Autorė: Agnė Gecevičiūtė

 

dėmesio reikalaujantis (sugebėjimas ar hobis)

 

 

 

                      moku tvirtai stovėti ant kojų. net jei žemė pasvirusi.

 

 

ir tau šventų Kalėdų ir naujų metų

 

 

 

                      anądien buvau bažnyčioj. klausiausi 6 sekundžių aido.

 

 

dardar. Nevėlu¹⁾

 

 

 

                      mano gyvenimas visai nieko. bet kur tau, be nieko, dar yra matematikos.

 

                      era keičia erą, bet ne, ne taip, bet vis tiek keičia. duos dievas, bus daugiau bass instrumental mano erose. arba ateis ruduo, pasivers dievu ir bus nei šis, nei anas.

 

                      mano gyvenimas nieko sau. bet kur tau, bet kasaš tau, altruistė.

 

                                           ¹⁾ Soul Stealer — Dar nevėlu ♫

 

                     

 

fff

 

 

 

                      tarkim, frazių iš viso nėra. arba jos nesparnuotos, rėkiančios, kampuotos, bet vis tiek gali skraidyti.

 

                      jokios elemtėa niekada nebuvo ir neturi būti. ar dar kokio ko nors. tada tau viskas leistina.
bet yra aritmetika: jeigu 8 haš per dieną, tai per dvi dienas po 28 haš. sakysi, mistika, ne aritmetika. bet kokiu atveju, nepaveši, vaikel.

 

                      bet esmė ne ta. esmės gal išvis nėra. tik jeigu net ir trigubai geresnė buitinė technika, vis tiek viskas daug ir kitaip.

 

 

                      tai kada būsi krepšininke, argentum.      

 

 

aš tikiu kažkuo, dievas mato, aš tikiu. kitaip argi čia būčiau

 

 

 

                      skersvėjai, tai nieko, dabar jau šventė ir reikia traukt desertines šakutes. kažkas lenkiškai šnypščia. suprask, čia rokas, čia plyšauja.

 

 

                      atminiau: sapnavau, kad studijuoju matematiką, kad reikia parašyt rašinėlį, o aš galvoju, dieve, nemoku rašyt TOKIŲ rašinėlių. gailoka palikt muziką va taip, neskambančią.

 

 

                      o kas, jeigu suprasiu, kad groju ne tik ne tai, ką reikia, bet ir visa oktava per aukštai. kad tik suprasčiau. kaip kokį teksto suvokimą. bet čia tau ne kokia improvizacija, čia totalus susimovimas galėtų būti. nelygu, kaip apsibrėši.                           

 

 

                      ir jūs man neaiškinkit taip, lyg smuiką rankose laikytumėt. kodėl tik minorai? tada tik taip ir skamba: ūkai, promaišiu su išsigimusiom matricom, akysna, sulankstytos ir suglamžytos natos, tikrąja to žodžio prasme — tos, kurios skamba. ir beveik užuodžiu mėtas akimis.

 

 

                      net jei nėra žvaigždžių, galima skaičiuot žiburius arba vieną šviesą lange priešais ir aukščiau. tyliai kramtau visą tą šlamštą ir mintiju, kaip čia taip išėjo, kad viskas taip va.

 

 

                      matyt, per ilgai užsirymojau. gerai yra sėdėt ir galvot, kaip rytojus ateis ir visi rūpesčiai išskris¹⁾. skriskit, balti rūpesčiai, argi kam rūpi. kaip iš dainos nukritus.

 

 

                      reikia eit miegot — tuoj dievas kelsis. (kad tik niekada nepramigtų.)

 

                                           ¹⁾ Green Carnation — Lullaby in Winter ♫

 

 

 

kad dievas nepasikartotų

 

                     

 

                      arba jis taip iš manęs tyčiojasi. arba aš nemoku vertinti jo rūpesčio. nes šitaip sekasi. per plauką, bet vis tiek. užskaitom. blogiausia, kad nesijaučiu neverta tos plauko sėkmės. ir anei kiek dėkinga. kažin, kaip po visų keturių, kas pusmetį.

 

                      dabar aš žiūrėsiu filmus, dabar aš trauksiu iš dėklo styginį (joks normalus klavišinis mušamasis ten netilptų), dabar aš skaitysiu knygas, tai nieko, kad jų pas mane jau seniai neliko — dar ir kaip apsimoka turėt kambariokę. dabar aš mokysiuosi informatiką, kaip šlapiu skuduru per veidą, ir vėl. tai nieko, jau pripratau būti talžoma.

 

                      ir taip kokias savaites dvi.

 

                      jei nori žinoti, nusipirk dryžuotas pirštines.

 

 

ų

 

 

 

                      ir vėl rytas ūkuotas. kaip gyvenimas.

 

 

                      galima rašyti s                    inkopuojant. galima sinkopuoti į stalo kraštą. ir, kas baisiausia, galima girdėti mintyse. kaip jau ne kartą, kaip visą gyvenimą, neduok dieve.

 

 

                      mano muzika kaip mano eilėraščiai. tik kad eilėraščiai ne mano. ir muzika ne.

 

 

                      per tris savaites daug kas pasimiršta. bet net ir pirštai, regis, pripranta nemaitinami. ir labai atrodo, kad niekas nepasikeitė. tik jau baisu prisiliest prie Rachmaninovo, nors ir pirštų galais. kad nesugriūtų viskas, kas taip neseniai skambėjo. o gal aš tik sapnavau. arba dar neišmokau neapsimetinėti, kad negaliu kitaip.

 

 

                      privalau kitaip. dar nesugalvojau kaip, todėl niekaip. baisu tik, kad kojos iki kelių nesusinešiotų beieškant.

 

 

vis mažiau apsireiškimo

 

 

 

                      vakarėja jau. sėdžiu kaip nuotraukoj — aukštai užtemptu megztinio kaklu — ir klausau, kaip mano gyvenimas prieštarauja mano logikai:                          

 

 

                                           i) aš daugiau neužsiimu kvailystėmis. tai yra, tuoj sugalvosiu, ką vadinsiu kvailystėmis. nieko.           

 

 

                                           iii) muzika groja per garsiai net man. sako, užtenka tik nusiraminti. paskui viskas kaip sviestu patepta. nepadeda, nerandu šaldytuve sviesto. galvoju, bus ramybė, galgi bus ir sviesto. galiausiai sueina ir taip — su kableliais, be sviesto.              

 

 

                                           iv) taip lengvai nepaaiškinsi, kaip reikia laikyti rankose pianiną, kaip reikia sėdėti prie fleitos ir pūsti dulkes nuo būgnų.           

 

 

                                           iii) per mažai prisnigo, kad būtų vaikystė.

 

 

jie niekada nesiliauja

 

 

 

                      nykštukų nosys kaip integralai, žinojai.

 

                      sakau, čia nieko saau — čia dirbtinis dievas palubėj Būlio schemas apšviečia, čia fortepijonas, kuris, sako, dabar jau užrakintas. sakau, Rachmaninovui čia labai tiktų atsispindėti.
lubos čia pasvirę. kairiuoju kraštu į apačią. čia niekada neskraidė Čiurlionis. bet rankos lygiai taip pat stingsta. gal tik nuo šalčio. duok dieve.

 

                      paskolinkit raktą. aš nieko blogo. aš tik stingstančiais pirštais. per klavišus.

 

                      jų nėra. aš juos tik išgalvojau. jie žiauriai protingi ar bent jau sugeba neišsiduoti. kai kurie jų bando apsimesti manimi: garsiai juokiasi, rėkia ir groja į stalo kraštą. laukiniai, galvoju —
jie niekada niekada nesiliauja, septyni nykštukai ant tualeto durų  —

 

                      prašau, jų nėra, aš juos tik išgalvojau.

 

 

čia tau ne koks žodis. nekoks

 

 

 

                      paskolink man savo dievą. maniškis bebūgnydamas pavargo.
                     

 

           užaugusi būsiu natų lankstytoja. va taip ir nusprendžiau savo ateitį. 

 

Autorė: Inga Bakutytė

 

  

Tiesiog būsena

 

 

Žiemą, lyjant lietui,

Neliko nieko originalaus.

Ateina ir praeina pietūs,

Tik nieks nepasako “skanaus”.

 

 

Kiekvienas kuria sau dėsnius,

Plačiom akim apžvelgdamas pasaulį,

Išskiria iš netikėlių rėksnius

Ir aukso žodžiais apmausto.

 

 

Žiemą, lyjant lietui,

Atsivėrė daug šlapių prarajų.

Ateina ir praeina pietūs,

Bet girdi tik “eik po velnių”…

 

 

Du narai

 

 

Susitiko po vandeniu
du vikrūs narai
nardė po ežerą
leido laiką smagiai
vakarop į krantą
išlipo abu ir be žodžių
patraukė link savų namų
vienas į butą trijų kambarių
antras į lizdą tarp nendrių lieknų

 

 

Suprantu, kad laikina…

 

 

Kaip gera, kai supranti, kad laikina…
Kaip ramu, kai žinai, kad amžina…
 

 
Baugu, kaip greitai bėga…
Ar žinai, kad amžina?
 

 
Suprantu, kad laikina,
Noris tikėt, kad amžina…

 

Debesis geriu

 

 

Jie pasirodo ir tuoj pat išnyksta
Nuo krašto iki krašto tyliai plaukia
Baltos kavos puodelis man tarp rankų
Jame vien atspindys dangaus skliautų
Šiame visatos junginy laiminga
Debesis geriu

 

Meilė

 

 

-         Kokia yra gyvenimo prasmė? - susimąstė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė karalius Midas, priglausdamas ranką prie krūtinės ir jo širdis išsyk pavirto aukso gabalu.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - darsyk paklausė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė Izidė, patalpindama visą Ozyrio esmę savo įsčiose.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - nerimo lyrinis aš.
- Meilė,- atsakė alchemikas išgavęs filosofinį akmenį.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - kvotė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė princas ir pabučiavo Erškėtrožę.

 

 

Saulės užtemimas

 

 

-         Drakonas prarijo saulę! Gelbėkitės kas galit!
- Mėnulis atsistojo į vieną eilę su saule ir ją užstojo…
- Apokalipsė! Pasaulio pabaiga!
- Jokios įtakos jūsų psichikai tai neturi…
- Mes žuvę… melskimės… žiūr, saulė grįžta!
- Saulės užtemimas vyks tik tris valandas…
- Mūsų maldos išgelbėjo saulę!
- Viskas, galit toliau ramiai gyventi…

 

 

Atkaklumui

 

 

Užlipdė man akis,
Atskyrė nuo pasaulio,
Išblukino jausmus
Pilka likau po saule.
 

 
Imu iš naujo kurt sau sielą,
Spalvotą grimą pasiėmus:
Žalios, gelsvos, rausvos, melsvos -
Margam pasauly netekau galvos…

 

 

Išlikimas

 

 

Pilki šešėliai
šnabždėjo man
kad krisiu tuoj
o aš balsu juokiaus
graibiau juos rankom
stūmiau nuo savęs -
taip išlikau.

 

 

Vargonų koncertas

 

 

Vos pirštai paliečia klavišus
Pasigirsta iškilminga Bacho gaida
Ji liejasi, sklando bažnyčios erdve
Paliečia kiekvieną vargonų galia
Melodijos aidas ritas lyg bangos
Trankosi į marmurines kolonas
Prityla, atgyja, nuliūsta, pradžiunga
Sulig paskutiniu akordu visi pabunda

Staiga tyla ……………………………………..
Plojimai !!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Koncerto pabaiga

 

Riksmas

 

 

Kai pirmą kartą palietei gitaros stygą
Tu tylų riksmą išgirdai tamsoj
Keistokai skamba ši nata,
Stebėdamasis pamanei
Kai antrą kartą perbraukei ranka stygas
Suskambo riksmas dar garsiau
Po jo, kankinanti tyla
Todėl nelaukdamas ilgiau
Tu trečią kartą užkliudei stygas
Įsiklausei, tuomet aiškiausiai išgirdai:
-Tylos!…-
Tada tu viską supratai
Juk žmonės miega ten aukštai
Romantika tava mažiausiai jiems berūpi…

 

 

Neįvykusi pažintis

 

 

Sušuko
Atsisuko
Susigėdo
Nusisuko
Prisėdo
Nutrūko
Neįvyko…

Autorė: Aistė Indrašiūtė

 

Na na. Žiauri dienelė. Ne tik, kad gavau prastą pažymį, bet ir todėl, kad susipykau su geriausia drauge. GERIAUSIA. Dabar ji nė nepasisveikina. Nė lūpų nepakrutina. Na ir nereikia. Būta čia ko. Tokia ir draugė. Bet ne. Ji buvo nuostabi draugė. BUVO. Bet dabar yra dabar. Negalvosiu apie ją ir gyvensiu laimingai sau. Matai, neatėjau pas ją, kai kvietė, buvom susitarusios, na, o aš pamiršau. Sėdėjau prie kompiuterio ir naršiau. O Liza supyko. Jautri pana. Nieko, kada nors atslūgs. Tikrai atslūgs. Bet dabar, mat irgi reikia ramybės poilsio, pagaliau pabūsiu viena. O Kai taip, tai amžiams su Liza. Liza, Liza ir tik Liza… Visur ir visada. Į mokyklą, suole, per pertrauką, po pamokų, namo, prie namų darbų, prie vakarienės netgi. Amžinai kartu. Ir vos ne kas antrą dieną nakvojame viena pas kitą. Dabar man savotiškos atostogos. Galiu net su kitais draugais pabūti.

 

 

 

 

 

 

  Liza – trylikametė mergaitė. Kaip ir aš. Jos plaukai nuostabiai ilgi, geltoni, akys žydros, lūpos putlios. Pati neaukšta, bet liesa. Tikras supermodelis, svajonių princesė. Ji jautri, neprincipinga, na, o aš… Juodaplaukė, plaukai iki pečių, gal ilgesni. Akys siauros, rudos. Nesu pabaisa, kaip klasiokė Laura. Net laikau save truputį gražia, panašia į lietuvių japonę. Bet esu labai principinga, kerštinga ir įtari. Tarkim, mama vėlai grįžta su nepažįstamuoju. Atvažiuoja juodu „Mersu“. Visada išsiaiškinu, kur ji buvo ir taip toliau. Mama nėra labai stipri, kad ginčytųsi su manim. Visada išpešu tiesą. Pastaruoju metu ji ima priešintis man, gal  nori būti šeimos galva? Visada ja buvau aš. Viska planuodavau, nes mama naujovių nesupranta. Na, o dabar mane kontroliuoja. Įdomu, įdomu…

   Beje, mano vardas Ema.

 

 

 

 

 

 

Na jau ne!

 

 

 

 

 

 

-          Mama, pasirašyk pažymių knygelėje,- pradėjau nekaltai ir paprastai.

 

 

 

 

 

 

-          Vėl kuolą gavai?

 

 

 

 

 

 

-          O ką? Negalima?, - pasišokėjus paklausiau.

 

 

 

-          Kaip kalbi su motina?

 

 

 

 

 

 

  Oho, mama barasi, retas dalykas. Kaip čia viskas gali baigtis? Reikėtų mandagiau…

 

 

 

 

 

 

-          Iš ko vėl?

 

 

 

-          Matematika. Aš jos nesuprantu.

 

 

 

 

 

 

-          O Liza padėti negali?

 

 

 

-          Ne, mama. Ji turi savų reikalų,- neišsidaviau.

 

 

 

 

 

 

-          Eini mokytis?

 

 

 

-          Aha.

 

 

 

 

 

 

  Bėgu, skubu, lekiu, net kūlversčiais verčiuosi…  Labai jau Liza supranta tą matkę.

 

 

 

 

 

 

  Suprask kaip nori tu tas formules. Ženklų baisybės. Ir ką aš per pamoką veikiu? Aišku, rašau. Tik ne matieką. Kitas pamokas.

 

 

 

 

 

 

   Žinojau, kad Liza visuomet už mane padaro namų darbus. O dabar? Reikia pačiai imtis. Kur mano skaičiuotuvas?

 

 

 

 

 

 

   Skambutis į duris. Pas mamą. Kaži kokie dabar čia slampinėja, kai tėvas su mama išsiskyrė.

 

 

 

 

 

 

   Kažkur su kita dabar tėvas gyvena. Gal ir vaikų daug turi… Kartais noriu jį pamatyti… Geras buvo man jis. Apipirkdavo. Viskuo aprūpinta buvau: žaislais, saldumynais, rūbais… Mama jau skuba kabintis į gyvenimą, pati sako, nenorinti praleisti „ meilės tramvajaus“, gaudo jį matai su kiekvienu sutiktu.

  

 

 

 

   Jau išvažiavo. Kaži, kokia mašina? Spėju juoda, tamsintais stiklais, greičiausiai – „Meriukas“. Geriau jau su žiguliu. Man geriau būtų. Grįžtų skaudančiais kaulais pasivažinėjusi tokiu tantalu.

 

 

 

 

 

 

   Va, Liza šunį vedasi į parką. Tiksliau tai jos sodas, esantis maždaug už kilometro. Ten visada abi būdavome. Supynes jos tėvai padarė, kad tik draugautume. Įdomu, ar jos tėvai žino, kad mes nedraugaujame? O gal ji pasakė, kad eina su manim pasivaikščiot? Kodėl aš apie ją galvoju? Nes ji mano draugė… Įdomu, ar ji pagalvoja apie mane? Gal gailisi? Nori susitikt? Bet mes matomės kiekvieną pamoką. Nors aš į ją nežiūriu. Bet kartais, žvilgteliu ton pusėn. Susitinka mūsų žvilgsniai ir vėl staiga išsiskiria. Bent taip per pamoką.

 

 

 

 

 

 

  Mama grįžo tik pirmą nakties. Tyčia nemiegojau, kad pabarčiau ją, paryčiais grįžtančią. Bet kur gi tau! Ji nė į kalbas nesileido, buvo tokia lyg ir patenkinta… Ir padėjo nekaltai atsišnekinėti. Vajė, vajė… Sakyčiau, kad ji ne mano mama, bet ta jos išskirtinė kavos dozė… Niekas tokios negeria kaip ji. KO NE DEŠIMT ŠAUKŠTELIŲ! O puodukas vos dešimties centimetrų aukščio. Kavos maniakė.

 

 

 

   Ryte mačiau, kad Liza palaukė už kampo, kol aš atitolsiu. Aiškiai nenorėjo eiti su manim. Gal mano, kad pulsiu jos atsiprašinėti? Niekada pirma nenusileisiu! Niekada.

 

 

 

 

 

 

   Kaip tyčia, per matieką mus susodino kartu, liepė Lizai mane mokyti… Šakės. Na ką, ir tegu moko! Bet ėmė mokyto atmestinai, be nuotaikos, be lašo nuoširdumo. Neklausiau jos. O ji nė nenorėjo, kad klausyčiau. Nesistengė gražiai rodyti pavyzdžiais, makalavo taip, kad joks mokslininkas neperskaitytų. „Gerai, gerai…“ galvoju. Tuoj tu pulsi man aiškinti. Ji nemoka ilgai pykti. O aš atvirkščiai – tylėsiu, kol pati ant kelių atsiklaups. Tik kad nepasikeistų, kaip mano mama. Tada aš bejėgė… Bet vis vien laikysiuos tvirtai. „Nepasiduosiu aš tau, Liza, tikrai NE!”, pašnairavus į ją pagalvojau.

 

 

 

 

 

 

Bet gyvenimas vis tęsiasi…

 

 

 

 

 

 

   Jau beveik mėnuo, kaip nekalbame. Gal vertėtų nusileisti? Visgi mes pačios geriausios draugės. Buvome. Verksiu…

 

 

 

 

 

 

   Ir išsižliumbiau į savo ašarinę pagalvėlę. Geroji mano draugė… Kiek ašarų sugėrė. Bet šitos skaudžiausios… Ne, antrosios pagal skaudumą. Skaudžiausios buvo tada, kai tėvai išsiskyrė…

Tada dar buvai nauja, sausa pagalvėlė. Tai buvo mano pirmos ašaros, kurias sugėrei… O paskui… Verkiu tik į tave. VISKAS. Tučtuojau einu pas Lizą ir maldausiu susitaikyt. Galėsiu net keliais šliaužti.

 

 

 

 

 

 

   Nulėkiau į antrąjį namo aukštą, paskambinau į duris. Atidarė Alanas. Lizos brolis. Tiesą sakant, jis man patinka.

 

 

 

 

 

 

-          Ar Liza yra?

 

 

 

 

 

 

-          Ne, mes išsikraustom. Bet gerai, kad atėjai. Liza siunčia tau šį laišką.

 

 

 

 

 

 

-          Kur gi jūs kraustotės?

 

 

 

 

 

 

-          Į Angliją, Ema, į Angliją…

 

 

 

 

 

 

-          KĄ??? KODĖL?

 

 

 

 

 

 

-          Nes tėtė ten dirbs, gavo kur gyvent, būsim ten visi.

 

 

 

 

 

 

   Nebesakiau nieko. Neatsisveikinau, nepasakiau nė žodžio, nenorėjau atsisukti. Lipau aukštyn…aukštyn ir aukštyn… Nepajutau, kaip praėjau savo butą, lipau iki pat viršaus. Atsidengusi namo stoglangį, akimirksniu atsiduriu ant stogo. Šalta čia, o aš lengvai apsirengusi: ploni marškinėliai ir trumpi šortukai. Sėdžiu ant stogo krašto, vėjas plaukus kedena, Lizos laiškas rankose, nedrįstu jo atplėšt…

 

 

 

 

 

 

- Į Angliją… Turbūt tavęs nepamatysiu…net nesusidraugausim iki galo…Liza…tu čia? Būkim kartu…prašau…Liza… Ką aš kalbu, juk čia tavęs nėra. Bet, kodėl aš taip sielvartauju? Tu juk gyva ir būsi kažkur Anglijoj, kartu su visa šeima: tėvais, broliu, šuneliu, draugais…

 

 

 

 

 

 

  Su lyg tais mano žodžiais suskambo mobilusis telefonas. Pabudau lyg iš sapno. Skambina Alanas.

 

 

 

 

 

 

-          Ema, Liza prašė, kad pasiimtum jos šunelį, tai jos dovana tau. Nusileis ir paimk jį, nes aš ant stogo su šuniu nelipsiu.

 

 

 

 

 

 

   Iš kur jis žino, kad aš ant stogo? Nesvarbu. Šokinėdama laiptais atsiduriu prie Lizos buto durų. Dabar jau buvusio buto. Alanas jau laukia. Sutikau jį pasiimti tik todėl, kad eidavom su juo į mūsų parką, Lizai susirgus, aš jį vedžiojau, buvau lyg antra šeimininkė. Dabar jis bus man tarsi dalis Lizos. Tikiuosi mama nesupyks. Pasiimu šunį, linkteliu Alanui galvą ir lėtai lipu į viršų.

 

 

 

 

 

 

-          Iki, Ema…- išgirdau, kaip Alanas šaukė man rakinant duris.

 

 

 

 

 

 

   Ilgai įkalbinėjau mamą, kol sutiko laikyti Fredį (toks šuniuko vardas). Po kurio laiko mamai jis net ėmė patikt. Kur tau nepatiks: baltutis, nedidelis, mielas šuniukas.

 

 

 

 

 

 

  Prisiminiau, ant verkimo pagalvėlės gulintį Lizos laišką. Nedrįsau jo atplėšti. Pasidėjau į spintą, paslėpiau po megztiniais, ištrauksiu tada, kai būsiu pasiruošusi.

 

 

 

 

 

 

   Naktį verkiau apsikabinusi Freduką. Verkiau visą naktį taip, kad ryte nėjau į mokyklą. Liza… Kaip aš be tavęs? Kaip gyvensiu be geriausios draugės? Kas padės mokytis? Su kuo eisim į MŪSŲ parkelį? Atrodo, gyvenimas baigtas…sunku… Bet ne, jis nebaigtas, jis tęsiasi, JIS VIS DAR TĘSIASI !

 

 

 

 

 

 

Autorė: Ingrida Virinaitė

 

Turėti svajonę

 

Švelniai ją lytėjai,
Virpančią tarsi fleita,
Paklūstančią žemės vėjams.

 

Akimis glostei jos kūną
Lyg  grakščios miško stirnos -
Laukinės, nežabotos.

 

Karštu alsavimu trikdei tylą,
Šiaušei plaukus ant sprando -
Vieną po kito.

 

Ir mylėjai jau iš tolo,
Akių gelme glamonėjai,
Spraudeis prie sienos.

 

Tolai nuo svajonės laukinės,
Tyliai žadėjai,
Palaiminai grožio troškimą.

 

L.

 

Lėtai lėtai lakstau labirintais.
Lytėjau laiką, laimę, liūdesį.
Lyžtelėjau  ledų, ledokšnių lyg laimingoji.
Laukiu laiško, lemsiančio likimą.
Lai lemia – lietuj lyjant lakstau lyg lunatikė.

 

Lagaminas atsiminimų

 
Numestas lytėtas akmuo,
Matytas blyksnis drėgnoj nakty,
Ausim girdėtas džiaugsmas
Nuvargusiam vidurnakty.
Perkarusio pakelės šuns vaizdas
Ir tų sukepusių lūpų.
Tų, kur šnabždėjo man.

 

Viena naktis magiško skubėjimo –
Širdies šauksmas.
Slėpynės ir bėgimas tolyn
Nuo visų vakar dienų.

 

***

 

Stovėjai ties slenksčiu tyliai,
Stebėjai  juodvarnio sparnų mostų dydį.
Sekei plunksnos kritimą padange,
Žemės dulkės virsmą.

 

O šerkšnas jau nupaišė langą,
Ir liepsnos židiny šoko valsą.
Netikėtai tu sekei šį laiko žaismą,
Lytėjai trapią jo būties mozaiką.

Autorė: Dorotėja

 

 

Į Aistros verpetą

įsisukę

mes lėkėme tiesiai

glamonių vingiais

sumišę kartu

su atplėštais

namų stogais

palangėmis

džiovintomis gėlėmis ir

bastūnėmis katėmis

aš

išprotėjau

Tavimi

 

♥

  

Nutolti

nuo viso

pasaulio

izoliuotis

tik mudu

ką tik

nušienautoje

pievoje

pavargę

nuo meilės žolei

dalgiai

du

 

♥

 

Kryžiukais

nuliukais

žaidžiame

kapinėse

nepatikėsi

man jauku

Tu nukryžiuotasis

o aš Tavo

aureolė

 

♥

 

Aštrios

Tavo mintys

teks

pasigaląsti

žodžius

 

♥

  

Nuslydus pakalnutėmis

bėgau

kritau

kėliaus

kėliaus

kritau

bėgau

kol

atsitrenkiau

į juodą

pianino

klavišą

 

♥

 

Apsimainėme delnais

antradienį

vakarui nyrant

Tau iš pėdų

atsikėliau

pavargusi

nuo

Tavo

tvinkčiojančių akiduobių

 

♥

 

Paglostyt mane

gali

tik

prisidengęs

įkapėmis

ir klūpodamas

ant žirnių

kaip Pelenė

be karietos

tampi

man

viskuo

 

Autorė: Vaida Gudynaitė

 

Miegoti miegoti miegoti

 

imu stebėti

žmones naktį

(juo blankiau šviečia žibintai)

 

-

 

nepaisant nakties ne - permaldaujamumo

neperregimo dangalo

paslaptims, mintims, baimėms

sušildyti,

jie rakina akis, duris, vartus, debesis

  

mano  (greičiau viliasi) – iš kito pasaulio

(tu man (at)skirta visata…)

atslinks jų…

… ir rytoj nebebus

ryto nei nakties

 

Žvilgsniai

 

o gal visgi 

žinau, ko

slenka rudeniais lapai…

 

ko tyksta, lėtėja, apmiršta

šakos tikros tokios

šiltos…

   

gesinas degimas

gyvumo  –

imas elegantiško tango rudens

 

lapai apsikabina su vėju –

banguoja, apmiršta, lėtėja

 

bučiuoja

 

iš lėto, iš lėto

prancūziškam filme

taip gera

 

taip gera

 

ir kaskart vis kitaip

ir iš naujo

  

šoka ir šoka

sukasi sukasi

rimsta

 

Progresas

 

eina kelkraščiu

paslysta

mano mūzos

basos

suteka užstingsta

pasilieka gulėti kaip

pėdsakai

į akis į akis į akis

žiūri tiesiai

sudainavo savo

lyrikoj užtvenktą

(slepias)

tango be žodžių

be pėdų

be kojų

keliu eina

kelkraščiu –

kraštu

apeina mano mūzas

lyg jų ir nebeliko

 

Teka

 

su -

byrėjusi

medžių

mo-

      zai –

            ka -

pro uždangstytus langus

išlindusiom lapkričio

rankom

raišo likusius ultravasarotus

sindulius.

   

Siuva dienas.

Skiautė

rožinė,

žydra,

pora pilkumos,

ketvertas juodų juodų

juodų

varnų būrių –

 

tik toks ir vakaras.

 

Jie dar laukia nakties.

Autorė: Valentina Belokon

 

 

-          Lieptas supuvęs.

 

-          Kas?  

 

-          Lieptas. Supuvęs.  

 

-          Kur? Koks lieptas?  

 

-          Ana va. Supuvęs.  

 

Parodo pirštu į seną rąstigalį.  

 

-          Reikia nuspirti jį kur nors atokiau,- sakau ir jau taikausi spirt.  

 

-          Neliesk. Traukis. Nuskęsi,- ji užsidengia akis ir stovi ašarodama.

 

*  

 

Su Marta susipažinau vaikystėj. Tą vasarą, kai ją pirmąkart pamačiau, man buvo penkeri. Mamos aprengta rožiniu maudymosi kostiumėliu su barbe ant krūtinės bandžiau išdidžiai eiti pieva. Smilgų viršūnės lingavo man virš galvos, perdžiūvusios žolės traškėjo po kojom, primindamos židinio traškėjimą kalėdiniuose filmuose. Ieškojau žemuogių. Galvojau, kad jos atrodytų daug gražiau, jei sirptų žiemą. Tada atvažiavusi į kaimą švęsti Kalėdų prisiskinčiau uogų, susimesčiau į pieną, įsitaisyčiau prie įkaitusio radiatoriaus priešais televizorių ir žiūrėčiau, kaip Kalėdų senis, besisūpuodamas savo kėdėj, skaito vaikų laiškus, o jo numylėti elfai šildosi sušalusius delniukus priešais ugnį.  

 

Matyt kažkas buvo išnaikinęs žemuogyną, mat priėjusi užakusį, šermukšniais ir dar nežinia kokiais šiurpiais, vorais ir musėm apsiveisusiais augalais apaugusį prūdą, nieko neradau.  

 

Pamenu, rankoj turėjau degtukų dėžutę su negyva kamane viduj. Jos vardas buvo Magdė. Dar nesupratau, kas yra mirtis, bet labai norėjau tai išsiaiškinti.  

 

-          Mam, galima aš mirsiu?- kaulydavau.  

 

-          Ne.

 

-          Kodėl?  

 

-          Dar anksti. Pirma aš, po to – tu,- ir minkštas mamos delnas nuslysdavo mano įkaitusiais plaukais.  

 

-          Ne, aš! Aš noriu!  

 

Žadėdavau mamai pažaidusi susitvarkyti žaislus, pradėti valgyti grikių košę, nebepešti plunksnų iš pagalvių, vakare tvarkingai susidėti rūbus ant kėdutės, bet mama buvo nepalenkiama. Klausimas „kodėl?“, kurį ištardavau begalę kartų, taip ir liko iki galo neatsakytas.  

 

Maniau, kad Magdė miega ir jei ją patupdysiu ant dobilo, atsibus, nuskris „pasikamanėti“, o vakare grįš į degtukų dėžutę. Bet atsidūrusi ant dobilo žiedo kamanė nepabudo. Už nieko neužsikabinus, net nepabandžiusi to padaryti – kas man atrodė be galo keista – ji nusirito žemėn ir dingo tarp žolių.   

 

Nepamenu, kokiais žodžiais keikiau Magdę. Turbūt spygavau gan garsiai, mat neišgirdau, kaip priėjo Marta. Ji čiupo mane, pakėlė nuo žemės ir paklausė:  

 

-          Kas nutiko?  

 

Martos akyse pamačiau jūrą. Tokią tykią tykią.Joje atsispindėjo dangus, kuriame laigė avytės. Viena rupšnojo žolę. Turbūt pajutusi mano žvilgsnį ji pakėlė galvą ir įsispitrijo į mane.  Avytė vietoj akių turėjo mano išeiginės suknelės sagutes – juodas, blizgias, visada šaltas šaltas. Man virš galvos ėmė suktis žuvėdra. Ore nubrėžusi man porą aureolių ji paklausė:

 

-          Kas nutiko?  

 

*

 

Kiekvieną antradienį laikas čia nustoja judėjęs nuo 11⁰⁰ iki pusės pirmos. Laikrodžių rodyklės apsnūsta ir vangiai juda į priekį. Joms vaidenasi, kad yra vidury Saharos ir nežino, kurion pusėn eiti, kad greičiau rastų pavėsį. Kiekvienas laikrodžio krumpliaračių trakštelėjimas kaip bažnyčios varpo dūžis nuaidi jų ausyse ir jos bando spiegti, bet nepavyksta nė cyptelti.  

 

Čia vakuumas. Čia nesklinda garsai ir viskas minga. „Pasigailėsi, kad gimei,“- kažkada pasakė žmogus, kuris manė, kad mano ir jo vaikystėms šiam pasauly neužtenka vietos. Ir aš tikrai gailiuosi. Kiekvieną antradienį nuo 11⁰⁰ iki 12³⁰. Ir nors turėčiau spoksoti į ekraną, mėgindama suprasti, ką kalba akiniuota rupūžė, be perstojo barškinanti baltus centus nutrintų kelnių kišenėj, sėdžiu palinkus virš popieriaus lapelio ir paišau Martą. Antradieniais likus porai minučių iki 12³⁰ jau matau ją tokią, kokią išvydau tada, kai pievoj palaidojau Magdę.  

 

-          M. Tada reika už ją pasimelsti. Klaupkis ir kartok: Tėvę mūsų,- pasakė Marta.  

 

-          Tėve mūsų.  

 

-          Kuris esi danguje.  

 

Mūsų rypavimą nutraukė mama. Atbėgusi ji griebė mane glėbin, už kažką padėkojo Martai, prižadėjo padėti suvežt šieną ir nusinešė mane namo.  

 

Vakare priverčiau mamą kartu pasimelsti už Magdę.  

 

-          Klaupkis ir kartok: Tėve mūsų.  

 

-          Tėve mūsų,- sumurmėjo mama. Stalinės lempos apšviesta ji buvo panaši į šventąją, kurios paveikslėlis stovėjo močiutės miegamajame ant tualetinio stalelio. Pamaniau, kad kai turėsiu vaikų, versiu juos melstis mano mamai.  

 

-          Kuris esi danguje.  

 

-          Kuris esi danguje.  

 

-          Labanakt, mam.  

 

Jau žiojosi atkartoti ir paskutinę frazę, bet, matyt, apsigalvojo. O man dingtelėjo, kad mylėčiau mamą dar labiau, jei ji mane vadintų mama.  

 

-          Tai viskas?  

 

-          Taip.  

 

-          Tada labanakt.  

 

*

 

Aš rūkau atsisėdusi ant betoninių laiptų Arkadų kiemely. Galva pulsuoja nuo muzikos, kurią springdamas groja mp3 grotuvas, o krūtinėj ropinėja visi pasaulio vabzdžiai. Jei tik betoninės kolonos galėtų klausyti muzikos, paprašyčiau kokio nors skandinaviško Bilduko Stebukladario paversti mane kolona. Trupėčiau nuo savo muzikos kaip šv. Onos bažnyčia nuo transporto, bet būčiau viskuo patenkinta. Aš būčiau kolona VU.  

 

Kažkada Marta pasakė man, kad norėtų nuvykti į Vilnių.  

 

-          Ką tu ten veiktum?  

 

Pastovėtų ant stebuklingos plytelės Katedros aikštėj.  

 

-          Jei nori, aš už tave ten pastovėsiu,- šyptelėjau.  

 

Tą vakarą Marta daugiau nieko nebepasakė – tik vis žvilgčiojo į laikrodį. Aš buvau pernelyg užsiėmusi, kad suprasčiau užuominą – kimšausi braškes burnon taip, tarsi tai būtų mano paskutinė vakarienė.  

 

Iš tiesų tą vakarą paskutinį kartą valgiau braškes užsigerdama šaltinio vandeniu ir uosdama Martos namų kvapą. Viskas čia dvelkė jazminais. Martos namuose kvepėjo Marta. Marta kvepėjo jazminais.  

 

Martos stiklinė akis kvepėjo jazminais.  

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorė: Bitė Rama

 

Prašymas prie tavo kojų

 

Pašok man lopšinę
Kol dar moku verkti…
Kol vakaro ramybėje dar neišbluko spalvos
Dar noriu kaip žuvis panerti į gėlėtą sapną
Kurio gelmėj tyla alsuoja paslaptingos kalvos

Padainuok man šokį
Kol dar jaučiu judėjimą…
Kol tarp pritilusių šviesų matau liepsnojančias akis
Išgelbėta iš siauro požiūrio kalėjimo
Ant laužo deginu eretiškas mintis
Ir mintimis bučiuoju raustantį virpėjimą

Nupiešk man pasaką
Kol dar tikiu laiminga pabaiga…
Bet tik tada, kai baigsi šokt lopšinę
Kai, pasigėręs nuo garsų ir paslapčių
Pamilsi mano prigimtį laukinę

  

Tikimybė

 
Kažkur yra žmogus                                           ir svajoja mano svajonėmis 
kuris kalbasi su medžiais                        
ir skina gėles iš tylos sodo                                 Žinau, aš niekada jo nerasiu…
yra žmogus, geriantis debesų nektarą                  ir nepadovanosiu kvepiančio kankorėžio…
dainuojantis apie karčią tiesą                             nes tas žmogus tiesiog
ir piešiantis, nors piešti nemoka                          kažkur yra…
Kažkur yra žmogus                                           kažkur pasauly…
kuris rašo eiles apie mane                                  Vienas iš šešių milijardų

 

 
Rojuje nėra dulkių

 

Nežinau, kas bus, kada numirsiu
Bet tikrai žinau tai, ko nebus
Kaip ištirpęs rūkas po laukus pasklisiu
Ir gyvenimas jau nebebus kartus

Virsiu dulke, dievinančia vėją
Tapsiu ašara tavo akyse
Juk mane kažkas pasaulyje vis tiek mylėjo
Tad kodėl nepasilikt jame?

Neturėsiu rankų, kad paliesčiau
Neturėsiu veido, saugančio mintis
Ir nejausiu pykčio ir kartėlio
Kurie dar ilgai mane žudys

Būsiu dulke, guodžiančia keleivį
Ir klajosiu amžinai tyloj
Kaip nežinomas ar pamirštas vaiduoklis laivas
Tarp gyvų žmonių, bet vienumoj

Ir žinau, kad rojus man neskirtas
Nors ramybei ten – ideali vieta
Bet atrasiu ją gulėdama ant spintos
Nes juk dulkių rojuje nėra

 

Kaštonai

 

Po langais prisiveisė kaštonų
Ant palangės – dulkių mėlynų
Ir svajonių jau nebeužuodžiu kvepiant
Kaip saldainiais dvelkiančių gėlių

Man baisu
Bijau suprasti tiesą
Ir nebepajust kančia alsuojančios širdies
Šviesą, tik prašau, išjungti šviesą…
Noriu prisiglaust prie gedinčios nakties
Ir užkasti tavo veidą po kaštonais…
Išvaduot iš praeities

Lapai nudažys geltonai sapną
O tikrovė liks bespalvė, bet skaudi
Karamelinis ir išsiilgtas kvapas
Tols kartu su tavimi…
Toli…

Ir kiekvieną vakarą liūdės mėnulis
Žvelgdamas į tylinčias akis
Ten, kur mano dienos
Kaip kaštonai…
Riedantys…
Po tavo kojom…
Nesugrįš

Autorius: Saulius

 

Dažniausiai balto šokolado ir saldaus vyno.  

 

Būna dar – svajoja apie giluminiuose baruose išnykusią, primityvią rūšį – protingą vyrą. Svajoklės. Nekaltinu jų, nes jos nekontroliuoja savo norų. Esant geram norui – pakyla oras. Pakyla ir vėjyje išblukęs sijonas. Keista, bet šiais kriziniais laikais jo net kelti nebereikia. Jaunos moterys dabar turi savo gyvenimo tipologijas, kurias drąsiai atveria kirpyklose, alėjose ir virtuvėse, prie rapsų aliejaus… Mielieji senberniai, būkite ramūs, nes jūsų jaunosios dar ateis į papuoštas katedras, nusives prie Dovydo bokšto (arba šiaip prie „bokšto“) ir jums tereikės užmauti žiedą. Jeigu jūs poetas, visiškai pateisinama –  žiedui lėšų neturėsite. Tokiu atveju siūlyčiau parašyti trumpą eiliuką, lėkštu pavadinimu: „Aš tave myliu.“ Arba, jeigu tikrai mylite: „Aš nupirksiu tau namą.“ Žinoma, namo tikrai nenupirksite, bet sijonas pasikels. Keista, kaip pigu poetams išgyventi rinkoje. Sėkmės paslaptis miega kažkur tarp balto šokolado ir saldaus vyno („Kagor“). Būkime etiški – neslėpkime paslapčių.  

 

Protingi vyrai žino, kad jaunų moterų nėra ir nebus. Nebent moterys pagaliau supras, kad nėra ir protingų vyrų. Tuomet atjaunės, ko gero, apie dešimtį metų. Būtent tiek jos praleidžia  skalbdamos

 

vyro kojines ir gamindamos naminius kotletus. Praleistų mažiau, bet vaikai lopšy cypia. Papo prašo. O suaugus prašyt nebereikia. Pats papas nusiima apatinį trikotažą. Ir ko tik neišrado tie siauraakiai. Padėkokime, tris kartus „valio!“  

 

-          Alio . Kas kalba? Nepyk, užsitęsė darbas. Aha. Būtinai. Nupirksiu tau NAMĄ! Iki.  

 

Melas dabar nebemadingas, tiesiog tai – privalumas. Kitaip žmonos turėti neįmanoma. Jaunos moterys trokšte trokšta, kad garsiai meluotum apie tai, kokios jos gražios, jaunos ir moteriškos. O tu ir meluoji, nes myli jas. Visas. Jeigu nemylėtum, tai kam tada jos reikalingos? Kam statyti namus? Kam meluoti? Kam pirkti nailonines pėdkelnes? Galų gale, kam piniginė?  

 

N-e-į-s-i-v-a-i-z-d-u-o-j-u.  

 

-          Klausau. Nepyk, eismo kamščiai. Žinau. Nemeluoju. Juk myliu. Iki.  

 

Moterys – keisti sutvėrimai. Jos niekad nesupras, ką vyrui reiškia gyvenimas. Jos apskritai ką nors supranta tik žurnaluose „Kosmopolitan“ arba šefo guolyje. Jos turi aiškią chronologiją, o jų archajiškumas slypi pirmajame striptizo klube. Jeigu jame nebuvai, tai liki šiol nesuprasi, ką aš čia rašau. Supratimas ateina per estetinį grožį. Tokia jau literatūros dalia…    

 

-          Taip? Mieloji, juk nemeluoju. Pastatysiu namą. Negrįšiu šiandien. Nuleidau … padangą. Nepyk. Nusipirk saldaus vyno. Šokolado atvešiu. Iki.  

 

Vyrai – gudrūs statybininkai. Statybose jie užtrunka kaip ir komandiruotėse ar sanatorijose. Tikslai tie patys – surasti jaunų moterų. Nupirkti joms saldaus <…> ir karštai <…> .  

 

-          Na, kas vėl? Juk žinai, kad aš vairuoju. Kokią padangą? A… Nupirkau vyno. Pyksti? Oro sąlygos sutrukdė. Žinau. Aš irgi. Pastatysiu. Taip, kvailas. Cha. Protingų vyrų nebūna.  

 

Keista darosi, kai jaunos moterys vaikšto senomis gatvėmis ir vis dar ieško tų primatų. Dar keisčiau, kad žino, jog neras. O atėjus vakarui kiekviena iš jų verda makaronus vyrui ant nosies, jog meilė beribė, kaip kosmosas. Dabar įsitikinau, kodėl pirmiau vyrai įsilaipino mėnulyje. Žemėje protingų vyrų nebėra. Gudriai pasielgė, kad išsilaipino. Mėnulyje nors nieks neskambins. Netgi neprašys vyno ar šokolado. Tikra tiesa, kad protingi vyrai slepiasi Žemės palydove. Ar galite įsivaizduoti, kaip jiems gera pabūti ramybėje? Kreipiuosi į jus, protingos moterys. Che. Jūs Saturne.

 

-          Jau greit. Ką? Kokius skyrybų dokumentus? Netikiu!!! Na, supratau. Tikrai… Tu ką, gal manai, kad aš iš mėnulio iškritęs?   

 

O jaunos moterys laukia, kol tu iškrisi. Tiesiai į jų glėbį. Dėl to ir yra jaunos, kad neiškrenti. Iškrisk, nes jau pats laikas. Šiam tekstui trūksta protingų vyrų. Jų trūksta ir moterims, bet tekstui labiau.  

 

Kitame tekste protingi vyrai gyvens su jaunomis moterimis, todėl. Kad kito teksto nebus.

Autorė: Bronė Adomavičienė

 

Šermukšnėlė

 

1. Oi kaip mes laukiam pavasarėlio

          Žalio gegužio šiltų orų.

          Kada važiuosim į „Šermukšnėlę“

          Skaičiuoti kūdroj žalių varlių.

 

2. Čia boružėlės, čia kvepia gėlės,

         Čia Neringutei labai smagu.

         Čia molio kalnas, čia krūva smėlio,

         Čia pirmas žingsnis ir „bumpt“ nebaisu.

 

3. Išties mamytė savo rankytę,

          Ir Neringutė vėl atsistos.

         Trečiąjį žingsnį savo kojytėm,

         Gaudys Maksiuką už uodegos.

 

4. Ta „Šermukšnėlė“ lyg mano lėlė:

          Plytų pilvukas, lysvių plaukai.

          Šlaite įstrigęs jos vežimėlis.

          Tai mūsų sodas, mūsų namai.

 

5. Mama su grėbliu, tėtis su dalgiu,

          O Neringutė su krepšeliu.

          Tempia prikrovus kupiną valgio,

          Kviečia prisėsti po medeliu.

 

6. Čia sutvarkyta, visur iššluota,

          Pulkas žvirbliukų jau ant šakų.

          Dukrelės pietūs – tai tikra puota,

          Valgo tėveliai: „oi, kaip skanu“.

 

7. „Į sveikatėlę“!Sparnus pakėlę

          Linki parskridę pempės, gandrai.

          Švilpia varnėnai prie inkilėlių

          Kur kirmėlaitės, kur vabalai?

 

8. Baigus pietauti reikia nusnausti,

         Gauti leidimą iš debesų.

         Kokius takelius pievoj išausti

         Kieme laiptukus iš akmenų.

 

9. Tie akmenukai saulės broliukai

          Žaidžia po kojom su spinduliais.

          Šildos driežiukai, kaista padukai

          O kai lynoja- vien burbulai.

 

10. Agurkas prausias, kurmiukas rausias,

         Dairos sraigytės po agrastais,

         Visi sustoję gegutės klausos

         Ieško kišenių su pinigais.

 

11. Ta gegutėlė kū kū įskėlė

          Ir Neringutė jau  a –a – a …

          Merkias akytės, teka seilytės

          Ir pasakėlės jau pabaiga.

     

dukrai Editai

 

1.Įpusėjo vasarėlė,

   Sirpo vaisiai, uogos.

   Du gandrai sparnus pakėlę,

   Dairėsi ant stogo.

 

2.Suplasnojo, sukaleno –

   Ir vėl į pelkyną.

   Taip gandrai visiems nuo seno

   Vaikučius dalina!

 

3.Mums dukrytę dovanojo

   Per rugpjūčio pirmą,

   O širdis džiaugsmu liepsnojo,

   Ačiū „Garnių“ firmai !

 

4.Davėm vardą  jai Edita,

   Meškiną, beždžionę,

   Kad sapnuotų ligi ryto

   Vaikišką svajonę.

 

5.Vos pramerkus akeles,

   Tuoj „katučių“ plojo,

   O bekalbinant tėveliui

   Daug … –agu-… kartojo.

 

6.Išaugino greit dantukus

   Griauždama džiuvėsį,

   Trenkus kampan buteliuką

   Čiupo valgyt mėsą.

 

7.Kai išlipo iš šliaužtukų

   Ant kojyčių stojos

   Nesulaukusi metukų

   Jau viena bėgiojo.

 

8.Į lopšelį ir darželį

   Ji kasdieną ėjo.

   Darban mamą ir tėvelį

   Žiovuliu lydėjo.

 

9.Kai karšta saulutė šildo,

   Tuoj vaikučiai „šviečia“.

   Kiemai visi užsipildo

   Lyg bitelių spiečius.

 

10.Prie supynių, prie namukų

     Visur pilna juoko

     Tiktai kartą nuo „žirniukų“

     Vos nebuvo šoko !

 

11.Jei saldu – tuoj su burnyte

     Saują apsižiojau,

     Kad skiepai poliemelito

     Šito nežinojom.

 

12.Po kelis keliems mums kliuvo

     Kol kiti gulėjo.

     Auklės tuo metu nebuvo-

-                   pamainai išėjo.

 

13.Tuoj „greitutė“ su seselėm

     Mus  pasisodinę,

     Vežė plaut saldžių skrandelių

     Su žarna gumine.

 

14.Kieme sukos su šokdyne

     Dviračiu lekiojo

     Žaidė su vaikais slėpynių

     Ir kelius „balnojo“.

  

15.Čia tik buvo – vėl prapuolė

     Kampe žirniai laukia.

     Išeinu ieškot vikruolės

     Ditulyte ! – šaukiu.

 

16.Tik žiūriu – lyg akrobatė

     Per aukščiausią tvorą.

     Tiek vaikai ją ir tematė,

     Gąsdinti panorę.

 

17.Sekė pasakas ir garbanojo,

     Plaukus jai babytė.

     Kai pianinu Raja grojo

     Varvino seilytę.

 

18.Ir sumanė, sugalvojo

     Rygoje tėvelis.

     Visus pinigus paklojo

     Dovanai dukrelės.

 

19.O mokėti kai reikėjo,

     Dar truputį stigo.

     Bet vis vien namo dardėjo,

     Su naujučiu „Ryga“.

 

20.Latvis Skrieja jam dadėjo,

     Keletą šimtinių.

     Net į traukinį lydėjo,

     Tėtę, pianiną.

 

21.Vieną gražią gruodžio dieną

     Bėgo, oi tėvelis,

     Nešė didelę naujieną

     Dukrai į darželį.

 

22.-Ar žinai tu, Ditulyte,

      Kad turi broliuką?

      Pats iš laimės visas švyti

      Rengdamas paltuką.

 

23.Pamojavome darželiui

     Ir į kojas dėjom,

     Nes mažytis šis vaikelis

     Mums labai rūpėjo.

 

24.Pamačiau aš jį lovytėj,

     Mažą „pipiriuką“.

     Susiradusi rankytę,

     Bučiavau pirščiuką.

 

25.Oi, patiko teliuškuoti,

     Vandeny palutes.

     Supt vežimą ir dainuoti

     „Mik mažyti, Gute“.

 

26.Mėgo plaukuose bantuką,

     Ir suknelę pūstą.

     Nidoj – riebų unguriuką,

     Namuose – kopūstą.

 

27.Gera buvo pas babytę,

     Kaime medų palaižyt.

     Griaužt iššutintą kulšytę,

     Kukurūzuose braidyt.

 

28.Prižiūrėjo ji braškyną,

     Ir darželio gėles.

     Striksint pakely vis skynė,

     Lauko ramunėles.