Autorė: Uta

 

 

(Ne)laimingi kuriantys  

 

Eilės neišgebės

Seno poetėlio

(Yra toks žodis?).

Neišgelbės nieks.

Kyla ir leidžias

Poeto kraujospūdis.

Vaistinis nuodas –

Žodis iš širdies.

Ir kvaili poetai –

Rašo eiles -

Neišgelbės jos

Praeities, Dabarties…

 

  

 

Ačiū

 

  

 

Kaip dėkoju tiems,

Kurie yra stiprūs,

Bet daug ko bijo,

Valdomi svajų.

Aš iš jų mokausi

To paprasto žodžio,

 

 

 

 

 

Emocingo elgesio,

Minčių genialių…

Be jų kritikos,

Žodžių kišenėse,

Byrančių be perstojo,

Nebūtų eilių.

Įkvėpimas, kvėpavimas

Man – žmonės.

Tyčiojasi ar aukština –

Tai nesvarbu.

 

 

 

Be ironijos

 

 

 

Dubysos krantais

Robinzonas Kruzas

Pusplikis, basas

Brenda žuvų…

Penktadienis

Jo pasiilgęs

Atplauks iš knygos,

Tolimų kraštų…

Karvėms skanus

Upės vandenėlis.

Šiam amžiui kruzai -

Iš gražiausių kaimų.

 

  

 

Gal niekada

 

 

 

Kai taikus realistas

Įtikins mane

Savo pergale,

Pasiekta nauda,

Aplink lakstys

Pinigai su kojom,

Gražesni už pavasarį –

Nebekursiu tada.

 

 

 

Nepikta liga

 

 

 

Rytas nuo vakaro

Mažai skiriasi –

Akys užtinusios,

Galva sunki.

Kaip aš su tavim –

Kibiras, per kurį

Srūva jausmai

(Skylė tu esi).

Ir kaimo šuliniai

Pilni vandens,

Nes kibirai mūsų

SKYLĖti ir kiauri…

 

 

 

Pažadas

 

 

 

Per daug gerai

Apie mane

Parimęs galvoji –

Dėl to man sunku.

Pabandysiu įspėt,

Kodėl apsiverkei -

Kad aš nesikeičiu,

Rūpintojėli naivus…

 

 

 

Tostas

 

 

 

Kai užaugsim,

(už tai geriam pieną!),

Tik pasijuoksim

Iš šių dienų.

Mano eilės

Tokios banalios,

Tokios naivios,

Kad net saldu.

Ir be proto gera,

Kad tave pykina

Juk tik apsimeti –

Negimei poetu.

Bet tu dar grįši

Prie beletristikos,

Kai išties supykins

Pasaulis klaikus.

 

 

 

Visuomenės kontrolei

 

 

 

Pabandykim

Nieko negalvot,

Mus per daug jaudina

Vakarietiški Rytojai.

Sustokim įkvėpt vasaros

Su daina kaip pavargę

Užtraukdavo Artojai.

Tik nesijuok – argi negera?

Juk tu - Lietuvos vaikis

 

(Lyg to nežinojai).

Ir nebūtina basom

Bėgt per ražienas

(Kur mieste rasi jas?!).

Juk niekur pabėgti nenori…

Tik pagalvok kartais,

Iš kur, į ką atėjai,

Apie savo namus,

Apie Lietuvos svajonę.

 

 

 

 

 

 

Autorė: Uta

 

 

Trūkumas (likę (ne)vieni)

 

Jei gali apkabinti,

Bet to nepadaro,

Bent knarkimas,

(Keista) nuramintų.

Titas mato kasdien

Tėvelių lovą,

Tuščią, švariai paklotą

(Lyg lauktų svečių).

Jei tėvai apkabintų

Ne kasmet – kas rytą!…

Titas ima nekęsti

Tėvelių vaikų.

 

  

 

Dantys (likę (ne)vieni)

 

 

Titas gražus

Berniukas. Tylus.

Su dantų plokštele –

Mokykloje šveplius.

(Tai – gražiausias vardas,

Kurį dar sako močiutei).

Tėvai žadėjo atsiųsti

Pinigų briketams.

 

 

                                      

                                         Svajonė (likę (ne)vieni)

 

 

                                        

                                         Močiutė nuperka

                                         Titui dribsnių ir pieno –

(Karvė ant pakelio

Kaip Lietuvoj – per graži).

Titas auga sveikas,

Mokosi (močiutės nelaimei

Bus dailininkas)

Piešiniai tėveliams -

Už vandenyno, toli…

 

 

Autorė: Birutė Beinarienė

 

Kai po dienos darbų namo sugrįžta vyrai,

Juos duonos kvapas pasitinka priemenėj,

Ant stalo rūgpienis ir bulvės su lupinom,

Ąsotis su gira įrūgusia seniai.

 

Ir sūrų prakaitą jie vandeniu nuprausę ,

Susėda aplink stalą tylomis .

Už duoną kasdieninę , už kuklias šias vaišes,

Jie padėkoja dievui maldomis .

 

Paskui sugrubusiom nuo darbo rankom

Riekelę duonos pakelia prie lūpų .

Ją pabučiuoja , perlaužia ir valgo ,

Tai atpildas už darbą jųjų sunkų .

               xxx

Palydėk mane į kelią,

Būk man kelrode žvaigžde .

Be tavęs pražūsiu , mama ,

Pasiklysiu tam take .

 

 

Juk nuo  kūdikystės lopšio

Vis lydėjai palengva ,

Per vaikystės žavų lieptą

Atvedei mane tu čia .

 

 

O jaunyste , tu žavioji ,

Kaip sutramdyt man tave…

Tad prašau , padėki , mama ,

Būk man kelrode žvaigžde .

 

              

               xxx

 

 

Aš į tavo plaukus rudenio spalvas įpinsiu ,

Tavo jauną galvą auksu padabinsiu .

Meiliai išbučiuosiu lupas šermukšnines ,

Švelniai prisiglausiu prie tavos krūtinės .

Ir spar nus  išskleidę , mes į saulę kilsim .

Savo trapų jausmą su savim paimsim .

Kai skraidyt pavargsim , žemėn nusileisim

Ir su savo meile žemėje gyvensim.

 

       Baladė senai pirkiai       

 

 

Tyliai snaudžia prie kelio pirkelė,

Apsnigti jos mažyčiai langai.

Nei ugnelė , nei kamino dūmai

Jos nešildo labai jau seniai.

 

 

Ir pasvirus kieme pilka klėtis ,

Svirtis šulinio ta nulaužta ,

Senos obelys , vyšnios ir kriaušės –

Visa tai , praeitis tolima .

 

 

O atrodo dar vakar čia krykštė ,

Lakstė pusnuogiai gryčioj vaikai .

Tėvas duoną išdidžiai jiems raikė ,

Močia talkino jam paslaugiai.

 

 

Bėgo metai, diena keitė dieną .

Augo sūnūs –baltieji beržai .

O dukrelės , tos liaunos liepaitės ,

Stiebės , vijosi juos pavymai.

 

 

Ir atėjo tas metas skausmingas ,

Kai po vieną vis skrido vaikai.

Jie , it paukščiai , sparnus užauginę.

Gimto lizdo jiems buvo mažai.

 

 

Senas tėvas ir močia parimę ,

Prie vartelių sodybos senos,

Vis linkėjo jiems kelio laimingo ,

Meldės Dievui ir laimino juos .

 

 

O šiandieną aplinkui čia tuščia ,

Kapuose jau sugulę tėvai .

Tik pirkelė laikus tuos dar mena ,

Kai džiaugsmu spinduliavo namai.

 

 

Ir taip rymo jau daugelį metų ,

Ji sukrypus , palinkus visa .

Ilgis , rodos ,tik vieno stebuklo ,

Gal užklys ,aplankys dar kas ją .

 

 

Tyliai slenkstį jis peržengs nedrąsiai ,

Ir sustos jos pačiam vidury .

Pasisėmęs ramybės čia dvasiai,

Vėl išeis pro medines duris .

 

 

            xxx

   

 

Lyja …

Vasaros lietus nuplauna namų stogus ,

Asfalto dulkes,

Medžių lapus,

Pagirdo ištroškusią gėlę .

 

 

Lyja…

Toks šiltas , gaivus lietus

Liečia Tavo rankas,

Suvilgo sukepusias lūpas,

Glosto pavargusį kūną .

 

 

Lyja…

Tu eini basa, taškydama kojomis balas.

Vėjas kedena

Tavo auksinius plaukus .

Tu šypsaisi…

 

 

Lyja…

Permirkusi Tavo suknelė

Traukia aistringus  praeivių žvilgsnius .

Tu juos stebi ,

Tau nepaprastai  gera…

 

 

Lyja…

Ir nematyt pabaigos .

Tamsūs debesys net nemėgina trauktis .

Bet Tu laiminga ,

Laiminga lietuje…

 Autorė: Greta Šeibelytė

 

Paradoksas, bet šiandien per daug išraityti kūnai, per riestai išlaužyti užpakaliai, per daug atšiepti nagai ir per lanksčios kojos drefuoja rojuje. 

 
 
Nutrauk mane už rankos, o smegenis išsvingink. Be kokaino.

 
Bet niekada aš nebūsiu pirmoji, kuri prasitars apie skorpioniškas užgaidas.

  
Aš dirbu ant Tavųjų, o Tu žaidi manaisiais.

 
Bet taip labiau ryškėja ir taip jau amžina tapusi galia.
 

Apie tai sukamos filmų juostos. Tyliai, po visų išpūstomis akimis, puoštomis nieko neįtariančiais vyzdžiais.
 

Šiandien čia pilna baltų orchidėjų žiedų, ant grindų besimėtančių skambių gaidų. Veidas, įrėmintas išveltų plaukų, pasilenkęs link mikrofono, įforminto tarp krūtų. Pilna mano balso, trūksta Tavo muzikos.
 

Mes susitiksim ten, kur prireiks guminių batų, apsaugančių nuo grybais želiančių širdies virpulių.
 

Tu būsi mažas tabletės pavidalo energetikas, apsigyvenęs mano limfoje, apsuptoje galvas kratančių kapiliarų.

 

Mums tereikia suglaudus pūkines, užmerkus dangaus mėlynes, pravėrus pudingines paniūniuot tą vieną vienintelę damą, kuri, žinau, įkvėptų.
 

secret artist.perfect track.mpsky
 

Skambinsi? Tą naktį mano telefono laidai bus nutrūkę. Išgirsiu skambučio aidą prospekte.
 

O šiąnakt leisk man.
 

Leisk išeit.
 

Jamaikietiško skonio ar Maljorkietiško cinamono.

 

Skanaus!

Autorė: Greta Šeibelytė

    

Kažkokios skerdynių eros, žudynių stichijos ir kraujinių vėdarų chorai. Protą taškantys salynų sąmokslai. Kai tuo tarpu grakštumu žvalus architektūrinis ansamblis svajingai dera su atviromis durimis dengtu komunikaciniu išsišokėliu. Gaila, bet tik ten, kur jokie mechanizmai neveikia. Kur taisyklės pačios save ištrina. Kur robotai ir robotukai uždūsta dar nė nepasiekę embrionų padėties. Besaikiame raudonyje. Tame, kuris net naktimis nemiega, nes… Plaka. (…)

 

   Negazuoto mineralinio vandens dėžės, šalčiu gangrenuojančios pėdos, personalinių kompiuterių gydymo procedūros, apsauginio pareigos, minkštumu dvelkiantys žodžiai šypsenai išgimdyti. Visa tai taip nuo proto nušokusiai nežavi, taip beviltiškai neteikia švelnumo. Tada, kai moterys pagal kažkieno sugalvotą statusą lyg ir yra ne vienos, tačiau kartu su savo vienišumu privalo būti ne tik savimi, bet ir galvučių jungiamaisiais audiniais, kurie dar niekada istorijoje nepasižymėjo jautrumu. Nes turbūt labiausiai žlugdantis jausmas yra būti ne vienai, tačiau minutę dėti prie minučių belaukiant, kada vienišumas su trenksmais iššoks pro langą. Bet kad ir kaip verta nuodėmingumo tai būtų dabar, kažkada gi įvyks tai, kas aštriausia po džiazo, skambančio tik merginoms.

  

   Vėl išsiruošti į kelionę aplink pasaulį? Paieškai to, ko per visas jūras kartu sudėjus nesimato. Gal ir būtų verta, bet kaip atlikti bilijono žingsnių gydomąją programą? Kaip išdrįsti ir vėl pakelti galvą neišsigandus, kad ji gali paslysti. Kaip gi vėl išmokti kerinčio plastiko akinių stiklu viską stebėti, nepajutus baimės? Baimės sušokti. Savitą koridos maršą . Su jausmu. Ir jausme.  

  

   Būna atvejų, kai kūno kalba tikrai gali apgauti, bet net šviesti nustojusi saulė nesugebėtų užprotestuoti tiesai, kad vienas iš dviejų visada juk myli labiau.  O atradus gyvą šios sentencijos  pradą savyje, prarandi nei daug nei mažai – moteriškumo pojūtį. Bet Vyrui, kurio kiekvienas prisilietimas absoliučią smulkmeną paverčia magiška, nepaaiškinsi, jog net dėl penkias minutes trunkančio tyrumo yra verta stengtis. Nes man nereikia 17tūkst. žiūrovų. Todėl, kad tai ne Džeksono, o tokio pat, kaip kadaise Periklio heterai Aspasijai  jausto tobulumo poreikis. Noras susivėlusiais plaukais virti kavą; noras, kad tik Jis vienas rytais matytų jau atmerktas, bet vis dar mieguistas mano akis. Tai noras, kurio tvirtumo reikia net perkant dailiai nėriniuotus apatinius ar puošiantis obuolį graužiančiu baltu pūkuotuku. Tai svajonė būti amžina mūza. Troškimu, neleidžiančiu blaiviai kvėpuoti.

  

   Gal ir piktdžiugiškai juokinga, tačiau į šį reiškinį sutelpa netgi buvimas švelniausiomis kada nors glostytomis kojomis, judriausiomis mėlynosiomis dėžutėmis, mažiausiomis kada nors delnuose talpintomis rankytėmis, vienintelėmis venomis, įkvepiančiomis gyvenimo pulsui. Nes tiesiog labai labai nesinori, kad didžiagalvis kaimynų katinas būtų vienintelis, kuris kasdien, nepabūgęs šalčio ir sugebėjęs palikti visą savo užimtumą kažkur užnugaryje, tikrai nuoširdžiai laukia.

  

   Man nereikia liūto, su kuriuo galėčiau užkariauti visą žemės rutulį. Man reikia Vyro, su kuriuo būtume net per geri šiam pasauliui. Gal tai pasaka, gal istorija apie „La Parissiene“, o gal prašymas, kuriam nebus duota, nes net klasikinė graikų išmintis byloja : „ Οι ερασται γελοῖοι ενίοτε, αξιοῦντες φιλεῖσται ως φι λοῦσιν.“

  

   Jis – tai Pavasaris, pavogęs praeitas Kalėdas. Bet aš vis dar dainuoju naktimis, nes tikiu, kad kada nors gyvensiu Paryžiuje. Ir nesvarbu, tai truks tris dienas, ar tris šimtus gyvenimų.

 

   Skanaus! Ir nepamirškite žadėti tik tada, kai būsite įsitikinę, jog ištesėsite.

Autorė: Greta Šeibelytė

  

 Prieš akis – tuščias popieriaus lapas. Vienišumu niekingai tuščias. Tik viršuje sproginėja juodas (gal geltonas) (, o gal jau ir nebeskiriu kur spalvos, kur pilkuma), subtilumu ir erotika netrenkiantis brūkšnelis. Taip pat yra ir  mirtingai blaivioje materializacijos sferoje. Juk Gyvenimas nenori kartu bėgti per balas, susikibęs su manimi rankomis. Gyvenimas iš didžiosios. Nes Jo vardą man jau iškuždėjo padugnės, vardu  Likimas, paukštės.

  

   Ir kaip išmokti atpasakoti istoriją, kuri negali būti rašoma būtuoju laiku? Bet daug kas draudžiama. O būtent tai, kas labiausiai neįtikima ir vyksta.

 

   Radau Tave, kai buvo net mėlynai šalta. Nesvarbu, kad tada buvo rugpjūtis. Apgaubęs švelnumu net erzinančiais delnais, parsivedei. Tik tam, kad iš Tavo akių gerčiau vienintelę taip raminančią žaliąją. Pasakojai man apie du baltai pūkuotus, raudonais kaspinais pasipuošusius, ir aš žinojau, kad tai mano laimė.

 

   Išmokau vilkėti šypseną, kuri sakė, net dantų reklamoms per gera. Nes tai, kas besikeliančius lūpų kampelius gimdė, ne viena iš kietų ir plastikinių, o jausmingumu skystai kaitinanti fazė.

 

   Niekada negalima manyti, kad atradai, nes vos tik tai suprasi, įvyks mainai.

 

   Papūgos tebečiulba, klampinėdamos po rusvą sniegą. Lapkričio pabaiga. Nieko, ir tuo pačiu viską iš naujo prisiekiantis metas.

 

   Mane pagavo. Ir išlaužė, kūlversčiais Gedimino prospektu vertė. Ir gilutėliausių giliai patupdė. Į taip maloniai lipnų, bet nerafinuotą jausmų komplektą.

 

   Galimybės x 2, priesaikos po Eifelio bokštu, tylios minutės tamsos belaukiant, kriminalai naktimis.

 

    Tiek būtų per maža.

 

    Bet juk istorija, kurią bandau išdainuoti iki paskutinės natos, į šešias baltų rožių puokštes; šlapius bučinius, šviesoforui degant nesvarbu raudonai ar žaliai; juokingas pėdas; rankos glostymus nugarą svilinant 32 taurėms; gražiausias pasaulio dainas ir į komplikuotu vadinamą kontaktą… tiesiog netelpa. Istorija, kuri nesinorėtų, kad jau būtų istorija, netelpa nė į …

 

   visus įsimylėjelius Eliziejaus laukuose;

 

   visus dangaus žvaigždžių apatinius.

 

   Istorija, kuri žymi didesnį, nei meilės mieste dovanojamų bučinių skaičių. Istorija, kuri vertingesnė nei manekenei fotosesija “Vogue” viršeliui,  beretė prancūzaitei, kurios vardas Elegancija ir optimistiškesnė, nei keturgubas orgazmas šešiasdešimtmečiui. Nes tai šiltumu kvepianti Mūsų istorija, didesnė už svajas apie Prancūziją…

 

   Kai, atrodo, atrandi tą vienintelę ugnį, kuri tikrai šildo; tą vienintelę tiesą, kuria gali tikėt ir pasitikėt; kai vienintelis varikliukas gimsta viduje, būtent tas, kuris leidžia šokinėt nuo žemės nesustojant; kai atrandi tą vieną vienintelį vienutėliausią kūną, kuris net susivėlusių plaukų galiukuose pažadina neregėtą aistrą… Kai, atrodo, kartu gali šokti gyvenimą, kažką atrandant, o kažką kita paliekant praeity. Nes stebuklais kvepia ne tik Lancome. Kai taip įvyksta, visada (visada!) atsiranda priežasčių, dėl kurių taip visgi negali būti. Todėl, kad vos pradėjus jausti, reikia nustoti. Todėl, kad laimė neleidžia jos pažinti, net jeigu jau žinau kokios ji formos. Net jeigu atrandi mieliausią Vyrą, neskiriantį sijono nuo suknelės, vistiek nuostabiausiuose pasaulio skrydžiuose turi atsirasti keistai spragsinčių bet…

 

   Prisilietimus vis dar tikiu esant amžinus, kuždesius į ausį man miegant tebesvajoju esant man vienai skirtus, širdy idealizuotus atsidavimus tebetikiu Vieninteliam gyvenime Vyrui paskirtus.

 

   Paryžius, kurio vardui ilgesys yra stipresnis už patį save, o jausmingumas per visus visatos vėjus neišgirstamas.

 

    Sekantiems princams misija bus neįmanoma. Nes princų tiesiog nebebus. O jei ir gims, jų užpakaliukai bus per jauni trankiam kiemo šauksmui “Mylėk mane, Paryžiau!”

 

   Vabalų vėriniu pasidabinusi, kruvinomis lūpomis raudojanti, sexy-step‘o klausanti aš pradedu mokytis vaikščioti iš naujo. Nesišaipykit. Iš pradžių juk niekas nemoka. Jei pasimaišęs pakeliui gausite spyrį iš tigru dengtos kojos, nenusiminkit, tai tik praneš apie artėjantį Pavasarį. O Pavasaris yra tas pats, kas Paryžius, bet Paryžius = Gyvenimas. Taigi vėl apsukę 360 laipsnių atsirandame tose pačiose koordinatėse, nuo kurių pradėjome kelionę. Kelionę link naujų, bet tuo pačiu niekuo nepasikeitusių svajonių realizavimo. Simfonija baigta.  Su ironija pati sau palinkiu sėkmės.

 

O Jums,

 

Skanaus!