Autorė: Evelina

    

***

 

Esu žiema. Balta kaip pienas.
Minkšta kaip katino kailiukas.
Su manimi esi tu vienas. Ir ne vienas.
O po sočių pietų ne ledas aš, o šiltas rūkas.

 

Esu pavasaris. Veržlus ir neprotingas,
Taip erzinančiai nenuspėjamas.
Aistros tiek daug, ramybės štai pristinga.
Siaučiu kaip tas pasiutęs vėjas.

  

Esu aš vasara. Brandi, karšta, vaisinga,
Sušildanti ir migdanti glėby kaip vaiką.
Many sultingais obuoliais ir kriaušėm sninga.
Galiu aš girdyt ir maitint be saiko.

 

Esu ruduo. Esu aš į save kelionė.
Geltonų ir raudonų lapų mirgesy
Lietaus ir paukščių “viso gero” fone
Esu džiaugsme. Esu ir liūdesy.

 

Ir dar. Esu svajonė.
Šilta jauki.
Esu aš. Aš esu.
Tiki?

 

*** 

 

kai atsiranda laiko paklausyti, ką širdis dainuoja,
ant popieriaus kaip vilnys išplaukia eilutės
ir raidės posmus už mane dėlioja, o juos sudėjusios rimuoja
aplinkui lakstant valandoms, sekundėms bei minutėms

 

ir laikas atsipūtęs man iš lėto pasakoja apie ilgesį
apie daugybę neįvykusių susitikimų ir kelionių
ir apie tai, ko iš manęs jis laukia, ko dar tikisi
o tikisi tai daug, daugiau nei liko laiko man be abejonių

 

kaip teptuku ranka piešiu aš horizonto plačią liniją
tenai, šventai tikiu, tasai padūkęs laikas nuteka
įsivaizduojamu laivu į jį įsivaizduojamom nėrim ir minijom
įsivaizduojamai plaukiu į ramų, manęs laukiantį užutėkį

 

***

 

Saulėlydžiai veda iš proto
Pakrantės bangas ir medūzas
Neblaivūs rimti poetai
Po kopas gainiojas mūzas

 

Bohemiškos lėtos senmergės
Iš lėto vysta ant smėlio
Jų akys juodos it gervuogės
Įsisiurbia vakaro mėlin

 

Jos traukia galaktikas tūkstančiais
Vilioja iš Marso vyrus
Jų sielos neramios, dūkstančios
Tik šypsenos nusivylusios

 

Jų rankos glosto dar nesančius
Ir lūpos sako “per amžius”
Juk kaltos tos dienos taip lekiančios
Ir laikas veidus paglamžęs

 

***

 

Ar tu žinai, kad mes nemirsim?
Rytoj, poryt, po šimto metų?
Todėl į nieką ir nevirsim
Kitiems tos liūdnos graudžios natos.

 

Ne mūsų verks, ne mums jie melsis
Aplink karstus už daug auksinių
Tu tik užmigsi. Atsikelsi.
Ir lauksiu aš – vis dar blondinė.

 

Paimsiu vėl tave už rankos
Vos vos, lengvai, lyg nelaikyčiau
Aplink šešėliai tyliai slankios
Ir lies atsargiai lyg netyčia.

 

Tačiau jauku bus kaip vaikystėj
Prieš miegą pasakos beklausant
Mes nemirėm, mielasis, aš neklystu
Ir dar po taurę – balto, sauso

 

***

 

Nei dienos be mirties
Nei minutės be oro
Nei nakties be minties
Nei sekundės be noro

 

Tris dienas be vandens
Visi metai be karo
Nuo žiemos lig rudens
Iš namų lyg nuo maro

 

Bėgt devynis metus
Tarsi vytų be saiko
Susirasti kitus
Ir pabėgt pirma laiko

 

Nenurimt niekada
Siaučiant vėtrai prie tako
“Neramiam vandeny
Gyvenu!”, - ji man sako

 

***

 

Auštant sklaidosi rūkas virš pievos
Ir vėsa tyliai rangos per kūną
Saugo pušys kaip kambario sienos
Tu sakai man, kad šitaip nebūna

 

Kad nebūna štai šitokio jausmo
Kai pritrūksta net oro įkvėpti
Balansuoji tarp džiaugsmo ir skausmo
Tarp tylos šitoks poreikis rėkti

 

Tarp gyvenimo mirti taip noris
Kad užmerki akis tarsi amžiams
Toks bekūnis, bekvapis, besvoris
Toks sunkus lyg akmuo. Ir toks lengvas

Autorė: Jawa

 

Aplink, kiek akys mato, o jos ne kažin ką per tokį karštį jau begali įžiūrėti, plyti smėlis. Tik jis - smėlis, karšta Libijos saulė ir raitelis. Beduinas – toks raitelio vardas. Ne vergas, o laisvas sultono karys, bet pirmiausia – jo draugas. Jau keletas metų, kaip karys svečiuojasi svetingame sultono krašte. Bet netraukia jį rūmų prabanga, nei linksmybės. Smėlynai – jo namai. Beduino veidas įrudęs nuo karštos saulės. Jį jau sunku atskirti nuo vietinių, juo labiau, kad ne ką praščiau už juos moka joti žirgu, valdyti kardą ir kalbėti vietinių kalba. Beduinas visas buvo apsirengęs juodais drobiniais drabužiais, o galvos apdangalas ir užrištas pagal vietinių paprotį, tik ne juodas ar baltas, o žydras. Toks pat žydras kaip ir kario akys. Jūros žydrumo spalvos. Prie dešiniojo šono kabėjo lenktas arabiškas kardas, subtiliai graviruota sidabro rankena. O ant kairiosios rankos didžiojo piršto mūvėjo sidabrinį masyvų žiedą – antspaudą, su šeimos herbu. Raitelį nešė baltas arabiškas žirgas, arabiškas žirgas arabišku vardu – Basil. Tai viskas, ką jis turėjo su savimi, visas jo turtas – Basilis, kardas ir žiedas. Bet jis turėjo dar kai ką, iš aukščiau, dovaną, apie kurią ir pats dar nelabai suvokė. Beduinas liežuviu paliečia suskeldėjusias lūpas - „Gerti..vanduo..gerti..vandenį..“ Tarsi užsukta mintis vis kartojasi. Prie kaktos priglaudžia delną, užstoja saulės plyksėjimą į akis, žvilgsnis užkliūva kažkur į tolį. Raitelis visu kūnu įsitempia balne „O-a-z-ė??“. Paragina žirgą ir leidžiasi šuoliais į ten, kur turėtų būti gyva. Ir iš tiesų, šį kartą tai ne miražas, o tikrų tikriausia oazė, su tikra žalia žole, tikromis datulių pilnomis palmėmis, ir svarbiausia – tikru geriamu vandeniu. Tik pagirdęs žirgą, pats atsigaivinęs ir pasisotinęs, raitelis pastebėjo po gretima palme susispietusių vyrų būrelį. Vyrai nerimastingai tarpusavy kuždėjosi, skeryčiojo rankomis ir vis paslapčiom žvalgėsi į atvykėlį „Jis panašus į pasiklydusį sultono karį, jo žirgas eiklus ir kardas šveitrus. Jei nepaskubėsim, mums gali būti riesta, gal visas būrys jų čia netrukus atvyks..“ Tuo tarpu Beduinas užšoko ant žirgo ir neišduodamas savo nerimo, vis tik jėgos nelygios, jei tektų suremti kardus, mąstė „Jie apsirengę kaip vietiniai pirkliai, bet…Kažkas ne taip visame tame. Tie jų žvilgsniai.. pernelyg sukti, ir ką jie vis stengiasi paslėpti po tomis drobulėmis, saugo kaip savo akį, nelyg kokias brangenybes. Veikiau jie panašūs į kapų plėšikus, tikiuosi aš klystu, nei į pirklius“. Deja, Beduinas neklydo.

 

 

Kai prijojo oazės pakraštį, sultono karys nušoko nuo žirgo ir priklaupė ant žalios žolės vienu keliu toje vietoje, kur baigiasi oazė ir prasideda Kažkas. Taip, už žaliosios salos plytėjo Kažkas, neapčiuopiamas, ore tvyranti Nesatis. Gal dėl šios Nesaties ir kapų plėšikai delsė toliau judėti, laukdami įvykio. Beduinas pajuto, lyg į jį žiūrėtų daug akių, bet tik vienas Žvilgsnis. Jis ištiesė delną už ribos, kur baigiasi oazė, į Nesatį, pasėmė pilną saują deginančio smėlio ir suspaudė kumštyje. Bet karščio nepajuto, tuo metu visai nieko nebejuto. Tik užmerkė akis ir sušnabždėjo „Kas tu?“. Nuščiūvo paukščių giesmės, nurimo vėjas, prislopo vandens gurmėjimas, nutilo plėšikų šurmulys. Tačiau atsakymą išgirdo tik jis vienas, Beduinas. Raminantis balsas atsklido kartu su švelniu vėjeliu „Nurimk..nebijok..tai aš..vienas Žvilgsnis, dabar jau ne Kažkas, dabar, kai tu paėmei mane į savo saują, aš – Dykuma. Esu prieglobstis tyraširdžiams ir pražūtis piktavaliams, atmink tai Beduine, kaip tave vadina, sultono tyraširdi kary.“ Vis dar laikydamas sugnaiužtą smėlį saujoje raitelis vėl paklausė „Ar tu dabar esi karšta kaip ugnis?“. Dykuma vėjo balsu sušnareno „Mano smėlis karštas kažkam, bet dabar aš tau būsiu vėsinamai rami kaip vanduo. Aš tau padėsiu. Ten, kur tu žengsi, nebus karščio.“ Ir išbiro srovelėmis tarp pirštu vėsus Dykumos smėlis.

 

  

Beduinas lengvu šuoliu atsidūrė balne, pasilenkęs sukuždėjo Basiliui į ausį „Eime..“ Tačiau žirgas, tai – ne tas, kuriam kalbėjo Dykuma, jis pajudino ausis, pasimuistė, suprunkštė, bet taip ir nepajudėjo iš vietos. Raitelis prisimine „Ten, kur tu žengsi..“, na taip, tai jis turi pirmas eiti. Tad teko vėl leistis žemyn ir žengti į Dykumą. Nors, pats sau pripažino, balne jautėsi daug tvirčiau, nei ant žemės. Ir ištiesų, ten, kur žengė, jis jautė malonią vėsą, jokio svilinančio karščio, o aplink oras mirgėjo nuo kaitros, horizontas liejosi, buvo neįmanoma atskirti, kur baigiasi smėlynai ir kur prasideda dangaus skliautas. Basilis klusniai sekė kario pramintais pėdsakais, ten, kur buvo vėsu.

 

  

Visai prieš Saulei nusileidžiant Beduinas pajuto netekęs jėgų tęsti savo žygį, ir troškulys kankino, o aplink vien tik smėlis..Bet juk Dykuma žadėjo padėti. Parpuolęs kniūbsčias ant žemės, raitelis veidu prisiglaudė prie smėlio „Gerti..gerti..“. Ir, stebuklas, o gal ir ne, Beduinas pajuto kaip skruostas sumirko nuo vandens. „Gal tai mano sūrios ašaros, gal tai sūrus mano veido prakaitas? Bet ne, tai ne miražas, tai vanduo! Ačiū tau, Dykuma.“ Dykuma nusišypsojo jam smėlio šokiu „Kary, tau reikia pailsėti“. „Bet..bet aš skubu, man reikia tęsti savo žygį, ir..aš bijau čia sustoti, vidury smėlynų..“. „Nebijok, tai aš..pameni, esu prieglobstis tyraširdžiams ir pražūtis piktavaliams?“. Beduinas nebeturėjo jėgų priešintis nuovargiui, tad pasidavė. Dykuma užklojo raitelį puriu smėlio patalu ir saugojo jį nuo nakties demonų dainuodama vėjo lopšinę.

 

 

Taip beduinas, kartu su ištikimuoju draugu Basiliu keliavo septynias naktis ir šešias dienas. Dykuma visada buvo šalia, ji neapleido narsiojo kario. Dienomis Beduiną lydėjo sudėtingiausi Dykumos smėlio šokio reginiai, o vakarais guosdavo jos vėjo lopšinės. Septintosios dienos ankstyva rytą sultono karys, atsigręžęs pažiūrėjo į nueitą kelią už savęs, ir už kokių 30 žingsnių pamatė ryškių kontūrų smėlio kauburėlius, nelyg užpustytų sėdinčių žmonių. Prisiartino, ir tikrai, neklydo, aplink mėtėsi juodų drabužių draikanos, brangenybės, o iš kapų plėšikų tik sustingusios mumijos likę, siaubo perkreiptais veidais. Beduinas vėl prisiminė „Tai štai kodėl jie taip nerimastingai mane stebėjo, tik dabar man paaiškėjo jų kėslai..Bet..kaip..kaip..jie čia, kaip nepastebėjau jų, kas jiems nutiko?“. „Jie persekiojo tave, nenorėjau, kad žūtum nuo šitų niekšų užnuodytų durklų.. Esu prieglobstis tyraširdžiams ir pražūtis piktavaliams, Beduine“.

 

 

Tos pačios dienos vakarą karys priėjo Tarhuno miesto vartus. „Na, regis, aš jau pasiekiau savo laikinos kelionės tikslą. Aš, ir Basilis dėkojame tau už viską, Dykuma. Ir net neįsivaizduoju, kaip galėčiau atsilyginti. Ar mes dar kada pasimatysime?“. „Man didžiausias atlygis, kad sutikau tave, ir mes tikrai dar pasimatysime, vienaip ar kitaip, jei ne čia, tai kur nors kitur..“. Mirktelėjo akį Dykuma Beduinui ir išnyko lengvu smėlio šokio žingsneliu. Aplink vėl įsivyravo Nesatis.

 

Autorius: Deividas Serge

 

 

Meilės Laikai. Four Seasons.

2008 12 25

     

Jis atėjo žiemą

Tavam gyvenime pasirodė

Tamsų šaltą vakarą

Kai širdis verkdama

Dengėsi skaidriu ledu

Ji tik prašė

Šilumos-

 

Jis s ušildė Tavo sielą

Apsivijęs karštomis rankomis

Ledas šerkšnas išsilydė

Priėmei jo meilę aistrą

Tu savon širdin…

 

Saulė užgimdavo kasryt

Ryškesnė - tirpūs varvekliai

Jau

Krito

Nuo stogų.

Pavasaris atėjo!

Pirmos gėlės sužydėjo

Judviejų meilę užgimusią

Jos pranašavo laukais

Linguodamos

Sutartinai…

 

O basakoje Vasara!

Mato Jie tave

Jaučia Jie tave

Šokinėjančią pliaže linksmai!

Įdegę gražūs kūnai

Pasiutusios sielos-

Banguotos kopos

Dainuojanti Jūra

Vien tik džiaugsmas!

 

Sunokę meilės vaisiai jau…

Įsimylėjeliai ragauja juos

Nejaučia vasaros

Pabaigos…

 

Jie nelaukė

Rudens žvarbaus-

Jo nelaukia niekas.

Kai liūdesys aplanko

Mylinčias širdis.

    

Tu išėjai, Taves prašė Jis

Ir maldavo - pasilik!

Pasiliki

mylima

pasilik.

Sugrižk. Prašau…

  

Tokia rudens

Lemtis

Kai krinta lapai-

Atimti

Meilę.

 

Nuvyto

Paskutinės

Gėlės-

Išėjai.

   

Nebegrįši?

Mylima!

Nebegrišiu.

Mylimas

  

Post Scriptum:

 

Tai - žodžiai apie tai, ką mes retsykiais pajaučiame-

 

šaltą žiemos vakarą, spragsint gerajam nenuoramai židiniui,

 

čiurlenant gaiviesiems šaltiniams pavasarį, ten mintijant lengvai, prisėdus ant bundančios saulės įšildyto akmens,

 

šiltiems vėjams glamonėjant mūsų įsiaistrinusius kūnus tykioje vasaros ežero įlankoje, ir nekaltai prisiminimų ašarai nuriedėjus, vaikštant rudenį po staiga visų užmirštą ir vienišą parką…

 

Ten vis dar sukasi Meilės karuselė, ir į ją įlipa vis nauji žmonės, nors jų nedaug. Jie žino, kaip beprotiškai gera įsimylėti retai - ir mylėti stipriai.

 

 

Tik tarp mūsų. The only thing between us.

2009 01 18

 

  

Tu ateini tyliai-

Įžengi lėtai

Į violetinį kambarį,

Pabėgi nuo kasdienybės

Dulkių, meilės išblėsusios

Anuomet, neįskaitomos

Lyg eilėraščio žodžiai

Popierėly sutirpintam

Skaidrios ašaros -

Išdavikės

  

Aš meilės vagis-

Aš tavo meilužis -

Kai pabučiuoju tavąsias

Lūpas - atrakinu duris į

Šeicho Chalifo rūmus.

  

Jautriai liečiu

Tave rankomis

Kiekvienas

Dvelksmas

Tau sukelia

Tantrinę

Palaimą-

Lėtai ieškau

Saldžios nuodėmės -

Surandu ją…

  

Tavo akys spindi,

O aš kalbu ramiai

Ir švelniai žodžius

Apie tik užgimusią

Meilę-jaučiuosi lyg

Geišos

Svaiginantis

Opiumas…

  

Mylima - aš tavo

Gražiausias sapnas,

Ilgesinga rudens svajonė,

Dovanoju Tau

Ramybę,žvaigždes

Žydrosios įlankos mėlį

Aš šiltas vakaro vėjas

Ir begalinių bučinių

Kaltininkas

Vakarėjančiam

Jūros pliaže

  

Aš Tau -

Tik meilužis,

Meilės vagis

Švelniais

Pirštais…

Autorė: Martyna Kalendaitė

 

                           

I

 

 

 

Man esi tiktais tu. Tu mano pasaulis. Mano sapnai, mano viltys ir svajonės. Esi mano vienintelė, kuri gali viską sukurti arba sugriauti. Tu valdai viską. Ypač – mane. Aš esu tavo valioje. Negaliu be tavęs užmigti, negaliu nė dienos be tavęs ištverti. Aš narkomanas vartojantis tik vieną vaistą- tave.

 

  

Mane žavi tavo juodi banguoti plaukai, tavo akys, lūpos ir oda. Man siaubingai norisi to įkvėpti. Prisiglausti šalia tavęs, pajausti ką reiškia būti kartu. Man reikia tavęs, tavo kūno ir sielos. Kad mes kartu susilietume, kad pasulis mums slystų iš po kojų, kad visur kur tik mes atsidurtume būtų tik meilė ir nieko daugiau.

 

 

Bet tai neįmanoma. Aš stoviu už lango ir žiūriu į tave. O tu kasdien grįžti. Vis tuo pačiu metu. Šeštą. Tiksliai kaip laikrodis. O aš taip pat kasdien laukiu. Stebiu kiekvieną tavo žigsnį ir juos kolekcionuoju. Aš negaliu kitaip. Negaliu prie tavęs prieiti, nes nuo tavęs dvelkia ugnimi. Galiu sudegti. Todėl man lieka tik stebėti. Nes taip saugiau. Nesvarbu, kad visa šita meilė virsta liga, nesibaigiančiu karu pačiam su savimi ir daugybe valandų praleistų šitame kalėjime.

 

 

II

 

 

 

Toni sėdėjo ant suolelio miesto centre. Ji buvo apsivilkusi rudą paltą, pilkšvą skrybėlę ir juodus akinius. Visa tai buvo tik  stebėti žmones. Nužvelgdavo kiekvieną, miekas nesugebėdavo praslysti pro jos akis. Nes kažkur šitoje minioje yra Jis. Jai skirtas žmogus, su kuriuo ji praleis visą savo gyvenimą. Kuris ją myli, bet jo veido ji nėra mačiusi. Kažkur… Sapnai juk nemeluoja. Kiekviena diena yra paskirta ieškojimams, o kiekviena naktis atradimams. Kad iššifruoti tikslias detales, kiekvieną menkiausią smulkmeną.

 

 

Bim bam. Bim bam bim ½ bam. Tai buvo Žudikas. Didelis senas laikrodis, menantis neaišku kokius laikus. Nesimatė, kad buvo taisytas, bet visdėlto veikė.Jis skaičiavo kiekvieną sekundę praleistą čia. Kiekvienas jo rodyklės pasisukimas artino pabaigą. Tik tak. Tik tak… Metas. Toni atsikėlė, nusipurtė dulkes, nusiėmė akinius nuo saulės ir leidosi eiti. Laukia namai, jos tvirtovė. Tik gaila, niekas nelaukia.

  

 

Toni pravėrė savo namų duris. Ji užuodė naują kvapą. Tai buvo balkono gėlės. Kiekvieną vakarą ji sulaukdavo naujų. Kažkas jas nešė, tik Toni nežinojo kas. Aišku įtariamasis buvo. Vaikinas gyvenantis priešais esančiame name. Jų langai ir butai sutapo. Toni matė, kaip jis kasdien ją stebi, tačiau niekada nematė jo iš arti. Kiekvienas vakaras būdavo praleidžiamas nematomoje jo draugijoje. Ji sėdėdavo virtuvėje ir gerdavo arbatą, o jis būdavo už savo užuolaidos. Kad ir dabar merkdama naują puokštę jai nežinomo pavadinimo gėlių ir dėdama jo „Aš tave myliu“ raštelį į vazą ji jaučia žvilgsnį. Tačiau atsisukus ji mato tik švelniai sušmežuojančią užuolaidą.

 

 

 

  

 

Autorius: Andrius Paškevičius

 

Nutikimai pusantros valandos bešąlant Lukiškių aikštėje

 

Mielas dienorašti,

 

Šiandien taip jau nutiko, nusprendžiau pasigrožėti Vilniumi ir, užuot ėjęs miegoti, nuvažiuoti ten likus dviem valandom iki paskaitos. 
 

 

Atstumą, kurį planavau eiti nors 40 minučių, nuėjau per dvidešimt, jei ne greičiau, todėl vietoje (Lukiškių aikštėje) atsiradau likus gerokai daugiau laiko nei aš tikėjausi.

 

„Na ką gi, kad jau taip, tai imsiu ir prisėsiu“, - nusprendžiau. Žinia – Lukiškių aikštėje suoliukai labai dideli ir lietuviai ten (ant to pačio suoliuko) prisėda net ir nepažinodami vienas kito – kas jau yra gerokai keista ir įdomu.

 

Tradiciškai laukiau, kada ant mano suoliuko prisės senyvo amžiaus, nepatraukli moteriškė. Kaip kadaise minėjau, taip man visada būna autobusuose.

 

Ir ką tu sau galvoji, mielas dienorašti, – pirmiausia jau gerokai senyvo amžiaus moteriškė vietoj to, jog būtų prie manęs prisėdusi, pradėjo aplink suoliuką šikdinti ir myžinti savo pudeli, prisegtą rožiniu pavadėliu. Smagiausia buvo tai, kad pudelis pralindo pro suoliuko apačią ir pradėjo šikaliodamas slinktis mano pusėn. Bobulė išsigandusi irgi slinkosi mano pusėn. „Tai bent flirtas", - pagalvojau ir tuo metu bobulė, paleidusi šunį, nubėgo aplink suoliuką. Pamaniau, jog ji susirinks savo numylėtinio išmatas ir ėmiau džiūgauti kultūringėjančia Lietuva.

 

Bobulė susirinko. Savo šunį. Ir nieko daugiau.

 

Tuo metu, kai stebėjau šį procesą, aikštėje prisirinko pulkas jaunų moteriškos lyties atstovių. Iš to, jog jos sutūpė ant skirtingų suolelių (sakau žodį „sutūpė“ dėl to, kad sėdynes dėjo ant turėklų, o kojas ant sėdimų vietų), matėsi kad atskridusios iš skirtingų pusių ir kompanijų. Jos karts nuo karto šnairuodavo į mane ir pakikendavo, bet daug dažniau šnairavo vienos į kitas ir atsisukusios atgal kažką įnirtingai diskutuodavo. 
 

  

Po to panelės išsiskirstė, o į aikštę atėjo senyvų moteriškių, bomžas, visiškas marozas ir šiaip marozas su žmona ir vaiku.

 

Ant mano suoliuko prisėdo marozas su žmona ir vaiku. Vaikas visą laiką bandė pakelti nuo žemės kažkokią šiukšlę, o marozas šiukšlę iš jo atimdavo, vėl numesdavo ant žemės ir primindavo batu.

 

Užsirūkiau. Marozas priėjo ir paprašė manęs cigaretės. Kadangi buvau su ausinėm ir negirdėjau kokia kalba prašė, daviau cigaretę ir tik linksėjau galvą. Marozas į mane labai keistai žiūrėjo, kol jo žmona nepradėjo rėkti, kad jų vaikas tą šiukšlę jau gerokai susikišęs į burną. Marozas atėmė šiukšlę ir išmetė į šiukšlių dėžę. 

Visiškas marozas visą laiką žiūrėjo į pulką panelių ir kartais į mane. Bet nieko taip ir nedarė. Prie manęs prisėdo dvi senyvos, ne pačios patraukliausios moteriškės.

 

Pasidarė šalta. Išėjau kavos. Kavinėje klausiausi, kaip dvyliktokės rėkavo, kaip neapsimoka pasilikti Lietuvoje – nei mokytis, nei gyventi. Nubraukiau ašarą, bet negalėjau pasakyti, kad jos nors kiek nusišneka.

  

Išgėriau kavą ir grįžau į savo vietą klausyti muzikos. Priešais vėl sėdėjo pulkas panelių, o kiek toliau – dvi. Dvi žiūrėjo į mane ilgiau ir krizeno. Bet nepamiršdavo pažiūrėti ir į kitą pulką, ir po to kažką intensyviai padiskutuoti. 
 

  

Marozas dėbsojo tiesiai prieš save. Prie manęs prisėdo dar dvi senyvos moteriškės. Bomžo nebebuvo. 
 

 

"Beviltiška", - pagalvojau. Atsilošiau ir užsimerkiau. iPod‘e grojo puiki muzika. 
 

 

Muziką nutraukė iš kažkur garsiai atsiradęs krizenimas. Dvi jaunosios panelės jau sėdėjo visai netoli manęs (tai arčiausiai kažko atsisėdęs nepažįstamas kažkas per tas dvi valandas) ir garsiai komentavo „Nu bet tiek sėdėti ir dar – vienam … niekaip nesuprantu“ ir toliau krizeno.

  

Gražus tas Vilnius, pagalvojau.

  

Nusišypsojau ir atsistojęs nuėjau į paskaitą.  

 

 

Vilius, kuris taupė smuikui

 

 

Vilius taupė smuikui. Mamai sakydavo – „matysi, mama, pasaulis apie mane girdės“. Mama Viliui padarydavo arbatos su valerijonu. Dviguba doze. Tada Vilius

miegodavo.

 

Miegodamas jis sapnuodavo, kaip groja savo klasioke Margarita, tarsi smuiku. Praskietęs jos kojas, pirštais virkdydavo Margaritą malonumo ašarom ir dūsavimais.

 

Atsikeldavo Vilius šlapiu tarpukoju. Mama jį išvadindavo išgama ir neduodavo pietų. Vilius tuomet eidavo į gamtą ir svajodavo apie smuiką bei Margaritą.

 

Ir sykį Vilius susitaupė pinigus smuikui. Atėjęs į mokyklą, apie tai tyliai pasigyrė Margaritai. Margarita tik sukikeno.

  

O po pamokų, prie išėjimo jo jau laukė Benas, Vaclovas ir Aidas. Laukė ir Margarita, tik ji buvo kiek toliau, už kampo. Vis dar tebekikeno.

  

Visas kruvinas, vos paeinantis Vilius, tuščiom kišenėm grįžo namo. Motina jį nubaudė dviejų dienų badu, už tai, kad sutepė rūbus.

 

Antrą rytą Vilius atsidarė didžiąją spintą ir išsitraukė revolverį. Tą patį, su kuriuo jo tėvas užgesino savo gyvenimą ir kartu su kulka, per smegenis, iškeliavo kažkur į dangų.

 
 

Bent jau Vilius taip manė.

  

Benas, Vaclovas, Aidas ir Margarita, valgydami ledus ir juokdamiesi, žygiavo iš mokyklos. Jie net neįtarė, kad eina penkiese.

 

Kai Beno smegenys nuklojo asfaltą, o Vaclovas voliojosi peršautu skrandžiu, Aidas dar bandė bėgti, bet Viliaus ko gero iš tėvo paveldėtas taiklumas nesuteikė jam jokių šansų.

 

Verkdama Margarita ėjo į mišką. Šypsodamasis Vilius ėjo iš paskos. „Sapnai pildosi“, - samprotavo Vilius garsiai. O Margarita virkavo dar gražiau, nei Vilius galėjo kada nors sapnuoti.

 

Kruvinom rankom Vilius čiupinėjo savo klyną ir žiūrėjo į saulę, sėdėdamas ant Margaritos lavono.

  

Pistoletą išmetė į upelį, kuriame vaikystėje maudydavosi. O pats pasislėpė tabore ir, stumdydamas nekokybišką heroiną, toliau taupė smuikui.

 

Štai tau puikiausias pavyzdys žmogaus su polėkiu.