk mesiją –

įkalbėk mane kaip mažą vaiką,

kad reikia tikėti juo;

meldžiu,

neleisk man tiesiog gulėti ir norėti,

negauti 

tos šviesos iš tavęs,

tos aistros, fatališkumo.

tai tebūnie labanakt dabar.

man neliūdna, ne,

nesijaudink.

 

 

vizitas pas gydytoją

 

gydytoja,

man skauda

ten kažką.

ne, negeriu,

nerūkau,

nevartoju.

gal krūtinėj,

širdy.

galvoj?

gali būti.

valgau sveikai,

sportuoju,

meldžiuosi,

nesuprantu,

kas man yra.

gydytoja,

man skauda

pasaulį,

kur po mano kojom.

 

 

* * *

 

iš mano pirštų

prasikala

pašto karveliai

siunčiu juos

tau tuščius

kad tavo katės

turėtų kuo misti

nenudvėstų per žiemą

kai tu esi išvykusi

kažin kur toli

 

 

kitokie vakarai

 

mano pirštų antspaudai ant dulkino stalo,

riebaluotų plaukų išmurzintas langas

ir tai, kas atsispindi jame

neprašomas –

visa tai nesvarbu,

nes dabar kitokie vakarai

ir niekas nelaukia grįžtančio naktį,

tyliai, atrodo, be raktų žvangėjimo,

atrakinančio duris,

be blogo kojų kvapo

įslenkančio į lovą

šalia.

 

 

trečias žvilgsnis

 

žmonės panašūs:

štai sėdi vaikinas su mergina,

jis labai panašus į mano vieną draugą,

tik tas tikrai taip nemoka bučiuoti merginos;

tas draugas moka gerti.

jis sako

galėčiau duoti kelis patarimus dėl merginų,

bet kad man pačiam jų reikia.

 

 

atspindžiai

 

tavo atspindžiai

ant mano kūno

kaip negijančios žaizdos,

kaip nematomi vandens ženklai.

tavo atspindžiai

ant mano kūno

niekaip nenusiplauna,

nedingsta su laiku,

gilyn skverbiasi vis.

 

 

* * *

 

mes perkam automobilius,

tiesiame kelius,

bet taip ir neturime

pas ką nuvažiuoti.

 

 

* * *

 

vyras myža ties namo kampu.

sakau tau:

tas vyras turi bent tą kampą.

tiek to, tai nesvarbu.

 

 

* * *

 

pora metrų aukščiau

paskutinių debesų

žvaigždės jau kvėpuoja.

senelis sako

paklausyk, vaikeli, paklausyk,

kaip nieko nesigirdi.

 

 

* * *

 

vėjas į šukes,

šukės man į delnus.

mano delnuose tavo pirštai,

tarp tavo pirštų mano skeveldros.

 

 

* * *

 

naktį iš birželio į liepą

sapnavau, kad labai skubu kažkur,

bėgu visas patenkintas.

staiga išvystu savo mokytoją.

Laima, galvoju,

mylėjai mano tėvą, ir nors ir nelaimingai,

bet pažymius vis tiek gerus man rašei.

mokytoja, sakau,

aš jau neberašau,

aš jau neberašau!

ji šypsosi.

tu jau neberašai, sako.

Autorė: Vita Junevičiūtė

 

Vi-sa-ga-lis

 

Vi-sa-ga-lis:
Šiaurys, sušiaušiantis bangą,
Mane išlepinęs, medumi kvepiantis Pietų vėjas,
Tasai, kur išmokė mylėti Rytus,
O ir ramus, saulėlydžius dovanojantis Vakaris.

Žinau, jog tai Tu.

2006-08-06

 

 

 Pabudau

Pabudau -
Rytas
Ant pečių
Atnešė.

Tik…
Sapnai
Vis dar
Plaukuose.

2007-10-20

 

 

 Pasaulio Budos

Kai pagalvoju apie grožį,
Kurio neteko sutikti,

Čia žemės glėbyje

Rankų delnais glostant
Erdvę, žvaides, debesis,

Išnyra kerintis vaizdas -

Šviesos siluetai naktyje

Piltuvu liejas
Į mano širdį.

Pasaulio Budos.

Galiu šypsotis,
Galiu nusilenkti -

Šypsaus ir nusilenkiu.

2008-02-12

 

 

 Apie delnus

Sutalpink
Mano
Delnus.

Norėčiau.

Galėtų būti
Kaip Tavo -
Nepaprasti paprastučiai -
Sparnuotiems paukščiams nutūpti,
O ir pa-kil-ti.

2006-10-30

 

 

 Saulė jau patekėjusi

Saulė
Jau
Patekėjusi,

Bet rūkas
Ir tie takeliai,
Suvynioti
Į pilkų debesų
Akligatvius,
Slopina.

Diena tarsi
Pasibaigia.

2007-10-12

 

 

Leisk orui pačiam užeiti

Nurimk,
Leisk orui
Pačiam užeiti.

Palengva,
Švelniai –
Užeik ir Tu.

Takuose saulė,
Takuose gėlės.
Tavo sparnų
Plazdenimas,
Tavo sparnų
Virpėjimas
Ir galvą
Apsukanti
Liepsna,

Į kurią skrenda,
Kurią myli,
Kuria gėrisi.

2006-01-25

 

 

Padovanokim

 

Padovanokim…
Visai kaip gamta
Pavasarį…

Tyra, gražu, amžina.

2008-05-29

 

 

Dangaus karalystė ir

Dangaus karalystė ir -
Tik jai būdingi
Kabantys sodai.

Kabantys sodai,
Kabantys aromatai.
Jei tik yra erdvės - visur.

Nuostabu,
Gera -
Pasaulio jūra
Šalimais ošia
Tauriausią melodiją.

Girdžiu, kaip įkvepiu…

Kiekvienas prisilietimas -
Skruostais,
Veidu
Ar nugara…

Erdvė, kurios daug -
Svaigina.

2008-05-31

 

Autorė: Juliana M.

 

Bėgo dienos. Šiame prabanga tviskančiame mieste gyvenu jau kelis mėnesius. Kiekvieną rytą keliuosi su pirmais saulės spinduliais. Persimetu per petį rankinę su nešiojamuoju kompiuteriu, šoku į savo toyota ir skubu į darbą. Kelios valandos alinančių karščiausių dienos naujienų paieškų. Paruoštas straipsnis, pietūs jaukiame italų restoranėlyje. Po jo visuomet užbėgu į kepyklą už kampo, šviežių bandelių ir pieno savo senolei. Keliolika minučių dulkėtais miesto keliais ir aš jau namuose. Savo namuose. Mes perdažėme namuką į švelniai alyvinę spalvą, sulopėme stogą, pataisėme židinį. Senolė glaudžiasi kambaryje prie židinio, na o aš įsirengiau sau nedidelį kambariuką palėpėje. Nors mūsų namelis yra atokiai nuo miesto ir įrengtas be pompastikos ar prabangos.Bet net ir žymiausi sostinės antikvarai galėtų pavydėti mums tokių įspūdingų ąžuolo baldų. Mano kambaryje senove ir paslaptimi kvepianti lova, nedidelis rašomasis stala, prie kurio vakarais vis dar rašau laiškus Meilei ir elegantiškas tualetinis staliukas. Kiekvieną vakarą po vakarienės mes su senole susėdame prie židinio ir imame kalbėtis, Ji pasakoja man apie jaunystes diena, dalinasi savo išmintimi. O aš lyg ta maža mergaitė įdėmiai jos klausau ir prašau papasakoti dar. Kartą senolė man pasekė stebuklingą pasaką, kurioje aš atpažinau save:

 

Kartą maža mergaitė man pasakė, kad tiki pasaka ir princu ant balto žirgo. Tąkart aš ja patikėjau. Tol, kol vieną dieną po poros dešimtmečių nesutikau jos dar sykį. Tai buvo jau nebe ta žaliaakė mergaitė apvaliais lyg burokėliais nuspalvintais skruostais, o daili jauna moteris. Nesvarbu, kad jos pirmoji meilė paspruko su jos geriausia drauge į užsienį. O ji visiškai nepyksta ant jauno ir žavaus padavėjo, apsukusio jai galvą ir dingusiu lyg į vandenį. Ji vis dar tiki pasaka. Vis dar svajoja apie nuostabų vyrą ir meilę, kuri aplankys jau subrendusią širdį. Apie sniego baltumo nuotakos suknelę ir juodą mėnulio orchidėją plaukuose. Svajoja bent vieną dieną pavirsti Pelene ir pabėgti nuo visų į meilės salą su savuoju princu…Man teliko žemai nulenkti galvą ir atsiprašyti, kad bent akimirką sudvejojau jos tikėjimu. Dabar, kai jau turiu suaugusius vaikus ir plaukus papuošė dar viena žila sruoga, galiu drąsiai pakartoti tai, ką kartojau savo dukroms ir sūnums. Ir tai, kokį stebuklingą tikėjimą man įkvėpė ta maža mergaitė. Tikėkite savo pasakomis. Kiekvienas vis kitokia. Ir jos būtinai jus aplankys.

 

Su šiais žodžiais mano geroji senolė užmigo. Užmigo amžinam miegui. Su šypsena veide ir žila sruoga dailiai susisukusią jai ant skruosto. Tą vakarą aš neverkiau, neverkiau ir tada kai išlydėjau ją į paskutinę kelionę. Aš jau seniai neverkiu. Nebeturiu ašarų nuo tada kai Meilė išėjo paskutinį kartą. Slogiomis akimirkomis verkiu širdimi ir maldauju Dievo atsiųsti man bent vieną ašarą. Tikrą drėgną ašarą. Tačiau veltui. Aš jau bene susitaikiau su tuo, kad visas ašaras išverkiau dėl meilės. Paskutiniai senolės žodžiai pasiliko ne atmintyje o mano širdyje. Nežinau kas ji buvo, kodėl atėjo į mano gyvenimą ir taip greitai iš jo pasitraukė. Žinau tik vieną, ji dovanojo man viltį. Viltį vėl pamilti gyvenimą ir sulaukti savojo princo….

……………………………………………………………………………………………………………………..

 

Ryte atmerkusi akis pažvelgiau į princo dovanotą orchidėją. Kelią į tolimąjį kraštą, jam nubarstė tiek džiaugsmo atnešusios gėlės žiedlapiai…Gležnas stiebelis stovėjo plikas, o šilko švelnumo žiedlapiai nuklojo mūsų meilės guolį….Taip aš praradau dar vieną brangų žmogų. Šis miestas dovanojo man nuostabių akimirkų, bet jas visas lydėjo nusivylimas ir skausmas. Bet kiekvieną nuopuolį lydi pakilimas. Atėjusi į darbą ant savo rašomajo stalo radau dovanėlę – naują užrašų knygutę ir vyriausios redaktorės kvietimą užsukti į jos kabinetą. Tą dieną mane paaukštino. Tapau atsakinga už dienos aktualijų skiltį. Kadan gi esame viena turtingiausių redakcijų sostinėje, o dabar artėja kalėdų metas. Turime pasidalinti su vargšais. Vakare vyksime į iš anksto paskirtą vietą ir dalinsime maistą benamiams. Visam šiam labdaros projektui turėsiu vadovauti aš. Gavau specialistų komandą ir pradėjome ruoštis vakarui. Laiko buvo mažai, o darbų  - begalybė. Paskirsčiau darbus ir nuvykau apžiūrėti vargo vakarienės vietos. Nors žemėlapiuose orentuojuosi geriau nei daugelis vyrų, surasti vietą buvo nelengva. Laikydamąsi nuorodo įsukau į siaurą gatvelę, kelias į kurią vedė tiesiai iš centrinės gatvės, kurioje visą erdvę užgrobę stūksojo prekybos centrai, restoranai ir antikvariatai. Ši gatvė buvo kitokia. Tarsi paženklinta skausmo šešėliu. Slogi prietema ir pilkos apleistų pastatų sienos baugino. Pasijutau labai nejaukiai ir žvilgtelėjau į galinio vaozdo veidrodėlį. Tuščia. Bet nepaisant to ką matau savo akimis, o tiksliau tai, ko nematau, jaučiausi stebima. Mano raudona toyota atrodė esanti vienintelė gyva būtybė, šiose nykiuose skerstgatviuose. Pagaliau privažiavau numatytąją vietą. Nors ilgi, vestuviniai stalai dar buvo tušti, o mano specialistų ekipažas turėjo pasirodyti anksčių anksčiausiai po valandos, čia jau rikiavosi benamiai. Nežinau ar teisinga juos taip vadinti, juk benamis- žmogus kuris neturi namų. O šių žmonių namai yra gatvė. Gal geriau būtų juos vadinti gatviniais? Bet, ne, šis pavadinimas žeidžia. Mano širdis didelė, ir joje užtektų vietos visam pasaulio skausmui, bet neesu rožinė svajoklė. Dažniausiai žmonės patys pasirenka savo gyvenimo kelią. Juk ir aš galėjau atsidurti gatvėje. Bet nenorėjau prašyti išmaldos ir nakvoti landynėse, todėl kas kart suklupusi atsikeldavau ir eidavau pirmyn. Matau minią žmonių, bet negaliu atskirti kas iš jų vyras, o kas moteris, kuri iš jų mergaitė, o kuri moteris. Jie visi kartu, tai tarsi pilka masė, be individo bruožų ar kiekvieno vis kitaip šviečiančios karmos. Tokie pat pilki skarmalai dengia jų kūnus. Ir nei vieno žvilgnio, nei vienų akių. Visi it vienas nudelbę akis į pilką ir šaltą grindinį. Lėtai išlipu iš savo automobilio, kad galėčiau geriau apžiūrėti vakarienės vietą. Erdvus ir šviesus kiemas, ilgi ąžuoliniai stalai, tokie pat neaukšti suolai..

Autorė: Antanina Verba

 

-Alio, tai sakai, vyksti į Helsinkį?

 

-Taip, profesore, žinau, kad tai jūsų miestas. Gal patartumėt, ką pirmiausia reikėtų apžiūrėti, kur pabuvoti.

 

-Manau, gidas tuo tikrai pasirūpins, bet yra viena vieta Temppeliaukio aikštėje…

 

-Kokia tai vieta?

 

-Tu suprasi, pajusi, kai nuvyksi ten. Detaliau nieko nepasakosiu, bet tokių vietų žemėje nedaug..

 

-Skamba intriguojančiai.

 

-Sėkmės kelionėje.

……………………………………………………………………………………………………………………..

 

-Baik mekenti: vyras neišleis, vaikas mažas. Tu kas, vergė Izaura? Aš vežuosi tave į kelionę ir taškas. Kraukis lagaminą,- ragina Viktorija, mano antros eilės pusseserė, moteris pačiame jėgų žydėjime (taip ji sako apie save). Prieš mėnesį pabėgusi nuo ketvirtojo savo vyro, ji nusprendė, kad visi lietuviai- kiaulės, todėl jos penktoji gyvenimo meilė bus užsienietis (ir geriausia, kad tai būtų skandinavas). Dar ta loterija: pirko moteriškas pėdkelnes ir laimėjo kelionę sau ir draugei į Suomiją. Ta drauge keliauninke tapau aš- kompleksuota namų šeimininkė, namuose auginanti  ketverių metų sūnų ir neakivaizdžiai studijuojanti meno istoriją. Vyras, aišku, susiraukė, bet ne dėl kelionės, o dėl mano palydovės. Jo manymu, Vika (taip ją sutrumpintai vadinome) pasiutusi miesto boba, kuriai sekso troškimas susukęs ir taip mažas smegenis, maža to,  ji padorios šeimos ardytoja ir vyrų skriaudėja (antrasis Vikos vyras buvo tolimas giminaitis, todėl maniškis jo skriaudą priėmė kaip savo). Viktorija nebūtų Viktorija. Nežinau, ką ji pasakė ar padarė mano brangiausiajam, bet šis po audringo pokalbio virtuvėje vis dėlto sutiko (aš tuo metu sėdėjau balkone ir nerimaudama maukiau vieną kavos puodelį po kito).Viktorija priekabiai  apžiūrėjusi mano daiktus atsainiai mestelėjo, kad su tokiomis drapanomis tik į vienuolyną ir pažadėjo pasirūpinti, kad aš atrodyčiau kaip olialia mergaitė, o ne daržo kaliausė. Į mano atsakymą, kad aš važiuoju pamatyti pasaulį, o ne save parodyti, ji atkirto, kad yra už mane 10-čia metų vyresnė, todėl labiau patyrusi ir nereikia su ja bepramiškai ginčytis.

 

Sutartu laiku turistinės firmos autobusas, papuoštas juodu panteros siluetu, išdidžiai įsuko į aikštę. Viktorija žvilgsniu permetusi važiuojančiuosius akimirksniu įvertino situaciją:

 

-Pilka masė, o vairuotojai- tik lagaminus tampyti. Mes ieškom deserto ir ne bet kokio, o rafinuoto.

 

-Vika, ką tu kalbi?

 

- Vaikeli, nieko tu nesupranti apie gyvenimą. Manai, kad tavo inžinieriukas – tai idealas. Naivuole, aš parodysiu tau tikrąjį gyvenimą.

…………………………………………………………………………………………………………………………..

 

Prabangus 12-os aukštų ,,SILJA LINE“ keltas pribloškė savo didybe ir puošnumu. Kavinės, restoranai, parduotuvės, kazino, sauna, baseinas, net kino teatras- viskas, kad įlipęs į laivą pasijustum svarbus, lepinamas dėmesiu, šypsenomis bei mandagiais patarnavimais.

 

Viktorija, kajutėje palindusi po dušu, smagiai dainavo apie raudoną rožę. Ji buvo savo stichijoje: aplinkui tiek vyrų, vienas už kitą įdomesnių, išvaizdingesnių, o svarbiausia- turtingesnių. Ištraukusi iš perpildyto lagamino kelias sukneles ir  pasistaipiusi prieš veidrodį ji užtepė storą dažų sluoksnį ant įraudusio veido ir sukedeno vešlius, šiek tiek banguojančius plaukus. Tada atsisukusi į mane suraukė išpešiotus  antakius:

 

-Tu šitaip apsirengusi eisi į diskoteką?

 

-I kokią diskoteką?-suglumau.- O kuo tau mano rūbai nepatinka? Tai normalūs kelionės drabužiai: marškinėliai ir šortai.

 

-Tau geriau tiks tai,- ištraukusi ryškiai raudoną palaidinukę ir begėdiškai trumpą sijoną matavo ant manęs tarsi pakabos.

 

-Atleisk,  ar  aš panaši į laisvo elgesio moterį? Mano skonis ne toks.

 

-Kuo čia dėtas skonis? Šalia manęs atrodysi kaip pigi tarnaitė, o aš noriu žavios palydovės.

 

-Gerai, madam, persirengsiu, bet tik tai, kas man patinka. Jokių pigių blizgučių,- nusileidau įkyrėlei.

 

Diskotekoje Viktorija išpūtusi dažytas lūpas smalsiai dairėsi į šonus. Įvertinusi visus pretendentus, kurie daugiau priminė vakarėlio ,,Kam virš 60“dalyvius, užsisakė kokteilį ,,My kiss“ ir lėtai jį siurbčiodama lingavo į svajingos muzikos taktą. Pajutusi įdėmų žvilgsnį instinktyviai pasukau galvą į šoną ir sustingau. Iškėlęs viskio taurę mane sveikino pliktelėjęs seneliukas, kuris mirgančių šviesų apsuptyje priminė mažą ir susitraukusį Louis de Finesą. Nusipurčiusi atsisukau į pusseserę, kuri atstačiusi dekoltuotą krūtinę mirksėjo netoliese sėdintiems vyrukams.

 

Prisipažinsiu atvirai - baltus suomio batus numindžiojau sąžiningai. Šokio žingsneliai buvo painūs ir sudėtingi, partneris sukinėjo mane po aikštelę. O man beliko tik šypsotis ir kartoti: ,,Sory…sory… sory..“

 

-Viskas, man šitos kankinės užteks, jei nori lik, o aš eisiu į barą klausytis džiazo,- greitakalbe išbėriau Viktorijai, kuri rusų- anglų- lietuvių- lenkų kalbų kratiniu suokė į ausį gerokai įkaušusiam šokio partneriui. Raudono vyno taurė, gera cigaretė ir svaiginantis džiazas- tai geriausias poilsis, todėl  jaukioje laivo salėje jaučiausi puikiai: simpatiški muzikantai, šypsenos, žaismingi juokeliai.

 

Mylima pusseserė grįžo į kajutę tik paryčiais. Įaudrinta ir susijaudinusi ji neryškiai vapėjo apie penktąją savo meilę, kuri pakeisianti jos gyvenimą. Visą naktį siautusi šokių aikštelėje ir bare Viktorija atrodė pavargusi, bet laiminga. Išlipusi iš kelto pusseserė ilgai mojo galantiškajam kavalieriui, meiliai pabučiavusiam gležną Viktorijos ranką atsisveikinant. Vizitinėje kortelėje, kurią išlipdamas suomis paskubomis įbruko Vikai, puikavosi užrašas suomių ir švedų kalbomis, nesuprasdama nė žodžio pusseserė švelniai paglostė popieriuką ir įsidėjo į piniginę.

 

Ekskursijos laikas mieste buvo suskirstytas minutėmis: Senato aikštė ir baltoji Katedra, pritrenkiantis paminklas kompozitoriui J.Sabieliusui, Jūros pasaulis, Šiuolaikinio meno muziejus, pusdienį pliuškenomės akvaparke ,,Serena“. Viskas nauja, įdomu, nepaprasta.  Bet kažkas virpėjo širdyje. Tai  dar ne tai… Atmintyje išplaukė profesorės žodžiai apie paslaptingą vietą. Nors Viktorija energingai priešinosi (gana tų muziejų ir bažnyčių), bet  pagrasinus, kad išeisiu viena, vis dėlto bumbėdama apie beprasmiškai leidžiamą laiką sutiko.

 

Nedidelė ir neišvaizdi Temppeliaukio aikštė- Vika ir toliau murma po nosim, kad teisingai jautė jos širdis… Sustoja dviaukštis autobusas, iš jo pasipylę žmonės pasuka į ovalo formos akmeninį pastatą, kurio viršūnėje kuklinasi nedidelis kryžius. Vaizdas toks, tarsi  statinys  gyvena oloje, tik dabar suvokiu, kad jis iškaltas oloje, o jo viršų apgobia apvalus stogas. Įėjusi pro žemas duris supratau, tiesiog suvokiau, kad tai ta vieta… Akmeninės pastato sienos lanku juosė bažnytėlės centre esantį altorių- mažą stačiakampį staliuką, papuoštą kryžiumi, žvake ir baltų ramunių puokšte. Altoriaus link rikiavosi kuklių suolų eilės, bažnytėlės šone pritvirtintose lentynėlėse švietė mažos apvalios žvakutės. Tik tiek.. Jokios pompastikos, jokio kičo, jokio blizgesio… tik jausmas. Gilus jausmas, plūstelėjęs iš širdies. Jausmas, suvirpinęs manąją esybę, pažadinęs beblėstantį  tikėjimą  stebuklo galia. Ėmiau mirkčioti. Droviai susigėdusi skubiai ištraukiau iš rankinės tamsius akinius ir paslėpiau ašarotas akis. Laikas tarsi sustojo… Atsisukusi atgal nustėrau- pusseserės kančios iškreiptu veidu ritosi putlios ašaros, kurių ji nešluostė.

 

-Dieve, atleisk man, nusidėjėlei,- šnibždėjo Viktorija.- Mano siela paklydo, neberanda kelio į šviesą. Amžinas skubėjimas, beviltiškas ieškojimas kažko geriau. Klaidos, begalė klaidų, virtusių nuodėmėmis..

 

-Ką tu, Viktorija, ką tu kalbi? Viskas bus gerai.

 

-Ne, vaikeli, negerai. Daug purvo, neteisybės, ašarų būta,- ranka braukdama ašaras pasakojo  ji  apie alkaną ir pragertą vaikystę, apie baisųjį žmogėną, išprievartavusį ją, dar paauglę, apie klajones, pabėgus iš tėvų namų, apie pirmąjį abortą, apie žiaurų globėjos elgesį, apie pirmojo vyro kumščius, antrojo- neištikimybę, trečiojo- egoizmą, o ketvirtojo- aferas ir vagystes.- Tai todėl ir skrendu per gyvenimą klupdama ir klysdama, tarsi ta vienadienė plaštakė- amžina preliudija į mirtį. Taip, mieloji,  akmeninėje Helsinkio bažnytėlėje išgirdai mano nuodėmingo gyvenimo išpažintį. Bet kas duos išrišimą? Ir ar duos?

 

-Uždegsim žvakeles: vieną už mano šeimą, o antrąją už tave ir tuos negimusius kūdikius. Tai ir bus kuklus išrišimas….

…………………………………………………………………………………………………………………………..

 

-Kaip kelionė?

 

-Puiki. Viskas buvo nuostabu.

 

-Ar radai ją?

 

-Taip, profesore, dėkoju. Jūs buvote teisi- pajutau širdimi: tokių vietų žemėje išties nedaug…