Autorė: Agnė Poderytė

 

 

 

 

***

„ Kas apsigyvena žmogaus sieloje, kai jo akyse apsigyvena liūdesys?“
„ Turi galvoje mane? Man viskas.. Puiku….“
„ Jei gerai prisimenu, kai kas buvo net ir balto melo išsižadėjęs..“
„Buvo. Bet tiesa kartais pažadina per daug klausimų.“
„ Sprendžiant iš simptomų, tave kankina vienatvė.“
„ Įdomi, ir tikriausiai šiek tiek teisinga versija.“
„ Tau tikrai nekas, jei net ginčytis nenori…  Jaučiuosi kaltas. Galėčiau dažniau tave lankyti.“
„Niekis. Tu ir taip užsiėmęs. Ir nemanyk, kad nežinau. Galbūt aš miegu, bet vis tiek jaučiu….“
„ Matai, slaptasis agentas iš manęs prastas…“
„ Galbūt. Bet visa kita išties puiku.“
„ Ačiū. O šiaip tau siūlyčiau susirasti žmogų popiečiams su arbata, kuris praskaidrintų tavo vienatvę.“
„ Žinai, čia, matyt, ir didžiausia problemą, kad jau radau.“
„ Ir vis tiek esi liūdna kaip kanarėlė?…“
„ Kad dažniausiai arbata atvėsta jo belaukiant.“
„ Nekaltink jo. Nepatikėsi, kiek dar daug gerų žmonių gyvena žemėje… Ir visiems daugiau ar mažiau  reikia pagalbos…“
„ Aš ir nekaltinu. Greičiau didžiuojuosi. Bet esu egoistė.“
„Esi. O kas nėra? Visi  mes trokštam būti laimingi, įvertinti, ypatingi. Tai natūralu. Tačiau kai kas mano, kad laimę lengviau pasiskolinti, nei užsiauginti tik savo paties. Tik kai kada "pasiskolinę" svetimą laimę, imame gyventi svetimą gyvenimą.“
„ Suprantu tave.. Kartais ne savus statome, o apsigyvename jau pradėtuose  bokštuose.“
„ Galbūt todėl tau taip ir sunku- tu ieškai savo kelio ir savo laimės.“
„Galbūt. Ir savo žmogaus.“
„O jei jau tokį radai?..“
„Ką gali žinoti. Gal jau seniai jis kiekvieną mano bemiegę naktį iškenčia kaip savąją, o kai gali tai ir savo miegą padovanoja… Ką gali žinoti.“
„ Nieko. Geriau nežinoti nieko. Juk dažniausiai tai, ką tvirtai žinom, yra netiesa. Greičiau aklas tikėjimas. Reikia jausti. Būtent todėl romantika yra tokia pamokanti.“
„ Vis dar Oskaro Vaildo gerbėjas.“
„ Žinoma.“
„Aš jaučiu. Tai mane ir palaiko. Net ir liūdesys reiškia, kad aš dar gyva.“
„ Gyva. Rytas ateina.“
„Seniai jį pasitikom kartu.“
„Seniai. Bet dabar turiu bėgti.“
„Geriau sakyk skristi“
„ Gerai, skristi. Sulauksiu profilaktinio apsikabinimo?…“
„Ne. Profilaktiško bučinio..

 

 

 

 

 

 

 

 

 

***

 

 

 

„ Tą dieną, kai dingo viso mano gyvenimo dienoraštis, nusprendžiau, kad niekada neberašysiu kito, o štai vis pagaunu save, dėliojančią mintis sintaksiškai teisingais sakiniais, pagardintais citatomis ir papuoštais vienu kitu raitytesniu epitetu. Tada pagalvoju, kad man, matyt, to reikia. Na, žinai, dėl tvarkos - pažadinti savo mintis iš chaoso, susidėlioti tvarkingai kaip drabužius išeigai ir apžiūrinėti iš visų pusių, kad bent šiek tiek aiškiau taptų. Bent kiek.“
„ Žinau, žinau, kaip tau svarbu, kad viskas būtų aišku, bet pernelyg nepasinerk į  analizes- pamesi kelią.“
„Bet reikia veiklos mintims, kad neliktų laiko kvailiems spoksojimams per kairį petį ir  pakartotiniams savo košmarų išgyvenimams.“
„ Vis dar juos sapnuoji?“
„Taip. Ir kuo toliau, tuo jie ryškesni. Prisimenu  šaltį ir jausmą, lyg kažkas alsuotų man į kaklą. O viskas prasideda, rodos, taip nekaltai -  guliu pievoje ir žiūriu į dangų. Jaučiu ant savo odos šilumą, vasarą ir tylų monotonišką balsą, lyg kas užkalbėjimą tyliai kartotų, ar užkeiktų. Nežinau. Tik staiga viskas sutemsta, bet ne taip giedrai, kaip kad vasarą būna, o aklinai. Ir tada  šaltis… „
„Juk visiems pasitaiko košmarų, išgerk ramunėlių ir paskaityk kokią jaukią knygą prieš miegą.“
„Manai, nebandžiau? Septynios naktys košmarų lavina fantaziją ir gerina liaudies medicinos žinias, niekas nepadeda. Ir ramybės nebėra… Aš net žurnalus chronologine tvarka dėliot pradėjau, kad tik miegoti eiti nereikėtų.. O tada muses tarp stiklų skaičiavau (42 ir pusė). Iš rankų viskas krinta, ir nebetransliuoja eteris galvelėj  įkvėpimo. Kad tu žinotum, kaip aš pavargau.“
„Suprantu. Stiklinės akys viską išduoda.“
„O tu tik supratingas ir temoki būti, iš kur tiek santūrumo, tiek tikėjimo? Paguodos man reikia ir tylos, o ne spengesio ausyse ir knapsėjimo galva į žodžių taktą.“
„Nagi, nusiramink, juk žinai, kad guosti aš nemoku, nemoku.. Patylėti kartu galiu, arbatos išvirti, bet guosti - ne.“
„O miegą pasaugoti moki?“
„Galiu pabandyti.“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

***

 

 

 

„ Manau, jog glostyti miegantį žvilgsniu, tai lyg laižyti belgiško šokolado gabalėlį. Retas ir subtilus malonumas, kurį ne kiekvienas gali įvertinti. Be abejo, ne visi miega taip elegantiškai. Juk ir išsižiojus pasitaiko, ir sapnams lūpų kampučiu žemyn nusroventi…“
„Ir tau vis tiek tai atrodo subtilus ir rafinuota? Belgiškas šokoladas? Lenkiškas greičiau.“
„ Na žinoma, kaip tu be ironijos. Bet mane žavi pats faktas, jog kai miegi, tave užvaldo kažkokios racionaliam protui nepavaldžios jėgos, glūdinčios neįžvelgiamuose patamsiuose dienomis ir telaukiančios, kol mes akis sumerksim.“
“Bet ar ne per didelė prabanga leisti toms jėgoms suryti pusę mūsų gyvenimo ?“
„ Na, tai bent jau turi šiokią tokią prasmę, ir atsibudęs gali visai pelnytai gūžtelti pečiais, nes nelabai nuo tavęs kas priklauso.“
„O mane, pavyzdžiui, siutintų, jei sužinočiau, kad kažkas į mane miegantį vėpso.“
„ Stebi, sakyk, geriau skamba. O tave tai ne tik stebėti, bet ir paklausyti pravartu..“
„Tik nesakyk, kad..“
„ O tu neklausk, ir man sakyt nereikės. Betgi juk tai dar vienas įrodymas, kad naktį kažkas pabunda miegant  kūnui. Ir tas kažkas siaubingai nori bendrauti.“
„ Ir tu, žinoma, nepraleidi progos..“
„ Na, ko čia susierzinai. Mes tik truputį.. Kartkartėmis.. Įdomių dalykų sužinojau.. Jis daug pasakojo apie Babiloną… kuri Grįžulo žvaigždė Benetnašas, o kuri Dubchė …  iki šiol negirdėtas šokolado savybes ir taip toliau, nebeprisimenu pusės.“
„ Nejaugi aš turėčiau pradėti sau pavydėti?“
„ Jeigu tai išlygins tą kvailą raukšlę tavo tarpuakyje, tada gali šiek tiek. Ir neturėtum vaidinti labai įsižeidusio, nes kartais, kai pilkšvi žvėriukai  miegoti neduoda, aš tik klausausi vienodo kvėpavimo ritmo, žaidžiu šešėlių teatrą ( jei mėnulis būna nusiteikęs švystelt pro langą porą siluetų). O kartkartėm mokausi žiūrėti kiaurai pro vokus. Tada gali pamatyti, kas iš tikrųjų miega, o kas tik apsimeta.“
„Aha, o kadangi turi tiek daug tiriamųjų objektų, tikriausiai darbo tau netrūksta.“
„Kartais pritrūksta, bet kaip sakiau, būna ir tada su kuo pasišnekėti.“

 

 

 

 

Autorė: Agnė Poderytė

 

***

Šąlantys pirštai.
Guodžiančios mintys-
Kaip vasaros tirštos.

Stiklinėje taroje
Supilstytas nerimas
Trūksta ir savo padaro.

Laumiškas pyktis
Sistemingai nesistemingas-
Sudėtas į lygtis.

Ilgesio operos-
Praeito pavasario
Sapnų išnaros.

Sidabro žirneliai
Saujoje sušyla
Kaip paukštuko sparneliai.


Netikėtai nuraudę
Skruostai vaikelio
Spinduliuose besimaudančio.

Švelnumas pasaulio
Supintas į šilką
Nejaučia apgaulių.

Pašlovintas runų,
Į sniegą ikaltas
Dainuoja ramunėm.

O pasagos krykštauja
Dėl ledo ir laimės
Vienodai apsidžiaugia.

Skaityk kaip nori

Ištiestos		Juostos per dangų ir žemę
	Rankos		Nebyliai pagavusios vieną
	Į		Debesį įpina, virpina temą.
	Vasaros		Saulė su dangum šoka menuetą
	Šilumą		Pajutusi nusišypsau ir paliečiu kamieną.
	Ji		Numeta į šalį siūlų kamuoliuką
	Kvepia		Mandarinais- juos gnaibo cinamoniniai pirštukai
	Lelijomis		Laukai nusėti sapnų didžiausiose platybėse
	Pamilusi		Ji juos suras ir išbučiuos skruostus nusvilusius.
	Tylumą		Ir ramybę grąžins jų jausmams nusivylusiems.

Myliu.

meilė
yra
labai
ilga
upė.
.
.

melsvai
ypatingas
lelijų
ilgesio
ulbėjimas

 

 

Netikėtos palaimos

Esu kaip tos moterytės suskirdusiomis rankomis, laukiančios, kol praeis potvynis ir jos galės susirinkti austres. Kartais, žinoma, jos randa ir vieną kitą banginį. Bet čia tik kartais.

 

 

Emocija

Kur paslaptys išmoksta
elegantiško vėduoklių meno
esi suaustas laikas
 ištrūksi saga besiūlės sielos dešinėj kišenėj
Ir linija kreidos per visą širdį
Ir paukštis giesmėmis į orą išverstas
o gal dar kvapas šilumos suradęs prieglobstį
Alkūnės linkyje
Šaknis akiduobėn suleidęs
apraizgęs kapiliarus
ir suteikęs stiprybės
Taip nors vieną nelemtą kartą
Be jokios romantikos
Tiesiog su savimi
nugara į auditoriją
ar supantis ant nosies galo
Laviruojantis kaip akrobatas,
pamiršęs stiklinį žvilgsnį puodely
Arbatos
Arba pakartas dėl bato
Ramunių ir vyšnių raudose
mano džiaugsmo niekas nemato
Tam kartui

 

 

***

Alchemikai rudens lietų verčia į ilgesį
Ir, išvalę nuo abejonių priemaišų, lašina į arbatą
Po tris lašus
Ryte ir vakare,
Kad tekini nelakstytume basų pirštų aidais,
Nesapnuotume pranašiškų sapnų apie aguonas,
O įkvėpę nukritusių lapų kvapo imtume verkti.
Todėl daktarai šaltuoju metų laiku pataria gerti kakavą.

 

 

Kasdieniški haiku

Batų tepalas
Ir pasitenkinimas
Tobula švara

Vis ne česnakas
O raudonos kojinės
gintis nuo pikto

Iš Portobelo
Grąžinu bibliotekai
Josios raganą

Dangus palaimina
Švieselių jūras kur
Ištirpsta vėlės

Medum gydosi
Nerimu susirgę ar
Tiesiog smaližiai

Vanilės kvapai
Skimbčiojančių  šakučių
Dekoracija

Aguonų maldos
Sutartinėse mano
Skamba nuolatos

Niekam nematant
Šokasi bangomis ir
Mažom vilnelėm

Tyliai užgieda
Valomas šaldytuvas
Odėm kempinei

***

Eidamas per alsiai traškančią ir tylą braižančią žolę,
Mąstai apie akinius, Pilnaties krateriams ištirti.
Ir kaip gera gera pailsėti nuo miesto šviesų,
Su kuriomis orios žvaigždės pavargo kariauti.

Autorė: Agnė Poderytė

 

 

  

***

 

„Laba diena, ar turite vaistų nuo skausmo?“
“ O ką jums skauda, ponia?“
“Panele.“
“Atsiprašau, ką Jums skauda panele?“
“ Oj, kaip tyčia užkrito… Na.. Tą raumenį kairėje krūtinės pusėje pumpuojantį kraują iš venų  į arterijas..“
“Turite omeny širdį, panele?“
“O taip taip.. širdį, žinoma… Ir dar man šąla rankos.“
“ Aišku…Nusirenkite, pasiklausysiu“
[tyla]. Rausta dorovingi skruostai.
“Keista.. Nieko nesigirdi.. Kada paskutinį kartą girdėjot ją plakant?..“
“Tais metais, kai nušovė Kenedį. Atsimenu, už lango švietė saulė, o aš skaičiau laišką, kurį man parašė mylimasis atsisveikindamas, nes visam laikui išvyksta misionieriauti į Velykų salą.Su blondine ir jos pudeliu šuniūkščiu.“
“Siūlyčiau Jums įsigyti katę ir pradėti užsiiminėti joga.“
“Manot, tai padės?“
“Septintajame dešimtmetyje sprogę raumenys ne taip lengvai atsistato. Bet visko gali būti.“

 

 

  (Pra)lošimai

Mane galėtų labai nuoširdžiai kamuoti azartas, nes gyvenime netrūksta Teleloto bilietėlių, bet dažniausiai pinigus aš išleidžiu ne tokioms vertingoms, bet patikimesnėms investicijoms. Kartais dar sulošiu naktimis su keletu snobiškų pelių bridžą, ar švystelėjusi šlepetę į sieną duodu suprasti, kad nesu tam nusiteikusi. Visgi mano chalato kišenėje dar gali rasti laimėtų duonos trupinių, kurių, deja, į banką nepadėsi.

 

 

 Ar jau žinai, kas esi?

Jei dar pats nežinai, pabandysiu atspėti-
jei tave bandė palaižyti ar net atsikąsti, manyk, kad skanus.
Jei glostė palei plauką ir kasė paausius, veikiausiai kažkam pasirodei švelnus.
Užtat jei valgyti rytais randi atšalusios košės, kurios (už)vakar nepavyko įveikti, deja, esi vienišokas (gražiai skambėtų ir lonely one).
O gal ten, kur būni, visada pasitaiko išgirsti sąvoką saugus atstumas, kažkoks juokingai apsirengęs pirštinėtas dėdė tau atneša pervirtų dešrelių ir neatsukdamas nugaros išeina iš narvo, tai didelė galimybė, jog esi pavojingas.
Jei tave niurko, nuolat apkabina, tampo, tai esi labai mielas. Arba  ne itin, bet atsidūrei vaiko rankose.
Jei atpratai nuo savo balso, nesileidi glostomas ar šeriamas, esi nepriklausomas ir/ar pabėgęs iš zoologijos sodo.
O jei tau į akis blykstelėjo šviesa ir cyptelėjo stabdžiai, tikriausiai esi negyvas padarėlis.

 

  

Princesės

Ilgą laiką princesės man asocijavosi su žirniais, rožine spalva ir gailiais dūsavimais, ištrūkstančiais iš korsetais supančiotų sielų. Tačiau dabar imu abejoti, ar įmanoma visą princesiologijos mokslą įsprausti į tokias tipiškas klišes. Na, gerai gerai, princese aš nesijaučiu. Bet aplinkui viena kita tikrai mėtosi. Ne Pelenė ir ne Undinėlė. Vienoms štai einant aplink kojas storomis virkščiomis sukasi vijokliai, kitos aplink liesus rankų riešus murmėdamos užkeikimus sugeba lietaus prišaukti. Dar kažkur mačiau vieną laidžią metalui (jei išeina iš namų skubėdama, nemenka galimybė, kad ant jos nugaros pamatysi prilipusį  (ar įsivėlusį plaukuose)   viniuką ar šaukštelį). Kita užsimaniusi laužo šokdina žaibus. Kuri kaip moka, taip ir linksminasi.

 

 

Naktimis

Į plaukus veliasi sunki nakties tvankuma, drugiai (nors šviesos aš neskleidžiu) ir žydinčių liepų kvapas. Trauk velniai vasarą su kibirkščiuojančiu oru, limpančiais delnais ir nepaaiškinama trauka. O horizonte laužų apsupti jie nesiliauja šokti lietaus šokių ir švelniai kaip kūdikius bučiuodami akmenis, melsti meilės. Išburti debesį lietaus lengviau nei šiltą apkabinimą, bet niekas to nepripažįsta tiek šioje, tiek anoje realybėje. Vienatvė tamsoje ne tokia sunki atrodo, ypač kai petimi atsiremi į šiltą tuštumą ir leidi sau įsivaizduoti,nes kai nematai, tai gali būti  bet kas,  galintis užpildyti  spragas.

Tik aviečių tamsoje valgyti nepatartina.

 

 

***

Didžiausias jo privalumas buvo tas, kad jis nieko nežadėjo. Visada šiek tiek apsvaigęs nuo jazminų kvapo ir atitolęs nuo realybės kaip tie ore plevenantys mediumai, kuriuos eilinėmis dienomis paklusnios mergaitės uždaro į narvelius, kad neišskristų iš jų biosferos visam laikui (viskas jų pačių labui- per išsiblaškymą pamirštų kelią atgal ir jo neberastų. čia mergaičių versija. jie kelio neieškotų- būtų tikroji priežastis). Ironiška, bet tas nepastovumas, laikui bėgant tampantis didžiausia problema, pradžioje labiausiai masina ir vilioja, lyg tamsoje užuostum kažką žydint, tačiau negalėtum rasti kelio, ir tik ištiesus kaklą gosliai uostum sunkų ir kvapų pilną  nakties orą. Viskas įgauna pagreitį.

Bet  kai oras aplinkui sutirštėdavo, atrodo, prisispaudavo  prie erdvės pakraščių, kad praleistų į priekį melsvo atspalvio ironiškos šypsenos likučius lūpų kampučiuose, galbūt daugiau autoironiškus, bes vis tiek žavingus.Žinodavai, kad jau nebetoli.

Buvimas šalia- neįpareigojantis malonumas, tačiau brangus. Ir visada daugiau palikdavai, nei gaudavai. Surinkdavai visus "Už" ir" Prieš", kad apgautum save, kad dar vieną kartą nekaltai viską pamirštum ir tikėtumeisi kitokios baigties. Nors puikiai žinodavai, kad tai lygiai taip pat įmanoma, kaip pakeisti jo DNR ar lietaus skrydžio kryptį. Aukščiau banalumo nebepakyli, žiauroka, nežinantiems Tavo savigraužos ritualų, kassavaitinių katarsių ir dramatiškųjų pomėgių. Iš šalies pažiūrėjus nepasakyčiau, kad miegi ramiai. Bet visgi

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Arijus Rūkas

 

 

 Jei norim

 

Kiekvienas mūsų lyg mažytė Planeta,

kiekvienas skriejam SAVO orbita,

su savo išvaizda ir vidumi,

su savo Laimės Viltimi.

JEI NORIM,

kad kiti mus pastebėtų

tarp milijardų skriejančių Planetų,

išlikti turim savimi

ir nuolat dvelkt Paslaptimi.

 

 

Veidrodis ir Tu

 

Prašau Tavęs –

pasižiūrėk į veidrodį!

Atidžiai!

Ar pastebėjai,

kad matai ne jį, o SAVE.

O juk aš prašiau tavęs pasižiūrėti

Į VEIDRODĮ.

 

 

Žinojimas

 

Iš tolo regiu ką norėčiau matyti.

Tiksliau - ne regiu, bet jaučiu.

To nėra dar, tačiau bus kaip žinau.

Sulaikau šypseną lūpų kampučiais…

Nes dar NE LAIKAS

jai žarstyti baltus dantis.

 

 

Laisvė

 

Einu aš Jūros pasitikti,

nešuosi Laisvę delnuose.

Neleisiu Laisvei pasilikti,

ją nuskandinsiu bangose.

Bangoms ir Vėjui įsakysiu

į šipulius ją sudaužyt

ir išbarstyti po pakrantę,

kad Žmonės ją surinktų ryt.

Po mažą Laisvės trupinėlį,

kad pasiliktų širdyse…

Ir braidžiotų po kopų smėlį

Laisva Dvasia.

 

 

Tyla

 

Kartais reikia pabūti Tyloj

ir užsimiršti kuo esi,

lyg savo celėj mažoj,

kur tyli pasauliai visi.

Tyloj surandi daug tiesos,

tada nežinai su kuo

ir kam gyveni, mąstai

kodėl ir kam visa tai?  

Dėl visko kalta Tyla,

kurioje dažnai supranti,

kad mūsų visų Tiesa

per daug nuo mūsų toli…

 

 

Vaikai

 

Užauga Vaikai ir išeina.

Gal atsigręš atgal, o gal ir ne…

Tebūna geras jiems pasaulis

ir tolerantiška minia.

Neverta nieko mums tikėtis.

Gal atsigręš atgal, o gal ir ne…

Įdėk į lauknešėlį savo Meilę

ir pasimelsk už juos sapne.

 

 

Praeitis

 

Kas jau ėjo, nuėjo į praeitį -

klaidos, bėdos, jaunystės svajonės.

Visko buvo, nes visko reikėjo.

Tenekyla šiandien abejonės -

gal ne taip, gal geriau būt galėjo…

NETIESA.

Buvo viskas kaip buvo

ir neverta atgal atigręžti.

Praeitis juk gyveno ir žuvo.

 

 

Neskubėk

 

Skubėdami prarandam ir išmėtom

ir nepamatom, skrisdami laiku,

nei uogos sirpstančios iš lėto,

nei vabalo ropojančio lapu.

Vėliau, kada jau visko turim,

jau sendami, pajuntame staiga

į pačią širdį priekaištą ar dūrį,

užlietą pilko nerimo banga,

kad mes visai be reikalo skubėjom,

kad nardėm tarp beprasmių reikalų…

Kažką svarbaus praleidom ar praėjom,

ką sugrąžinti mums jau per vėlu.

 

 

Žmogaus paskirtis

 

Ar gali vieną kartą sustoti,

mesti viską į šalį,

atsisėsti ir pagalvoti

apie savo dalią?

Kas Tau skirta šioj žemėj?

Ar tiktai išgyventi?

Vaikus dorais užauginti?

Anūkams plaukus kedenti?

Be reikalo Tu kankiniesi,

Neverta spėlioti ir burti!

Tau skirta šioj Žemėj –

GYVENTI, MYLĖTI ir KURTI!

 

 

Būna ir taip

 

Gyvensi

ir Tau patiks ne visos spalvos,

ne visos kalbos ir ne visos galvos,

ne visos dainos ir ne visos rožės,

ne viskas ką esi išdrožęs…

Gyvensi ir mylėsi gal tik tai,

ką Širdimi palietęs supratai…

 

 

Einu

 

Ruduo – puikiausias metas pasivaikščiot.

Nukritę lapai kloja spalvomis gatves…

Užkimęs vėjas šniokščia ir niūniuoja

senas melodijas, dainas ir lopšines…

Kažkur laiptinėse gitaros groja,

sušalę pirštai vos jaudina stygas…

O aš sustoju, paklausau ir vėl klajoju

šaligatviais, barstydamas mintis savas…

Tegul atranda…

 

 

Vaiduoklis

 

Svajonėms savo atidavęs duoklę

sugrįžtu auštant į namus,

tarytum vienišas, nesuprastas vaiduoklis,

tarytum motinos neklaužada sūnus.

Aš Rytą su Aušra ir Vėju,

atsinešu kartu su savimi…

Bet slenkstį peržengęs sustoju -

ar patikes Jie manimi?

Nepatikės. Paslėpęs viską,

į baltą lapą sudedu nakties mintis

ir tyliai tyliai lyg vaiduoklis

paliečiu pirštais miegamo grindis.

 

 

Juoda akimirka

 

Juodoj pily juoda vienatvė.

Manoj Širdy juoda Tiesa.

Tarytum siena sau užstoju naktį

ir nekovoju su tamsa.

Kančios nėra – Ramybė liko.

Likau ir aš juodoj pily.

Čia viskas baigiasi ir tyli,

čia praraja juoda, gili.

Stovėdamas žvelgiu į tamsą.

Minčių nėra tiktai balta gija,

kad dugną turi ir bedugnė,

todėl krentu į ją…

 

 

Gundymai

 

Labai retai, bet pasitaiko,

kad piktos ir įkyrios mintys

į Širdį įsibrauti taiko.

Tuomet stengiuosi negalvoti,

nepykti, nenorėti, nesvarstyti,

kad dar didesnis noras nepakiltų

po purvą basom kojom pabraidyti.

Autorė: Giedrė Vyšniauskaitė

 

Nuo aštuntos klasės jie niekada nebesiskyrė mokykloje. Nuo devintos jau ir po pamokų. Nė karto jokiai mokytojai nekilo pagunda persodinti šiuos du vaikus į skirtingus suolus. Jie niekad neplepėdavo. Tik rašydavo. Vienas kitam laiškus.

 

Šiek tiek keista ši pasaka.

 

Jos herojai taip nedaug kalbėjo. Žodžiai visada sekė tarytum iš paskos. Kažkas antrinio, nereikalingas, nebūtinas priedas.

 

Galbūt todėl, kad ji atėjo iš tylių namų. Juose supratimas visad turėjo eiti prieš žodžius. Visad nedovanotina klaida - pasiklysti bežadžių prasmių voratinkliuose.

 

Jo namuose buvo priešingai.

 

Sesuo, du broliai. Ir jis, paskutinis, trečias brolis tylenis. Ta Šeima buvo tarytum turtinga savo triukšmu. Visada kažkuris iš keturių vaikų grodavo, dažniausiai net ne vienas, kartais grodavo kartu, ritmingai ir darniai. Kartais tyčia, garsiai, nesuderinamai. Pašėlęs orkestras - du valiūgai faunai, fauniukas ir viena gražiaakė linksmuolė nimfa - orkestras, beprotiškesnis nei Apolono palyda. Nenutrūkstamą foną sudarė visad įjungtas radijas, mirguliuojantis televizorius ir labai retai nutylantis senas, labai senas ir labai tikras patefonas.

 

Tai buvo Šeima. Vakarais jie visi susirinkdavo, žiūrėdavo televizorių, valgydavo blynus su obuoliene. Saldžią sriubą be razinų. Manų košę su juodųjų serbentų džemu arba cinamonu, arba ir džemu, ir cinamonu.

 

Jos mama visada liepdavo pasirinkti. Vieną. Arba kitą.

 

Ji buvo nuosekli moteris. Pati irgi pasirinko.

 

Po paskutinio abitūros egzamino, atrodo, istorijos, ji susirinko visus savo daiktus: rūbus, knygas, dienoraščius, lėlę mėlynais plaukais ir rašaluotais pirštais (vienas Dievas težino, kodėl lėlės pirštai buvo rašaluoti), balintos kavos atspalvio puodelį, paveikslą su mergaite oranžiniais plaukais, Tris "Art" žurnalus, dėdės parvežtus iš Vokietijos 1983 –ių , 1984- tų, 1986- tų metų egzempliorius. Ji nei žodžio nesuprato vokiškai. Užtat juos pardavęs vyriškis šiek tiek kalbėjo lietuviškai, taip sakė dėdė. Iškirpo vieną paveikslėlį. Rainer Fetting: ohne Titel, 1984, Siedbruck auf Karton (88 × 124 cm), Auflage 50, Galerie Clemens Fahnemann, Berlin, 1500 Mark. Tai galėjo būti bet kas. Greičiausiai lapė. Jai tai buvo kraujo persunkta vilkė. Išmaitinusi, bet niekada, niekad niekad.

 

Ir išėjo.

 

Iškarpą paliko virtuvėje ant stalo, kad rastų motina. Bet rado patėvis. Lygiai po savaitės ir dviejų dienų netyčia ji ir ji susitiko gatvėje. Jis mano, kad tu jam grasini.

 

Niekada nebeateik.

 

Kaip paprasta.

 

Tai ir viskas. Nebeateik.

 

Ji nepasakė.

 

Net nepasakė "negrįžk".

 

Jie gulėjo ant dryžuotos sofos nuomotoje palėpėje, nedideliame kambarėlyje su jo ir jos rūbais, jo ir jos knygomis, dienoraščiais, mėlyna lėle mėlynais rašaluotais pirštais, balintos kavos atspalvio ir rudu moliniu puodeliais, paveikslu su mergaite oranžiniais plaukais, trimis "Art" žurnalais, dėdės parvežtais iš Vokietijos, pianinu, aštuoniomis senomis patefono plokštelėmis (dvi subraižytos), Puškino poezijos tomeliu. Jis laikė jos galvą sau ant kelių, viena ranka glostė dar ilgus, ką tik išplautus drėgnus plaukus, kita tepė vaistais randą, prasidedantį ties kairiu smilkiniu, švelniai išlinkstantį ir nedrąsiai įsiveržiantį į skruosto teritoriją. Jis bandė. Užgydyti jos žaizdas, ištrinti jos randus.

 

Grodavo. Sekmadienio popietėmis, pirmadienio vakarais, antradienio, trečiadienio, ketvirtadienio ir, visų ilgiausiai, penktadienio naktimis. Toks aukštas, šiek tiek susikūprinęs, sulinkęs prie pianino, lyg dievadirbys prie savojo drožinio.

 

Pro plonus marškinius prasišviesdavo šonkauliai. Kartais ji juos skaičiuodavo. Sėdėdavo tyliai tyliai. Šalia. Švelniai braukdavo smulkiu pirštuku vos vos juntamai. Net švelniau nei jis per klavišus. Ir besiliejančios muzikos ritmu skaičiuodavo – vienas – vienas du - trys – trys keturi - penki – penki šeši. Ir taip be galo.

 

Jų palėpėje tilpo visas pasaulis. Ir ne tik dėl to, kad ji rinko ir saugojo neaplankytų miestų žemėlapius - pasaulį didelėje melsvoje, ramunėmis išpieštoje batų dėžėje. Daiktai čia atsirasdavo savaime, tarsi per žaismingą, naiviai koketišką atsitiktinumą. Slapčiomis įtykindavo, apsidairydavo ir, jei patikdavo, jaukiai įsitaisydavo jų palėpėje. Senovinis arbatinukas ir saulutėmis siuvinėta mėlyna puodkėlė atsikraustė į jų būstą tą pačią dieną. Abu iš jo senelės namų. Keturis užvalkalus pagalvėlėms ji pasiuvo klausydamasi "Mėlynosios rapsodijos" - nedidelę radiją padovanojo jo mama liepos antrosios proga. Viena pagalvėlė buvo žalia, su daugybe tvarkingų pilkšvai gelsvų drambliukų. Visiškai neaišku kodėl, ji jai priminė Magritte’o "Golkondą". Gal savo provokuojančiu tvarkingumu. Antroji buvo blyškiai gelsva, su vienu baltu baltu smulkmenišku ir atsargiu drambliu per vidurį. Trečioji mėlyna, su baltais (kitaip nei dramblys, kurio baltumas buvo neatskiriama jo tapatybės dalis) lietaus lašiukais, aišku, greičiau jau tai buvo ne lietus, o pienas… o ketvirtosios baltame fone puikavosi nebaigtas siuvinėti beūsis katinas, galbūt Čečyro katino tolimas giminaitis.

                                                                                  

Tą vasarą ji įsidarbino oro uoste. Nusikirpo plaukus. Niekas nereikalavo jų susegti, tad keleivius į lėktuvą palydėdavo besišypsantis švelnus merginos veidas. Tai buvo trumpalaikis vasaros darbas. Kitaip nė būti negalėjo. Keleives ši mergina visada nuteikdavo palankiai – miela, bet ne iki koktumo, graži, bet ne tiek, kad pykdytų. Tačiau keleiviai visada šiek tiek sutrikdavo. Jos lolitiškas grožis priversdavo juos pasimesti ir nuleisti akis… kažkas keisto, - mergina, mergaitė? Tokia vaikiška ir tokia subrendusi. Tokia žemiška ir tokia tolima.

 

Ji dirbo dienomis, grįžusi rasdavo jį miegantį. Vakare jis pabusdavo šalia jos ir išeidavo groti. Viename restorane skambino švelnias romantiškas melodijas. Naktys priklausė tik jiems. Vasaros naktys.

 

Jie gulėdavo atsidarę nedidelį savo palėpės stoglangį šiltomis birželio naktimis, leisdami vakaro rimstančių gatvių, vakaro liūdesiui lėtomis srovelėmis skverbtis į nedidelį kambariuką. Trepsinčių vaikiškų pėdų, skubių, elegantiškų, koketiškų ir pretenzingų kulniukų kaukšėjimo - namo ir į linksmybes, juoko ir muzikos garsai. Kaip per vasaros atostogas liūdnose judriose Palangos gatvėse. Daugybė nestabtelinčių pėdų liūdnose vaiko akyse. Karuselių šviesos – liūdnos. Spragėsiu ir saldėsių liūdnas kvapas. Iš vasaros estrados ataidintys nežinomų šlagerių garsai, liūdni. Girtas juokas ir girtos rankos.

 

Kai kambarėlyje nebeužtekdavo vietos liūdesiui ir jiems, užverdavo langą ir gerdavo kavą. Arba pieną su imbieru ir medumi, tyrinėdavo vienas kito veido bruožus, kartais delnų linijas. Gerai, kad nei vienas, nei kitas nemokėjo jų išskaityti. Kartais sekdavo pasakas, kartais – tikras istorijas. Apie angelus, palydinčius žmones anapus ir dainuojančius jiems paskutinę dainą. Mano angelas, sakydavo jis, bus tiesiais, trumpais, gelsvai rusvais plaukai, su grakščiu randeliu smilkiny. Balta lygutėle oda, tarytum migla, tarytum šiltas pienas, ankstyvą rytą. Šiltas. Šaltą.

 

Ir jis tylės. Tai bus vienintelis dainuojantis angelas, kuris tylės.

 

Išties, ji niekada nedainuodavo.

 

Dažniausiai jie kartu užsnūsdavo, kartais sapnuodavo tą patį sapną, o po kiek laiko ji pakildavo, tyliai palikdavo jį vieną.

 

Kartu jie išgyveno vienus metus. Bet ne vieną gyvenimą.

Autorė: Kristina Tamulytė

  

 Mes gimti nemokam
Ir maisto neturim,
Tik bandome vogti
Iš lauko virtuvės,
Nusiperkam poterius,
Palaiminam kunigą,
Apkaltinam moteris,
Kad nedavė pudingo.
Mes vėl nusileidžiam
Ir kylam į sutemas,
Nusiperkam bilietus
Į Palangą, Uteną.
O raktą pamiršę
Ir atkimštus butelius,
Prie stalo susėdam
Kaip alkanos utėlės.

  

***

 

Jei atvertum tik mano duris,

Pro kurias negalėtum išeit,

Jei tikėtum, jog lapai nekris,

Jei galėtum ir būti, ir teist.

Jei tik kojos pamestų pėdas

Ir žinotų, jog niekur nestos,

Mūsų laikas nusvertų rankas

Ir paliktų tik dalį tiesos.

 

 ***

 surimuotas,
eilutės suskaičiuotos,
beprasmiai žodžiai
krinta
ant lapo.
mintys juodos
nusėda
kartu su mūzos padiktuota,
bemiegio laiko apvyniota
pasaka,
tik happy ending
už kadro liko.
užfiksuota.
penkios minutės,
ir rašalas,
pabaigęs darbą,
miega. iki dvylikos.
žadintuvas-mintis,
ir nusvirę rankos
keliasi iš lėto.
ir nejučia, sutartinai,
dalim, gal atskirai
nenušlifuotą darbą tęsia,
kol paskutiniai saulės
spinduliai
mėnulio pilnaty
nuskęsta
lig kito mūzos apreiškimo

 

 

***

 

Baltai juodais klavišais slenka
Praėjusių dienų šešėliai,
Vaivorykštės koliažas lenkias
Vaikystėj dovanotai gėlei.
Pernykščiai batai ilsis spintoj,
Trumpa suknelė verkia tyliai,
O gatvėj nedega žibintai,
Taurėn gimtadienių nepylėm.
Jau protas pasakas pamiršta,
O kambarys per ankštas tampa,
Išbrist iš ryto skuba pirštai
Ir apskaičiuoti laipsnius kampo.
Spalvoti nyksta personažai,
Flomasteriai paišyt nustoja,
Pasąmonė tapys peizažą-
Mes lauksim, kol užgims rytojus.

 

***

Ir iš balto, ir juodo,

Ir iš tavo vienatvės,

Mes neperskaitėm kodo,

Nepalaiminom gatvės.

Nusispjovėm per petį

Ir sugrįžom į pradžią,

Nes norėjome gerti,

Nes nesaugojom medžių.

Tik sustojom už nieko,

Nusikeikėm į tylą-

Ir beliko tik sienos,

Ir beliko tik mylios.

 

 

***

Mama…
nupirk man laimę
iš krautuvėlės
anapus kelio,
kur aklas pardavėjas
kepa šviežią rytą.

Skubėk…
už mano laimę
sumokėk greičiau,
kol kvepiantis kepėjas
mano laimės neatidavė
kitam už dyką.

Prašau…
važiuok taxi,
į krepšį įsidėk
garuojančių vilčių,
ir atiduok kepėjui
už pastangas įdėtas.

Mama…
paprašyk kepėjo,
laimės pardavėjo,
kad kiekvieną rytą
prie prekystalio stovėtų
ir dovanotų geltonas avietes.

 

***

Tai  tik aklas buvimas už kadro,
Tik istorijos žingsniai be datų,
Sustabdytas laukimas ant lapo
Ir sugrotos vaivorykštės natos.

Slegia pilkas gimtadienio fonas,
Sunormuotas minčių supratimas,
Vargšas elgeta, prašantis duonos,
Aštrus skausmas šiandieną užgimęs.

Tai  tik nuotraukos senos be kvapo,
Be vilties vėl į praeitį grįžti,
Noras kryžkelėj rasti arbatos
Ir dygliuotą buvimą pamiršti.