Autorius: Svoloč

 

Lavonas plaukė tai panirdamas, tai vėl išnirdamas į upės paviršių. Kartais banga jį apversdavo, parodydama lavono priekinę arba nugarinę dalį, idant įdėmus stebėtojas galėtų susidaryti išsamų plaukiko portretą. Tai buvo vyras, maždaug keturių dešimčių metų amžiaus, kiek pliktelėjęs nuo kaktos, su ūsais, vilkėjo tamsią striukę, kelnių beveik nesimatė, greičiausiai jos buvo juodos. Daugiau nieko ir nebuvo matyti, galima buvo tik spėti, kad lavonu jis tapo neseniai, nes veido bruožai dar nebuvo išsitrynę nuo ilgo mirkimo vandenyje.

 

Plaukė jis gana pavyzdingai, upės viduriu, negrėsdamas atsitrenkti į dambų akmenis arba tiltų atramas. Ir tai buvo savaime suprantama, nes pavasario polaidžio vandenys pastebimai praplėtė upės vagą. Diena buvo graži, saulėta, tad plaukti buvo vienas malonumas. Matėsi, kad lavono neslėgė jokie rūpesčiai, problemos, nekamavo nesibaigiantys klausimai, jis buvo besvoris, ant kojų nebuvo prikabinta grindinio plyta, rankos nesurištos, išsivadavęs nuo nepakenčiamos gyvenimo naštos, laisvas erdvėje ir laike, nerūpestingas ir atsipūtęs jis leidosi nešamas upės tėkmės, pirmą kartą gyvenime nebandydamas irtis prieš srovę. Jis buvo žavus savo pasirinkime.

 

Tokį jį sunku buvo nepastebėti. Tokį laisvą ir nepriklausomą. Toks jis tiesiog badyte badė akis. Toks jis buvo stačiai nepakenčiamas.

 

Mamyte, mamyte, žiūrėk ten dėdė plaukia, sušuko ant tilto stovintis berniukas. Mama jau pusvalandis kalbėjosi su sutikta vidury tilto drauge ir abi net nemanė nueiti kur nors kitur ramiai pasikalbėti, mat abi skubėjo ir neturėjo laiko, tad pokalbis vyko lygiai per vidury tilto.

 

Tegul sau plaukia, atsakė mama, net nesumojusi, kad plaukimui sezonas dar netinkamas. Bet draugė metė žvilgsnį ir nustėro: oi, jam dar nereikėtų to matyti, ir užstojo berniukui vaizdą savo galingu stuomeniu, tada ir mama sužiuro, taip pat aiktelėjo, abi paskubėjo atsisveikinti, nors dar ir pusės nespėjo visko išsipasakoti, ir išsilakstė į priešingas puses.

 

O lavonas ir toliau linksmas ir patenkintas skubėjo į savo amžinąjį uostą. Oras buvo puikus, tiesiog nuostabus, po ilgo spyriojimosi žiema pagaliau pasidavė ir pavasaris visa jėga puolė vytis prarastas dienas. Lavono veidas, apšviestas ryškios saulės ir nuskalautas vandens, prašviesėjo, raukšlės išsilygino ir atrodė jau gerokai jaunesnis.

 

Lavonas galima sakyti spinduliavo neblėstančią jaunystę.

 

Tokį visą spinduliuojantį jį ir pastebėjo nuo kranto vienas žvejas, pamanė, ir kas gi ten taip spindi vidury upės?, o velnias, taigi skenduolis plaukia. Ką daryti?

 

Nepaleisdamas meškerės apgraibom susirado kišenėje telefoną.Koks gi numeris? a, 112, taip, ar pakels gi kas nors pagaliau, alio, alio, čia … Tuo metu meškerę stipriai truktelėjo nelauktai užkibusi žuvis, ta išsprūdo iš rankų,  mėgindamas ją dar kaip sučiupti žvejas išmetė ir patį telefoną, meškerė nusivijo skenduolį, o telefonas nėrė į upės gelmę, tuo paskendėlio gelbėjimo operacija ir baigėsi. Tpfu, tpfu, tpfu, tūkstantį kartų tpfu, po velnių, prakeiktas skenduolis, kad tu sprandą nusisuktum, idiote.

 

Lavonas paskutinių žodžių, aišku, jau negirdėjo, kitaip būtų galėjęs visai be reikalo susinervinti. Bet ir be to nevaržomas plaukimas kada nors turėjo baigtis. Neužilgo pasirodė akmenuoti slenksčiai, kurių nepajėgė visai paslėpti net pavasarinio polaidžio vandenys. Vajetau vajetau, kas dabar bus?

 

Į pirmus akmenis lavonas gan žaismingai kaukštelėjo kelis kartus pakaušiu, neįtardamas nieko bloga, po to kažkodėl apsivertė ir ėmė nosimi baksnoti slenksčius lyg sveikindamasis ir sakydamas, ei, na ko jūs tokie nedraugiški, man skauda. Deja, jo skundams ir dejonėms akmenys liko nebylūs. Tada lavonui nieko kito nebeliko kaip vėl atvirsti veidu į Aukščiausiąjį. Ir tada slenksčiai baigėsi.

 

Dabar lavonas jau nebeatrodė toks linksmas ir savimi patenkintas. Priešingai, jo veidas akivaizdžiai demonstravo didelį susirūpinimą ir baimę.

 

O čia dar kelios varnos neatstojamai priskreto prie lavono veido, besitaikstydamos ant jo patogiai nutūpti ir iškabinti dešinę akį, kuri po pasivažinėjimo per slenksčius kažkodėl atsimerkė ir atspindėjo saulės spindulius nelyginant briliantas, o varnos labai smalsios, kaip ir visos moterys, tam, kas blizga.

 

Viena pagaliau prisitaikė prie lavono judėjimo ir sėkmingai nutūpė ant krūtinės, kiek pamindžikavo ir pagaliau sustingo, pasiruošusi snapu kirsti į akį. Laimei varnų keliamas triukšmas atkreipė ant kranto paslapčia rūkiusių vaikų dėmesį, tuoj sumetę koks reikalas, jie pasišovė gelbėti skriaudžiamą skenduolį. Kas turėjo ragatkę, kas akmenais ėmė svaidyti į užpuolikes ir tos turėjo trauktis, garsiai grasindamos sugrįžti.

 

Mėtyti akmenis vaikam patiko labiau nei rūkyti, tad nelikus varnų buvo pasirinktas likęs objektas, tai yra lavonas. Akmenys dideli ir maži krito aplink nelaimėlį, vienas kitas pataikydamas ir į jį patį. Srovė šioje vietoje kaip tyčia buvo lėta, upė praplatėjusi, tad tikėtis greito išsigelbėjimo nebuvo vilties. Negana to, vaikam toptelėjo į galvą puiki mintis tiesiu taikymu nuleisti ant vargšo vyro akmenų bombas nuo netoliese esančio tilto, kai tas plauks pro jį. Kai kurie atsinešė ir pusplytes. Sviedinių atsargos sparčiai augo, lavonui iš lėto artėjant link tilto. Susidūrimas buvo neišvengiamas, trauktis nebuvo kur, tad lavonas, susitaikęs su likimu,  nuolankiai yrėsi prie savo sužvėrėjusių budelių.

 

Budeliai išsidėstė palei turėklus su savo plytgaliais garsiai šūkaudami karo šūkius (dabar tau galas, ateik ateik, stipena), taip drąsindami save ir vienas kitą. Nekantresni jau iš toliau pradėjo apšaudymą, ant lavono krito vis daugiau ir daugiau akmenų, veidas visai apsiniaukė, dešinė akis vėl užsimerkė, galų gale jis praplaukė pro tilto apačią, tada jam teko sunkiausi sviediniai, visi teko į galvą, o vienas pataikė į kaktą ir ta lyg atrakinta skrynelė staiga atvėrė savo dangtį. Vaikai suklykė iš siaubo, sumišusio su susižavėjimu, ir puolė kitapus tilto laukti lavono. Tas po akimirkos pasirodė su atverta kaukole, iš kurios vandens skalaujamos į vandenį ardėsi smegenys, kurias tuoj pasigavo kvailos žuvys, matyt galvojusios, kad nuo to jos taps protingesnės.

 

Vaikai nuščiuvę stebėjo savo išpuolio padarinius ir, kai lavonas nuplaukė jau palyginti toli,  susigėdę ir susimąstę vėl nukiūtino į artimiausius krūmus parūkyti.

 

Diena vis dar buvo puiki, saulė ryškiai brovėsi į gamtovaizdį, atidengdama visas po žiemos žolės dar nespėtas paslėpti šiukšles. O kur šiukšlės, ten turėtų būti ir tuščių butelių, neveltui sumąstė porelė bomžų. Taip begrybaudami stiklinę tarą, jie priėjo ir upę. Ir tada išvydo mūsų gerbiamą lavoną, tiesa, jau šiek tiek apipešiotą. Jis buvo netoli kranto, tad tiedu sumetė, kad galėtų jį dėl viso pikto apieškoti, gal, pavyzdžiui, pas jį užsimetė koks vienas kitas litas arba gal net visa piniginė su tik ką paimtu avansu. Ką gali žinoti, todėl  suradę ilgą pagalį, juo sustabdė laikinai lavono kelionę ir po truputį prisitraukė jį į krantą. Kišenės, deja, visos buvo tuščios, matyt, jau kažkas prieš juos pasidarbavo. Bet užtai striukė pasirodė visai nieko, o be to dar ir kelnės galėtų praversti, todėl porelė šiuos daiktus rekvizavo, o lavonui kaip kompensaciją padovanojo skarelę, kuria aprišo atsiknojusias galvos puses. Ir tada vėl grąžino negyvėlį upei.

 

Vakarop upė priartėjo prie savo pabaigos, toliau jau buvo jūra. Prieš galą upė visa išsikerojo į platybes, radosi daugybė užutekių. Į vieną iš jų ir įvairavo lavonas ir sustojo prie kranto. Pailsėti.

 

Gretimai buvo kapinės ir iš jų atėjo duobkasys po darbo dienos mėgdavęs atsipalaiduoti prie upės su buteliu vyno. Iš kur tu? paklausė, lavonas neatsakė, nešalta tau? lavonas nežinojo, ar jam šalta, todėl vėl nieko neatsakė. Gerai, ištrauksiu dėl viso pikto.

 

Lavoną atvilko prie medžio, prie kurio pats mėgo sėdėti, ir atrėmė į kamieną. Matau, kad apšvarino tave ir dar prikūlė kaip reikiant, ne savo noru pasimirei. Taip, keisti dabar žmonės, žiaurūs. Gersi? ne? Betgi papuolei tu tiesiai į kapines, ten, kur reikia, tiesiai man į rankas, įsivaizduoji, kaip tau pasisekė? Laimingas žmogus esi, po laiminga žvaigžde gimei, galima sakyti, tiesiai tave į dangų galiu išlydėti, čia kaip aerouostas, pakilimo takas, o aš dispečeris,  viens du ir pas Abraomą. Nenori? Kodėl? Na, aišku, niekas nenori, aš irgi nelabai. Gali neatsakyti, bet jei ką, jei apsigalvosi, tai aš tuoj, viską sutvarkysiu, turiu duobę paruoštą, pakišiu tave, užpilsiu truputį žemių, o rytoj tik karstą ant tavęs uždės ir baigta, keliauji su kolega į dausas. Susipažint laiko turėsit į valias. Žiūrėk, gal net patiksit viens kitam ir tapsit laiminga porele.

 

Ilgai dar pasakojosi duobkasys savo gyvenimo istoriją, nes lavonas negėrė, tad vienam jam vyno buvo pakankamai. Galop sutemo ir vynas baigėsi. Tai sakai į duobę nenori? Plauksi toliau, į vandenyną? Ką gi, tavo valia. Vieni nori į kapą, kiti į pelenus pavirsti, dar kiti trokšta pasaulio pamatyti. Gerai, aš tuoj grišiu ir išlydėsiu tave.

 

Pabūk, niekur neik.

 

Lavonas tylomis sutiko. Laukti ilgai nereikėjo, duobkasys tesėjo žodį ir atsitempė su savim dar visai naują didelį kryžių. Va, nudžioviau nuo vieno kapo, jam jau jo nereikės, o tau kaip tik, pritvirtinsiu tave, kaip Kristų, toks beprotis buvo, visas jūras įveiksi. Ant kryžiaus Nojaus vardas užrašytas, reiškiasi nuo šiol taip ir vadinsies.

 

Nepyk, savo tikro vardo nepasisakei, būčiau paieškojęs, gal atsirastų kryžius ir su tavo vardu, tai dabar Nojumi pabūsi. Gaila man su tavim skirtis, buvai kaip tikras draugas. Pasikalbu aš čia ir su kitais žmonėmis, nemanyk, aišku, mirusiais, bet anų aš nepažįstu, nemačiau jų niekada, o tu kas kita, tave, galima sakyti, ir pamilti suspėjau. Bus liūdna be tavęs.

 

Paguldęs Nojų ant kryžiaus, virvėmis pririšo kojas prie rastigalio, rankas tai prikalsiu, nepyk, daugiau virvių neturiu, bet bus tvirčiau, nes virvės nuo vandens atsileis, ir ištiesęs jas ant kryžiaus skersmenų prikalė delnus į lentas.

 

Neskauda? lavonas neatsakė, tu kantrus, kaip tas Jėzus. Dar ir vainiką paėmiau nuo to kapo. Užmauna jį lavonui per galvą ant krūtinės. Kas gi čia parašyta? kodėl… tamsu, palauk tuoj žvakę uždegsiu… a, kodėl pa li kai mus šio je a ša rų pa kal nė je? Liū din tys gim dy to jai. Atsakysi jiems? Ne? Tikrai, ką čia gali pasakyti, nepasisekė ir tiek.

 

Nulašinęs nuo žvakės vašką ant lavono kaktos, prisegė žvakę Nojui virš nosies ir palaikė, kol ta gerai prilipo. Tada įleido kryžių su nauju mesiju atgal į upę.

 

Degantis žiburėlis greitai tolo nuo krante jam vis dar mojuojančio duobkasio. Lavono dešinė akis vėl atsimerkė. Danguje žibėjo žvaigždės.

 

Autorius: Svoloč

 

Vieną kartą du draugai nusprendė pasipuošti Kalėdoms eglutę. Pasiėmė vienas kirvuką, kitas „fuksą“ (toks pjūklas viena rankena) ir išvažiavo automobiliu į mišką. Pakeliui užsuko į turgų ir nupirko šimtą kopūstų galvų, kuriomis tikėjosi paslėpsią mašinoje eglutę, kad blogi dėdės nerastų, jei tikrins automobilį. Sudėjo kopūstus į bagažinę kiek tilpo, o likusius ant galinės sėdynės. Ir išmovė į mišką.

 

 

Apsistojo miško aikštelėje ir iškrovė iš bagažinės kopūstus. Po to susirado sausuolį pagalį maždaug bagažinės pločio ilgumo ir pabandė įdėti į vidų. Bet pagalys buvo dar gerokai per ilgas. Tada vienas įbrėžė peiliuku žymę, kurioj vietoj reiktų pjauti, o kitas „fuksu“ nurėžė perviršį, tai yra galą.

 

 

Vėl pabandė įdėti į bagažinę. Dabar tiko kuo puikiausiai. Tada, pasiėmę trafaretą, išėjo abu ieškoti tokio dydžio eglutės, be to eglutė turėjo būti labai graži, su daugybe į viršų išlenktų tankių šakų ir jaunais, ryškiai žaliais ir aštriais spygliais, tokiais aštriais, tokiais masinančiais, kad norėtųsi įsidurti.

 

 

Na, o oras buvo toks, kaip visada prieš Kalėdas, lietuviškas: truputį lynojo, gal net labiau dulksnojo, negu lynojo, tropikų gyventojams būtų sunku paaiškinti žodžio dulksnojo reikšmę, ten kitaip lyja, bet mums lietuviams visos lietaus formos ir būsenos yra labai gerai žinomos todėl, kad lietus myli Lietuvą, kaip jokią kitą šalį pasaulyje, šia prasme mums pasisekė.

 

 

Taigi… a, dulksnojo, ne, jie išėjo ieškoti eglutės. Ieškojo ieškojo, bet sunku buvo rasti tokią, kuri atitiktų visus reikalavimus, tai to, tai ano trūko. Kiekvieną eglutę jie drauge apžiūrėdavo, aptardavo ir nutardavo, kad reikia toliau ieškoti. Galų gale, jau toli nuėję rado jauną, puikią, tiesiog žėrinčią žaliais, ryškiais spygliais eglę. Ir šakos buvo iškilios, tarsi mergaitė darytų reveransą, atrodė kaip gyva. Ji ir buvo gyva, tiesiog siūlyte siūlėsi jiems pati.

 

 

Nieko kito ir nebeliko draugams daryti, kaip tik atsargiai, nenulaužiant šakų, ją nupjauti. O spyglių aštrumas! Ne kartą eglė šelmiškai juos pakuteno, kol anie matavosi su trafaretu aukštį, kol genėjo smulkiąsias šakeles, kol pagaliau pjovė.

 

 

Aptvarkę eglę ir aprišę laikraščiais ir šniūrais, kuriuos tam reikalui buvo pasiėmę iš namų, nusinešė ligi mašinos. Ten patalpino eglutę į bagažinę, kaip ir buvo sumąstę, ir apdėjo ją kopūstų galvomis. Pamatė, kad lieka dar nemažai kopūstų galvų, tai nusprendė jas palikti miške, kad žvėreliai turėtų kuo maitintis per žiemą.

 

 

Laimingai grįžo namo ir niekas jų nestabdė ir netikrino, bet jeigu tik būtų pabandę taip nepasiruošę važiuoti eglės kirsti, garantuotai būtų kas nors prisikabinęs, tokia jau yra gyvenimo santvarka.

 

 

Kopūstų vis tik buvo labai daug dar, tad nutarė didesnę dalį atiduoti kaimynei iš pirmo aukšto, kuri ant jų nepyko. Ta labai apsidžiaugė tokiu netikėtu derliumi savo namuose ir atidavė vaikinams butelį raudono vyno, kurį gavo, kai prižiūrėjo kaimynų mergaitę, kai mergaitės mama turėjo skubiai gimdyti sesutę, be to, vyno ji vis tiek negalėjo gerti, nes jis buvo saldus, o ji sirgo cukriniu diabetu. Žodžiu, įvyko natūriniai mainai.

 

 

Likusius kopūstus parsinešė namo, sudėjo kambario kampe ant grindų ir į tarpą įsmeigė eglę. Bet kažkodėl ji nenorėjo stovėti tiesiai, vis pasvirdavo į vieną, ar kitą šoną taip, lyg stovėtų „laisvai“. Jie pabandė dar kelis kartus, o kai vis tiek nepavyko priversti jos stovėti „ramiai“, nusprendė, kad taip net ir gražiau, tokia neparadinė, neiškilminga stovėsena, atsipalaidavusi, atsipūtusi, betarpiška tokia ta mūsų eglė, taip jiems pasirodė.

 

 

Tada ėmė ją puošti. Žaislų bičiuliai neturėjo, juos atstojo cigaretės ir vatos gniužulai, kai kurie, beje, buvo kruvini, tad papuošimai nebuvo vienspalviai, o ant viršūnės užmovė švirkštą. Dabar eglė buvo graži, kaip nuotaka po pirmos nakties su naktiniais marškiniais, kurie vietomis buvo sukruvinti.

 

 

Kiek paspoksoję, vaikinai suprato, kad ilgai nedera taip dėbsoti į pusnuogę merginą, ji gal varžosi, patekusi į vyrišką draugiją neapsirengusi, tad nusigręžė nuo jos, išgėrė savo vyną ir surūkė paskutinę dar likusią cigaretę. Po to atsigulė į lovą miegoti.

 

 

Naktį juos aplankė Kalėdų Senelis ir paliko dovanų vienam kirvuką, kitam „fuksą“.

 

Autorius: Dario el Aveno

 

Visi žmonės staiga nutilo ir sustingo iš baimės - prie rūmų iš oro tarsi išplaukė aukšta žmogysta, įsisupusi į juodą apsiaustą, galvą paslėpusi po gobtuvu.Kiek pastovėjusi, ji ėmė lipti  laiptais į rūmus.

    

 -Šviesnešys…Šviesnešys…Šviesnešys…- tarpusavy šnabždėjosi Hatušo[1] žmonės.

    

Juodoji žmogysta įėjo į pagrindinę rūmų salę.Visi žmonės susmuko ant kelių,o soste sėdintis karalius atsistojo ir nuolankiai nulenkė galvą.

    

-Būk pasveikintas, karaliau Muršili,- tarė atėjūnas.

    

-Tegul tau visuomet bus maloningas Sauladievis, Šviesnešy!Su kokiomis žiniomis pargrįžai?

    

Šviesnešys praskleidė apsiaustą ir, padėjęs ranką ant tvirtai į makštį įkišto kalavijo rankenos, tarė :

    

-Visų dievų Dievas man suteikė malonę pabuvoti Mirties požemiuose ir vellu [2].Aš atlikau Didžiąją mantalli [3].Tavo žemių daugiau nekankins maras ir badas.Tu man skolingas.

     

-Prašyk, ko tik nori.

    

-Deivė Ištar nori, kad tavo sūnus Hatušilis taptų jos žyniu.

    

Karalius Muršilis sudrebėjo :

    

-Šviesnešy…Ar tu supranti, ką tai reiškia?

    

-Taip.Sostą perims tavo sūnus, o savo skolą man, tu perleisi Hatušiliui.

    

Šalia karaliaus stovėjęs vyresnysis žynis sukuždėjo :

    

-Sutik, karaliau, kitos išeities nėra – žmonės miršta, karalystė žlunga, mirusieji kerštingi –  jie viską atsimena…Sutik, karaliau…

    

Muršilis ilgai tylėjo.Po to tarė :

    

-Tebūnie.

    

Šviesnešys pasisuko į Hatušilį.

    

-Sakyk, ko nori, geradėjau,- netvirtu, drebančiu balsu prabilo naujasis karalius.

    

-Dar ne laikas.Aš sugrįšiu.Ne rytoj - tai poryt, ne po metų – tai po šimtmečio…Tu tik nepamiršk palikuonims perduoti savo skolą man.

    

Hatušilis dirstelėjo į vyresnįjį žynį – šis linktelėjo.

    

-Sutinku.

    

Šviesnešys mostelėjo apsiausto klostėmis ir ištirpo ore.

                                            ******************************

      

Klifas Tagerdorfas velniškai pagiriojo.Įslinkęs į vonią, vaistinėlėje sugraibė pora tablečių aspirino, įmetė į stiklinę ir užpylė šaltu vandeniu.Dirstelėjęs į veidrodį, riebiai nusikeikė – jo  laukė vizitas pas kapitoną Selingą, o Klifo akių kraujagyslės priminė išdraikytus raudonus senelės mezgimo siūlus.Išgėręs aspiriną, atsiriaugėjo - sekundei pasirodė, kad verta gyventi, tačiau tik sekundei, mat angliarūgštė užvedė ne tik skrandį, bet ir smegenis.Jis ėmė prisiminti   pastarųjų dviejų dienų įvykius.

    

Visų pirma, jį paliko žmona.Tiksliau, tai jis ją paliko, bet Diana, kaip visuomet užbėgo  jam už akių ir pareiškė, jog nusibodo jo nuolatinės komandiruotės, blaškymasis po karščiausius pasaulio karų židinius ir jos gyvenimas nežinioje - grįš jis gyvas, ar cinkuotame karste.O tai, kad šalia jos lovoje guli Klifo studijų draugas - tik jos vienišumo įrodymas, ir jeigu jam, Klifui, svarbesni kažkokie Kosovo pajuodėliai, o ne ji, jis galįs čiuožti atgal į Jugoslaviją ir dulkintis su savo karo lauko operacinių seselėmis…

    

Klifas pakeitė peiliuką stovelyje, ištepė apšepusį veidą putomis ir drebančiomis rankomis  pradėjo skustis.

    

…tuo momentu jis prisiminė seną gerą karininkų patarimą: nemušk žmonos meilužio – jis  ten  mažiausiai kaltas.Klifas jų paklausė, ar kas gers kavos.Haris Bakstonas, buvęs

 

Klifo bendramokslis, numykė kažką panašaus į : “Atleisk,Klifai…”, ir puolė ieškoti savo apatinių, o   Diana, supratusi,  kad geriausia gynyba - puolimas, pradėjo isteriškai klykti, kad nori skyrybų,  kad ir Klifas išvykęs dulkinasi su velnias žino kokiomis šliundromis, kad ji jau seniai užuosdavusi moteriškus kvepalus ant jo drabužių…Klifas, pasidėjęs daiktus, nuėjo į virtuvę ir užkaitė kavinuką.Jis nerūkė, tačiau dėl viso pikto, stalo stalčiuje visuomet gulėjo “Marlboro”   pakelis ir žiebtuvėlis.Štai dabar tai pravertė.Prisidegęs cigaretę, pylėsi kavą į puodelį ir niūniavo lengvą dainelę.Diana, supratusi savo taktikos klaidingumą, su didžiausiais triukšmais išvijo Harį, apkaltindama jį ją nugirdžius ir įsitempus į lovą…o jai reikėjo tik draugiškos kompanijos pasišnekėti.Po to, tyliai įslinkusi virtuvėn, ėmė Klifo atsiprašinėti, guostis, kokia  ji buvusi vieniša tuos du  mėnesius, kad tai, kas įvyko tarp jos ir Hario, nieko nereiškia, nes ji  mylinti tik jį…

    

Klifas palindo po šaltu dušu ir, giliai šnopuodamas, ėmė trynti visą kūną.

    

…na, o kuomet ji, praskleidusi chalatą, pabandė prisiglausti prie Klifo, jis neiškentė – suėmęs  ją už pečių taip papurtė, kad rodės visi kauleliai pasislinko iš savo vietos :

    

-Brangute, netgi geriausi draugai nesidalina tuo pačiu šaukštu!

     

Diana, šlumštelėjusi kampan, laukė Klifo smūgių, tačiau šis, užgesinęs iš burnos iškritusią   cigaretę, ėmė ramiausiai gerti kavą.Nesulaukusi jai palankios įvykių sekos - smūgiai atvėsina   vyrą - ji puolė į ašaras ir maldavimus.Kol Diana vaidino Dezdemoną, Klifas paskambino savo  kolegai Gordonui Faitui, užkietėjusiam vienišiui, ir pasiūlė jam išlenkti po stiklą.Pamačiusi,  jog Klifas ruošiasi išeiti, Diana pagrasino skyrybomis.Klifas sutiko.Uždarydamas duris, jis   pamatė iš nuostabos išplėstas žmonos akis:

”Klifas, mano minkštakūnis daktariūkštis, geras ir  tylus vyrelis…jis tikriausiai nesupranta, kad aš kalbu apie skyrybas?..”

    

-Grįšiu po dviejų dienų - kad tavęs čia nė kvapo neliktų.Skyrybomis pasirūpins advokatas,-  atsisveikino Klifas…

    

Nuėjęs virtuvėn, užkaitė kavinuką ir ėmė paskubomis rengtis.

    

…o paskui jie su Gordonu prisisprogo, kaip paršai, pasiėmė po dvi prostitutes ir nuvažiavo  viešbutin linksmintis.Sekantį rytą jie tęsė epopėją karininkų klubo bare.Prie jų staliuko prisėdęs MI6[4] agentas Tonis Kisindžeris, palinkėjo smagaus rytmečio ir, lyg tarp kitko, užsiminė, jog kapitonas Selingas turi vieną laisvą vietelę savo darbo grupėje.Gordonas pasiuntė Kisindžerį ir tą sušiktą Frankenšteiną, tai yra Selingą, į vieną riebią nigerio vietą.Po to Klifo sąmonė ėmė  temti - jis miglotai prisiminė, kaip susilažino su Gordonu, jog užsirašys pas Selingą, o Gordonas juokėsi, jog ten dirba tik psichai ir maniakai, na, o jei jis, Klifas, užsirašysiąs į Selingo darbo grupę, jis jam atiduosiąs savo trofėjinį durklą.Šiandien ryte į pustuštį Klifo butą paskambino Selingo sekretorė ir pranešė, jog kapitonas jo lauksiąs dešimtą valandą ryto departamento priimamąjame…

    

Klifas gėrė kavą ir keikė save visais įmanomais lytinio pobūdžio keiksmais.

    

Pastatęs automobilį aikštelėje, jis dirstelėjo į laikrodį - lygiai dešimta.O Dieve, jis vėluos! Tarsi išgąsdintas zuikis rugiuose, nuskuodė iki departamento budėtojo ir, parodęs pažymėjimą, nubildėjo į Selingo kabinetą.

    

Sekretorė, įtartinai nužvelgusi Klifą, dirstelėjo į savo laikrodį, po to vėl į Klifą ir užgiedojo:

    

-Leitenante…

    

-Žinau žinau,- jis nutraukė pedantiškąją senmergę.-Vėluoju septynias minutes.Turiu pateisinamą priežastį,- “Koto tau į klyną reikia, gero kieto koto…”- mintyse siuto Klifas.

    

Sekretorė, aiškiai nepatenkinta leitenanto tonu, pakėlė telefono ragelį ir, išsišiepusi, tarsi  gegutė, įkišusi savus kiaušinius svetiman lizdan, sučiauškėjo:

    

-Sere, pasirodė leitenantas Tagerdorfas…Tuojau,- padėjusi ragelį, dirstelėjo į Klifą lediniu  žvilgsniu.-Užeikite, kapitonas laukia jūsų.

    

Įėjęs į kabinetą, Klifas išsitempė ir atidavė pagarbą :

    

-Sere!Leitenantas Tagerdorfas  jūsų kvietimu atvyko!Leiskite atsiprašyti…

    

-Laisvai, leitenante, laisvai…Sunki naktelė buvo?- odiniame sukamąjame krėsle už darbastalio sėdėjo žilstelėjęs vidutinio amžiaus vyriškis.-Girdėjau, šeimos židinys skyla?

    

-Taip, sere.

    

Selingas pastūmė cigarečių pakelį Klifo link:

    

-Sėskitės, leitenante.Vaišinkitės.

    

-Ačiū, nerūkau,- Klifas nusiėmė kepurę ir atsisėdo į fotelį priešais kapitoną.

    

-Tuomet gal kavos?Arbatos?- Selingas paspaudė vidinio ryšio telefono mygtuką.-Mis  O’Donel, atneškite puodelį kavos man, o leitenantui - taurę mineralinio vandens…

    

Klifas jautė, kaip ima kaisti jo ausys.Sekretorė įnešė kavą ir mineralinį vandenį.Klifas, stebėdamas krištolinius burbuliukus rasotoje taurėje, jautė, jog velniui sielą parduotų, kad tik kas nors leistų be jokių ceremonijų išmaukti tą dievų gėrimą.

    

-Gerkite, leitenante, gerkite,- paragino kapitonas, maišydamas šaukšteliu kavą.-Koks jūsų,  kaip chirurgo darbo stažas?

    

-Dvylika metų,- atsakė Klifas, paslapčia nubraukdamas ašarėles, išprovokuotas angliarūgštės.

    

-Puiku,- tarė Selingas.-Jūs priimtas į “Tanato” projektą.

    

-Atleiskite?- Klifas nesuprato.-Aš maniau, kad bus koks nors konkursas…

    

-Konkursas?- šyptelėjo kapitonas.-Gerai, sakykime, kad jūs jį laimėjote.Manau, Gordonas  Faitas buvo sąžiningai nugalėtas?

    

Klifas išraudo, kaip pomidoras.

    

-Taigi, leitenante,- tarė Selingas.-Jūs, tikriausiai, nenumanote, kas per patiekalas tas “Taanatas ”?

    

-Ne, sere.

    

Kapitonas ištraukė iš darbastalio firminį blanką su smulkiu tekstu :

    

-Pirmiausia pasirašykite.Skaityti neverta, tai tik formalūs paistalai apie jūsų atsistatydinimą iš karo lauko medikų ekspedicijos ir priėmimą į mano projektą.

    

Pamatęs, kad Klifas dvejoja, Selingas jam priminė apie atsakomybę už pasirašytos sutarties nutraukimą :

     

-Jus vilioja du metai pataisos darbų?

    

Leitenantas čiupo šratinuką ir brūkštelėjo parašą.Selingas, įdėjęs Klifo “parsidavimo aktą”  stalčiun, prisidegė cigaretę :

    

-Tanatas - tai senovės graikų mirties dievas, Erebo ir Nakties sūnus, miego dievo Hipno   brolis dvynys…Nuo pat gimimo žmonės aiškina mums, kad pasaulis yra toks ir toks, kad viskas jame vyksta taip ir taip.Natūralu, kad negalime matyti pasaulio kitokio, negu žmonės  mums sako.Neturime kito pasirinkimo.Iš esmės pasaulis, kurį siekia išlaikyti jūsų protas yra  pasaulis, sukurtas apibrėžimo bei dogmatiškų, nekintančių dėsnių, kuriuos protas išmoksta  priimti ir ginti.Tačiau mes klystame manydami, kad pripažinimo vertas tik tas suvokimas, kuris ateina per protą.Leitenante, kas, jūsų nuomone yra mirtis?

    

Klifas krūptelėjo nuo netikėto klausimo, nes buvo pradėjęs snūduriuoti atmerktomis akimis:

    

-Na…Tai natūrali gyvenimo, biologinio organizmo egzistencijos baigtis.Tai medžiagų  apykaitos nutrūkimas, sustojus širdžiai, ir negrįžtamų  pakitimų atsiradimas smegenyse…

    

-Taip.Kaip medikas - jūs teisus.O daugiau?

    

Klifą Selingo “egzaminavimas” ėmė nervinti.

    

Kapitonas nusišypsojo:   

 

-Šiandienai užteks.Eikite leitenante, pavaišinsite kolegą Faitą šalto alaus bokalu…Tiesa,- Selingas padavė Klifui voką.- Čia instrukcijos ir lėktuvo bilietas į Niujorką, į “Nort pleis’o” sustiprinto režimo kalėjimą, kur bus vykdoma mirties bausmė Gabrielei Lindsi.Kadangi Didžiojoje Britanijoje mirties bausmė traktuojama kaip civilizacijos atgyvena – nors juridiškai ir nėra uždrausta - todėl lauksiu išsamaus raporto iš Amerikos.Tai jūsų pirmoji oficiali užduotis.Sėkmės, leitenante.

Autorius: Antanas Pupienis

 

Brangus brolau, negalėdamas pas tave atvykti, sumaniau parašyti gromatą. Kaip gyveni, kas gero jūsų padangėje? Pas mus nekokie popieriai, labai viskas pabrango, ypač gėrimai, rūkalai. Kiek dabar kainuoja pas jus samanės butelaitis? Ar galima iš po skverno nusipirkti kontrabandinių cigarečių? Tai dar ne viskas. Kai uždarys Ignalinos atominę, matyt, elektra jau bus ne pagal kišenę, teks pasišviesti kaip toje balanos gadynėje, Bet kad nebebus  balanų iš ko prisiskaldyti – visokie vertelgos baigia miškus iškirsti.

 

 

       Taigi, mielas brolau, kaip dabar yra siūloma, teks diržus susiveržti. Tik va bėda – diržo nebeturiu. Tikriausiai girdėjai, kad dabar savo atžalų nei pabarsi, nei pirštu jiems pagrasinsi, nei į kampą pastatysi, plaštaka per minkštą vietą nešleptelėsi. Ką ir bekalbėti apie „beržinę košę“ ar diržą, nors jis tau špygą ar liežuvį rodys, cigaretės dūmus į akis pūs. O jeigu ką nors ne taip, jau tu smurtinę bausmę panaudojai, vaiko teises po kojomis pamynei, pasikesinai į jo orumą, jau tu griežčiausios bausmės nusipelnęs esmi. Tu gi žinai, kad aš ūmaus būdo, gali neištverti mano nervai. Taigi, kad neprisidaryčiau bėdos, iš anksto apsidraudžiau – ligi šiol nepamainomą auklėjimo priemonę – diržą krosnyje sudeginau. Maniau vietoje diržo petnešas panaudosiu, Tik va bėda – mūsų parduotuvėse jomis neprekiauja. Tad ir vaikštau smunkančias kelnes  ranka prilaikydamas. Didžiai nepatogu. Mielas brolau, jeigu pamatysi kurioje noras parduotuvėje prekiaujant petnešomis, nedelsdamas man pranešk, lėksiu kaip akis išdegęs jų nusipirkti.

 

 

       Viena bėda dar ne bėda, bet kai dvi trys ant sprando sėda, tai jau tau šakės, amen. Turiu, brolau, tokį netikusį kaimyną, kuris man nuolat nemalonumų pridaro. Žinai, jis ant mudviejų sodybų sklypų ribos šuns būdą pasistatė ir prie jos ant ilgiausios grandinės pririšo tokį pabaisą, į kurį vien tik pažvelgus pakinkliai iš baimės ima linkti. Blogiausia, kad buldogas siekia taką, kuriuo mes į tupyklą, pastatytą už malkinės kampo, vaikštome. Taigi dabar turime sukarti didžiulį lankstą – apeiti dvi gretimas sodybas, norėdami į tą gerą vietą nukakti. Taip bevaikščiojant kartais net noras praeina ja pasinaudoti.

 

 

       Kreipiausi į kaimyną dėl tų visų nepatogumų, bet jis ir į kalbas nesileidžia. Sako, jei šuo tavęs nepraleidžia, matyt, tu jį erzini, tarp jūsų blogi santykiai susiklostę. Juos pagerink, ir problemos kaip nebūta.

 

 

       Matau, kad be valdžios įsikišimo trumpiausiu keliu tualetą pasiekti lygiai tiek pat bus sudėtinga, kaip pamatyti mėnulio antrą pusę, atsuktą visą laiką nuo mūsų. Žinai, brolau, dabar mūsų valdžia yra įsteigusi vadinamąją interesantų aptarnavimo vieno langelio sistemą. Atseit bet kokiu klausimu reikia kreiptis į tą patį valdininką, o jau jis kaipmat po reikiamas įstaigas subėgios ir tavo sutvarkytą reikalą  tarsi iškeptą blyną  į rankas šleptels. Bendrai tokia tvarka neabejotinai turi vieną teigiamą bruožą: kad tavo reikalų karuselė greičiau ir reikiama kryptimi suktųsi, tenka pamaloninti tik vieną klerką. Taigi dėl savo šuniškų reikalų kreipiausi į tą langelį. Kai pareigūnas elektroninėmis svarstyklėmis pasvėrė mano skundą, pasakė, kad dar trūksta dokumentų, sveriančių 163 gramus. Pasirodo, šioje biurokratijos karalijoje buvo vadovaujamasi indukcija, kurioje nurodyta, kiek mažiausiai gali sverti pateikiami dokumentai, pavyzdžiui, statybų reikalu – kilogramą, žemei susigrąžinti – 800 gramų, dėl grąžinimo į darbą – pusę kilogramo ir t.t. Ką gi, teko papildomai iki reikiamo svorio pristatyti dokumentų.

 

 

       Savo skunde prašiau valdžią įpareigoti mano kaimyną tą nelemtą būdą toliau į kiemo vidurį patraukti ar bent šuns grandinę sutrumpinti. Langelis liepė ateiti už trijų savaičių. Kai nurodytu laiku prisistačiau, gavau atsakymą raštu. Jame juodu ant balto buvo išguldyta, kad yra sudaryta kompetentinga komisija, kuri nuspręs, ar šuns būda yra pastatas. Jeigu taip, tai mano kaimynas bus įpareigotas ją, kaip ne vietoje ir be leidimo pastatytą, nugriauti. Dėl grandinės sutrumpinimo reikią pristatyti Gyvūnų globos draugijos pažymą, kurioje būtų užtikrinta, kad, sutrumpinus grandinę, nepablogės šuns gyvenimo sąlygos.

 

 

        Taigi, brangus brolau, taip ir kuičiuosi ant šio margo sviesto. Kai iš langelio gausiu galutinį atsakymą, tau parašysiu, kaip šios mano bėdos baigėsi. O dabar spaudžiu tavo dešiniąją, lik sveikas ir laimingas.

Autorius: Martynas Ivinskas

 

2003 10 03

 

Kadangi dienoraščio rašymo gamykla užsidarė rekonstrukcijai, o minčių kaupiasi, tai nieko nebelieka, kaip atsargiai, nesudarant kamščio jas išlieti. Šį kartą apie labai paprastą ir savaime suprantamą dalyką kaip internetas. Nors turėčiau rašyti ne paprastą, o netgi labai sudetingą, bet… apie viską iš pradžių.

 

Rugsėjį suėjo vieneri metai, kai aš “sukroviau didelę dalį savo mantos į dėžes”, prigriebiau žmoną su sūnumi ir, pamojavęs Lietuvai, įlipau į lėktuvą ir perskridau Atlantą, kad čia “tą visą mantą iškraučiau”. Atvykome į Ameriką, supervalstybę (ši nuomonė ne mano, o aplinkinių. Aš griežtai nuo jos atsiriboju) ir pradėjome leisti šaknis čia. Apie pirmus metus nerašysiu, nes jau ruošiama spaudai knyga apie tai. Pasakysiu tik tiek, kad visus tuos metus buvau “be ryšio”, t. y. be interneto, o tai šiuolaikinėje technologinėje visuomenėje ne tai, kad nepatogu, bet netgi ir nepateisinama.  Todėl metų proga pasižadėjau sau internetą pasijungti. Ir prasidėjo svarstymai, kokio noriu: paprasto ar stebuklingo, o gal – superstebuklingo? Nuo paprasto (dial – up) iškart atšokau, o po to sprendžiau kas geriau – stebuklingas (DSL) ar superstebuklingas (cable internet). Del super suabejojau, nes tokiu atveju man reikėtų jungtis kabelinę televiziją, o mano televizorius kažkokiu tik jam suprantamu būdu sugeba rodyti 65 kanalus, todėl daugiau man ir nereikia. Taigi apsistojau ties stebuklinguoju DSL. Bet šiuo atveju man reikėjo pasijungti laidinį telefoną, kuris visiškai nereikalingas, nes dvidešimt pirmame amžiuje žmonės bendrauja bevieliu ryšiu. Bet ko gi nepadarysi dėl Interneto!!!! Paskambinau telefonų kompanijai ir užsakiau telefono liniją kartu su DSL. Man pranešė, kad telefono linija bus pajungta po trijų biznio dienų, o DSL po 6-8 biznio dienų. Šiek tiek nuliūdau, sužinojęs šias naujienas. Net (!) dvi savaites dar neturėsiu Interneto. Vėliau pasirodys, kad tas „Net“ pasivertė „Tik“. Taigi taigi. Super valstybeje, kuri yra viena iš lyderių komunikacijų srityje, Internetą įvedinėja du mėnesius. Ir dar stebisi, kodėl aš toks nepatenkintas. Tiesa, telefono linija jau buvo pajungta kitą dieną, o labai greitu laiku atėjo ir sąskaita už tai, bet Interneto nebuvo ne kvapo. Pirmą kartą paskambinau praėjus dviem savaitėm po užsakymo. Tada man pasakė, kad, kadangi mano telefono linija tik ką pajungta (nieko sau, tik ką – dvi savaitės), jie jos dar nemato. Normalu, aš jos irgi nemačiau, tik žinojau, kad ji veikia, nes telefonu paskambinau kelis kartus. Tada man pasiūlė iš naujo užsakyti DSL ir laukti kitas dvi savaites. Taip ir padariau. Spėkite, kas pasikeitė po tų dviejų savaičių. Ogi nieko. Ta pati melodija. „Mes nematome jūsų telefono linijos“. Sąskaitą atsiunčia už tai, ko nemato. Šiaip aš žmogus ramus, bet jau buvau bepradedąs siusti. Gryniausia provokacija! Bandžiau laikytis. Išsilaikiau dar dvi savaites, po kurių paskambinau ir, eilinį kartą išgirdęs, kad jie nesupranta, kodėl yra taip, o ne kitaip, paleidau visą savo sunkiąją artileriją į darbą, tai yra visus žodžius, kurių mokykloje oficialiai nemoko. Padėjo. Balsas kitame ragelio gale pasidarė labai paslaugus ir jis man pasiūlė….. dar kartą užsisakyti DSL. Pradėjau isteriškai juoktis. O kas jau beliko? Jau tiek ilgai laukęs, palauksiu dar. Taigi ilgi du mėnesiai laukimo. Galima būtų filmą statyti. Kartais, atsitrenkdamas į tokia biurokratijos sieną, jaučiuosi kaip senais laikais. Bet kol kas idealesnio valdymo už biurokratinį neišrasta, todėl tokie maži varžteliai kaip mes, nors ir sutepti gerai, sukamės lėtai ir girgždame.

 

Manau, mano būseną, kai stebuklingas DSL pasibeldė į mano ankšto buto duris, suprantate. Džiaugsmui nebuvo ribų! Buvau netgi pasiryžęs kompiuterį su visu DSL patalpinti šeimyniniame guolyje, bet sulaukiau audringo pasipriešinimo ir XX amžiaus pabaigos stebuklas nusėdo ant stalo. Ten jis man ir pasako „labas rytas“ ir „labanaktis“ kiekvieną dieną. O aš laimingas! Tokia va mano liūdnai linksma istorija apie tai, kokių dalykų nutinka……

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorė: Agnė N.

 

 

Pasauli, tu nesąmonė*

 

*

Tik prabilusį rytą išgersi

Išvalysi nuo kojų – sunku

O vasaris vėluoja panerti

Be pavasario paukščiui baugu

 

 

 

Nekalti nematyti šešėliai

Nusišluosto dulkėtas akis

Tu žinai, nesimato to gėrio

Apsmalkėję delnai nepagis

 

 

O mums lyja ir lyja tuos delnus

Ir tik kvepia ramunėm nuo jų

Trenkia vėjas į žemę suskambus

Trečiam šimtui vasario žvaigdžių.

 

 *

 

kitą rudenį kelsimės žiemą pasėti

vakar pavogė šiandien, laikas ima tingėti

nepasvėrę delnų ir palikę lygybes

susilažinę broliai ir viena jų tuštybė

 

 

mažos mintys nemoka už didelę galvą

nuoma kyla, o jūs pasiliekate blaivūs

kiek iš viso vištidėj gaidžių atsirado

jeigu mūsų nėra, gal nušvisit iš bado

 

 

kitą vasarą gulsimės po cigaretėm

lietūs nuneša kūną, kai reikia pasėti

nesvarbu šitie žodžiai - mums reikia herojų

tik kolkas kaimo šunys mėnulį aploja –

 

  

 

Palik*

 

 

 

Kelininke, išmėtyk šviesas ant šakų ir proskynų, iškask pora neapvažiuojamų duobių, prišauk lietingas savaites, kad veždami savo nušlifuotus ir graviruotus kūnus, matytume tik valytuvus, kurių kryptimis galbūt slankioja būsimi savižudžiai, ar amoniako vaikai Čako Noriso pėdose.
Kelininke, aš žinau tave, tu stovi kasdien mūsų gatvėse, aikštelėse, plentuose, autostradose; tu esi visur: oro pajėgų zonose, amerikiečių palydovuose ir povandeniniuose rusų metalo kasyklose. Kelininke, pamojuok man.
Kelininke, išsitrauk cigaretę, jei laukimas tave pirmas bando surūkyti, jei jo įsčiose visa kas pro tave pralekia: nepūvančios atliekos, etiketėmis papuošti sunkvežimiai, karučiai po plačiais žirgo karčiais, ištįsęs baltas rastas su klykiančiomis moterimis, dvirAčiai bičių spiečiai ar žmogus be pačio žmogaus; jei kūdikiai klykia negimę ir jų smogas krenkščia į akis smėlį. Kelininke, išsitrauk savo gėrimą, jei tau trošku, kai visi kiti numalšinę savo godumus springsta vandeniu ir spjauna į vandenį.
Kelininke, sušvilpk pušims, uosiams, beržams, o ten toliau klevams bei liepoms. Sušuk, dar apsilaužiusiam krūmui ir jau nebealsuojančiam kelmui – fakelu šviesiančiam per kitas dobilines, kitas pakelės tamsumas. Kelininke, pasikalbėk su lauku, mišku ar upe, jie tik tave girdi.
Kelininke, prisėsk ant alyva kvepiančios savos žemės ir iškelk vėliavas, plevėsuojančias ryškiomis pasipriešinimo spalvomis, išskėsk plačias rankas, kurių šešėliai nusidriekia pertvaromis, sienomis, nuokalnėmis. Kelininke, pasilik, kelininku, nemojuojančiu, nebyliu, neištroškusiu, nerūkančiu, neryškiu, nejusliu, nebailiu, nešališku, nevaisingu ir nerymančiu. Kelininke, pa (si) lik čia.