Autorė: Rasa Kuodytė - Kazielienė

 

 

Grįžta Beatričė girta namo.  

 

Andrius:  

 

Negaliu matyti kaip Tu krenti į bedugnę

 

Negi mano idealai gali būt žemiau manęs

 

Beatričė:  

 

O kas Tau sakė kad esi aukščiau manęs

 

Gal kad dažniau žmonės ploja Tau

 

Gal kad gėlių daugiau gauni nei aš

 

Gal kad knygos krauna honorarus

 

Kuriuos šauniuose viešnamiuose išleidi

 

Gražiausių kekšių malonumai-įstatymas

 

Jos aukščiau Tavęs

 

Gal nori pažvelgti nuotraukas gražiausias

 

Kur graibstai gašliausios moters kūną  

 

Andrius:  

 

(trenkia į veidą)

 

Gana

 

Pakanka

 

Aš vyras

 

Aš galiu  

 

Beatričė:  

 

Ką gali

 

Ką gali padaryti

 

Daužyti mane lyg šliundrą

 

Už maistą

 

Rūbus

 

Brangius papuošalus

 

Pirktus televizijos reklaminiam klipui  

 

Ką padovanojai man narcize

 

Ar paklausei kuo aš gyvenu

 

Kam gyvenu

 

Kuo alsuoju kasdien

 

               Gali reklamuoti mūsų žavų aktorių duetą

 

Tu jį sukūrei

 

Tai ne mano kūrinys

 

Jei nori gali visą jį ir pasiimti

 

Tuščia tos garbės

 

Šviesių spalvų nesitikėk

 

Jų neliko

 

Smogti lengva

 

O kaip atšaukti skausmą patirtą per sekundę  

 

Išeina.

 

Lietui lyjant.  

 

Beatričė (vedina vaiku):

 

…pastumk į vandenį vakarykštę muziką

 

lai grimzta dugnan graudi gaida

 

nuosprendį paskelbtą pasidalinę kartu nurykim…

 

 

Kaip gera kai aš turiu menkutę viltį

 

Menkutį žiburėlį tolumoje  

 

 

Kas beatsitiktų ne viena

 

Mano kūdikis-mano vaikas

 

Mano gražiausias kūrinys

 

Šviesiomis mėlynomis akimis  

 

 

Aš mylėsiu Tave

 

(glaudžia prie krūtinės vaikutį)

 

Nors nieko niekad nemylėjau

 

 

 

Mūsų drobėje būsim mudu abu

 

Kursime pasaulį iš naujų raidžių  

 

 

Negalima gyventi dėl kitų

 

 

 

Reikia kvėpuoti savo gyvenimu

 

Man skirtu oru

 

Ištvertas skausmas išblės

 

 

 

Moterį supanti rausva aušra prašvis…

 

Ačiū gyvenimui už visas spalvas ir tuščias dėmes

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

              

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorė: Rasa Kuodytė - Kazielienė

 

POETAS VILIS:

 

 

 

                ,,Mes greitai vystam,bet tuo pat laiku

 

                  Be atvangos lyg augame iš naujo.

 

                  Mes vėl atgimstam bruožuose vaikų

 

                  Ir jaučiam verdantį jaunystės kraują.”

 

                 (juokiasi)

 

 

 

MAESTRO:

 

 

 

                  Ką tu kalbi poete

 

                  Garsiau aš negirdžiu

 

                  Aš baigiu išprotėt

 

                  Visur tik jas abi matau

 

                  Kurią pasirinkt

 

                  Renkuosi visą gyvenimą

 

                  O neišsirenku dar vis

 

                  Gal iš vis geriau nuleist rankas

 

                  Ir mirt

 

 

 

POETAS VILIS:

 

 

 

                  Prašau maestro imkit obuolį

 

                  Kuriame ir slypi mūsų nuodėmė

 

                  Mylėjom Dievą

 

                  Neatsispyrėm pagundai

 

                  Ir pamilom Ievą

 

                  Štai dėl ko kentėjo Adomas

 

                  Dėl to kenčiam ir mes jo vaikai

 

 

                             

 

      Duoda poetas Vilis bulvę maestrui.

 

 

 

MAESTRO:

 

 

 

                 Nuo tavęs sukirmijęs obuoly

 

                 Mes blaškomės pasaulyje

 

                 Ieškome kažko garsuos

 

                 Vaizduos

 

                 Ir žodžiuose

 

                 Ar ne taip poete

 

 

 

POETAS VILIS:

 

 

 

                 Žinoma tik jo dėka

 

                 Aš esu poetas

 

                 O jūs maestro

 

                 O jūs Leo tapote svaigiai

 

                 Kad imu abejoti

 

                 Kad tai drobė

 

 

 

DAILININKAS LEO:

 

 

 

                 Norėčiau turėt kūdikį

 

                 Nes tada jis būtų

 

                 Tikroji mano drobė

 

                 Kuriai spalvų nereiktų derint

 

 

 

     Muzikas vis dar valgo.

 

 

 

MAESTRO:

 

 

 

                 (atsikanda bulvės)

 

                O visai gardu

 

                Toks jausmas lyg pirmą kartą

 

                Valgau bulvę

 

                Ji kas kart vis kita

 

                Ne tai jos vaisius o ne ji pati

 

                Aš valgau bulvės kūdikį

 

                O ji neverkia

 

                Kaip Eliza

 

                Mes ėdam o ji tyli

 

 

 

POETAS VILIS:

 

 

 

                 Ne

 

                 Mes mylim

 

                 O meilė tai kitų ėdimas

 

                 Mes suvalgom tiek daug bulvių

 

                 O jų vis dar tiek daug

 

                 Kiek jų žaliuoja laukuos

 

                 Ar matei kokie jų žiedai

 

                 Įvairiaspalviai

 

                 O skonis juk tas pats

 

                 Taip mylim mes jas kiekvienas savaip

 

                 Bet mylėdami jas ėdam

 

                 Su apetitu ar be jo

 

                 Bet visgi ėdam

 

                 Užsigeriam vandeniu

 

                 O pamenu kaip baigiau sonetus

 

                 ,,Aistra įšildo vandenį,bet nieks

 

                  Juo atvėsinti meilės nepajėgs.”

 

 

                                  

 

MUZIKAS HOMLETAS:

 

 

 

                   O poete galima pakartot

 

                   Jūsų soneto dalį

 

                   Jūs leidžiat

 

                   Aš žinau

 

                   Jūs mielas egoiste

 

                   Todėl aš deklamuoju tai

 

                   Kas šį kart man į galvą stringa

 

                   Gerai

 

                   Prašau

 

                   ,,Manoji meilė-karštligė besotė.

 

                   Jinai slaptais maitinasi nuodais,

 

                   Kurių išgeri nejučiom kadais

 

                   Ir nebegali jau nuo jų atstoti…”

 

 

      Nutyla.Bando atsiminti kaip toliau.

 

 

 

Autorė: Živilė - Kristina Jočiunskaitė

  

Nežinau…

               

Nežinau kas aš esu,

Nežinau kas man yra,

Tiktai esu tikra,

Aš dar – gyva.

  

Aš einu kažkur

Nežinau kodėl

Bet jaučiu tiktai

Tavęs jau nėr

  

Mano juodos mintys

Apblėbia mane

Nežinau ką rinktis tamsoje.

   

Bet išvystu veidą

Baltą lyg žiema

Ir žalias akis

Įsmeigtas taškę.

    

Ašara nurieda

Mano akyse

Ir širdis suvirpa

             -          jau tavės nebėr.

 

Šaltuma

 

Šaltas kambarys

Ir juoko nebėra

Užlieja šalčio banga

Mane ir tave

   

Mes stovime kampe

Prisiglaudę abu

O šaltis lange

Plūsta kas kart

    

Man sukas galva

Pažvelgus aukštyn

Ir grotos lange

Mus stebi slapčia

    

Jau niekad daugiau

Nebus šilumos

Mūsų pirštai šaltis

Užtino visai,

O vėjai tenai

Mums groja smuiku

Kurio negirdžiu

  

Tik grimstu ir grimstu

Į juodą bedugnę

Iš kurios kelio nėra

 

Mano lūpos suspaustos,

Ir akys užmerktos

Širdis nebe ta

O tu stovi šale

Priglaudęs mane.

Autorė: Živilė - Kristina Jočiunskaitė

 

Aušo nuostabus vasaros rytas, saulės spinduliai žadino viską kas gyva. Pagaliau gamta pabudo iš tamsios nakties, kaip pabudau ir aš. Pabudau iš to baisaus sapno, kurio turbūt niekada nepamiršiu. Vėl teks mokytis gyventi,  gyventi su aplinka, kuri mane supa, su artimais žmonėmis, kurie buvo visą tą laiką šale, kai buvau nuklydusi į gilų gilų miegą.

 

           Žvelgdama pro ligoninės langą širdyje pasidarė taip gera, tarsi kažkoks stebuklas įvyko. Aš panorau išokti iš lovos ir bėgti, bėgti į tą gražę pievą, kuri matėsi pro langą, tačiau….

                                 

            Mane užplūdo liūdni prisiminimai. Tas prisiminimas man neleis pamiršti.  Tik pažvelgiu į savo bejausmį kūną ir man darosi baisu, baisu tolimesnio gyvenimo. Kartasi pagalvoju, jog galėjau mirti, ir nebūtų taip visiems skaudu. Tačiau ne, gyvybė – geriausia dovana, kurią galėjo suteikti Dievas. Jis man davė dar vieną šansą. Aš kibsiu iš visų jėgų į gyvenimą, kovosiu, kad tik įvyktų stebuklas ir vėl galėčiau pajudėti. Tada bėgčiau ir bėgčiau per saulės nušviestą pievą, žaisčiau su saulės zuikiučiais ir būčiau be galo laiminga.

……………………………………

 

           Bandau užmigti, tačiau praeities šešėliai neleidžia. Atrodo paeitis sugrįžta, jo netoli manęs. Taip, tai buvo balandžio 5 d. Penktadienis. Mirdama nepamiršiu tos dienos.

      

           Ta diena buvo eilinė, kaip visos. Ėjau iš mokyklos. Mintimis planavau ką veiksių savaitgalį, staiga – prie manęs iš padilbių išoko mano geras bičiulis Dovydas.

          

-          ak, kaip tu mane išgasdinai, - sušukau iš išgasčio.

                

-           Na, pavyko nustebinti, bet tikrai nenorėjau išgąsdinti, atsiprašau.

                    

-           Gerai, atsiprašymas priimtas.

                       

Mes ilgai šnekučiavomės eidami į autobusų stotelę. Autobusas turėjo atvažiuoti už pusvalandžio, tad pasiūliau pasivaikščioti prie ežeriuko. Ten taip gražu: fonanas trykšta, gulbių, ančių, o saulės spinduliai taip gražiai žaidžia su vandens šešėliu, besikalanti žolytė ir beošiantis miškas, kas galėtų būti geriau po sunkios dienos.

                

-          tai ką veiksi vakare? – paklausė Dovydas mum prisėdus ant suoliuko.

                  

-          Na nežinau, nuobodžiausiu. Mat Vaida išvažiavusi su grupe koncertuoti.

            

-          Gal nori kartu nueiti į vakarėlį? Jis vyks šeštą pas Gretą. Tai kaip?

                               

Prisiminiau aplinkinių nuomonę apie  Gretą. Jos butas – landynė. Narkotikai, svaigalai ir ne tik. Per visą kūną nubėgo šiurpo banga. Rimtai pažvelgiau į Dovydą.

                       

-          na tai kaip, eini?

                                                                      

-          Na….nežinau… kažkaip ten netraukia.

                                                     

-          Nesispyriok, pamatysi bus linksma. Na jai nenoriėsi ir nepatiks galėsi išeiti.

              

-           Vienas  nenoriu eiti, tai ar palaikysi man kompaniją?

                      

Nežinau kodėl, bet, nors ir nenorom, bet sutikau. Su baime išsiskyrėm su Dovydu, jis žadėjo užsukti prieš šešes ir psiimti mane.

                                         

Grįžusi išsimaudžiau, pavalgia. Tėvų ir vėl nebuvo. Jie per daug užsiėmę, kad net nepasidomi, kaip man sekasi. Ak, kaip norėčiau, viskas būtų kitaip. Kad sirtų man dėmesio. Man nereikia tokios prabangos, man juk reikia šilumos ir supratimo.

                                            

Bamąstant pasigirdo durų skambutis. Žvilgt į laikrodį , o jau šešios. Turbūt Dovydas ir nuskubėjau atidaryti. Atidarius nustebau.  Dovydas laikė didelę rožių puokštę.

           

-          čia tau, - sulemeno

               

-          ačiū….,- iš nuostabos vos sugebėjau padėkoti.

              

-          Na pamaniau, kad pradžiuginsiu tave, nes buvai tokia nusiminusi. O dabar eine, nes jau vėluojam.

                

Nors nenorėdama išėjau.  Pažvelgiau į tamsą taip, tarsi paskutinį kartą būčiau buvusi….

               

Staiga į palatą įėjusi seselė su vaistais sugražino mane į dabartį

                     

-          kaip jaučiatės?

              

-          Gerai….

                    

Suleido vaistus ir vėl jai išėjus likau viena.  Viena su savo prisiminimais. Tie prisiminimai lyg blogas sapnas neleidžia pabusti, jis kamuoja ir kamuoja. Bet kodėl? Kodėl?

             

Ir vėl prieš akis ta diena, ta diena, kai….

                

Mes išėjome į vakarėlį. Eidami tylėjome. Artėjant man darėsi baisu, neramu, lyg kažkokia nuojautoa kamavo, ak, kodėl tada nepaklausiau, būčiau grįžusi namo, gal būčiau sveika, bet turbūt taip buvo lemta.

                                

-          o, Laura ! – sušuko Greta, kai mes įėjome.

                     

Visi sužiuro į mus. Man pasidarė nejauku, nežinojau ką sakyti, tik norėjau bėgti, bet Dovydas pagriebęs už rankos sušuko:

            

-          tai prisimenate Laurą, ji sutiko palydėt mane, mat vienas  nenorėjau eiti.

                 

Tai pasakės įsitempė į minią.

                 

Atsisėdau prie Roko. Jis buvo mano pusbrolis, nustebau, kai jį pamačiau. Jis buvo toks drovus, ramus, geras vaikas, bet metai daro savo. Per ketverius metus pasikeitęs neatpažįstamai.

              

Apsidairiau, aplink nepažįstama šutvė. Svaigalų kiek nori: degtinė, sidras ir …….narkotikai. visi jau įsiaudrinę.

                 

Pasiėmusi sulčių stiklinę  įsitaisiau kamputyje ir iš ten stebėjau visus. Dovydas gėrė, rūkė žolę.  Porelės nesiorentavo aplinkoje, jos jau aistrų sukuryje. Tai gali pamatyti tik per tv, naktį. Pasidarė šlykšu žiūrėti į tą vaizdą. Jau norėjau stotis ir eiti, kai prie manęs prišokęs Dovydas su taure vyno.

                        

-          o, šai kur tu, o aš jau visur iėškojau.

             

-          Man čia šlykštu, noriu išeiti.

               

-          Ne, išeiti negali, juk dar neišgėrei.

               

Ir jis lyg prievarta sugirdė tą vyną. Man pradėjo suktis galva.

              

-          žąsine, ko įpylei į taurę?

                        

-          Na, kad būtų linksmiau.

                

Man viskas sukosi, burnoje kartu, ieškojau ko atsigerti, bet tik svaigalai. Kažkas padavė stiklinę, pamniusi, kad vanduo išgėriau, tačiau ten buvo degtinė.

                       

Aš nežinau kas darosi, tapo labai linksma, tačiau lyg skrisčiau. Kažkas dar pasiūlė taurę – išgėriau. Tada viskas ėjo iš eilės.  Rokas įkišo žolės – surūkiau.

                

Vėliau visi nusprendė įkvėpti miltelių. Visi susėdo  aplink stalą ir ėjo iš rankų į rankas. Pagaliau atėjo mano eilė. Visų žvilgsniai įsmigo į mane.  Kažkoks man balsas karotjo : NE, NE, NE, NE…… tačiau visų šūksniai ir plojimai paskatino mane. Įkvėpiau. Ir …. aptemo akyse. Širdis pradėjo dar labiau plakti. Pasidarė lengva lengva, lyg skrisčiau dangumi. Bandžiau stotis, bet veltui, sukniubau. Nežinau kiek laiko gulėjau. Pabudau, kai pajutau kažkokį prisilietimą ir jausmą lyg kažkas….

Autorė: Martina Moriarti

 

Kur pagaliau iškeisti protą į cirką

Salės pilnos rūkančių be plaučių jie visi rengiasi paradui

Pirmas fejerverkas padegė mano nugarą

Bėkit ištižėliai , išsivirkit kavos

Šiandien aš rodau jums filmą.

 

 

 

 

 

 

Išvis, moterie, į ką tu panaši. Pasidaro taip juokinga ir smagu.  Mes tokie aiškūs, du mėlyni kūnai, mirkstantys purve po nusususiu medžiu. Dabar pasaulis grynas.

 

 

Jaučiuosi švarus ir galėčiau mirti.

 

 

Bet prieš tai dar noriu parūkyti! Vos spragteli žiebtuvėlis, lavonėlis prasimerkia ir paprašo dūmo. Rūkyti tokiu oru neįmanoma, cigaretė arba susmilksta nuo stipraus vėjo, arba peršlampa. Pradedu nervintis, traukiu vieną po kitos, vieną po kitos, fuck fuck.  Ji krapštosi galvą ir murma kažką panašaus į ‚teks grįžt į mašiną‘. Mylimoji, įsikalk į galvą, kad aš niekada negrįžtu. Jeigu į mane bus atkištas peilis- pasismeigsiu, aišku? Niekur mes negrįšim. Ji prunkšteli. Neprunkšk.

 

 

Mūsų parašiutai leidžiasi į lauko kavinę. Visada pataikom ant skėčio virš cirko direktoriaus staliuko, visada. Ko tik neišbandėm, amžinai tas pats. Menkas malonumas turėti tokią draugiją. Maža to, bandydamas nuslysti į laisvą kėdę susipainioju virvėse ir  smeigiu kulną į juodą direktoriaus cilindrą. Tuo metu mano mieloji kikena ir glosto riestus jo ūsus. Milijardai kapucinų mirksta kavos puodeliuose, šokinėja damų skrybėlėse, tampo garbingus ponus už skruostų ir karstosi ant Miloso Veneros aikštės vidury.

 

 

Barmenas baltom pirštinėtom rankom pastato ant mūsų staliuko butelį romo. Akimirkai sustingsta, pavargusiom akim nužvelgia makabrišką sceną.

 

 

-Prašau man atleisti , pone, bet galbūt galėtumėt šiek tiek apraminti savo beždžionėles.

 

 

 

 

 

 

Rytas. Pakilimo takas. Tirštas rūkas, nematom savo kojų. Girdisi sprogstančios granatos, vis arčiau ir arčiau. O ji skaito laikraštį. Eina ir skaito laikraštį.

 

 

 Kaip tu gali skaityti, kai aplinkui karas!

 

 

Geriau užsičiaupk ir duok man bandelę.

 

 

Paduodu jai bandelę. Ką rašo?

 

 

Nejaugi pamiršai, kad šiandien prasideda paradas? Kartais man atrodo, kad tau išvis niekas nerūpi.

 

 

Tada ji pasižiūri į bandelę savo rankutėje ir didžiulė ašara  kapteli į rūką. Kas yra, mieloji?

 

 

Mes juk neturim arbatos. Kaip po velnių aš valgysiu bandelę be arbatos.

 

 

 

 

 

 

Dabar jau visur slankioja cirko gyvūnai: albinosės žirafos ir Bengalijos tigrai. Fakyrai pradeda sukti degančius lankus, karališkasis orkestras derina instrumentus. Pro milžiniškas plienines duris įeinam į  nesibaigiančią pailgą salę, turim pasiruošti. Aš gaunu auksinį žabo. Ji puošiasi didžiuliais Indijos deimantais. 

 

 

Aš noriu būti trečioji Margaret  iš kairės

Penktoji koja šuns, keliaujančio per tyrus

Bet jūs manyje matot siaubą ir lemtį

Arba nutilkit, arba jus iššaudysiu

Ir tapsiu pranašyste, kurios trokštat

 

 

Tu jau, mieloji?

 

 

Beveik.

 

 

 

 

 

 

Pasigirsta pirmi maršo garsai. Mažutis majoras susirūpinusiu veidu laksto nuo vieno prie kito, visus skubina ir žnaibo.

 

 

Paimu savo meilę už rankos ir išeinam į šiltą popietės saulę. Mažos mergaitės pilnais žiedlapių krepšeliais  stovi procesijos kraštuose,  nekantraudamos glamžo savo sijonėlių kraštus ir didelėm jaudulio pilnom akim žiūri tolyn.

 

 

 

 

 

 

Iššauna pirmas fejerverkas, minia sušurmuliuoja, būgnai, trimitai, ji suspaudžia mano delną ir nusijuokia, mano juodžiausia meilė, paradas pajuda, mes užsimerkiam ir pasileidžiam bėgti, kiek tik kojos neša, griaudami, kliūdami ir dusdami,  viskas išnyksta.

 

 

 

 

 

 

Atsimerkiam pilkam lauke, pilnam balandžių, nėra kur pastatyti koją. Nieko keisto, kad jie nejuda – kažkas juos klaikiai perlesino. Stovim ant pirštų galų nežinodami, ką daryti. Tolumoj matosi balta dėmė ir dūmai. Pasigirsta šūvis, storuliai balandžiai blaškydamiesi pakyla aukštyn ir mes nubėgam baltos dėmės link. Pribėgam didelę palapinę, aplink ją stovi keli nameliai ant ratų. Mus pasitinka cirko direktorius su šautuvu rankose.

 

 

Tie bjaurybės tikras siaubas. Gerai, kad kolkas bent su šituo juos nubaidau. Jums pasisekė, kad jus pamačiau. Yra ir tokių, kurie amžiams įstrigo.

 

 

Ačiū.

 

 

Taigi. Užeikit, lauke darosi žvarbu.

 

 

Įeinam į vieną iš namelių ir įsitaisom ant  griozdiškos tamsiai violetinės sofos.

 

 

Galit įjungti televizorių. Aš tuoj grįšiu.

 

 

Namelyje tamsu, trošku, pilna gobelenų, kilimų, karoliukų kaip ir turi būti cirko namelyje.

 

 

Direktorius grįžta su trim kepsniais ant iešmų.

 

 

Triušiena. Keista, čia taip tuščia.

 

 

O kur visi?

 

 

Parade, kur daugiau.

 

 

Aš siūlau jums gyvenimą, ne išmintį

Siūlau troškulį

Čia pradžią rado visos didžiosios klajonės

Savo teatre pasigedau pirmos eilės žiūrovų

 

 

 

 

 

 

Auksinė dykuma. Batai pilni smėlio. Ji iš visų jėgų kapstosi plonom nuogom kojom, atrodo panaši į vorą.

 

 

Kur eini?

 

 

Namo.

 

 

Ko?

 

 

Kaip tai ko? Nebūk juokingas.

 

 

O aš pagalvojau, kad man ir čia gerai.

 

 

Čia dykuma! Kas gali būti gero?

 

 

 

 

 

 

Klimpdami slenkam pirmyn. Viskas, ką turim, tai jos nuojauta.

 

 

 

 

Autorė: Martina Moriarti

 

 

 

Bobo, Bobo, iki jo 200km, negaliu važiuoti vienas pas Bobo. Haris! Taip su ja ir susipažinom - vienam vakarėly kažkas pašaukė :“Hari!“ ir mes susidūrėm nosis į nosį. Jos tėvai buvo 70-ųjų ekscentrikai, norėjo išskirtinio vaiko. Visom prasmėm. Taip ši būtybė gavo vyrišką vardą. 

 

 

 

 

 

 

7:00. Aš prie Hario namų. Einu į laiptinę, sukti laiptai, raudonas kilimas, bėgu aukštyn ,trečias, atidaryk, prašau, greičiau greičiau..

 

 

 

 

 

 

-Laukiau tavęs.

 

 

 

 

 

 

Ji visada taip. Šneka bet ką.

 

 

 

 

 

 

Kol Haris kuičiasi vonioje, tyrinėju viską aplink. Ji gyvena dviejų kambarių bute. Daug grynų spalvų ir mažai daiktų. Daug Andy Warhol ir rūbų. Prie lovos mėlynas „Camel“. Ji ištikima auksiniam „Marlboro“.

Ant palangės Kafka. Ji seniai nebeskaito. Haris turi daug vyrų, kartais ir moterų, man tai įprasta, bet šįkart keistas šleikštulys trumpam persmelkia kūną. Po galais, tik nepradėk dramatizuot, tikrai kažkoks bukas atsikėlei.

 

 

 

 

 

 

Spaudžiu, kiek galiu. Šviesūs Hario plaukai dvelkia sunkiu salsvu kvapu, kaip visada, ir tai ramina.

 

 

 

 

 

 

-Sustokim kur užkąst, prašau, mirštu iš alkio.

 

 

 

 

 

 

Pastatau mašiną kažkokiam užkampy, prieš neoninę iškabą „Blyninė 0-24“. Viduje tik pora pagyvenusių vyrų-žvejai, prieš grįždami namo užsukę kavos ir blynų su apelsinų uogiene. Prisėdam prie staliuko, užtiesto raudona staltiesėle, drumzlinoj vazelėj styro keli gvazdikėliai.

 

 

 

 

 

 

Už baro stovinti šeimininkė rausvina skruostus ruošdamasi antrai pamainai iš eilės. Užsisakę blynelių bonus gaunam visą kavinuką kavos. Pavalgę visi penki išeinam parūkyti, keikiasi valytojai oranžinėm liemenėm. Įtraukiam po gerą dozę vėsaus ryto oro.

 

 

 

 

 

 

9:00. Kylam liftu į šešioliktą. Bobo turi krūvą nesąmonių: gryno aukso unitazą, kurio dangtis aplipęs swarovskiais. Kapsulių - zondų, kurias prarijus fotografuoji žarnas iš vidaus. Nevaldomą robotą, kurį gali tik įjungti ir išjungti, bet ne kontroliuoti- jis tiesiog slankioja po namus ir daro visokį šlamštą – kilnoja daiktus, stumdo baldus, gašliai kabinėjasi prie moterų. Bute sienos, kolonos, lubos, baldai- viskas balta ir sterilu.

 

 

 

 

 

 

Bobo atidaro savo rūmų duris susivėlęs, išsišiepęs, vienais apatiniais. Straksi aplink, bando įsiūlyt avižinių sausainių, pliurpia apie kažkokį naują albumą, pridega Hariui cigaretę, parodo krūvą įvairiausių žurnalų, papasakoja tris naujas idėjas filmams – per penkias minutes užverčia ant mūsų visą pasaulį.

 

 

 

 

 

 

Tada nusiveda į kambarėlį- galeriją, kur kabo vakarykščiai fotografijos darbai. Labiau už viską jis mėgsta fotografuoti uždarus vakarėlius, nes „ten viskas taip, kaip yra ir dar truputis.“. Bet būtent ši didžioji kolekcijos dalis negali būti eksponuojama - nerašytos pasitikėjimo sutarties sulaužymas Bobo galėtų kainuoti gyvybę.

 

 

 

 

 

 

Man  patinka tai, ką jis daro. Tai ne užfiksuotas vaizdas, o visa akimirka su garsu, kvapu, skoniu. Daugiau nieko panašaus nesu matęs. Staiga užstringu ties viena nuotrauka. Ten juk Nora, mano Nora. Bet kaip? Ji iš kito pasaulio, ji nežino, kad tokie vakarėliai apskritai vyksta. Kasdien atsėdi biure aštuonias valandas, grįžta namo, pažiūri televizorių, pavakarieniauja, truputį pamezga ir eina miegoti, o laisvadieniais su draugėmis geria pieno kokteilius prekybos centre. Bet čia ji, tas pats sulaižytas rudas kuodukas, smaili nosis, tobula oda, kampuoti akiniai. Net jos kašmyro megztukas.

 

 

 

 

 

 

-Bobo?

 

 

 

 

 

 

-A?

 

 

 

 

 

 

-Ką čia veikia Nora.

 

 

 

 

 

 

-Kur?

 

 

 

 

 

 

-Čia.

 

 

 

 

 

 

-Hari, ar išprotėjai. Čia ne Nora. Gal truputį panaši, bet juk žiniai, kieno čia…tai absoliučiai neįmanoma.

 

 

 

 

 

 

Tikrai tik panaši, ką aš sau galvoju.

 

 

 

 

 

 

Groja Lulu Rouge „Bless you“. Haris šoka nutvieksta saulės, lengvai krenta balta trumpa suknutė, ilgų auksinių plaukų sruogos dengia dalį veido. Aukšti skruostikauliai, žalios migdolo formos akys, rausvos aiškios lūpos, berniukiška kaulėta figūra. Haris šypsosi. Tiesiog šiaip sau, ji visada šypsosi.

 

 

 

 

 

 

Bobo neša sultis iš virtuvės.

 

 

 

 

 

 

-Oj, vos nepamiršau! Būtinai ateikit pas mane šiandien, abu. Viskas prasidės apie dešimtą, tai būkit kokia pusę vienuolikos. Galit, aišku, ir anksčiau, kaip norit, tik…

 

 

 

 

 

 

Jo akys įsminga į Harį. Net ir labai prašomas Bobo niekada nefotografuoja pažįstamų, bet dabar pagautas akimirkos įkarščio griebia fotoaparatą ir pradeda siurbte siurbti kadrą po kadro.

 

 

 

 

 

 

9:20. Sėdu į mašiną. Visada pasišalinu prieš tapdamas trečiu, taip mažiau kenkiu psichikai. Šūdas, viskas šiandien ne taip.

 

 

 

 

 

 

Grįžtu į studiją. Čia kaip visada trinasi krūva žmonių, dauguma nepažįstamų. Akys užkliūva už gražutės miniatiūrinės mulatės, valgančios sausainį, bet greitai prie jos įsitaiso Igoris, o mane pašaukia asistentas. Arklys. Visi jį taip vadina, neturiu supratimo kodėl, bet kad ir skirtumo nėra. Pasirodo priverčiau klientę laukti. O, dama V., mano mėgstamiausia.

 

 

 

 

 

 

Damai V. 45-eri. Ji klaikiai stora, tikra bomba. Akutės mažos kaip paršelio. Kalba aukštu, silpnu, nepatenkintu balseliu. Čepsi. Nekenčia visų be išimties. Tokia bjauri, kad norisi griebt už kojų ir tėkšt į sieną. Bet jos šlykštumas toks grynas, toks vienareikšmis, kad sukelia man sunkiai nupasakojamą malonumą.

 

 

 

 

 

 

-Klausyk, Hari, aš gal darbo neturiu, a? Aš tau, gražuoli, pinigus moku, aš!

 

 

 

 

 

 

-Labas, brangute.

 

 

 

 

 

 

-Ai, ai. Klausyk aš visai nesuprantu. Nuėjau vakar į tą koncertą, kaip man sakei. Ten prakaituoti visi, geria kaip kiaulės, laukiu laukiu, kol išeis kas bent su tom savo gitarom. Ir tada išlenda baisus narkomanas kažkoks, ne kitaip, prieina prie mikrofono ir sako : „ponios ir ponai, jums žinučių nėra“. Ir nueina! Viskas! Dar palaukiau, pasistumdžiau ir parvažiavau namo visa persiutus.

 

 

 

 

 

 

Aha, liepiau damai nueiti į vieną bariuką, kur turėjo groti mano draugai, dabar prisimenu. Cha! Cha cha! Lukas visada taip kikendavo iš tų „žinučių“ skleidėjų, „perduoti žmonėms žinią“.

 

 

 

 

 

 

-Hari!

 

 

 

 

 

 

-A?

 

 

 

 

 

 

-Laukiu paaiškinimo.

 

 

 

 

 

 

-A. Brangute, susitikim rytoj 7:00, mano šios dienos planai stipriai pasikeitė.

 

 

 

 

 

 

-?!

 

 

 

 

 

 

Bėgu. Važiuoju.

 

 

 

 

 

 

11:00. Nora, atidaryk. Nora! Visai nusišneki, Hari, ji darbe. O tu turi raktą. Kur mano raktas?

 

 

 

Keista būti čia vienam. Galima paslidinėt ant parketo. Vietos bute daug, grindys visada išlaižytos.

 

Patefonas stovi ant grindų, šalia didelė dėžė pilna vinilinių plokštelių. Perbraukiu jas pirštu. BANG! Garsas toks švarus, toks aiškus, toks stiprus. Perbraukiu pirštu dar kartą. Pabarbenu į grindis. Kaip filme „Iš vabalų gyvenimo“. Tyliausi pustoniai skrodžia ausis. Garso cunamiai. Lyg būčiau prijungtas prie stiprintuvo. Bang. Užmiegu.

 

 

 

 

 

 

 

Autorė: Martina Moriarti

                   

     

                   Šiek tiek sumaišties

 

 

Niekas net nesiruošė man aiškintis, ir taip vos gaudėm kvapą. Pusryčiai stemplėje sukilo rizikingai aukštai. Spigino karšta saulė, skubėjo praeiviai. Akies krašteliu mačiau, kad daug kas nulydi mus įtariais žvilgsniais. Bėgom ir bėgom, jau atrodė, kad krisiu negyvas, bet pagaliau įlindom pro skylę gyvatvorėj, įsiropštėm pro atdarą langą pirmam aukšte, patekom į svetainę, užbėgom laiptais aukštyn ir sulindom po lova viename iš kambarių. Akyse žvaigždutės pasirodė, žiojausi kažką sakyt, bet

Andre skubiai uždengė mano burną ranka.

 

 

Greit išgirdom kažką lipant laiptais.

 

 

-Tikiuosi, šiandien būsi sukalbamesnė,-sugergždė bjaurus berniukiškas balsas.

 

 

Mačiau, kaip dega Andre akys. Jis prikando lūpą.

 

 

-Aš tau nieko nesakysiu. Nei šiandien, nei kadanors,-mergaitės balsas buvo tvirtas ir ramus.

 

 

-Tada,-jau švokšte švokštė jis,-man teks tau šį tą paaiškinti. Visų pirma pasikviesiu kelis kolegas, kad būtų linksmiau.

 

 

Jis sušvilpė taip čaižiai, kad man pašiurpo oda.

 

 

Laiptais užbėgo ne vieno ir ne dviejų žmonių kojos. Visi susigrūdo kambaryje už plonos sienos, girdėjosi šnopavimas.

 

 

-Jau pakankamai linksma, argi ne? Tau tiek kartų pavyko išsisukti, kad netgi užsitarnavai pagyrimą . Bet tik šiek tiek. Pagaliau aš tave visiškai tobulai pagavau. Pats savim didžiuojuosi. Žinau, kad bent gerą valandą čia niekas neužsuks, nes tavo mielieji tėveliai išvažiavo, netgi žinau kur. Labai jau bjaurią klaidą padarei pasilikdama čia viena, kažkaip nepanašu į tave. Gali, aišku, iškart man pasipasakot, bet šiaip turim laiko. Jeigu kartais nebūtum protinga mergaitė ir spyriotumeis-va ir tavo mylimą katinuką turim, mielai pažaistume. 

  

-Paleisk mano katiną, Volteri. Nieko niekingesnio negalėjai sugalvoti?

 

 

Mergaitė kalbėjo taip pat išdidžiai, bet balsas sudrebėjo. Andre suspaudė kumščius. Polio išraiška buvo kaip slieką prarijus.

 

 

-Klausyk, panele, mandagiau, arba patrumpinsiu kažkam uodegytę. Tau tereikia pasakyti, kur slapstosi ta jūsų bailių gauja ir viskas baigsis. Tu vienintelė turi galimybę išnešti sveiką kailį tik todėl, kad mano tėvas gerbia tavo tėvą. Kitu atveju…Tai kaip?

 

 

-Niekada.

 

 

-A?

 

 

Pasigirdo atlenkiamo peilio garsas ir Andre šoko iš po lovos, Polis iš paskos, bet aš kažkokia nežmoniška jėga nubloškiau juos abu ant žemės ir, visiškai nesuprasdamas, ką darau, atsidūriau pilnam kambary. Visi sutrikę įsmeigė žvilgsnius į mane. Gal sekundę stovėjom be žado, tada negalvodamas išsitraukiau iš už diržo revolverį ir nukreipiau į susitraukusį pilko veido berniūkštį.

 

 

-Kas per?… Ei, tu čia ką?..

 

 

Tas pats gergždžiantis balsas. Jis stovėjo dešiniam kampe, vidutinio sudėjimo, šviesiu bliūduku ant galvos, smailių veido bruožų. Visus perkreipė laukinis siaubas.

 

 

-Dinkit iš čia,-išgirdau save sakant.

 

 

-Tu… Taip aišku, klausyk, aš juk nieko tau nepadariau, gyvenime nebuvom susitikę.. Tu ramiai, ramiai, mes jau išeinam, einam…. 

 

 

Pasitraukiau nuo durų, leisdamas praeiti, bet ginklą vis dar laikiau nukreipęs į sudžiūvėlį.

 

 

Kambarys ištuštėjo kosminiu greičiu. Liko tik mergaitė, ant rankų laikanti katinėlį ir ramiai žiūrinti į mane didelėm akim. Atrodo kažkas verte pervėrė kiaurai, širdis daužėsi gerklėje - nieko gražesnio gyvenime nebuvau matęs. Jinai stovėjo tiesi kaip styga ir žiūrėjo į mane, lyg nieko nebūtų įvykę.

 

 

Atsitokėjęs prisiminiau Andre su Poliu, bet jie jau buvo čia. Polis klausiamai pažvelgė į mane ir aš kažkodėl pasijaučiau klaikiai nesmagiai, nors kątik išgelbėjau visiems kailį.

 

 

-Jis juos išvijo, pagrasinęs revolveriu,-trumpai paaiškino mergaitė, išvaduodama mane.

 

 

-Kuo? Ką? Tiek to, vėliau išsiaiškinsim. Kad ir ką padarei, ačiū Kurtai. Ne šiaip sau.,-Andre žiūrėjo į mane rimtai kaip niekad, mane mušė karštis,-Eimi, einam iš čia.

 

 

-Jie dar gali būt netoliese.

 

 

-Patikėk manim, pažįstu Volterį ir esu tikras, kad jie jau už šimto mylių.

 

 

Išlindom pro tą pačią skylę gyvatvorėj ir nužingsniavom namų link. Mintys maišėsi, o dar saulė negailestingai svilino galvą. Iš mūsų visų greičiausiai atsigavo katinėlis ir, ištrūkęs iš Eimi rankų, nusivijo žvirbliuką. Polis puolė paskui ir prabėgdamas užkliudė moteriškę, prekiaujančią helio balionėliais. Ji atgniaužė pirštus ir koks šimtas ryškių raudonų, geltonų, mėlynų balionų pakilo i dangų. Vaikai juokėsi ir badė pirštais į visas puses, keli dar bandė nutvert sprunkančią virvelę. Kol moteris susigaudė, kas nutiko, Polis jau buvo spėjęs pagaut rainą pūkų kamuolį ir mes vėl lėkėm, tik šįkart springdami iš juoko ir be aiškaus reikalo, nes moteriškė tikrai mūsų nesivijo. Gera buvo bėgti, prasivėdino galvos, dingo nykus jausmas po Volterio.

 

 

Grįžę namo nuėjom į nedidelį kambarėlį koridoriaus gale. Tai buvo Žako mažutis kino teatras - projektorius ir daugybė filmų, tvarkingai išdėliotų ant lentynėlių iki pat lubų. Nereikia net sakyti, kaip nustebau, kai įžengęs paskui Polį pamačiau, kad kambarys pilnut pilnutėlis žmonių. Permečiau akimis-su mumis buvo lygiai dvidešimtpenki maždaug dešimties-trylikos metų vaikai.

 

 

Mums įėjus šurmulys nutilo, visi įsitempę kažko laukė, bet kai po kelių sekundžių pasirodė šypsodamasis Andre su Eimi  daugumos veiduose nušvito palengvėjimas. 

 

 

-Gerbiamieji, kaip nyku pas jus šiandien,-prunkštelėjo Andre.

 

 

-Aha, galit būti visiškai ramūs. Mes gi visada išsisukam! Nors šiandien jau buvau pra…-Polio švytintis veidas susidurė su skrodžiančiu Eimi žvilgsniu ir jis kaipmat nutilo.

 

 

-Nepataisomas plepys,-vos girdimai tarė ji.

 

 

-Nežinau, ko laukiam? -ta pačia nerūpestinga intonacija tylą nutraukė Andre.

 

 

Greit stryktelėjo šviesiaplaukė mergaitė, užtraukė sunkias aksomo užuolaidas ir ekrane pasirodė raidės. Aš, Polis, Andre, Eimi ir toji šviesiaplaukė susėdom pačiam prieky. Žiūrėjom „Boni ir Klaidą“, vieną mėgstamiausių mano filmų, bet tiek aš jį ir mačiau, galva buvo prikimšta. 

 

 

Matyt visi šie žmonės ir yra ta „gauja“, kurią rasti nori Volteris. Kodėl, kas, kaip?. Ir, aišku, ginklas. Negalėjo būti atsitiktinumas, kad Žakas man jį davė. Nors užsimušk kokia čia makalynė. Šaltis nupurtė. Tik dabar tikrai tikrai suvokiau, kad už mano diržo užkištas ginklas. Ir aš nei velnio nemoku juo naudotis. O jeigu jis užtaisytas?

 

 

KAIP VISKĄ IŠSIAIŠKINT DABAR PAT?!

 

 

                   Negalima pavargti!!!

 

 

 

 Pasibaigus filmui visi pradėjo skirstytis. Pirmas pro duris išlėkė raudonplaukis berniukas.

 

 

-Būk geras, Poli, pakviesk Beną.

 

 

Po akimirkos raudonplaukis stovėjo šalia nekantriai mindamas koją.

 

 

-Benai,-rimtu pavargusiu balsu kreipėsi Andre,-kiek reikės tau kartoti visas tas nesąmones? Taip, tu mums nepakeičiamas ir puikiai tai žinai, bet mes turim taisykles ir visi jų laikomės. Taigi paskutinį kartą tau primenu: pirmos per duris turi išeiti mergaitės. Kad ir kaip tu skubi, mes džentelmenai, Benai.

 

 

-Aha, atsiprašau, užsimiršau. Tikrai labai skubu, Andre.

 

 

Jie paspaudė vienas kitam rankas ir Benas išlėkė.

 

 

Staiga atsiminiau, kad švarkučio kišenėje turiu laiškelį, kuri man davė Keitė, kai matėmės paskutinį kartą.

 

 

„Ateik šiandien ketvirtą valandą prie bėgių. Tik niekam neprasitark, čia didžiausia mano paslaptis.“ 

 

 

Strykteliu kaip įgeltas, juk laiškelį gavau prieš kelias dienas! Vargšė Keitė, kaip aš galėjau pamiršti? Niekam netaręs nei žodžio išlekiu iš kambario ir pasileidžiu Keitės namų link.

 

 

 

 

 

 

Autorė: Rūta Tamkevičiūtė

 

 1 istorija

 

 „Priešmirtinis laiškas“

 

„Sveikutis, brangusis.

 

Nesuprantu, kaip greitai bėga laikas, tačiau aplink save matau vien tik siaubingą gyvenimą. Man atsibodo nuolatiniai tavo priekaištai ir zurzėjimai. Aš nesu tavo tarnaitė ir nesu tavo vergė. Tu negrįžai namo jau tris savaites. Negi nepastebėjai, kad miegi ne su manimi, o su kaimyno žmona. Jis vakar buvo užsukęs ir skundėsi, kad nuolat ten būni, smurtauji ir švaistaisi neaišku kieno pinigais. Tikriausiai tai mano senelės palikimas, kurio taip ir neparnešei namo.

 

O kaip aš, kaip tavo vaikai ir anūkai? Negi, mes jau niekam nereikalingi?

 

               Aš dirbu dvejuose darbuose, kad visi turėtų pavalgyti, apsirengti, retkarčiais pasilepinti, tau duoti išgerti, nusipirkti cigarečių. Negi dar mažai stengiuosi dėl šeimos?

 

               Man atsibodo!!!

 

               Palieku tave ir šią ašarų pakalnę.

 

               Daugiau manęs neieškok pas mano mamą ar draugę. Neieškok ir darbe, o tuo labiau pas Pypą. Aš palieku viską tau, tačiau daugiau manęs nežeminsi…

 

               Kai šį laišką skaitysi, aš jau būsiu apsupta angelų, jie giedos, apvilks mane baltu, nesuteptu ir kvepiančiu gėlėm drabužiu, uždės ant galvos gėlių vainiką. Aš prisikelsiu amžinam gyvenimui ir stebėsiu tave iš Dangaus sodų. Tikiuosi pasitaisysi ir laikui bėgant ateisi pas mane. Tada mes galėsim viską pradėti iš naujo. Mano meile, mano brangiausiaisis. Tik čia, tarp angelų, mes būsim laimingi.

 

                Sudie. Pasakyk vaikams, kad aš juos myliu.

 

                Sudie.“

 

Toks priešmirtinis laiškelis gulėjo ant trupiniais nukloto stalo, po kuriuo gulėjo lavonas perpjauta gerkle.

 

Nieks neverkė. Nebuvo kam verkti, nes vaikai nesuprato, kur išvyko jų mama, o vyras taip ir nepasirodė namuose. Tik tėvai tyliai nušluostė džiaugsmo ašarą, kad kažkieno kančios pasibaigė.  

 

 

2 istorija

 

„Plauko istorija arba viena Pypo Pilypo diena“  

 

Kodėl visi taip džiaugiasi tuo posakiu: „gyveno ilgai ir laimingai“? nesuvokia trukmės prasmės ir gerumo… per ilgai gyventi blogai, nes imi zurzėt kaimynams, jog triukšmauja, nors kiti tą „triukšmą“ apibūdina, kaip vaikščiojimą debesimis, vaikams atsibosta laukti palikimo, tai jie ima sukt galvas, ką čia padarius, draugai jau seniai išėjo „kojom į priekį“, o kurie liko… Kam reikalingi seni nukvaršėliai? Net ir man nereikalingi, nors pats toks esu!

 

Vakar vėl nusiaubiau namą su Džo (tik tiek man laimės beliko), paskui išleidom kelis milijonus nereikalingiems pirkiniams, bet mums vis dar gera matyti apstulbusius pardavėjų veidus, kai įėję garsiai pranešame: „imam viską. Mokėsim grynais!“ Kažkoks okulioras nucypsi viską pranešti giminaičiams, nors naujienos ir pasenę, o ir kartojasi per dieną kelis kartus…

 

Tai va, grįžom apsipirkę, bet jaučiu, kad mūsų pirkinius jau nušvilpė okuliorai. Tie malalietkos žvėriūkščiai visur! Tik pakabink kojine (o ne, neduok Dieve, išplautas), tai viena būtina dings. Dar suprasčiau, kad abi paimtų, bet… Gyvulynas daugiau nieko!

 

Džo vėl kažkur dingo. Jaučiu, kad kokią mergą kabina, bet kadangi pinigų dingimas ( čia darbuojasi visi, kas tik netingi) nepaspartėjo, vadinasi, jaudinuosi be reikalo. Manau labiau reikėtų susirūpinti savimi. Imu plikti! Vakar besišukuodamas šepety radau vieną plauką. Oi, ne, ką tik patikrinau veidrodyje – visi trys savo vietoje. Tada iš kur tas plaukas šepetyje? Džo tai plikas kaip mano užpakalis.. Ne, blogas palyginimas… Ten gausesnė ševeliūra, nei ant galvos… Vienu žodžiu, Džo plikas. A! Prisiminiau! Kaip tilvikas!.. Nu, gal… O kas tas tilvikas?.. Blemba, tie posakiai… Tai va, Džo plikas, aš turiu visus tris plaukus, o šepety kažkieno liekanos!!!

 

Pamąstykim.

 

Dar pamąstykim.

 

Na, gal užkandam. Gal ne, nes šaldytuvas tuščias. Abu juk laikomės dietos, tai valgom tik salotėles, keptas šlauneles, kietai virtus kiaušinius, geriam šokoladą, kavą, stipriai saldintus gėrimus, šlemščiam daug riebalų turinčius kepsnius, gruzdintas bulvytes… Po lova mėtosi čipsų pakeliai, kepta duona. O! Džo paršelį užmarinavo! Koks jis mielas… Mano angeliukas…

 

Ramiau. Neminėk dievų vardų be reikalo, nes Kingas, tas pragaro dieviūkštis, supyks ir dar kokį žaibą paleis. Rodos ramu… Tfuuu…

 

Sugraušiu salierą.

 

Sugalvojau!!!

 

Forsas, mano mylimiausias anūkėlis (beje jį vienintelį žmogišku pavidalu turiu, nepaisant Tonio. Neskaičiuoju gi kiek tų nupiepusių okuliariūkščių man anūkų, proanūkių ar panašiai pridirbo), gali paimt plauko DNR, sulygint su duonbazėj saugoma informacija ir … Štai tau ir plauko šeimininkas!!!

 

Reikia surasti dėžutę nuo deimantų koljė. Įdėsiu plauką ir padovanosiu plauko šeimininkui, o gal ne… Ne… Tikrai ne! Nunešiu, pasakysiu, kad radau ir pareikalausiu užmokesčio, o gal tiesiog paskambinti ir pareikalauti išpirkos? šaunu! Aš tiesiog genijus, bet pirmiausiai reikia Džojui palikti raštelį. O jis kažin ar moka skaityt? Ne, nu nežvenk – sukurt kompiuterį, genetiškai modifikuoti vaisius, klonuoti žmogų (tuo labiau) visi sugeba, bet su skaitymu, tai čia sunku…. Pats nuolat pamirštu kaip skaityt, o ką jau kalbėti apie rašymą. Gerai rašyt sugebu tik egiptietiškai… nu, pameni, su tokiais paveiksliukais J.

 

Einu.

 

Kur mano šventinės kojinės. Tikriausiai jau suiro. Ai, ne! Aš jas vis dar užsimovęs! Kai numoviau nuo pro pro…prosenelio kojų, tai ir dabar tebenešioju. Geros, medvilninės… tokių dabar negamina. Kažkokios popierinės, pusdieniui užsimauni, sudrėksta ir išsilydo. Pūkuotukas perspėjo, kad nepirkčiau toj laidojimo reikmenų parduotuvėj, bet ten tokie nuostabūs kostiumai. Be jų niekur neinu!!! (turiu uomeny, į jokius balius).

 

Nu, apsirengiau.

 

„Grįšiu. Nebijok tamsos. Nepyk, kad atkandau paršo kumpio. Gerai suvilgyk vynu, nes ir liks toks neskanus. Nesivesk mergų ir nesinaudok mano teletabiais. Tavo Pypas.

 

P.S.Gyvulį, nešvęsk, nes nepalieku tavęs. Aš išėjau pas Forsą. Grįšiu šiandien arba ryt.

        

P.S. Jei negrįžčiau neverk. Testamentas… Ai, jo dar neparašiau. Ir neskriausk Tonio – jį reikia iškart nužudyti.

         

P.S. Bet aš grįšiu, taigi neliūdėk.

                    

Visada tavo, Pypas“

Nu, va, parašiau laiškelį Džojui ir išmečiau į šiukliadežę. Turėtų perskaityti, o jei grįšiu pirma laiko… Nu, einu, einu…

-         

                       Okuliorai, palikit tą paršelį!

                    

Nerandu raktųL. Jų nedaug… Vos penkiasdešimt kokių. Nu, kaip per delną…. Suverti ant geležinio žiedo… Ta namų šeimininkė… Pamiršau, kad mes ją vakar išmetėm per langą.

          

Kažin lyja ar kas darosi šiandien? Džo išlėkė tik su marškiniais, surizikuosiu ir aš.

-          

           Labas, Pūki, - sušukau kaimynui, draugui ir niekam tikusiui giminaičiui (kažkas iš jo vaikaičių vedė mano kažką, bet, nė velnio, nepamenu, kas ir kada).

-         

          Kur susiruošei? Džo nulėkė į laboratoriją, jei jo ieškai.

 

-          Tikrai? O aš galvojau, kad jis kur kitur. O kur tu eini?

            

-          Sali su Leo pasikvietė į svečius. Juk remontą pasidarė.

          

-          Mmmmm…. Sali…., - tįso seilė.

               

-          Nu, nesvaik čia gi, nykščiau! Ji nebent pinigų pas tave ateis.

             

-          Tegul, mmmm…. aš visada jos laukiu….

             

Pūkis dingo, o aš greit surimtėjau ir susitelkiau į savo misiją… Hmmmm….

        

Tie vaikai! Būtina buvo išsikraustyt į kitą miesto galą? Mano vabalą gi remontuoja – vakar tris okuliorus partrenkiau. Riebūs mat buvo… visą priekį sulankstė, priekinį stiklą išdaužė ir mano gražųjį veidrodėlį numušė… Liūdna….

           

Tai kaip man pas Forsą nuvažiuoti?

          

Kodis su porshe pravažiavo, Džojaus mustangas mėtosi. Gyvulys į gyvatvorę įvažiavo! Duosiu aš jam mano gėles-žmogėdras trypt!

        

Nea, Kodžio porshe atėmė okuliorai… Aplankstė… Na, va, man dabar tikrai tiks…. J

        

-          Neduosim mes tau!!! Neaaaaa…., - žviegė okulioras, kai jį traukiau iš mašinos.

                   

-          Neduosi, atimsiu!

                        

-          ĖĖĖĖ! Čia mano mašina! – iš kažkur išdygo Kodis.

                      

-          Manau jau gali imt, - išsiviepė okulioriukai ir tuoj papustė padus.

   

  Tik Kodis nedrįso imt savo ratų iš Pypo.

Autorė: Rūta Tamkevičiūtė

 

(Pypo Pilypo protingos minty, nespėjus prisigerti kefyro su sausainiais, tiksliau švenčiant Naujus metus)

 

Cha, visi tik ir laukia tos dienos, kuri kalendoriuje pažymėta gruodžio 31 d. Kuo ji ypatinga? Ogi niekuo. Tik eilinis vakaras dar vienam pagėrimui ir prekybos centrų nusiaubimui… Nebūkim skeptiški, sako visi, tačiau, kas čia gero, kai graži ir kažkada reikšminga buvusi šventė pavirsta niekuo vertu pasipelnymo šaltiniu. Visą dieną šeimininkės pluša gamindamos firminę naminę mišrainę, silkę su svogūnais arba grybais (na maniškės nė su vėjeliu nerasi prie puodų, dar nagą nusilauš!), dengdamos stalą ir kraudamos gėrimo butelius. Cha, gamina… Cha… Kam čia gaminti, jei yra visagalis prelybos centras pilnas vaišių, kurias tereikia išpakuoti ir padėti ant stalo… Nė lėkščių nereikia!!!! Rubi ir to nesugeba… L

 

 

Cha… Kalėdinė karštinė baigėsi, tai prasidėjo naujametinė! Kokia beprasmybė!

Metų ratas apsisuko ir mušant laikrodžiui dvylika supranti, kad teks rašyt kitą metų datą… Senųjų nebėra, bet, kas pasikeitė? Ogi nieko! Vėl mišrainės ant stalų, vėl butelis šampano atkemšamas tik po dvylikos, o prieš tai upeliai degtinės ar brendžio (geriausiai viskas kartu). Na, man tai ir kefyriuko užtenka, su Džojum kai pageriam, tai uiii… ryte dažniausiai nieko neprisimenam, tad einam Rubi ieškot, kur pakasėm (žinai, šposą iškrėst norėjom). Gerai, kad ji laiku iš namų išvyksta pas Sali su Leo, kitaip gali ir blogai baigtis. Xi xi xi xi… Linksma J

 

 

Na, stalas nukrautas, saldainiai išdalinti, vaikai nuprausti ir perrengti gražūs sedi ir dideles akis varto laukdami, kas čia bus (aišku, jei tų vaikų turi). Tau irgi dažniausiai liepia nusipraust ir nusiskust (norėtų ta ragana!), persirengt gražiais drabužiais – nauji metai, nauja skūra, kaip sakoma J.

 

 

Tai, ką manot, kad naujakas, tai tik paėdimas ir pagėrimas? Na, neee… klystat! Čia dar reiktų pridėti TV – o kur naujametinės programos ir filmai, kurie jau vemt verčia? xi xi xi… aš geriau ką suvaidinsiu ar pasigėręs eglutę padegsiu, bet Tv žiūrėti..! Dieve (tiksliau Setai), apsaugok mus nuo visokio blogio ir gelbėk mūsų sielas nuo pražūties ir atleisk jiems (turiu uomeny Tv) jų bukumą ir kaltę copy paste stilium darantiems naujako tv ir tiems, kurie atsakingi už medinius bajerius (net mano geresni, nors niekas nesijuokia, o bėga iš namų, kai pasakau, kad kojines einu plaut). Nebeįdomu stebėt papingas mergas traukiančias dainušką: „tu sutik naujus metus, su mumis visom kartu… tu ateik pas mus visas.. mes tau busime dangus… mes tau busime dangus… au jeee…“ ar kažką panašiai… dar sijonus pakilnoja, kurių nėra. Gaila, kad šiemet pamiršo bambas rodyt – būtų bent į ka pažiūrėt. Geriau jau savo sukursiu pasakaitę… Paskaitykit… Gal patiks…Čia mudu su Džo kūrėm gerdami savo gėraliuką (išmaukėm dektinės po penkis buteliukus ir nieko, Džo pasiūlė stipresnio, tada atsigavom – vis pienelis paraugintas veža! O jo dar vaikams duoda! Nesuprantu…).

 

Naujametė kefyro pasaka

(muzika pagal nuotaiką, žodžiai prisirūkiusio Pypo ir girto Džo)

Išgerkim kefyro prie stalo

ir bus mums krūta daina.

Išgėriau dar vieną stiklinę

nors pasaka dar nebaigta.

(visi kartu) kefyras kefyras kefyras… (daug kartų)

If you think you are kefyras,

you are wrong (3 kartus)…

Bec it‘s time to drink some vynas

and be happy all the night.

(visi kartu) kefyras kefyras kefyras… (daug kartų)

Pasibaigęs buteliukas,

stovi, kruta mūs Pypukas.

Džojus girtas ant šakos,

kybo eglėn be galvos.

(visi kartu) kefyras kefyras kefyras… (daug kartų)

And now, ladies and džentelmens, noriu pristavlej – Džooooo… with some freaks guys (sako Pypas)

ptsi ptsi ptsi ptsi… (tipo Džo repuoja)

Kefyras mum brolis, dektinė sesuo,

išgerkim mes broliai, vienybė gyvuos.

Pakelkim kefyrą, maišykim dektinę,

užkąskim kutulių ir bus mum chaną!

Neverkim susėdę, nes meilės nėra,

paukštytės mūs visos, o kekšių nėra.

Pūkuotį nuskuskim ir meškių plikai,

kutlučius nudėję pakaskim giliai…

(visi kartu) kefyras kefyras kefyras… (daug kartų)

Ir būk mano varpeliu, na na na….

Bet pabūk mano kultučiu, na na na…

nutrūksta muzika, Pypas pasimetęs:

Nebūk mano šluostele, pim pim.

Pukis ateina visai“ gatovas“ su buteliu baltos ir užtraukia:

Gyveno sau meškutis be rūpesčių jokių,

mylėjo sau merginą, dėl mėlynų akių.

Bet vodkė man stipresnė ir mergos už kalnų.

Nėra čia ko gailėtis, juk bus šimtai mergų!

Irrrrrrrr…..

(visi kartu) kefyras kefyras kefyras… (daug kartų)

Kefyras – stiprybė,

Kefyras – jėga,

Kefyras mus žudo,

bet mes vis šalia.

Užtraukime dainą, kaip ten kažkada

dainavo vaikai ir tėvai po egle.

Dainavo visi susikibę drauge,

nebuvo nei pykčių, nei barnių šalia.

Tebuvo kefyras ir vodkės kalnai,

tebuvo mergaitės su Rubės plaukais.

Jų akys viliojo ir kaito delnai,

jų kūnai vis sukos ir plaikstės plaukai.

O mes vis dar gėrėm ir šaukėm: URA!

Nors gaila, kad baigės viskas tu-a-le-te….

(visi kartu) kefyras kefyras kefyras… (daug kartų)

Let‘s get the party begin…

uf uf uf uf uf uf uf uf…

(visi kartu) kefyras kefyras kefyras… (daug kartų)

Gaila, kad kūrybinį procesą nutraukė pypsintis mobiliukas su naujametiniais sveikinimais. Nieko, kitamet pabaigsim, paskui su Džo pastatysim filmą (gal sulauks tokios šlovės kaip: „aš taikos drugelis mažas, laimę, džiaugsmą jums nešu… Bet bijau, kad jūs supyksit, nes kariaujat iš tiesų“… Gera operėlė buvo…).

 

 

Cha, na ir žinučių kvailumas, linki laimės, džiaugsmo, susikaupimo. Kita – sveikatos, laimės, sėkmės darbuose, ramybės ir susikaupimo. Trečia (šitą būtina pacituot, man ji patiko… xi xi xi): „Ir vėl dektinė kibirais ir veidas į salotas, skubu pasveikint su naujais kol neaptemo protas“. Gera… Tokia labai man tinkanti…

 

 

                      Tai, va… prisigėrėm kaip kiaulės, apsiėdėm, vartomės foteliuose (dar žolytės parūkėm, suuostėm kelis gramus kokso – vis linksmiau), bezdam kaip senas garvėžys ir ką? Ką ką! Padainuokim brangūs sveteliai! Pakilnokim kojeles pagal muzikytę, sukratykim pilvukus ir pasukiokim užpakaliukus… Nepamirškit vėl pakelt taureles! Juk: „Kaip sutiksi tu Naujus Metus/ Kaip į žvaigždes palydėsi senus/ Kas sidarbinę tau ašarą brauks/ Tas lyg švyturys tavęs vėtroje lauks“… Taigi, gerkim kol vemsim, rukykim, kol užtemdysim lempas ir sukimės šokio sūkurį, kol nuvirtę sudaužysim „sekcijos“ stiklą kokį… Juk taip fainiau!!!!

                     

Pakelkim mes taurę šampano

                      Sudaužkime stipriai taures.

                      Pasveikinkim draugą prie stalo

                      Ir tą, kurio nėra šalia.

                     

 

Žiūrim, ką turim… Artėja rodyklės prie 12 val. Supokši šampano kamščiai, Tonis su Forsu bėga į rūsį – ieško petardų ir bombiuškių. Kad susisprogdintų tie maži parazitai vieną kartą! (xi xi xi xi xi…) Rubi velkasi kailinius, kuriuos padovanojau gimtadienio proga ir ruošiasi eiti į kiemą. Džojus kažkur nubėgo ir atsinešė milžinišką raketą (tikriausiai pasiėmė vieną karinę, nes ką čia žaisi su mažutėm švieselėm – paleisi vieną rimtą ir fsio… bus į ką pažiūrėt… xi xi xi…). Man irgi reikėtų kokią bombikę atsinešt, bet po pernai, kai išskridau su raketa (Džo gi liepė palaikyt kol uždegs, bet neperspėjo, kad reikia įsmeigt, tai taip ir sprogo), tai nėra noro J.

 

 

Saulutė su Grėjum pripildė šampano taures, o aš įsipyliau pieno (nėr ko čia burbulais maitintis). Visi ėmėme rengtis eiti į lauką – negi sutiksi naujus metus trūnydamas ir leisdamas kvapus sofoj… visai nekas būtų…

 

 

Tai, va. Išsiruošėm visi, prisiregėm (atseit sušalsim, susirgsim, nors šalčio beveik nėra – kas čia tokie 10 laipsnių šalčio). Vaikai cypdami išbėgo nešini petardomis (pašaudysim bent). Okuliorai prabėgo rėkdami: „Merry Christmas“. Juokdariai! Kalėdos jau seniai praėjo… Po mėnesio tikriausiai dar lakstys šaukdami „Happy New Year“ J. Xi xi xi xi… nebūtų okuliorai…

 

 

Miesto pusėje dangų nušvietė pirmosios švieselės. Atrodė jos tokios šviesios, spalvotos ir taikios, tačiau kartu sprogdamos aukštai danguje jos priminė, ką tik praėjusį karą ir okuliorų išpuolius.

 

 

Džojus uždegė savo „bombą“ ir galingas sprogimas sudrebino net aplinkinių namukų langus.

 

 

- Čia tai buvo, - net apsilaižė Džo, degdamas kitą raketą, kuri su griausmu pakilusi į dangų stipriai sudrebino Žaislaplanetę.

 

 

Dar viena pakilusi rakeda kažkaip pakeitė trajektoriją ir ėmė skrieti link žaislų amunicijos sandėlio… Nugriaudėjo sprogimas, kurį lydėjo sproginėjančių šovinių ir granatų garsai. Iš sandėlio nieko neliko. Tolumoje pasigirdo gaisrinės sirenos.

 

 

-          Gerai, kad ten atominių nelaiko, - tarstelėjo Pypas užsigerdamas pieno.

 

 

-          Gerai, kad tik šoviniai ir granatos, - atsakė Džo pridegdamas dar vieną raketą. – Kitaip būtų tekę nuo šaligatvių okuliorus gramdyt, gi netoli ten kažkoks kaimelis įsiveisė.

 

 

-          Ir būtų nugramdę. Čia nebėda. Rubi, brangioji, įpilk šampo! Nenoriu likt balta varna tarp visų gerenčių.

 

 

Rubi įpila šampano ir visi grožisi fejerverkais kylančiais iš miesto centro.

 

 

Kaip gražu.

 

 

Naktis pasitaikė žvaigždėta ir giedra. Galėjai ramiai grožėtis nakties platybėmis ir beribe visata, ir kartu suprasti, jog tu esi ne vienas visatoje, o tik vienas iš daugelio šiandien, šią minutę sutinkančių naujus metus, naują etapą, naujas galimybes, šansą pradėti viską iš pradžių, šansą būti geresniam, atsakingesniam. Tik ar tu kažką keisi?

 

 

Pamažu tyla fejerverkų triukšmas, suskamba taurės ir pajauti, kaip tave apkabina ir palinki gerų naujų metų. Tu prisiglaudi prie tau artimų žmonių, su kuriais sutikai naujus ir pasijauti reikalingas, pasijauti mylimas ir ne vienas… Tada nusišypsai prisiminęs tuos, kurių nėra šalia ir supranti – Naujųjų Metų slenkstis peržengtas ir nesvarbu, kad Tv rodo didžiausią „briedą“ per visą tavo gyvenimą (nenusimink, kitamet bus dar blogiau), kad muzika tik gadina tavo nervus, kad nuo pergėrimo ryt teks kamuotis su skaudančia galva, kad nuo pastovėjusios mišrainės gali paleist vidurius ir kad kompanija, su kuria šventi, jau tiek įgrįsus, kad nori juos į spintelę sukišt… Svarbiausia, kad atėjo Nauji Metai.

 

 

Tad su Naujais, brangieji ir tie, kurių nekenčiu.

 

 

Pakelkime taures ir stipriai apkabinkime kaimyną. Ką gali žinot, gal jis tau ryt iš ryto prie durų bombą padės….

 

Autorius: Pavel Kaplevski

  

Dovana

  

Truputi daugiau nei sveria mano siela

Ir mažiau nei vertas mano gyvenimas

Gavau prieš kelionė ant slenksčio

Idėjau tai į kišenę

Prie širdies

Nežinau ar ilga bus kelionė

Bet to ir taip yra per mažai

Kad apšviesti tamsą

Kad surasti kelią

Eisiu ir neatsigręšiu

O baimė bus mano šėšėliu

Branginsiu tą dovaną

Ir išnauduosiu tik tada

Kai nebeliks kitos išeities

  

Leisk

  

Leisk TAM

Apimti savę

Nesipriešink

Nesistenk

Beprasmiška

TAI ir taip yra

Stipresne už tavę

Leisk!

Atsipalaiduok

Pasiduok

Tegul Tamsa

Tavę apima

Ir nebijok

Beveik nepasikeisi

Tik truputi

Į gerą-blogą

Ir tapsi tokiu

Kaip aš

Kaip mes

NE-žmogum

Ir tai bus

Tavo pranašumu

Taip, žmonės

Tavęs bijos

Ir busi vienišas

Bet tai kaina

Kurią turi sumokėti

Už pažinimą

Juk nori

Pažvelgti į pasaulį

Kitomis akimis

  

Naktis

  

Gulint ant rasotos žolės

Po žvaigždėtu dangum

Klausant vėjo ošimo

Ir  nakties garsų

Kvepuojant drėgnu,

Vėsiu, gaiviu oru

Susilieju su Tamsa

Tyla ir Ramybė

Tampu jų dalimi

Ir jaučiu kad dabar

Galečiau

Numirti 

Laimingas

  

Po vidurnakčio

  

Po vidurnakčio kai jau neturiu

šokinėti iš šėšėlio į šėšėlį

Kai užmiega dienos demonai

Ir nepastebimai atsėlina nakties

Kai kaukes guli nutrenktos

Ant naktinių staliukų

Kai nuo kūno ir sielos

Nuplauti visi jausmai

Kai tamsa atrodo tokia

Jauki, šilta ir minkšta

Apsiviniuoju nakties skraiste

Ir galiu pamiršti viską

Netgi tai kas esu

Tada turiu galimybę

Tapti kažkuo kitu

Kas saulės šviesoj

Nedrįstų pasirodyti

  

Trintukas

   

Trinu save kaip kruviną dėmę

Ant išeiginių baltinių

Ir bandau ją nuplauti kartu

Su viskuo ką jį primena

Ir taip kiekvieną kartą

Nužudau dalelę savęs

Ištrinu kad galečiau

Pradėti viską nuo nulio

Bet galų gale

Rytais žiūrėdamas į paplaukusį

Savo atvaizdą veidrodyje

Suprantu kad iš tikrųjų nežinau

Kiek dar manęs liko

Ir kuriuoje veidrodžio pusėje esu