Autorius: Kęstutis Lenkšas

 

 

 

 

Tingokai slinko paskutinė birželio savaitė. Regėjosi, jog pagaliau baigėsi gana šaltoka vasaros pradžia, kuri su vėsokais rytais, jau pradėjo įgrįsti. Netgi balandis su gegužiu buvęs malonesnis: mažiau lydavo ir lietus nesitęsdavo ilgiau kaip kelias valandas. O per Jonines tiesiog pilė beperstojo - švenčių išvakarėse pradėjęs nesiliovė merkti visas Rasas. Vanduo buvo užtvindęs ne tik gatves, bet užliejęs ir namų rūsius. Liūtis nustojo staiga ir kelios dienos neiškrito nei lašo. Veikiai išgaravo balos. Artėjant liepai, įdienojus oras vis labiau viltingai sušildavo.

 

 

 

  

Vėsokas buvo dar ir tas rytmetys, atrodęs gan įprastas, nežadąs netikėtų staigmenų… Nors turbūt, jog retai pavyksta išvengti, apsisaugoti netikėtų likimo vingių, pavojų bei nelaimių… Kad ir sykiais nujaustum ar susapnuotum negandas, argi tuo patikėtum? Jei ir taip… Nejaugi taip būtų, jog patikėjęs blogomis pranašystėmis, patarymais niekur iš namų kojos nekeltum? Vargu bau paklustum ir atidėtum visus reikalus, darbus? Nors ir tapęs horoskopų vergu, vis tiek niekada negali būti tikras, jog gebėsi išvengti to, kas esą lemta? Juk dažniausiai lemtis gali ilgai nenustoti persekiojus - tol, kol pasitaikius progai įvykdys savo užmojus, kėslus?..  Ir - ar įmanoma atskirti lemtį nuo atsitiktinių įvykių, dalykų, kurie neretai regisi nereikšmingos smulkmenos, o būna pastebėtos, gal sureikšmintos - juose pradėdama ieškoti prasmių ar lemtį įspėjamųjų ženklų tik tuomet, kai kažkas atsitinka neįprasto: dažniausiai gluminančio, skaudaus, net tragiško?

 

 

 

 

Tą rytą  Vaišvydas veikiausiai net nenujautė, kad gali nutikti tai, kas netikėtai sujauks visus dienos planus, kažin kur jį patį nelyginant pradangins, iš atminties iškirps gabalėlį gyvenimo, svarbų atsitikimą, kurį galima vadinti ir nelaimingu, dėl kurio keliolika minučių ar net pusvalandį jis bus tarsi apgaubtas tiršta migla, nugramzdintas į būseną, įprastai vadinama koma.

 

 

 

 

Visgi pasisekė, kad pabudo…

 

 

 

 

Atgavęs sąmonę jis nesuvokė, kur esąs, kaip čia atsidūręs, dėl kokios priežasties sėdįs neįgaliųjų vežime, tikriausiai ką tik iškeltas iš medikų greitosios pagalbos automobilio? Vežimą stūmė melsvai apsirengęs jaunas sanitaras, šalia eidama slaugytoja prilaikė ant galvos iš binto sulankstytą skiautę.

 

 

 

 

- Jei galite patys pasilaikykite. Nors gal nebereikia – kraujo nėra…

 

 

 

 

Vaišvydas suprato, kad jam sužalota galva.

 

 

 

 

- Kas man nutiko? – paklausė sėdintis ratuose, lėtai tardamas žodžius, tik dabar pajutęs pakaušyje skausmą.

 

 

 

 

- Nieko… Galvą reikia susiūti? – šykščiai paaiškino, atrodė, kad šviesiaplaukė slaugytoja nieko daugiau nenorėjo sakyti, vengdama atsakinėti į nelaimės ištikto vyro klausimus, o galbūt negalėdama atskleisti tiesos, paspartinusi žingsnius nutolo, dingo už durų.

 

 

 

 

Pasitiko juos ligoninės viduje.

 

 

 

 

Liemenės kišenėje kelissyk cyptelėjęs mobilus telefonas. Šis garsas pranešė, jog niekas vyro neapvogė, ir krepšys, kurį Vaišvydas nešiojo ant peties, taip pat kabojo ant vežimo rankenos. Staiga jis prisiminė: buvęs poliklinikoje, iš jos grįždamas namo tvarkingai perėjęs gatvę, artėjęs prie troleibusų stotelės, kur, regis, stoviniavusios dvi moteriškės. Iškarto tik tiek teprisiminė…

 

 

 

 

Išskyrus galvą, nieko daugiau jam neskaudėjo, ir niekas daugiau nebuvo sužalota: nors ir marškinių rankovės buvo trumpos, bet netgi rankos liko nenubrozdintos, niekur net menkiausio įbrėžimo.

 

 

 

 

Pasitikėdamas  medikais vyras jautėsi lyg ir saugus… Visgi, ligoninės jis bijojo, nenorėjo joje pasilikti, būti paguldytas ir tikėjo slaugytojos tvirtinimu, jog nieko baisaus nenutiko, nors jos balse pajuto, jog virptelėjo abejonės gaida. Kažkaip, kažkas prakirto galvą. Negi pirmąkart… Beliko raminti save… Juk daug sykių vaikystės, dažniausiai žaisdamas kieme, buvo prakirsta galva, nors tada niekad nedingdavo sąmonė, juo labiau nebuvo praradęs atminties. Svarbu – atsigavo. O tiesą, kas su juo nutiko, sužinos vėliau. Veikiausiai, jog sužinos?.. Beveik ne abejo, kad ir pats atsimins, kas nutiko… Juk atmintį turėjo nuostabią: reikšmingas smulkmenas atsimenąs, regis, iš ankstyvos vaikystės. Gerai, jog dar neištrynė visos atminties, neištiko visiška amnezija… Turbūt – ne? Prisimena kaip ėjęs iš gydytojos, savo vardo taip pat neužmiršęs…

 

 

 

 

Greitosios pagalbos ligoninės vestibiulyje žmonių nebuvo daug. Tačiau taip tik jam galėjo atrodyti toje erdvioje patalpoje, kur dar niekad neteko lankytis, - prieš keletą metų keturiasdešimt perkopusiam neįgaliajam, vaikų cerebrinio paralyžiaus ištiktam Vaišvydui Lygui iki tol nebuvo tekę gulėti ligoninėje. Tik… Sovietmečiu daug kartų, nuo dviejų metukų, gydėsi sanatorijose, dabar, jei gaunąs siuntimą, stiprina kūną ir sielą reabilitaciniuose centruose. Tiesa, dar baigti vidurinę jam teko išvažiavus iš namų, specialiojoje internatinėje mokykloje, kurią vadino „laikina prieglauda“.

 

 

 

 

Atsiminė, kad iš poliklinikos jis ėjo laimingas, nudžiugintas gydytojos. Ji liepė ateiti poryt, liepos pirmą ir pažadėjo, jog gaus siuntimą į „Ligonių kasas“, galės važiuoti į reabilitacija.

 

 

 

 

- Toliau aš pati, - gomuriniu balsu, it būtų siulpusi „ledinuką“ sumalė sanitarui slaugytoja, paskubomis dar kartą žvilgtelėjusi į žaizdą pakaušyje nustūmė vežimą.

 

 

 

 

Ištiktam traumos buvo nejauku… Visai ne dėl tokio, kažkokio medikų atsainumo… Bet  tiesiog buvo nepatogu dėlto, kad jį ratuose stumia daili, gležna, turbūt daugiau nei dvigubai už jį jaunesnė mergina – veikiausiai, jog dar netekėjusi. Keistas tas nejaukumo, netgi savito drovumo jausmas… juk žinojo, kad mergina tiesiog dirba savo darbą, atlieka pareigą ir prie to yra pratusi. Be to, slaugytoja turi būti paslaugi, švelni, gera… Ak, kokios moteriškos šios savybės…

 

 

 

 

Kodėl niekur neliko kraujo, nei ant drabužių jokios dėmelės, net lašo?.. Tikriausiai panelė slaugytoja kraują kruopiais išvalė su kažkokiu specialiu skysčiu. Tikriausiai Vaišvydas būtų patyręs palaimą, jei tik būtų jautęs, kaip švelniai ji tai darė? O gal ne taip jau švelniai, gal net purtyte purtė, norėdama jį pažadinti, teisingiau reiktų sakyti: atgavinti iš komos būsenos? 

 

 

 

 

Atvežusi į tuščią operacinę, slaugytoja jam liepė pasėdėti vežime ir išėjo - turbūt ieškoti chirurgo.

 

 

 

 

- Na, mums teks atsigulti ant stalo, - tarė įėjęs pusamžis gydytojas, bet padėti pacientui neskubėjo, tik arčiau pristūmė sėdintį ratuose.

 

 

 

 

- Aš pats… – atsisakė pagalbos Vaišvydas, norėdamas patikrinti savo jėgas: ar pajėgs atsistoti ir užlipti ant gana aukštoko operacinio stalo.

 

 

 

 

Chirurgas neprieštaravo, lyg nebūtų žinojęs, jog pacientas ką tik atgavo sąmonę, grįžo iš komos. Beveik turėjo būti aišku, jog ne vien prakirsta galva, o ir sutrenktos smegenys. Šios diagnozės niekas neminėjo, niekas nesakė, kad būtų geriau mažiau judėti. Neprieštaravo, leido vyrui, sutelkus visas jėgas, pakilti iš vežimo, užsiropšti ant nežemo operacinio stalo. Vaišvydą išpylė prakaitas: blizgėjo aukšta, iki pakaušio, nuplikusi kakta, lašai ritosi per smakrą ir nosį, kapsėjo žemyn. Kai atsigulė kniūpsčias, iš nosies puptelėjo kraujo krešulys. Chirurgas reagavo šaltai: apsimovęs gumines pirštines paėmė krešulį ir vata apšluostė panosę. Nosis nekraujavo. Servetėlę nudžiovino prakaituotą odą. 

 

 

 

 

Galvos siūvimo procedūra nebuvo skaudi, trūko gal dešimt minučių.

 

 

-     Atsargiau, nenukriskit, - išgirdo slaugytoją.

 

 

 

 

Kai prilaikomas Vaišvydas vėl atsidūrė vežime, ji švelniai sutvarstė galvą. Baigdama malonumą teikiančią „procedūrą“, paklausė:

 

 

-     Kur gyvenate, kur jus reikės parvežti?

 

 

-     Ne į namus. Ten nieko nėra. Tėvai sode.

 

 

-     Ar žinote, kur sodas?

 

 

-     Netoli aerodromo.

 

 

-     O kelią galėsite parodyti?

 

 

-     Nepamiršau. Atrodo, kad ne… – suvapėjo it stengdamasis prisiminti.

 

 

 

 

Regis, patikėjusi sveika atmintimi nustūmė vežime sėdintį vyrą į vestibiulį ir paliko.

 

 

 

 

Laukiant vis stipriau įsiskaudėjo galvą. Pajuto, kad nuo operacinėje išsiveržusio prakaito yra drėgni marškiniai ir prilipę prie kūno. Nuo ko darėsi vėsu, net krėtė drugys. Vaišvydas pradėjo manyti, kad jį užmiršo. Vestibiuliu pralėkdami medikai nekreipė jokio dėmesio į vyrą, kuris turėjo tverti nepatogumus ir stengtis nepasiduoti plustančiam, kėsinančiam užvaldyti visą esybę, nerimui. Trankėsi durys, o atrodė, kad tiesiog daužo per galvą, kuri jau plyšte plyšo nuo skausmo. Laukimas, regėjosi begalo užsitęsęs, darėsi nepakeliamas.

 

 

 

 

- Slaugut, slaugut, sesele, - kreipėsi į kiekvieną praeinančią muistydamasis  vežime, kantrybės nebetenkantis vyras, bet jos, it akis išdegusios pralėkdamos pro šalį, negirdėjo dejonių, maldavimų, net šūksnių.

 

 

 

 

Pagaliau… Viena skubanti staptelėjusi atsigręžė.

 

 

 

 

- Aš noriu gert, man plyšta galva…

 

 

 

 

- Ištroškusi reikia pagirdyti, - meiliai šyptelėjo suteikdama naujos kantrybės ir atgaivindama pasitikėjimą, kad pagaliau bus tinkamai ištirtas, kad bus suteikta reikalinga, ne tik pirmoji - skubioji medicininė pagalba…

 

 

 

 

Šįsyk slaugytoja neužgaišo. Sugirdė kažkokių vaistų, kurių skonio pacientas vargu ar įsteigtų apibūdinti: skystyje buvo sumišę daugiau nei trys priešingi skoniai, sykiu ir šleikštus saldis. Ratuose besikamuojantį vyrą nustūmė peršviesti galvą. Tik veikiausiai neperšvietė. Šviečiant Vaišvydas išgirdo, kad rentgeno aparatas sugedo. Nežinojo, ar bent vieną nuotrauką pavyko?.. Teko laukti ir prie kito kabineto durų, tikriausiai pas chirurgą. Niekas nieko vėl neaiškino. Prieš jį eilėje dar laukė senyva močiutė, taip pat sėdinti vežime su sutvarstyta galva; ir su ramentais, už Vaišvydą gerokai jaunesnė, mergina, kuriai buvo sutvarstyta pėda. Tikriausias išnirusi? Ją globojo panašaus amžiaus jaunuolis. Senutė gydytojo kabinete neilgai sugaišo. Subintuota koja mergina – ilgiau kaip pusvalandį.

 

 

 

 

Vaišvydas pastebėjo: abi pacientės turėjo rentgeno nuotraukas. Jam atrodė keista, kad jis jų neturi.

 

 

 

 

Galvos skausmas šiek tiek atlėgo: turbūt nuo vilties, kad pagaliau apžiūrės gydytojas, galbūt paaiškins, kas su juo nutiko, nors paklaus, kaip jaučiasi? Gal ir nuo sugirdytų vaistų galva aprimo?.. Tačiau… Visai nuplikęs chirurgas Vaišvydo net į kabinetą neįsileido, mostelėjo ranka pro duris stūmusiai vežimą slaugytojai, burbtelėjo, kad vežtų iš čia šį nevykėlį. Sunku ir komentuoti tokį mediko veiksmą: jis priminė tikriausią sąmokslą, šlykštų suokalbį… Veikiausiai, jog suokalbį su šiuos nelaimės kaltininku – troleibuso vairuotoju?..

 

 

 

 

Iš ligoninės vestibiulio vyrą išgabeno tik po valandos. Besėdint  nepatogiame vežime, pradėjo skaudėti stuburą, tirpo sulenktos kojos, darėsi silpna. Vaišvydas norėjo prigulti, kad ir ant ligoninės dirbtina oda aptraukto suolo, bet jis buvo gan tolokai. Mėgino važiuoti sukdamas rankomis vežimo ratus ar pasispirdamas kojomis – bergždžiai: pirštai neklausė, o kojos buvo it gipsu aplipdytos. Teko geisti, jog  kuo greičiau jį iš čia išvežtų.

 

 

-     Iškvieskite taksį pagaliau! - šūktelėjo supykęs, visai netekęs kantrybės.

 

 

-     Jau tuoj važiuosime, nusiraminkit, - tarė kaip mat atsiradęs dručkis sanitaras.

 

 

 

 

- Aš ramus, tik siaubingai pavargau, - nesuprasdamas, kodėl yra tiek kamuojamas, paaiškino įstengęs susitvardyti vyras, pabūgęs, kad nepasirodytų nestabilios psichikos, privengdamas, kad tas dručkis jam nesurištų rankų, neuždarytų į patalpą, kur langai su grotomis ir iš durų išimtos rankenos. Psichiatrinėje ligoninėje buvo patekę keli jo kursiokai. Tiesa, sovietmečiu. Bet veikiausias, nuo tada menkai kas pasikeitė, jei taip, tai sunku pamatyti tuos pasikeitimus, nors jau gyvename Europos sąjungos erdvėje. 

 

 

 

 

Jis pasijuto nesaugus.

 

 

        

     

       Ir išties Vaišvydo padėtis regėjosi keistai beteisė…

Autorius: Majestas

  

weed

  

ganja baby, my sweet ganja baby

tarkim, kad mikė pukuotukas rūkė žolę,
o mickey mouse mėgo striptizo barus,
todėl aišku,
kodėl lietuvoje yra demokratija,
o užsienyje toks didelis darbingumas

  

apie mergaitę

   

jeigu mergaitė

nesiuntinėtų man meilės sms‘ų,

nerašynėtų šypsenėlių per one,

nueitų su manim bent kartą išgerti arbatos,

nors ir į BD,

gal dar ir nusišypsotų,

tikriausiai pamilčiau tokią mergaitę

   

baigtinukas

    

ei pri lė

net jei tu ne iš mano miesto,

net jei tu netgi vos tik „kas geresnio?“

ateik,

parodysiu tau underground‘ą,

ateik,

parodysiu tau Justiniškes

   

два раза
   

jeigu peliukas pelytę
ir net dešimt kartų per dieną,
ir jiems tai patiktų,

aš būčiau taip pat
su tavim dešimt kartų
ir dar gal po to šiek tiek,
jei tik tu turėtum trumpą kailiuką
ir uodegytę.

   

apie klaidas, gal net gyvenimo
  

praėjus tiek daug laiko,
nemokėdamas taisyklingai rašyti,
darydamas klaidas,
netgi dažnai

galiu drąsiai sakyti:
in your face, švietime,
padla, in your face

2006-12-23, Vilnius

    

Negana

  

smsais, majakais
prie tavęs,
po to prie jos
ir dar klube su nebloga visai

negana

po to apie meilę prašnekom,
apie dar kažką,
su visom iš karto
——————–
o meilė, kas ta meilė,
amžina ta meilė,
tik partneriai keičiasi,
bliat,

ir vis negana

2007, Vilnius, Justiniškės

   

Luida

  

manau, tai mano kaltė,
tikriausiai, kad mano

užkabinai ir tempei,
taip ilgai, taip ilgai,
netgi spėjai pavargti

o kai supratai, Luida,
kad kažkas čia ne taip
(aš žinau, supratai),

pasiėmei pagaliuką,
plonesnį,
ir nukrapštei, kas ten buvo
belikę

ir užmetei vėl,
nors kas ten težino,

 

 

 

Autorius: Šarūnas

 

Himalajiniai lokiai yra eikliausi kalnų keliauninkai, neskaitant stirnų ir keleto kitų. Himalajinės stirnos – su savitu charakteriu. Jos turi kanopas ir dalijamos į pateles ir patinus. Tą patį galima pritaikyti lokiams, nors lokiai nėra žolėdžiai. Sunkiausias charakteris yra Himalajinių voverių ir pirmuonių. Voveres galima priskirti prie cholerikų, kai tuo tarpu pirmuonys yra daugiau sangvinikai. Jie šėlsta lėtai, taip lėtai, kad atrodo jog net nešėlsta. Tačiau visi Himalajiniai gyvūnai iš tikrųjų tai šėlsta. Ir kiekvienas labai savaip, nors kartais pastebimi šėlstant grupėmis ar su mažyliais.

 

 

Dar neatrastas toks nenuspėjamas gyvūnas, kokiu yra Himalajinė katė. Ji nepikta, tačiau dauguma gyvūnų tokių kačių nemėgsta (negalima painioti su naminėmis katėmis, kurias visi labai mėgsta už jų meilumą).

 

 

Dar kiti gyvūnai daug ėda. Himalajiniai gyvūnai nėra priskiriami prie daug ėdančiųjų, kadangi jie sniege randa mažai maisto ar jo likučių. Kartais maistą jiems netyčia pameta turistai, o jie jį gali surasti. Turistai yra žmonės.

 

 

Nėra ką pasakoti, kad visi labai mėgsta Himalajinius triušiukus. Pastarieji nesiskiria nuo mums įprastinių zuikių ar kiškių, kurių apstu ir Lietuvos miškuose bei retmiškių vietovėse. Triušiukai mėgiami dėl jų kailiuko ir gero būdo. Nors jie priskiriami prie ėdrių, tačiau valgo mažiau už vidutinį suaugusį žmogų ar lokio patiną (išskyrus Himalajinio, nes kaip minėta, pastarieji randa nedaug turistų sniege pamesto maisto).

 

 

Tarp Himalajinių gyvūnų be abejo išskirtinę vietą užima dar nepaminėtas Himalajinis šermuonėlis. Tai iš ties išskirtinis ir be galo įspūdingas gyvūnas, labiausiai iš kitų išsiskiriantis tingumu, nors tai nėra vienintelė išskirtinė savybė. Dar jie išsiskiria savotiška išvaizda, kuri nėra panaši į jokį kitą gyvūna, ar jau minėtus Himalajinį lokį ir Himalajinę stirną. Tuo požiūriu minėti lokiai ir stirnos išsiskiria kur kas mažiau, ir juos galima pavadinti daugiau įprastiniais Himalajiniais gyvūnais.

 

 

O Himalajiniai elniai kažkokie truputį keistoki.

 

 

 

Autorius: Šarūnas Skučas

 

            Kitą sykį Kinkinas nedvejodamas susirgo. Žinoma, žmogus šis buvo gerai informuotas, kad tokia padėtis suteikia nemenkų privilegijų, gal net išaukština virš kitų žmonių. Žodžiu, susirgęs Kinkinas pasijuto kur kas geriau, nei bet kada. Dabar jis galėjo niekieno netrukdomas susidėti vienos pusės koją ant kitos ir nutaikęs altruistišką išraišką sėdėti ant taburetės. Sėdėti kiek palinkus į priekį, mąsliai parėmus smakrą smiliumi lygiai taip, kaip su juo visada bendrauja daktaras. O šiandien ta diena, kai pats Kinkinas, didingas - tarsi koks paukštis, gali sau leisti panašų poelgį. Jis pasisuka į menamąjį pacientą. Rankose būtinai sublizga stetoskopas ar skalpelis, gal net plaktukas refleksams tikrinti ar galų gale tegu nors termometras. Žinoma visų geriausia, jei tai būna “ligos istorija”. Tuomet pacientas pasijunta visišku bejėgiu ir absoliučiai visapusiškai priklausomu nuo savo daktaro. Daktaras nusišypso ligoniui ta išradinga šypsena, kuri byloja tik viena, kad tai šiuo metu neabejotinai pati geriausia priemonė, kuria dar bent kiek galima pagelbėti ligoniui sušvelninti jo laukiančias kančias. Tuo tarpu tavo “ligos istorija” aiškiai buvo ištraukta iš tos pačios lentynos, kurioje guli ir tavo prosenelio “ligos istorija”, apie kurio kitados labai net pasiaukojančius žygdarbius jau tiek legendų sklando šeimos istorijoje ir perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Ant lentynos didelėmis geltonomis raidėmis parašytas iškalbus žodis “Archyvas”. Tuomet daktaras, tarsi kažko atsiprašydamas paaiškina, kad jis be galo mėgstąs, kai viskas guli savo vietose.

 

            Po šio trumpo bet iškalbingo ligonio sveikatos būklės įvertinimo daktaras jau gali pereiti prie tolimesnių gydomųjų priemonių, kurios aprašytos bet kuriame kelioniniame ar kišeniniame medicinos vadovėlyje “Kratkyj kurs chirurga dlia Čajnykov”. Tai štai būtent šį vadovėlį, kaip privalomą instrukciją sudėtingesnėms situacijoms, su savimi privalo nešiotis kiekvienas gydytojas. Tarkim, operacija gerokai įpusėjusi, pacientas grakščiai guli atlapotais plaučiais ir sulaikęs kvėpavimą laukia, kol jam bus įtvirtintas koks nors reikiamas implantas, na kad ir širdis. Chirurgas rimtu veidu paima širdį į rankas ir jau rengiasi pritvirtinti specialiai tam skirtoje kūno vietoje, kai staiga susivokia, kad nebegalės prisiminti, ar širdį prieš sumontuojant reikia švariai nuplauti dezinfekuojančiame skystyje ar sterilumo dėlei tiesiog 5 min. pavirti vandenyje. Čia išradingas chirurgas žaibiškai išsitraukia iš džinsų kišenės jau minėtą kišeninį medicinos vadovėlį ir atsiverčia jį ties skyreliu “Keletas naudingų patarimų keičiant širdis”. Ir štai čia juodu ant balto parašyta, kad širdis pirmiausiai turi atitikti keletą neypatingai griežtų, bet vis gi labai rekomenduotinų reikalavimų : 1. širdis turi būti žmogaus, jei ją ketinama prigydyti žmogaus organizme; 2. širdis neturi būti apdžiuvusi; 3. jos nieku gyvu negalima čiupinėti plikomis rankos. Chirurgas greit išsiaiškina, kad jo rankose turimas egzempliorius iš esmės neatitinka nė vieno iš šių reikalavimų ir todėl, vadovaudamasis neklystama daugiamete patirtimi, apsisprendžia atgal įstatyti senąją širdį. Tačiau netrukus supranta, kad ir čia turima nedidelių keblumų : niekas negali prisiminti, kur padėta senoji širdis. Čia daktaras ramiu veidu vėl traukia iš kišenės vadovėlį ir atsiverčia skyrelį “Išsami instrukcija, jei kokiu nors būdu praradote implantą, o jūsų pacientas vis dar gyvas”, kur aiškiai išdėstyti du galimi variantai : 1. operacinėje darbuotojai leidžia būti šunims; 2. kažkuris iš asistuojančių chirurgų įsidėjo implantą į kišenę, kad parnešus namo nustebinti savo vaikus ir padaryti nedidelį siurprizą mylimai žmonai. Abiem šiais atvejais siūloma vienoda išeitis, todėl rinktis čia nėra ko. Rašoma, kad tokiu atveju vyr. chirurgas privalo nedelsiant susisiekti su atitinkama tarnyba, kurią turi kiekviena gilias medicinines tradicijas puoselėjanti gydymo įstaiga, ir pasiteirauti, ar dar yra laisvų vietų.

 

           Tai štai gyva iliustracija, kaip daktarui iš ties gali praversti tokia priemonė, kaip kišeninis mediko vadovas. Kalbant apie šio pobūdžio mokslinius veikalus kiek plačiau reikia pastebėti, kad paprastai tokiame medicininiame leidinyje vietoje įžangos būna spausdinama Hipokrato priesaika, turinys pasirodo kažkodėl papuolęs gal net iš kitos ir žymiai menkesnės mokslinės vertės knygelės, kuriame apstu tokių skyrelių, kaip antai : “Su kuo valgyta daktariška dešra”, “Gyvenimas po peiliu”, “Aukštųjų Šimonių virusas ir ankstyvojo jo diagnozavimo priemonės”, “Kam jau skambino varpai”, “Devyni broliai po kabinetus lakstantys”, “Med. sesuo Elenytė”, “trilogija Kliudžiau-Brisiaus galas-Laimės žiburys”, “Geroms mergaitėms dangus”, :”Kaip įsigyti draugų ir daryti jiems operacijas”, “Kaip įsigyti spirito ir daryti įtaką draugams”, “2000 valandų be sąmonės”, “2 metai po žemėmis”, “Vū-dū metodika kiaulytei gydyti”. Toliau seka išsamus pašarvojimo apeigų aprašymas. Kaip epilogas pateikta keleto populiariausių kokteilių receptai iš serijos “skanu, pigu ir greitai veikia”. Galiausiai pridedamas literatūros sąrašas, kuriame kaip pagrindiniai autoriai minimi tokie garbūs chirurgijos mokslo korifėjai, kaip štai Alas Kaponė, Džekas S., Krikštatėvis. Knyga išleista kažkokio kultūros veikėjo nuosavomis lėšomis ir priklauso serijai “Medicina za 3 dnia”.

 

 

            Kinkinui besvarstant visus šiuos malonius dalykus, kažkas autoritetingai pabeldė į duris ir nelaukęs pakvietimo atlapojo jas iki galo. Galėjo pasirodyti, kad belsta buvo tikslu įsitikinti, ar durys iš tikro medžio. Į kambarį prasiskverbė šalčio gūsis ir  Kinkiną perskrodė nerami mintis. Įėjęs daktaras kiek palinko į priekį ir labai jau rūpestingai nusišypsojo tokia pažįstama šypsena. Jo veide išmintis žaidė su saulės zuikučiais.

  

- Na štai, mielas Kinkinai, ir jūs jau sergate. Atsinešiau net jūsų “ligos istoriją”. Žinojau, kad vieną kartą taip atsitiks, todėl visada laikiau ją po ranka. Aš žmogus labai rūpestingas.

  

            Kinkinas paslaugiai padėjo daktarui nusivilkti paltą. Akies krašteliu spėjo perskaityti užrašą ant daktaro medicininio čemodanėlio : “Chirurginė į namus”. Prieš uždarydamas duris, daktaras paprašė kaimynus palaukti koridoriuje ir žadėjo ilgai neužtrukti.

  

- Įprasta procedūra,- sumaniai paaiškino smalsiems susirinkusiems, kurie stiebdamiesi stengėsi įžiūrėti liesą Kinkino figūra iš už galingų chirurgo pečių. Tačiau nieko negalėjo įžiūrėti.

 

            Kinkinas užsibarikadavo kambaryje ir sakė, kad jam dabar yra būtina pabūti vienam ir permąstyti savo gyvenimą. Daktaras užsivilko išeiginę baltą skraistę, grakščiai perėmė dalgį į dešinę ranką ir nusklendė oru užbarikaduotų durų pusėn. Pasigirdo choralai, traukiami ištikimų kaimynų, kur ypač išsiskyrė vienos damos si diez.

  

             Ryte laikrodžiui išmušus 6, kaimynai išsiskirstė, o pro uždarytą Kinkino langą didingai ir tyliai išsklendė didžiulis baltas paukštis ir atlikęs keletą akrobatinių pratimų, pasuko vietinės ambulatorijos kryptimi. Kinkinas sparčiai taisėsi, tačiau daug miegodavo dienomis ir niekada nebeužsukdavo į artimiausią vaistinę kaip įprasta nusipirkti vitaminų.

  

Na o visa kita liko kaip buvę. Neužilgo baigė statyti gretimą namą, vaikai žaidė kieme ir pilstė viens kitam į akis smėlį, šunys buvo vedami pasivaikščioti, o kaimynė Plotkina vėl užsiprenumeravo vietinio feminisčių būrelio leidinį “Moters meilė tėvynei ir žmonijai - tai pasaulinės taikos garantas”.

Autorius: Viktoras Denisenko

 

Užmaršties miestas

   

Parodyk man kelią į užmaršties miestą,

Kur skausmas išnyks kaip išnyksta šešėlis.

Matau daug žmonių – piktų ir nekviestų –

Jie atnešė man plastmasines gėles.

  

Parodyk man kelią į Prarastą Rojų –

Kur snaudžiantis laikas laiduoja ramybę.

Galbūt mes kartu sulauksim rytojų,

Ir vėl sumokėsim už laimę gyvybe.

  

Nes ką aš matau – tai tik užburtas ratas,

Ir jėgos ne tos, kokios buvo kadaise –

Krutės ertmėje širdis kaip kvadratas,

Kaip užkaltas langas, pro kurį tu dairaisi.

  

Ir vėl mes bejėgiai prieš amžiną tylą,

Ir vėl palaužti nugalėtojų džiaugsmo –

Bet maišas ne tam, kad tu slėptum ten ylą,

Ir laikas ne tam, kad tu jaustum vien skausmą.

  

Pabėkim kartu į Prarastą Rojų,

Pabėkim kartu į užmaršties miestą -

Tu - angelas, su kurio vis kovoju –

Ir aš – tavo kipšas, kurio tu apsėstas. 

  

Žvėris

         

Sėdžiu už grotų

                                           ir žiūriu pro jas

                                                                                      į pasaulį.

Praėjo kažkoks tai žmogus

                                                                                      ir vėl tylu.

Zoologijos sode lietus,

                                                                 snaudžia sargas.

Man liūdna ir negaliu prisiminti,

Kas gi aš toks

                                           esu?

 

Netekau…

 

Netekau daug švelnumo kaip kraujo

Ir žinau, kad esu toks ne pirmas.

Vėl ruduo ir vėl nieko naujo -

Vėjas nušlavė smėlio pilis.

 

Vėjas nušlavė smėlio pilis

Ir suardė tikėjimo gaires.

Šiam pasauly manęs nieks nemyli

Ir dėl to man savęs lyg gaila.

  

Nors, tikrai, nėra ko gailėtis –

Mes išeinam kaip rudenio lapai,

Laužom ginčuose žodžių ietis

Ir negalim atgauti kvapo.

 

Tu atleisk man už visą švelnumą,

Už tuščiai sugadintą kraują.

Išeinu kaip į dangų dūmai,

Išeinu – ir čia nieko naujo.

 

Žirniai

 

Mesti žirnius į sieną –

                                                                 neapsimoka.

Visi prisigėrė

                                           ir niekas negirdi

To garso,

                                           kuris kaip suomiškas peilis

Lėtai ir įkyriai

                                           lenda į širdį.

 

Mesti žirnius į sieną –

                                                                 kvailas sumanymas.

Geriau juos tiesiog

                                                                 apkept ar išvirti

Ir taip išbandyti savo protą

O gal tik -

                      apsaugoti viltį.

 

***

 

Jis man pasakė „išeinu“ ir jau išėjo.

„Kokia jo buvo pavardė?“ – aš klausiau vėjo,

Bandžiau viltingai sužinot, kodėl pabėgo

Ir jau yra toli-toli virš pirmo sniego?

 

O vėjas tik kuždėjo man: „Kam tau to reikia?

Visi žinojo, kad tikrai buvo nesveikas…

Ir ar tikrai nori žinot, ar jam skaudėjo?

Nevargink savo klausimais padangių vėjo…“

 

Ir aš tyliu, dabar naktis už mano lango

Ir daužo širdį neviltis, kaip jūros bangos.

Bandau tikėt, bandau burbėt ir laukiu ryto –

Bet gal aš laukiu, kad ateis kas nors dar kitas?..

 

Ilgai žiūrės man į akis ir vienu mostu

Parodys man, kaip reikia kirpt tą gyvą juostą,

Kuri neleidžia man pabėgt iš šito miego –

Virš praeities ir nevilties, virš pirmo sniego.

Autorius: Viktoras Denisenko

 

                      Jis atsimerkė. Buvo jau vėlyvas rytas. Visada mėgo ilgai pamiegoti. Be to, ir rašyti geriau sekdavosi naktį.  

 

                      -Šiandien šventė, - pasakė pats sau. Kartu pagalvojo, kad vargu ar apie ją kas nors prisimins.  

 

                      Galėtų visą dieną pragulėti lovoje, bet tai jau būtų apsileidimas. Pasilikti lovoje reikštų pasiduoti nevilčiai, todėl jis atsikėlė.  

 

                      -Dar turiu jėgų kovoti, - pasakė, - dar ne viskas prarasta.  

 

                      Pastaruoju metu įprato kalbėti su savimi. Taip kartais buvo lengviau mąstyti.  

 

                      Nuėjęs į virtuvę paruošė kiaušinienę. Valgė, žiūrėdamas pro langą. Galvojo apie tai, jog kalendoriuje jau pavasaris, o lauke vis dar šalta nesąmonė.  

 

                      „Na ir kada gi bus pagaliau šilta? – pagalvojo, - Gal po mėnesio? Gal vėliau? Pas mus žiema visada tęsiasi be galo. Ruduo ir žiema – pusė gyvenimo veltui“.

 

                      Pavalgęs pagalvojo, jog reikia pradėti dirbti. Sėdo prie kompiuterio, įjungė. Ilgai laukė, kol pasikraus. Kompiuteris buvo senas, bet tekstam rinkti naujesnio ir nereikėjo. Vis vien pagalvojo: „Kad būtų pinigų – nusipirkčiau naują“. Nuotaika subjuro – vargu ar greitai pavyks įgyvendinti šią svajonę. Ačiū Dievui, kad šitas agregatas dar kruta, o jei suges – ką tada daryti?  

 

                      Truputi nusiramino. Pabandė nuvyti šalin blogas mintis. Šventė gi…  

 

                      „Jo, - pagalvojo, - blogi laikai atėjo rašytojams“. Nors, tiesą sakant, kada jie buvo geri? Nesmagu būti bedarbiu, tiksliau – jaustis bedarbiu. Visai nesmagu, kai reikia išlaikyti būtą ir dar pačiam kaip nors nenusibaigti.  

 

                      „Nieko, - pagalvojo, - būna blogiau“.  

 

                     Neseniai laikraštyje skaitė šiurpią istoriją apie vieną poetą (kadaise net buvo jį matęs, šiek tiek pažinojo). Tas irgi negalėjo niekur pritapti. Pardavė būtą sostinėje ir išvažiavo į vieną mažą miestelį. Kurį laiką gyveno iš pinigų skirtumo – po būto pardavimo ir naujo būsto įsigijimo provincijoje kažkiek tai lėšų dar liko. Kurį laiką taip pagyveno, o vėliau mirė ar iš bado, ar nuo visų savu įsisenėjusių lygų, ar nuo visko kartu sudėjus. Aplinkiniai pasigedo jo tik po mėnesio…  

 

                      Prisiminęs šia istoriją pasijuto blogai. Ramino save, jog jo padėtis geresnė. Jis turėjo daug pažįstamų, draugų, kurie jam padėdavo. Pats irgi bandė verstis kaip įmanydamas - rašydavo straipsnius laikraščiams, kartais pavykdavo išspausdinti kokį apsakymą. Pinigai buvo nedideli, bet vis vien pinigai… Pavyzdžiui, vakar paskambino pažįstamas vieno leidinio redaktorius, užsakė straipsnį, bet į klausimą apie pastovų darbą niūriai atsakė:  

 

                      -Pats gi žinai, seni, neturime lėšų naujiems darbuotojams priimti. Gal kada nors, kai geresni laikai ateis…  

 

                      Iš tikrųjų, kito atsakymo jis ir nesitikėjo.  

 

                      Gerai, kad nors nepamiršta – kartas nuo karto straipsnį užsako. Gerai būtų šį straipsnį dabar ir parašyti, tačiau pristigo įkvėpimo. Jis tik sėdėjo ir su kančia žiūrėjo į baltą Word‘o puslapį kompiuterio ekrane.  

 

                      Pagaliau nusprendė, jog ta proga, kad šiandien šventė, galima ir pailsėti. Vis vien jautė, jog nieko gero dabar neparašys.  

 

                      Nuėjo į parduotuvę ir nusipirko butelį degtinės. Pagalvojo, kad gal kas nors vis gi prisimins apie šventę – paskambins, pasveikins, užeis į svečius. O gal kas nors į svečius pakvies? Beje, dar vienas būdas išgyventi – eiti į svečius. Galiausiai, kuo nors būtinai pavaišins.  

 

                      Namuose įsitaisė priešais televizorių. Žiūrėjo viską iš eilės. Spoksojo į ekraną, o pats galvojo apie savo padėtį, užsakytą straipsnį, pamiršta šventę ir t.t. Niekas neskambino, niekas jo neieškojo.  

 

                      Artėjant vakarui susimąstė, ar neatidarius butelio ir neprisigėrus? Galiausiai nuvijo šią mintį. Nenorėjo prisigerti vienut vienutėlis. Tai būtų tikrai nesmagu. Nusprendė palikti butelį geresnėms laikams. Pagaliau, greitai jau ir gimtadienis ateis, o dar nežinia, kaip tada bus su pinigais.  

 

                      Vakarą irgi praleido prie televizoriaus. Niekas taip ir nepaskambino.

 

                      -Negalima su laiku taip kiauliškai elgtis, - pagaliau papriekaištavo pats sau ir, išjungęs televizorių, apie vienuoliktą valandą vakaro nuėjo miegoti. Pagautas snaudulio jis dar galvojo apie tai, kad gal rytojus bus nors truputi sėkmingesnis. Pagaliau reikėjo parašyti tą užsakytą straipsnį ir užbaigti romaną, kuri rašė jau keletą metų. Savo antrąjį romaną. Pirmas pasisekimo neturėjo… Taip galvodamas ir užmigo.                              

 

                      Kalendoriuje vis dar buvo kovo trečioji – Tarptautinė rašytojų diena.    

Autorius: Viktoras Denisenko

 

 

                       Kažkokia tai nesąmonė… Absurdas!.. Bet ką jau čia, nuo karčios tiesos nepabėgsi. Dievas mato, kartais keisti dalykai dedasi pasaulyje. O gal Jis ir nemato. Nieko nemato…

  

                      Vieni pavadino tai revoliucija, kiti kažką kalbėjo apie sąmokslą. Sakyčiau, tai buvo paprasčiausias bukas perversmas, tiesa, su nepaprastomis pasekmėmis.

      

                     Galiausiai, gal taip ir turėjo nutikti. Protas, sumanumas, kūrybiškumas, intelektas – visa tai buvo paskelbta už įstatymo ribų. Naujieji pasaulio galingieji pakėlė jėgos, nepakantumo, standartiškumo vėliavas. Kiekvienas inteligentas ar intelektualas tapo valdžiai mirtinu priešu.

 

                      Jei jūs tik matytumėte pirmas dienas po perversmo… Kariuomenė vykdė areštus leidyklose, laikraščių ir žurnalų redakcijose, menų centruose. Buvo uždaryti muziejai ir galerijos.

  

                      Siaubingi ir dramatiški įvykiai universitetuose. Studentai ir dėstytojai keletą dienų priešinosi kariuomenei, užsibarikadavę aukštųjų mokyklų pastatuose, tačiau vargu ar jie turėjo šansą laimėti. Galiausiai, dauguma iš jų buvo išžudyti, o likusieji pateko į koncentracines stovyklas inteligentams ir intelektualams.

    

                      Mes laukėme pagalbos – kas iš JAV, o kas iš Dievo. Labiausiai laukiame, kad mus vis gi užstos tauta, bet kur jau ten… Visuomenė tyliai palaimino perversmą.

    

                     Rašytojų beveik neliko… Tie, kurie rašė pigią masinę literatūrą atskirti nuo visuomenės ir uždaryti į geto, kad galėtų ir toliau rašyti, nes žmonėms vis gi būtų nuobodu be muilo operų ir pigių detektyvų. Tik šie kūrėjai, iš esmės, ir teišliko. Kiti patalpinti į lagerius arba sunaikinti.

  

                      Tiksliųjų mokslų atstovus, išskyrus dalyvavusius pasipriešinime universitetuose, beveik neterorizavo. Tik kažkiek tai pagąsdino. Jei be literatūros gyventi galima, tai be elektros ir medicinos – sunkiai.

  

                      Visa tai buvo neseniai, nors jau nebeprisimenu, kiek laiko slapstausi. Esu literatūros kritikas. Per stebuklą spėjau tą dieną pabėgti iš menų žurnalo redakcijos, kur dirbau. Kol kas man sekėsi, bet sėkmė nebūna amžina…

  

                      Girdžiu balsą. Žodžiai skirti man:

  

                      -Ei, tu! Stot! Rankas aukštyn!

  

                      Karinis patrulis pastebėjo mane – nespėjau pasislėpti. Suprantu, kad tai galas. Bandyti bėgti beprasmiška – pašaus ir paliks gatvėje dvėsti…

 

                      Bandau padaryti kuo bukesnę veido išraišką, tačiau jų taip paprastai neapgausi. Vienas iš pareigūnų pakelia prie mano akių specialų aparatą, kuris momentaliai nustato mano intelekto lygį. Pagal tai jie ir rūšiuoja žmones.

 

                      Pareigūnai žiūri į mane priešiškai.

  

                      -Ar turi kokį dokumentą? – klausia.

  

                      Neigiamai purtau galvą. Neturiu jokio dokumento, o jei ir turėčiau, kas tai keistų?

  

                      Vienas iš pareigūnų tyliai rodo man į už jo stovintį furgoną. Jiems viskas aišku, kaip ir man. Žaidimas baigtas. Jėgos mane apleidžia, vos paeinu. Prie pat furgono dar spėju pagalvoti, kad gal vertėtų pamėginti pabėgti. Nušaus tai nušaus – vis vien nėra ko prarasti. Bet noras gyventi ir beprasmė viltis, kad gal dar išsigelbėsiu, pataria nekvailioti. Lendu į furgoną.

  

                      Viduje tamsu. Čia jau sėdi penki žmonės. Jie nekreipia į mane jokio dėmesio. Aš užimu laisvą vietą ant siauro suolo palei furgono bortą. Mašina pajuda – mus kažkur tai veža.

  

                      Vienas iš žmonių į nieką nesikreipdamas pasako:

  

                      -Girdėjau, kad jie dabar visus naikina…

  

                      Niekas jam neatsako.

  

                      Važiuojame tylėdami. Furgoną stipriai krato.

  

                      Vienas iš tų žmonių pasirodo man matytu. Ilgai bandau prisiminti, kas gi čia toks galėtų būti? Per savo gyvenimą su daug žmonių teko bendrauti… Staiga prisiminiau. Tai filosofijos dėstytojas, pas kurį kadaise studijavau universitete. Žinoma, jis paseno, bet esu tikras, jog neapsirikau.

  

                      Nors aplinkui visi tyli, bandau užmegzti su juo ryšį.

  

                      -Ar jūs manęs neprisimenate? – klausiu.

  

                      Jis pakelia akis. Ilgai ir įdėmiai žiūri į mane. Galiausiai atsako:

  

                      -Atleiskite, visai neprisimenu jūsų. Dabar galvoje tikra košė…

  

                      Nieko nuostabaus. Nebuvau itin geras studentas, o ir susitikom dabar ne pačioje geriausioje aplinkoje.

  

                      -Aš studijavau pas jus filosofija, - paaiškinu.

  

                      -Visai gali būti, - nesiginčija jis, - dar ne taip seniai dėsčiau universitete…

  

                     -Dabar filosofinių idėjų platinimas – nusikaltimas. Už tai sušaudo vietoje - nelaukiant teismo sprendimo, - įsiterpia į mūsų pokalbį žmogus, sėdintis kitame furgono gale.

  

                      -Taip… taip… – liūdnai į tai atsako mano buvęs dėstytojas ir vėl tyli, rodos visiškai pamiršęs apie mane. Suprantu, jog nėra jokios prasmės bandyti jį vėl užkalbinti. Mums visiems lieka vien tyla.

  

                      Važiuojame dar ilgai, bet galiausiai furgonas sustoja.

  

                      -Girdėjau, kad jie dabar visus naikina… – vos ne verkdamas kartoja vis tas pats balsas.

  

                      Atsidaro furgono durys ir pasigirsta įsakymas išlipti.

  

                      -Geriau jau mirti, negu gyventi be filosofijos, - staiga prabyla mano pažįstamas dėstytojas ir, ryžtingai atsistojęs, pirmas lenda lauk iš furgono. Mes žengiam paskui jį.

  

                      Mus apakina galingi prožektoriai. Girdime, kad furgonas nuvažiuoja. Esame pasimetę, nieko negalime suprasti. Pasigirsta šūviai ir dar spėju pagalvoti, jog po akimirkos atskleisiu pagrindinę visą žmoniją kamuojančią paslaptį – ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas?    

Autorius: Viktoras Denisenko

 

  

                      Esu keistas. Visi taip sako. Nesiginčiju su jais. Galiausiai, pasaulis irgi yra keistas…

 

                      Dirbu statybose. Tai vienintelė vieta, kur mane dar pakenčia. Tiesą sakant, gal dar galėčiau dirbti kiemsargiu. Manau, tai man taip pat patiktų, tačiau statybose pinigu daugiau – galiausiai aš tik keistas, o ne durnas.  

 

                      Jei nedirbčiau statybose – tai nepamatyčiau tų kaulų… Taip jau nutiko – pakėlė ekskavatorius gruntą, o ten – kaulai. Šiaip, nėra ko stebėtis. Vilnius ištisai ant kapinių stovi – visi tai žino. Na, gal ir ne visi, gal ir nežino.Galiausiai, žemė kantri, o žmonių atmintis trumpa.  

 

 

                      Žinoma, mūsų darbe visko būna. Sako, kad galima ir lobį rasti, bet dažniausiai atkasame nuo karo užsilikusius sprogmenis. Tokiu atveju tenka stabdyti visus darbus ir laukti išminuotojų. Bet tai sprogmenys, o čia – kaulai… Kurį laiką visi stovėjome prie duobės krašto ir žiūrėjome į juos. Po to statybų viršininkas nuėjo skambinti į policiją, kiti išsilakstė kas kur, o aš taip ir likau stovėti čia pat, prie duobės krašto. Galėjau sau tai leisti, nes esu keistas.  

 

                      Žiūrėjau į kaulus ir staiga pajutau, kad man reikia nusileisti arčiau jų. Truputi nustebau. Apsižiūrėjau aplinkui. Niekas nekreipė į mane dėmesio. Visi laukė, kada atvažiuos policija ir galima bus tęsti darbus, arba važiuoti namo.  

 

                      Atsargiai nusileidau į duobę. Niekas manęs nesustabdė. Priklupau šalia kaulų. Šiaip, bijau numirėlių, bet čia kitoks reikalas. Tai buvo tik kaulai - griaučiai, atsikratę kūniškumo žymės.  

 

                      Atsargiai paliečiau vieną kaulą, po to – kitą. Nieko nepajutau. Jau norėjau lįsti lauk iš duobės, kai staiga išgirdau… Net tiksliai nežinau, ką girdėjau. Tai buvo balsai, labai daug balsų. Žmonės… Kažkas tai… Kiekvienas pasakojo savo istoriją. Daug istorijų apie tą patį.  

 

                      Sėdėjau pritūpęs, bijojau pajudėti, Nežinojau, ar noriu klausytis tų balsų, ar ne, bet vis vien klausiausi.  

 

                      Balsai bylojo:  

 

                      -…iš pradžių ir nepatikėjau. Nenorėjau tikėti, kad prasidėjo karas. Negaliu pamiršti to siaubo, kurį pajutau išgirdęs šią naujieną. O po to – nieko. Pripratau. Fronte taip laikas eina – dieną ištvėrei ir gerai… Keletą metų taip – nuo bombardavimo iki bombardavimo, nuo puolimo iki puolimo. Jau patikėjau, kad išsigelbėsiu. Keletą metų ir nei vieno įbrėžimo. Visi sakė, kad po laimingą žvaigžde gimiau. Pats patikėjau ir staiga… Bomba kaip tik šalia nukrito…  

 

                      -…kulka. Lyg bitė įkando. Net nesupratau. Dar vieną žingsnį spėjau padaryti ir griuvau. Iš pradžių bandžiau šauktis pagalbos, bet niekas dėmesio nekreipė. Suprantama – mūšis aplinkui vyksta, kas čia tau padės… Ilgai gulėjau. Bandžiau pas savus nušliaužti, bet jėgos greit baigėsi. Prisimenu, kad kraujo daug netekau. Dar tikėjausi, kad mane ras, išgelbės, o kai akyse pradėjo temti, tai supratau, kad baigėsi mano dienos-dienelės. Pasimeldžiau, kaip mane vaikystėje senelė mokė ir sąmonę praradau, po to jau viskas nebeilgai truko…  

 

                      -…jaunas buvau. Labai jaunas. Bijojau mirties, bet labiau bijojau parodyti, kad jos bijau. O kai viskas atsitiko, tai nelabai ir baisu buvo. Ir neskaudėjo. Sprogimas buvo ir jo šviesa tokia balta-balta. Sprogimas tai visai šalia buvo. Man galvą nutraukė. Jinai dar dešimt metrų skrido. Įdomu buvo, kai visas pasaulis sukosi. Galva kaip kamuolys skrido. Taip… Mėgau kadaise futbolą luošti. Iki karo su draugais dažnai kieme kamuolį vaikėmės, o kai karas prasidėjo, tai viską teko pamiršti… Tai gi, galva mano, kaip futbolo kamuolys dešimt metrų skrido, o kai nukrito, tai akimis žemyn, tad nieko daugiau ir nemačiau…  

 

                      -…rinkome kūnus. Daug jų čia gulėjo. Čia pat iškasėm griovį. Dideli iškasėm. Ilgai su kastuvais prakaitavom. Na, o kai iškasėm pradėjome kūnus rinkti ir į tą griovį mesti. Apie kokias nors apeigas ir negalvojome. Smarvė tai kokia buvo! Kvėpuoti neįmanoma. Kūnų daug buvo ir visi jau irti pradėjo… Ir kaip aš to sprogmens nepastebėjau? Tiesiai ant jo užminiau, o jis ir sprogo. Mane į orą pakėlė. Juokingai, turbūt, iš šalies atrodė. O kai griuvau ant žemės, tai jau nebegyvas buvau. Paėmė mane ir su visais į ta griovį įstūmė.  

 

                      Daug buvo balsų. Labai daug. Buvau pašiurpęs, negalėjau pajudėti, taip ir tūpiau sustingęs, kol ne išgirdau vieną balsą garsesni už kitus – žodžiai atskriejo iš viršaus:  

 

                      -O kas čia dabar toks?!!  

 

                      Atsitokėjau. Po to išgirdau statybų viršininko balsą:  

 

                      -Turim čia tokį vieną keistą… – kita frazė jau buvo skirta man, - Algi, po perkūnais, lisk iš ten.  

 

                      Kažkaip tai išsikapsčiau iš duobės. Kojos manęs nesiklausė, kūną krėtė drebulis. Neįsivaizdavau, kiek išsėdėjau šalia kaulų.  

 

                      -Ar tau viskas tvarkoj? – paklausė statybų viršininkas, kai ėjau pro šalį.  

 

                      Nieko neatsakiau. Nežinojau, ką atsakyti…

 

 

Autorius: Arijus Rūkas

 

 

Katino Džaulio Energijos dėsnis 

 

 

Rimtai įsigilinti į „Energijos virsmo“ teoriją mane paskatino vienas baisiai keistas ir keistai baisus nutikimas mūsų nedidelio miestelio privačių namų kvartale. Tai įvyko berods 1999 -ųjų gruodžio 31-ąją.

 

   

Tą įsimintiną vakarą, privertusį mane susimąstyti apie Energijos galią, prasmę bei panaudojimo galimybes, mano šeimininkas -Tomas, taip taip tas pats kuris tada turėjo 7-os klasės BMW, o dabar turi ramentus ir vieną stiklinę akį (bet atrodo kaip tikra, nes pagaminta kažkokiu ypatingu būdu), kartu su manimi išgyveno neįtikėtiną Energijos virsmą. Tiesą pasakius, apie tai ir dabar dar kalba visas miestas. Kadangi Tomas ir aš visą tą nuotykį patyrėme savo kailiais, nerasite tvirtų argumentų, kodėl turėtumėte manimi netikėti.

 

  

Taigi pasakoju savo versiją kaip viskas buvo.

 

 

Tos įsimintinos dienos ryte pabudau baisiai alkanas. Surijęs naujausios, skystos, ką tik prekyboje pasirodžiusios katinų maisto „CiteCat Super enerdžik“ pakuotės turinį, mintyse padėkojau Tomui už sąžiningą ir nesavanaudišką rūpinimąsi manimi. Naujųjų metų proga Tomas man pripirko pusę šaldytuvo naujausių „CiteCat“ kompanijos delikatesų. Taigi, prisirijęs, sąžiningai atlikau gamtinius reikalus ir jau ruošiausi smagiai nusnausti dar šiltoje Tomo lovos pusėje.

 

 

Bet nepraėjus nė penkioms minutėms, pajutau milžinišką energijos antplūdį. Dar niekada gyvenime nesijaučiau toks stiprus ir energingas. Vartydamas akis bei kniaukdamas ėmiau trintis apie Tomo kojas norėdamas jam padėkoti. Paskui, kaip išprotėjęs puoliau prie lango, demonstruodamas kaip greitai aš bėgu, bet kadangi langas buvo uždarytas, apsisukęs puoliau atgal ir užlenkęs uodegą, laiptais nuskuodžiau į antrą aukštą. Po kelių sekundžių vėl buvau apačioje ir rodydamas savo neregėtą jėgą, ėmiau įnirtingai draskyti lauko duris. Pagalvojęs, kad ir katinams būna „tos dienos“, Tomas supratingai mane paglostė ir skaudančia širdimi išvyko į darbą, palikęs mane saugoti namų, bet kažkodėl užrakinęs visų kambarių duris.

 

 

Likęs vienas laiko veltui neleidau. Kadangi svetainę Tomas užrakino, negalėjau įsijungti televizoriaus. Ryšys su pasauliu buvo atkirstas, todėl nebeliko nieko kito kaip tik virtuvė, laiptinė ir sieninė drabužių spinta esanti koridoriuje.

 

 

Žinoma, slankiojančios prieškambario spintos durys buvo praviros, nes jau antra savaitė užsikirtęs viršutinis mechanizmo ratukas prašėsi būti pataisomas. Kai po sunkios darbo dienos, sėdėdami prie televizoriaus, kartu su Tomu domėdavomės globalinio atšilimo ar maisto trūkumo Afrikoje klausimais, Viktorija, Tomo žmona (kartais švelniai vadinama Lapute), būtinai apie jį primindavo. Ir ne pačiais gražiausias žodžiais. Tada Tomas, eidavo į kiemą parūkyti, o aš būdavau nusviedžiamas nuo jo minkštų ir šiltų kelių ir dar turėdavau išklausyti apie save visokių nebūtų dalykų.

 

 

Prisiminus tuos beviltiškai sugadintus vakarus, vis dažniau ir dažniau rūkantį gerąjį Tomą, man tiesiog užvirė kraujas.

 

 

Šokau į spintą ir pirmiausia į skutus sudraskiau šilkinę Viktorijos suknelę, kurią ji seniai ruošėsi „pristatyti“ naujametiniame „elito“ vakarėlyje. Po to dar apkramčiau porą aukštakulnių batų, profilaktiškai nudraskiau naujus prancūziškus tapetus, kiek pasiekiau, ir galiausiai nosimi prisiplojęs prie virtuvės lango, visą dieną kalenau dantimis stebėdamas alkanus žvirblius ir mąstydamas ar tik ne per mažai nuveikiau Tomo labui.

 

 

Kiaulystės dėsnis žinoma suveikė nepriekaištingai, - Viktorija, tą dieną, iš vietinio SPA centro grįžo gerokai anksčiau nei Tomas iš darbo, todėl nespėjau pirmas jam pasigirti.

 

 

Pamačiusi kas įvyko, „Laputė“ nespėjo net susinervinti. Ją ištiko sunkus isterijos priepuolis, todėl vietoj to, kad savo energijos perteklių būtų išeikvojusi mane pagauti ir bent jau pasmaugti, prieš tai, žinoma, nuplėšusi man ausis ir uodegą, ji puolė skambinti Tomui, kuris, baigęs darbą, visas patenkintas važiavo namo, galvodamas apie jo laukiantį nuostabų naujametinį vakarą su giliomis dekolte, ikrais ir tikru prancūzišku šampanu, kurį jis taip mėgo. Kelio iki namų buvo likę nedaug, todėl Tomas smagiai padidino greitį.

 

 

Manau, skaitytojui nebus sunku susivokti, kodėl, atsiliepęs į Viktorijos skambutį, Tomas ne tik kad neįsipaišė į posūkį šalia savo namų, bet dar sugebėjo švariai nukirsti elektros stulpą, kartu su visa elektros pastote, todėl suprantama, kodėl privačių namų rajone netikėtai tapo šventiškai tamsu. Laimei, prabangus BMW buvo apdraustas brangiausiu pasaulyje KASKOe draudimu, todėl kai jis nei iš šio nei iš to užsidegė, Tomas galėjo nesukti galvos dėl beveik pilno degalų bako.

 

 

Turbūt nevertą paminėti, kad aš, katinas Džaulis tą įsimintiną gruodžio 31-osios vakarą taip ir likau nepastebėtas. Visi aplinkui nepelnytai mane pamiršo, - o juk AŠ tą dieną buvau pats energingiausias padaras mūsų rajone, nes turėjau tiek energijos, kad lengvai sugebėjau įvaryti Viktorijai isteriją, nukirsti elektros stulpą, kažkaip padegti BMW, jau neminint tų mažareikšmių smulkmenų kaip susprogdinti automobilio degalų baką, priversti visus rajono gyventojus Naujuosius metus sutikti romantiškoje tamsoje, sukelti visuotinę paniką bei pakviesti chirurgų brigadą 8 valandas prakaituoti operacinėje .

 

 

Dabar manau, kad viso to priežastis buvo naujausias „CiteCat“ išradimas - „CiteCat Super enerdžik“ skystas energetinis ėdalas, skirtas tingiems, naminiams, vyriškos lyties katinams gerai atrodyti, jaustis sveikiems bei energingiems. Naujųjų metų proga, Tomas jo man pripirko ir labai nemažai.

 

 

Gerbiami skaitytojai. Nuoširdžiai linkėdamas, kad niekam niekada nenutiktų panaši istorija, įspėju Jus: maitindami katinus, šunis, papūgėles, žuvytes, o ypač žiurkes ir žiurkėnus (kurie kažkodėl baisiai mėgsta sukti „amžinąjį variklį“), visada prisiminkite mano, po to įvykio, atrastą Katino Džaulio energijos dėsnį (arba, kaip sako kažkokie pakvaišę fizikai - pirmąjį termodinamikos dėsnį), kuris yra vienas iš daugelio mano atrastų dėsnių, vėliau fizikų begėdiškai pasisavintų, smarkiai iškraipytų ir suprimityvintų.

 

 

Taigi Katino Džaulio energijos dėsnis teigia, kad energijos, patenkančios į formą, dydis yra lygus ištekančios iš formos energijos ir formoje esančios energijos pokyčio dydžių sumai. Kitaip tariant – Energija iš niekur neatsiranda, ir niekur neišnyksta, tik vienos rūšies energija virsta į kitos rūšies energiją.

 

 

p.s.

 

 

Dar turiu pridurti, kad jau gerokai po to migloto įvykio, Tomas, galutinai Viktorijos prispaustas, skaudančia širdimi norėjo parduoti MANE, savo katiną Džaulį, lyg tai eVST (o gal eRST), lyg tai ENDXe energijos atstovui, kuris nesiderėdamas už mane būtų paklojęs baisius pinigus. Paklaustas, kur mane dės, jis be užuolankų atsakė, kad įkiš į kažkokią slaptai sukurtą Turbo-E-TDI kamerą, kurioje, sočiai prišertas „CiteCat super enerdžik“, nepaliaujamai turėsiu bėgti ratu sukdamas kinietišką elektros generatorių. Mano pagaminta energija, naujuoju elektros tiltu, bus tiesiogiai tiekiama latviams ir lenkams, už kurią, mainais Lietuva gaus pigios latviškos akmens anglies ir dar pigesnės lenkiškos naftos bei gamtinių dujų. Visa tai brangiai pardavus beribėse Rusijos ir Baltarusijos rinkose, gautas pelnas bus investuojamas Rumunijoje plėsti eCento supermarketų tinklui ir žinoma vandens pramogų parkų, akrompolių bei kazino statybai.

 

 

Išgirdęs kokia „šviesi“ ir „pelninga“ perspektyva manęs laukia artimiausioje ateityje, nuoširdžiai giliai įkandau Tomui į ranką, dar, dėl viso pikto, perdrėskiau skruostą ir šokau pro duris lauk. Kad ir koks puikus buvo ligšiolinis mano Gyvenimas, jis tikrai nevertas vien šiltos lovos, televizoriaus ir „CiteCat super enerdžik“.

 

 

Gyvendamas kieme, o vėliau ir gatvėje aš atradau kur kas daugiau svarbesnių ir prasmingesnių dalykų, kurie aukštyn kojom (180º kampu pagal fizikus) apvertė ne tik mano pasaulėžiūrą, bet ir gyvenimo būdą.

 

 

Jei žadate skaityti toliau, tai prieš pradedant, rekomenduoju Jums žvilgterėti pro langą.

Autorius: Jonas Kiriliauskas

 

PROLOGAS

 

         Laikrodis ramiai skaičiuoja minutes, kurios jau artina naują dieną, bet aš dar nesugebėjau užmigti. Galvoje tokia minčių maišalynė, kad kartais atrodo, kad viskas kaip kokiam koviniam filme baigsis. Mano galva sprogs aptaškydama viską aplinkui kruvinom, pilnom minčių smegenimis. Bet gal paprasčiausiai tuoj išprotėsiu, praradęs realybės pojūtį, pasinersiu į amžinąjį čia ir dabar realybių realybę.  

 

         Neišprotėsiu galvoju, kur jau čia išprotėti, dabar taigi, nemadinga. Naujo amžiaus pradžia, nauji sumanymai, naujos mados, paskui kurias neįmanoma spėti bėgioti. Jos pasidarė kaip kompiuterinės technologijos, nespėji vieną programą įvaldyti, o jau įdiegiama kita, geresnė. Taip sakoma. Progresu tikim jau nuo renesanso laikų.  

 

         Minčių daugybė, knibžda galvoje, kaip kokie parazitai pas šiukšlyno gyventoją ir ėda be gailesčio, metodiškai, be užuojautos.  

 

         Bandai kokią sulaikyti, tarsi kokią gyvą būtybę, bet ji priešinasi pakiša šalutines ne svarbiausias, žodžiu viso to paaiškinimas vienas – nuovargis.  

 

         Nuovargis, velniškai didelis nuovargis, toks kokio neišmatuosi.  

 

         Nuovargis nuo kurio negali užmigti?  

 

         Geniali mintis paryčiais.  

 

         Negali užmigti iš nuovargio, esi taip išvargęs, kad atrodo tuoj kelsies ir eisi.  

 

         Kur?  

 

         Taip, kur man eiti, jeigu aš nežinau, kur aš esu dabar paryčiais, šiame beįsibėgėjančiame, naujame amžiuje.  

 

         Reikia pagalvoti apie poilsį.  

 

         Kelionių agentūros, tipo geras poilsis pasiūlys tuoj paskutinės minutės kelionę, kur nors toli, žodžiu pasiūs…  

 

         Bet eiti toli negali, nes pirmadienį reikės pateikti pasiūlymus, ką parodyti žiūrovams, kurie mus žiūri, ir juos nustebinti. Nustebinti ne todėl, kad jie mąstytų, o todėl, kad neperjungtų kanalo, kol suksis reklamos vaizdai po mūsų vaizdų ir per mūsų vaizdus.  

 

         Po pasiūlymų pateikimo bus galima ir pailsėti, arba lėkti velniop į kitą kanalą.  

 

         Aušta.  

 

         Pavasaris, taigi, kovas, dienos ilgyn, naktys trumpyn…  

 

         Aušta savaitgalis, apie kurį visai pamiršau.  

 

         Savaitgalis gi suplanuotas: vakarėlis pas Živilę, tema kas greičiau pakabins ką nors, po to sekmadienis lovoje, pirmadienį 9.00 aptarimas TV kavinukėje, patirties sklaida.  

 

         Ne, ne visa naktis bemiegė ir dar vakarėlis, ar ne per daug švenčių organizmui, nualintam nebuvusios žiemos ir visokių virusų?  

 

         Bet ko gero, miegojau aš visą naktį, tik sapnavau, kad nemiegu, o nubudau, kai sau pasakiau:  

 

         Tokia minčių maišalynė, kad kartais atrodo…  

 

         Šeštadienio rytas, kada nereikia keltis ir bėgti.  

 

         Keliuosi.  

 

         Labas, veidrodini pabaisa, o tavo šukuosena taigi kaip nukaršusio panko su gaidiška skiautere, akys paraudonavusios bei išsausėjusios nuo spoksojimo į vaizduoklį, monitorių ir kitokius ekranus. Tau reikia poilsio ir minčių.  

 

         Arbata, radijo žinios, sausainiai pusryčiams.  

 

         Pasaulyje jokių kataklizmų, o gal geriau kataklyzmų pasaulis mums nepastatė. Afganistane aukų skaičius abiejose pusėse siekia vidurkį, Irake tas pats. Palestiniečiai atrodo šventė šabą ir netrukdė to daryti žydams.  

 

         Lietuvoje nieko naujo, tik tiek, kad stabilizavosi benzino kainos ir dėl to ėmė kilti visos kitos, be jokių kartelinių susitarimų. Jei toliau taip kils, reikės eiti darbintis į statybas, laisvuoju mūrininku. Nes noriu gyventi kaip masonas. Dabar gi kaip masonai gyvena bankininkai, banditai, vadybininkai, statybininkai ir tolimųjų reisų vairuotojai, beje pastarieji dirba beveik už minimumą, bet gyvena kaip masonai. Dar gerai turėtų gyventi kelių policininkai, nes pabaudos ženkliai padidėja, vadinasi, … kas galėtų paneigti, kad…  

 

         Blogai su Šengeno erdvės išplėtimu muitininkams, dabar jiems jau galima nuimti bilinį prakeiksmą ir sakyti tik muitininkai, o ne kaip Šventam rašte sakoma: „muitininkai ir kiti nusidėjėliai“. Lenkų nusidėjėliai muitininkai ruošiasi streikui, čia matyt tie, kurie neseniai pradėjo dirbti, ir galvoja, kad jiems moka algą.  

 

         Bet ko aš čia taip puoliau skaičiuoti svetimus pinigus. Laikas eina, o aš dar čia.  

 

         Kur?  

 

         Kur dingti šeštadienio, ankstyvą rytą, kai pabudus ima šaukti devyniais balsais ar obalsiais gamta?  

 

         Važiuoti į gamtą, kuo toliau nuo vakarėlių civilizacijos, kuo toliau nuo nekropolio, nuo pagundų, reikia ropoti atbulom į gamtą, bet kad greičiau ištrūkus saugiu atstumu, reikia važiuoti.

 

         Išropoju.