Autorė: Uta

 

,,- Tu ją nuvežei į ligoninę?

 

- Taip, skubėjau, kiek galėdamas. Atrodė, vežu mirtį prie pat savęs, ant priekinės mašinos sėdynės. Veltui tiesiau ranką, gaudžiau tabaluojantį jos riešą, norėdamas užčiuopti venas, pajusti, ar tebepulsuoja kraujas. Ar tu supranti, kas dedasi? – Kipras susiėmęs už galvos sėdėjo tiesiai prieš Gustavą Tautkų.

 

                      - Ką tu man anksčiau pasakojai, pasirodė keista. Dabar girdžiu dar sunkiau suvokiamą situaciją. Vis dėl to man, kaip psichiatrui ir psichoanalitikui, dera manyti, jog tai gali būti atsitiktinumas.

 

                      - Atsitiktinumas?! – Kipras ūmai pakėlė susitaršiusią galvą. – Argi tai žmogaus protu paaiškinama? Teofilis Sirvydas mirė, ta mergina irgi tuoj mirs…

 

                      - Pasistenk išlaikyti blaivų protą, labai prašau. Tai labai painu… Esi tikras, kad anksčiau nebuvai jos matęs? Kur nors: būdamas vaikas gatvėje, galbūt tai viena batsiuvyklos klienčių, o gal regėjai ją sapnuodamas?

 

                      - Ne, ne, ne! Esu tikras, ji - Numeris Septintas.

 

                      Gustavas akivaizdžiai susikrimto. Būdamas pakankamai jaunas specialistas, jis turėjo įgijęs nemažai patirties, tačiau toks atvejis pasitaikė pirmąkart. Anksčiau manęs, jog Kipras nuo pat vaikystės yra kitoks nei kiti, dabar tapęs jo klausytoju, guodėju ir ištikimu draugu, suprato išties klydęs, konstatuodamas jauno vyro būklę kaip haliucinacijų sutrikdytą meniškos asmenybės krizės laikotarpį.

 

                      - Baisu: priimamajame pagalbą jai suteikė gydytojai, kažkaip šaltai žiūrintys į visą tą kaulų kratinį. Rodėsi, elgėsi taip lyg ne pirmąkart būtų ją matę. Viena slaugė ramiai paruošė metalinį gultą ir, paguldžiusi merginą su kitų dviejų pagalba, prikabino kažkokio tirpalo maišelį virš to drobinio veido. Ratai nudardėjo į intensyvios priežiūros skyrių. Man štai čia, - vyras kumščiu sudaužė krūtinėn, - viskas liepsnote liepsnojo, negalėjau žiūrėti , kaip lėtai gelbėjama, atrodo, ore besisukanti lyg burbulas, žmogaus gyvybė. Patikėk, tai nepriminė žmogaus. Tu nematei…

 

                      - Matai, jos galimos mirties priežastis - veikiausiai rimta liga. Tai įrodo, kad ne viskas priklauso nuo tavęs, - palenkęs ramesnį veidą prie draugo peties pasakė Gustavas.

 

                      - Teofilis Sirvydas mirė praėjus dviems mėnesiams po to, kai jį sutikau.

 

                      - Nereiškia, kad ta mergina tikrai mirs, - pertraukė psichiatras.

 

                      - O jeigu? Tuo atveju aš – žudikas.

 

                      - Kiprai, - jo pečius suėmė tvirtos rankos, - negali palūžti, juolab dabar, kai dedasi tokie dalykai!

 

                      - Negaliu, turiu laikytis, privalau… Jaučiuosi lyg mechaninis įrenginys, kuris turi sekti nurodymų ir leistis tyrinėjamas! Nors ir kaip būtų, esu žmogus ir kokią man naudą teiktų nusiraminimas, jei net tavo blaivus protas negali suvokti šios painiavos?!

  

                     Kurį laiką jiedu tylėjo.

 

                      - Pabandyk nueiti pas ją, galbūt mergina tave mačiusi? Mieste esi gana žinomas menininkas, jei ji vietinė, gal žino tave, yra kaip nors susijusi…

 

                      - Menininkas… Menas atims man protą – štai kas! Kodėl sumaniau susikurti sau draugus, būdamas mažas, o vėliau vėl prikišti prie tų portretų nagus?.. Greičiau tapsiu pamišėlis nei išsiaiškinsiu…

 

                      Kipro rankos nusviro ant stalo. Žvilgsnis nuklydo į langą: naktiniai žiburiai vis sparčiau dygo miesto panoramoje.

 

                      - Gustavai, o gal aš jau dabar netekau proto?..

 

                      - Gydytojau, ar dar dirbsite, ar man palikti raktus, kad pats užrakintumėt savo kabinetą? – vienu pirštu pabarbenusi į durų stiklą ir greitai įkišusi galvą nekantriai paklausė viena iš ligoninės personalo tvarkytojų. – Pamačiau, kad vis dar turite pacientą, bet… jau ir taip dirbu viršvalandžius.

 

                      - Atleiskit, nesirūpinkit. Taip, jau vėlu. Duokite raktus. Kiprai, palydėsiu tave namo.“

 

 

*        *       *

 

 

,,Kitą dieną Kipro pasiūlymu jiedu pakilo atviru keltuvu į pusantro tūkstančio metrų aukštį.   

 

- Ir tai dar ne viršūnė! – nepaleisdama menininko rankos, aikčiojo mergina. – Brrr… Šaltoka.  

 

Kipras atidavė jai savo pirštines.  

 

- Kažin kur dabar esu: gyvenimo pusiaukelėje, o gal tuoj sieksiu viršukalnę? – akinama biraus sniego tarsi su vėju kalbėjosi Viltė.  

 

,,Kuo mažesnis esi, tuo labiau trokšti nuveikti didžius darbus: šiandienos žmogus savo iššūkiais nori užvaldyti pasaulį, - mąstė menininkas. – Kalnai – jie mums taip primena ramybę, nes neskubėdami siekia… tik dangaus“.  

 

- Tu dar jauna, viskas prieš akis, - atsitokėjęs tarė.  

 

- Sakai tai taip liūdnai, tarsi pats būtumei senis!

 

 

- Žvilgtelėk į miškus. Koks milžinas turėjo kantrybės prismaigstyti tiek eglučių? – jis sužvarbusia ranka mostelėjo į Alpių šlaitus.

 

 

- Ką žmogui reiškia kelios dešimtys metų gyvenimo, kai kalnai skaičiuoja tūkstantmečius! – aikčiojo mergina ir  liepsnelės akyse dar labiau įsižiebė.

 

 

,,Mirtis yra, tačiau gėrio ji niekada neįveiks, kokia galinga bebūtų”, - tylomis vylėsi Kipras.”

 

Autorė: Živilė Budaitė

 

Mano mielajam rudeniui

Kai aš, dar nepavargusi, tuo rudeniu tikėjau,
Kai dienos neturėjo pabaigų, o pabaigos – dienų,
Kai juoką, viltį, dainą prisišaukt mokėjau,
Kai nežinojau, kas tai „skauda“, kas – „ilgu“,-

 

Kai man melavo, kai pilis žadėjo;
Kai laikas pasiklysdavo tarp valandų
Kai horizonte, mylintis su vėju,
Byrėjo gėlės iš plaukų šviesių

 

Ir kas tada bedrįst galėjo.
Sujaukt sapnus, nukirpt sparnus,
Ir kam tada labiau skaudėjo,-
Ar man, ar rudeniui, kuriuo tikiu…?

 

Žydroms akims


akim žydrom - pamatuoti …
debesies lengvumą;
užvertus galvą -  stebėti …
aitvarą nustebusį;
palietus pirštais -  pajusti …
boružės trapumą;
atėjus nakčiai  - pamatyti …
pavojų, žaidžiantį slėpynes,
numirus žmogui  -  pasmerkti …
savo silpnumą;
lūpom saldžiom - nustebinti …
vanilinius ledus;
melodija tylia - pasidalinti …
su savimi;
džiugesio aidą - darsyk atkartoti …
kad išgirstum Tu;
šešėlį meilės - nuginkluoti …
nekalta šypsena;
į saulę žiūrint - neprisimerkti …
kad pamatyt ją nuogą;
žingsnių tylių - nepražiopsoti …
jie gali būti Jo;
žodžius nemalonius - paslėpti …
po pasaka vaikystės;
dangų patalan - nusinešti …
ir sapnuose dar žydresnį regėti;
pėdom basom - nubėgti …
bet kur…
 pievą rasotą - išgerti …
visą…
pūką baikštų - prisivilioti …
delnu šviesiu;
žvaigždę krintančią - sustabdyti …
plačiai užmerkus akis;
ar sunku ?
akim žydrom - pamatuoti …
debesies lengvumą ?

 

 

Ten, kur laukia

Kur niekad nebuvau,
manęs ten laukia
Ten deda baltą duoną
ir sulą ant stalų,
Ir visad rasi
laisvą vietą
ant sausakimšų suolų…
Kur niekad nenueisiu,
manęs ten lauks
Dabinsis širdis
šypsenom, kad pasitiktų gražūs
O kai suvoks, kad… viskas!
Jie save apgaus,
..ir toliau rymos prie lango,
Kai aš iš tolo žvelgsiu
į žiburius languos,
O skruostus degins
ašaros ugninės
Man tik žinojimo pakaks,
kad tuos namuos
aš gaučiau lašą karšto vyno…

 

Autorė: Jolita L.

 

                   Vėl tas prakeiktas kompiuteris!.. Traukia kaip magnetas… Bet kaip be jo? Juk jis - ištikimas draugas, patarėjas, guodėjas, švyturys niūriai audringame gyvenimo vandenyne. Du viename, trys viename, viskas viename – dabar nuolat tai kalama į galvą įvairiose reklamose. Visagalio interneto dėka aš gyvenu. Aš susirandu draugų, bendrauju, pramogauju, klausausi muzikos, žiūriu filmus… Bet kodėl taip nejaukiai jaučiuosi? Kas tai per jausmas? Kažko trūksta, viskas tarsi negyva, nėra grįžtamojo ryšio. Taip, reikia sau atvirai pripažinti - aš vis tiek jaučiuosi vieniša…

 

                   Vėsų ir gaivinantį vasaros vakarą Valda sėdėjo prie išjungto kompiuterio, kovodama su dideliu noru jį įjungti ir pasinerti į virtualų pasaulį, kad nors laikinai pasimirštų kankinantys apmastymai apie liūdną ir tuščią vienišės gyvenimą… Kompiuterio trauka nugalėjo – Valda jį įjungė. Jau geriau virtualūs santykiai, nei jokių. Gėda sau pripažinti, kad esu vieniša ir niekam nereikalinga (tai taip žemina ir skaudina!) – geriau jau kitame interneto tinklo gale nepažįstamajam pašnekovui prisistatysiu kaip šauni, turinti daug draugų, optimistiška mergaičiukė. Kokį slapyvardį pasirinkti? Savojo vardo jokiu būdu neišduosiu – o jeigu kažkas, neduok dieve, iš pažįstamų žmonių rato sedės ten, anapus ekrano, ir sužinos mano didžiausią paslaptį – kad aš vieniša ir apgailėtina?.. Gal pasivadinti Audringa? Taip, tinka!.. Ilgiau nebesvarstydama, nuvijusi šalin savigraužos kirminą, Valda-Audringa paniro į virtualųjį pažinčių pasaulį…

 

                   Valdą kažkuo patraukė vienas vaikinas iš uostamiesčio… Pasivadinęs Sizifu. Ne kokį nors šaunų kietuolio slapyvardį pasirinko, bet vardą graikų dievo Sizifo, pasmerkto amžinai risti į kalną akmenį, kuris kaskart, nepasiekęs viršūnės, vėl nurieda žemyn. Tačiau Sizifas buvo išmintingiausias ir apdairiausias iš mirtingųjų, sukaustęs grandinėmis Mirtį… O aš, pasirinkusi lėkštą Audringos vardą, turbūt atrodau labai kvailai, - mąstė Valda. - Tačiau ne tai turėtų rūpėti, ne tai… Ką gi jis šiandien parašė? Štai, yra jo žinutė: „… aš visą dieną šiandien mieguistas vaikščiojau, net kava nepadėjo, tad parsinešiau pora skardinių alaus – nestiprus, su kremine putele. Beveik kaip bare pasijaučiauJ Tik va, kompanijos trūko… Einu, išgersiu dar to alučio. Jei nemiegosi ir norėsi pasikalbėt, būsiu apie vienuoliktą Delfi.lt chat 21+ savo niku…“ Koks simpatiškas ir mielas žmogutis. Atviras, komunikabilus ir vienišas… Kažin, koks jo tikras vardas? Deja, kol kas jis nepasijungęs „online“.

 

                  

                  Štai dar žinutė - iš Rolkio: „Koks aš šiandien laimingas! Ar žinai, kodėl? Ogi todėl, kad gavau laiškutį iš labai protingos ir labai gražios merginosJ (čia aš jam taip vakar prisistačiau, - šypteli Valda). Turėtum būti šedevras, nes šios dvi savybės nedažnai būna kartu. Ir tavo laisvalaikio būdas intriguoja. Sakai, darai viską? Įdomu, netgi labai! Smalsu pamatyti tave ir pabendrauti gyvai… Sakai, ieškai pusiausvyros ir nerandi? Gal paprasčiausiai nenori rasti? Arba per daug didelius reikalavimus keli aplink tave esančiam pasauliui? Galbūt kartais reiktų i viską pažvelgti paprasčiau, galbūt net su lašeliu humoro…“ Oi, koks iškalbingas ir kartu sarkastiškas. Ne, ne man tokie moralistai – negaliu pakęst bet kokio, nors ir menkiausio, pamokslavimo. Neberašysiu jam. Kitas, Šaulys, dėsto konkrečiai: „Ačiū už laišką. Tikiuosi, nesupykai, kad taip ilgai tylėjau? Atostogavau. Esu techninis darbuotojas vienoje pajūrio firmoje, laisvalaikiu žaidžiu krepšinį ir esu prisiekęs medžiotojas. Esu vedęs. (Ką?!) Šiokį tokį jumoro jausmą turiu. Čia registruodamasis tikėjausi susirasti draugę susirašinėjimui internete. O gal ir kažką daugiau…“ Kodėl vedę vyrai ieško „kažko daugiau“? Kodėl apskritai jie ne su žmonomis ir vaikais leidžia laiką, o mirksta internete? Na, būkit malonūs, palikit mane ramybėje. Valda pasijunta įsižeista, todėl piktai spusteli pelės mygtuką, išjungia pažinčių svetainės tinklapį ir nužingsniuoja į virtuvę užsikaisti kavos. Kad taip su Sizifu išgėrus tą puodelį kavos… Arba jo minėto alaus su kremine putele… Deja, realybė tokia, kad ir vėl teks mėgautis kava vienai.

 

            

                 Ir ko tas virdulys taip ilgai neužverda? Gal dar kartą patikrinti elektroninį paštą? Valda vėl įsijungia internetinių žinučių tinklapį, skaito toliau. Rupkis: „Labas. Interneto tyruose ieškau merginos, kuri galėtų būti drauge ir dar daugiau. Man 30 metų, ūgis 170 cm, plaukai tamsūs, trumpi, akys rudos su žalsvu atspalviu (bent aš taip esu girdėjęsJ), figūra paprasta – nei plonas, nei storas, nei raumenų kalnas, nei Buchenvaldo atstovas – man atrodo, kad normalus. Rūkau tik kompanijoje (sako, žydas dėl kompanijos ir pasikorėJ), nors aš ne žydas – kartais patraukiu dūmą, kai būna labai sunku. Alkoholis nėra nuodas, todėl su protu pavartoju, nors be jo galiu gyventi. Pomėgiai – labiausiai mėgstu laukines keliones po gamtą…“ Kaip pirmas laiškas, gana išsamus – matyti, kad žmogus nenuobodus, šmaikštus, atviras.

 

                   Gerdama kavą Valda nusprendė, kad iš anksto nedarys jokių išvadų ir aklai netikės viskuo, ką jai rašo naujieji internetiniai draugai. Gal jie tik giriasi? Galbūt įsivaizduoja save tokiais, kokiais norėtų būti, bet nėra? Juk ir aš dažnai taip darau – pasigiriu, pasislepiu po slapyvardžiu arba kauke… Skani kava, bet draugijoje ją gerti būtų daug maloniau. Valdai mintyse iškyla kažkur girdėtas taiklus posakis: „Šokoladas, kava ir vyrai - geriausi tikri“… Kaip noriu šokolado! Ir vyro… Noriu jo šalia, kad apkabintų, kad galėčiau jį pavaišinti kava ir padovanoti šypseną…

 

                   Valda įsijungia muziką. Pastaruoju metu ji klausosi labai daug roko – kaip jaunystėje, kai buvo maištinga ir užsispyrusi paauglė. Rokas, draugai su motociklais, laisvė, jaunystė… Dabar Valda jau mama, kopianti į trečiojo gyvenimo dešimtmečio pabaigą, tačiau tokia pat - „pankiškos sielos“, širdimi jauna ir laisva. Vedybos nepavyko, nes tekėjo labai jauna ir nepasirengusi būti priklausoma… O štai dabar, tarsi apgailėtina nevykėlė, sėdžiu ir keikiu savo likimą, - graužėsi Valda. - O juk taip nėra, aš nesu nevykėlė! Turiu puikią atžalą, darbą, būstą, draugų, tėvus, grožį ir atvirą širdį. Kodėl to nepakanka būti laimingai? O gal vis dėlto tas mulkis Rolkis teisus – galbūt aš per daug reikalauju iš gyvenimo? Et, kokia esu, tokia ir būsiu - laikausi nuostatos, kad mane, kaip ir bet kurį kitą žmogų, reikia priimti tokį, koks jis yra, o ne bandyti moralizuoti ar pakeisti iš pagrindų.

 

                   Valda jau norėjo trauktis nuo kompiuterio, kuris ne tik išvaduoja ją nuo sunkių minčių, bet ir menkina jos orumą, kai staiga pamatė mirksintį ženklelį ties Sizifu – „online“ . Jis! Prisijungęs… Valda greitai sukurpė trumpą žinutę apie tai, kaip maloniai mėgaujasi kava ir pasiteiravo, ką jis veikia. Ir tikrojo vardo… Sizifas netrukus atsakė: „Esu Mindaugas. KunigaikštisJ Tą alų, kurį parsinešiau iš parduotuvės, dabar tenka šildyti, nes ant etiketės perskaitęs „patiekti cold“, įmečiau jį į šaldymo kamerą, kad būtų greičiau. Užšalo… Gal nori alučio?“ Dar pora momentinių žinučių ir Valda pasiryžo – arba dabar, arba niekada. Apsirengė, pasigražino ir išskubėjo susitikti su Mindaugu-Sizifu – išgerti alučio šnekučio su kremine putele.

 

                   ***

 

                   Kaip Valda ir tikėjosi, ryšys tarp jos ir Mindaugo užsimezgė. Jie ne tik bendravo internetu, bet retkarčiais susitikdavo pasikalbėti prie kavos puodelio ar alaus bokalo. Ir šokoladas, ir kava, ir vyras – buvo tikri. Tačiau intymumo nebuvo. Abu jie buvo gyvenimo vėtyti ir mėtyti, skaudžiai nudegę nelaimingų pirmųjų santuokų ugny, tad neskubino įvykių. Kitas virtualias pažintis Valda pamiršo.

 

                   ***

 

                   Vieną vakarą Valda pasikvietė Mindaugą į savo miestelio kavinukę, nors dažniausiai susitikdavo jo mieste – Klaipėdoje. Mindaugas atvyko kažko prislėgtas, sėdėjo nekalbus, tačiau netrukus jo nuotaika pasitaisė. Ilgokai žiūrėjo į Valdą ir ištarė: „Pavydžiu tavo kolegoms – jie kasdien gali matyti tavo nuostabią šypseną“. Valda kukliai nusišypsojo, nudelbė akis žemyn, nuraudo kaip jauna mergaitė. Kaip saldu… Rodos, tiek tereikia moteriai – menkučio komplimento, - ir ji laiminga.

 

                   Vynas, kava, malonus šiltas pokalbis netrukus persikėlė iš kavinukės į Valdos namus. Galbūt alkoholio paveikti, galbūt apsvaigę vienas nuo kito, Valda ir Mindaugas jautėsi kaip visą gyvenimą pažįstami artimų sielų dvyniai, atviraujantys iki begalybės. Klausėsi atlikėjo Deivio dainų, kurios Valdai buvo labai artimos, nes turėjo sąsajų su kai kuriais jos gyvenimo etapais. Ir Mindaugą jos primins: „Ir man taip gera gyvent, ir man taip gera mylėt, ir man taip gera po saule šiandieną sėdėt. Ir man taip gera tylėt, man taip gera kalbėt, į tave žiūrėt“… Du viename.

 

                   ***

 

                   „Ir vėl nepasisekė. Viskas baigėsi gražiau, nei Anderseno pasakose, ramiai ir be keiksmų” – skaitė ir skaitė Valda Mindaugo žinutę, atsiųstą praėjus keletui dienų po jo apsilankymo Valdos namuose. - „… uždaręs tavo buto duris net nepagalvojau, kad turėčiau kalbėti, o ne tylėti. Jau dešimtame kilometre nuo tavo miestelio aš pamiršau, kad ten buvau, ir ką ten kalbėjau. Mano suvokimu tu jau turi tai, ką aš dar turiu pasiekti, tu galbūt 10 metų priekyje manęs, tad peršokti per tokį laiko atstumą man neįmanoma, be to, ir nenoriu to daryti. Manau, kad esu spontaniškas, tad viskas manyje gimsta iš tos charakterio savybės: ir liūdesys, ir džiaugsmas, ir mano blevyzgos, ir jausmai… Vien žinojimas, kad tau nieko nereiškia klausytis Deivio ir Metallica, vertas bučinio. Šypsokis, ir tavo grožis užburs kiekvieną. Nežinau, dėl ko (gal nuo žvakių šviesos?) tą vakarą tu nuostabiai atrodei… Būk laiminga.“ Valda pravirko. Kaip skauda… Vėl labai skauda. Kodėl? Kodėl Mindaugo žodžiai tokie žeidžiantys? Kodėl žmonės skaudina vienas kitą? Kodėl palieka? Valda įjungė trankią roko muziką, pagarsino iki maksimumo ir atsigulė, užsidengusi rankomis akis. Tūkstančiai „kodėl?“ Ir nei vieno atsakymo, po velnių!

 

                   ***

 

                   Daugiau jie nesimatė. Iš nevilties Valda atnaujino virtualias pažintis, buvo susitikusi ir su Rupkiu, ir su santuokos saitų saistomu Šauliu, ir su keletu kitų internetinių draugų. Tačiau nei vienas nesuvirpino moters širdies stygų, nei vienas jų nebuvo toks artimas, kaip Sizifas. Liko tik tas, ištikimasis draugas – kompiuteris.

 

                   Po poros metų Valda netikėtai sužinojo, kad Mindaugas vedė, o jo žmona laukiasi kūdikio. Jo kūdikio… Taip laukto, taip svajoto… Išsvajotojo savo kūdikio, ne svetimo vaiko… Viskas, pabaiga. Turbūt laiminga pabaiga…

 

                   Dabar tik Deivio daina „Jeigu nori“ primena Valdai Sizifo lemtį pasirinkusį Mindaugą: “Gal kada nors mieste prasilenksim, gal vienas kitam LABAS ištarsim, - ir sudurs krūtinėj širdis, kaip kadais. Galbūt tada, gal tada mes suprasim, kiek daug reiškiame vienas kitam, tik abu žinosim, kad jau - per vėlu…“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Gintaras Radvila

 

  

Kas lauko gėlei yra prestižas, garbė,

dorybė ar nuodėmė,

skaistybė ir pasileidimas,

pelnas ir išlaidos,

kas yra jos kūnas, o kas jos siela?

 

Kas jai dangus su saulėmis ir mėnuliais jame, žvaigždėmis ir perkūnija ir vėjo konvulsijom ir kas žemė, nagrinėjama atskirai nuo jos povandeninų tėkmių, kirminų ir kitų augalų susipynusių šaknų, druskų, rūgščių begalinio sluoksniškumo?

 

Kas jai yra rūšinė Gėlės sąvoka, lyginant su jos pačios „gėlės“konkrečia vardo gematrija, kaip prasmės geometrija?

 

Absurdas.

 

Kas jai tos sąvokos, kuriomis prekiauja žmonija? Kuriomis žmonija save apgaudinėja?

Į kurias suinvestuoja savo kūrybą, jėgas ir sveikatą?

Dėl kurių lieja savo kraują ir žudo savo kūną?

 

Ir jeigu gėlė ir galėtų apmąstyti tokias nesąmones, ar tai ją išgelbėtų nuo per didelės kaitros kaip žudančio troškulio, ir nuo per didelio lietaus , vedančio į pūvantį sunykimą kaip perteklių?

 

Ir ar jos mąstymo principai ir jais remiantis sukurtos metaforos, saulės ir lietaus meditacinės praktikos galėtų padėti jai išvengti dalgio ar vabalų antkryčio, žvėries, vabalo ar žmogaus ar kito žolių arealo įsiviešpatavimo jos sąskaita?

 

Ir ar jai nustatytasis santykis su aplinka yra kažkaip amoralesnis už  jos nusistatytąjį, arba kažkaip nesiderina su samurajų garbės kodeksu ar krikščioniškuoju-fideo, ergo sum ar kita Suma?

 

Ar jis nėra praktiškas, pragmatiškas, atviras, teisingas lygiai

ir nedaugiau,

ir nemažiau žiaurus, neteisingas ,apverktinas, nepelningas, neestetiškas neamžinas, neįtikėtinai paslaptingas?

 

Gėlė, man rodos, mąsto kitaip, ji nuolat budi ir stebi savo kūną, dauginasi ir plečiasi, o visa, kas ją naikina ar padeda pasidauginti jai yra neatskiriama jos egzistencijos sąlyga,nes ji pati yra kūno ,didesnio už ją, nes jame auga, stebima ir kontroliuojama, bet ji pati negali valdyti savo išorės , ji tegali atsižvelgti, prisitaikyti, paklusti arba pasitraukti, išnykti.

Bet juk paklusti – reiškia suvokti savo baigtinumą.

 

Ar gėlė garbina ir meldžiasi debesiui, ir vadina jį norų išsipildymu arba gyvenimo tikslu, ar gali išvengti avies alkio ar traktoriaus maršruto, žmogaus sumanymo sunaikinti ją ir nutiesti per ją kelią ir džiaugtis tuo kaip sąmoningu pasiaukojimu?

 

Ar ji gali nepaklusti ir nebūti užlieta mėnulio pilnaties priprašyto potvynio?

 

Ar jai padės jos malda, jos atsisakymas, jos pritarimas, balsavimas pievos visuotiniam susirinkime, jos susitarimai su vietos medžiais ar grybais ar tai, kad ji  laikysis gėlės, gyvenusios prieš ją  tradicinių ar net eretinių tezių,prikaltų prie medžio kaip bažnyčios durų?

 

Ar ji gali išvengti mirties ir geisti pomirtinio gyvenimo?  

 

Ar ji gali atsisakyti virsti vaistažolėmis arba šienu, kai ją pakabina ant kryžiaus pastogėje, išdžiovina greit numarinančioje tvankumoje, kad vėliau ji gydytų ir maitintų?

 

O net numesta į patvorį ir supuvusi ji virsta maistu kirminu pavirtusiam dievui, ar tai ją išaukština ar paniekina?

Ar visa tai gali suprasti žolė, ar ji gali viso šito suvokimą iškelti kaip savo gyvenimo tikslą it žiedą?

 

Gali - jei paukštis nuneš jos sėklą kaip sielą į saugesnę vietą, derlingesnę dirvą, gali, jeigu ją surupšnos karvė ir jai pasiseks nepavirsti virškinimo sultimis, o pasiseks virst paprastu mėšlu.

 

Taigi ar ji gali išsižadėti savo vienatvės pačiame rūšies kaip pievos centre?

 

Gali, jeigu jos nepalies genetinio eksperimento užgaida, ir nepavers jos kitokia, nepakeis jos žiedo dydžio, lapų tankumo, nesutirštins jos spalvų ar nepriskirs jai kito augalo kvapo, kol galiausiai jau nieks nebeprisimins, koks augalas buvo paimtas pradžioje.

 

Kas gėlei yra padorumo jausmas, kai jai privalu mylėtis su vabzdžiais, analizuojančiais jos sulčių sudėtį tuo metu, kai jie atskrenda? Ar ji turi juos laikyti skraidančiomis lėkštėmis? Ir pradėti juos laikyti savo atsiradimo pradžia?

 

Kas jai yra baimės jausmas, liepiantis jai įlįsti į dirvą ir išsisaugoti, atsisakius ir žiedų, ir lapų, ir koto, visų savo savybių ir bruožų, atpažįstamų kaip jos pavidalas?

 

Ar dėlto ji turi būti laikoma šventa atsiskyrėle, siekiančia išvysti gėlių dievą ir išklausyti jo pranašysčių, kad po to galėtų sukurti dokumentą,organizuojantį gėlių gyvenimą, aiškinantį jų papročius, tikslingumą, dorybes ir nusižengimus? O gal ji tiesiog nerūpestinga?

 

Kas jai yra nerūpestingumas, jeigu ji , išaugusi šitoj plynėj teturi visam jos gyvenimui skirtą vienintelę vietą?

 

Ir ar jos rūpestingumas neprilygsta jos nerūpestingumui?

 

O juk tai ir yra jos meilė savo tėvynei, prilygtanti ir jos neapykantai.

 

Ir ar galima, galutinis klausimas sau, lyginti gėlę su žmogumi, kaip jos veidrodžiu?

 

Taip, jeigu galime įsivaizduoti gėlę, stebinčią save veidrodyje, ir jeigu tie atvaizdai, jos stebimi dieną ir naktį, gali jai kuo nors padėti,ką nors pridėt jai arba atimti.Ką?

 

Ji vistiek tenorės, jeigu ji nėra išsigimusi, kad veidrodis vieną dieną būtų lietumi, kitą -saule, dar kitą vabzdžiu, dar kitą - saugia užšalusia dirva, gelbstinčia ją nuo amžinos pražūties.

 

Ar veidrodis girdi ją , ar jaučia, ar mato,ar atsiliepia į jos skundus, priekaištus, ar baudžia už netikslius prieštaringus apibrėžimus ir klaidingas interpretacijas?

Šventvagiškus vertimus veidrodžio kalbos į nesuskaičiuojamas gėlių kalbas?

Taip, jeigu jis yra tos pačios prigimties -  turi tą pačią pasąmonę, tą pačią priklausomybę nuo žolės ir yra valdomas tų pačių gyvybės dėsningumų, ne atskiriančių jį nuo gėlės, o integruojančių, supinančių, duodančių ir atimančių, pražudančių ir atkuriančių.

 

Taip, jeigu jis nori pasidauginti ir išlikti savo vietoje, žinoti neišvengiamą savo vietą po saule ir savo paskirtį būti neišskiriamu, lygiu, vienodu , iš esmės – tapačiu,

viena neišskiriama dalele, bet – ne valdytoju, ne - visko pradžia ir pabaiga.

 

Ir ar nėra Kristus nužudyto, sukapoto augalo pasidauginimo jėgos metafora?

Ar jo kilmė nėra tapati su gėle, debesiu, lietumi, kirminu, graužiančiu gėlę ir bite, leidžiančia jai pasidauginti?

 

Ar jo kilmė nėra tapati su mumis, žvelgiančiais į gėlę, kuri auga mumyse , kaip suvokimas tapatumo, kaip negebėjimas atsisakyti savo unikalaus konkretumo?

O mes norime ją nuskinti, nes „mums gražu“, nes mums „grožis“yra“ reikšmingas“?

 

Argi Kristaus nuolankumas mirti nebuvo

šventas sutikimas būti savimi, tuo pačiu, o ne kitokiu, ne kitu ir taip išgelbėti savo nebylų, aklą, kurčią, anonimiškume pasislėpusį Tėvą?

 

Kuris ir tegali kalbėti tik per mus, girdėti tik mumyse, matyti tik mūsų akimis, kentėti tik mūsų kūnais.ir gimti tik mūsų moteryje?

Argi Kristus nebuvo Jo liežuvis, o mums ar nepasakė “Jūs kaip dievai“?

 

Tad neikite paskui mane, o eikite savo keliu?

Mąstykite save kaip dievus, mylėkite save kaip dievo atvaizdus ir žudykite save, kad virstute auka vienas kitam.Tokia mūsų meilė, ji ne gelbsti, o žudo, o žudydama ugdo ir prikelia.

 

Būkite savęs dirvoje, sutikite joje savo laiką gyventi ir mirti, nesvarbu, ką kiti pagalvos ar nuspręs, tie kiti  – mano baimė ir graudulys, pagalba man ir pražūtis?

 

Tie, kas anapus manęs? Argi jie nevykdo mano valios ,argi jie nesulieja kaip pradedantis piešti vaikelis akvarele džiaugsmą į skausmą, argi jie nedovanoja atimdami, argi jie nenužudo, palikdami galimybę pasipriešinti?

Autorius: Liūdnas

 

 

Ašara

 
Ašara. Kas ji?

Tai skausmas, džiaugsmas… ilgesys.

Ašara. Kodėl ji?

Todėl… kad jos nieks nesustabdys.

Skausmo ašara rieda skruostu,

Prašo, kad širdį kas paguostų.

Džiaugsmo ašara ištrykšta nejučia,

Džiaugiasi širdis, kad Tu jau čia.

Ilgesio ašaros… jų nieks nemato,

Kad jos yra, širdis Tau sako.

Ašara. Kas ji?

Ar tai tik lašas vandens sūraus?

Ar tai jausmų nebyli kalba?

Verkiančiam jų niekas neužspaus,

Be to… jų stabdyti nevalia…

 

Istorija A, B, C… arba
         
Paukščiai skrenda laisvės kupini

 

 Ar pajutęs kada norsbuvai

Besiartinančią vienatvę iš už nugaros?

Celėj uždarytas būtum amžinai,

Čia tavęs niekas neužtars ir nepaguos.

Dažytum galvą į sieną iš nevilties,

Eitum iš proto to nesuvokdamas.

Ėst norėtum, bet nieks lėkštės tau nepadės,

Fakelą degantį laikytum, bet nieks jo nepastebės.

Galėtum užmigti giliu, ramiu miegu,

Harmoniją pajustum kūne visame.

Įsivaizduotumei, kad aplink gera ir gražu,

Jaustumeis paprasto žmogaus sapne.

Kentėti, deja, tau paskirta,

Lakstyti nuo vieno kampo iki kito.

Miegą tavo smegenys po truputį pamiršta,

Nežinia ar išvis prireiks tau šito.

Ošia medžiai už celės sienų keturių,

Paukščiai skrenda laisvės kupini.

Raižo tau širdį peilis jėgų tamsių,

Sustaugti noris, bet jokio balso neturi.

Šaltos sienos traukias į tave,

Tarytum norėtų palaidot savyje.

Uždeda ranką vienatvė, paskutinį sykį gyvenime šiame,

Ūkanas paleidžia aklose akyse.

Vakar tu buvai, šiandien jau nebe…

Zvimbia kažin kas smegenyse…

Žūsti… palikdamas mane…

 

Kodėl?

 

Kodėl visada trokštam saulę pamatyti,

O kai pamatom užmerkiam akis?

Kodėl gailim kitam žmogui gerus žodžius sakyti,

O patys laukiam kol jis pasakys?

Kodėl?

Kodėl naktį žvaigždės neapšviečia mums tako,

Nors jų tiek daug, kad suskaičiuoti sunku?

Kodėl mes neklausom ką išminčiai sako,

O pripažįstam juos tik pridarę klaidų?

Kodėl?

Kodėl paukštis gali kur nori nuskristi,

O mums tai lieka tik svajonė?

Kodėl vargšui lemta gyvenimo purvą bristi,

O sukčius nežino ką reiškia dejonė?

Kodėl?

Kodėl gražiausias gėles pamatom iškart,

O gerus žmones nevisada?

Kodėl sunku pirmąkart žodį „myliu“ ištart,

Nors mylim kaip niekada?

Kodėl?

Kodėl kartais sielą sukausto ilgesys,

O mintys paskęsta tirštame rūke?

Kodėl kartais dingsta veido žavesys,

Nors tas veidas sukurtas pačio sapne?

Kodėl?

Kodėl žemę juodą dengiantis sniegas baltas,

O žali medžiai rudenį parausta?

Kodėl žvilgsnis būna karštas, o kartais šaltas,

O širdį nuo niekų paskausta?

Kodėl?

Kodėl upės niekad tekėt nenustoja,

Nors kartais tokios mažos būna?

Kodėl laužo šviesa drugius vilioja,

Kurie tikėdamiesi šviesos, nuo karščio žūna?

Kodėl?
 
Kodėl siekdami sau gero, įskaudinam kitą,

O būdami įskaudinti patys prakeikiam visus?

Kodėl aš apskritai rašau visą šitą…

Juk viskas kaip buvo taip ir bus…

Autorius: Svoloč

 

Atsiguliau gatvėje. Per vidurį atsiguliau. Atsiguliau taip, kad nepervažiuoti manęs praktiškai būtų neįmanoma. Atsiguliau, aišku, naktį, nes dieną atsisveikinti su šiuo pasauliu sveikai mąstančiam žmogui neįmanoma, diena kviečia gyventi: šviečia saulė arba pila kaip iš kibiro, viskas juda, migruoja, raibuliuoja, vibruoja. Verda gyvenimas, kunkuliuoja, kaip čia susikaupsi didingam, įsimenančiam veiksmui.

 

 

Juk mirti reikia gražiai, kaip teatre, ta akimirka turi būti paruošta, iki jos dar turi įvykti įvairūs pasisakymai, atsisveikinimai, prašymai, maldavimai, nutylėjimai, įsižeidinėjimai, ašaros.  Ašaros yra svarbiausia. Dieną to nepasieksi. Naktį kas kita, viskas sustingę, kažko laukia, gili, visuotinė ir neapskundžiama pauzė, kažkas turi įvykti, kažkas reikšmingo, nepaviršutiniško, nekasdieniško. Dirigento mostas ir spektaklis prasideda, uždanga pakyla. Tokia turi būti mirtis, toks išėjimas, toks paskutinis pasirodymas, trečias veiksmas, finalas.

 

 

Naktis apskritai ramybės metas. Klysta tie, kurie naktį linksminasi, mušasi, aiškinasi ir vėl mušasi, po to dulkinasi ir kitaip pramogauja. Naktį reikia ilsėtis - miegoti arba mirti. Nenori mirti, tai miegok, jei nesimiega, tai būk malonus, numirk. Taip yra sutverta ir šventame rašte taip rašoma (kažkuris puslapis).

 

 

 Taigi, pasirinkau naktį, bet nutariau apsiriboti kukliomis iškilmėmis. Tiesą sakant, nusprendžiau apsieiti išvis be pompastikos, nekviečiau net artimųjų, ir atsisveikinimo raštelio irgi neparašiau, kam be reikalo iš anksto jaudinti namiškius, prabus ryte ir tada sužinos. Gal per radiją praneš.

 

 

Pasirinkau tokią neapšviestą nuošalią gatvelę,  nes centrinėse net atsigulti, priimti pozą nespėsi, ten net ir naktį kas nors zuja, ką jau kalbėti apie paskutinį apmąstymą, sąžinės ataskaitą ir panašiai. 

Taigi, įsitaisiau, laukiu. Savijauta „oriška“ (viskas ore!), tiesa, asfaltas per kietas, kad jį kur velnias, dešinę mentę žiauriai paskaudo. Bet niekis, juk neilgai liko laukti, greitai jau nieko neskaudės. Tylu, ramu, tyras oras, truputį, žinoma, asfaltu atsiduoda, kas be ko, juk miestas; katė kažkur kniaukia, gal mirtį pranašauja, tai į gera, vadinasi pavyks. Nusiraminu. Laukiu.

 

 

Paskui pradedu galvoti, gal vistik pernelyg jau nuošalią gatvelę pasirinkau, niekas nevažiuoja, laikas eina, visą gyvenimą kaip ir peržvelgiau, kaulus skauda. Gal reikėjo geriau Lunatikų prospekte prigulti, aišku, ne kažin kokia to prospekto reputacija, bet galgi dažniau kas pravažiuoja? Ir tuo metu išgirdau tolumoje sirenas, jos, kaip iškart supratau, artėjo, padangė vis ryškiau švietėsi nuo mirksinčių žiburėlių. Pirmiausiai pagalvojau, gal policija, būtų neblogai, kad būtent jie padarytų man tą paslaugą, tai yra, išsiųstų į dausas, kažkaip pasirodė, kad jiem toks darbas visai tiktų, sukarinta organizacija, uniformuota, ginkluota, tik žudyk ir dėl nieko nesijaudink; o jeigu greitoji, tai irgi būtų labai simboliška, kad važiuodami gelbėti kokį nelaimėlį, pakeliui pervažiuoja kitam nevykėliui galvą, tuo išvaduodami pastarąjį nuo galimybės kada nors gydytis peršalimą.

 

 

Bet greit supratau (iš variklių gausmo, sirenų šaižumo), kad važiuoja bent kelios gaisrinės mašinos. O, tai jau visai nuostabu. Taip ir įsivaizdavau, kaip didelės, sunkiasvorės mašinos (jų turėtų būti kokios penkios) lengvai persirita savo R19 diametro (o gal didesnio) padangomis per mano tobulą, treniruotą kūną pirma priekiniais, po to suporuotais galiniais ratais, vėl priekiniai kitos mašinos ratai ir suporuoti galiniai, ir taip dar tris kartus, kol pervažiuoja visos mašinos,  traiškydamos kaukolės, dubens, rankų ir kojų kaulus, krūtinkaulį ir stuburą, viską paversdamos traiškytų kaulų su kraujo padažo ir trupučiu (tikiuosi) riebalų drebučių rinkiniu.

 

 

Aš, žinoma, nieko nejausiu, mirsiu iškart vos prisilietus pirmai mašinai priekiniais ratais prie mano krūtinės ląstos, triokštelės šonkauliai, plyš plaučiai, kaulų atplaišos susmigs į širdį, suspaustas kraujas plūstels į galvą ir išsiverš per burną, nosį ir ausis, gyvybė jau bus išėjusi, aš nieko nejausiu, didžiulė mašina irgi nieko nepajus, jai tai bus lengvas grobis, vairuotojas gal pagalvos, kad pervažiavo šaką arba „gulintį policininką“, o kitos mašinos visiškai nesureaguos, nes aš jau būsiu susiplojęs į blyną, įsigėręs į asfaltą, tad incidentas, ko gero, bus pastebėtas tik rytą, kai saulė nušvies miestą ir visas net nuošalias gatveles, kai ankstyvas laikraščių išnešiotojas užsimiegojusiom akim ieškos pašto dėžučių nuošalioje gatvelėje arba dairysis reikiamo namo numerio ir jo žvilgsnis užklius už kažkokios neaiškios mėsos ir kaulų masės (gal kas mieste sumedžiojo briedį, išdarinėjo, pasiėmė ragus, o kitką paliko surinkti gatvių priežiūros tarnyboms?), arba gal nuošalią gatvelę savo išprotėjusiu nuo siaubo lojimu prižadins priklydęs benamis šuo, gailėdamasis, kad rytiniam pasivaikščiojimui pasirinko tokią niekam tikusią vietą su priskretusiu prie asfalto lavonu (šitokio vaizdo ankstyvą rytą jis nelinkėtų ir didžiausiam savo priešui, tarkim rainai katei, kad ją kur galas).

 

 

Taigi, taip bemąstydamas įsikibau visais nagais į asfaltą, kad pasiryžimas manęs neapleistų, net pirštai iki pirmųjų sąnarių sulindo į žemę, palikdami grindinyje aiškiai matomus kažkokio nematyto žvėries pėdsakus, užsimerkiau ir… jau… tuoj… Kodėl dar ne? pakėliau galvą, ogi visos keturios (ne penkios, deja, bet vistiek neblogai) mašinos visai netoli manęs pasuko į kažkokį kiemą. Tai velnias, nesekasi. Nuotaika iškart subiuro, kaip oras rudenį.

 

 

Net atsisėdau; trumpam; po to vėl atsiguliau, lauksiu. Sirenos nutilo, tik buvo girdėti kažkoks šurmulys. Staiga šalia savęs išgirdau žingsnius, tiksliau atsargų sėlinimą, pramerkiau akį, prie manęs pasilenkė kaži koks tipas, nuo jo trenkė degtine. Apsimečiau miręs. Tipas pajudino mane, tvarkoj, miręs, tada įkišo savo ranką į priekinę dešinę mano kelnių kišenę, ten pamakalavo, turbūt, kad įsitikintų, kad ji tikrai tuščia, užkabino mano pimpiliuką, ho ho ho, vos nesusižvengiau nuo kutulio, tada tokiu pat būdu patikrino priekinę kairę kišenę, ho ho ho, vėl tas pat – tuščia. Pajutau, kad čiupinėja užpakalį, ten užpakalinėje kišenėje buvo piniginė, truputis pinigų, jei kartais nepavyktų mano sumanymas, kad turėčiau kuo grįžti į namus, ir asmens dokumentai, kad iškart identifikuotų, informuotų ir užregistruotų, kad nereikėtų glaustis kokiuose šaldytuvuose, kol kas nors pasiges, suras, atpažins ir užkas, mėgstu tvarką ir greitą aptarnavimą, todėl įtempiau raumenis ir prispaudžiau sėdmenis prie asfalto, kad tipas negalėtų prieiti iki piniginės. Tas nei kiek nenusistebėjo, kad numirėlis toks įsitempęs, jam tai pasirodė natūralu, todėl ėmė mane versti.

 

 

Na, to jau buvo perdaug, aš sugriebiau jo ranką, kai tas jau turėjo joje piniginę, trumpa kova ir aš atsiėmiau savo turtą. Tipas lyg ir norėjo atsiprašyti, bet matėsi, kad yra šiek tiek sutrikęs, juk tikėjosi, kad aš negyvas, o čia, pasirodo, dar ir koks gyvas, tad tik kažką sulemeno apie tai, jog norėjo parvežti mane su taksi į namus, todėl ir ieškojo piniginės, bet dabar, kai mato, kad galiu pats savimi pasirūpinti, tai jis gal eisiąs, nebent aš norėčiau pabendrauti su juo prie buteliuko, jis galėtų tuoj atnešti, žino čia arti „tašką“. Aš, savo ruožtu, kaip išauklėtas žmogus, kadangi ir oponentas paaiškino man savo elgesio motyvus, irgi jaučiau pareigą pasiaiškinti dėl tokio savo gulinėjimo nuošalioje gatvelėje nakties metu, girdi, aš vykdau socialinį eksperimentą, kurio esmė nustatyti neabejingų piliečių procentą…. Išgirdęs žodį „socialinį“, mano pašnekovas mane pertraukė ir paniekinamu tonu ėmėsi kritikuoti valdančiosios partijos socialinę politiką, gretindamas ją su, jo manymu, sektina skandinavų politika socialinėje srityje.

 

 

Žodžiu, supratau, kad gali išsivystyti įdomi diskusija, todėl pasisiūliau pats atnešti kokį buteliuką, tik, aišku, ne iš „taško“, o iš Lunatikų prospekte esančio naktino baro, o jis, jei nori, gali pasaugoti eksperimento vietą, kol grįšiu, kad jos neužimtų kiti, siekiantys tokiu būdu atlikti visuomenės apklausą, eksperimentatoriai, į ką jis atsakė, kad abejoja, ar aš grįšiu, o aš mielai palikau jam savo piniginę su dokumentais vietoj užstato, išėmęs tik pinigus, kurių man prireiks apsipirkti, juk dėl paso ir teisių aš tikrai grįšiu, tada jis sutiko mane paleisti, o aš tekinas nulėkiau į artimiausią taksi stotelę, iš anksto smagindamasis mintimis apie būsimą nepakartojamą politinę polemiką.

Grįžau kaip tik laiku, viską mačiau savo akimis, galėjau palyginti su savo įsivaizdavimu. Gaisrinės mašinos baigę darbą paeiliui išvažinėjo iš kiemo atbulos, nes kieme, matyt, nebuvo vietos apsisukti. Pirmoji mašina pasuko į tą pusę, kur neseniai gulėjau, nes jai reikėjo grįžti ten, iš kur atvažiavo, todėl sukdama iš kiemo atbula ir pavažiavo kiek priešinga kryptimi, kažką pervažiavo galiniais suporintais ratais, lengvai krestelėdama, vairuotojas neatkreipė į tai dėmesio, gal pagalvojo, kad tai šaka arba „gulintis policininkas“, jis juk nematė, kas yra užpakalyje jo sunkvežimio, priekiniais ratais iki kliūties neprivažiavo ir iškart šovė į priekį dar kartą galiniais suporintais ratais pervažiuodamas kažkokią kliūtį, kuri jau nebeatrodė tokia iškili, vadinasi tai tebuvo šaka, nusiramino vairuotojas ir įjungęs sireną nulėkė visu greičiu į postą, kuriame jau laukė budėtojo išvirta karšta kava.

 

 

Kiti sunkvežimiai (dar trys) lygiai taip pat išvažiavo iš kiemo, atbuli pervažiavo kliūtį, jos net nepajautę,  ir nurūko iš paskos pirmojo.  Priėjęs arčiau įsitikinau, kad viskas įvyko taip, kaip ir buvau įsivaizdavęs, kad nutiks man. Mano politinis oponentas, greičiausiai, bus užmigęs, belaukdamas manęs, todėl jam buvo dar paprasčiau išeiti - be pompastikos, gėlių ir atsisveikinimo raštelių. Ko gero, geresnės baigties jis ir negalėjo tikėtis, juk bus palaidotas, o ne užkastas valstybės lėšomis, ir ant jo kapo puikuosis mano pavardė ir vardas.

 

 

O aš jaučiausi šiek tiek nu-orintas.

 

Autorius: Dario el Aveno

 

Prūsa ast aīnasdesimt tāutas prēi Baltijas jūrin, Aīstinmarin be Kursinmarin : Lubawā, Pamedē, Pagudē, Wārmi, Nōtanga, Semba, Skallawa, Nadrawā, Barta, Galinda, Sasna.Stwen en ūramans kērdans bēi aīns rikejāts, ēnku sirzdau meddins, appins be jūrins pra tūsimtan mettan  giwīja amzin stesse emnes prūsai.[1]

    

 Po kryžiaus žygių nesėkmių Palestinoje, popiežius ir Šventosios Romos imperatorius atsigręžė į prūsus.Kryžiaus karų ideologija, skelbianti, jog žemė su visomis gėrybėmis esanti dangaus Viešpaties dovana jį mylintiems žmonėms, kad musulmonai ir pagonys, Dievo ir bažnyčios priešai, žemės turtais naudojasi nepelnytai ir neteisėtai, nes žemė jiems nedovanota, ir dėl to krikščionys turį skursti, tenkino grobikiškas Ordino ambicijas.Dauguma žmonių, po baltais apsiaustais su raudonu kalaviju[2] ir juodu kryžiumi[3] tikėjo, kad vykdami į karą, jie atlieka savo  šventą pareigą ginti išganingą ir socialiai teisingą tikėjimą.

 

    

1217-ais metais popiežius Honorijus III-iasis paskelbė kryžiaus žygį prieš sembus, notangus, varmius, bartus, nadruvius ir kitus prūsus, Kristaus kariams suteikdamas nuodėmių atleidimą tokia pat tvarka, kokia suteikiama vykstantiems į Jeruzalę.

    

Tuo pat metu kilo kivirčas tarp prūsų Krivių Krivaičio[4] ir vyriausios notangų žynės, sukiršinęs tarpusavy notangus su kitais prūsais.Ordinas tuo pasinaudojo – taip prasidėjo savarankiškos prūsų kultūros raidos saulėlydis.

                                            ******************************      

      

    

-Notangai atsisako aukoti dievams Brutenio ir Videvučio[5] šventosios valdžios paveldėtojui,- vaidelotas[6] Mirna nulenkė galvą.

    

Krivių Krivaitis Brudonas, laikydamas dešinėje trišakę krivūlę[7], ant kurios lenkto antgalio     gulėjo susirangęs gintarinis žaltys, lėtai vaikštinėjo po didžiąją pilies menę.Jo žilstelėję plaukai ir barzda, išsidraikę ant krūtinės ir pečių, tarsi tyčia slėpė gracingo, stipraus ir jauno kūno jėgas.

    

-Ir vėl ji?- rūsčiu balsu paklausė Krivių Krivaitis.

    

Vaidelotas tyliai linktelėjo galva.

    

-Ir ką gi dabar ji šneka?- su pykčio gaidele balse pasidomėjo Brudonas.

    

Mirna, tarsi bijodamas pranešti blogą naujieną, nusuko akis į šalį ir, nedrąsiai kostelėjęs,  prabilo :

    

-Nomeda notangams sako, kad suaukotą jų turto trečiąją dalį tu pasigrobi sau, kad neprašai  dievų užtarimo nuo teutonų, kad įėjęs su jais į sandėrį, sužlugdei šventąją karalystę, priklausiusią mūsų dievams, kad žinai, kur paslėpti Gintaro kelio[8] lobiai ir jais naudojiesi, kad…

    

-Užteks!- sušuko įtūžęs Brudonas.

    

Mirna iškart prikando lūpą ir pasitraukė šešėlio gilumon.Krivių Krivaitis, stengdamasis sutramdyti įsiutį, priėjo prie židinio ir įmetė keletą pliauskų – žiežirbos spiečiumi pakilo aukštyn, kai kurios įsiveldamos į Brudono plaukus ir trumpai čirkšteldamos, užgesdavo, paskleisdamos lengvą svilėsių kvapą.

    

-O kiti?

    

Vaidelotas krūptelėjo :

    

 -Kiti aukoja.

    

-Gal žinai, kodėl, Mirna?- Brudonas, rankomis nubraukęs nuo balto drabužio suodžius,   žarstekliu patvarkė įsiliepsnojusias malkas.

    

Vaidelotas tylėjo.

    

-Mirna!- paragino Krivis.

    

-Pagudė, Varmė, Barta, Galinda ir kitos žemės turi savo bėdų – ten gausu teutonų misionierių.Mūsų nadruviai kovoja su kalavijuočiais, o sembai – saugosi iš Baltijos pusės.Tik Notanga yra krašto vidury – jų širdagraužis – kelios pėdos Aismarių pakrantės.

    

Brudonas, ištiesęs rankas į liepsną, prisimerkė ir, rodės, stovėdamas užmigo.

    

Mirna, matydamas savo valdovą tylintį, pamanė, kad jis laukia daugiau naujienų, tad ėmė  pasakoti :

    

-Vyskupas Kristijonas, įsitvirtinęs Kulmo žemėje prie Vyslos, platina žinią, jog pagonių  didikai, savo noru pasikrikštiję, bus paskirti žemių vyskupais ir jiems bus suteikta  valdžia…

    

-Žinau, Mirna, žinau!- šūktelėjo Brudonas.-Jei ne ta notangų ragana – aš susitarčiau su teutonais!

    

Vaidelotas nurijo sprangulį gerklėje ir aplaižė išdžiūvusias lupas – jis ruošėsi pasakyti dar  kažką – kažką, kas galėjo paskatinti įtūžio pagautą Brudoną jam nurauti galvą.

    

-Ir dar…- pralemeno Mirna.

    

Krivių Krivaitis, tarsi nujausdamas blogą naujieną, žaibiškai pasisuko į vaidelotą ir sustingdė jį savo kraupiu žvilgsniu.

    

-Nomeda…- Mirna kaleno dantimis.-Nomeda…

    

-Sakyk gi!- sušuko Brudonas.

    

-Nomedą notangai paskelbė savo vyriausia žyne,- išpyškino vaidelotas ir užsimerkė, laukdamas prakeiksmo.

    

Brudonas nežmoniška jėga suspaudė krivūlę – pirštai pabalo it ledokšniai.Staiga menę perskrodė galingas Krivio balsas.Mirna drebėjo tarsi epušė.

    

-Jie sulaužė Brutenio dievų Įsakymą!..- sugriaudėjo Brudonas.-Notangai sulaužė dievų Įsakymą!Boba!..Boba valdys notangus!..Mirna, ar tu suvoki tai?!.Notangus valdys boba, ulmiganų[9] ragana!..

    

Krivių Krivaitis įtūžo, suriaumojo tarsi lokys ir, pagriebęs nuo stalo ąsotį su midumi, tėškė į sieną.Paskui po vieną čiupo sidabrines taures ir, prieš sviesdamas, vis sušukdavo :

    

-Ragana!..Ragana!..Ragana!..

    

Po kiekvieno šūksnio vaidelotas krūpčiojo it zuikis ir vis labiau traukėsi į kamuoliuką.Ūmai Brudonas nurimo ir susimąstė.

    

-Klausyk, Mirna,- tarė jis ramiu balsu.-Juk negalėjo Nomeda, būdama tik paprasčiausia  boba, taip imti ir patraukti savo pusėn Mantą [10] ir pulkų[11] vaidelotus, kad šie įkalbėtų viešes [12]  įtakoti liaudį išrinkti ją Notangos vyriausia žyne, a?

    

-Žinoma,- pritardamas veikiau iš baimės, nei sveiko proto, pralemeno vaidelotas.-Žmonės šneka, kad ji turi Pogezanos[13] ir galindų pranašės [14] jėgų…

    

Krivis nusišypsojo ir paniekinančiai palingavo galva :

    

-Jėgų!..Ji - bjauri girių laumė!Štai kokios jos jėgos!Juk ne veltui žmonės už akių ją vadina  ragana, ar ne, Mirna?

Autorius: Simonas Stuopys

 

    Pakirdo nuo šalčio,mat kažkoks geradaris dėl nežinomų priežasčių atlapojo langą.Lauke minusinė temperatūra,be to-vėjas tiesiai į langą.Atsikėlė ir kaip įmanydama greičiau jį užvėrė.Gedas buvo nusiritęs iki Evaldo ir šį kone apsikabinęs,suprantama-instinktai verčia šaltyje ieškot objekto,skleidžiančio šilimą.

 

    Nemiga nekankino nieko,visi kaip vienas sukrito miegot kur papuolė.Kas ant žemės,kas ant lovų,o Linas šiam tikslui pasirinko klozetą.Nepaisant to,jog langas tikriausiai buvo atviras jau senokai,visame nedideliame bute tvyrojo neišpasakytas tvaikas-cigarečių dūmų,sudvisusio alaus,neplautų kojinių,sultinio(?),regis…vėmalų.Uždarius šviežumos šaltinį,visa tai tvyro tarsi kuoka,net kvėpuot buvo nelengva.Adriana nusprendė išeit parūkyt į laiptinę idant kiek atsigautų.Pakeliui užsuko į aukštyn kojom apverstą virtuvę bei išgėrė gerą puslitrį vandens iš čiaupo,kuris pagaliau,kaip ir pridera,tapo bespalviu.Netgi spėjo pasidžiaugt,jog ligšiol neregėt jokių trečiosios tabletės padarinių.

 

    Pasidžiaugė visai neilgai,mat jau koridoriuje ją pasitiko keistas gyvūnas,jei tik tą padarą galima būtų taip pavadint.Geltonas teniso kamuoliukas,tik regis minkštas.O tiksliau-kompiuterinė šypsenėlė,tik gyva ir reali.Jos šypsena buvo tokia,kokias siuntinėjame elektroniniu paštu,bet dabar ji atrodė klastinga ir besišaipanti.Ir dar kalbėt tas sutvėrimas mokėjo.Balsu,primenančiu kažkokį personažą iš seno,sovietinio animacinio filmuko.

 

    -Chi,chi!-linksmai sukikeno kamuoliukas.-Eik paskui mane!

 

    „Cha,lyg tu gebėtum vaikščiot!Gali tik ridinėtis it pagrandukas.“-pamanė Adriana.Ištart balsu šito nematė reikalo,šypsenėlė neabejotinai gali skaityt mintis.Tai gali daryt bet kas,kas tik yra sutvertas pačių smegenų.Bet Adriana ėjo paskui tą kamuoliuką,tik ne todėl jog šis kvietė,o todėl kad ir taip jau ketino keliaut tenlink-į laiptinę.

 

    Išėjusi uždarė paskui save duris,prisidegė cigaretę.Vos tai spėjo padaryt,iškart uždarame koridoriuje prigeso šviesos,nublanko spalvos.Šypsenėlė išsiviepė ir dar kartą piktdžiugiškai sukikeno.“Chi,chi“.Ir nusirideno šalin,sunku tokioj prieblandoj pasakyt kur.

 

    -Tavęs laukia mano draugai.-spėjo pranešt pagrandukas.-Chi,chi.-Jei Adriana būtų mačiusi kur dingo tas šūdžius,būtų jam spyrusi pasivijus.Tas kikenimas jau užkniso.

 

    Staiga atsilapojo priešais esančios šarvuotos durys.Bet atlapojo jas ne įtūžęs kaimynas,nepatenkintas poilsiui trukdančia garsia muzika,kaip galima būtų tikėtis.Tai buvo siaubūnas iš pragaro.Aukštas,toks aukštas,kad galėtų žaist vidurio puolėju krepšinio komandoj.Raumeningas,vilkintis žalius marškinėlius su užrašu:

 

„Weed everyday“ ir piešinuku,kuriame vilkas ir kiškis drauge traukia marihuanos dūmą.Kampuotas veidas kvailai perkreiptas,šypsosi demonstruodamas supuvusius dantis.Už jo,patalpoje,kur iki taisyklių pasikeitimo gyveno normalūs kaimynai,tvyro dūmų uždanga,visiškai neperregima.

 

    -Labutis.-pasisveikino monstras.Suvaidino,jog nustebo išvydęs ją čia ir dar labiau išsiviepė.-Gal nori užtraukt dūmelį?

 

    Adriana tik papurtė galvą.Lyg ir suvokė,esą tas padaras nėra materialaus pasaulio dalis,bet tai ne ką tepadėjo,vis vien buvo baisu.

 

    -Nagi.Mano marytė gera.Veža kaip turi būt!Pamėgink.

 

    Dar sykį papurtė galvą.Nesileido į kalbas.Šįkart aukštaūgis susinervino.Dingo šypsena,dabar žvelgė įsižeidęs ir piktas.

 

    -Kodėl nenori su manim parūkyt žalio,a?Aš tau nepatinku?

 

    Merginos kantrybė trūko,ji apsisuko ir ketino sprukt atgalios į Sauliaus namus.Bet čia jai kelią pastojo gigantiškas augalas,nepastebimai išaugęs per kelias minutes.Tai buvo vienas iš tų augalų,kurie skleidžia puvėsių kvapą į aplinką ir šitaip prisivilioja vabzdžius.Kai šie nutupia ant smirdančio žiedo,tuoj pat prilimpa ir būna suvirškinami.Tik šis augalas yra daug kartų didesnis,jo žiedas gebėtų be vargo suvirškint katę ar sakykim…žmogaus galvą.Dar vienas skirtumas-šis egzempliorius yra protingas,jam nereikia laukt aukų,gali gaudyt jas pasitelkdamas žudikiškus instinktus.Adrianai šovė galvon absurdiška mintis-gal tai tas augalas nugalabijo Gedo šuniuką…Jei ji dabar brausis atgal į butą,panašus likimas veikiausiai ištiks ir ją.Tad atsisuko į marihuanos demoną.Jis vėl šypsojosi ta kvaila šypsena.Per tą laiką spėjo susisukt ir suktinę,didumo sulig plona skardine.Laikė ją rankoj,tokioj didelėj it lokio letena.

 

    -Tai mano augintinis.Šiaip švelnus,bet be kompromisų saugantis šeimininką.

 

    -Aš žinau kad jūs visi esat netikri.-išvebleno paguodžiančią frazę Adriana.

 

    -Paragauk mano marytės.Gera,užauginau pats.Juk žinai,kaip nelengva šiais laikais gaut gero produkto.-jis nuleido negirdom merginos tvirtinimą,esą nėra realus.-Patrauk,atsipalaiduosi.

 

    Ji nieku gyvu nebūtų traukusi tos suktinės.Nežinia kodėl,tačiau jautė kad tai kažkokie spastai.Be to,girdėjo tyliai šešėliuose kikenant geltonąjį pagranduką,o tai kėlė nepaaiškinamą nerimą.

 

    Neturėdama kitos išeities,Adriana vėl staigiai apsisuko,griebė grėsmingajam augalui už koto ir šį nulaužė.Jis trekštelėjo nelyginant lūžtantis kaulas ir monstro augintinis kaipmat prarado gyvybingumą,suvyto ir šleptelėjo ant grindų.Pasinaudojusi proga,mergina spruko pas Saulių ir užtrenkė duris.Girdėjo už jų riaumojantį „kaimyną“,keikiantį ją dėl ankstyvos augalo mirties.Džiaugėsi palikusi aną rūkorių anapus.

  

    Atsipūtė ir sunkiai dūsuodama mėgino atgaut pusiausvyrą.Haliucinacijos,kuo toliau,tuo labiau atrodė realios.Sunku tai ir bepavadint vaidenimusi,juk ji net užuodė smarvę,sklindančią iš monstro burnos.