Autorė: Andromeda

 

…BET IKI TOL…

  

Gabalėlis akmens,
Keletas žiedlapių,
Lašas vandens…
Ir dar maža spalvų paletė.
Tai viskas, ką atsinešiau delne.
Ar to pakaks
Nupiešti Žemėje mažytį Rojų…
Galbūt paveiksluose jie atpažins Save.
Žinau, ateis tokia diena,
Kai išdalint teks viską, ką turiu.
Bet iki tol, Išmokyki mane,
Tapyt savo krauju.
Žinau, kad akys kažkada užges…
Ne visada galėsiu kurt.
Bet iki tol, Išmokyki mane,
Mintis kitiems įkvėpt,
Pavirsti Mūza
Ir kitus užburt…

 

AR TU KAIP AŠ…

 

Ar Tu kaip aš -
Tik keleivis laike,
Kas vakarą sulaukiantis,
Kol žvaigždžių žvakės užsidegs.
Kas rytą, kol saulės
Spinduliai veidą palies.
Ar Tu ta pačia puse eini…
O gal neturi tai reikšmės…
Ar Tu taip pat krenti
Į jūrą kartais,
Ar Tu taip pat
Savo Būtį dalini.
Ar Tu taip pat
Pažįsti skausmą,
Nors ir kitiems jo nelinki.
Ir ar Tau noris
Nusimesti grandines
Ir tikrą laisvę jaust.
Ar Tavo Meilei
Reikia kaip gėlei lietaus…
Ar Tu taip pat
Po dangų vaikštai
Kaip po sodą…
Ar Tu kaip aš -
O gal neturi tai reikšmės…

  

KOL MATYSIM…

  

Ar įmanomas išsiskyrimas,
Jei širdys plaks vienu ritmu,
Jei Davimas ir Gavimas
Keisis pas abu.
Ar įmanomas Atsidavimas,
Neaukojantis jausmų.
Ar įmanoma Mylėti žmogų,
Jei nemyli jo Darbų.
Ne beprasmis šis laukimas,
Kol kartu…
Laivas, plaukiantis į amžinybę,
Blaškomas audrų.
Ir kol matysime tą patį Horizontą,
Kol ilgesys lankys,
Nebus mums paskutinio karto…
Kas kartą atsisveikinant,
Užgims ir vėl pasimatyt Viltis…

 

AUGIMAS

  

Kaip iš tamsos šviesa išnyra…
Būtis iš nebūties…
Kaip iš tylos užgimsta muzika,
Kaip žodžiai išsilieja iš erdvės…
Taip Jausmas didelis -
Jis ne iškart užpildytas.
Pralaužti kiautą -
Ne visada jis šildantis.
Kiekvienas virsmas,
Gimimas ar tapimas,
Kiekvienas stulbinantis atradimas
Nebus be skausmo…
Šitoks kelias…
Taip mes išaugam į medžius
Iš miniatiūrinės sėklelės.
Šaknim - visi susiję,
Kamienais galim glaustis,
O šakos tegul skleidžiasi į aukštį.
Tam, kad sugertų
Laisvės oro gurkšnį.
Jis kiekvienam vienintelis…
O kada nors mes būsim
Sodas žydintis -
Jo aromatą jau dabar aš įkvepiu…

Autorė: Palmira Mart

  

Pirmiausia Marijos žvilgsnis sustojo ties Manto vardu.„ Mantas, 32 m.“ buvo įsitaisęs maždaug per vidurį tarp nemažai naujai užsiregistravusių žmonių.    

 

Jau pusmetį sėdėdama pažinčių svetainėje, Marija pastebėjo vieną bendrą dėsningumą: jei imsi nepasitikėti pirmojo žvilgsnio magija, pradėsi abejoti, svarstyti, ieškoti kitų vardų, blaškydamasi tarp 30- mečių ir 50-mečių ­– gero nelauk. Tie, netikrieji, sukėlę abejones, paprastai arba neatsako, arba po antros žinutės, nepamiršę pasigirti savo pajėgumu, ima primygtinai kviestis į pasimatymą. Todėl Marija nedvejodama nuspaudė nuorodą ties naujojo klubo nario Manto vardu ir perbėgo akimis anketą.  

 

Avinas, 180-184 cm ūgio, 75 kg svorio, tamsus, rudų akių, nevedęs, klaipėdietis, heteroseksualus, domisi džiazu, roku, metalu, kino filmais, iš pažinčių svetainės nieko nesitiki. Kurgi ne! Ir nė žodžio apie moteris bei seksą. Oho, išties turėtų būti įdomus egzempliorius! „Arba koks nors baisiai kompleksuotas, neduok Dieve “, – pagalvojo.  

 

Svarbu, kad yra už ko užsikabinti.  

 

Marija spustelėjo ties užrašu „Parašyk man“ ir naujame atsiradusiame laiško puslapyje surinko tekstą: „Labas, Avine! Jei nieko nesitiki, kokio velnio čia užsiregistravai?“ Gale, kaip paprastai, prikabino savo mėgstamiausią iki ausų išsišiepusio emociuko snukelį.  

 

Laukdama atsakymo, dar kartą patyrinėjo naujokų sąrašą, bet daugiau niekas jos nesudomino. Kaip visada, didžiąją dalį sudarė merginos ir moterys nuo 18 iki 50 metų bei mažvaikiai. Dar kartą peržvelgė ir šiuo metu prie svetainės prisijungusiųjų sąrašą – nei Augustino, nei Vyto tarp jų nebuvo. Ir negalėjo būti, nes penktadienį priešpiet Augustinas niekada nerašo, o Vyto rašymo periodiškumo ji dar nespėjo išsiaiškinti. Augustinas, kaip visada, parašys vakare, ko gero, tarp 20 ir 21 valandos ir smulkiai papasakos, kaip praėjo diena, o Vytas jau parašė iš ryto, informuodamas, kad išvyko į mugę rinktis augalų savo sodybai.  

 

Vytas irgi buvo naujokas, su juo Marija susirašinėjo tik trečia diena, todėl apie jį žinojo nedaug. Tiesa, jis jai pasirodė gana įdomus – dėl keistoko, internautams neįprasto ilgo minčių dėstymo būdo ir neįtikėtino atvirumo. Jis iš tikrųjų buvo kitoks, nei visi tie „pimpaliniai“. Taip Marija vadino tą didžiąją vyrijos dalį, kuri svetainėje užsiregistruodavo dėl vieno vienintelio tikslo – greito sekso.  

 

Negi tas naujokas neatsakys? Naujas įdomus pašnekovas jai buvo reikalingas kaip oras. Augustino ir Vyto Marijai nebepakako. Deja, bet Vytas negalėjo atstoti Donato, kuris jau visa savaitė neberašė.  

 

Po to, kai praėjusį pirmadienį Marija mandagiai atsisveikino su Donatu, ji pasijuto įstrigusi. Įstrigusi viename taške, nepajėgianti išsivaduoti iš užburto, neįdomaus, niekaip jau antra savaitė neatsinaujinančio jos virtualių pažįstamų rato. Nebuvo vardų, galinčių jį papildyti, vardų, kuriuos ji užfiksuotų iš pirmo žvilgsnio. Tie, kuriems ji parašydavo, arba neatsakydavo, arba buvo visiški kretinai. Tai, kad retkarčiais tame prakeiktame rate atsirasdavo ir vėl kelioms savaitėms lyg koks vaiduoklis dingdavo amerikonas Bilas ar jauniausias, tik 25 metų Česka, esmės nekeitė. Tie trumpalaikiai, išnyrantys nežinia iš kur ir dingstantys ištisoms savaitėms, ją tik erzino.  

 

Nors Marija griežtai buvo sau pažadėjusi jaunesniems kaip 30 metų nerašyti, tačiau Českai padarė išmintį – dėl jo nuotraukos. Joje užfiksuotas „apsiglamžiusio“ veido jaunuolis atrodė kur kas vyresnis ir leido patikėti, kad šis vyrukas nemeluoja regėjęs šilto ir šalto. Deja, bet iš jo jai irgi nebuvo jokios naudos. Česka – Česlovas dingdavo dar ilgesniam laikui, nei toks prašapėlis  Marmarius, o atsiradęs parašydavo kokią nors fantasmagorišką nesąmonę.   

 

Oho, naujokas Mantas atsakė gana greitai.  

 

„Gal nepatikėsi, bet į svetainę pakliuvau atsitiktinai, nuėjau į “Delfi“ paskaityti žinių, tačiau kompas kažkodėl išmetė šios svetainės titulinį puslapį ir aš dėl bajerio užsiregistravau. Nustebau, kad taip greit parašei bet, žinok, šiandien negalėsiu atsakyti, nes ateina klientas. Parašysiu vakare arba ryt iš ryto, OK?“  

 

OK, ką su tavimi darysi – kažkoks vėl baisiai užsiėmęs verslininkas. Su jais irgi nieko gero. Rašo skubotai, trumpai ir paprastai po kelių dienų dingsta – kai suranda tai, ko ieškojo, t.y. vienos ar kelių naktų meilužę. Na, šitam parašys iškart visą esmę, kad nebūtų nesusipratimų, kurie jai jau baigia išgadinti nervus.  

 

„OK, bet noriu priminti, jei neskaitei mano anketos, kad bendrauju tik virtualiai. Jokių pasimatymų! Tai ne koketavimas, o mano sąlyga. Jei tau šitoks bendravimo būdas nepriimtinas, gali nebeatsakyti “, – surinko tekstą Marija.  

 

„Idealu! Negaliu patikėti, kad man pasisekė iš pirmo karto! Jokių susitikimų, tik virtualus bendravimas – man tai tinka! Pasistengsiu parašyti vakare“, –  naujokas atsakė po minutės.  

 

Ačiū Dievui, nuojauta jos šįkart, regis, neapgavo. 

 

 

                                                        ***                           

 

Donatą Marija jaukinosi tris savaites. Gerai buvo tai, kad jis rašė jai palankiu metu – dieną. Po darbo iškart sprukdavo namo pas savo neva frigidišką, jo nepatenkinančią žmoną ir mylimą dvylikametę dukrelę ir iškart parašydavo kitą rytą, vos atėjęs į darbą. Beje, jei statistika apie frigidiškas moteris būtų sudarinėjama pagal anoniminę vyrų internautų apklausą, tai tokių moterų Lietuvoje turėtų būti mažiausiai koks 80 procentų!   

 

Kad Donatas nėra eilinis internautas, Marija suprato po kelių žinučių. Anksčiau, kol nesilankė pažinčių svetainėse, net negalėjo įsivaizduoti, jog pagal rašymo būdą, manierą, daromas gramatines klaidas, net žodžių išsidėstymą sakinyje ir naudojamus emociukus (arba jų nebuvimą) įmanoma taip greit įžvelgti žmogaus esmę. Kartais, tiesa, pasitaikydavo ir suklydimų, bet po kokios 10-os žinutės vis tiek viskas atsistodavo į savo vietas.  

 

Donatas turėjo puikų humoro jausmą, buvo pakankamai išsilavinęs, nors anketoje nurodė baigęs tik vidurinę. Nors apie viską, kaip ir dauguma, kalbėjo aptakiai, trumpais sakiniais ir į glaudesnius kontaktus nėjo, tačiau Marija bemat pajuto jo kitoniškumą. Jo uždarumas buvo kažkoks skausmingas, o tariamas cinizmas – nenuoširdus. Dvi savaites jie kalbėjosi apie nieką, ir ji jau buvo beprarandanti kantrybę, tačiau vieną rytą jis nei iš šio nei iš to parašė: „Labas, pasiilgau tavęs. Turiu omeny, tavo protingųjų žinučių, žinoma“ ir nupiešė savo mėgstamiausio išsigandusio emociuko snukelį.   

 

Ir po to jis prakalbo. Lakoniškai, be emocijų, tačiau gana atvirai.  

 

Vedė būdamas 20-ties metais vyresnę labai gražią merginą, kuri jam buvo pirmoji moteris ir kurią jis, savaime suprantama, įsimylėjo. Po poros metų gimė dukrelė, dėl kurios jis nuo pat pirmos dienos ėmė eiti iš proto ir kurią dievina iki šiol.  

 

„Manau, mano bėda ta, kad vedžiau be patirties. Iš pradžių lyg ir normaliai viskas buvo, na, bent man taip atrodė. Vėliau pradėjau jausti, kad aš nepasitenkinu, o žmona net kalbėti ta tema nenori, jai tai nepadoru ir t.t. Na, ir taip vieną kartą išėjo, kad susipažinau su mergina, vieniša motina. Pusmetį turėjau su ja romaną, mano požiūris į daug ką pasikeitė. Tarsi gimiau iš naujo, daug ko išmokau ir daug ką naujo, ypač sekso srityje, sužinojau. Bandžiau kažką keisti ir santykiuose su žmona, bet bergždžiai. Nutariau, kad kol esu jaunas, iš gyvenimo paimsiu viską”, – atviravo Donatas.  

 

„Kodėl nutrūko tavo romanas su ta kita moterimi ?“– paklausė Marija.  

 

„Ji ėmė reikalauti, kad skirčiausi su žmona ir persikelčiau pas ją“.  

 

„Sulaužė svarbiausiąją meilužės taisyklę – nieko nereikalauti. Ideali meilužė yra ta, kuri duoda, paklūsta, nuolankai priima dovanas, bet jų nereikalauja”.   

 

„Iš kur žinai?“  

 

„Studijų metais 8 mėnesius buvau vedusio vyro meilužė. Buvau ideali meilužė, antradieninė. Susitikinėdavome tik antradieniais. Jokių savaitgalių, jokių švenčių. Kai jį palikau, jis buvo apakęs. Sako, tu – ideali, nieko nereikalauji, jei nori, skirsiuosi su žmona ir vesiu tave. Ačiū, sakau, nenoriu, jei apgaudinėjai žmoną su manimi, iš kur galiu žinoti, jog nepagaudinėsi manęs su kita.“  

 

Šis Marijos pasažas, regis, Donatui nepatiko, nes jis nusuko kalbą kita linkme, tačiau po kurio laiko ji sugebėjo jį sugrąžinti į pradinį tašką. Jai norėjosi daugiau sužinoti apie jo santykius su žmona, todėl ji ėmė pasakoti apie savuosius su vyru.  

 

„Jei dingo trauka, kartu pažiūrėkite pornuchos. Tai padeda. Mes su vyru retkarčiais taip darom. O po to – duodam garo! “,– rašė Marija.

 

„Gal išprotėjai? Jai porno – tai purvas. Apie tai negali būti nė kalbos!”  

 

„ O gal ji turi meilužį, jei tavęs neprisileidžia?”  

 

„Man tas pats. Esu nepavydus. Be to, ir pats, kaip sakiau, nesu šventasis.”  

 

Galiausiai po kažkelinto jos patarimo jis parašė: „Gal užteks tų pamokslų? Ir baik girtis savo vyru. Jei su juo viskas taip gerai, ko sėdi pažinčių  svetainėje?”  

 

„Noriu ir sėdžiu, ar uždrausi?!“– atšovė Marija.  

 

Po šio jos atsakymo Donatas dingo kelioms valandoms. Parašė tik darbo dienos pabaigoje:  

 

„Atleisk, nenorėjau tavęs įžeisti. Šiek tiek pasikarščiavau.”  

 

„Nieko tokio. Bet gal paanalizuokime, kas priešpiet įvyko. Mes apsibarėme, ar ne? Vadinasi, pajutome TAM TIKRUS JAUSMUS. Jei pajutome neigiamus jausmus, kodėl negalėtume pajusti ir teigiamų? Tai būtų lyg ir atsakymas į tavo teiginį, kad neįmanoma įsimylėti virtualiai.”  

 

„Tiesą sakant, tai ir aš supratau. Jeigu būčiau tau visiškai abejingas, iš mano pusės nebūtų buvę jokios reakcijos, nes aš stengiuosi daugiau vadovautis protu, o ne širdimi… Jeigu supykau, reiškia kažką tau pajaučiu, nesu abejingas… Tik nebesigirk savo vyru, prašau.”  

 

„Man du kartus kartoti nereikia. Jokių vyrų. ”   

 

„Ir jokių  žmonų. Su ja aš irgi pats išsiaiškinsiu. Čia būkime tik tu ir aš.”

Autorė: Milra

 

 

 

 

Ji pasiryžo prieiti prie merginos, kurią stebėjo jau kelios dienos. Ji iš nuogirdų žinojo apie merginos sveikatos būklę ir seniai norėjo pakalbėti su ja.

 

 

 

 

 

 

Poilsio kambaryje, kamputyje susigūžusi sėdėjo Lina. Jos plaukai jau kelios dienos, o gal ir daugiau nematė nei šukų, nei šampūno. Pižama kurią ji vilkėjo buvo akivaizdžiai per didelė ir nutrinta tiek kad nesimatė, nei spalvų, nei raštų. Bet svarbiausiai jos akys. Akys kurios žvelgė į niekur, kurios nieko nematė, jos buvo kaip du bejausmiai stikliukai jos veide.

 

 

 

 

 

 

-          Ar galiu prisėsti prie tavęs? – atsargiai pasiteiravo Geraldina.

 

 

 

 

 

 

Linos veide nesujudėjo nei vienas raumuo, ji net nepažiūrėjo į ją. Geraldina žinojo,

kad bus sunku, bet įmanoma prisibelsti iki jos sąmonės. Ir bandė toliau:

 

 

 

 

 

 

                      - Žinai, aš norėčiau kam nors išsipasakoti. Arba paprasčiausiai papasakoti savo istoriją, ji nėra ilga ir tau neatsibos klausyti. Tau netgi nereikės su manimi bendrauti, jei tu to nenori. Tu net gali manęs neklausyti, bet prašau neišeik, pabūk ir išklausyk mane iki galo, man bus lengviau.

 

 

 

 

 

 

                      Linos veidas truputį suvirpėjo ir ji mirktelėjo, duodama suprasti, kad sutinka.

 

 

 

 

 

 

-          Ačiū, - šyptelėjo Geraldina.  – Viskas prasidėjo maždaug prieš keturis metus, o jeigu tiksliau, tai spalio septynioliktą. Matai, aš gyvenimą galiu dalinti į dvi dalis: prieš ir po. Tai gi prieš aš buvau laiminga ištekėjusi moteris, kuriai rodosi netrūko nieko. Turėjau namus darbą ir mylintį vyrą. Bet atsitiko taip, kaip niekas nesitikėjo. Mes su vyru patekome į avariją. Kaip bebūtų keista jam nieko, o aš ilgam patekau į šią ligoninę.

 

 

 

 

 

 

Lina pasuko galvą ir pažiūrėjo į Geraldiną. Iš jos žvilgsnio nebuvo galima išskaityti jos minčių, bet kažkoks smalsumas veide sužibo.

 

 

 

 

 

 

- Kai atvežė mane į šią ligoninę buvau komoje, kaip supranti nieko nepamenu ir nieko nežinau apie tą laikotarpį. Paskui pradėjau atsigauti, nors turėjau daugybinius kaulų lūžius ir dar  visokių bėdų, džiaugiausi, kad vyrui kurį mylėjau nieko nenutiko. Jis lankydavo mane, rūpinosi, nešė įvairių gėrybių, gėlių. Džiaugiausi kiekviena diena, akimirka praleista su juo. Tik žinai, laikui bėgant tų lankymų padėjo mažėti, o ir tie patys pradėjo trumpėti. Jis vis teisindavosi darbu. Teisindavosi ir tuo kad labai rūpinasi manimi, kad brangiai kainuoja medikamentai, kad didėja duoklės gydytojams. Kad reikia išlaikyti namus ir dar daug visokių pasiteisinimų. Bet blogiausiai buvo ne jo pasiteisinimas, o …

 

 

 

 

 

 

- Kas? – tyliai paklausė Lina.

 

 

 

 

 

 

- Blogiausiai buvo tai, kad aš juo tikėjau. Visa tai truko kokius tris mėnesius, o tada jis, vieno lankymo metu, pareiškė, kad jau kurį laiką turi kitą moterį ir nori pradėti su ja gyventi. Jis švelniai, globėjiškai, (šlykštu, tai verčia mane jaustis kalta) aiškino man, kas skyrybų dokumentus galėsime pasirašyti kai aš pasveiksiu ir jis manęs neskubins. Be to jis ir toliau manimi rūpinsis. Per akimirką mano gyvenimas sudužo į milijonus gabaliukų, kurie pažiro po platųjį pasaulį ir kurių atgal nesulipdysi. Netekau visko, sveikatos, darbo, mylimo vyro ir vilties. Paprasčiausiai neturėjau tikslo gyventi. Pasaulis tapo nebeįdomus, vaikščiodavau be jokio tikslo iš kampo į kampą, verkdavau pamačiusi kiekvieną laimingą porą, kaltinau save, kad buvau nepakankamai gera jam, todėl jis mane paliko…. aš troškau vieno nesikankinti, o numirti.

 

 

 

 

 

 

 - Bet dabar tokia neatrodote. – pasiteiravo Lina, kuri po truputį įsitraukdavo į pokalbį.

 

 

 

 

 

 

- Ne, dabar tokia neatrodau, o viskas prasidėjo nuo tada, kai į mano palatą paguldė naujokę. Ji vardu Deimantė.  – Geraldina nusišypsojo. – Ji tikras geros energijos užtaisas. Dar neesu mačiusi žmogaus kuris taip skleistų geras emocija aplink save, net ir tada kai pats guli ligos patale. Ją lankydavo daug žmonių…. Ateidavo vyras su maža dukrele. Dukrelės plaukučiai buvo šviesūs ir labai gražiai banguoti. Ji pribėgdavo prie mamos ir ją stipriai, stipriai apkabindavo pabučiuodavo. O vyras – jis tikras džentelmenas, santūriai pabučiuodavo į lūpas, o akys … akys nuoširdžiai su meile glamonėdavo ją žvilgsniu. Jis labai rūpinosi ja.

 

 

 

 

 

 

                      Visi tie vaizdai, mintys apie mano buvusį vyrą, kuris dabar sėdi apkabinęs kitą moterį, o gal ją net bučiuoja, vedė mane iš proto. Visa tai buvo be galo skaudu. Kai ji turėdavo lankytojų aš užsisukdavau arba išeidavau iš palatos kad nekankinčiau savęs. Dažniausiai aš eidavau į tualetą kur užsidariusi sėdėdavau ir verkdavau, verkdavau, verkdavau.

 

 

 

 

 

 

                      Vieną dieną, kai Deimantė buvo procedūriniame, pas ją atėjo vaikinas, kurio dar nebuvau mačiusi. Nepastebėjau jo išvaizdos, bet vėliau girdėjau, kaip sesutės tarpusavyje vadino jį „gražuoliuku“.  Jis pasiteiravo kur Deimantė, aš jam pasakiau, kad ji procedūriniame ir jis išėjo. Tą vakarą jis daugiau negrįžo į palatą. Tik daug vėliau sužinojau, kad tai jos brolis, kuris gyvena ir neseniai grįžo iš JAV. Sekančią dieną jis vėl pasirodė tarpduryje, nešinas dviem puokštėm gėlių, iš kurių vieną gavau aš. Buvau stačiai nustebina ir sutrikusi tokio jo poelgio. Aš net nežinojau ką man daryti su tomis gėlėmis, bet ir čia jis vikriai apsisuko pamerkdamas jas į vandenį ir pastatydamas jas ant mano staliuko. Pamenu, tada aš pašokau ir išbėgau iš palatos, lyg karštu vandeniu nuplikyta. Nubėgau į savo ašarojimų vietą ir ilgai pasikukčiodama verkiau. Man atrodė, kad aš pasiekiau tą stadiją, kai sukeliu gailestį aplinkiniams, o vien nuo tos minties man būdavo bloga ir bjauru. Žinai, kai baigėsi ašaros, ištino veidas, įsiskaudėjo galvą norėjau grįžti į palatą, bet bijojau ir man buvo gėda. Tada aš kaip ir tu nusėlinau į šį poilsio kambarį, susispiečiau į kamuoliuką ir sėdėjau tol, kol neatėjo Deimantė manęs ieškoti. Ji švelniai apkabino mane per pečius ir privertė mane išsipasakoti. Na, gal neprivertė, gal reikėjo to vieno klausimo: „kas nutiko?“ ir  aš pati panorau išsišnekėti, dabar aš net pati nesuvokiu kas ir kaip ten buvo, bet galiausiai ji sužinojo viską. Mes ilgai abi verkėme, o po to ji man kaip mažam vaikui nuvalė ašaras ir pasakė, kad gyvenimas tęsiasi. Po to įvykio mes dar ilgai kalbėjomės, ko gero visą naktį palatoje netilo mūsų šnabždesiai. Po to pokalbio, po tos nakties man pasidarė geriau, pamačiau, kad galima gyventi toliau. Ji sugebėjo nieko nemoralizuoti, nekaltinti, o paprasčiausiai išklausyti.

                      Aš ir toliau gaudavau gėlių nuo jos brolio, bet jau nebėgdavau iš palatos raudoti. Jos dukra įsiropšdavo į mano lovą su knygute prašydama paskaityti. Ir aš skaitydavau, bet skaitydavau poilsio kambaryje, leisdama Deimantei pabūti su vyru dviese, o ne dėl to kad man sunku juos matyti kartu. Jie tapo man kaip nauja šeima, kaip geriausi draugai. Man buvo gera, ramu ir saugu. Dar  prieš išrašant Deimantę mes žinojom kad tapsim geriausiom draugėm, sielos draugėmis.

 

 

 

 

 

 

-          Ir tapote? – trumpai paklausė Lina?

 

 

 

-          Tapome, - atsakiau. – Ir ne tik geriausiom draugėm.

 

 

 

 

 

 

-    Jums pasisekė, - pagaliau pabandė atsiverti Lina. – mane irgi paliko vaikinas, bet paliko ne tik mane, bet ir negimusį mūsų vaiką.

 

 

 

 

 

 

-  Žinau, dėl to ir norėjau su tavimi pakalbėti. – Pamačiusi, kaip kaupiasi nepasitikėjimas ir sumišimas jos veide suskubau paaiškinti. – Aš netyčia nugirdau gydytojų pokalbį kabinete ir panorau pasidalinti su tavimi savo išgyvenimu. Ir ne dėl to kad norėčiau moralizuoti ar mokyti tave, bet dėl to kad ir aš buvau tokioje situacijoje kaip ir tu. Aš puikiai žinau ką reiškia nenorėti gyventi. Bet džiaugiuosi kiekviena gyvenimo siusta akimirka, net ir ta pačia blogiausia, nes tik jo dėka aš pažinau jį. – Ir pasukusi galvą parodė į tą pusę, kur koridoriumi artėjo vyriškis vedanti kokių dviejų metų berniuką.

 

 

 

 

 

 

- Čia jūsų vyras? – susidomėjusi paklausė Lina.

 

 

 

 

 

 

- Taip, čia mano Erikas. Kaip matai savo nelaimėje radau laimę, tik reikėjo išlaukti. Gal ir tau reikia – tik išlaukti ir laimė pas tave pati ateis.

 

 

 

 

 

 

- Supratau, - atsiduso Lina. – vadinasi teks laukti.

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorė: Audrė Bartaševičiūtė

 

 

..Sunkiai pramerkė akis. Vakarykščio padauginto vyno likučiai organizme rakinte rakino prie lovos. Vis gi, rytinė saulė, šviesdama tiesiai į veidą, ne tik nuvijo saldų sapną, bet ir intensyviai budino dailų jos kūną.

 

 

O sapnavo ji ranką, tvirtai laikančią josios ir neleidžiančią nukristi kažkur žemyn. Kur tiksliau-neprisiminė.

 

Aštuntą ryto mobiliojo žadintuvas efektingai sugrojo "Knocking on heaven’s door". Kažkada tai buvo mėgstamiausia jo daina. Dabar- tik impulsas į kažkuriuos smegenų centrus, verčiantis nugalėti save. Verčiantis kilti iš jaukių viešbučio patalų.

 

Prasikrapštė akis ir energingai patrynė skruostikaulius. Tyliai nusikeikė- ir vėl vakar pamiršęs nusiskusti. Barzdelė "a la trys dienos" itin traukė merginų akį, bet visiškai nesužavėdavo verslo partnerių bei klientų.

 

 

Galvoje sudėliojęs strategiją, kaip kuo greičiau apsisukti duše, rūbų spintoj ir prie kavos puodelio, išgirdo dar vieną melodiją, sklindančią iš "mobiliako". SMS. "Nepatikesi bet virgis pakabino sefo dukra.ta grazesne su grifke. bice, laikas ir tau uzraukt viengungio gyvenima." Nusišypsojo ir pradėjo dar vieną (velniai žino kelintą) vienišą rytą.

 

***

 

Įsispyrusi į patogiausias basutes,permetusi masyvią rankinę per petį, atsisveikino su Pankuoliu. Triušis ir toliau godžiai kramtė morką, gardžiausiąją jos dalį-šerdį, pasilikdamas desertui.

 

 

Vidinis kiemelis dvelkė ramybe ir kaimynų išdžiovintų skalbinių minkštikliu. Žinojo, kad ramybė nė pro kur neatspindėjo to, kas dėjosi už kiemelio ribų.

 

 

Kaimynystėje stovinčio viešbutuko prieangyje stebėdavai kone nuolatinę erzelynę: kažkas atvyksta, kažkas išvyksta. Kažkas ginčyjasi, kažkas diskutuoja apie geriausius vynus.Kažkas tyko dar vienos "aukos" naktiniam meilės nuotykiui.

 

 

Jauna mergina lengva, vasariška suknute patraukė vokiečių turistų dėmesį. Merginos dėmesį patraukė sidabrinis "Bentley" prie įėjimo į viešbutį.

 

 

"Jei tai būtų mano mašina, ji būtų tamsiai mėlynos spalvos"-pagalvojo ir grakščiai nužingsniavo senamiesčio grindiniu palikdama savo rytą užnugaryje.


Maloniai šnektelėjęs su administratoriumi ir žavia kambarine, pasitaisė kaklaryšį. Viešbučio kondicionieriai negelbėjo nuo karščio. Tas karštis išpildavo visuomet, kai artėjo svarbus pokalbis.Išpildavo nepriklausomai nuo oro ir naudojamo tualetinio vandens.

 

 

Įšokęs į savo sidabrinukę, bandė mintis nukreipti kažkur kitur. Keturi varomi ratai ir penki šimtai penkiasdešimt dvi arklio galios absoliučiai patenkino jo vyrišką ego. Lygiai taip pat kaip užvakar plente išvystytas greitis adrenalino poreikį. " Jei sidabrinukė būtų moteris, ji būtų tobula moteris"- pagalvojo, ir per likusį pusvalandį nusprendė užsukti į vietos kavinukę kavos. Išsinešimui, kaip ir priklauso nuolat skubančiai svarbiai personai.


***


"El Salvadoro" buvo viena tų vietų, kurios neatsibosdavo lankomos septynis, dešimt ir daugiau metų. Čia plepėdavo su klasiokėmis apie vėjavaikius bendramokslius, čia su kursiokais aptarinėdavo Šilerio estetinę literatūrą ir Nyčės antžmogio genezę. Čia su pirmąja meile ragavo absentą ir su paskutiniąją kivirčijosi dėl merginos pernelyg didelio plaukiojimo padebesiais. Vis gi, didžiausią įtaką jos apsilankymui kone kiekvieną rytą turėjo nepaaiškinama trauka Dali paveikslams. Nuo pat tada, kai būdama penkerių pamatė "Laiko naštą" . Kelis varvančius laikrodžius, užbūrusius mažą mergaitę. Keista, bet būtent šio paveikslo reprodukcija kabėjo kavinukės prieangyje.

 

 

Užsisakė frappe su vyšnių sirupu ir pradėjo vartyti "šviežią" spaudą, išpardavimų ir akcijų reklamas, politiką bei technologijas pravesrdama greičiau ir šiek tiek ilgėliau įsistabelydama į teatrų repertuarus, literatūros kritikų straipsnius.

 

 

Jei tik šalia sėdinti porelė nesiglaustydavo kaip du jaunikliai.

 

 

Tais atvejais griebdavo savo apysenį telefoną ir apsimesdavo intensyviai rašanti žinutes.

Įžengęs į ispaniško stiliaus kavinukę, nusistebėjo neskoningais paveikslais. Kažkoks mažylis su kruvina žiurke dantyse, dama, rymanti prie lango ir demonstruojanti savo didoką sėdynę bei daugelis kitų vienas už kitą keistesnių ir vargiai suprantamų objektų..labiausiai užkliuvo kažkoks ilgakojis kunigaikštis su deformuota koja, atlikančią stalo funkciją bei išsilydęs laikrodis, rodantis pusę dešimt. Tiek, kiek rodė ir jo "Seiko".

 

 

Pasiėmė su savimi espresso ir gręžėsi durų link. Kelią pastojo jauna porelė, negalinti paleisti vienas kito iš akių ir ..iš lūpų. Nusišypsojo.

 

 

Būtų atidavęs daug ką už tokį naiviai mielą momentą.

 

***


Namo neskubėjo. Ne dėl malonios vakarėjančio miesto atmosferos, o dėl nedidelio nuovargio, kurį jautė po praėjusio laisvadienio. Rytinę frappe lydėjo susitikimas su kolegėmis ir draugėmis interjero dizaino parodoje, geros dvi valandos teniso aikštyne pakraunant malkų jaunėliui broliui ir vakarienė su vaikinu, kuriam mergina buvo skolinga porą eskizėlių. Kaskart netyčia susidūrus judviejų žvilgsniams, droviai nuleisdavo akis. Galbūt todėl, kad jo akyse niekada nematydavo savo mažučio atvaizdo.

 

Gatvės muzikantams smulkiųjų nedavė, o keliems jų bandant artintis su kepurėle rankoje, nutaisydavo tokią miną, kad "panele, paremkite gatvės muzikantus" taip ir likdavo neištartas. Lyg to būtų maža, prieš kertant centrinę gatvę, ją sustabdė penkios įkaušusios mergaičiukės. Prisistatė Jolitos mergvakario dalyvėmis. Apsirėdžiusios romėniško stiliaus baltais apdarais jos, nelyginant afroditės, traukė kiekvieno vyriškos lyties praeivio akį. Vis gi, šiuo momentu vyrai jų nedomino. Šeimos židinį besiruošianti kurti Jolita, draugių paliepimu privalėjo laimingus padaryti du atsitiktinius žmones. Bent jau juos supažindinti. Tad svirduliuojanti Jolita išsitraukė blanknotą ir paprašė "šios žavios vienišos merginos" užrašyti mobiliojo numerį. Tam, kad amūras sujungtų dar dvi jaunas karštas širdis.

 

 

Žalia švisoforo šviesa neužilgo turėjo įsižiebti, tad nedvejojusi ji užrašė seniai nebenaudojamą numerį. Netikėjo amūrais, pasivertusiais į penkias afrodites, vidury gatvės šaudančias stebuklingomis meilės strėlėmis. Išvis netikėjo tais rubuiliais meilės dievukais.



Po pakankamai sėkmingų ir didelį pelną nešančių derybų jautė didžiulį palengvėjimą ir malonų kutenimą ten ,kur kutendavo pagalvojus ir apie savo "Bentley". Jautėsi įgavęs dar didesnį svorį negailestingame verslo pasaulyje. Dabar konkurentai jo pavardę tars su atsargumo ir pagarbos prieskoniu. Panašiai kaip močiutė, sekanti anūkei pasaką, ištaria plėšiko Žaliabarzdžio vardą. Tik jis nė iš tolo nepriminė plėšiko. Veikiau, antagonistinę jo kopiją.
Atlikus oficialiąją ir ne itin malonią verslo kelionės dalį, galėjo atsipalaiduoti kur tik panorėjęs. Pasirinko baseinų, saunų, vandens kavinių kompleksą. Žinoma, prieš tai pasistatęs sidabrinukę prie viešbučio ir paskambinęs Edinburgo laikų draugams.

 

 

"Plevėsos liks plevėsomis" buvo tų laikų grupelės koledžo studentų užsieniečių šūkis. Šį vakarą, daugelis plevėsų mandagiai atsiprašė nuo linksmybių iki ryto ir grįžo kas sau į šeimos židinius.

 

 

Anksčiau nei planuota pasibaigęs vakarėlis jokiu būdu nereiškė mažesnių linksmybių ar mažesnio suvartoto brendžio kiekio. Tad užuot kvietęs taksi, iki viešbučio sugalvojo grįžti pėsčiomis. Pasigėrės aktyviu vakariniu šio miesto gyvenimu, o ir galva prašviesės prieš palaimingai įsitaisant minkšton, levandomis kvepiančion lovon (to pageidavo šį rytą šnektelėjęs su viena kambarinių). Lengvai ir elegantiškai svirduliuojant senamiesčio grindiniu, nė nepajuto, kaip jį apsupo kelios žavios damos, apsijuosusios rankšluoščiais ar kažkokiomis paklodėmis. Paaiškinusios, jog tai vienos jų mergvakaris , kažką įbruko į rankas. Baltas popieriaus lapukas. Būsima jaunoji primygtinai prašė paskambinti lapelyje nurodytu numeriu, tvirtindama, kad nuo to priklauso jos šeimyninė laimė. Gavusi pažadą ištęsėti, ko prašoma,mergina su draugėmis keliskart nusifotografavo šalia vienišo nakties džentelmeno ir tęsė mergaitišką ikivestuvinę kelionę naktį pasitinkančiame mieste.

 

 

Permetęs akimis devynis skaičius, nusišypsojo. Akli pasimatymai seniai tapo praeitimi, tad vietos nepriekištingoje jo dabartyje, o tuolabiau dienotvarkėje niekaip nebūtų radęs.

 

 

Baltas popieriaus lapukas su jame įvyniota kramtomąja guma taikliai įskrido į antikvarinę senamiesčio šiukšlių dėžę.Ir vienišas džentelmenas dingo naktyje.


***


Įsisuko į minkštą chalatą ir prisipylė taurę baltojo vyno. Sauso, nes mėgstamiausią- pusiau saldų, išgėrė vakar. Užžiebus kelias dekoratyvines žvakeles, vartė nuotraukų albumą, su kiekviena fotografija grįždama į užfiksuotą momentą.

 

 

Vieniša nesijautė. Lyg koks angelas sargas būtų sėdėjęs šalia ir virpinęs žvakelių šviesą.

 

 

Paskutinėje albumo fotografijoje juodvi su brangiausiąja drauge kažkur kalnuose žvelgė į tolį. Kitoje nuotraukos pusėje galėjai aptikti ir brangiausiosios komentarą: "Tai, ko ieškai taip toli, yra šalia tavęs".

 

 

Nusišypsojo ir minutėlei apsimetė vartotojiška asmenybe: draugė teisi-nereikės ieškoti plytelės juodojo šokolado prie vyno taurės tolimiausiame šaldytuvo kampe. Tokią plytelę visuomet turėjo stalčiuke prie lovos.

 

 

Po poros valandų jaukiame butelyje nebeskambėjo Noros Jones vokalas ir nebekvepėjo juoduoju šokoladu. Galėjai išgirsti tik tylų, giliam miegui būdingą alsavimą ir Pankuolio čepsėjimą, dorojant n-tąją morkos šerdį.


Iš dvidešimt ketvirtojo viešbučio kambario sklido light jazz melodijos. Senovinėje peleninėje smilko cigaras. Sukrautas lagaminėlis laukė ankstyvo rytojaus skrydžio namo, o vaikinas gulėjo ant plačios lovos ir žvelgė į išmargintas kambario lubas. Spetynioliktojo amžiaus dama vaikštinėjo prie ežero ir žvelgdama į lygų kaip veidrodis jo paviršių , matyt, laukė mylimojo. "Dar viena Ofelija.."- pagalvojo vaikinas ir nerangiai apsisuko ant šono. Pro neužskleistas užuolaidas matėsi gretimų namų stogai ir virš jų pakibusios žvaigždės. Akys netikėtai užkliuvo už vieno artimiausio namo langų. Lyg mažutis jonvabalis kažkas lengvai judėjo tamsoje nedidele amplitude. Pakėlė galvą, bet neįžiūrėjo, kas tatai galėtų būti. Atsisėdo. Pakilo iš patalų, iškvėpintų levandomis. Lėtai pajudėjo prie lango ir minutėlei sustingo. Bandė sufokusuoti žvilgsnį į minėtą langą. Jonvabalio nebuvo, tik mažytė žvakelė, stovinti ant pianino, skleidė dar mažesnę, šokčiojančią ugnelę. Ugnelė sukosi tamsoje. Atrodė, jog virpėjo pagal light jazz melodiją. Pagal ją ne tik virpėjo, bet ir užgeso skambant paskutiniam kūriniui iš jo mėgstamiausio melodijų rinkinio.

 

 

Grįžęs į patalus, dar ilgai nesudėjo akių. Atrodė, kad galvoje knibždėte knibždėjo milijonas minčių ir mintelių. O gal kaip tik smegenis užvaldė absoliuti nakties tuštuma.

 

 

Užgesino cigarą ir išjungė muziką.Įsiklausė. Širdis maištingai daužėsi ir nepasidavė raminančiam levandų aromatui.

 

 

Autorius: Vaidas

 

Štai vėl aš čia. Naktis. Tamsu. Pučia šaltas vėjas. Žvarbu. Stoviu vėl apsirengęs kaip koks pagrindinis teatro aktorius… Kostiumas baisiai nusidėvėjęs, tik aksominis švarkelis kerinčiai gražus… Nors apdriskęs, bet labai jau traukiantis akį. Prieš akis ir vėl tvirtovė. Lyg kokia dievų buveinė iš tų antikos laikų, kai tebestovėjo ant to kalno…

 

„Olimpo… Ant to kalno kur nei dievų, nei pačios buveinės nė kažkur netoliese nėra buvę… Kokie patiklūs kartais visgi būna žmonės…“

 

Pastatas apgriuvęs. Visas jo fasadas pilnas nišų. O jose skulptūros. Vienos verkia, kitos kvatoja, trečios liūdi, o dar kitos pervertos skausmo… kraupoka. Įeinu į vidų, didžiulės medinės durys pravertos. Iš vidaus eina vis šiokia tokia šiluma, nors, kai atsiduriu viduje, nepasijuntu nė kiek šilčiau. Einu palengva, lyg grožėdamasis šiuo sudegusiu teatru. Kuriame nebėra aktorių, kuris visų pamirštas… Tik aš likęs… Beviltiškas aktorius… Arlekinas… Niekaip negalintis paskandinti ašaros nuo savo veido. Einu lėtai. Link scenos. Minia tyli. Nei viena vieta neužimta. Liūdesys. Kodėl nieks niekada nebeplos…  Užlipu klaikiai girgždančiais laiptais ant scenos. Ten nieko nėra. Vidury scenos šaltas metalinis stalas ir dar šaltesnė kėdė šalia jo. Sustoju. Kažką lyg girdžiu tenais už nutriušusių raudonų užsklandos užuolaidų besislepiant. Staiga nurimstu. Vėl palengva pajudu ir atsisėdu. Atsisėdu ramus. Matau moterį. Ji ten, visai netoli. Matau, kaip ji į ryškiai spindinčią taurę pila vyną. Štai išsitraukia dar butelaitį - juk tai nuodai. Aš suprantu. Aš visiškai ramus. Jokio judesio nei veide, nei sieloj. Girdžiu, kaip ji tyliai kūkčioja, besivalydama ašaras. Hmm. Nemažai. Išmeta tuščią buteliuką. Pasiima dar vieną taurę. Pripila vyno. Apstoja kūkčioti, tačiau kūnas vistiek nerimsta. Aš toliau ramus. Galva taip pat nurimsta. Aš visiškai ramus ir pasiruošęs. Ji atsisuka. Galvoja. Ar mačiau, ką darė. Ar mačiau buteliuką. Ar nepulsiu bėgti. O gal pabandysiu tą taurę sugirdyti jai. Aš ramus. Kvėpavimas visiškai lygus. Ji ateina. Aš ramus. Ji atsisėda šalia. Ji graži. Aš ramus. Nepaprastai simpatiškas veidelis. Tamsūs juodi plaukai. Kurie taip gražiai ties viduriu pradeda garbanotis. Nedidukės lūpos. Aistringos ir kerinčios akys. Jos žydros. Nepaprastai žydros. Kaip gėlas vandenynas.

 

„Nors jį tik temačiau iš paveikslėlių. Nes kaip spėju, žinant, koks visgi tas sudegęs mūsų pasaulis ir mūsų gyvenimas, galima teigti, kad tas vanduo jau juodas… O jei dar ne, neskubėkit, palukėkit… Greit bus… Juk kiek jo kasdien užteršiame. Įdomu, nuodingo ar naftos „vandens“ atsigėrus… Įdomu greit ar ne… O skonis… Neskanu… O gal… „

 

Ji sėdi. Nurimęs josios kūnas. Tačiau tos akys… Jos vėl juk viską išduoda. Juk akys niekad nemeluos, jos visad sako tiesą, slėpti gali savy nors ir visą pasaulį… Bet akys – išdavikės. Nieko jos nepaslėps. Tik reik į jas pasižiūrėti. Savosiom akimis užduoti klausimą. Ir eureka! Atsakymas, kurio pats akių šeimininkas ir kankinamas tau niekad neišduos… Ji paduoda taurę man. Pati savąją, nieko nelaukus, ištuština iki pat pabaigos. Žiūriu jai į akis. Paimu savąją taurę. Žiūriu toliau. Ji verkia.

 

„Kartais žmonės įtikinamai moka vaidinti. Čia teatras, bet aš apie tai nepagalvoju. O kokie mes kartais veidmainiai… Bet juk žudyti žmones dvasiškai, juk kartais taip smagu, ir daug smagiau nei fiziškai. Juk dvasia nevertinga – už ją nesodina ir net baudos kvito neišrašo. Gali sau nužudyt nors milijonus. Įvykdyt visą genocidą. Ir kas?! Jokios atsakomybės! Tik sąžinė, pagarba ir gailestis… Bet jie juk jau seniai parduoti ten, kur nusipirkom laimės kelis šimtus gramų….“

 

Neatsilaikau. Nurieda ašaros ir man. Užsimerkiu. Akyse dar vis ją tebematau. Atsimerkiu. Ir stagiu judesiu godžiai išgeriu vyną. Ji nustebusi žvelgia į mane. Supranta – aš žinau. Bet tyli ir tiesiog stebi su ašarom akyse. Jaučiu silpnumą. Jaučiu, kaip kūną apleidžia jėgos. Šviesa blankėja. Susmengu ant žemės. Ramu. Nuodai dėkingi. Nepurto, negelia ir nieko neskauda. Tiesog lėtai netenku jėgų. Merkiasi akys. Jaučiu paskutines gyvenimo sekundes. Mėgaujuos jomis. Matau šviesą tunelio gale. Aš tuoj išeisiu. Nauji horizontai. Trokštu. Ji atsistoja. Nusišluosto veidą. Jis tampa akmeninis. Visos emocijos tiesiog staiga dingsta. Jokio gailesčio ar liūdesio. Viskas dingsta. Atsistoja. Lėtai prieina. Žvelgia. Žvilgsnis šaltas ir sakantis tau, kad viskas – tai tavoji pabaiga. Ji nusivelka apsiaustą. Užmeta ant manęs. Apdengia kūną, kurį tuoj paliks gyvybė. Nebematau šviesos. Ji pavogia mano šviesą. Tunelis tamsus. Baisu išeiti. Nebežinau, kur eiti. Baisu. Aš bėgu. Bet nežinau, kur bėgti. Tiesiog užsimerkiu ir bėgu. Ji atėmė… Ji atėmė mano šviesą… Aš pasiklystu…

 

Pabundu. Visas panikoj. Šalia guli ji. Išmetu tą kalę iš lovos. Ir pasiunčiu. Atsikeliu pats. Apsirengiu ir išeinu pro duris. Ji kažką dar bando iš pradžių šaukti, man išeinant, paskui bando kažko klausti, neklausau aš jos… Teisiog išeinu. Dingstu į apačią rūkyti. Greičiau cigaretė. Greičiau nikotinas. Visas drebu. Apėmęs nerimas. Kažkokia paranojiška baimė. Toks buvo pirmas kartas, kai aš susapnavau  šį vaizdinį. Jis buvo stiprus ir nepaprastai paveikiantis. Negaliu dar kiek laiko atsigauti. Bandau viską sudėlioti. Netikiu sapnais. Netikiu niekuo gyvenime. Tai kodėl mane taip veikia šis?! Nieko nesuprantu. Dreba rankos. Rūkau. Antrą, trečią… Pagaliau nurimstu. Nusprendžiu, kad sapnuoti neapsimoka ir liepiu sau nustoti tai daryti. Grįžtu į butą ir su nerimu, kad tik vėl to nesusapnuočiau, užmingu.

 

Sapnas kartojasi. Vis pasikartoja. Vis jį susapnuoju. Pabundu. Ir kiekvieną kartą greitai nusileidžiu laiptais. Kad rūkyčiau. Ir rūkau beprotiškai, nesuvokdamas sapno prasmės, net nenorėdamas to padaryti. Man to nereikia! Tačiau tai vyksta ir negaliu to kontroliuoti… Ir visiškas šlamštas yra tai, kad sapnus galima valdyti… Nė velnio, aš galiu pasakyt! Rūkau toliau… Kartais, kai nuojauta kužda, kad tai vėl sapnuosiu, tiesiog beprotiškais kiekiais geriu kavą, kad neužmigčiau, arba kad, jei jau užmigčiau, tai nebepasikelčiau, nes būtų sustojus širdis.

Autorė: Prisukama*Balerina

 

 

Keksas ir seksas

 

 

Merginos svajoja susirasti tobulus vyrus ir išmokti skaniai gaminti valgį. Šiandien, kai apsipirkinėjau ir rinkau tik sveiką maistą į pirkinių krepšelį, toptelėjo tokia mintis: "kodėl keksas su šokoladu skaniau už keksą su razinomis?". Natūralu, tačiau pasamonės išmestas atsakymas buvo kiek šokiruojantis: ".. nes seksas su šokoladu, geriau už seską su razinomis". Po savo didžiųjų ligų periodo, kuris dabar kaip tik slopsta, nusprendžiau valgyti tik sveiką maistą (tiesa, kokį keliasdešimtątūkstantąjį kartą, bet viltis kažkieno motina. Nebepamenu.) Apsivalgius arbūzais ir pradėjus tinti nuo skysčių pertėkliaus vėl mąstau apie santykius. Apie santykius, kurie nevaržo, bet kartu yra lojalūs. Šių dienų visuomenė kaip aš. Dalina lojalumo korteles bet kokiem pašlemėkam, bet vargu ar ko tikisi, vargu ar tas pats klientas apsiperka kiekvieną dieną vis ten pat. Vyrai išvis yra visuomenės nuosėdos, rizikos ištroškę bevaliai, kurie retkarčiais stabteli prie kokio gražaus sijono. PABRĖŽIU: ne moters, bet sijono. (Tinka ir iškirptės aut. past.) Ir visai nereikia manyti, kad aš feministė. Netgi sakyčiau priešingai, aš gerbiu vyrus labiau nei moteris, bet kai santykiai krypsta link santuokos mano požiūris keičias. Sakydama, kad vyrai bijo bet kokių įsipareigojimų veikiausiai pakartočiau cosmopolitano idėjų rinkinuką, kuris jau seniai pabodęs. Gal vyrai nemato dėl ko įsipareigoti. Dažnai pastebiu gražius vyrukus su apsileidusiom mergaitėm. Ir aišku, būsiu nulinčiuota dėl grožio garbinimo, ir dirbtinio moters - skūdurinukės įvaizdžio pervertinimo, bet juk aš teisi. Anksčiau ar vėliau (o dažniausiai vėliau) vyrai pasirenka blondines, kurios visą dieną gali galvoti apie rožinius batus vitrinoje. Ir viskas tik dėl to, jog visi galai vienaip ar kitaip susiveda į seksą. Todėl geras seksas ir skanus keksas - kiekvieno vyro svajonė.

 

 

Pralaimėjote, bandykite dar kartą

 

 

Kartais tiesiog nėra žodžių.

 

Kai niekam nenori nieko pasakyt, kai tyliai lauki savo laimės kamputy ir bijai, kad ji gali praeit, o tu net nepastebėsi. Kai jausmai tavo priešai, o pradėti karui jėgų tiesiog nėra. Kai iš penkių metrų aukščio žiūri į vandens paviršių ir ten nematai baimės, tik besąlygišką ramumą it baltą vėliavą priešų fronte. O juk norisi slapta pakovoti, pajausti, nors žinau, tektų aukoti daug ašarų, bet… Kai skaisčiai geltoni klevų lapai sūkuriais sninga aplink, o tu slapčia surenki jų pilną saują ir akimirką jauties lyg vaikystėj, kai laimė buvo daug paprastesnė, nes tau daug ir nereikėjo, o tada supranti, kad iš tų geltonų lapų saulės nebesurinksi. Tavo šansas jau buvo.

 

[Pralaimėjote, bandykite dar kartą]

 

Šiąnakt grįžau į tą vietą, kur slypi daug mano gyvenimo. Kur kiekviena vieta apčiupinėta ir priėjus vaizduotėj iškyla prisiminimai. Pirma meilė, pirma nemiegota naktis laukiant saulės ir dainuojant, pirmasis pripažinimas, pirmieji laimėjimai ir nusivylimai. Naktį kai vėl, kaip ir galybe metų prieš, krito žvaigždės, aš gėriau skanią arbatą ir vėl galėjau būti savimi. Mintimis klaidžiojau savo jausmų labirintais ir dėliojiau į lentynas savo ‘gėrio’ ir ‘blogio’ skutelius. Gal ir gaila to, kas praėjo. Gal ir gaila, kad aš jau nebe ta.

 

[Ir lyg pati sumaniausia pokerio lošėja aš neišduodu, jog neapkenčiu savo gyvenimo tokio, koks jis yra dabar]

 

Meluoti sau lengviau nei kitiem. Tada neturi galvot pasiaiškinimų ir jausti atsakomybės, kurią taip mėgstu. Neigiu viską, kas man brangu ir niekinu tai, ką myliu. Nihilizmo šleifas velkasi visad iš paskos, o aš ir nenoriu jo paleisti. Kol kas stengiuos eiti paviršium, nes bijau paskęst.

 

Šiandien, kai kojas nuleidau nuo lieptelio ir man po kojom nuo lengvo vėjo bangavo vanduo. Vieną akimirką pajaučiau, kad galėčiau šokt ir nubėgt vandeniu, kad pagaučiau lapą, kuris lengvai siūbuodamas leidos žemyn. Aš daug galėčiau..  

 

 

Lyg ant penklinės

 

*Ir aš visą gyvenimą lyg tas smuikininkas, kuris groja vienintėle styga. Kažko trūksta.

 

[Ir ašaros lyg prabagaus krištolo lašeliai rieda šaltais skruostais. Aplinkui sninga. Pūga. Žvarbi žiema, o aš lyg pelenė bėgu senamiesčio gatve į svarbų posėdį, kur atsisėsiu prie didelio stalo ir turėsiu šypsotis, nes taip tiesiog įprasta. Ir vis šmėsteli mintyse skaudus ‘ką tu padarei?’ ir juodi šėšėliai apniunka mano akis. Man skaudu. Skauda. Tikrai.]

 

Aš lyg maža mergaitė didelėm akim nužiūriu vitrinas spindinčias. Aš galiu turėti bet ką, ką galima tose parduotuvėse nusipirkti: gražų šiltą šaliką, ar pasaulio moterų svajonių rankinę, o gal pirštines, kurios kainuoja tiek, kiek žiedas su rubinu. Deja, akys nespindi, nes negaliu nusipirkti šilumos. Ir visai ne dėl to, kad žiema. Aš ją dievinu. Žemuoginė arbata ir keksas šiltas. Gaudau snaiges delnu ir stebiu kaip jos tirpsta. Bet akys tuščios. Jose nėra nė trupinėlio laimės.

 

[Nė mažyčio trupinėlio, kurį numetu mažiems žvirbliukams, kad nesušaltu. Žmogau, aš juk ir esu tas mažas žvirblis už tavo lango, kur kas rytą ant elektros laidų lyg ant penklinės supas, kuris vis dar naiviai tikisi, kad tu jį pastebi kai grįžti vakare namo pavargęs, kuris tikisi, jog girdi kaip tau čiulba, nors veikiausiai Tau, žmogau, tai tik galvos skausmas.]

 

Ir neturiu ko laukti, nes žinau, kad jau niekas nenupirks man bilietų į mano svajonių spektaklį, kad žvaigždes stebėsiu viena, kad nebebus tų ilgų ilgesiu kvepiančiu vakarų. O juk artėja Kalėdos. Vakar ėjau katerdos aikšte ir mačiau kaip ruošia didžiąją eglutę. Sustojau ir nuoširdžiai liūdėjau. Būčiau strykčiojus lyg vaikas, bet nebuvo su kuo. Akys ledinės.

 

[Tikriausiai rašysiu kalėdų seneliui laišką ir paprašysiu iš visos širdies, kad padovanotų man džiaugsmo gabalėlį, apibarstytą vanile. Ironiška, bet vertėtų paprašyti ir rožinių akinių, nes savuosius sulaužiau.]

 

Tikriausiai man reikėtų tave pamiršt. Kaip ir tą popietę, kai skendom baltose snaigėse. Žmogau, nejaugi taip sunku bent kart kartėmis prisiminti tą mažą mergaitę, kuri kepa pyragus ir laukia beviltiškai bent vieno gražaus žodelio? Nejaugi taip sunku apsikabinti ir prisiglausti? Nejaugi sunku paklausti, kaip grįžau namo ar pasakyti, kad esu tau bent kiek svarbi? Jei sunku, aš suprasiu… Jei atvirai, aš baigiu susitaikyti su tuo beviltišku laukimu ir, deja, jis neprimena nė kiek didžiojo Kalėdų laukimo.

 

[Bet juk neuždrausi man sapnuot, kad geriam arbatą iš to paties puodelio ir tai viena iš daugelio mažyčių mūsų paslapčių. Aš tiesiog noriu jaustis saugi, noriu prabust ir jaust tavo artumą, pabučiuot ir skubėt beviltiškai, o grįžus kruopščiai ruošti tau vakarienę ir laukti, stebint už lango ant užšalusių laidų tupinčius žvilblius. Lyg ant penklinės]  

 

 

Prisukamos balerinos svajonės

 

 

[… Ir pats brangiausias porcelianas dūžta senamiesčio skersgatvy sekmadienio vakarą. Žodžiai skaudina, žmogau, suprask. Lygiai taip, kaip skaudina tavo tyla, kuri šiuo metu yra viskas, kas mus jungia. ]
Aš nusisuku ir keliauju tolyn. Lyg būčiau pats narsiausias karys šios nakties armijoj. Pralaimėjimas man lyg atverstas naujas puslapis, o aš jau žinau apie ką jame rašysiu. Ir aš tikiuosi, jog tu kada nors suprasi ir bent kartą išklausysi iki galo… Net jei bus ir per vėlu. Bet juk žinai, aš nesugebėsiu pamiršti, nes tu palikai pėdsaką mano širdies pakrantėj, o aš neleidžiu jo nuplauti, neleidžiu jausmų jūrai jo pasiglemžti ir nusinešti nebylion pragaišitin.

 

[Kartais jaučiuos lyg prisukama balerina senovinėj papuošalų dėžutėj, kur melodija tokia nostalgiška ir svajinga. Ir žinai, žmogau, kartais tu prisuki mane ir aš šoku ir šypsaus naiviai, bet juk muzika baigias ir balerina sustoja. Taip ir lieka kaip detalė, grožio etalonas, menkniekis, kuris kartais praskaidrina nuotaiką, bet niekam nereikalingas.]

 

Ruduo susirenka nuo šaligatvių maldas, kurias rašau kiekvieną vakarą ant pageltusių klevo lapų. Juk žinai, kad be jų nebūčiau savimi. Ir didelis senovinis laikrodis kas vakarą tiksi man primindamas, kad aš vis dar nesuradau savęs. Aš išeinu kas naktį į didelį kelią, priklaupiu ir meldžiuosi. Subtiliai. Švelniai ranka paliečiu tavo plaukus ir priglaudžiu prie savęs. Aš nemoku suprasti tavo kalbos ir nesitikiu, kad tu kada leisi man suprast, kad myli mane, bet tylus žinojimas kartais man suteikia jėgų. Ir tada pasaulis tampa toks svetimas ir blankus, visai kaip rudens rytais. O tu juk nežinai, kaip man kartais skauda. Žmogau, aš nesu tokia stipri, kokia deduosi esanti. Aš viso labo esu melagė.

 

[…Visai kaip ta balerina, kuri laukia, kad kažkas pasuks raktelį ir ji atgis, aš laukiu kol tu prieisi ir apkabinsi. Be žodžių.]  

Autorė: Liepa Butkutė

 

Skiriu Draugams ir senamiesčio piligrimui Vytautui, kuris parašytų šimtą tūkstantį kartų įdomiau už mane, bet neturi kur atsisėsti.  

 

Aš esu trys kilogramai aštuoni šimtai gramų, besišypsantys Kovo 8-osios gimdymo namuose. Kovas – gražus mėnuo, pati pradžių pradžia (hormonų audrų, čiaudėti verčiančių alergijų ir sentimentalių prisiminimų, tik dabar aš to dar nežinau). Kaip vėliau atrodys, pirmoji kovo saulė išlaisvina pilkumos ir lijundros sukaustytas senamiesčio sienas. Ir į gatves po truputį grįžta šypsenos, pabudusios iš gilaus miego.

 

Ačiū Dievui, dabar aš tesu trys kilogramai aštuoni šimtai gramų, besišypsantys Kovo 8-osios ligoninėje ir dar nežinau, kas yra šaltis. 1986-ieji, tvankus, tiesiog sunokęs vidurvasaris Sovietinėje Lietuvoje.

 

Sovietinė Lietuva yra moloko kartoniniuose pakeliuose (iš kurių vėliau mano vienmetis pusbrolis pastatys Televizijos bokštą ir apšaudys jį su tankais iš degtukų dėžučių); saulėgrąžos, susuktos į laikraštį ir pardavinėjamos auksadančių moteriškių prie kiekvieno didesnio magazino (saulėgrąžos, kurias valgė visas kiemas ir kurių aš nemokėjau gliaudyti, todėl valgiau su lukštais – tai buvo pirmas ir paskutinis atvejis gyvenime, kai norėjau būti kaip visi); Sovietinė Lietuva yra geltonos telefono būdelės, pomidorų sultys iš aparato, žydri vandens automatai, maži kliši vežimėliai prekėms ir klaikus raugintų kopūstų kvapas parduotuvėse. Sovietinė Lietuva yra rubliai, kapeikos, zapai, moskvičiai, žiguliai ir volgos. Sovietinė Lietuva yra Lenino aikštė raudonu grindiniu ir džiovinti bananai darželyje, atrodantys kaip numirėlio (gal to paties Lenino iš mauzoliejaus) pirštai.

 

Jeigu klausi senių, jie sakys, kad „prie Sovietų buvo geriau“, jei vidutinio amžiaus žmonių – „kad laisva Lietuva yra perspektyvi šalis“, o manęs neklausk, nes nežinau –  septyniolika dienų aš čiulpiau pieną iš motinos papo, jam pasibaigus – mitau tarybiniais mišinukais ir ėjau į darželį, kol vieną dieną rėkdama atbėgo mama: „Vaikai, namo! Mus bombarduoja!”. Tokie buvo keturi mano gyvenimo metai Sovietinėje Lietuvoje. 

 

Maždaug 1988-aisiais, kai Lietuvoje prasidėjo krutėjimai dėl nepriklausomybės atgavimo idėjos, tebuvau vos dvejų. 1989-aisiais Lietuva jau krutėjo visu pajėgumu. Tuo metu mano tėvai bandė ramiai dirbti Lietuvos Radijuje ir Televizijoje, bet užtenka poros epizodų iš vaikystės, jog suprasčiau – tai nebuvo ramus darbas. Vargu ar norėčiau patirti, ką tuomet jautė suaugę Lietuvos žmonės. Suaugusiu būti šalta ir be papildomų dramų, todėl vaikystėje su kiemo draugais gėrėme piliules nuo suaugimo, pasimokę iš Astridos Lindgren knygos „Pepė Ilgakojinė“.

 

                     Buvo 1990-ųjų rugpjūtis, kai tėvo bendradarbis užleido keturių kambarių butą Klaipėdoje mūsų šeimos atostogoms. Kažkodėl kambario kampe besirengiančio tėvo atvaizdas atmintyje užsifiksavęs retro spalvomis – įtariu, kad už prieblandoje skendinčio kambario užuolaidų tuo metu noko rytas. Berods žydras radijo taškas ant sienos skelbė Lietuvos Radijo žinias. Žinoma, nesupratau, kas vyksta, o tėvai it paklaikę krovė daiktus į smėlinės spalvos zaporažietį, nuolat kartodami žodį „pučas“ – tada jis man pradėjo asocijuotis su punču, kurį taip mėgo gerti Merė Popins – stebuklinga auklė, kurios analogas egzistavo ir mano vaikystėje.

                      

                     Vėliau sekė laikotarpis, kai tėvelį mačiau tik televizoriuje (mojuodavau jam ir niekaip nesuprasdavau, kaip gi jis gali manęs nematyti?), o mamytė į virtuvės sieninės spintos antresoles krovė maišus džiovinamos duonos kriaukšlių, nes nuoširdžiai tikėjo, jog ateis badas.

 

Pamenu, kažkokie žmonės iš Lenkijos siųsdavo mums siuntinius su pieno milteliais ir panašiais negendančiais produktais, tėvų draugai iš Amerikos – rūbus, batus ir kitokias gėrybes, o viena čekų šeima skatino mus emigruoti iš Lietuvos pas juos, sakydami, kad jų namai yra mūsų namai ir kad Čekija atvers mums vartus į Pasaulį.

 

Ir nors 1991-aisiais Lietuva pati atvėrė vartus į Pasaulį, iki tol toli gražu ne visi kūrė emigracijos planus. Priešingai, buvo ir tokių, kurie savanoriškai grįžo, nes jautė norą su visais susikabinus rankomis stovėti Baltijos kelyje ir dainuoti „Bunda jau Baltija – Lietuva, Latvija, Estija“. Apskritai Baltijos kelias yra vienas įdomesnių vaikystės atsiminimų, prie kurio nuolat grįžtu  – tik ūgtelėjusi supratau, kokio mastelio reiškinyje teko dalyvauti, todėl pavieniai įvykiai, kaip nusifilmavimai „Buratino“ limonado reklamoje ar Kalėdiniuose Lietuvos Televizijos vaidinimuose nublanko prieš tokius stambius istorinius faktus. Ir nors žmogus, matęs Antrą Pasaulinį karą niekada nepavadintų Baltijos kelio stambiu istoriniu faktu, man, tuometinei trimetei, būti mažyte grandimi didelėje gyvoje žmonių grandinėje reiškė prisidėti prie kažko nepaprasto. Tuo labiau, kad bet kurią akimirką galėjo atvažiuoti tėtis, kuriantis filmą apie Baltijos kelią.

 

Nežinau, kurią tiksliai akimirką į už laisvę kovojančią Lietuvą iš Pemzės atvažiavo ponas, kurį sutikau savo paskutinią aštuonioliktų metų naktį, sentimentaliai besėdintį viename senamiesčio kiemelyje. Tai buvo pirma diena po daugelio,  kai nesinori būti vienai. Galima sakyti, jog atsitiktinė tos nakties pažintis buvo geriausia devynioliktojo gimtadienio dovana – Dievas visada pataiko pagal kiekvieno mūsų skonį.

                    

                     Kai iš kaitrios Sicilijos atvažiuosi į Vilniaus vėsą, manysi, jog Vilnius tėra netaisyklingas trikampis, susidedantis iš plataus bei išlaižyto Gedimino prospekto, iš nuo turistų klegančios akmenimis grįstos Pilies ir iš vienos nakties porų  – Vokiečių gatvių.

 

Tada aš vesiu tave to pono – naktinio Vilniaus simbolio pramintais takais, kuriais kiekvieną naktį jis nueina apie 20 kilometrų ir Vilnius nusiims nuobodžią trikampę kaukę, įsileisdamas mus į savo paties užmirštus labirintus, kuriuos atrądome tąnakt.

 

Vilniaus senamiesčio kiemai šiek tiek primena rusų matrioškas – vis trauki ir trauki vieną iš kito, lyg pasakoj be galo, suvokdamas, jog tai ne kiemas greta kiemo, bet, pavyzdžiui, kiemas dar vieno kiemo kieme. Kaip tik tokioje trilypėje vietelėje, visiškoje tamsoje, ant mažyčio laiptuko, tąnakt alų gėrė Vilniaus užkulisių žinovas ponas Vytautas, kurį vėliau praminsiu senamiesčio piligrimu.

 

Mūsų pokalbis su daug nežadančiu siluetu užsimezgė visiškoje tamsoje – tai buvo nedidukas nakties gumulėlis, maloniai monotonišku balso tembru. Nežinau, kiek laiko tai truko, bet kadaise pati maukdavau alų ir žinau – tiek laiko yra gerokai per daug vienam alaus buteliui. Galų gale, juk nieks nežino, kiek laiko jis ten jau sėdėjo iki mums susipažįstant.

 

Vytautas pradėjo pasakoti to kiemo istoriją, savo istoriją tame kieme, Vilniuje, Kaune ir Raseiniuose, galų gale, jo istorija išsiplėtė iki Pemzės, Berlyno ir Dievo. Tik vienas Vytautas težino, kokio pločio ta istorija yra iš tiesų – brėško vėsūs vidurvasario paryčiai ir mes išsiskirstėme. Prieš atsisveikindamas jis dar norėjo parodyti kelis to kiemo graffiti, todėl uždegė šviesą – jie išties buvo vieni įspūdingiausių, kuriuos teko matyti, bet dar įspūdingesnis buvo traukuliuotas Vytauto veidas. Tvarkingai sušukuoti plaukai, gyvos žydros akys ir į mano rudas akis krentanti drabužių švara – fiziškai jis niekuo nepanašus į benamį, nors kaip tik toks ir yra.

                      

                      Labiausiai širdį sugnybė, kai pamačiau vieną ašarą, užsilikusią dešinio skruosto raukšlėje, bet aš jau niekada nesužinosiu, ar taip patyliukais tamsoje yra verkiama iš laimės, ar iš nevilties.

 

Stovėjau ir galvojau, kiek praranda tas auksinis Vilniaus jaunimas, besididžiuojantis tėvų sąskaitomis ir pažintimis, nuolat kartojantis „mano, man ir dėl manęs“, jaunimas, išmoktais iš MTV judesiais šokantis nuobodžiai prestižiniuose „Fashion TV“ ir „Helios“ klubuose, galų gale jaunimas, kuriuo ir aš kažkada nesąmoningai norėjau būti, tik man jau niekada nepavyks, nes tąnakt sutikau Vytautą.

 

Sutikau tiek daug visko gyvenime mačiusį – pasaulio, pinigų, šlovės, vargo ir tremties benamį Vytautą, gyvenantį aktyvesnį socialinį gyvenimą net už auksinį Vilniaus jaunimą ir mylintį labiau už bet kokią gėrietę iš meksikietiško serialo.

 

Dar Smetonos laikais jo tėvas buvo Lietuvos plentų viršininkas, vėliau su šeima pasitraukęs į Berlyną – ten, kur ir gimė Vytautas (todėl jis karštai tikintis liuteronas, kiekvieną sekmadienį leidžiantis Vilniaus Liuteronų parapijoje). Pats Vytautas šeimą sukūrė Rusijoje, Pemzėje, kur dirbo ir gerai uždirbo būdamas vienos moterų sporto komandos treneriu bei  profesionaliu šokėju (žinoma, karjera nutrūko, kai vietinė valdžia sužinojo Vytautą mokant savo sūnus lietuvių kalbos, už ką jam buvo skirti penkeri metai tremtyje Užkaukazėje). Ir nors su viskuo (gimtine, šeima, karjera) jo gyvenime keliai išsiskyrė, kiekvieno penktadienio šokiai su „savo moterimi“, kaip kad ją vadina senamiesčio piligrimas Vytautas, gyvenančia Kalvarijų gatvėje, iki šiol išliko tradicija.

 

Vytautas grįžo į Lietuvą prieš Nepriklausomybės atgavimą, nes norėjo kartu su visais dainuoti „Bunda jau Baltija“, o liko ant ledo, ant kurio, tiesą sakant, taip ir nepaslydo – ir nors Rusija nebeįsileidžia jo atgal,  Vytautas turi stulbinančią sistemą kaip išgyventi, neturint kur gyventi: kad nesušaltų, iki paryčių vaikšto Vilniaus senamiesčio labirintais berinkdamas butelius, juos pridavęs pėdina į stotį, kur gera moteriškė už 90 centų parduoda jam rytinį puodelį kavos, o tada traukia į Kalvarijų turgų, kur kita gera moteriškė, prekiaujanti naminiais vištų kiaušiniais, atiduoda sudužusius. Vėliau jis užsuka pas draugą į sporto salę, kur gauna nusiprausti ir retkarčiais tylomis įsliūkina į savo moters butą pamiegoti, jei jos dukros jau būna išsivaikščiojusios į darbus.

 

Vytautas toli gražu nėra tinginys ar neišmanėlis – vakarais jis traukdavo dirbti apšvietėju ir šiaip patarnautoju į geros muzikos klubą „Star Underground“. Ne dėl to, kad gautų pinigų. Dėl to, kad myli jaunimą, džiazą ir senamiesčio rūsių skliautus, po kuriais vykdavo vakarėliai. Kartais deja, o kartais ne, bet viskas gyvenime baigiasi – „Star Underground“ bankrutavo, o Vytautas taip ir liko kas vakarą sentimentaliai sėdėti ant jo laiptų. Jis sako, kad kai nėra valgyti, ne taip jau ir norisi – svarbu žinoti, kad kartais gyvenime yra labai sunku. Ir tik todėl įdomu.

 

Prieš atsisveikindama pasakysiu Vytautui, jog jis turėtų parašyti savo gyvenimo memuarus. Ir nors būdamas itin kuklus su šia mintimi jis sutiks ne iš karto, vėliau reziumuos: “Jei tik aš turėčiau kur atsisėsti, kai ateina įkvėpimas…“

Autorė: Inga Galias

 

 

 

NUDAŽĘS SPALVOMIS PASAULĮ

RUDUO UŽ LANGO, VĖL PRIMINĖ,

KAD LAIKO RATAS PASISUKO VĖLIAI

IR VISKAS VĖL ĮGAVO NAUJĄ PRASMĘ

NESPĖJUS APSIPRASTI SU SENĄJĄ.

 

 

 

NUDAŽĘS SPALVOMIS PASAULĮ

RUDUO UŽ LANGO, VĖL PRIMINĖ

SENAS SVAJAS IR PRAEITIES SAPNUS PLAKANČIOS ŠIRDIES

IR TĄ NEKALTĄ NORĄ,

GIMUSĮ SU LAIMĖS IR VILTIES PALAIMA.

 

 

LAIKO RATAS PASISUKO VĖLIAI

IR ŠIRDĮ, IKI PAT GELMIŲ, PERSKRODĖ NEKALTAS NORAS

GYVENIMĄ PAJUSTI VĖLIAI,

ATRAST IŠNAUJO ANGELĄ SAVOSIOS SIELOS

ANGELĄ DANGAUS ŽYDRUMO AIKIMIS.

 

 

NUDAŽĘS SPALVOMIS PASAULĮ

RUDUO UŽ LANGO, VĖL PRIMINĖ NEKALTĄ NORĄ,

KURIS GIMĖ SU LAIMĖS IR VILTIES PALAIMA.

IR AKYSE SUSPINDO KRIŠTOLINĖS AŠAROS

TYLIŲ ŠIRDIES MALDŲ.

 

 

IR AŠAROS TOS NEBE ŠALTOS,

O DEGINANČIOS SKRUOSTUS IR ŠIRDIES GELMES,

NES ŠIRDIS, JI JAUČIA, JI JUK TORKŠTA

KAS ATRASTA PO PRARADIMŲ, VĖLIAI SAUGOT SAVYJE

SAUGOT TAIP, KAD SKAUSMO NEPATIRTI NAUJO IR PALKTI IŠ VISŲ JĖGŲ.

 

 

LAIKO RATAS PASISUKO VĖLIAI

IR ŠIRDĮ, IKI PAT GELMIŲ, PERSKRODĖ NEDRASI AKIMIRKOS MINTIS,

KAD Į SAPNUS SUGRYŽO DANGAUS ŽYDRUMO AKYS

IR VILTIS, IR NET KAŽKĄ ŠNABŽDANTYS ŠIRDIES BALSAS

IR TROŠKIMAS PRISIMINT SAPNUS.

 

 

IR MENESIENOS APŠVIESTĄ RUDENINĘ NAKTĮ

SUDRUMSČIA TYLI MALDA,

KAD ANGELAS, NEKALTO NORO KALTININKAS,

DANGAUS ŽYDRUMO AKIMIS

IŠTIESTŲ RANKĄ IR SAUGOTŲ NAKTIES SAPNUS

IR ŠIRDIES RAMYBĘ TRAPIĄ, KURI BRANGINA TYRIAUSIUS ŽMOGIŠKUS JAUSMUS…

Autorė: Inga Galias

 

TAVO GYVENIMO KNYGA, KURIĄ  PARAŠEI NE TU

  

Nusileido pirma snaigė (paprasta kaip balto poprieiriaus skiautė),
Nusileido dar viena, (paprastesnė už patį paprastumo pojūtį),
Nusileido dar viena ir dar viena, kol žemė tapo balta…  

 

TAMSUS IR ŠALTAS, NIŪRUS KAMBARYS. TOLI KAMPE, PRIE MAŽYČIO STOGLANGIO ĮSKILUSIAIS STIKLAIS STOVI MAŽAS, SENAS, APDULKĖJĘS RAŠOMASIS STALAS. KELI STALČIAI ATIDARYTI; JIE TOKIE TAMSŪS IR PURVINI, BET VISVIENA MATYTI, KAD JIE NETUŠTI.  

STALO VIDURY KRŪVA LAPŲ, SUVERSTŲ NETVERKINGAI IR BET KAIP, LAPŲ, KURIE KADAISE BUVO TVARKINGI IR BALTESNI UŽ BALTĄ, O DABAR SUGLAMŽYTI, PAGELTĘ, APIPLYŠĘ, PURVINI, DULKĖTI IR VISI APRAŠINĖTI. TIEK LAPAI, VISI IKI VIENO, SKIRTINGI, TIEK RAŠTAI ANT TŲ LAPŲ NEVIENODI, TARTUM RAŠĖ ANT JŲ SKRITINGI ŽMONĖS, TIK JUOS SIEJA TAI, KAD ARBA PARAŠYTO PRADŽIA ARBA PABAIGA YRA PARAŠYTA TA PAČIA RANKA. IR DAR - JIE VISI TA PAČIA TEMA… VISI APIE TĄ PATĮ. VIENAME STALČIUJE SUMESTOS RAŠYMO PRIEMONĖS IR RAŠALO, TUŠO DĖŽUTĖS, KITAME – GILIAI, PAČIAME KAMPE – BALTUTĖLIS, LYGUS, TUSČIAS, BE RAŠALO DĖMIŲ, TOKS VIENIŠAS - BALTO POPIERIAUS LAPAS. GULI ČIA STALČIUJE LYG LAUKDAMAS KAŽKO, LYG BŪTŲ KAŽKAM LABAI YPATINGAM SKIRTAS. TAME PAČIAME STALČIUJE PO BALTUOJU LAPU PASISLĖPUSI KRŪVA SENŲ NUOTRAUKŲ… JOS TOKIOS SENOS, KAD NET NEBETURI SPALVŲ TIK JUODĄ BALTĄ IR GELTONĄ NUO SENUMO… NUOTRAUKOS VISOS SKIRTINGOS: LAIKAI SKIRTINGI, VIETOS KITOS, TEMOS KITOS IR PRIEŽASTYTS, DĖL KURIŲ NUOTRAUKOS BUVO DARYTOS… JAS SIEJA TIK VIENINTELIS DALYKAS – JAUNAS VEIDAS ESANTIS JOSE VISOSE… DAUGIAU NIEKO…

 

LAPUS SIEJA VIENAS RAŠTAS, NUOTRAUKAS VIENAS VEIDAS. JUK VISA TAI KAS YRA ANT STALO IR STALČIUOSE - VEINO ŽMOGAUS GYVENIMO FRAGMENTAI. PRAEITIES DABARTIES IR ATEITIES. KEISČIAUSIA TAI, KAD ĮSIŽIŪRĖJUS Į NUOTRAUKAS, PASKAIČIUS LAPUS JIE TAMPA PANAŠŪS Į PASAKOJIMĄ, GAL NETGI IŠ FRAGMENTŲ SKIAUČIŲ, ATSKIRŲ DALIŲ SUDĖTĄ ISTORIJĄ APIE VIENO ŽMOGAUS LIKIMĄ. PANAŠU Į GYVENIMO KNYGĄ. TIK KEISČIAUSIA TAI, KAD JOS AUTORIUS NE PATS ISTORIJOS HEROJUS, O DAUG IR SKIRTINGŲ AUTORIŲ PARAŠIUSIŲ HEROJAUS GYVENIMO KNYGĄ, PAGAL KURIĄ JIS TURĖJO NUGYVENTI BEVEIK NEGALĖDAMAS KEISTI SEKANČIO PUSLAPIO YRAŠŲ…

 

TAI LYG PASAKA BE GALO. LAIKUI BĖGANT VIS ATSIRANDA NAUJAS AUTORIUS, KURIS PARAŠO NAUJUS KNYGOS PUSLAPIUS, KURIEMS NELEMTA PABAIGTI KNYGOS, O PRADŽIAI SULAUKTI PABAIGOS…

 

 IŠTRAUKA 3: PIRMAS SKYRIUS

 

„Atrodo tai buvo taip neseniai… tačiau… Ten praeitis, kurios jau nebegalima atitaisyti, dabartis, kurios šaknys praeity. Ir ateitis, kuri jau prasidėjo… prasidėjo be tavęs… nors ją sukūrei būtent tu…

 

IŠTRAUKA 7: ANTRAS SKYRIUS

 

„Sukūrei pasaką šią tu… šioje pasakoje aš esu… tik be tavęs… Nes mano ateitis ir dabarties pasaulis - tai tavo kūrinys…

Žinoki… Gyvenu tik dėl to, kad taip norėjai TU…

Žodžiai „geriau likti tylos laisvėje, nei žodžių kalėjime“ pasakė man daugiau nei aš tikėjausi kada nors išgirsti iš tavęs…”

 

IŠTRAUKA 8: TREČIAS SKYRIUS

 

„Atrodo dar visai neseniai buvai laimingas žmogus, kuriam nieko nereikėjo, kuriam užteko mylimo žmogaus šypsenos, supratimo ir šilumos; saulės spindulių ir lopinėlio žydro dangaus, kol vieną dieną staiga supratai, kad nieko nebeturi, net tos mažytės laimės, kuri tau buvo brangiausia.“  

 

IŠTRAUKA 13: KETVIRTAS SKYRIUS  

 

 

Kartais, kai yra galimybė likti ramybės tuštumoj, kai niekas netrugdo tavo minčių… tu nejučia paskęsti savyje… ir jauti – norėtum neapkęst, bet negali… nors tikriausiai nekenti, bet nepajėgi sau to pripažint. Prisiminimai praeities pamažu užvaldo tavo protą ir jausmus. Jie pagrobia tave iš šiandienos, priversdami sugrįžt į vakarykštę dieną.

Tada tu supranti, kodėl gyveni tu visdar vakarykštės dienos praeitimi.

Viskas prasidėjo taip seniai, o tau atrodo, kad dar tik vakar.”

 

 

IŠTRAUKA 16: KETVIRTAS SKYRIUS

 

„Tu leiki ramybės tuštumoj ir širdy iškyla praeities vaidzai, jausmai ir poelgiai… ir tie kurie tau visdar brangūs..tik štai gyvenimas jau kitas, kiti jausmai, vetrybės, ir pasaulis kitas… žadantis naują rytojų, kupiną pasirinkimų ir kryžkelių naujų… o mintys vis dar ten, vakarykštej praeity, prisimenant klaidas ir pasekmės klaidų… Ir tik dėl jausmo, kadaise gimusio tavoj širdy, kuris sukūrė tavo praeitį ir ateitį drauge… Jausmas, kurio tu nenorėjai pažinti niekda gyevnime…

 

Tada tu supranti kodėl tu visdar gyveni vakarykštės dienos praeitimi… Tu ieškai atsakymų į klausimus ateities svajų ir ieškai ten savęs, nes šiandien tu jau nebe tas žmogus, kurį tu prisimeni savoje praeityje, kurios jau rodos net nebuvo…“  

 

 

IŠTRAUKA 18: PENKTAS SKYRIUS

 

„O kai akys, atspindinčios sielos gelmes, paprašė dovanoti šviesą ateities svajų

Aš supratau, jog likusių gyvenime dienų nebeturiu…“

 

IŠTRAUKA 20: ŠEŠTAS SKYRIUS  

 

 

„Šiandien, dabar tu tik esi, bet negyveni ir ieškai, beprasmiškai ieškai savęs savyje. Asmenybė be savęs – žiauriausias nuosprendis dangaus. Vis blaškaisi tarp nežinios ir rytojaus ir giliai savy jauti, kad vis labiau save prarandi net nespėjus ankstesnių praradimų susigražint… Dangus toks pilkas ir sunkus ir tuščios naktys žadančios slegentį rytojų. O tu visdar ieškai savęs savyje ir supranti, kad prarastojo nesusigražint, nes nebera jau daugiau ko prarast…“

 

IŠTRAUKA 26: SEPTINAS SKYRIUS  

 

 

„Ši pasaka be galo prasidėjo taip seniai, kad nieks net neprisimena kodėl ir kaip… Tik štai ji išliks atmintyje ilgai… ir tik dėl to, kad pasakai be galo atėjo pabaiga… Ją pasakos gal kai laikai bus jau kiti, gyvenimai kiti ir viskas bus kitaip… Tik niekas nieko pakeisti jau nebegalės, nes ji betaps kažkieno kažkada skaumse, ašarose ir sielos tamsoje išgyveta nesugražinamos praieties diena…“