Autorius: Zigmas Paulauskas

HEINRICH GRAF VON BRÜHL

                    Ąžuolas sakė, kad  grafas visai nusigyveno vienu metu net buvo priverstas įsidarbinti pas savo brolį arklininku. Mat būdamas patologinis lošėjas visus savo turtus prašvilpė kortuodamas. Vėliau grafas norėdamas užsidirbti šiek tiek pinigų dalyvavo pirmuosiuose “Viagros” bandymuose. Napaleonmečiu grafas su viena keliaujančia porno trupe trankėsi po Europa buvo  užklydęs į Lietuvos žemes. Buvo susitikęs net su Povilu Višinskiu. Žmonės pasakoje, kad  grafas su Višinskiu padauginę lietuviško alaus analiniu būdų taip pamylėję vieną žemaitę, kad toji vargšė moteris po to karto visą savo likusį gyvenimą šnekėjo vien tik suvalkietiškai.Pabaiga.

                      Tą kart dar ilgai ginčijausi su Ąžuolu kas yra geriau mėtyti pro langą žalius ar vis dėlto kepintus kaštonus. Buvau kepintų kaštonų mėtymo pro langą šalininkas.

                 Vėlinės. Ąžuolas surengė man atsakomąją ekskursiją po Svėdasų kapines( Svėdasai beje J.T. Vaižganto gimtinė, ten ilsisi palaidoti jo tėveliai) , aplankėme daugybę jo buvusių draugų, pažystamų, kaimynų, netgi kelis klasiokus. Stabtelėjus prie nurodyto kapo, ekskursijos vadovas trumpai nupasakodavo oficialias velionio mirties aplinkybes, paminėdavo vieną kitą mirusiojo gyvenimo epizodą.

                      Statistika būtų tokia: keletas iš jų savižudžiai, likusieji baigė gyvenimą  autoavarijose  iš jų ganėtinai didelis procentas motociklinio bumo aukos. Savu laiku tarp jaunimo buvo ypač populiarūs “JAVA” motociklai. Scenarijus paprastas, tokių pavyzdžių Lietuvoje tūkstančiai, vaikinukas baigia mokyklą, atitarnauja kariuomenėje, grįžęs sėda ant motociklo ir visu greičiu trenkiasi į kokią pakelės liepą.

                      Beje reikia paminėti, kad dauguma amžinatilsi išėjusių jaunuolių savu laiku mokykloje skaudžiai mušdavę Ąžuolą.

                      Vėliau Svėdasų bažnyčios šventoriuje Ąžuolas man parodė porą čia palaidotų kunigų kapų.

            Pas šituos kunigus savu laiku  eidavau išpažinties, paaiškino. Matyt sunkios buvo mano nuodėmės nes abudu kažkaip keistai pasimirė nesulaukę garbaus amžiaus, bandė juokauti. Aš šyptelėjau. Papasakojo ir apie savo klasioką, dabar šios bažnyčios vargonininką. Pasirodo vargonininkas būdamas aštuntoje klasėje berniukų tualete už pinigus  rengdavo viešus masturbacijos seansus, o štai dabar užaugęs bei atėjęs į protą sugebėjo išleisti savo solinį albumą  – “Meilės Dainos”. Mus toliau vaikštinėjant  po Svėdasus Ąžuolas parodė man jau minėto mokyklos tualeto langus. Remdamasis tikrais faktais sukūriau apsakymą. Vardai pakeisti.

 BAˇNYTKAIMIO VARGONININKAS

           Saulius su draugu linksmai šnekučiuodamiesi lėtai žingsniavo bažnytkaimiu.

            - Štai čia baigiau devynias, - parodė Saulius pastatą pampsantį dešinėje. – O štai ten mokyklos tualeto langas, kaip dabar pamenu, - greitai pradėjo pasakoti, -  buvau aštuntokas, kartu su kitais keturiolika susispietę tualete stebėjome vieną klasioką. -  Šyptelėjo.

Palenkta galva, kelnės nusmauktos žemyn, kairė ranka tvirtai atsirėmusi į baltų plytelių sieną, dešinė – intensyviai darbuojasi. Gilus atodūsis, konvulsiškai sutirta keliai, kelnės grįžta į pradinę padėtį, suveržiamas diržas, nuskamba skambutis. Dalindamiesi įspūdžiais, mokiniai išvirsta iš tualeto ir skuba į klasę, vildamiesi, kad po biologijos, per ilgąją pertrauką pavyks jį prikalbinti dar vienam pasirodymui.

- Na ir aparatą klasėje turėjote, - nusistebėjo draugas.

- O dabar prašau, - Saulius delnu į viršų ištiesė ranką priešais save rodydamas didelį gotikinį mūrą, - dabar jis šitos bažnyčios vargonininkas.

- Žinai, - prunkšdamas į kumštį prisipažino Saulius, - kai išgirstu skambant šitos bažnyčios varpą, prisimenu tą klasioką, - Saulius sočiu kikenimu užkrėtęs bendrakeleivį, tęsė toliau. – Skambant bažnyčios varpui mano vaizduotė akimirksniu piešia konkretų vaizdinį.

Žmogus balta pelerina kaire ranka taip tvirtai įsikabina varpo virvės, kad tos pačios rankos alkūne įsibeda sau į bambagyslę, net susiriesdamas priglunda prie virvės, dešinė pusiau sulenkta nervingai trinasi palei prasegtą praskiepą. Nuo didžiulio įsiūbuoto “visų šventųjų” varpo svorio vargonininko kūnas per gerą pusmetrį pakylėjimas nuo žemės leidžiasi žemyn, staiga vėl pakyla, leidžiasi, kyla, leidžiasi… Kiekvieną varpo dūžį palydi dešinės frikcija. Reikia tvirtai laikytis virvės skambinant varpu. Įsismaginęs varpas skamba vis tankiau ir tankiau, kol pagaliau pavirsta į vientisą duslią aimaną.

                Draugai net užsikosėdami kvatojasi iš tokios savo improvizacijos. Šiokiadienį vidurdienį suskamba ba˛nytkaimio varpas.

      -     Tikriausiai ką laidoja, - konstatuoja faktą draugai, susižvalgo, susiima už pilvų ir leipsta vidury gatvės.

            Bet iš tikro mane prajuokinti net iki ašarų Ąžuolui pavyko mums tik ką sugrįžus namo. Namuose jis man parodė dvi nespalvotas laidotuvių nuotraukas. Pirmoje buvo pavaizduoti du šalia vienas kito pašarvoti broliai smarkiai apibintuotomis galvomis. Antroje tie patys broliai tik su šalia liūdinčiais artimaisiais. Pasirodo jie abu nesėkmingai bandė pasivažinėti motociklu. Abu kvatojom susiriesdami iš juoko vos į kelnes nepridėjau. Pasirodo Ąžuolas mergino vieną paną, gal kokią savaitę prieš Vėlines apsilankė pas ją namuose. Pastebėjau jog merginos turi įprotį pulti rodyti nuotraukų albumus savo naujiems vaikinams, žinoma toks merginų elgesys manau visiems mums yra pilnai suprantamas, todėl nedarysiu papildomų paaiškinimų. Bevartant albumą jame Ąžuolas aptiko jau minėtas nuotraukas, išlaukęs tinkamo momento kuomet jį trumpai paliko vieną, mergina berods nuėjo į virtuvę atnešti kavos su sausainiais, jas pavogė. O štai dabar pilnu pilvu kvatodamas demonstruoja jas man. Suprantate, vietoj to, kad padarytų tą paną jis vagia nabašnikų nuotraukas. Panašūs dalykai man visada išspausdavo ašarą.

            Bet čia dar nesibaigia ši smagi laidotuvių nuotraukų istorija. Po kurio laiko jis mirk gyvenk užsimano jas turėti ant savo baltų marškinėlių. Vieną nuotrauką iš priekio kita ant nugaros. Norėdamas įgyvendinti šį savo sumanymą jis paprašo mano pagalbos, šitokiu būdu išreikšdamas savo pasitikėjimą mano gebėjimu valdyti stresines situacijas. Tai buvo jo antras rimtesnis prašymas per visą mūsų draugystės laiką, pirmą manau prisimenate. Pažada gausius pietus su daugybe alkoholio viename Vilniaus barų. Pasiūlymas viliojantis, kiek padvejojęs sutinku. Nuvažiuojame į Vilnių, Gedimino prospekte surandame firmą kuri spaudžia fotografijas ant marškinėlių. Tuomet jis man paduoda pinigus, palinki sėkmės ir pats laukia už durų. Įeinu, ofise randu dvi išties žavias ponias. Truputėlį raudonuodamas parodau nuotraukas, laikydamas tikslių  Ąžuolo instrukcijų detaliai nupasakoju savo pageidavimus. Pirmosios elegantiškos ponios reakcija mane kiek suglumina, ji stveriasi už galvos, mojuoja rankomis ir sakosi ko jau ko o nabašnikų tai ji nespaus.

             -      Jei nori spausk Tu, kreipiasi į kolegę greitu žingsniu eidama lauk iš kambario.Šis silpnų nervų priepuolis kuriam laikui mane išmuša iš vėžiu, matau kaip jos kolegė ramiai apžiūrinėja nuotraukas, tai padeda man suimti save į rankas.

            -       Supraskit, pradedu pirmas, niekas nenori tyčiotis,  šios nuotraukos bus panaudotos konceptualiai pagal paskirtį, paprasčiausiai žmogus groja roko grupėje, panašūs dalykai yra jo įvaizdžio dalis. Bet pasirodo antros ponios net įkalbinėti nereikėjo ji mane gan maloniai aptarnavo, mes su ja puikiai pabendravome, per tą laiką kol presas įkaito suspėjome pašnekėti žmogaus likimo ir panašiais klausimais, buvo dėmesingai išklausyta mirusių brolių istorija į tą laiką grįžo nusiraminusi jautresnioji kolega kuri su manimi irgi persimetė pora sakinių, beje buvusių panikos priepuolių, neliko nė žymės. Galiausiai turėdamas rankoje iškeptus marškinėlius palinkėjau abiem poniom geros dienos ir kupinas teigiamų emocijų išėjau į lauką kur manęs laukė Ąžuolas. Vėliau gausiai valgiau ir gėriau jo sąskaita. Mums besėdint kavinėje garsiai svarsčiau, kiek kartų Ąžuolas apsivilkęs šiuos marškinėlius gautų į nosį, nuvažiavęs visą 10 troleibuso maršrutą. Tai būtu pats geriausias mūsų visuomenės tolerancijos testas.

             -      Gaila dabar vėlyvas ruduo, kreipiausi į draugą. Bet prisipažinsiu tuomet ir pats gerokai nustebau, kai Ąžuolas atsakydamas į mano apgailestavimą prisipažino  laukiąs nesulaukiąs  gegužės mėnesio kuomet galės išeiti su ja į miestą. Ką gi ateis vasarą, stebėkite mielieji skaitytojai gatvėje T-SHORTUS, ankščiau ar vėliau būtinai pamatysite mūsų herojų. 

             Bet tuo istorija nesibaigia. Grįžęs namo jis su didžiausiu malonumu juos demonstravo savo draugams. Reakcijos pažystant patį Ąžuolą buvo panašios, žmonės juokėsi tik vienas mūsų bendras pažystamas hipochondrikas būdamas kiek silpnesnių nervų susiėmė už galvos ir kurį laiką kartojo tą patį tekstą:

    -     Oi bliat, oi bliat! Vėliau paprašė parodyti dar kartą ir vėl tas pats tekstas susiėmus už galvos, ir taip kaip man pasakojo Ąžuolas gal kokius penkis ar šešis kartus kol apsiramino.

             O štai vienas Ąžuolo bendradarbių pasigavęs idėją užsimanė irgi panašių marškinėlių tik būdamas kultūristu nuvažiavęs atsispaudė pora iš Interneto atsisiųstų negrų nuotraukų. Vieno nigerio vardas, kaip dabar atsimenu, buvo JOE WEIDER – MR. OLIMPIA.  Kaip sakoma no coment gera idėja visuomet įkvepia. Ta proga Ąžuolas MR.OLIMPIA fanui net padovanojo Markizo de Sado romaną “Filosofija buduare”, matyt tokiu būdu įspėdamas bendradarbį, kad jei ir toliau treniruodamasis krūvomis ris visokius vaistus, mišinius ir papildus tai su savo žmona, žavia blondine lovoje jam nieko kito neliks tik užsiminėti sadomazochizmu. Aš galvoju jog jokie raumenys ir botagai negali atstoti gerai krauju pripumpuoto mėsos gabalo tarp kojų. Vargu ar MR. OLIMPIA tai suprato, keista, bet de Sadas tapo jo lengvojo automobilio knyga, nuolat ve˛iojasi su savimi, keista.     

Kuria tai diena Ąžuolas skambtelėjęs man pasidžiaugė nesiskiriąs su savo nabašnikais, trise geriau išsimiegam, reziumavo.

Autorius: Aleksandras Savickis

Sveikas, keliautojau! Taip, aš į tave kreipiuosi gerbiamasis! Kodėl vadinu tave keliautoju? Viskas labai paprasta. Tu laikai rankose knygą, vartai puslapius, skaitai arba žiuri dabar į monitorių, galbut net mąstai… Vadinasi esi gyvas, tai yra gyveni. O kas yra gyvenimas? Teisingai, gyvenimas - tai kelionė… Taigi sveikas keliautojau! Pradėsim nuo to, kas tu esi.

Pradžiai pabrėžkime kai kuriuos faktus. Tu turi dvi kojas, dvi rankas, ir aišku, galvą. Galvos pagalba tu ne tik maistą ryji, bet kartais ir mąstai. Vadinasi, esi mąstanti būtybė. Mano sveikinimai, bet ar žinai tu savo vietą šiame skruzdėlyne pavadinimu visata?

Tikriausiai ne. Matyt tavo gyvenimo scenarijus standartinis, ir jo planas jau parašytas. Gimei tu atsitiktinai. Niekas tavęs neklausė nori tu to ar ne, o ir paklaust galimybės nebuvo. Vaikų darželis, mokykla, dar koks nors popieriukas ir viskas, pirmyn su dainom kurti naujus žmogeliukus, pakeliui rinkti spalvotus popieriukus. O tavo spektaklio finalas bus banalus - gausi nuosavą žemės sklypą……….. amžinon nuosavybėn…

Taip, perspektyvos nedžiugina. Bet ir kalbėtis šiomis temomis visuomenėje nepriimta… Išjuoks, arba gausi eilinio keistuolio reputaciją. Bet, noras niekur gi nedingsta? Jaunystėje tu, kaip ir visi žmogiukai dažnai uždavinėjai keistus ir neįprastus klausimus. Gasdinai suaugusiuosius, bet su laiku pats tapai banaliu ir neįdomiu, gyveni kaip visi, rengiesi kaip visi, mąstai kaip visi… Šlykštu…

Ei…! Tu dar čia? Nepabėgai, nepasislėpei savo dirbtiniame iliuzijų pasaulėlį? Na ir gerai, vadinasi tau patiko mano pasityčiojimai, mano mielas mazochiste. Kentėk, nes kančiose gimei… Gal ir dabar truputį paskaudės ir gimsi iš naujo… Varom toliau… Rimtumas netrukdis.

Tikiuosi ši knyga tau patiks, nes ji bus apie tave…

Su panieka AUTORIUS

1

Kas tu?

                     Žinai, į ši klausimą daugelis žmonių atsako iki kvailumo vienodai. Mažai, labai mažai kas pasakys tiesą. Daugelis atsakinėja šablonais, arba aukštom frazėm, kurių kartais ir pats nelabai supranta. Aišku, tai labai patogu, nes jei žmogus elgiasi kaip kvailys, ir į klausimą atsakys sąžiningai, kad jis yra kvailys, bus labai keista… Neiprasta ir baugu…

                      Tam, kad tu suprastum pagaliau kas esi, pradėk nuo savo genealoginio medžio. Hmmm… Aš apie tavo protėvius. Įšsiaiškink kas tavo protėviai, nors keturias kartas atgal. Kam tai reikalinga? Galėsi visuomenėje sublizgėti. Būk tikras 99 procentai žmonių žino tik savo senelius, o kas jų proseneliai ir propro… Jiems tokia pat paslaptis kaip ir majų kalba. Taigi sužinojęs kas tavo protėviai automatiškai pateksi į tą vieną procentą žmonių. Jau žingsneliu toliau nuo standarto. Norisi? Pirmyn, prie darbo!

Toliau, paprasčiau. Pamąstyk apie tai kur tu gyveni, kokioj šaly, kokiam mieste, rajone. Kuo įžymi tavo gimtinė? Gal esi iš kirtimų? Tai turi tam tikrą pranašumą, gali gąsdinti pašnekovus. Ir tau smagu, ir jiems įdomu.

Niekada, girdi? Niekada neprisistatinėk žmonėms sakydamas kuo dirbi. Tau aišku atrodo, kad tokiu būdu tu įgysi pagarbą. Špiga tau! Tau tik pavydės, ir tai geriausiu atveju. Prisimink, tavo pareigos, tavo darbas, tai tik priemonė uždirbti spalvotus popierėlius. Ir tikrai tuo didžiuotis nereikėtų.

Tai kas gi tu esi? Kaip sužinoti iš kur esi kilęs, jau žinai. Liko sužinoti kas esi šiame gyvenimo etape. Pradėsim?

                     Nesvarbu kokį mokslą esi baigęs. Svarbu ką tu padarei kitaip, kaip toli pabėgai nuo standartų. Jei esi Nobelio premijos laureatas, mano pagarba. Patariu tučtuojau šitą knygelę sudeginti. Nes ji jūsų aukštą esybę supykdys, ir gali jus įžeisti. Bet jei tu niekuo neišsiskiri iš pilkos masės, pats laikas pradėti. Palauk, nebėk kopti į Everestą, yra ir kitų būdų.

Prisimink vaikystę, ką tu mėgai labiausiai. Gal piešti? Tai nupiešk kokį paveikslėlį, įrėmink ir pakabink ant sienos, taip, kad visi svečiai matytų. Galėsi išdidžiai visiems rodyti ir raudonuoti girdėdamas komplimentus. Nemoki piešti? Nieko baisaus, pasiknisk savo vaikystėje, tikrai rasi daug talentų, kuriuos privalai realizuoti dar šiame gyvenime. Duok sau priežastį didžiuotis savimi.

Važiuojam toliau. Kaip tu atrodai? Atsistok ir prieik prie veidrodžio, rask savyje ne mažiau kaip tris minusus, kuriuos galėtum ištaisyti be skalpelio. Nerandi?

Pažiūrėk dar kartą, jų yra. Žiūrėk tol, kol nerasi. Vistiek nerandi? Važiuok pas psichiatrą, tau didybės manija. O, jau radai? Jei minusų daugiau negu 10, išgerk nuodų. Dėmesio, kreipiuosi į tuos kurie vis dar kartais smegenimis naudojasi pagal paskirtį! Minusus galima ištaisyti, bet tą reikia daryti atplėšus savo subine nuo sofos. Nebijokite sofke niekur nepabėgs ir puikiausiai išgyvens ir be jusų subinės. Bet kokį kūną galima padaryti idealių, nepamirškite, jūs jau gimėte būdami gražūs, o trūkumai atsirado tik dėl jūsų gyvenimo būdo. Keiskite įpročius, puoselėkite save. Jūs - tobuliausias gamtos kūrinys. Tegul aplinkiniai jums pavydi. O kai užduos kausimą:

-„Ak, kokia daili tavo figūra!…Kokios dietos laikaisi?“

arba

-„Kokie raumenys!…. Kur sportuoji?“

Įšdidžiai atsakyk,- „Aš toks (-ia) gimiau“. Ir tai bus tiesa!

Autorė: Lina

Po senos neapykantos – kvaila užuojauta, po ramios nežinomybės – keistas jausmas. Kartais ir neplanuotai. O jei planuotai – netikėtai. Vengti planų -

- - -

Planuoti – tas pats, kas tvarkyti. Netvarkos neįmanoma paversti tvarka. Netikslumų – tikslais. Tikslingi veiksmai veda į betikslę būtį. Uždaras labirintas – be pradžios ir be kitos pradžios. Susitikimas įmanomas tik su pačiu savimi.

Ypač rytais. Saikingai saulėtais. Stiprus vienišumo jausmas, suvyniotas į žiovulį ir apibertas lėtais mirksniais. Vietoj 6-tos valandos – 9-ta. Kasrytinis netikslumas (priklausomas nuo vėlyvo vakaro). Betikslis žadintuvo skardenimas. Neįvykdyti tikslai verčia pasijusti nuo kažko priklausoma. Nuo savęs? Uždaryta – negalima į save, negalima iš savęs. Tai kaip galėčiau į kitą?!

Tuomet gal kitas į mane? Mane iš manęs.

Ar sulauksiu ryto, kai iš tikrųjų nubusiu ir patikėsiu, kad gyvenu. Ir tai galiu pasakyti tik aš. Turbūt kažkada.

Kažkamiau.

Pagairiukas sulijo. Kiaurai permirko. Laukė saulėtos popietės, kad išdžiūtų. Bet tada netikėtai išgaravo Sulijukas. Nesutaikomos aplinkybės. Nesusipratimas.

Sunkiausia, kai nesutari su savimi. Čia juokas, čia ašaros. Čia, atrodo, imtum ir nusineštum, čia imi (paimi) ir numeti. Ne kiekvienas sugeba savęs nesuprasti. Po pamokėlę kasdien. Gal tik kartais nesuprastieji kitus supranta. O suprastieji nesupranta. Visaip. Beyond.

Visad vaikštoma dviese – net ir po vieną. Anyway kalbama kažką su kažkuo. Sau su savimi. Sutikus trečią vienas kažkur išgaruoja. Ir pasidaro labai nedrąsu, netikra. Kalbama už save, o už kitą – tylima. Nors taip norisi pasakyti viską. Arba viską nutylėti ir palaukti kito lietaus, kad grįžtų visumos akimirka.

Kartais Pagairiukas sėdi uosio pavėsy ir pasakoja. Kad tas klausytų ir gal suprastų. Sulijukas guli samanų  drėgmėj. Viską girdi, supranta dar daugiau. Nes abu yra vienas. Kaip vienas uosis, vieną popietę; vienos nuomonės du variantai. Tas pats uosis kitą popietę; antras variantas – be Pagairiuko ir Sulijuko. Susitikimas po uosiu. Išsiskyrimas. Uosis niekada negirdi pirmuoju variantu. Antruoju jis pasakoja pats. Viena nuomonė. Du variantai. Sulijusios samanos uosio pagairėj. Be galo. Ratu.

Sulijukas nemato savo akių; žiūri į Pagairiuko ir stebisi. Kartais jos pilnos baimės – nevalingos ir sustingusios. Kartais gyvos ir besišypsančios, lyg pirmąkart matytų pasaulį. Keisčiausia, kai baimė ir ir šypsena susimaišo. Ar tai juokas iš baimės, ar nerimas, kad viskas per gera ir per šviesu?!

Pagairiukas sau į akis nežiūri, o tyliai gyvena. Jam visada šviesu dieną ir gera vasarą. Net kai lyja. Ir savęs jis nebijo.

****

Autorė: Astrida

Kai Ją atleido iš darbo, aplinkiniai supanikavo. Motina bandė guosti: „Čia, kaime, visada rasim tau duonos ir vietos“. Sesuo ragino: „Airijoj reikia naglumo. Atvažiuok, ieškosi, belsies į kiekvienas duris, čia vis tiek daugiau galimybių. Tu moki kalbą, turi patirties“. Draugės supratingai siūlydavo: „Turiu vyno, užeik. Tau reikia išsiverkt“.

Kai Jai pasakė, kad po mėnesio teks palikti darbo vietą, nepuolė į isteriją. Liūdnai šyptelėjo: „Patekau į laimingųjų sąrašą?“ Nevykęs juokelis. Niekam tame kabinete nebuvo juokinga. Neverkė. Pakeliui į namus nusipirko ledų ir visą vakarą tyliai prasėdėjo, glostydama kažką negero nujaučiantį katiną. Kitą rytą pirma atėjusi į ofisą, ant savo stalo rado tris karamelinius saldainius. Abejingai pasiėmė savo kavos puodelį, nuėjo iki virtuvėlės, atsuko vandenį ir ėmė verkti, atsirėmusi į kriauklę. Iš bejėgiškumo.

-               Tu moki slėpti jausmus, - šyptelėjo Robertas ir pasilenkęs pagarsino muziką.  – Einam pašokt?

Romantišką Claptoną pakeitė Eminemas, bet tai nebetrikdė lėto šokio. Ji nebuvo įpratusi turėti daug meilės nuotykių. Meilė jai rodėsi banaliausias dalykas, kokį žmogus gali sau leisti. Vynas, šokis, jo rankos Jos plaukuose – argi gali būti kas labiau apgailėtino? Ir tuo pačiu – kas nors malonesnio?

Jis klausinėdavo apie Jos reikalus, darbo paieškas, bet abu žinojo, kad tai tėra duoklė mandagumui, atsižymėjimas „tu man rūpi“. Paklausdavo ir čia pat pamiršdavo. „Koks tu bjaurus“, - juokais burbteldavo Ji. „Būčiau normalus, nemylėtum“  - savimylos šypsena nušvisdavo jo veidas.

Kartu jiedu praleisdavo mažai laiko. Tos nemigo naktys sutrumpėdavo iki akimirkos, virsdavo trumpu vogtu pasimatymu. Paryčiais jis nekaltai pakšteldavo į skruostą ir, vynui nespėjus išsigaruoti, išvažiuodavo pas žmoną. „Žinai, po to kai jaučiuosi jai truputį nusidėjęs, esu labai geras vyras. Net kelias dienas būnu tiesiog svajonių vyras ir tėvas, argi tai blogai?“ - garsiai galvodavo jis, padėjęs galvą Jai ant kelių, o Ji nežinojo, ką į tai atsakyti. Tikriausiai neblogai. Tikriausiai čia nieko blogo.

Kai prisimindavo kritines savo gyvenimo situacijas, negalėjo negalvoti, kad kažkokie laimingi atsitiktinumai nuolat Ją išgelbėdavo nuo visiško fiasko. Visada paskutiniu momentu išdygdavo reikalingas žmogus, reikalingi pasiūlymai, galimybės. Ir dabar, kai siautėjo visuotinė panika ir Jai reikėjo nuo pradžių pradėti taip sunkiai lipdytą karjerą, giliai pasąmonėje Ji neprarado vilties išsigelbėti. Atvirkščiai, gal dabar ir atėjo laikas išsvajotam Perversmui.

Taip, kiekvienas žmogus apie jį svajoja labiau negu apie Meilę, Namą, Vaiką, Karjerą.

Kiekvienas laukia savo asmeninės revoliucijos. Tik kai kurie taip ir neišdrįsta reikiamu momentu pakilti nuo fotelio.

Ten, toje pačioje vietoje, kur slėpėsi Didysis Perversmo Planas, kartu, visai šalia, kiūtojo ir slaptas žinojimas, kad pokyčių noras tolygus jų baimei. Dar viena statistinio žmogaus bėda.

Liguistas išdidumo jausmas Jai dažnai kišo koją, ypač ieškant darbo. Motyvaciniai laiškai, gyvenimo aprašymų siuntinėjimas buvo Jai atgrasi veikla, primenanti išmaldos prašymą. Sukandusi dantis vartė darbo skelbimus ir karts nuo karto padejuodavo draugams, kaip sunkiai ieško darbo, nors viena težinojo, kad pora laiškų per savaitę nėra didelės pastangos.

Kažkada studentų bendrabutyje keturiese paryčiais tupėjo aplink savo arbatos puodelius ir svarstė, kaip tada atrodė, esminius būties klausimus.

-               Ir ką darytum, jei staiga visko netektum? Šeimos, turto, darbo? – vardino ilgaplaukis liesas vaikinas, kuris niekada nenusiaudavo gremėzdiškų batų atėjęs į svečius. Ji žinojo, kad tas klausimas provokuojantis. Jis įsivaizduoja, kad normali mergina pultų draskytis plaukus, žudytis, verkti… nes gyvenimas baigiasi su materijos pralaimėjimu.

-               Išsilaisvinčiau, - šyptelėjo Ji. – Išeičiau į pasaulį laimės ieškot, gi lengviausia tai padaryti, kai nieko neturi. Dar padaryt arbatos? – ir, paėmusi jo puodelį, išėjo į virtuvę. Kad padarytas įspūdis liktų tvyroti ore, kad nereikėtų jam paaiškinti pasakytų žodžių. Apsimesti, kad išsprūdo atsainiai ir netyčia.

Autorė: Viktorija Šamrina

***

  
Išeina angelas, nuleidęs galvą,
Sparnus užmiršęs ant baltos palangės,
Apsiauna kerzus ir susagsto fraką,
Vaidyba baigės, tuštuma išseko…
 

 
Kedena vėjas neramus
Sparnus…
Išvaisto plunksnas po visus
Namus…

***

    
Jausmų trupiniai
Neklotos lovos klostėse
Šilti sakiniai
Su bučiniais rimuojasi
Spalvoti sapnai
Juodai baltam pasaulyje
Kava paryčiais
Pagardinta alsavimais
Tylos dūzgesys
Į ausį - tavo lūpomis
Tykus ilgesys
Tavęs…

***

Paukščių aimanos medžių glėby,
Žaibo atšvaitas tolumoj…
Laikas permainoms tavo šaly,
Metas poilsiui - manoj.
 

Bergždžiai stengiuosi nuramint
Karščio dūsavimą dausuos…
Paukščiai tyli tavoj šaly,
Vėjas glosto medžius manoj.
   
Naktį žinią gavau iš Jo -
Prašė perduoti laiką tau…
Parvažiuok pas mane Namo,
Aš pavargus skyrium gyvent.

***

Besišypsanti kaukė
Tau ant kaklo
Sukaustyta grandinėmis
Sidabrinėmis
Liūdnas žvilgsnis
Be kibirkšties
Slepies?
Nuo manęs…
Surask
Nors minutę atokvėpiui
Stop!
Akyse gėlės pražysta
Saulėlydžiu…

  ***
 

Žvaigždėm lyg druska pabarstytas
Dangus, kur mėnulį-citriną
Ragauja naktis susiraukus,
Išgėrus tekilos stikliuką…
Padauginus, Žemė užsnūdo,
Žibintų ugnis-cigaretė
Rusena, sklaidydama rūką,
Kutenantį gatvių padus…
Sustojo iš nuovargio laikas,
Rodyklėm spynas užrakino,
Jį kiemsargis-rytas pažadins,
Pabeldžiant į saulės duris…

***
  Aš bučiuoju tave akimis
Iš už nugaros-tyliai, slaptai…
Kaip vagis.
Nematai…
Bet jauti-aš žinau, kad jauti.
Ir dairaisi, ieškodama to,
Kas arti-
Nerandi…
Šis žaidimas netruks amžinai-
Susitiks mūsų žvilgsniai staiga…
Kaip matai -
Aš šalia…

***
 

Smiltelėm pro pirštus
Beriesi į akis,
Kol ašaros išdžius,
Tol pėdsakai ištirps…

Įkaitinta ugnim,
Nudeginsi garais,
Kol verksi su manim,
Tol juoksies su kitais…
  

Vaiduokliais praeitis
Į veidrodį žiūrės,
Kol puoselėju viltis,
Tol ateitis išblės…

  ***
 

Skirtingai mąstom ir skirtingai jaučiam,
Bet rezultatas būna panašus.
Lėtai eini, o aš žingsniuoju sparčiai,
Lengvai bespaudžiant šąlančius pirštus.
 

 
Neramų sapną šnabždesiu gaivinant,
Išgyvenu beprotiškas naktis.
Aš valgau sniegą, begeriant tau vyną,
Plačiai užvėrus praeities duris

***
 

O kartais, ilgesio kamuojamos
Jos
Nerašo, neskambina
Tik susižvalgo
Tarpdury
Vidury
Miesto, lauko, gatvės
Slapstos
Slaptos, saldžiarūgštės,
Pusnuogės
Mintys
Švilpia
Valso melodiją;
Pritardamos vėjui
Smėlio
Kopas į saują sutalpinusios
Jos
Ilgisi
Viena Kitos.

  ***
 

Akmenį savo klaidų
Ridenu.
Siekiu viršūnės,
Prisiekiu -
Galiu.
Žingsnis netvirtas - ir vėl -
Suklumpu…
Dardu žemyn
Tarp kitų
Akmenų…
 
Stojuos… 

2008-02-14

Autorius: Linas Rimkus

Aš kaip vanduo, tekantis kažkur, kad surasti savo jūrą, o po to susijungti su vandenynu.

Aš noriu papasakoti apie savo tekančią Upę.

Mano upė teka iš Lietaus krašto. Aš esu vanduo. Aš esu praeitis, dabartis ir ateitis kartu. Aš esu istorija. Ir kai aš matau kažka aplink save, aš pasiimu sau, kad papasakot kitiems. Nes aš tai tas, kas pasiima laiką ir nesugrąžina atgal. Aš teku teku. Aš teku ir pasakojų istoriją tau Vandens vardu…

            Kažkada aš buvau Lietus. Aš buvau Lietus, kuris priklausė Lietaus kraštui. Bet atėjo vasara ir Saulė užvaldė dangaus padangę. Lietus taip nusiminė dėl to, jog tapo Upės vandeniu. Dabar aš, kaip Vanduo visada pamena kaip buvo Lietus ir kaip jis valdė tą kraštą.

Aš niekuo nepasikeičiau. Aš vis dar turiu mėlynus plaukus, mėlynas akis ir mėlynus delnus. Tik va, mano vieta jau nebe ta - danguje. Dabar aš čia, žemai, žemėje ir teku teku be pabaigos kažkur.

Aš buvau Lietus, bet visas išsiliejau. Išsiliejau ant žemės, ant kalnų.

Kai krito mano ašaros, susidarė ežeras, ant kalno vardu Abu.

Ežeras vis didėjo ir didėjo su kiekviena diena. Kol viena gražią dieną ežeras pradėjo lietis per kraštus. Vanduo buvo nesustabdomas. Vanduo buvo tartum didelė nenugalima armija karių. Taip ežeras virto Upe. Upe, kuri teka man nezinia kur…

Bet prieš tai, kai aš buvau Lietus, aš buvau Ugnis. Ugnis kuri šypsojos ir žaidė prieš Saulę. Ugnis ir Saulė buvo panašūs. Jie buvo abu karšti ir nenugalimi. Ugnis visada norėjo susijungti su Saule, bet vis kažkas sumaišydavo Ugnies planus. Tai naktis, tai ilga žiema vis sugriaudavo Ugnies svajones. Bet vieną kartą Ugnis buvo tokia aukšta, jog palietė dangų. Saulė nebėgo, ji liko laukti Ugnies rankų. Ir Ugnies rankos paliete Saulės plaukus. Ir tapo tuomet be galo šviesu. Visiems buvo keista matyti, kad net žvaigždės nėjo miegot. Bet kai kam nepatiko tas keistas dalykas ir tam kažkas buvo Kipšas. Kipšas metė žaibo strėlę į karštą porą. Strelė pataikė Ugniai į ranką. Ugnis suvirpėjo ir pakilo baisus vėjas. Ugnis vis kovojo ir kovojo, bet vėjas buvo stipresnis. O Saulė išsigando Kipšo, nes Kipšas pakvietė Tamsą. Saulė pasitraukė. Ugnis išblėso ir išgaravo. Taip Ugnis tapo Debesėliu iš kurio susidare Lietus. Taip Saulė daugiau nebeateina į tą kraštą, kur gyvena Lietus. Taip Saulė ir Ugnis nebedraugauja drauge…

Norėčiau vėl kada būt Ugnim. Aš pasiilgau savęs, stipraus, drąsaus ir maištingo.

Šiandien prie tekančio Vandens buvo priejęs Užkerėtas. Vanduo pažinojo Užkerėtą. Vanduo atpažino jo baimės akis ir neramų būdą. Vanduo jau žinojo apie ką kalbės Užkerėtas su juo. Užkerėtas kalbejo apie smurtą, pažeminimą ir burtus. Užkerėtas kalbėjo kalbėjo, o Vanduo kantriai klausėsi ir tylejo. Taip Užkerėtas pasakojo tol, kol atsiminė, kad reikia grįžt namo. Tuomet Užkerėtas padėkojo Vandeniui už tylą ir ramus nuėjo į tamsų mišką. Vanduo nieko neatsakė, nes žinojo, kad Užkerėtas dar ateis pas jį. Tam, kad vėl papasakoti. Tam, kad padovanoti savo ašaras jam. Tam, kad parodyt savo eilinį pasirodymą.

Šiandien taip pat buvo priėjus gražuolė su kaštoniniais plaukais. Ji žvelgė giliai į Vandenį ir kažko laukė. Ji laukė ir tikėjos. Ji tyliai be žodžių prašė. Bet Vanduo yra tik vanduo. Vanduo neturi kūno. Vanduo neturi rankų. Todel gražuolė nesulaukus savo noro atsistojo ir išėjo. Išėjo ir nežinia ar kada prieis prie to tekančio Vandens.

-Nuteiskit! Nuteiskit mane! – sušuko kartą nesivaldantis Užkerėtas, - užmuškit mane, nes ramybės man nėra.

O Vanduo tekėjo pro šalį ir keistai pažvelgė į Užkerėtą.

-Ech, beprotis…, - pasakė sau Vanduo, - gerai, pabūsiu su tavim ir patylėsiu šalia tavęs. Gal išeis tave apramint…

Tuomet Užkerėtas lyg būtų girdėjęs Vandens kalbą, staiga nusiramino ir atsisėdo šalia tekančiojo.

Prie Vandens ateidavo daugelis. Tarp jų buvo ir alavinis kareivėlis. Kartą jis papasakojo kaip jis prarado garbę. Kitą kartą jis papasakojo apie pražuvusią meilę. Vanduo norejo padėti kareivėliui. Vanduo pirmai nuramino ir nebyliai pasakė į akis paslaptį “ka daryti” jam. Kareivėlis nusišypsojo ir nuėjo. Nuėjo, bet užmiršo padekot už patarimą. Todėl kareivėlis paskui užmiršo ir liko toks kaip prieš tai pasimetęs.

Atėjo vasara. Atėjo naujas metas. Kažkas keičiasi, bet kai kas išlieka kaip ir anksčiau, kaip tas akmenėlis. Užkerėtas vėl atėjo prie Vandens.

-Išklausyk mane, - tarė Užkerėtas, - man viskas nusibodo. Aš taip nuo visko pavargau. Aš taip žiauriai pavargau. Aš jau nebetikiu niekuo. Visa tai didžiausias absurdas. Padėk suprast man save. Kaip žengti drąsų žingsnį? Aš žinau, kad tu tylus. Aš žinau, kad tu tik nuramini mane. Bet ištark ką nors nebylių kalba…Aš netikiu burtais. Aš netikiu užkerėjimais. Aš netikiu ką sako tie, kurie tik nori turto…Aš žinau tik tai, kas yra bloga ir gera. Aš žinau, kad daryt bloga, tai pažinimas. Bet labiausiai nesuprantu tų, kurie tai daro rankomis. Kiek protas turi būti kvailinamas, jog kiltu noras pralieti kraują, kad išlaisvinti. Aš jau nieko nebesuprantu. Aš netikiu…Aš matau tamsų pasaulį prieš save. Keista…keista, bet nematomas pasaulis mano kartais šviesesnis negu to pasaulio, kuris prieš akis. Svajonės ir kažkokie keisti vaizdai, tartum ateities pranašai, tokie malonūs. Nors kartais tos svajonės verkia. Nors kartais tos svajonės atrodo sudaužytos dar neatėjus laikui. Tai mano gražūs vaizdai. Tai mano pasaulis. To pasaulio, kurio niekas iš manęs neatims. Nes jei realybėj aš nesijaučiu visavertis, tai nors sapnuose aš kažkuo vertas. Tiesiog aš gavau Baimę. Didelę bausmę viskam. Man rodos dabar net bijau išsivaduot. Bijau būt laisvas. Bijau mylėt. Bijau padaryt bet kokį žingsnį. Nes mano vardas – Užkerėtas.

Vanduo tylejo kaip visuomet, bet išklausė savo nelaimingojo išpažinties. Vanduo ir šį kartą priėmė jo kalbą, bet ištiesti savo rankos taip ir neištiesė. Nes Vanduo buvo Vanduo, o kelias Vandens taip ir išliko nežinia kur.

Taip, Vanduo plauna, - kažkas tarė tyloje - Vanduo nuramina. Bet kūno Jis neturi. Todėl Vanduo gali tik padėti, bet neišgelbėti.

Autorius: Vilius Litvinavičius

Įrieda Kuzmičius pagal vieną adresą, o namo nė velnio nesimato, tik tarp krūmokšnių kažkokia aukšta tvora, be vartų, vien prie stuobrio drevės kažkas peiliu išpjaustęs: “Laiškus ir spaudą dėti čia.” Ką daryti? Išsitraukė Kuzmičius iš krepšio storą laikraštį ir makt į drevę. O iš ten kaip kilo zyzimas… Vapsvų debesis šovė į viršų, net saulę užtemdė! Kai puolė jos gelti Kuzmičių, akyse dar tamsiau pasidarė. Dviratį palikęs, krepšį numetęs, kad šoks bėgti per krūmus, bet kakta tiesiu taikymu į tvorą plojosi, net melsvi žaibai iš akių į visas puses pasipylė. Taigi stryktelėjo Kuzmičius į viršų, nors buvo nepaslankus kaip bulvių maišas, bet persivertė į kitą pusę ir šlioptelėjo ant minkštų samanų, tačiau jokių gyvybiškai svarbių kūno organų rimtai nesusitrenkė. O kvailos vapsvos nė nesusiprato dirstelėti už tvoros. Taip Kuzmičius stebuklingai išsigelbėjo.

                      Žingsniuoja Kuzmičius, dairosi aplinkui – atsistebėti negali. Žibučių kilimai visur išsiskleidę, raktažolės geltonuoja sumišai su pakalnučių lopais. Kai kurioms gėlėms jau seniai praėjęs laikas žydėti. Ne tas metų laikas, ne pavasaris, o pats Seimo rinkimų kampanijos metas ir įkarštis. Kaip kvepia aplinkui. Taip maloniai… Kažkuo labai skaniu. Šaltinėlis švelnutėliai čiurlena. Švelniau negu Kuzmičiaus dainelė. Trykšta tarp kelių akmenų, tik vanduo kažkoks rudas, su daugybe baltų putų. Atpažino jautri Kuzmičiaus nosis, kad tai šviežias alutis linksmai šnekučiuoja. Puolė jis srėbti tą taurų gėrimą, net paspringdamas, tik pilvas pučiasi kaip balionas. O vėjas dar kitą malonų, anksčiau budrių šnervių pagautą kvapelį atneša. Žvilgt Kuzmičius į viršų – beržas net linksta nuo kekių keptų parūkytų dešrelių, tik čirška lyg ant žarijų, tik garuoja… Kaip bananai Afrikoje, tik ką čia lyginti. Griebė Kuzmičius dešreles skinti bei jas žiaumoti užsigerdamas alumi. Apsunko nuo tokio sunkaus maisto, atsisėdo jis ant kelmelio. Priešais, per netolimą pievą, kažkokie rūko tumulai draikosi. Gal alučio padauginta? Bet vėjas nunešė tas baltas draikanas – oi, koks vaizdas atsivėrė! Tai bent peizažas… Dvylika nepaprasto grožio nuogų mergaičių tik krykštauja ežerėlyje, o iš ten vėjelis šampano dvelksmus atneša. Išlipo mergaitės ant kranto – kad dūksta, kad dūksta… Ir jokio drabužėlio. Kuzmičiui kvapą gniaužia.

                      Jis taip įsižiūrėjo, kad nė nepajuto kaip viduriuose visokių dujų nuo galybės suryto maisto ir išgerto alaus prisikaupė. O mintis tokia graži atėjo…: “Kai žmogus saikingai išgėręs, jis iškart pasijunta savo vietoje.” Ir Kuzmičius taip tyliai: pūkšt-pūkšt tas dujas ant kelmelio paleido. Kelmas kad sutraškės… Šerdis iššoko tarytum kokia spyruoklė, Kuzmičiui kelnes pradūrė, įsmigo į užpakalinę algą ir makaluoja, makaluoja. Bando Kuzmičius pasikelti, bet klastingos šaknys jį apraizgė už parankių, net pakrutėti neįmanoma. Pagaliau bent litras skysčio, lyg iš geros klizmos, pliūptelėjo jam tiesiai į skrandį. Šaknys tą pačią akimirką nusviro, atgal į žemę sulindo, ir Kuzmičius svyruodamas jau ne nuo alaus, sugebėjo pakilti nuo kelmelio. Nuėjo gal dešimt žingsnių, kai skystis pradėjo pagal savo paskirtį veikti, tik spėjo Kuzmičius prasisegti diržą, kai su bjauriu plerpimu trykštelėjo rudos tyrės srautas, tiesiai ant žibučių ir pakalnučių, kokių penkių metrų plotu, net raktažolėms kliuvo. Visos dešrelės ir alutis perniek nuėjo… Kvapas pasklido, kad… Gailiai  sukliko mergaitės tą slogią smarvę užuodusios, pastebėjo vidury laukymės pritūpusį Kuzmičių ir išsilakstė į visas puses.

                      Kuzmičius taipolei pasipustė padus, kad kuo veikiau apleistų nemaloniai prakvipusią nusikaltimo vietą, idant kas nors dar grėsmingesnis neužkluptų. Už kelių žingsnių įsipainiojo į tokius tankumynus, įsivėlė į tokius apynynus bei apsiraizgė žolėmis lyg supančiotas. Kitą akimirką pasijuto velkamas per žemę tinkle ir iš visos sveikatos cypiančia tonacija paleido kliegti kakarinę. Apipuvę stuobriai, apynių čiuptuvais apipainioję Kuzmičių nuo ausų iki kojų, vilko jį visiškai nežinoma kryptimi, gilyn į tankmę, kad anas nerėktų, vienas užpuolikų įgrūdo jam į žabtus kartųjį baravyką. Gomurys liepsnojo lyg nuo žarijos. Visas išvoliotas žemėmis ir spygliais, panašus į ežį, pagaliau buvo atitemptas į kažkokį medinį namą, kurio sienojai į visas puses skleidė šakas ir žaliavo. Menės viduryje, už akmeninių skobnių, sėdėjo senis ilga žalia barzda, vietomis pamarginta žilėmis. “Kažkokie valkatos!” – mintyse pasipiktino Kuzmičius.

- Ką čia atvilkote, stuobriai? - maloniu balsu pasiteiravo šios keistos rančos šeimininkas.

- Kažkoks nevėkšla ir besmegenis, – rimtu tonu paaiškino tarnas. –  Vien į jo šlykščią rožą pasižiūrėk.

- Fui! – nusipurtė žaliabarzdis. - Kodėl tavo toks atgrasus snukis?

Kuzmičius išsiviepė iki ausų, bandydamas pavaizduoti pasitenkinimą.

- Nors apsivemk, – perkreipė burną žaliabarzdis. – Bet idioto fizionomija dar ne pagrindas suimti jos savininką. Kas tu toks, mulki?

- Aš esu patriotas, – išdidžiai prisistatė Kuzmičius.

- Kas? Kas per padaras? – nustebo senis ir dirstelėjo į patarėjus, laukdamas iš jų aiškesnio atsakymo. 

- Gal kažkokia žiurkių rūšis, – gūžtelėjo kerplėšomis vienas stuobrys, vešliai apaugęs dar ir kelmučiais, dėl to garbanotas kaip avinas.

- Kad jis nepanašus į krysą, - suabejojo kitas, beveik visiškai nusilupusia žieve, matyt, kažkuo sirgo arba buvo apipiltas kokiais baisiais chemikalais.

- Tai į ką jis, tavo nuomone, panašus? – klausė garbanius stuobrys.

Plikasis stuobrys ilgam ir mįslingai įsispoksojo į Kuzmičių.

- Vsio jasna, – reikšmingai pasakė nutriušėlis. – Jis panašus į idiotą.

- Išeina, kad patriotas tai būtų… žiurkės ir idioto hibridas. Hm! Tu ką nors supranti?

- Ni chrena, – papurtė medinę makaulę plikasis stuobrys.

- Tai ką veikei mano sode? – paklausė senis.

- Ruošiausi į Seimą… bet…, – ėmė lementi Kuzmičius.

- Bet čia nėra jokio Seimo! – suriko žaliabarzdis senis. – Ar supranti, kur pataikei? Gal tu nesveikas?

Autorius: Vakaris

Kaip žinia, kiekvieną dieną pasaulyje dingsta šimtai, gal tūkstančiai žmonių. Dingsta be žinios! Prapuola lyg skradžiai žemę. Ir niekieno tai nestebina. Visi šį reiškinį priima kaip neišvengiamą kasdienybę. Mažai kas sunerimsta patyręs apie tokį nutikimą iš spaudos ar televizijos.

Kai viename Portugalijos laikraštyje, nusikaltimų bei kriminalų rubrikoje buvo pranešta apie piliečio Adriano P. dingimą, atsitiktinės akys už to neužkliuvo. Nelaimė visu “ūgiu” užgriuvo artimuosius. Šie įtikinėjo save, jog tai tik nesusipratimas ir galų gale reikalas išsispręs gerai. Tuo tarpu pats pagrobtasis suvokė, į kokią nepavydėtiną padėtį patekęs.

Visuose kraštuose laikas nuo laiko dingsta žmonės, ne vien Portugalijoje. Antai daug gyventojų turinčiose valstybėse tai netgi ne visada oficialiai užfiksuojama, nors prapuolenių mastai kur kas didesni. Gal kai kurie net slaptai nudžiunga. Kinijoje, neskaitant kitų nelaimėlių, prapuolė gyventojas vardu Bao. Jis taipogi supratęs ištikusią lemtį pasidavė kaustančiam siaubui. Bao žinojo, kad jo tikriausiai niekas nepasiges. Jis vienišas, giminių neturi, gyvena atokiai. Užteko vieną kartą atvykti į Šanchajaus minią, ir pakliuvo. Yra kaimynai, yra draugai, tačiau žinodami Bao nerimastingą bei nepriklausomą būdą, jie nė už ką nepagalvos, jog jų bičiulį pagrobė; greičiau tas bus išvažiavęs užsienin ar kur nors kitur iškeliavęs niekam nieko nesakęs. Faktui įvykus, Bao apgailestavo dėl šių savo charakterio savybių.

Būdami toli vienas nuo kito, kone priešinguose pasaulio galuose, portugalas Adrianas ir kinas Bao dalijosi tokiu pačiu likimu.

Taip pat likimas pasirinko su Bao bei Adrianu suvesti Zurį iš Kongo. Arba Zuris pats jį pasirinko. Šis vyras sutiko būti “pagrobtas” laisva valia. Jo šeima gyveno neįtikėtinai vargingai, galo su galu niekaip nesudurdami. Jeigu ne humanitarinė pagalba, ko gero, neišsiverstų. Todėl kai į Zurio kaimą vieną rytą atėjo solidus ponas ir pirmam sutiktam kongiečiui pasiūlė už didelius, vaje, beprotiškai didelius pinigus sutikti pasitarnauti mokslui, šis vardan šeimos gerovės su džiaugsmu sutiko. Jis negalvojo apie save, tik apie šeimą, už kurią ją sukūręs tapo amžinai atsakingas. Žmona ir vaikai raudojo ilgai nematysiantys vyro bei tėvo, tačiau širdyse vertino jo pasiaukojimą.

Tuo metu kai trys išrinktieji iš skirtingų Žemės rutulio taškų judėjo į tašką A Zambijos respublikoje, keli “požeminiai” (underground’iniai) mokslininkai karštai ginčijosi, ar jų sumanytas tyrimas gali duoti bent kokių apčiuopiamų rezultatų. Juodoji rinka pažadėjo parūpinti eksperimentui reikalingų “pelių”. Neseniai pranešė jas jau gabenanti nurodyton vieton. Jaudulį bei lūkesčius tramdė rooibos arbata, kurios per parą slaptoje laboratorijoje buvo išgeriama galonai, o iš Pietų Afrikos Respublikos vežamų arbatžolių per savaitę suvartojama kilogramai.

Daug mokslininkams atsiėjo šis rizikingas sumanymas. Vis dėlto rėmėjų atsirado, nors teko turėti reikalų su “nešvariomis” kompanijomis. Šios laboratorijos legalioje rinkoje niekas nežino, ji neįregistruota, skirta slaptiems bandymams, kuriems nepritarė nei JAV, nei Europos Sąjunga, nei Azijos valstybės. Greičiausiai jiems nepritartų jokia žmogaus teises ginanti organizacija pasaulyje. Taigi teko suktis nusikalstant.

Bendru nutarimu tyrėjai nutarė į bandymą įtraukti skirtingų rasių atstovus. Tarp jų pačių nebuvo nei vieno kino, kongiečio ar portugalo. Reikale pasitarnaus afrikietis, europietis bei azijietis. Vėliau, būtinybei iškilus, bus pasitelktos moterys.

- Kol kas vaikai buvo tik apklausti. Nepakenktų paskiau eksperimente panaudoti vaikus. Taipogi moteris, senus žmones. Visokio amžiaus, visokio išsilavinimo, - aiškino į rooibos puodelį burbuliuojantis profesorius.

- Nebent vėliau, - atsakė kolega. – Su vaikais sudėtingiau.

- Kur tu įžvelgi sudėtingumą? – nesutiko pirmasis. – Argi trūksta beglobių, neprižiūrimų vaikų? Esant pinigo, galėtum suveikti bet kokį. Juos paprasta prisivilioti, jie nieko nesupras. Be to, mes ne banditai, o tiesiog dėl idėjos pamišę mokslininkai, todėl stengsimės sukelti kuo mažiau žalos organizmui, kad operacijos būtų sėkmingos, sveikata nesutrikdyta.

- Verta pasistengti. Europoje dėl to vieno pradingusiojo jau dabar turbūt kilo didžiausias ažiotažas. Ten rasti bandomųjų sudėtingiausia, - prisidėjo tyrėjas iš Šiaurės. – Kinijoje kitaip. Ten vienu daugiau ar mažiau – sunku pastebėti. O jei pastebėsi, tai surasti – Sizifo darbas.

- Žinoma, - įsiterpė europietis mokslininkas. – Lengviausia su afrikiečiais. Dėl dolerio jie su viskuo sutiktų. Jei nebūtų Afrikos, arba jei ji būtų kitokia, mums būtų daug sunkiau. Čia palyginti be problemų laboratoriją įsirengėme. Niekam neskauda galvos, kas joje vyks. Užkišome šlamančiaisiais, ir jos nepaviešino. Rojus!

Mokslininkas sriūbtelėjo rooibos, nusiplikindamas liežuvio galiuką bei apatinės lūpos vidinę odelę. Net pačepsėjo.

- Kaip dėl mūsų pagrindinio klausimo vaikams? Ką jie į tai atsakė? – pasiteiravo siaurų akių vyriškis.

- Jų atsakymai stulbina! – atsiliepė apklausą užsakęs kolega. – Virš devyniasdešimt procentų vaikų atsakė, kad akyse!

- Sako, vaikai niekada neklysta.

- Mhm, - pamykė kažkuris. – Teks turėti omeny ir šitą variantą.

- Tačiau, nors mūsų eksperimentas nelegalus, aš, ir mes visi, save laikome mokslininkais, ne nusikaltėliais, dėl to stengsimės, jog mūsų pacientai patirtų kuo mažiau žalos.

Galėjo jis taip ir nesakyti. Šiuo klausimu bendradarbiai seniai susitarę.

Į laboratorijos teritoriją įvažiavo trys džipai su Bao, Zuriu ir Adrianu kaip garbingais svečiais. Iš tiesų jie buvo surišti, užkištomis burnomis. Juos saugojo po trejetą “apsauginių”, neskaitant vairuotojo. Visą kelionės laiką jiems buvo aiškinama, kaip jie kelsią mokslą, kaip eksperimentatoriai jiems nieko bloga nelinkį, tad elgsis kuo švelniausiai bei pagarbiausiai, o jei “ponai” nepasididžiuos ir neatsisakys užmokesčio, jiems už jų “vargą” bei “pasiaukojimą” netgi bus sumokėta.

Sureaguota skirtingai. Adrianas ruošėsi blogiausiam, netikėdamas nė vienu girdimu žodžiu, sielvartavo dėl tokio gyvenimo finalo bei paliktos šeimos, kuriai be jo bus itin sunku. Jis prisiminė Dievą, nors bažnyčion jau keliasdešimt metų nevaikščiojo.

Bao kažkuria esybės dalimi tikėjo grobikų žodžiais, bent mėgino save įtikinti, jog tie nemeluoją. Jis manė jam tekus ne pačią blogiausią dalią. Jei tik bandymų metų nebus apkrėstas kokiu kosminiu virusu, nuo kitokių “cholerų” turėtų atsigauti. Kinas visa širdimi troško, kad nebūtų tądien vykęs į Šanchajų, visgi įvykus kas įvyko, jis kiek susidomėjo šiuo gyvenimo posūkiu ir spėliojo, į ką visa tai gali atvesti galų gale.

Zuris tarp jų buvo laimingiausias. Savo akimis išvydęs, kaip jo amžinai pusalkaniams šeimos nariams įteiktas neįtikėtinas pluoštas grynųjų pinigų, jis džiaugėsi už juos. Savimi ne taip labai rūpinosi. Jeigu ir mirtų, jam būtų ramu dėl žmonos bei vaikelių ateities. Betgi daug tikimybės, jog jis vėliau pareis į savo namus toks koks visada – juk ne mėsos fabrikui parsidavė. Kiek apšvietė palydovai, su juo dirbs medicinos specialistai, galbūt išgydys kai kuriuos negalavimus.

Nuo to kongiečiui dar ramiau tapo. Jis sėdėjo džipe nesurištas, net išsišiepęs, tuo glumindamas ginkluotus lydinčiuosius, pasirengusius vos ne Mortal Combat’ui ant galinės automobilio sėdynės. Kaip gyvi pirmą sykį gabena tokį nuotaikingą “triušį” į laboratoriją; jis pats leidžiasi įdedamas į narvelį. O kad daugiau tokių “fruktų”…

Džipai įriedėjo į aptvertą kiemą. Neišvaizdus pastatėlis, imituojantis paprastą gydymo įstaigą, nepadarė įspūdžio. Natūralu: oficialiai tai – iš tiesų veikianti nedidelė ligoninė. Vis dėlto plačiausi korpusai – po žeme. Apie juos nežino nei vienas ligonis. Pagrobtiesiems atvykus, nei kieme, nei prie langų nesimatė jokio žmogaus. Suraišiotas Adrianas besipinančiomis iš siaubo kojomis buvo baksnojamas eiti į priekį. Jis balansavo ant sąmonės netekimo ribos. Bao ėjo mažumą laisviau, surištomis rankomis, kaip ir portugalas užkimšta burna, prisibijodamas šautuvų. Vien Zuris žengė laisvas kaip jo pagrobėjai, skubėdamas net pirmiau už juos parodyton pusėn. “Šeimininkai” paprašė einant kiemu tylėti it vandens prisisrėbus, ir nuoširdusis kongietis sučiaupęs lūpas nė nemanė nepaklusti. Tada jie vieni kitus išvydo. Bao su Adrianu persimetė paniškais žvilgsniais, tačiau nenorėjo tikėti, kad juodaodis – irgi jų dalios bendrininkas.

Pagrobtieji suėjo į vieną nedidelį kambariuką pastato kairėje. Jame nebuvo langų, durys tvirtos nelyg šarvas, sienos išdengtos minkštais apmušalais kaip įrašų studijoje. Lempos spinduliavo dirbtinę dienos šviesą. Tuojau durys buvo užšautos. Pagrobtieji susėdo ant paruoštų fotelių. Jiems iš šonų sustojo augaloti “palydovai” su ginklais bei antveidžiais.

Autorė: Inesa Astramskaitė