Autorė: Rasa Kuodytė - Kazielienė

 

Tau,

  

Kai eisi mišku ir išgirsi naktį tik tylą, neišsigąsk dar liko atvira knyga,

nesudeginta prie laužo ji maldauja

„Pažvelki į mane gyliau

    

Pažvelk.“

  Kai nuslinks užmarštin viskas, kas buvo tikra ir netikra,

 

Pasakyki,

 

„-Viena tiesa. Ir šią naktį pagaliau ji mano.“

 

Kai atplėšęs voką nusivilsi radęs popieriuje

Ženklą, perspėjimą:

 

„-Prie nieko neprisiriški,

Nebūk šuva“.

 

Žinai, kad

Laisvu žmogumi gimei

Bet ar juo liksi…

 

Pažvelk.

Gyliau.

Gyliau.

 

Ne į kitus?!

 

Į save!

Dar gyliau!

Dar truputį!

  

Viską manai žinai,

O aš manau,

Kad ne

 

Žinojimas apgauna

Apsimesk

Kvaileliu

Vaiku

Taip tyra

 

Gyvenki laisvas

ČIA IR DABAR.

             

                                                  Visada Tavo ir su Tavimi

Rasa Kuodytė-Kazielienė

Autorė: Rasa Kuodytė - Kazielienė

 

 

Mobilaus skambutis. Carmen.

 

-Klausau.

 

-Brangioji, šiandien grįšiu vėliau. Netyčia iššoko neatidėliotinų reikalų. Nepyk. Myliu Tave.

 

-Gerai. Iki, mielasis.

 

Ryšį užbaigiau aš.

 

***

 

Tu sakei, kad galima nebežaisti kortomis. Palinkai ties mano veidu, šypsnyje atsispindėjo juodas šešėlis. Žinau-Tu vėl tikėjaisi laimėti laiko. Nemokėjai pralaimėti. Židinio šviesoje stebėjau virpančias Tavo rankas. Ar nuo padauginto viskio, ar iš pykčio? Nežinau. Liekni suspausti pirštai dubo į kartoninę kortą. Įlinkusi korta verkė oro. Tu šypsojaisi. Švelnūs saldaus berniuko bruožai dingo. Tu žybčiojančias žydras akis nukreipei į mano krūtinę. Spindėdamas laime įžūliai griebeisi jos. Metei kortas šalin.

 

Tu buvai tuščia dėmė mano gyvenime. Net įėjus į vidų, nejaučiau Tavo artumo, buvimo. Tu gyvenai kitiems. Aukojai ilgas valandas politinėms temoms. O man?.. Man liko tenkintis nakties seksu, kai akys limpa iš nuovargio po dienos darbų. Tu girtas. Kada buvai negirtas? Nežinau. Kada buvai nepalinkęs priešais kompiuterį? Nežinau. Nekalbantis mobiliu? Neskubantis? Nežinau. Nežinau. Retkarčiais kaip šešėlis prisėsdavai valgomajame pusryčių. Akys nudelbtos į laikraštį. Be perskaitytų naujienų nežengdavai nei žingsnio iš namų. Tu net nepažvelgdavai į mane, kai klausdavau ryte, įlindusi į naujus apdarus, ar gerai atrodau. „Puikiai“-atsakydavai smagiai nusišypsodamas sporto ar politinių aktualijų rubrikai.

 

Tu buvai nuolat užimtas kažkuo kitu, tik ne manimi. Aš net nesistengiau Tavęs surišti. Nešaukiau. Nereikalavau. Tu džiaugeisi laimingu santuokiniu gyvenimu, idealia žmona. Aš ir nesistengiau gyventi kitaip. Kaip ir Tu gyvenau sau. Dažnai neturėjom laiko viens kitam. Tau nerūpėjo mano veikla, o man-Tavo. Skyrė mus tik dvidešimties centimetrų tarpas šalia viens kito miegamajame. Miegojom septintus metus kartu. Vaikų neturėjom. Iš karto nenorėjau aš, o dabar Tau jų nebereikėjo. Mūsų gyvenimas plyšavo visa gerkle pagražintuose laikraščių puslapiuose. Didžiavaisi savais pasiekimais. Komandiruotės nesiliaudavo. Pajutus svetimo kūno kvapą ant Tavojo, jau nebeverkiau. Tu-jaunas perspektyvus politikas. Aš-mokslo darbuotoja. Aš keliu mokslo hipotezes. Tu bandai politizuoti net ir namų aplinką. Ji svetimai atsiduoda istorija-surišti kalnai rankraščių, knygos sudėliotos netvarkingomis eilėmis, kurių Tu net nespėjai skaityti. Pastaruoju metu Tau nelieka laiko-susiradai geriausią draugą-nešiojamą personalinį kompiuterį. Sėdėdama prie straipsnio žvelgdavau į Tavo tamsoje juoduojantį siluetą. Apšviestame Tavo veide švietė šypsena, protarpiais ranka paslenki plaukus, papureni juos, pasimuistai kėdėje ir vėl kabiniesi į klavišus. Tu lyg vieniša figūra stovi ant gyvenimo lentos. Dairaisi pagalbos? Ne, Tu to niekad nesakai! Dairaisi, kaip realizuoti save, savus ketinimus! Karalius be karalienės šachmatų lentoje silpnas…

 

Žinau-Tu myli mane, bet varginanti kelionė gyvenimu kartu ir tuo pačiu atskirai. Mes negalim būti šeima. Kažkuriam reikia pabusti iš pakvaišusio globalizuoto sapno.

 

Vartydama Tavo darbo knygą suradau datas, kada mylėtis su manimi. Gerai, kad nors nustatytas tik pradžios laikas…

 

Dabar Tu manyje, o aš jaučiu, kad nieko nejaučiu. Tuščia. Kiek gali trukti lygiosios? Akimirką?

 

Kam dar tampytis mane paskui save ištisus septynerius metus? Užimu bereikalingai daug vietos, klausimai ne vietoj ir ne laiku, trukdau Tavo brangų laiką. Juk Tu turi tiek daug darbų…

 

Užmiegu. Neišgirdusi labanakt. Tu krioki šalia. Nakties ūkanose dingsta paskutinė viltis sušilti.

 

***

 

Mobilaus skambutis. Carmen.

 

-Klausau.

 

-Brangioji, nepyk už vakar vakarą! Myliu Tave!

 

-Nieko. Iki.

 

Ryšį užbaigiau aš.

 

***

 

Išmokau kalbėti trumpai. Rašyt trumpai. Keliant mokslo hipotezes reikalaujama tikslumo, ir universiteto sienos vėsiai kvatoja iš mūsų pokalbių. Jie standartiniai, atitinkantys proeuropietišką, amerikietišką stilių. Meilę dažniau įvardiji mobiliuoju. Tikriausiai vaidini politikų ar kitų protingų, išsilavinusių žmonių kompanijai, koks esi pasiutiškai laimingas. Povas-tai paukštis su didele margaspalvių plunksnų uodega ir su menkai išsivysčiusiomis smegenimis. Intelekto Tau netruko. Tu-politikas. Mano tėvai džiaugėsi, kad turiu tokį gerą vyrą. Na, gal tiksliau skambėtų-žymų vyrą. Aš šalia Tavęs buvau tik pilkas šešėlis. Pirma, aš buvau Tavo žmona, o tik po to sekė „dr.“. Aktorystės meno nemoku. Buvau atžagari. Niekad neprieštaravau, bet ir su niekuo nesutikdavau. Viską pasižymėdavau dienoraštyje. Gal, kad neužkristų atminty nei viena skausmo detalė?

 

Po pietų susikroviau lagaminus. Šiaip jau kelintą kartą bandau drastiškai į juos sukišti septynerių metų liekanas. Būdama silpna patrypsiu ties finišo ruožu ir paverkusi graudžiai viską išpakuoju. Tai vadinasi kapituliavimu arba pralaimėjimu! Mane prie Tavęs laikė meilė, perėjusi į gailestį, rūpestį. Stebėjau Tave. Vertinau. Buvau Tavo moteris. Sako-dėl moterų vyrai pakyla arba žlunga. Net nežinau, ar Tu žlugai, ar pakylai? Gal aš taip pat tuščia dėmė Tavo pasaulyje, štampas, primenantis susirišimą? Bet ar tai prisirišimas?

 

***

 

Mobilaus skambutis. Carmen.

 

-Klausau.

 

-Mieloji, labai atsiprašau, bet turiu lėkti į Romą penkioms dienoms. Labai Tave myliu!Labai Tavęs pasiilgsiu!

 

-…

 

-Girdi mane?

 

-Taip, nieko. Iki, mielasis.

 

Ryšį užbaigiu aš.

 

***

 

Įpratau būti viena. Net manau, kad vienatvė labai teigiamai tonizuoja negatyvius jausmus, kuriuos užplikinu ant popieriaus lapų savomis eilėmis. Kiek jau daug išdeginau skausmo, bet jis vis veržia krūtinę!

 

„Aš (t.y. aš) laimingiausia moteris“…-kartoja odiniame fotelyje prie židinio įkritusi mano draugė. Jos akys, apibrėžtos juodu pieštuku, pateptos juodais šešėliais, žvakių šviesoje priminė ratilus. Ji šypsojosi. Gal ir ją pamylėjo jau mano vyras? Nusišypsojau mintyse sau. Tampu paranojike. Kiek kartų Tu tą minėjai? Mažiau nei 50 ar 100 nebus. Tu sugebėjai įkišti man į mintis tai, kad visuomet matau ne taip, kaip iš tikro yra. Nebuvau daltonike, o Tu nebuvai teisuolis.

 

Mano draugės dažnai pasikeisdavo prie Tavo akių. Jos Tavęs laukdavo. Aš pasakydavau, kad Tu grįši po dviejų valandų. Jos sėdėdavo, kaip ir šio vakaro viešnia, gerdavo kavą, vyną ir vis žvilgčiodavo į laikrodį. Jos buvo mano draugės, o sėdėjo mano bute, kalbėjo su manimi, laukdamos Tavęs-žymaus politiko. Mano vyro! Kaip pradžiugindavai mūsų mirusiųjų sielų šventovę savo aktyvumu! Lyg fejerverkas stebinai savo spinduliuojančia energija mane. Visi manė, kokia aš laiminga! Stebėdavau kasdien spektaklį pirmoje eilėje. Įgriso tas pats Tavo vaidmuo. Su manimi Tu buvai nelaimingas arba aš nemokėjau suteikti laimės. Tu bėgdavai nuo manęs. Stebėdavau Tavo palinkusį tamsų siluetą prie kompiuterio…

 

***

 

Mobilaus skambutis. Carmen.

 

-…

 

-…

 

-…

 

Nekeliu.

 

***

 

Aš išvykau palikusi Tau neribotą erdvę Tavo nesibaigiančiam veiklumui. Skambutis varginančiai skambėjo kas penkias minutes.

 

Tu nemokėjai pralaimėti, o aš troškau laimės.

 

Skrisdama į Šiaurę gniaužiau viltį lyg kozirį rankoje susirasti savo gyvenimą. Kažkur jį beeidama paskui Tave pamečiau…

 

***

 

Mobilaus skambutis. Carmen.

 

-Klausau.

 

-Brangioji, kur Tu?

 

-Šiaurėje.

 

-Kada grįši, mažute? Aš Tavęs pasiilgau.

 

-Niekada.

 

Ryšį užbaigiau aš.

 

***

 

Išmetu rėkiantį mobilų į jūrą, plaukdama link Švedijos krantų. Paskutinis mus siejantis ryšys nugrimzdo į tamsų dugną. Mintyse skamba-„Palangos jūroj nuskendo mano meilė…“.

Autorė: Rasa Kuodytė - Kazielienė

 

  

Tu prašei Tavęs nepalikti. Lyg daikto panaudoto neišmesti į šiukšlių dėžę. Buvai mano gyvenimas, kuriuo nusivyliau. Sulankstyti balti marškiniai, išplautos sudilusios kojinės. Tavo nuotrauka rankų neišlaikyta voliojosi ant dėmėto kilimo. Ji verkė pakelti. Aš užsispyrusiai vengiau prisilietimo prie Tavų rankų, Tavo nuotraukos. Mano butas, kuriame praleidome kartu penkerius metus, tapo svetimas. Kiekviename colyje tūnojai Tu, kurį šiandien stengiuosi išgrūsti iš savo erdvės. Užėmei pernelyg daug vietos. Tu buvai karalius. Net mano šuo, ginantis mane nuo priešų, pakluso Tau. Tu buvai šviesių plaukų pigus blondinas. Akinių rėmeliuose spindėjo visuomet apkvaišusios geidulingos žydros akis. Šiaip aš tiktai vadinau jas žydromis, jos buvo tiesiog mėlynos. Nekenčiu žodžio „žydras“. Nesu homofobė, bet gyvenant penkis metus sukurtoje žydrojo melo žydroje karalystėje… Tu buvai žydrojo pogrindžio žvaigždė. Akinamai spinduliuojančios žydros kelnaitės, viliojantis raumeningas išpuoselėtas kūnas, apšviestas žydrų diskotekos šviesų. Sėdmenų gundantys judesiai - į priekį, atgal, pirmyn - atgal, gera, oi, gera… Tą vakarą žiopčiojau lyg žydrai raudona žuvis išmesta ant kranto. Į žydrąjį laikrodį žvilgtelėjusi žinojau - man liko gyventi 5 minutės. Tiek truko Tavo viliojantis žydras šokis žydrajame klube ant žydros scenos. Buvai pasakiškai žavus žydras vaikinas be akinių, be žydro kostiumo, be šeimyninių žydrai baltų kelnaičių. Tavo sėdmenys apnuoginti. Žydra virvutė skiria dvi puses. Kiek kartų jie smaginosi virš manęs. Kiek kartų aikčiodama kandžiojau Tavo raumeningą kūną.. Nežinojau, kad Tavomis gyslomis teka žydras kraujas… Fui, taip Tu buvai žydrų žydriausias karalius. Kam tau reikėjo purpurinės karaliaus skraistės, tu buvai vidumi, išore ir viskuo žydras. Mano miegamajame, kuriuo dalijausi su Tavimi, viskas buvo žydra. Automobilis, prieškambario sienos, virtuvėje blizgantis šaldytuvas. Tu buvai mano penkerius metus…Mano žydras žudikas. Nužudei mane. Toleravau viską, tik melo negalėjau pakęsti. Spalvų melo. Nebuvau daltonikė, o Tu vis melavai ir melavai. Tą vakarą Tau visi plojo, Tu šypsojaisi, kolei nesutikai manojo žvilgsnio. Tu mane taip pat išvadinai melage. Šalia manęs stovėjo draugė. Tu mane apkaltinai savo kalte…

 

 

 

Toks žydras pasaulis. Kaip jūra, platus vandenynas, žydras dangus…

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorė: Rasa Kuodytė - Kazielienė

  

Sakyti, kad išplovus marškinius, jie tapo švaresni, nėra tikslu. Jie tiesiog nubluko. Neliko ryškių raudonų raidžių juodame fone. Susiliejo užrašas „Kiss me“. Vertimas – „Bučiuok mane“. Primena jaunystės šėlsmo akimirką. Kai pirkdami bandelę, juokais sumanėme įsigyti kažką mus jungiančio. Tavo užrašas buvo „I love…“. Vertimas – „Aš myliu…“. Iš meniškos sielos negalėjai išplėšti prirašančio pavadėlio, žodžio „You“. Vertimas – „Tave“. Gal Tu tada jau užuodei pabaigos kvapą, sklindantį penkerių metų atstumu? O gal tiesiog jungties negalima sukurti jokiais žodžiais. Kiti … Tylėdami myli ir septyniasdešimtus metus eina susikibę, kalbėdami… Taip, būtent, kalbėdami. Negarsiai, tolygiai, nešaukdami, ramiai. Dievinu, kad ir žodžių jiems nebereikia daug. Jie viens kitą jaučia. Raukšlėti veidai, sukrypę kūnai, lėti judesiai, maudžiantis sąnarių skausmas, bedantė ar protezų puošiama švelni šypsena. Tokia rami šypsena. Ne isteriška. Ne plečianti veido raumenis.

 

Senatvė… Ar žinot, kas juose neišblukę? Akys. Jos spindi, kalba už juos jausmų kalba. Jiems nieko neskauda. O jei skauda… Senelis numodamas ranka tardavo: „Na ką Tu, mano pačiutei skausmas didesnis, ką čia man skųstis…“ Laikau rankoje vaikystės nuotraukas. Jos blanksta nuo laiko tėkmės. Tik mintyse liko atminimai. Tokie ryškūs, ryškūs. Įsivaizduokite. Ankstų vasaros sekmadienio rytą einančius du išsidabinusius senučiukus į bažnyčią smelėtu kaimo vieškeliu, kuris veda tik pirmyn, į tikslą. Senelė sakė, kad žmogaus gyvenime turi būti vienas ir pagrindinis tikslas – spėti padėkoti Dievui už gražų gyvenimą…

 

Mes su Tavimi bandėm kurti holivudišką laimę, gyvendami ne Holivude. Mes skubėdami keitėme kaukes, įvaizdžius, kad patiktumėme kitiems. Dvasios ramybę palikome ateičiai. Praėjus penkeriems draugystės – kovos metams, jos neberadom.

 

Aš išėjau pirmoji.

 

Kambaryje nuvyto gėlės, dirbtinis kvėpavimo aparatas atsijungė… Mes tylėjom dviese, kalbėdami apie kitus, darbus, kuriuos pulsime atlikinėti kitą darbo savaitę. Ruošėmės ir puošėmės einant į draugiškus vakarėlius. Teminiai vakarai mus žavėjo… Draugai ištrynė mūsų santykiuose mus. Mes ištirpome. Buvome dvi tuščios taurės, laukiančios kada ateis šventė ir kas nors įpils į jas raudono saldaus ar pusiau saldaus, ar sauso vyno. Prisipildę dirbtinu pilnumu, jį dalijom kitiems. Turėjom anksčiau ar vėliau sudužti. Kuris pirmas skils? Kuris? Tu ar aš?

 

Aš neskilau.

 

Panorau tapti vynu. Siekiau tobulėti. Ne dėl kitų. Dėl savęs. Geidžiau su metais įgauti didesnę vertę, aštresnį skonį, malonesnį kvapą, būti atgaiva kitų sielai, neaukojant savosios dvasinės ramybės. Būti nesibaigiančiu raudonu saldžiu vynu sau ir kitiems. Pradėjau skaityti sau, dirbti sau ir kitiems. Artėjau prie žmonių. Kuo aš arčiau jų, tuo toliau nuo Tavęs. Tavo tuštybės skambesys tolo ir tolo. Man stigo gaivaus laisvės oro. Savo oro, kurio įkvėpusi neuždūsčiau. Tavo vaizdas bluko. Tolome. Kai grįždavai girtas, stengiausi atsiriboti plienine tylos vienatve. Mes nesipykome. Tu nekentei šilumos, kurią skleidžiau kitiems. Jos Tavyje nebuvo.

 

Aš nelindau į Tavo vidų.

 

Nebuvo nieko ten. Na, gal liko lozungai devyniolikto ir dvidešimto amžiaus revoliucijų. Dūsau ir išlėkiau oro. Palikau Tave. Palikau po Tavojo noro sudaužyti ir įskelti mane. Vieną vakarą vakarėlyje šokant. Tu girtas. Vertimas – „Tikrai girtas. Tu alkoholikas. Aš penkerius metus maniau, kad taurės neprasigeria.“ Šokant paglosčiau Tavo švelnius šviesius plaukus ir pasakiau, kad Tavęs nepamiršiu. Tu … Tu paleidai kumščius į mane. Vertimas – „ Jis buvo girtas. Kumščiai neskaudūs, bet mirtini.“ Pabėrei priekaištus, kad nekovoju, kad pralaimėjau, kad esu niekas. Vertimas – „Tu viską pasakei apie save. Tu kovoji. Tu pralaimėjai. Tu esi niekas.“ Aš šypsojausi. Po to miriau ir vėl atgimiau. Dabar juokiuosi. Tada pasakiau ir dabar sakau: „Lai aš būsiu niekas, o Tu viskas.“ Vertimas – „Man jokio skirtumo, kuris viskas, o kuris niekas.“

 

Aš gurkšnoju karštą raudoną vyną.

 

Prie židinio. Židinio naujai įrengto, uždegto, neblėstančio, pakurstomo, kviečiančio eiti ir sušilti. Penkerius metus bandžiau lenktyniauti, pasiekti Tavo ranką, susitikti akis. Pasiekusi kumščiuojančią ranką, neįstengiu sulaikyti slystančios ir dūžtančios į šipulius skausmingos idealistiškos meilės…

 

Tai tik liuzija…

 

Jos ir nebuvo…

 

Buvo tik bandymas sujungti du to paties ženklo elektros polius. Jie nesijungė. Mes bandėm būti nuolat atskirai, kad įsimagnėtintumėme skirtinga elektros srove. Mes kūrėme hoviludišką laimę ne holivude…

 

Prisimenu senelių nuotrauką…

 

Jie tik akimis kalbėjo apie meilę… Tik akimis ir veiksmais. Jie viens kito neskriaudė, neapiplėšinėjo vienas kito sielos, neatidėdavo dvasinės ramybės, o stengdavausi bet kokioje kaitroje ar vėtroje, šilumoje ar šaltyje, laimėje ar skausme, sveikatoje ar ligoje, turte ar skurde išlaikyti ją savo delnuose. Net sunkumų metu neleido sau šaukti. Jie kalbėjo, gyveno, mylėjo. Jie neskaldė kitų. Gal todėl ir patys neįskilę keliavo savojo židinio link?.. Neišblunkančios meilės akimis…

   p. s. gražaus sapno pabaiga ir gražaus gyvenimo pradžia.

Autorius: Svoloč

  

     

       

Miško takelyje prieš saulutę šildosi žaltys. Kamera turėtų pirmiausiai parodyti žydrą padangę, po to saulę, kiek tai įmanoma, kad nepakenktų objektyvui. Būtų gerai, jei tuo metu praskristų koks paukštelis, tada būtų galima jį palydėti . Tikėkimės, kad jis nusileis kur nors į krūmus, tada galima būtų apžvelgti visą gamtovaizdį, tik šiukšlių reikėtų nefiksuoti, būtų geriausia prieš filmavimą kažkaip jas paslėpti: gal parauti žolių arba šakų ir jomis visa tai uždengti. Jeigu vis tik būtų statoma teatre, galima neįtraukti į rekvizitą šiukšlių.

Žaltys. Oi tu, žalty,

 

 

            Oi tu, gyvuly…

 

 

Gražiai. Gyvulys – tai skamba išdidžiai. Bet gyvulys netinka. Aš gi tas, eee… šliužas.  Fui, kaip šlykštu, nekenčiu šliužų.

 

 

Oi tu žalty,

 

 

Oi tu, šliuže…

 

 

Šlykščiai, šlykščiai. Šlykščiau nebūna. Geriau gyvulys, gyvulys geriau skamba. Ir kodėl aš gimiau ne gyvuliu? Tai nesiseka. Arba gaidys. Gaidys irgi būtų gerai:

 

 

Oi tu, žalty,

 

 

Oi tu, gaidy…

 

 

Gaidys, gaidys… gaidys irgi ne gyvulys, ir jam nepasisekė. Gaidys kas? Gaidys yra… a, paukštis. Je, paukštis gerai. …Kaip tą šliužą pakeisti? Gal padaras? Arba sutvėrimas. Jo, sutvėrimas visai nieko ir neprasilenkia su tiesa. Taigi, būsiu sutvėrimas.

 

 

Oi tu, žalty,

 

 

Oi tu, sutvėrime…

 

 

Ne, nėra rimo. Sunku su poezija. Tikras vargas. Geriau proza, bet neturiu popieriaus, tiek daug prozinio teksto neprisiminsiu. Ir kaip tyčia šiukšlių nesimato. Negi kas nors surinko? Labai keista.

 

(Per visą žalčio monologą nebūtina rodyti jo šlykštų snukį. Ar veidą? Na, žodžiu, fizionomiją. Kamera gali vėl laisvai paklajoti tarkim paskui drugelį – nuo vieno žiedelio, prie kito. Nuo vieno prie kito. Oi, operatorius pargriuvo bešokinėdamas, bet kamerą išsaugojo, visa laimė, galima filmuoti toliau jau ramesniu tempu iš viršaus į apačią, nuo dangaus ligi žemės, ligi šaknų ir vėl atgal į viršų, ligi debesų. Po to į šalis. Ir taip toliau.)

 

 

Pala, o jeigu taip:

 

 

Žalty, oi tu,

 

 

Sutvėrime, oi tu tu…

 

 

Oi tu tu. Čia geras, čia gerai, kaip tik tai ko reikia – ir rimas, ir ritmas, ir mintis. Aha, kas toliau?

 

 

Šlovė tau per amžius…

 

 

Ne, geriau:

 

 

Šlovingas būk amžinai.

 

 

Arba gal:

 

 

Pašlovintas būk

 

 

Ir nepražūk.

 

 

Ne, kažkaip banalu. Banalu.

 

 

Šlovė tau amžina…

 

 

Hm…

 

 

Neišblės niekada.

 

 

Na, iš bėdos pirmas posmelis galėtų toks būti:

 

Žalty, oi tu,

 

 

Sutvėrime, oi tu tu.

 

 

Šlovė tau amžina,

 

 

Neišblės niekada.

 

Bet reikia dar tobulinti. Reikia. Oi, gana, užteks, smegenis paskaudo. Smegenų daug, o galva mažytė, dėl to greitai paskausta.

 

 

Saulutė taip maloniai kaitina. Atsigerti gerai būtų, bet toli eiti. Nors kita vertus, reikės. Gali mergos ateiti prie ežero maudytis, būtų įdomu pažiūrėti.

 

Staiga vaizdas keičiasi, naktis, miesto parkas. Naktinio miesto garsai atsklinda iki parko aikštelės, kurioje guli nuogas vaikinas. Miega. Prie jo lėtai privažiuoja policijos mašina, žibintai apšviečia nuogą kūną. Iš mašinos išlipa dviese. Prieina prie vaikino.

 

I policininkas. Ei, tu gyvas?

 

 

II policininkas. Juk matai, kad kvėpuoja. Turbūt girtas.

 

Vaikinas staiga atsisėda, nustebęs žiūri į policininkus, markstosi ir ranka dangsto akis nuo prožektorių šviesos.

 

I policininkas. Bet alkoholio kvapo nėra.

 

 

II policininkas. Tai klijų prisiuostęs. Vežam į skyrių.

 

 

I policininkas. Kelkis, eime. Kur tavo rūbai?

 

 

Vaikinas. Nežinau.

 

 

I policininkas. Tu su rūbais atėjai?

 

 

Vaikinas. Ne… nežinau.

 

 

II policininkas. Aišku, narkomanas, matai, kad nesusigaudo kas kur. Vežam, ten išsiaiškinsim.

 

Sodina į galinę sėdynę ir nuvažiuoja.
Policijos skyriaus patalpa.
Tie patys policininkai ir vaikinas.

 

Turėtų skambėti kokia nors rami, vos vos girdima pastoralinė muzika. Čiurlionis čia netiktų.

 

Kiek pasižvalgius po medžių šakas, galima būtų kamerą nukreipti į miško takelį ir palengva pasiekti žaltį. Muzika visai nutyla. Visas dėmesys žalčiui.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Svoloč

 

 

Veikėjai: Hektoras – vagis, žmogžudys

               Monika – moteris, iš pradžių mergina

               Arčis – jos vyras, policininkas

               Feliksas – teologijos studentas

               Senė -  senyva moteris

               Senis – jos vyras

               Teodoras – jaunas vaikinukas

 

 

 

 

 

 

Veiksmas vyksta gyvenamo namo laiptinėje ir lifte.

 

 

 

 

 

 

 

Senis. To lifto amžinai nesulauksi, piemenys važinėjasi aukštyn žemyn, rūko ir geria lifte, o senas žmogus paliktas likimo valiai. Niekas mūsų negina. Nėra kas sutvarko tuos pienburnius.

 

 

 

 

 

 

Senė. Na didelio čia daikto, juk niekur neskubam.

 

 

 

 

 

 

Senis. O kūčios?

 

 

 

 

 

 

Senė. Tai dar tik keturios. Iki vakaro spėsim.

 

 

 

 

 

 

Senis. Tu gal ir spėsi, o aš jaučiu, kad jau nespėsiu.

 

 

 

 

 

 

Senė. Matai, važiuoja į viršų, kažką paims ir leisis žemyn.

 

 

 

 

 

 

Senis. Kur tau leisis, pastovėjo aštuntam ir vėl kyla į dangų.

 

 

 

 

 

 

Senė. Į dangų be tavęs nepakils, nusiramink.

 

 

 

 

 

 

Senis. Prikarksėsi tu čia nelaimę. Geriau būčiau pėsčias leidęsis.

 

 

 

 

 

 

Senė. Tai ir reikėjo, ko niurzgi?

 

 

 

 

 

 

Senis. Kad vis tikiesi tuoj, tuoj atvažiuos. O kai nelauki, tai tik nueik vieną laiptų aikštelę ir liftas jau pas tave sustojo. Puoli bėgti atgal, o durys prieš pat nosį užsidaro, liftas nuvažiuoja ir tada jau kursuoja aukštyn žemyn kokią valandą. Gali išprotėti. Taip jau ne kartą man buvo. Tada galvoji, gal geriau jo visai nebūtų, juk gyvename tik trečiame aukšte. Kam mums tas liftas? Bet kad jau moki pinigus, tai nori ir naudotis. Prakeikimas. Ir kas juos sugalvojo?

 

 

 

 

 

 

Senė. Gal reikėjo prie kito eiti?

 

 

 

 

 

 

Senis. Tik nueik, tai anas pradės migruoti, o šitas sustos, kaip įkaltas. Išbandytas variantas. Geriau jie abu susprogtų, parazitai.

 

 

 

 

 

 

Senė. Liftai? Liftai parazitai?

 

 

 

 

 

 

Senis. O kas daugiau? Negi aš?

 

 

 

 

 

 

Senė. Va, jau leidžiasi.

 

 

 

 

 

 

Senis. Tik neaišku, ar prie mūsų sustos.

 

 

 

 

 

 

Senė. Sustos, sustos, aš laikau nuspaudusi mygtuką, net pirštas pabalo.

 

 

 

 

Liftas sustoja. Atsidaro durys.Lifte Arčis, Monika ir Feliksas.

 

 

 

 

 

Arčis. Ne, ne, negalima, mes skubame.

 

 

 

 

 

 

Senis. (įremia petį į duris) Mes irgi skubame. Vietos gi yra.

 

 

 

 

 

 

Arčis. Nėra, nėra. Mes keturiese.

 

 

 

 

 

 

Senė. Kad gi jūs trise.

 

 

 

 

 

 

Arčis. Be penkių minučių keturiese. Nematot, kad mano žmona tuoj pagimdys.

 

 

 

 

 

 

Senis. Žemyn – tai nėra taip jau svarbu, kiek žmonių leisis, o be to kol kas jūsų iš tikrųjų tik trys. Po penkių minučių mes jau būsime apačioje, tada galėsite gimdyti ketvirtą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Arčis. Koks ketvirtas, koks ketvirtas, seni? Tau gal galvoj negerai? Čia mano pirmagimis.Aš aiškinu tau, kad mano žmonai reikia erdvės, oro, supratai?

 

 

 

 

 

 

Monika. Nieko, aš pakentėsiu.

 

 

 

 

 

 

Senis. Matot, ji nieko prieš, kad mes įliptume. Be to, mes jau dvidešimt minučių laukiame lifto.

 

 

 

 

 

 

Negalime gi mes prastovėti čia iki savo mirties.

 

 

 

 

 

 

Arčis. Yra ir kitas liftas.

 

 

 

 

 

 

Senis. Aha, tai pats ir eik į kitą.

 

 

 

 

 

 

Arčis. Seni, aš tau sakau, mirtis tau ateis labai greitai, nespėsi net nusileisti, jei ilgai čia karksėsi.

 

 

 

 

 

 

Senė. Tu pats karksi. Jau seniai būtume visi nusileidę. Dar policininkas vadinasi.

 

 

 

 

 

 

Arčis. O aš šiuo metu ne tarnyboje, ot.

 

 

 

 

 

 

Feliksas. Aš galiu išlipti ir nusileisiu laiptais.

 

 

 

 

 

 

Monika. Na, ką jūs, juk nedaug jau beliko. Lipkit greičiau, važiuojam. Praleisk gi, Arči.

 

 

 

 

 

 

Arčis. Kaip pasakysi. Lipkit, gvėros.

 

 

 

 

 

 

Laiptais atbilda Hektoras.

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Svoloč

 

 

Telegrafas tarškėjo be perstojo, vis siųsdamas pranešimus ir reikalaudamas atsakymo, bet Viktoro sąmonės jis nepasiekė. Tik kai suskambo telefonas, jis pakilo iš odinės sofos ir nuėjo prie stalo.  

 

Alio, pakėlė telefono ragelį. Jums telegramos, išgirdo Martyno balsą, reikėtų priimti. Taip taip, užeik.  

 

Nepraėjus ir sekundei, Martynas jau stovėjo tarpduryje ir įdėmiai žvelgė į akimirkai ištįsusį nuo žiovulio  

 

Viktoro veidą, po to priėjo prie telegrafo, išjungė aparatą, paėmė bėgančią juostelę per vidurį ir  perbėgo akimis.  

 

Na, Viktoras jau sėdėjo už stalo ir traukė iš stalčiaus kažkokius popierius, ką rašo?  

 

Hm, čia daugiausia jūsų žmona teiraujasi dėl savaitgalio…  

 

O ką savaitgalis?  

 

Jūs žadėjote jai pietus Stokholme.  

 

Stokholme? A taip, pamenu.  

 

Bilietus jau užsakiau, galiu nuvažiuoti paimti arba tiesiog prieš skendant paimsite kasoje, aš būtent taip ir sutariau.  

 

Ne, nuvažiuok ir paimk, neieškosiu aš ten po kasas.  

 

Gerai, norėjo išeiti.  

 

Palauk, spėsi. Kas dar?  

 

Martynas vėl įniko į  juostą, paėmė šiek tiek priekyje, po to pertraukė ją tarp pirštų į pabaigą, tada vėl grįžo į vidurį: čia vis žmona kartoja savo klausimus, ar paėmei bilietus, kuria klase, toliau – koks Stokholme oras, o, čia jau apie mane…  

 

Kas apie tave?  

 

Klausia, ar ir aš skrisiu?  

 

Ne, tu neskrisi.  

 

Žinoma, toliau dar rašo, kodėl neatsakai? Reiktų parašyti.  

 

Taip, parašyk.  

 

Jūs kažko nerandate?  

 

Viktoras pažiūrėjo į jį, jų akys trumpam susitiko ir savo apmaudui Viktoras turėjo pripažinti, kad jis ir vėl neatlaikė Martyno ramaus, bet įdėmaus žvilgsnio. Ir taip jau kuris laikas, tiksliau Viktoras niekada neatrėmė Martyno nebylios atakos, nuo pat jų pažinties pradžios, nuo tada, kai Martynas atėjo į pokalbį dėl darbo, Viktorą  tartum užbūrė tas jo visad susikaupęs, nesiblaškantis ir net vos besišypsantis žvilgsnis. Atrodė, kad ne Viktoras vykdo apklausą, o Martynas jį tikrina ir aiškinasi sau, ar tinka jam šis nuplikęs vyras į bosus. Bet tada pradžioj Viktoras dar nesuprato visko būtent šitaip, tiesiog intuityviai nusprendė išsirinkti jį. Dabar jau su visišku aiškumu gali pripažinti sau, kad pasirinkti jį privertė pats Martynas, savo žvilgsniu, savo įtaiga, tikriausiai jis turėjo kažkokių hipnotizuojančių galių, nes jo neginčijamą įtaką savo sprendimams jis ėmė justi jau nuo pat pirmos  darbo dienos, ir nors ir  priešindavosi tam, o kartais net ir tyčia liepdavo daryti priešingai, negu siūlė tas vaikis, vis tiek rezultate viskas baigdavosi dažniausiai taip, kaip numatė Martynas. Kad ir šis sprendimas dėl bilietų, juk aišku, kad jis nevaikys to berniuko penktadienį baigiantis darbo dienai į oro uostą ir atgal. Teks pasiimti bilietus kasoje pačiam.  Tiesa, jis gi visai ir nesiruošė skristi, tokiu būdu viskas išsisprendžia savaime.  

 

Klausyk, o gal ir tu norėjai skristi kartu? Prisipažink, juk užsakei tris bilietus?  

 

Ne, aš tikrai ne. Ta prasme, būsiu užsiėmęs, bet bilietus tikrai užsakiau tris, maža kas, gal sugalvosite pasiimti kurią nors dukrą.  

 

Aš ieškau pareiškiminių blankų. Kur jie? Tu juos sutvarkei?  

 

Jie ilgą laiką mėtėsi ir be reikalo užėmė vietą jūsų stalčiuose, tai aš perdėjau pas save, manau taip jums bus patogiau. Atnešti?  

 

Ir padaryk mums kavos.  

 

A, čia dar Pavelas teiraujasi atsakymo dėl golfo aikštyno, atplėšęs paduoda Viktorui telegramos juostelę.  

 

Kam man tas golfas? Aš nemoku jo žaisti, be to ir laiko neturiu tokioms nesąmonėms.  

 

Tai būtų gera investicija…  

 

Investicija? O kada ji atsipirktų, jeigu išvis atsipirktų?  

 

Neabejoju, kad golfas neštų jums gerą pelną, o be to plėstųsi naudingų pažinčių ratas. Nemažai politikų dabar renkasi aktyvų poilsį teniso kortuose ir golfo aikštynuose.  

 

Kuriam galui man tie nevykėliai? Jie laikini, keturi metai ir jų nebėr. Vėl nauji ir vėl šerk? Ne, tokių pažinčių man nereikia.  

 

Jūsų valia, bet aš dėl viso pikto atrašiau, kad jūs dar galvojate.  

 

Nė velnio aš negalvoju, man nėra dėl ko galvoti, žemdirbyste aš neužsiiminėsiu.  

 

Ir ryžtingai sugriebęs didžiulius skaitliukus ėmė jais skaičiuoti:  

 

50000 tūkstančių išlaikymas per mėnesį kaip minimum, apsauga, elektra, visa buhalterija, dar personalas, transportas ir taip toliau,  gal net dvigubai daugiau, ką gali žinoti, vadinasi per metus susidarys nuo pusės iki vieno milijono, ir kokios įplaukos tada turi būti, kad man apsimokėtų tokia, atsiprašant,  investicija? Bent dešimt tūkstančių per dieną, nes nemažai dienų visai išsimes, visi pirmadieniai kartu su visokiom sanitarinėm ir velniai žino kokiom dienom, reiškiasi savaitgaliais reikės išpurtyti iš klientų po kokius dvidešimt penkis ar trisdešimt gabalų, o kur dar sanepidemija, hienos, ugniagesiai, žemės mokestis ir taip toliau? Ne, tai ne mano silpnai nervų sistemai. Aš užsiiminėju statybomis ir profilio keisti neketinu.

    

 

Man patiko išsireiškimas apie hienas. Einu kaisti kavą. Čia dar visokie nereikšmingi pranešimai, galite peržiūrėti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorė: Mėtėja

 

Skiriu Pūkuočiui

 

Sėdi ant suoliuko, panirusio vandeny,

Spjauni saulei į akis ir juokiesi, kai pro kruviną

debesį praplaukia paskutiniai norai…

Oras nosį rauko.

Sėdi… Toks artimai tolimas,

Melancholišką žvilgsnį įbedęs į savo batų bedantes

                                                                 noseles, norinčias įkasti čia pat tupinčiam sliekui…

Ryt išskris gulbės.

Sėdi. Šalia plasteli Šiluma.

Užrakintum ją narve be grotų, kad tik ilgiau giedotų tą

                                                                 ne tau skirtą vėjo gūsį, kad tik ilgiau…

Velniop! Tavęs jau laukia.

Sėdi, nes sėdėsi, kol pratrūks Sniegas.

Ir neilgai… Nepajusi, kaip sugirgždės juodo ūpo genamo

                                                                 ne visų mylimai nemylimo plunksnuočio snapas.

Greit baigsis kelionė į ilgesį.

Sėdi! Dar tebesi, tebeuodi tyškantį laiką.

Raudonas ir žalias taškas – tiek ir beliko iš to mėlyno

                                                                 juodais taškeliais puošto krepšio,

kuriame gyveno tavo gyvasties gyvatė,

                     įgėlusi man ir  suteikusi galią prisėsti šalia.

Sėdi? Juk juodvarnis jau kaukia, negirdi?

Užsikimšk ausis prisiminimais, pasėdėk. Pauostyk klykiančio

                                                                                      ir skandinamo miesto…

Ryt čia vėl sėdės kitas melancholišku žvilgsniu išgalvojantis žmonijos nelaimes…

Autorė: Viktorija Šamrina

 

***

 

 

 

Išeina angelas, nuleidęs galvą,
Sparnus užmiršęs ant baltos palangės,
Apsiauna kerzus ir susagsto fraką,
Vaidyba baigės, tuštuma išseko…

Kedena vėjas neramus
Sparnus…
Išvaisto plunksnas po visus
Namus…

 

 

 

 

 

 

***

 

 

 

Jausmų trupiniai
Neklotos lovos klostėse
Šilti sakiniai
Su bučiniais rimuojasi
Spalvoti sapnai
Juodai baltam pasaulyje
Kava paryčiais
Pagardinta alsavimais
Tylos dūzgesys
Į ausį - tavo lūpomis
Tykus ilgesys
Tavęs…

 

 

 

 

 

 

***

 

 

Paukščių aimanos medžių glėby,
Žaibo atšvaitas tolumoj…
Laikas permainoms tavo šaly,
Metas poilsiui - manoj.

 

Bergždžiai stengiuosi nuramint
Karščio dūsavimą dausuos…
Paukščiai tyli tavoj šaly,
Vėjas glosto medžius manoj.

 

Naktį žinią gavau iš Jo -
Prašė perduoti laiką tau…
Parvažiuok pas mane Namo,
Aš pavargus skyrium gyvent.

 

 

 

***

 

 

Besišypsanti kaukė
Tau ant kaklo
Sukaustyta grandinėmis
Sidabrinėmis
Liūdnas žvilgsnis
Be kibirkšties
Slepies?
Nuo manęs…
Surask
Nors minutę atokvėpiui
Stop!
Akyse gėlės pražysta
Saulėlydžiu…

 

 

 

***

 

 

 

Žvaigždėm lyg druska pabarstytas
Dangus, kur mėnulį-citriną
Ragauja naktis susiraukus,
Išgėrus tekilos stikliuką…
Padauginus, Žemė užsnūdo,
Žibintų ugnis-cigaretė
Rusena, sklaidydama rūką,
Kutenantį gatvių padus…
Sustojo iš nuovargio laikas,
Rodyklėm spynas užrakino,
Jį kiemsargis-rytas pažadins,
Pabeldžiant į saulės duris…

 

 

 

 

 

 

***

 

 

Aš bučiuoju tave akimis
Iš už nugaros-tyliai, slaptai…
Kaip vagis.
Nematai…
Bet jauti-aš žinau, kad jauti.
Ir dairaisi, ieškodama to,
Kas arti-
Nerandi…
Šis žaidimas netruks amžinai-
Susitiks mūsų žvilgsniai staiga…
Kaip matai -
Aš šalia…

 

 

 

***

 

 

Smiltelėm pro pirštus
Beriesi į akis,
Kol ašaros išdžius,
Tol pėdsakai ištirps…

 

Įkaitinta ugnim,
Nudeginsi garais,
Kol verksi su manim,
Tol juoksies su kitais…

 

Vaiduokliais praeitis
Į veidrodį žiūrės,
Kol puoselėju viltis,
Tol ateitis išblės…

 

 

 

***

 

 

 

Skirtingai mąstom ir skirtingai jaučiam,
Bet rezultatas būna panašus.
Lėtai eini, o aš žingsniuoju sparčiai,
Lengvai bespaudžiant šąlančius pirštus.

Neramų sapną šnabždesiu gaivinant,
Išgyvenu beprotiškas naktis.
Aš valgau sniegą, begeriant tau vyną,
Plačiai užvėrus praeities duris

 

 

 

 

 

 

***

 

 

O kartais, ilgesio kamuojamos
Jos
Nerašo, neskambina
Tik susižvalgo
Tarpdury
Vidury
Miesto, lauko, gatvės
Slapstos
Slaptos, saldžiarūgštės,
Pusnuogės
Mintys
Švilpia
Valso melodiją;
Pritardamos vėjui
Smėlio
Kopas į saują sutalpinusios
Jos
Ilgisi
Viena Kitos.

 

 

 

***

 

 

 Akmenį savo klaidų
Ridenu.
Siekiu viršūnės,
Prisiekiu -
Galiu.
Žingsnis netvirtas - ir vėl -
Suklumpu…
Dardu žemyn
Tarp kitų
Akmenų…

 

Stojuos…
2008-02-14

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Albertas Drešeris

 

Trilogija „Sugrįžimas į protėvių žemę“ nėra aprašymas, kaip lietuviai vienas kitam kanda gerkles, kad susigrąžintų sovietų kažkada nacionalizuotas žemes. Tai simbolinis sugrįžimas į mūsų pro…, pro…, protėvių atsiradimą žemėje ir gyvenimo joje šaknis. Erdvė ir laikas čia tampa tik pagalbinė priemonė įvykiams ir loginėms mintims susieti, nes filosofiškai tarp visų reiškinių turime įžvelgti ryšį. Galbūt todėl trilogijoje tenka net į kitas planetas nusikelti, o prieš daug tūkstančių metų atsitikusius įvykius susieti su šiandienos kasdienybe.

 

 

 

Nepretenduodamas užimti istoriko vietą, savo mintims išreikšti pasirinkau fantastikos romano žanrą, manydamas, kad tokį kūrinį skaitytojui skaityti bus paprasčiau ir maloniau.

 

 

 

Tiems skaitytojams, kurie nemėgsta mokslinės fantastikos, tačiau norėtų susipažinti su kūrinyje išdėstytomis mintimis ir atskleistais faktais, noriu prisipažinti, kad rašydamas visus tris romanus nesivadovavau vien tik savo fantazijomis, bet gilinausi pirmiausia į filosofijos, astronomijos, geologijos, istorijos, šventųjų raštų, hipotezių, legendų ir kitų žinių lobynų vingrybes.

 

 

 

 

Tik filosofiškai išsiaiškinęs, kokia tikroji žmogaus gyvenimo prasmė, kokia jo paskirtis šioje žemėje, galėjau suvokti, kodėl išliko pati archaiškiausia lietuvių kalba. Patvirtindamas tuos žodžius sakau: žmogaus gyvenimo prasmė - tai informacijos pernešimas laike ir erdvėje. Lai filosofijos mokslo žinovai įrodo kitaip.

 

 

 

Antroji labai svarbi mintis, išsirutuliojusi rašant šį kūrinį, kad lietuviai ir žydai yra giminingos tautos, nes jos yra gyvenusios kartu ir tuo pačiu metu prarado savo prigimtinę tėvoniją. Po to abi šios tautos klajojo po pasaulį, tikėdamos atrasti naują, Dievų jiems pažadėtąją žemę. Net manau, kad žydai buvo ta minimos civilizacijos dalis, kuriems pavyko sukaupti ir išsaugoti daugiau žinių apie pirmykštį žmonių gyvenimą. Nagrinėdami jų išsaugotus rašytinius šaltinius, legendas, tautosaką ir kitokius šaltinius, galime užčiuopti daugiau šaknų ir apie lietuviškų genčių susikūrimo pradžią. Tačiau toks pasakymas nereiškia, kad kilę mes iš žydų, romėnų, rusų ar dar kokių “pabaisų“, kaip bandė teigti politiškai užsiangažavę mokslininkai. „Lietuviais esame mes gimę…“

 

Labai svarbus šaltinis, formuojantis mane, kaip žmogų, kaip rašytoją, prieš trisdešimtį metų matytas kino filmas, o vėliau perskaityta Eriko fon Denikeno knyga  „Prisiminimai apie ateitį“, kurioje teigiama, kad žemėje egzistavo anaiptol ne viena civilizacija. Net ir logiškai pamasčius, jeigu gyvybė žemėje atsirado prieš 3,5 milijardo metų, o joje sugebėjo išsimaitinti net tokie stambūs padarai kaip tiranozaurai, tai ar nepakako vietos ir tokiam, palyginus smulkiam, individui kaip žmogus? Nes teorija, kad žmogus išsivystė iš beždžionės yra tikra nesąmonė, tas pats jeigu sakytume, jog iš žvirblio išsivystė karvė.

 

 

 

Bet pagrindinis šaltinis ir priežastis šiam kūriniui atsirasti yra marijampoliečio Juozo Šeimio, šeimos draugo ir ilgamečio bendradarbio atradimas skaityti seniausią lietuvių raštą – runas. Šiam žmogui žemai lenkiuosi ir skiriu šį kūrinį ne tik už jo kantrybę, ilgametes nemigo naktis, atrastuosius šifro raktus runoms skaityti, bet už tai, kad jis atvėręs savo kelią į lietuvių tautos dvasinius lobynus, nepasiglemžė jų sau, o ragino ir ragina tautiečius tuos lobius neužkasti vėl. Savo atradimu jis aukština lietuvių tautą, ne svetimiems, o visų pirma patiems sau, kad žmonės netaptų antrarūšiais, kai tautai pasklisti po pasaulį tenka vėl.

 

 

 

Kaip žinia, be šaknų joks augalas negali egzistuoti, jeigu jis egzistuoja reiškia - turi savo šaknis. Jeigu tos šaknys stiprios augalas bujoja, jeigu sunykę tai ir pačiam augalui lemta sunykti, tačiau jeigu net nykstančio augalo šaknis prižiūrėsime augalas vėl subujos.

 

 

 

Juozo Šeimio atradimai tai lietuvių tautos šaknys, o jo darbai tai priežiūra nykstančių šaknų. Net jeigu ta priežiūra nėra tokia, kokios reikėtų, tai šauksmas, jog reikia gelbėti lietuviškojo augalo šaknis, taip pat vertybę, už kurią Juozas Šeimys ir nusipelno tos nuoširdžiausios pagarbos.

 

 

 

Skeptikai, perskaitę Juozo Šeimio išleistus darbus „Gališkos runos“ Telesatpresos leidykla, 2002 m., „Egiptas, skitai, lietuviai runomis“ leidykla Piko valanda, 2006 m. bei šią trilogiją, tikriausiai pasakys:

 

 

 

- Gryna fantazija.

 

 

 

Bet gi, mielieji, ar visos istorijos nėra fantazija?

 

 

 

Atsiverčiu interneto puslapius apie Lietuvos karalių Mindaugą. O ten puikuojasi diametraliai priešingos versijos. Vieniems karalius Mindaugas yra susiskaldžiusių Lietuvos kunigaikščių vienytojas, Lietuvos valstybės įkūrėjas, kultūros iš vakarų Europos nešėjas bei Lietuvos kelio į Europą atradėjas.

 

 

 

Kitiems gi karalius Mindaugas yra bailys, nes pats dalyvavo vos trijuose mūšiuose, iš kurių viename kaip reikiant į kailį gavo. Niekšas, nes pirmai žmonai pasimirus, dar nepalaidojęs jos jau pasigrobė savo tikro brolio žmoną Mortą, kurią vėliau paskelbė Šventajam sostui užrašytos karalystės karaliene. Brolžudys, nes tam, kad pasigrobtų svetimas žemes be pasigailėjimo žudė savo tikruosius brolius, brolėnus bei buvusius draugus ir bendražygius. Pirmasis Lietuvos išpardavinėtojas, nes už pagalbą, kovojant su išvardintais „priešais“ dalį Lietuvos: žemaičius, jotvingius, sėlius jau buvo atidavęs kryžiuočiams, o už išsvajotąją karūną, šventajam sostui užrašė ir visą likusią Lietuvą.

 

 

 

Nenuvedė jis Lietuvos nė į Europą, nes kaip įsikūrė Lietuva prie Nemuno ir Baltijos jūros, taip čia ir liko. Melskime visus dievus, kad taip išliktų visada!

 

 

 

O aš šioje trilogijoje pridėjau, kad karalius Mindaugas pradėjo, o Vytautas Didysis baigė palaidoti ištisą kultūrą - pagonybę, gyvavusią beveik septynis tūkstantmečius ir esančią mūsų lietuvybės šaknimis.

 

 

 

Toks nevienareikšmiškas karaliaus Mindaugo veiksmų įvertinimas galėjo susiformuoti dėl to, kad nuo tų įvykių prabėgo 800 metų.

 

 

 

Tada įvertinkite istoriją, įvykusią vos prieš 17 metų.

 

 

 

 

Tai Sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Ir čia surasime gausybę žmonių, kurie tuos įvykius įvertins prieštaringai, nors, rodos, už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą kovojo visi lietuviai, gyvenantys Lietuvoje ir svetur.

 

 

 

Įvertinkite, kaip išsiskyrė interesai po laimėjusiųjų pasiektojo tikslo, o tada galėsite sužinoti kodėl išsiskyrė požiūris į tą patį įvykį. Mus vėl kažkas nori nuvesti į Europą, kai mes norėtume ir turėtume gyventi Nemuno šaly.

 

 

 

Kodėl?

 

 

 

Mes verkaujame, kad sovietiniais laikais buvo sužlugdytas mūsų dvasinis pasaulis, bet štai, iš vakarų atplūsta gaivūs vėjai, kurie mūsų dvasią linkę pakylėti vėl.

 

 

 

Švedų mokslininkas, nagrinėdamas pokomunistinių Pabaltijo valstybių gyventojų gyvenimo būdą, išsireiškė taip:

 

 

 

Kiekvienais metais vasarą praleisdavau prie Baltijos jūros (Švedijoje), bet niekada nepagalvojau, kad ir kitoje jūros pusėje gyvenantys žmonės gali džiaugtis ta pačia jūra.

 

 

 

Šis mokslininkas, nagrinėdamas pokomunistinių Baltijos šalių gyventojų dvasines vertybes nustatė, kad čia gyvenantys žmonės gyveno žymiai skurdžiau negu vakariečiai, tačiau jų dvasinis pasaulis yra kur kas labiau išlavintas, nes pagal to paties mokslininko teigimą, dvasinį pasaulį vakaruose jau seniai pakeitė fantazijų pasaulis.

 

 

 

Ar skiriasi šios sąvokos? – Lai vertina skaitytojas.

 

 

 

Apmaudu, kad pastaruoju laiku tas fantazijų pasaulis išlavėjo ir lietuvių tarpe, ypač tautos, valstybės, mažiausioje ląstelėje – šeimoje. Jeigu seniausiose lietuviškose tradicijose didžiausia vertybe buvo laikoma šeima, merginos nekaltybė, tai dabar, užgriuvęs Holivudo šlamštas formuoja šiuolaikinės merginos modelį, kuri kažkokia antgamtiška jėga pirmiausia įkrečia į kailį vyrams, o paskui tampa mylėjimosi mašina, tik nežinia su kuo, ar su kita moterimi, ar su tvora.

 

 

 

Nepatyrė laimės Australijos aborigenai, kai jiems primetė civilizuotą gyvenimo būdą, nesidžiaugė Afrikos negrai, prievarta vežami vergauti į gėrybėmis partekusią Ameriką, nei lietuviai 1253 metais Mindaugo nugabenti į Europą arba dabar blaškomi po visą pasaulį.

 

 

 

Vinco Kudirkos žodžiais jau pasinaudojau, o dabar dar pratęsiu tą pačią mintį, - „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“.

 

 

 

Tokiems siekiams savo gyvenimą paskyrė Juozas Šeimys, o man, nežinomam rašeivai, pasisekė, kad galėjau tuos siekius aprašyti. Lai būna išklausyta ir antroji pusė.

 

 

 

Visiems skaitytojams linkiu sveikatos, optimizmo ir nepritrūkti fantazijos kai įvykius prireiks suvokti savuoju protu, nes visuose jums teigiamuose dalykuose visada išliks teigiančiojo interesų pradas. Ne išimtis ir šitas kūrinys, tik jo tikroji prasmė ir paskirtis, sužadinti jūsų vaizduotę, kad nepamirštute savųjų šaknų.

 

 

 

Pagarbiai,

 

 

 

Autorius.