Autorė: Agnė Gecevičiūtė
dėmesio reikalaujantis (sugebėjimas ar hobis)
moku tvirtai stovėti ant kojų. net jei žemė pasvirusi.
ir tau šventų Kalėdų ir naujų metų
anądien buvau bažnyčioj. klausiausi 6 sekundžių aido.
dardar. Nevėlu1)
mano gyvenimas visai nieko. bet kur tau, be nieko, dar yra matematikos.
era keičia erą, bet ne, ne taip, bet vis tiek keičia. duos dievas, bus daugiau bass instrumental mano erose. arba ateis ruduo, pasivers dievu ir bus nei šis, nei anas.
mano gyvenimas nieko sau. bet kur tau, bet kasaš tau, altruistė.
1) Soul Stealer — Dar nevėlu ♫
fff
tarkim, frazių iš viso nėra. arba jos nesparnuotos, rėkiančios, kampuotos, bet vis tiek gali skraidyti.
jokios elemtėa niekada nebuvo ir neturi būti. ar dar kokio ko nors. tada tau viskas leistina.
bet yra aritmetika: jeigu 8 haš per dieną, tai per dvi dienas po 28 haš. sakysi, mistika, ne aritmetika. bet kokiu atveju, nepaveši, vaikel.
bet esmė ne ta. esmės gal išvis nėra. tik jeigu net ir trigubai geresnė buitinė technika, vis tiek viskas daug ir kitaip.
tai kada būsi krepšininke, argentum.
aš tikiu kažkuo, dievas mato, aš tikiu. kitaip argi čia būčiau
skersvėjai, tai nieko, dabar jau šventė ir reikia traukt desertines šakutes. kažkas lenkiškai šnypščia. suprask, čia rokas, čia plyšauja.
atminiau: sapnavau, kad studijuoju matematiką, kad reikia parašyt rašinėlį, o aš galvoju, dieve, nemoku rašyt TOKIŲ rašinėlių. gailoka palikt muziką va taip, neskambančią.
o kas, jeigu suprasiu, kad groju ne tik ne tai, ką reikia, bet ir visa oktava per aukštai. kad tik suprasčiau. kaip kokį teksto suvokimą. bet čia tau ne kokia improvizacija, čia totalus susimovimas galėtų būti. nelygu, kaip apsibrėši.
ir jūs man neaiškinkit taip, lyg smuiką rankose laikytumėt. kodėl tik minorai? tada tik taip ir skamba: ūkai, promaišiu su išsigimusiom matricom, akysna, sulankstytos ir suglamžytos natos, tikrąja to žodžio prasme — tos, kurios skamba. ir beveik užuodžiu mėtas akimis.
net jei nėra žvaigždžių, galima skaičiuot žiburius arba vieną šviesą lange priešais ir aukščiau. tyliai kramtau visą tą šlamštą ir mintiju, kaip čia taip išėjo, kad viskas taip va.
matyt, per ilgai užsirymojau. gerai yra sėdėt ir galvot, kaip rytojus ateis ir visi rūpesčiai išskris1). skriskit, balti rūpesčiai, argi kam rūpi. kaip iš dainos nukritus.
reikia eit miegot — tuoj dievas kelsis. (kad tik niekada nepramigtų.)
1) Green Carnation — Lullaby in Winter ♫
kad dievas nepasikartotų
arba jis taip iš manęs tyčiojasi. arba aš nemoku vertinti jo rūpesčio. nes šitaip sekasi. per plauką, bet vis tiek. užskaitom. blogiausia, kad nesijaučiu neverta tos plauko sėkmės. ir anei kiek dėkinga. kažin, kaip po visų keturių, kas pusmetį.
dabar aš žiūrėsiu filmus, dabar aš trauksiu iš dėklo styginį (joks normalus klavišinis mušamasis ten netilptų), dabar aš skaitysiu knygas, tai nieko, kad jų pas mane jau seniai neliko — dar ir kaip apsimoka turėt kambariokę. dabar aš mokysiuosi informatiką, kaip šlapiu skuduru per veidą, ir vėl. tai nieko, jau pripratau būti talžoma.
ir taip kokias savaites dvi.
jei nori žinoti, nusipirk dryžuotas pirštines.
ų
ir vėl rytas ūkuotas. kaip gyvenimas.
galima rašyti s inkopuojant. galima sinkopuoti į stalo kraštą. ir, kas baisiausia, galima girdėti mintyse. kaip jau ne kartą, kaip visą gyvenimą, neduok dieve.
mano muzika kaip mano eilėraščiai. tik kad eilėraščiai ne mano. ir muzika ne.
per tris savaites daug kas pasimiršta. bet net ir pirštai, regis, pripranta nemaitinami. ir labai atrodo, kad niekas nepasikeitė. tik jau baisu prisiliest prie Rachmaninovo, nors ir pirštų galais. kad nesugriūtų viskas, kas taip neseniai skambėjo. o gal aš tik sapnavau. arba dar neišmokau neapsimetinėti, kad negaliu kitaip.
privalau kitaip. dar nesugalvojau kaip, todėl niekaip. baisu tik, kad kojos iki kelių nesusinešiotų beieškant.
vis mažiau apsireiškimo
vakarėja jau. sėdžiu kaip nuotraukoj — aukštai užtemptu megztinio kaklu — ir klausau, kaip mano gyvenimas prieštarauja mano logikai:
i) aš daugiau neužsiimu kvailystėmis. tai yra, tuoj sugalvosiu, ką vadinsiu kvailystėmis. nieko.
iii) muzika groja per garsiai net man. sako, užtenka tik nusiraminti. paskui viskas kaip sviestu patepta. nepadeda, nerandu šaldytuve sviesto. galvoju, bus ramybė, galgi bus ir sviesto. galiausiai sueina ir taip — su kableliais, be sviesto.
iv) taip lengvai nepaaiškinsi, kaip reikia laikyti rankose pianiną, kaip reikia sėdėti prie fleitos ir pūsti dulkes nuo būgnų.
iii) per mažai prisnigo, kad būtų vaikystė.
jie niekada nesiliauja
nykštukų nosys kaip integralai, žinojai.
sakau, čia nieko saau — čia dirbtinis dievas palubėj Būlio schemas apšviečia, čia fortepijonas, kuris, sako, dabar jau užrakintas. sakau, Rachmaninovui čia labai tiktų atsispindėti.
lubos čia pasvirę. kairiuoju kraštu į apačią. čia niekada neskraidė Čiurlionis. bet rankos lygiai taip pat stingsta. gal tik nuo šalčio. duok dieve.
paskolinkit raktą. aš nieko blogo. aš tik stingstančiais pirštais. per klavišus.
jų nėra. aš juos tik išgalvojau. jie žiauriai protingi ar bent jau sugeba neišsiduoti. kai kurie jų bando apsimesti manimi: garsiai juokiasi, rėkia ir groja į stalo kraštą. laukiniai, galvoju —
jie niekada niekada nesiliauja, septyni nykštukai ant tualeto durų —
prašau, jų nėra, aš juos tik išgalvojau.
čia tau ne koks žodis. nekoks
paskolink man savo dievą. maniškis bebūgnydamas pavargo.
užaugusi būsiu natų lankstytoja. va taip ir nusprendžiau savo ateitį.
Žiemą, lyjant lietui,
Neliko nieko originalaus.
Ateina ir praeina pietūs,
Tik nieks nepasako “skanaus”.
Kiekvienas kuria sau dėsnius,
Plačiom akim apžvelgdamas pasaulį,
Išskiria iš netikėlių rėksnius
Ir aukso žodžiais apmausto.
Žiemą, lyjant lietui,
Atsivėrė daug šlapių prarajų.
Ateina ir praeina pietūs,
Bet girdi tik “eik po velnių”…
Susitiko po vandeniu
du vikrūs narai
nardė po ežerą
leido laiką smagiai
vakarop į krantą
išlipo abu ir be žodžių
patraukė link savų namų
vienas į butą trijų kambarių
antras į lizdą tarp nendrių lieknų
Kaip gera, kai supranti, kad laikina…
Kaip ramu, kai žinai, kad amžina…
Baugu, kaip greitai bėga…
Ar žinai, kad amžina?
Suprantu, kad laikina,
Noris tikėt, kad amžina…
Jie pasirodo ir tuoj pat išnyksta
Nuo krašto iki krašto tyliai plaukia
Baltos kavos puodelis man tarp rankų
Jame vien atspindys dangaus skliautų
Šiame visatos junginy laiminga
Debesis geriu
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - susimąstė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė karalius Midas, priglausdamas ranką prie krūtinės ir jo širdis išsyk pavirto aukso gabalu.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - darsyk paklausė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė Izidė, patalpindama visą Ozyrio esmę savo įsčiose.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - nerimo lyrinis aš.
- Meilė,- atsakė alchemikas išgavęs filosofinį akmenį.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - kvotė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė princas ir pabučiavo Erškėtrožę.
- Drakonas prarijo saulę! Gelbėkitės kas galit!
- Mėnulis atsistojo į vieną eilę su saule ir ją užstojo…
- Apokalipsė! Pasaulio pabaiga!
- Jokios įtakos jūsų psichikai tai neturi…
- Mes žuvę… melskimės… žiūr, saulė grįžta!
- Saulės užtemimas vyks tik tris valandas…
- Mūsų maldos išgelbėjo saulę!
- Viskas, galit toliau ramiai gyventi…
Užlipdė man akis,
Atskyrė nuo pasaulio,
Išblukino jausmus
Pilka likau po saule.
Imu iš naujo kurt sau sielą,
Spalvotą grimą pasiėmus:
Žalios, gelsvos, rausvos, melsvos -
Margam pasauly netekau galvos…
Pilki šešėliai
šnabždėjo man
kad krisiu tuoj
o aš balsu juokiaus
graibiau juos rankom
stūmiau nuo savęs -
taip išlikau.
Vos pirštai paliečia klavišus
Pasigirsta iškilminga Bacho gaida
Ji liejasi, sklando bažnyčios erdve
Paliečia kiekvieną vargonų galia
Melodijos aidas ritas lyg bangos
Trankosi į marmurines kolonas
Prityla, atgyja, nuliūsta, pradžiunga
Sulig paskutiniu akordu visi pabunda
Staiga tyla ……………………………………..
Plojimai !!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Koncerto pabaiga
Kai pirmą kartą palietei gitaros stygą
Tu tylų riksmą išgirdai tamsoj
Keistokai skamba ši nata,
Stebėdamasis pamanei
Kai antrą kartą perbraukei ranka stygas
Suskambo riksmas dar garsiau
Po jo, kankinanti tyla
Todėl nelaukdamas ilgiau
Tu trečią kartą užkliudei stygas
Įsiklausei, tuomet aiškiausiai išgirdai:
-Tylos!…-
Tada tu viską supratai
Juk žmonės miega ten aukštai
Romantika tava mažiausiai jiems berūpi…
Sušuko
Atsisuko
Susigėdo
Nusisuko
Prisėdo
Nutrūko
Neįvyko…
Autorė: Aistė Indrašiūtė
Na na. Žiauri dienelė. Ne tik, kad gavau prastą pažymį, bet ir todėl, kad susipykau su geriausia drauge. GERIAUSIA. Dabar ji nė nepasisveikina. Nė lūpų nepakrutina. Na ir nereikia. Būta čia ko. Tokia ir draugė. Bet ne. Ji buvo nuostabi draugė. BUVO. Bet dabar yra dabar. Negalvosiu apie ją ir gyvensiu laimingai sau. Matai, neatėjau pas ją, kai kvietė, buvom susitarusios, na, o aš pamiršau. Sėdėjau prie kompiuterio ir naršiau. O Liza supyko. Jautri pana. Nieko, kada nors atslūgs. Tikrai atslūgs. Bet dabar, mat irgi reikia ramybės poilsio, pagaliau pabūsiu viena. O Kai taip, tai amžiams su Liza. Liza, Liza ir tik Liza… Visur ir visada. Į mokyklą, suole, per pertrauką, po pamokų, namo, prie namų darbų, prie vakarienės netgi. Amžinai kartu. Ir vos ne kas antrą dieną nakvojame viena pas kitą. Dabar man savotiškos atostogos. Galiu net su kitais draugais pabūti.
Liza – trylikametė mergaitė. Kaip ir aš. Jos plaukai nuostabiai ilgi, geltoni, akys žydros, lūpos putlios. Pati neaukšta, bet liesa. Tikras supermodelis, svajonių princesė. Ji jautri, neprincipinga, na, o aš… Juodaplaukė, plaukai iki pečių, gal ilgesni. Akys siauros, rudos. Nesu pabaisa, kaip klasiokė Laura. Net laikau save truputį gražia, panašia į lietuvių japonę. Bet esu labai principinga, kerštinga ir įtari. Tarkim, mama vėlai grįžta su nepažįstamuoju. Atvažiuoja juodu „Mersu“. Visada išsiaiškinu, kur ji buvo ir taip toliau. Mama nėra labai stipri, kad ginčytųsi su manim. Visada išpešu tiesą. Pastaruoju metu ji ima priešintis man, gal nori būti šeimos galva? Visada ja buvau aš. Viska planuodavau, nes mama naujovių nesupranta. Na, o dabar mane kontroliuoja. Įdomu, įdomu…
Beje, mano vardas Ema.
Na jau ne!
- Mama, pasirašyk pažymių knygelėje,- pradėjau nekaltai ir paprastai.
- Vėl kuolą gavai?
- O ką? Negalima?, - pasišokėjus paklausiau.
- Kaip kalbi su motina?
Oho, mama barasi, retas dalykas. Kaip čia viskas gali baigtis? Reikėtų mandagiau…
- Iš ko vėl?
- Matematika. Aš jos nesuprantu.
- O Liza padėti negali?
- Ne, mama. Ji turi savų reikalų,- neišsidaviau.
- Eini mokytis?
- Aha.
Bėgu, skubu, lekiu, net kūlversčiais verčiuosi… Labai jau Liza supranta tą matkę.
Suprask kaip nori tu tas formules. Ženklų baisybės. Ir ką aš per pamoką veikiu? Aišku, rašau. Tik ne matieką. Kitas pamokas.
Žinojau, kad Liza visuomet už mane padaro namų darbus. O dabar? Reikia pačiai imtis. Kur mano skaičiuotuvas?
Skambutis į duris. Pas mamą. Kaži kokie dabar čia slampinėja, kai tėvas su mama išsiskyrė.
Kažkur su kita dabar tėvas gyvena. Gal ir vaikų daug turi… Kartais noriu jį pamatyti… Geras buvo man jis. Apipirkdavo. Viskuo aprūpinta buvau: žaislais, saldumynais, rūbais… Mama jau skuba kabintis į gyvenimą, pati sako, nenorinti praleisti „ meilės tramvajaus“, gaudo jį matai su kiekvienu sutiktu.
Jau išvažiavo. Kaži, kokia mašina? Spėju juoda, tamsintais stiklais, greičiausiai – „Meriukas“. Geriau jau su žiguliu. Man geriau būtų. Grįžtų skaudančiais kaulais pasivažinėjusi tokiu tantalu.
Va, Liza šunį vedasi į parką. Tiksliau tai jos sodas, esantis maždaug už kilometro. Ten visada abi būdavome. Supynes jos tėvai padarė, kad tik draugautume. Įdomu, ar jos tėvai žino, kad mes nedraugaujame? O gal ji pasakė, kad eina su manim pasivaikščiot? Kodėl aš apie ją galvoju? Nes ji mano draugė… Įdomu, ar ji pagalvoja apie mane? Gal gailisi? Nori susitikt? Bet mes matomės kiekvieną pamoką. Nors aš į ją nežiūriu. Bet kartais, žvilgteliu ton pusėn. Susitinka mūsų žvilgsniai ir vėl staiga išsiskiria. Bent taip per pamoką.
Mama grįžo tik pirmą nakties. Tyčia nemiegojau, kad pabarčiau ją, paryčiais grįžtančią. Bet kur gi tau! Ji nė į kalbas nesileido, buvo tokia lyg ir patenkinta… Ir padėjo nekaltai atsišnekinėti. Vajė, vajė… Sakyčiau, kad ji ne mano mama, bet ta jos išskirtinė kavos dozė… Niekas tokios negeria kaip ji. KO NE DEŠIMT ŠAUKŠTELIŲ! O puodukas vos dešimties centimetrų aukščio. Kavos maniakė.
Ryte mačiau, kad Liza palaukė už kampo, kol aš atitolsiu. Aiškiai nenorėjo eiti su manim. Gal mano, kad pulsiu jos atsiprašinėti? Niekada pirma nenusileisiu! Niekada.
Kaip tyčia, per matieką mus susodino kartu, liepė Lizai mane mokyti… Šakės. Na ką, ir tegu moko! Bet ėmė mokyto atmestinai, be nuotaikos, be lašo nuoširdumo. Neklausiau jos. O ji nė nenorėjo, kad klausyčiau. Nesistengė gražiai rodyti pavyzdžiais, makalavo taip, kad joks mokslininkas neperskaitytų. „Gerai, gerai…“ galvoju. Tuoj tu pulsi man aiškinti. Ji nemoka ilgai pykti. O aš atvirkščiai – tylėsiu, kol pati ant kelių atsiklaups. Tik kad nepasikeistų, kaip mano mama. Tada aš bejėgė… Bet vis vien laikysiuos tvirtai. „Nepasiduosiu aš tau, Liza, tikrai NE!”, pašnairavus į ją pagalvojau.
Bet gyvenimas vis tęsiasi…
Jau beveik mėnuo, kaip nekalbame. Gal vertėtų nusileisti? Visgi mes pačios geriausios draugės. Buvome. Verksiu…
Ir išsižliumbiau į savo ašarinę pagalvėlę. Geroji mano draugė… Kiek ašarų sugėrė. Bet šitos skaudžiausios… Ne, antrosios pagal skaudumą. Skaudžiausios buvo tada, kai tėvai išsiskyrė…
Tada dar buvai nauja, sausa pagalvėlė. Tai buvo mano pirmos ašaros, kurias sugėrei… O paskui… Verkiu tik į tave. VISKAS. Tučtuojau einu pas Lizą ir maldausiu susitaikyt. Galėsiu net keliais šliaužti.
Nulėkiau į antrąjį namo aukštą, paskambinau į duris. Atidarė Alanas. Lizos brolis. Tiesą sakant, jis man patinka.
- Ar Liza yra?
- Ne, mes išsikraustom. Bet gerai, kad atėjai. Liza siunčia tau šį laišką.
- Kur gi jūs kraustotės?
- Į Angliją, Ema, į Angliją…
- KĄ??? KODĖL?
- Nes tėtė ten dirbs, gavo kur gyvent, būsim ten visi.
Nebesakiau nieko. Neatsisveikinau, nepasakiau nė žodžio, nenorėjau atsisukti. Lipau aukštyn…aukštyn ir aukštyn… Nepajutau, kaip praėjau savo butą, lipau iki pat viršaus. Atsidengusi namo stoglangį, akimirksniu atsiduriu ant stogo. Šalta čia, o aš lengvai apsirengusi: ploni marškinėliai ir trumpi šortukai. Sėdžiu ant stogo krašto, vėjas plaukus kedena, Lizos laiškas rankose, nedrįstu jo atplėšt…
- Į Angliją… Turbūt tavęs nepamatysiu…net nesusidraugausim iki galo…Liza…tu čia? Būkim kartu…prašau…Liza… Ką aš kalbu, juk čia tavęs nėra. Bet, kodėl aš taip sielvartauju? Tu juk gyva ir būsi kažkur Anglijoj, kartu su visa šeima: tėvais, broliu, šuneliu, draugais…
Su lyg tais mano žodžiais suskambo mobilusis telefonas. Pabudau lyg iš sapno. Skambina Alanas.
- Ema, Liza prašė, kad pasiimtum jos šunelį, tai jos dovana tau. Nusileis ir paimk jį, nes aš ant stogo su šuniu nelipsiu.
Iš kur jis žino, kad aš ant stogo? Nesvarbu. Šokinėdama laiptais atsiduriu prie Lizos buto durų. Dabar jau buvusio buto. Alanas jau laukia. Sutikau jį pasiimti tik todėl, kad eidavom su juo į mūsų parką, Lizai susirgus, aš jį vedžiojau, buvau lyg antra šeimininkė. Dabar jis bus man tarsi dalis Lizos. Tikiuosi mama nesupyks. Pasiimu šunį, linkteliu Alanui galvą ir lėtai lipu į viršų.
- Iki, Ema…- išgirdau, kaip Alanas šaukė man rakinant duris.
Ilgai įkalbinėjau mamą, kol sutiko laikyti Fredį (toks šuniuko vardas). Po kurio laiko mamai jis net ėmė patikt. Kur tau nepatiks: baltutis, nedidelis, mielas šuniukas.
Prisiminiau, ant verkimo pagalvėlės gulintį Lizos laišką. Nedrįsau jo atplėšti. Pasidėjau į spintą, paslėpiau po megztiniais, ištrauksiu tada, kai būsiu pasiruošusi.
Naktį verkiau apsikabinusi Freduką. Verkiau visą naktį taip, kad ryte nėjau į mokyklą. Liza… Kaip aš be tavęs? Kaip gyvensiu be geriausios draugės? Kas padės mokytis? Su kuo eisim į MŪSŲ parkelį? Atrodo, gyvenimas baigtas…sunku… Bet ne, jis nebaigtas, jis tęsiasi, JIS VIS DAR TĘSIASI !
Autorė: Ingrida Virinaitė
Turėti svajonę
Švelniai ją lytėjai,
Virpančią tarsi fleita,
Paklūstančią žemės vėjams.
Akimis glostei jos kūną
Lyg grakščios miško stirnos -
Laukinės, nežabotos.
Karštu alsavimu trikdei tylą,
Šiaušei plaukus ant sprando -
Vieną po kito.
Ir mylėjai jau iš tolo,
Akių gelme glamonėjai,
Spraudeis prie sienos.
Tolai nuo svajonės laukinės,
Tyliai žadėjai,
Palaiminai grožio troškimą.
L.
Lėtai lėtai lakstau labirintais.
Lytėjau laiką, laimę, liūdesį.
Lyžtelėjau ledų, ledokšnių lyg laimingoji.
Laukiu laiško, lemsiančio likimą.
Lai lemia – lietuj lyjant lakstau lyg lunatikė.
Lagaminas atsiminimų
Numestas lytėtas akmuo,
Matytas blyksnis drėgnoj nakty,
Ausim girdėtas džiaugsmas
Nuvargusiam vidurnakty.
Perkarusio pakelės šuns vaizdas
Ir tų sukepusių lūpų.
Tų, kur šnabždėjo man.
Viena naktis magiško skubėjimo –
Širdies šauksmas.
Slėpynės ir bėgimas tolyn
Nuo visų vakar dienų.
***
Stovėjai ties slenksčiu tyliai,
Stebėjai juodvarnio sparnų mostų dydį.
Sekei plunksnos kritimą padange,
Žemės dulkės virsmą.
O šerkšnas jau nupaišė langą,
Ir liepsnos židiny šoko valsą.
Netikėtai tu sekei šį laiko žaismą,
Lytėjai trapią jo būties mozaiką.
Autorė: Dorotėja
Į Aistros verpetą
įsisukę
mes lėkėme tiesiai
glamonių vingiais
sumišę kartu
su atplėštais
namų stogais
palangėmis
džiovintomis gėlėmis ir
bastūnėmis katėmis
aš
išprotėjau
Tavimi
♥
Nutolti
nuo viso
pasaulio
izoliuotis
tik mudu
ką tik
nušienautoje
pievoje
pavargę
nuo meilės žolei
dalgiai
du
♥
Kryžiukais
nuliukais
žaidžiame
kapinėse
nepatikėsi
man jauku
Tu nukryžiuotasis
o aš Tavo
aureolė
♥
Aštrios
Tavo mintys
teks
pasigaląsti
žodžius
♥
Nuslydus pakalnutėmis
bėgau
kritau
kėliaus
kėliaus
kritau
bėgau
kol
atsitrenkiau
į juodą
pianino
klavišą
♥
Apsimainėme delnais
antradienį
vakarui nyrant
Tau iš pėdų
atsikėliau
pavargusi
nuo
Tavo
tvinkčiojančių akiduobių
♥
Paglostyt mane
gali
tik
prisidengęs
įkapėmis
ir klūpodamas
ant žirnių
kaip Pelenė
be karietos
tampi
man
viskuo
Autorė: Vaida Gudynaitė
Miegoti miegoti miegoti
imu stebėti
žmones naktį
(juo blankiau šviečia žibintai)
-
nepaisant nakties ne - permaldaujamumo
neperregimo dangalo
paslaptims, mintims, baimėms
sušildyti,
jie rakina akis, duris, vartus, debesis
mano (greičiau viliasi) – iš kito pasaulio
(tu man (at)skirta visata…)
atslinks jų…
… ir rytoj nebebus
ryto nei nakties
Žvilgsniai
o gal visgi
žinau, ko
slenka rudeniais lapai…
ko tyksta, lėtėja, apmiršta
šakos tikros tokios
šiltos…
gesinas degimas
gyvumo –
imas elegantiško tango rudens
lapai apsikabina su vėju –
banguoja, apmiršta, lėtėja
bučiuoja
iš lėto, iš lėto
prancūziškam filme
taip gera
taip gera
ir kaskart vis kitaip
ir iš naujo
šoka ir šoka
sukasi sukasi
rimsta
Progresas
eina kelkraščiu
paslysta
mano mūzos
basos
suteka užstingsta
pasilieka gulėti kaip
pėdsakai
į akis į akis į akis
žiūri tiesiai
sudainavo savo
lyrikoj užtvenktą
(slepias)
tango be žodžių
be pėdų
be kojų
keliu eina
kelkraščiu –
kraštu
apeina mano mūzas
lyg jų ir nebeliko
Teka
su -
byrėjusi
medžių
mo-
zai –
ka -
pro uždangstytus langus
išlindusiom lapkričio
rankom
raišo likusius ultravasarotus
sindulius.
Siuva dienas.
Skiautė
rožinė,
žydra,
pora pilkumos,
ketvertas juodų juodų
juodų
varnų būrių –
tik toks ir vakaras.
Jie dar laukia nakties.
Autorė: Valentina Belokon
- Lieptas supuvęs.
- Kas?
- Lieptas. Supuvęs.
- Kur? Koks lieptas?
- Ana va. Supuvęs.
Parodo pirštu į seną rąstigalį.
- Reikia nuspirti jį kur nors atokiau,- sakau ir jau taikausi spirt.
- Neliesk. Traukis. Nuskęsi,- ji užsidengia akis ir stovi ašarodama.
*
Su Marta susipažinau vaikystėj. Tą vasarą, kai ją pirmąkart pamačiau, man buvo penkeri. Mamos aprengta rožiniu maudymosi kostiumėliu su barbe ant krūtinės bandžiau išdidžiai eiti pieva. Smilgų viršūnės lingavo man virš galvos, perdžiūvusios žolės traškėjo po kojom, primindamos židinio traškėjimą kalėdiniuose filmuose. Ieškojau žemuogių. Galvojau, kad jos atrodytų daug gražiau, jei sirptų žiemą. Tada atvažiavusi į kaimą švęsti Kalėdų prisiskinčiau uogų, susimesčiau į pieną, įsitaisyčiau prie įkaitusio radiatoriaus priešais televizorių ir žiūrėčiau, kaip Kalėdų senis, besisūpuodamas savo kėdėj, skaito vaikų laiškus, o jo numylėti elfai šildosi sušalusius delniukus priešais ugnį.
Matyt kažkas buvo išnaikinęs žemuogyną, mat priėjusi užakusį, šermukšniais ir dar nežinia kokiais šiurpiais, vorais ir musėm apsiveisusiais augalais apaugusį prūdą, nieko neradau.
Pamenu, rankoj turėjau degtukų dėžutę su negyva kamane viduj. Jos vardas buvo Magdė. Dar nesupratau, kas yra mirtis, bet labai norėjau tai išsiaiškinti.
- Mam, galima aš mirsiu?- kaulydavau.
- Ne.
- Kodėl?
- Dar anksti. Pirma aš, po to – tu,- ir minkštas mamos delnas nuslysdavo mano įkaitusiais plaukais.
- Ne, aš! Aš noriu!
Žadėdavau mamai pažaidusi susitvarkyti žaislus, pradėti valgyti grikių košę, nebepešti plunksnų iš pagalvių, vakare tvarkingai susidėti rūbus ant kėdutės, bet mama buvo nepalenkiama. Klausimas „kodėl?“, kurį ištardavau begalę kartų, taip ir liko iki galo neatsakytas.
Maniau, kad Magdė miega ir jei ją patupdysiu ant dobilo, atsibus, nuskris „pasikamanėti“, o vakare grįš į degtukų dėžutę. Bet atsidūrusi ant dobilo žiedo kamanė nepabudo. Už nieko neužsikabinus, net nepabandžiusi to padaryti – kas man atrodė be galo keista – ji nusirito žemėn ir dingo tarp žolių.
Nepamenu, kokiais žodžiais keikiau Magdę. Turbūt spygavau gan garsiai, mat neišgirdau, kaip priėjo Marta. Ji čiupo mane, pakėlė nuo žemės ir paklausė:
- Kas nutiko?
Martos akyse pamačiau jūrą. Tokią tykią tykią.Joje atsispindėjo dangus, kuriame laigė avytės. Viena rupšnojo žolę. Turbūt pajutusi mano žvilgsnį ji pakėlė galvą ir įsispitrijo į mane. Avytė vietoj akių turėjo mano išeiginės suknelės sagutes – juodas, blizgias, visada šaltas šaltas. Man virš galvos ėmė suktis žuvėdra. Ore nubrėžusi man porą aureolių ji paklausė:
- Kas nutiko?
*
Kiekvieną antradienį laikas čia nustoja judėjęs nuo 1100 iki pusės pirmos. Laikrodžių rodyklės apsnūsta ir vangiai juda į priekį. Joms vaidenasi, kad yra vidury Saharos ir nežino, kurion pusėn eiti, kad greičiau rastų pavėsį. Kiekvienas laikrodžio krumpliaračių trakštelėjimas kaip bažnyčios varpo dūžis nuaidi jų ausyse ir jos bando spiegti, bet nepavyksta nė cyptelti.
Čia vakuumas. Čia nesklinda garsai ir viskas minga. „Pasigailėsi, kad gimei,“- kažkada pasakė žmogus, kuris manė, kad mano ir jo vaikystėms šiam pasauly neužtenka vietos. Ir aš tikrai gailiuosi. Kiekvieną antradienį nuo 1100 iki 1230. Ir nors turėčiau spoksoti į ekraną, mėgindama suprasti, ką kalba akiniuota rupūžė, be perstojo barškinanti baltus centus nutrintų kelnių kišenėj, sėdžiu palinkus virš popieriaus lapelio ir paišau Martą. Antradieniais likus porai minučių iki 1230 jau matau ją tokią, kokią išvydau tada, kai pievoj palaidojau Magdę.
- M. Tada reika už ją pasimelsti. Klaupkis ir kartok: Tėvę mūsų,- pasakė Marta.
- Tėve mūsų.
- Kuris esi danguje.
Mūsų rypavimą nutraukė mama. Atbėgusi ji griebė mane glėbin, už kažką padėkojo Martai, prižadėjo padėti suvežt šieną ir nusinešė mane namo.
Vakare priverčiau mamą kartu pasimelsti už Magdę.
- Klaupkis ir kartok: Tėve mūsų.
- Tėve mūsų,- sumurmėjo mama. Stalinės lempos apšviesta ji buvo panaši į šventąją, kurios paveikslėlis stovėjo močiutės miegamajame ant tualetinio stalelio. Pamaniau, kad kai turėsiu vaikų, versiu juos melstis mano mamai.
- Kuris esi danguje.
- Kuris esi danguje.
- Labanakt, mam.
Jau žiojosi atkartoti ir paskutinę frazę, bet, matyt, apsigalvojo. O man dingtelėjo, kad mylėčiau mamą dar labiau, jei ji mane vadintų mama.
- Tai viskas?
- Taip.
- Tada labanakt.
*
Aš rūkau atsisėdusi ant betoninių laiptų Arkadų kiemely. Galva pulsuoja nuo muzikos, kurią springdamas groja mp3 grotuvas, o krūtinėj ropinėja visi pasaulio vabzdžiai. Jei tik betoninės kolonos galėtų klausyti muzikos, paprašyčiau kokio nors skandinaviško Bilduko Stebukladario paversti mane kolona. Trupėčiau nuo savo muzikos kaip šv. Onos bažnyčia nuo transporto, bet būčiau viskuo patenkinta. Aš būčiau kolona VU.
Kažkada Marta pasakė man, kad norėtų nuvykti į Vilnių.
- Ką tu ten veiktum?
Pastovėtų ant stebuklingos plytelės Katedros aikštėj.
- Jei nori, aš už tave ten pastovėsiu,- šyptelėjau.
Tą vakarą Marta daugiau nieko nebepasakė – tik vis žvilgčiojo į laikrodį. Aš buvau pernelyg užsiėmusi, kad suprasčiau užuominą – kimšausi braškes burnon taip, tarsi tai būtų mano paskutinė vakarienė.
Iš tiesų tą vakarą paskutinį kartą valgiau braškes užsigerdama šaltinio vandeniu ir uosdama Martos namų kvapą. Viskas čia dvelkė jazminais. Martos namuose kvepėjo Marta. Marta kvepėjo jazminais.
Martos stiklinė akis kvepėjo jazminais.
Autorė: Bitė Rama
Prašymas prie tavo kojų
Pašok man lopšinę
Kol dar moku verkti…
Kol vakaro ramybėje dar neišbluko spalvos
Dar noriu kaip žuvis panerti į gėlėtą sapną
Kurio gelmėj tyla alsuoja paslaptingos kalvos
Padainuok man šokį
Kol dar jaučiu judėjimą…
Kol tarp pritilusių šviesų matau liepsnojančias akis
Išgelbėta iš siauro požiūrio kalėjimo
Ant laužo deginu eretiškas mintis
Ir mintimis bučiuoju raustantį virpėjimą
Nupiešk man pasaką
Kol dar tikiu laiminga pabaiga…
Bet tik tada, kai baigsi šokt lopšinę
Kai, pasigėręs nuo garsų ir paslapčių
Pamilsi mano prigimtį laukinę
Tikimybė
Kažkur yra žmogus ir svajoja mano svajonėmis
kuris kalbasi su medžiais
ir skina gėles iš tylos sodo Žinau, aš niekada jo nerasiu…
yra žmogus, geriantis debesų nektarą ir nepadovanosiu kvepiančio kankorėžio…
dainuojantis apie karčią tiesą nes tas žmogus tiesiog
ir piešiantis, nors piešti nemoka kažkur yra…
Kažkur yra žmogus kažkur pasauly…
kuris rašo eiles apie mane Vienas iš šešių milijardų
Rojuje nėra dulkių
Nežinau, kas bus, kada numirsiu
Bet tikrai žinau tai, ko nebus
Kaip ištirpęs rūkas po laukus pasklisiu
Ir gyvenimas jau nebebus kartus
Virsiu dulke, dievinančia vėją
Tapsiu ašara tavo akyse
Juk mane kažkas pasaulyje vis tiek mylėjo
Tad kodėl nepasilikt jame?
Neturėsiu rankų, kad paliesčiau
Neturėsiu veido, saugančio mintis
Ir nejausiu pykčio ir kartėlio
Kurie dar ilgai mane žudys
Būsiu dulke, guodžiančia keleivį
Ir klajosiu amžinai tyloj
Kaip nežinomas ar pamirštas vaiduoklis laivas
Tarp gyvų žmonių, bet vienumoj
Ir žinau, kad rojus man neskirtas
Nors ramybei ten – ideali vieta
Bet atrasiu ją gulėdama ant spintos
Nes juk dulkių rojuje nėra
Kaštonai
Po langais prisiveisė kaštonų
Ant palangės – dulkių mėlynų
Ir svajonių jau nebeužuodžiu kvepiant
Kaip saldainiais dvelkiančių gėlių
Man baisu
Bijau suprasti tiesą
Ir nebepajust kančia alsuojančios širdies
Šviesą, tik prašau, išjungti šviesą…
Noriu prisiglaust prie gedinčios nakties
Ir užkasti tavo veidą po kaštonais…
Išvaduot iš praeities
Lapai nudažys geltonai sapną
O tikrovė liks bespalvė, bet skaudi
Karamelinis ir išsiilgtas kvapas
Tols kartu su tavimi…
Toli…
Ir kiekvieną vakarą liūdės mėnulis
Žvelgdamas į tylinčias akis
Ten, kur mano dienos
Kaip kaštonai…
Riedantys…
Po tavo kojom…
Nesugrįš
Autorius: Saulius
Dažniausiai balto šokolado ir saldaus vyno.
Būna dar – svajoja apie giluminiuose baruose išnykusią, primityvią rūšį – protingą vyrą. Svajoklės. Nekaltinu jų, nes jos nekontroliuoja savo norų. Esant geram norui – pakyla oras. Pakyla ir vėjyje išblukęs sijonas. Keista, bet šiais kriziniais laikais jo net kelti nebereikia. Jaunos moterys dabar turi savo gyvenimo tipologijas, kurias drąsiai atveria kirpyklose, alėjose ir virtuvėse, prie rapsų aliejaus… Mielieji senberniai, būkite ramūs, nes jūsų jaunosios dar ateis į papuoštas katedras, nusives prie Dovydo bokšto (arba šiaip prie „bokšto“) ir jums tereikės užmauti žiedą. Jeigu jūs poetas, visiškai pateisinama – žiedui lėšų neturėsite. Tokiu atveju siūlyčiau parašyti trumpą eiliuką, lėkštu pavadinimu: „Aš tave myliu.“ Arba, jeigu tikrai mylite: „Aš nupirksiu tau namą.“ Žinoma, namo tikrai nenupirksite, bet sijonas pasikels. Keista, kaip pigu poetams išgyventi rinkoje. Sėkmės paslaptis miega kažkur tarp balto šokolado ir saldaus vyno („Kagor“). Būkime etiški – neslėpkime paslapčių.
Protingi vyrai žino, kad jaunų moterų nėra ir nebus. Nebent moterys pagaliau supras, kad nėra ir protingų vyrų. Tuomet atjaunės, ko gero, apie dešimtį metų. Būtent tiek jos praleidžia skalbdamos
vyro kojines ir gamindamos naminius kotletus. Praleistų mažiau, bet vaikai lopšy cypia. Papo prašo. O suaugus prašyt nebereikia. Pats papas nusiima apatinį trikotažą. Ir ko tik neišrado tie siauraakiai. Padėkokime, tris kartus „valio!“
- Alio . Kas kalba? Nepyk, užsitęsė darbas. Aha. Būtinai. Nupirksiu tau NAMĄ! Iki.
Melas dabar nebemadingas, tiesiog tai – privalumas. Kitaip žmonos turėti neįmanoma. Jaunos moterys trokšte trokšta, kad garsiai meluotum apie tai, kokios jos gražios, jaunos ir moteriškos. O tu ir meluoji, nes myli jas. Visas. Jeigu nemylėtum, tai kam tada jos reikalingos? Kam statyti namus? Kam meluoti? Kam pirkti nailonines pėdkelnes? Galų gale, kam piniginė?
N-e-į-s-i-v-a-i-z-d-u-o-j-u.
- Klausau. Nepyk, eismo kamščiai. Žinau. Nemeluoju. Juk myliu. Iki.
Moterys – keisti sutvėrimai. Jos niekad nesupras, ką vyrui reiškia gyvenimas. Jos apskritai ką nors supranta tik žurnaluose „Kosmopolitan“ arba šefo guolyje. Jos turi aiškią chronologiją, o jų archajiškumas slypi pirmajame striptizo klube. Jeigu jame nebuvai, tai liki šiol nesuprasi, ką aš čia rašau. Supratimas ateina per estetinį grožį. Tokia jau literatūros dalia…
- Taip? Mieloji, juk nemeluoju. Pastatysiu namą. Negrįšiu šiandien. Nuleidau … padangą. Nepyk. Nusipirk saldaus vyno. Šokolado atvešiu. Iki.
Vyrai – gudrūs statybininkai. Statybose jie užtrunka kaip ir komandiruotėse ar sanatorijose. Tikslai tie patys – surasti jaunų moterų. Nupirkti joms saldaus <…> ir karštai <…> .
- Na, kas vėl? Juk žinai, kad aš vairuoju. Kokią padangą? A… Nupirkau vyno. Pyksti? Oro sąlygos sutrukdė. Žinau. Aš irgi. Pastatysiu. Taip, kvailas. Cha. Protingų vyrų nebūna.
Keista darosi, kai jaunos moterys vaikšto senomis gatvėmis ir vis dar ieško tų primatų. Dar keisčiau, kad žino, jog neras. O atėjus vakarui kiekviena iš jų verda makaronus vyrui ant nosies, jog meilė beribė, kaip kosmosas. Dabar įsitikinau, kodėl pirmiau vyrai įsilaipino mėnulyje. Žemėje protingų vyrų nebėra. Gudriai pasielgė, kad išsilaipino. Mėnulyje nors nieks neskambins. Netgi neprašys vyno ar šokolado. Tikra tiesa, kad protingi vyrai slepiasi Žemės palydove. Ar galite įsivaizduoti, kaip jiems gera pabūti ramybėje? Kreipiuosi į jus, protingos moterys. Che. Jūs Saturne.
- Jau greit. Ką? Kokius skyrybų dokumentus? Netikiu!!! Na, supratau. Tikrai… Tu ką, gal manai, kad aš iš mėnulio iškritęs?
O jaunos moterys laukia, kol tu iškrisi. Tiesiai į jų glėbį. Dėl to ir yra jaunos, kad neiškrenti. Iškrisk, nes jau pats laikas. Šiam tekstui trūksta protingų vyrų. Jų trūksta ir moterims, bet tekstui labiau.
Kitame tekste protingi vyrai gyvens su jaunomis moterimis, todėl. Kad kito teksto nebus.
Autorė: Bronė Adomavičienė
Šermukšnėlė
Žalio gegužio šiltų orų.
Kada važiuosim į „Šermukšnėlę“
Skaičiuoti kūdroj žalių varlių.
Čia Neringutei labai smagu.
Čia molio kalnas, čia krūva smėlio,
Čia pirmas žingsnis ir „bumpt“ nebaisu.
Ir Neringutė vėl atsistos.
Trečiąjį žingsnį savo kojytėm,
Gaudys Maksiuką už uodegos.
Plytų pilvukas, lysvių plaukai.
Šlaite įstrigęs jos vežimėlis.
Tai mūsų sodas, mūsų namai.
O Neringutė su krepšeliu.
Tempia prikrovus kupiną valgio,
Kviečia prisėsti po medeliu.
Pulkas žvirbliukų jau ant šakų.
Dukrelės pietūs – tai tikra puota,
Valgo tėveliai: „oi, kaip skanu“.
Linki parskridę pempės, gandrai.
Švilpia varnėnai prie inkilėlių
Kur kirmėlaitės, kur vabalai?
Gauti leidimą iš debesų.
Kokius takelius pievoj išausti
Kieme laiptukus iš akmenų.
Žaidžia po kojom su spinduliais.
Šildos driežiukai, kaista padukai
O kai lynoja- vien burbulai.
Dairos sraigytės po agrastais,
Visi sustoję gegutės klausos
Ieško kišenių su pinigais.
Ir Neringutė jau a –a – a …
Merkias akytės, teka seilytės
Ir pasakėlės jau pabaiga.
dukrai Editai
1.Įpusėjo vasarėlė,
Sirpo vaisiai, uogos.
Du gandrai sparnus pakėlę,
Dairėsi ant stogo.
2.Suplasnojo, sukaleno –
Ir vėl į pelkyną.
Taip gandrai visiems nuo seno
Vaikučius dalina!
3.Mums dukrytę dovanojo
Per rugpjūčio pirmą,
O širdis džiaugsmu liepsnojo,
Ačiū „Garnių“ firmai !
4.Davėm vardą jai Edita,
Meškiną, beždžionę,
Kad sapnuotų ligi ryto
Vaikišką svajonę.
5.Vos pramerkus akeles,
Tuoj „katučių“ plojo,
O bekalbinant tėveliui
Daug … –agu-… kartojo.
6.Išaugino greit dantukus
Griauždama džiuvėsį,
Trenkus kampan buteliuką
Čiupo valgyt mėsą.
7.Kai išlipo iš šliaužtukų
Ant kojyčių stojos
Nesulaukusi metukų
Jau viena bėgiojo.
8.Į lopšelį ir darželį
Ji kasdieną ėjo.
Darban mamą ir tėvelį
Žiovuliu lydėjo.
9.Kai karšta saulutė šildo,
Tuoj vaikučiai „šviečia“.
Kiemai visi užsipildo
Lyg bitelių spiečius.
10.Prie supynių, prie namukų
Visur pilna juoko
Tiktai kartą nuo „žirniukų“
Vos nebuvo šoko !
11.Jei saldu – tuoj su burnyte
Saują apsižiojau,
Kad skiepai poliemelito
Šito nežinojom.
12.Po kelis keliems mums kliuvo
Kol kiti gulėjo.
Auklės tuo metu nebuvo-
- pamainai išėjo.
13.Tuoj „greitutė“ su seselėm
Mus pasisodinę,
Vežė plaut saldžių skrandelių
Su žarna gumine.
14.Kieme sukos su šokdyne
Dviračiu lekiojo
Žaidė su vaikais slėpynių
Ir kelius „balnojo“.
15.Čia tik buvo – vėl prapuolė
Kampe žirniai laukia.
Išeinu ieškot vikruolės
Ditulyte ! – šaukiu.
16.Tik žiūriu – lyg akrobatė
Per aukščiausią tvorą.
Tiek vaikai ją ir tematė,
Gąsdinti panorę.
17.Sekė pasakas ir garbanojo,
Plaukus jai babytė.
Kai pianinu Raja grojo
Varvino seilytę.
18.Ir sumanė, sugalvojo
Rygoje tėvelis.
Visus pinigus paklojo
Dovanai dukrelės.
19.O mokėti kai reikėjo,
Dar truputį stigo.
Bet vis vien namo dardėjo,
Su naujučiu „Ryga“.
20.Latvis Skrieja jam dadėjo,
Keletą šimtinių.
Net į traukinį lydėjo,
Tėtę, pianiną.
21.Vieną gražią gruodžio dieną
Bėgo, oi tėvelis,
Nešė didelę naujieną
Dukrai į darželį.
22.-Ar žinai tu, Ditulyte,
Kad turi broliuką?
Pats iš laimės visas švyti
Rengdamas paltuką.
23.Pamojavome darželiui
Ir į kojas dėjom,
Nes mažytis šis vaikelis
Mums labai rūpėjo.
24.Pamačiau aš jį lovytėj,
Mažą „pipiriuką“.
Susiradusi rankytę,
Bučiavau pirščiuką.
25.Oi, patiko teliuškuoti,
Vandeny palutes.
Supt vežimą ir dainuoti
„Mik mažyti, Gute“.
26.Mėgo plaukuose bantuką,
Ir suknelę pūstą.
Nidoj – riebų unguriuką,
Namuose – kopūstą.
27.Gera buvo pas babytę,
Kaime medų palaižyt.
Griaužt iššutintą kulšytę,
Kukurūzuose braidyt.
28.Prižiūrėjo ji braškyną,
Ir darželio gėles.
Striksint pakely vis skynė,
Lauko ramunėles.