Autorė: Anė Aleksa

 

 

            Kas atsitinka Name, kuriame gyvena du siuvėjai? Ypač jei vienas jų nori siūti kelnes, sijonus ir palaidines, o kitas – debesis, vėją ir miglą… O labiausiai abu nori susiūti savo suplėšytą gyvenimą, tik niekaip negali susitarti kaip. Jų namuose tiesiog neišvengiamai turi įvykti kas nors nepaprasta…

 

Ši pora buvo labiau siuvėjai, nei tiesiog žmonės. Kiekvienas taip pasinėręs į siuvamosios mašinos dūzgimą, taip užsiėmęs medžiagomis ir siūlais, kad nebegirdėjo ir nebematė nieko aplinkui. Gali pasirodyti keista, tačiau siuvėjų namuose gyveno ir vaikas. Iš kur jis atsirado? Niekas tiksliai nežinojo, bet veikiausiai atėjo į šį pasaulį dar tada, kai siuvėjai nebuvo taip užsiėmę siuvimu.

 

Vienintelis dalykas, jungęs šiuos žmones, buvo jų šeimos legenda – svarbiausias, nors nematomas šių namų gyventojas. Ji nuolat buvo čia – sklandydavo palubėje, kildavo nuo baldų kartu su dulkėmis, tamsoje tysodavo po stalu. Namas buvo taip persmelktas legendos, kad, rodėsi, visi jo gyventojai tapo jos kaliniai, kuriems buvo lemta vėl ir vėl išgyventi seniai praėjusius įvykius.

 

Vaikui ši legenda taip pat buvo žinoma. Kai ką ji (nes vaikas buvo mergaitė) nugirdo kalbantis tėvams, kai ką pati prikūrė, o kai kas jai buvo pateikta kaip neginčijama tiesa. Ir iš šių gabalėlių ji sudėliojo keistą, šiurpią ir nuostabią istoriją, kokios dar niekam iki šiol neteko girdėti…  

  

Vienas iš siuvėjų buvo vardu Steponas. Kažkada jis baigė siuvėjų mokyklą, tačiau siuvimas jam visada buvo labiau menas, nei amatas. Dėl šio visiškai nesuvokiamo ir smerktino požiūrio žmonės kalbėjo, kad savo gabumus jis gavęs iš paties velnio. Steponas gyveno kaimo pakraštyje su globėju, senu medkirčiu, kaimo keistuoliu. Tėvų Steponas neprisiminė, nė pats tiksliai nežinojo, ar šie mirė, ar išvyko į Ameriką laimės ieškoti.

 

Nežinia, tiesa tai ar ne, bet žmonės apie vaikiną ir jo globėją kalbėjo negerus dalykus… O tai, kad Steponas niekada per daug nesižvalgė į merginas, nesilankė kaimo vakaruškose ir skleiste skleidė abejingumą silpnajai lyčiai, tik kurstė šiuos gandus.

 

Ir štai vieną vakarą senis medkirtys jam pasakė keisčiausią dalyką:

   

                  ­– Tau metas vesti, Steponai.

    

Sunku pasakyti, ką galvojo pats Steponas, bet jis pakluso savo globėjo norui (medkirčio ranka buvo sunki) ir netrukus nusiuntė piršlius pas vieną iš tekamo amžiaus merginų… Deja, netrukus paaiškėjo, kad susirasti žmoną savo kaime nebus taip jau lengva. Gal dėl apkalbų, o gal dėl vaikino atsainumo, niekas nenorėjo turėti tokio žento. Tad Steponas ėmėsi siūti.

 

Jis ir pats gerai nesuprato, kas jį labiau užgavo – nesėkmingos piršlybos ar tai, kad globėjas jo santuoka stengėsi pridengti savo nešvarią skylėtą sąžinę. Šiaip ar taip jis sėdo siūti ir prie siuvinio praleido lygiai septynerius metus. Niekas nenumanė, ką jis pasiuvo, bet garsas apie tai pasklido ne tik po gimtąjį, bet ir po aplinkinius kaimus. Kas taip kurstė žmonių vaizduotę, težinojo vienas Steponas.

 

Kartą jis uždangstė visus langus, tyliai atidarė sunkią medinę skrynią ir ištraukė iš ten baltą šiugždantį drabužį. Tai buvo vestuvinė suknelė – kitos tokios niekas nebuvo regėjęs nei šiame, nei aname pasaulyje. Ji žėrėjo, mirgėjo ir raibuliavo, tokią apsirengti nebūtų gėdą nė kunigaikštytei. Steponas nusirengė marškinius, nusiavė kelnes, nuspyrė sunkius batus ir atsargiai apsivilko savo pasiūtą apdarą. Pasiėmęs žvakę jis patyliukais priėjo prie veidrodžio ir pažvelgė į savo atvaizdą. Kambaryje buvo tamsu, tik žvakės liepsna apšvietė keistą būtybę, žiūrinčią į jį iš veidrodžio. Sunku buvo pasakyti, kas tai buvo – vyras ar moteris, žmogus ar žvėris. Ir net vestuvinė suknelė veidrodyje labiau priminė baltas įkapes.

 

Tuo metu girgždėdamos prasivėrė durys ir ant slenksčio pasirodė senasis medkirtys. Išvydęs tamsoje baltą pamėklę, apšviestą blausios žvakės šviesos, jis griebėsi už širdies, sugargaliavo ir griuvo kiek ilgas. Priėjęs artyn Steponas suprato, kad senis išleido paskutinį kvapą. Jo veidą buvo iškreipusi siaubo grimasa – nežinia, ar dėl to, kad prieblandoje savo globotinį jis palaikė šmėklą, ar atvirkščiai – kad jį atpažino…

Autorė: Birutė Beinarienė

  

Tą rytą mane prikėlė labai anksti . Negailestinga mamos ranka vis krutino ir ragino mane , kad kelčiausi , nes eisime į paštą , teta iš Australijos atsiuntė siuntinį . Gal ir man ką įdėjo . Nelabai man rūpėjo tas siuntinys . Labiausiai už viską norėjosi dar miegoti.Tačiau mama buvo atkakli , ir aš buvau priversta atsisėsti .Mažom rankutėm bandžiau trinti akis , kurios niekaip nepajėgė visiškai atsimerkti . Tačiau mamos įkyrus raginimas kuo greičiau lipti iš lovos , darė savo . Nieko neliko , kaip tik jai paklusti . Mama paskubom ėmė mane rengti .Ant stalo garavo ką tik išvirtas kiaušinis . Tai mane smarkiai nuliūdino . Labiausiai už viską nemėgau virtų kiaušinių . Ir kam to reikėjo , jei mama skuba į paštą ? Juk kiaušinio valgymas užimdavo patį ilgiausią laiką . Labai aš jo nemėgau , ypač tos geltonos skystos masės jo viduryje . Tačiau mama tikino , kad tai būtina mažiems vaikams , kad jie sveiki ir stiprūs augtų .Pirmą šaukštelį tos gličios masės aš suvalgydavau už sesutę . Prieš tai vis pažiūrėdavau į ją ,gulinčią vežimėlyje , ir atsimindavau , kad jei neprarysiu to kąsnio , tai gali imt ir jai kas nutikt . Taip mama sakydavo . Ne , to nedaleisiu , nes sesutę aš be galo mylėjau .Antrą šaukštelį tos geltonos masės aš turėjau suvalgyti už mamą kad sveika ji būtų , ir nieko jai nenutiktų. Trečias būdavo už tėtį . Aš jį labai mylėjau . Nors mama sakydavo , kad jis latras ir sugadino jai visą gyvenimą . Dar vienas šaukštelis to sveikatos eliksyro būdavo už močiutę . Ne , močiutė dar ilgai turėjo gyventi , nes ji mane labai mylėjo . Atrodė , kad ji nieko taip ir nemyli šiame gyvenime , išskyrus mane .Mama jai nepatiko . Kodėl , aš taip ir nesupratau . Jos dažnai pykdavosi . Tėtis - jos sūnus , buvo kvailas , nes vedė ne tą , kurią turėjo vesti . Jis juk mokytojas , o ji kaimo mergiotė , be jokių mokslų . . Ir kaip jam negėda turėti tokią žmoną . Tai girdėdavau gan dažnai . O,kad tėtis dažnai grįždavo įkaušęs , tą ji nutylėdavo .Atrodė , lyg tas ją tenkina .Mano maža galvelė nebuvo pajėgi to suprasti .Tik žymiai vėliau , jau paaugus , aš supratau .Močiutei buvo smagu , kad kenčia mama .Tačiau , vėliau , gulėdama mirties patale , ji mamos atsiprašė už viską . Mama jai atleido . Gera buvo mano mama . Tik kam ji verčia valgyti mane tą kiaušinį …Šiaip ne taip susidorojus su pusryčiais , mama paskubom mane aprengė ir mes patraukėme link pašto . Šitas kelias man pažįstamas . Jau ne kartą su mama juo keliavome . Kaip ir šiandien , atsiimti siuntinio . Kaip man tada atrodė , tai buvo gan dažnai . Teta iš Australijos siųsdavo dideles dėžes , prikimštas įvairių medžiagos ritinių , skarelių , kurias nešiodavo vos ne visų vaikų močiutės , apatinukus , kurių išsirinkti susirinkdavo krūva kaimynių . Taip mama“ prisidurdavo“ prie gyvenimo , kaip ji mėgdavo sakyti .Mane domindavo tik medžiagų ritiniai . Nes žinodavau , kad iš pačio gražiausio , kokio nors su gėlytėmis , mama atkirps gabalą medžiagos , ir man iš jo pasiūs naują suknelę , su kuria galėsiu pasirodyt savo draugams kieme . Bet labiausiai laukdavau stebuklo . Štai atidarys mama dėžę , o joje lėlė , tokia , kokią turi Eglutė , mano draugė iš kiemo . Tačiau atidarius dėžę , eilini kartą nusivyldavau …Pašte žmonių nebuvo . Dvi tetos sedėjo ir žiovavo . Mums įėjus jos sujudėjo ir nusišypsojo .Mama pasisveikino ir ištiesė joms kažkokį popierėlį . Taip būdavo kiekvieną sykį . Mama joms duodavo stebuklingą popierėlį , o už jį mums atnešdavo didelę dėžę . Kažką sutikrindavo , kažkur mama kažką rašydavo , labai lėtai , grąžindama kiekvieną raidę .Juk ji buvo beraštė , kaip sakydavo močiutė . Tačiau mamos išraitytos raidės man patikdavo . Ir aš galvodavau , kad močiutė neteisi .Šį kartą viskas kartojosi . Ir pagaliau mes su didžiule dėže pajudėjom link namų .Mama ją nešė sunkiai , vis sustodama ir pailsėdama .Štai tas suolelis , kur dažnai mes sėdim su močiute , kai einam pasivaikščiot .Mama krestelėjo ant jo , o aš ėmiau šokinėti langeliais , kuriais buvo išmargintas visas šaligatvis . Tai vadinosi „ klasė „ . Toks žaidimas buvo . Jį žaisdavo vyresnės mergaitės . Mums mažiems neleisdavo.Sakydavo , per mažos ir nemokėsim . Mes tik žiūrėdavom ir varvindavom seilę . O dabar aš iki valias galėjau šokinėti nuo vieno langelio ant kito .Būtinai pasigirsiu kiemo draugėm .Tačiau mama pailsėjo ir mes ėjome toliau link namų . Kai grįžome , močiutė jau skuto bulves . Reiškiasi šiandien ji atsikėlė „ant tos kojos „ . Nes mama sakydavo , kad močiutė dažnai atsikelia ne „ant tos kojos“ , ir būna surūgus , nieko neveikia , tik pastoviai ko nors dejuoja ir burba . Aš žiūrėdavau į močiutės kojas , ir vis galvodavau , kuri iš jų čia ta blogoji , o kuri geroji ?Tačiau taip ir nepavyko sužinot .Reikėjo paklaust močiutės . Ji tai tikrai žinojo , bet vis nedrįsau . Mama jau bandė atidaryti dėžę . Ji buvo apklijuota kažkokiomis lipniomis juostomis .Čia prireikė didelių žirklių . Tų pačių , kuriomis mama kirpdavo medžiagą . Močiutė nusiplovė rankas ir taip pat priėjo pažiūrėt , kas šį kart toje dėžėje .Ant pačio viršaus , kaip ir visada,buvo pridėta daug įvairiaspalvių skarelių . Močiutė iškart pradėjo rinktis sau . Ir kam jai tiek jų ? Juk kiekvieną kartą ji vis pasilikdavo po kelias , ir turėjo jų jau gerą tuziną .Tegu bus prsiminimui nuo dukros , taip ji sakydavo . Jos dukra , mano teta , jau seniai toli toli .Kažkur Australijoj . Bandžiau įsivaizduoti , kaip atrodo ta šalis . Mačiau kelias tetos atsiūstas nuotraukas . Ten buvo gyvūnas , kuris , kaip sakė mama , buvo labai keistu vardu ,- kengūra .Dabar jau žinojau , ir visiems kiemo vaikams aiškindavau , kad mano suknelė pasiūta iš medžiagos , kuri atsiūsta iš šalies , kur gyvena kengūra …Paskui dėžeje buvo daug daiktų , panašių į sukneles Mama jas vadino „kombinukais „ . „Kombinuką „ visos tetos kažkodėl rengdavosi po suknelėm . Man tai būdavo labai keista . Juk nieks nematydavo , kokie jie gražūs . Neriniuoti , įvairių spalvų .Keistos tos tetos .Kas gražiausia , jos paslėpdavo …Kaip visada , buvo du ritiniai medžiagos . Vienas tamsus , kitas baltas su žydrom gėlytėm .Šalia buvo įdėtas raštelis. Ta tamsi medžiaga , tai dovana mano tėčiui , kad kostiumą pasisiūtų . O balta su gėlytėm , tai man ir mamai suknelėm Būsim kaip dvynukės su mama .Na tos , kur būna labai panašios ir vienodai apsirengusios . Bet aš nebuvau panaši į mamą . Visi tik ir sakydavo , kad aš „iš akies trauktas tėvas“.Todėl mes nebūsim tikros dvynukės , o tik per pusę .Aš jau įsivaizdavau , kaip mes, abi su senele,eisim mūsų gatvele . Ji, apsigobus galvą nauja skarele , o aš apsivilkus nauja suknele ..Močiutė ves mane į koldūninę .Ji visada taip daro , kai gauna pensiją . Tai būna šventė . Mes abi sėdim prie staliuko , o mums patarnauja tokia teta . Ji atneša garuojančius koldūnus ir dvi stiklines braškinio kisieliaus …Ir štai mama iš dėžės išdidžai ištraukia ryškiai raudonos spalvos paltuką ir tokią pat skrybėlaitę . Teta įdėjo jį man. Abstulbau . Paltukas buvo toks gražus , kad negalėjau atitraukt nuo jo akių .O skrybėlaitės grožis … Garbanotais bryliais ,su raudonu kaspinu…Jau įsivaizdavau , kad taip apsirengus , lyg kokia princesė,eisiu gatvele , o būrys vaikų seks iš paskos , ir visi pavydės …Visos kiemo mergaitės svajos apie tokį paltuką ir apie tokią skrybelaitę .Nieko verta liks ir Eglės lėlė , prieš tokį grožį . Tos dienos laukiau kaip niekad . Tačiau mama į kiemą manęs neleisdavo su nauju paltuku .Sakydavo , kad jį reikia „pačėdyt“.Tai bus išeigai .Tačiau ilgai laukti nereikėjo . Atėjo sekmadienis , ir mes visa šeima susiruošėm eiti į bažnyčią . .Ir štai mama mane aprengė naujuoju paltuku , uždėjo skrybelaitę.Liepė eit laukti į kiemą , kol patys išsiruoš . Tik prigrasino , kad žiūrėčiau ir kur neišsitepčiau .Kieme lakstė vaikai . Įdomu , kaip jie reguos mane išvydę ?Vieni spardė kamuolį . kiti žaidė slėpynių , mergaitės šokinėjo per virvutę . Tikėjausi , mane pamatę , jie liausis žaidę ir nustebę žiūrės į mano gražųjį paltuką ir dar gražesnę skrybėlaitę . Tačiau , jie išvis nekreipė jokio dėmesio į mano pasirodymą . Jie ir toliau lakstė kas sau . Tai man nepatiko . Aš išdidžiai vaikščiojau palei namo tvorą į priekį ir atgal , vis tikėdamasi atkreipti jų dėmesį į save . Tik Mantas , kaimynų vaikas , prabėgdamas paklausė , ar nenorėčiau žaisti slėpynių .Nesusipratėlis koks , taip išsipuošus, kaip aš galiu , dar išsitepsiu …Atšoviau , kad ne , ir toliau išdidžiai vaikščiojau šaligatviu palei kiemo tvorą .Tik staiga , kažkas užšoko ant pečių .Pajutau , kaip skaudžiai kirto į galvą .Ėmiau šaukti kiek pajėgiau .. Pirma išlėkė mama , paskui tėtis , o paskui jį ir močiutė . Man ant sprando tupėjo mūsų kalakutas ir snapu kapojo man galvą .Mama rankos mostu jam kirto ir šis akimirksniu nušoko .Aš apsikabinau stipriai mamą ir garsiai kūkčiojau . Mane ramino visi . Subėgo kiemo vaikai .Išlėkė, viską metusios , kaimynės.. Tai buvo sekmadieninis įvykis .Mama , nuėmus skrykėlaitę , glostė man galvą ir tikrino , ar kur neprakirsta .Žaizdų nebuvo , tačiau tai nemažino skausmo ir patirto siaubo . Gerai , kad skrybėlaitė buvo iš gana storos medžiagos ir dar su pamušalu . Girdėjau , kaip visi kaltino raudoną spalvą . Pasirodo , aš, bevaikščiodama , labai išerzinau mūsų kalakutą . Jį paveikė ryški raudona spalva . Kalakutai paniškai jos neapsikenčia .Į bažnyčią taip ir nenuėjom .Mama paltuką pakabino į spintą . Kažką dar ilgai su močiute aptarinėjo . Tą dieną jos nesipyko . O tėtis kažkur įšėjęs , tuoj sugrįžo , nešinas pakeliu saldainių. Tai buvo mano mėgstamiausi , mėtiniai balti žirneliai . Į vakarą šiek tiek apsiraminau,ir mama išleido pas vaikus į kiemą . Uždėjo seną dryžuotą žalią paltuką …To įvykio dar ilgai negalėjau pamiršti .Slapta atsidarydavau spintą pažiūrėti ,ar dar kabo raudonas paltukas . Su nerimu laukdavau kiekvieno sekmadienio , ar tik mama nesugalvos juo mane apvilkti .Raudona skrybelaitė man jau nebuvo graži . Priešingai , buvo panaši į kalakuto skiauterę …Apimdavo baimė , kai tik mama praverdavo spintos duris .Ir ko tik neprigalvodavau, kaip tik atsikratyti to paltuko . O jei paimčiau mamos didžiąsias žirkles ir netyčia iškirpčiau jame skylę . Tada tikrai jau niekas man jo nevilktų ..O gal jį paslėpus kur nors , kad ir po lova . Taip kankinausi ,kol vieną dieną pas mus į namus atėjo kažkokia teta ir atsivedė mano amžiaus mergaitę . Pasirodo , ta teta buvo iš mano mamos darbo. O mergaitė , tai jos dukra. Labai nesimpatiška , visa strazdanota . Tik įėjus , slapta man iškišo lėžuvį . Galvojau atsilygint , progai pasitaikius,jai tuo pačiu , kaip staiga , mama priėjus prie spintos , ištraukė mano raudoną paltuką ir skrybėlaitę . Mačiau , kaip ta strazdanė išsišiepė iš laimės ir tuoj jį apsivilko.Jos mama atidžiai viską apžiūrėjus , kažką ėmė derėtis su mano mama .Paskui padavė kelis popierinius pinigus.Strazdanė dar labiau išsišiepė , ir vėl,išeidama,kyštelėjo man liežuvį. Bet tai manes jau neerzino . Aš supratau , mama paltuką pardavė kitai mergaitei . To man užteko, kad aš vėl bučiau laiminga .Tai tarsi akmuo nusirito nuo mano mažos krūtinės …

Autorė: Audronė Kačinskaitė-Satkauskė

    

Rytė nekentė keltis anksti ryte. Bet darbas tai vilkas – gali ir suėsti, ir į mišką pabėgti. Taigi Rytei, kaip neseniai gavusiai naują darbą, vėluoti nederėjo. Jai buvo keistas šis žodis – nederėti –tarsi ji, kaip iš vytelių pintas grybinis krepšys „nederėtų“ prie juodai lakuoto miestietiško visuomenės stiliaus, bet apie tai ji pagalvos kai reikės stovėti kamščiuose. Vonioje Rytė šiaip ne taip atlupo viršutius akių vokus nuo apatinių ir panardino nosį į delnuose plūduriuojantį ežerėlį. Su lig kiekvienu rytiniu įpročiu apsukos greitėjo ir po pusvalandžio ji galų gale išklaksėjo į kiemą.

  

Daugiabučių kolonos atrodė visai nepoetiškai. Prie laiptinės prigrūstų ne pirmos jaunystės automobilių chaosas šio vaizdo nepagyvino. Pribėgus prie savo senučiukės Safranės nuotaika šiek tiek šoktelėjo, prisiminus žvėriškai šaltus rytus, kai Rytė laukdavo autobuso į paskaitas. Iki paskaitų galo atitirpdavo jau ir mažiausiasieji kojos piršteliai. Dabar bent jau šilta važiuojant, o jei dar aplenki kokį senuką pirduliuojantį dar senesne mašinėle – tai jau visas džiaugsmo kalnelis. Bet nuotaiką eilinį kartą sugadino kaimynas -  jis nuolat pasistatydavo savo automobilį taip arti, kad Rytei tekdavo lipti iš kitos pusės ir su savo aukštais kulniukais keberiotis per keleivio sėdynę. Šįkart ji priėjusi spyrė kaimyno mašinai į ratą. „Va nekaukia“- pagalvojo sau, „o kai tiesiog eini pro šalį tokios sirenos pasileidžia atrodo, kad banką plėštum“. Tegul sau, tas kaimynas, reikia skubėti į kamščius, nes jei jau nespėsi, vadinasi ir į darbą pavėluosi.

 

Rytė pralėkė jau blyksint geltonam šviesoforo signalui ir dar papypsino priešais užstrigusiai baltaplaukei poniai. Ji kažkaip nejaukiai jautėsi šitaip „išreikšdama“ save, nesvarbu, kad Gintarė pypindavo visiems aplinkui, net būdama nuo jų 100 metrų atstumu -  draugė jautė kažkokį nenormalų pasitenkinimo jausmą sukeldama kitiems susierzinimą. Aplenkta juodo, apynaujo chevrolet, Rytė dar pagalvojo kaip gerai, kad ji bent jau ne blondinė, nors atėjus į darbą ji tokia norėdavo tapti. Ten tradiciškai paskutinėmis minutėmis iki darbo pradžios į kabinetą įlėkdavo Rasa – ryški geltonplaukė, kresteldavo garbanas ant šviesių kailinių ir visi, ne tik įmonės vyrai, bet ir gatvėje stovintys, žiūrėdavo sustabarėję tol, kol ji pati sujudėdavo.

 

 Na štai - kamštis. Rytė atsikvėpė ir atsipalaidavo, dabar galima tiesiog pasvajoti. Kamščiuose jai gimdavo naujų, genialių idėjų, pavyzdžiui – pasistatyti namą ant Neries kranto – tokį ryškiai saplvotą, žaliom žaliom  banguotom sienom, ryškiai raudonu stogu, atrodančiu lyg iš žvynų, geltonu kaminu, kuris viršuje išsiskleistų į molinius, didelius, geltonus ramunės žiedlapius. Apskritai visas namas ir jo vidus būtų lyg iš Gaudi kolekcijos, todėl pas ją nuolat lankytųsi turistai. Ji lipdytų visokiausias gražias figūras iš molio, panašias į mūsų politikus, o visi atvykę galėtų į jas šaudyti iš lanko. Arba darytų individualius figūrų užsakymus, kaip, pavyzdžiui, kieno nors piktas viršininkas (prieš akis iškyla ponas Bombormėjus, kiekvieną penktadienį sugadindamas susirinkimu, kuriame niekas negiriamas). Gyventų sau taip smagiai spalvotame pasaulyje, o žmonės atvažiuotų pas ją atsipalaiduoti ir pasijuokti. Na va ir baigėsi kamštis…

  

Rytė įsuko į įmonės kiemą ir nuskubėjo įvykdyti eilinės pardavimų vadybininkės darbo dienos. Šiandien ji tikėjosi, kad pavyks išbūti dieną nesusipykus su vadove ir nuvažiavus pas klientus nenubėgti su suplėšytu sijonu, kurio dalis liko Safranės durelėse.

 

O gal šiandien netgi pavyks išgelbėti pasaulį ar bent jau nepervažiuoti per kelią šokuojančios varlės…

Autorė: Asta Volkovaitė

 

Advento kelias  

 

Atėjimo šnaresys prie tavo sielos slenksčio

Prisės išgerti vyno, rimtyje brandinto,

Suvilgyt lūpas nekaltai pradėtu,

Kad mažas angelas,

nesuteptais sparnais širdy budėtų

Ir tyliai, bet pratįsai kuždėtų „pasitikt ramybę“,

Nokint mintis nubudimu,

Kaip rojaus obuolius kaitra maitino.

Kad tavo rytas Izajaus žodžiais

pirmą maldą sukalbėtų:

namuose ramu.

 

 

***  

 

Return to innocence  

 

Žaibu atlėkus, ant vienaragio skriesiu

Per tavo apmąstymų akimirkas,

Per valandas, dar dūžiais nemuštas.

Pametusi batus ir galvą Į tavo naktį brisiu.

Bet tik pabėgusi iš Nazareto

Atrasiu tas vietas,

Kur laimė baltomis alyvomis sužydi.  

 

***  

 

Medžių tyla  

 

Medžių tyloje pabūsiu, kad niekas nematytų

Spindinčios rasos ant mano lūpų,

Kad niekas neskaitytų žodžių,

- dar nepasakytų.

- Aš tyloje slepiuosi,

- O kartais užmiegu joje.

- Ir naktimis nebūna šalta,

- Kai medį – ne žmogų rankomis apkabinu.

   

***

 

 

Kai pasaulis užmiega  

 

Ant tavo rankų naktis užmiega,

Kaip gležnas mūsų meilės žiedas,

Maitinamas Aristotelio išmintimi.

Lyg pažadas, besiveržiantis iš lūpų,

Trubadūrų apdainuotų.

Iš sielos,

Alkstančios žinoti.

Iš miego, kolei suvokimas nušvis,

Kaip dangus, po audros nušvinta.

Iš knygos, atverstos į pasaulį…

 

 

***

 

   

Lengvi nakties balandžiai įskris pro langą  

 

Lengvi nakties balandžiai įskris pro langą,

Ir viltimi po atverstas knygas skraidys,

Vaikys oteliškas mintis, dulkėmis bevirstančias

Kad skaitytų, kas amžiams surašyta ant visatos delno

Jau Dezdemona suklyks kartu su vėju,

Ir tartum miegantį balandį į tavo sielą,

Sugrąžins mažytį vaiką, nekaltą klegesį, bei tikėjimą viskuo,

Kas nepasėta abejonės sėklomis – kas tikra.

Ir tavo ego vieną dieną vėl tave pažins…

Autorė: Irma Zablackaitė

 

2008 balandžio 27d.

 

 

     12:57

 

 

      Norėčiau šį praėjusį laiką išbraukt iš savo gyvenimo. Atsitiko tikrai daug.

 

 

      Lukas man rašo vos ne kasdien. Vis mini, jog pasiilgo ir dar nežino kada grįš. Supratau, jog jam atleidau, bet mes niekada nebebūsim kažkuo daugiau negu draugai. Jis tą žino, pati pasakiau ir jis viską suprato, netgi pasakė, jog mano vietoj jis neatleistų ir net nebebendrautų. Bet jis džiaugiasi, jog likom draugais. Aš taip pat.Juk nieko baisiau nėra, negu du pažįstami ir turėję kažką bendro žmonės praeina vienas pro kitą net nepasakę ,,Labas”. Bet man taip yra su Julium. Reikėtų sakyt buvo…

 

 

    Julius mirė. Tai atsitiko kovo pabaigoje. Jis su savo nauja šeima važiavo mašina ir pateko į avariją. Dvi savaites pragulėjo komos būsenoj, taip ir nebepabudo. Man gaila jo sūnelio. Jis gi dar toks mažytis! Tikiu, jog ir Simai ne ką lengviau. Ji su Julium susituokė tik prieš menesį,o dabar tapo našle ir, kaip man sakė jo mama per laidotuves, laukiasi jo vaiko. Sakiau, kad man sunku ir nelengva, bet pamačiau, jog būna dar sunkiau… Aš ir pati buvau sugniuždyta, kai sužinojau apie nelaimę. Pamiršau visas nuoskaudas, patirtą melą ir visa širdim troškau, kad jis pasveiktų, bet…

 

 

      Man buvo sunku susitaikyt su  mintim, jog daugiau niekada nebepamatysiu jo. Dabar, kai pagalvoju, kad ir kiek blogo jis yra visiem padaręs, jam tikrai negalėjo būt lemta baigt gyvenimą taip… Tikrai ne taip… Dabar, kai galvoju ir rašau apie jį, žliumbiu.Visgi tikiuos, jog kad ir kur jis dabar bebūtų, jis ten laimingas… (Ir vėl verkiu.Žliumbikė paskutinė!)

 

 

      Kiek iš mūsų atima Mirtis. Žmones, kurie buvo svarbūs, mylimi; šeimos ramsčius, gyvenimo šviesulius, ,,kelrodes žvaigždes”. O kas bus, kai aš pati mirsiu? Ar manęs kas pasiilgs? Kas nors verks? Liūdės? Ar kam nors berūpėsiu, apipilta žemėmis ir ant viršaus užversta akmens luitu? Ar kas nors pasiilgs? Žinau, kad atsakymų tikrai nesulauksiu, o gal jų ir nebus?… Arba bus tik vienas, tinkantis visiems… Ne…

 

 

      Aš ne gyvenu, o egzistuoju. Kad sugebėčiau gyvent, man reikia kažko prasmingo ir tikro, o ne to, kas dabar supa mane. Kasnakt guliu lovoj ir stengiuos užmigt, bet visa košė, esanti mano galvoje, neleidžia.

 

 

     Dabar skaitau knygelę, kurią pasiėmiau iš pusseserės. ,,100 priežasčių, dėl ko verta gyventi“. Pasiekiau 22 teiginį - ,,Gyventi verta, nes jums nereikia slopinti savo simpatijų“. Tai KVAILA!!! Kaip ir aš pati..  ,,Nes nereikia slopint savo simpatijų“… Pff… O vat ir reikia! Norint išlikt šitam ,,Pasauly” reikia mokėt daug ką slėpt ir neparodyt tiesos. Nusipieškim veidus ir gyvenkim taikiai! Pease, man! [angl. Taika, žmogau!] A, velniop viską. Aš neturiu tokių ,,dažų“ , kurie paslėptų mane, o ir nereikia. Nenori, nebendrauk, bet aš neketinu būt kažkuo kitu nei esu!

 

      Visą šį sunkų laiką mane minimaliai palaikė Augustas, mano saulytė Gabrielė ir Emilis… Visi matė ir žinojo, kaip man sunku. Šiaip aš ir dabar dar visiškai negaliu atsigaut po visų įvykių… Supratau viena: viskas labai trapu. Knyginės tiesos virto gyvenimu: praradimai atneša skaudžią brandą. Skaudžią. Labai.

 

 

    A, dar pamiršau pasakyt svarbiausia. Mano tėvai skiriasi… Nežinau kodėl, man nieko nesakė, tik paklausė, su kuriuo norėsiu gyvent. Atėjo, ,,šaltu veidu” paklausė ir išėjo.

 

 

    Kas čia darosi aplink? Nejau mano sugalvotas noras išsipildys priešingai negu prašiau?..  O gal visi aplink susitarė išbandyt mano galimybių ribas,  ,,tipo” kiek aš galiu ištvert. Nė velnio! Taip lengvai nepasiduosiu!

 

 

<…>

 

 

2008 gegužės 06d.

 

     16:05

 

      Ką tik įdėjau kepti pyragą, tai turiu 20  minučių išlieti mintis.

 

     Keista, anksčiau galvodavau, jog dienoraštis yra labai kvailas dalykas, bet dabar imu suprast jo reikšmę. Juk čia, šituose lapuose, gali būt savimi. Gali rašyt ką nori,kaip nori ir kada nori.  Ir tavęs niekas netikrins, nesakys, kad praleidai vieną dieną/savaitę/mėnesį, kad nutylėjai ir nieko nepasisakei. O kam? Žinai, po kokių penkerių metų (o gal net ir greičiau) vėl skaitysiu šitą sasiuvinį mėlynu viršeliu ir sau sakysiu :,,Alia, tikrai durnė buvau, kad taip mąsčiau!” Ech, aš ir dabar puikiai tai žinau. Na ir kas? Gi negali visą gyvenimą būt kaip koks Enšteinas ar Šekspyras (įdomu, kuris iš jų buvo didesnis genijus?) ir viską savo sferoje  mokėt. Aš tikrai netokia. Aš klystantis žmogus. Klysti žmogiška, banlaus pasakymas, bet teisingas…

 

    Įsijungiau muziką, taip man geriau. Dabar esu namie viena.

 

    Įdomiai išėjo su tėvų skyrybomis. Kadangi pasakiau, jog nenoriu niekur kraustytis iš šito buto, tėvai leido man vienai čia gyventi.  Aišku, patys gali bet kada atvažiuot manęs patikrint (raktus juk abu turi) , bet man tai netrukdo. Atrodo, pagaliau susitaikiau su  mintim, jog mūsų šeima iširo.  Ir aš pagaliau žinau ,kodėl taip atsitiko. Pasirodo, tiek mama, tiek tėtis turi kitas šeimas. Ir jau seniai. Įdomu, kaip jiem  pavyko viską slėpt…  Kadangi esu vienintelis vaikas šeimoje, jie net neprieštaravo mano nuomonei gyventi ten pat, kur užaugau. Cha, išėjo taip, jog aš kone išvaikiau savo tėvus gyvent kažkur kitur. Ot gudruolė!.

   

 

 

   Iš tiesų nenorėjau palikt šitų namų. Per daug prisiminimų. Juk čia praėjo visa mano vaikystė… Kiek išdaigų ir nesąmonių pridaryta..

 

    

    Ech, vėl prisiminiau savo Angelą Sargą - Močiutę… Kaip aš jos pasiilgau… Pala… Praėjo jau aštuoneri, ne, beveik devyneri metai, kai jos nebėra. Kai pagalvoju, aš netikėjau ,jog ji mirė. Sėdėdama prie jos karsto mąsčiau, kodėl niekas

nemato, kad ji kvėpuoja. Ji tik miega… Taigi reikia padėt jai, reikia pažadint  ir paduot ranką, kad jai būtų lengviau atsikelt…

 

 

    Taip, ji tik miega… Bet miega amžinu miegu… Tai supratau tik tada, kai mama pasakė:,,Pabučiuok Ją paskutinį kartą..” ir liūdnai pažvelgė. Tą bučinį iki šiol prisimenu.

 

    Bučinys į ledinę kaktą iki šiol tvinksi mano lūpose. Nežinau, ko man labiau gaila. Kad ji mirė, kai aš buvau dar mažytė, kad ji nebemato, kaip aš augu ar kad nebejaučiu tokio rūpesčio, kokiu ji mane apglėbdavo… 

 

 

    Prisipažinsiu, bijau mirties. Bijau tos nebūties, to, kas man (ne)bus peržengus gyvybės ribą… Bijau, jog… Iš tiesų net nežinau, ko bijau…Man liūdna pagalvojus, jog mirusiųjų būry yra ir Julius. Pasiilgau jo… Žinau, keistai skamba, bet taip jau yra…  Negalima pykt ant tų, kurių nebėra. Reikia jiems atleist, kad jie laimingai pasiektų Šviesą. Aš atleidau. O ir pačiai dėl to geriau.

 

 

     Gerai, bėgu žiūrėt pyrago… Labai jau skanūs kvapai atkeliavo iš virtuvės…

 

     Štai toks mano gyvenimėlis – mintys apie mirtį ir džiaugsmas dėl pyrago.Viskas šalia. Viskas taip susiję. Negi įmanoma prisijaukinti mirtį, nebūtį?! Šakės. Baisu ir gera (kaip A.Škėmos ,,Baltoj drobulej”).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorė: Irma Zablackaitė

 

Draugystė

 

Taip…

 

Visi mes buvome draugais…

 

Ir visada tokiais liksime… Žinau,-kai bus nelengva, praeitis man jus grąžins…

 

Pirmaisiais Mano draugais buvo Mano žaislai…

 

Mieli, minkšti [na, kartais ir nelabai] žaisliukai….

 

Jie buvo pirmieji draugai, tie, kurie išklausydavo mano ašaras, džiaugsmo šūkius, norus, svajones bei paslaptis…

 

Jie buvo Tikri Draugai…. Niekada neįskaudindavo, nepalikdavo, neišduodavo… Pirmieji Mylintys ir Mylimi…

 

Šitaip mokiausi Meilės, Ištikimybės, Vienatvės…

 

——————————————————————————————–

 

Vėliau po turputį į mano Gyvenimą atėjo Gyvieji draugai…

 

Žinau, keistai skamba – Gyvieji, t.y. pažeidžiami, žeidžiantys…

 

Ir vėl mokiausi Meilės, Ištikimybės, Atlaidumo, Supratimo…

 

Pirmieji Tylūs pasivaikščiojimai, bandymas suprasti / perprasti…

 

Pirmieji tylūs [o vėliau vis garsėjantys] žodžiai, pokalbiai apie nieką ir orą,  skardus draugų juokas…

 

Pagaliau patikėtos paslaptys bei svajonės… Ėjimas su draugu Koja Kojon…

 

ĖJIMAS DVIESE

 

Tada ištariami žodžiai: ,,Tu man Tikras Draugas! Nepalik. Niekada‘’

 

———————————————————————————————-

 

O Vėliau?.

 

Atsitiktiniai rankų susilietimai, vis šiltėjantys žvilgsniai, apsikabinimai….

 

Ir  jausmas, kad minutė, praleista be draugo, prilygsta valandai…

 

Sako Šio jausmo beveik su niekuo neįmanoma supainioti…

 

 O Tą jausma patyrę, apibūdina Jį kaip Drugelių plazdėjimą pilve…

 

Tada svajonėms  suteikiami sparnai ir tu pats tampi tarsi Angelu kito akyse…

 

Negalima Jo gniuždyti bei laužyti…

O aš pati?…

 Nežinau…

Ir dar tikrai negreit sužinosiu…

Lauksiu Savojo Tikro draugo, su kuriuo lygiai taip pat jausiuos…

Stipri. Reikalinga.