Autorius: Kęstutis Gecevičius

 
 

Laikas
 

Laikas – vėjas, kuris mus skraidina                        
Per visatos beribes erdves.                                      
Laikas – srautas, kuris mus gramzdina                   
Į tamsiąsias vienatvės gelmes.                                 
 

Laikas – begalė rojaus spalvų,                                 
Laikas – mirksnis kely iš namų.                               

Laikas – guru, kuris mus mokina,                            
Kaip įminti likimo mįsles.                                        
Laikas – draugas, kuris mus ramina,                        
Kai įkliūnam į priešų pinkles.                                  

Laikas – jūra be žemės krantų,                                 
Laikas – vaistai ant mūsų žaizdų.                            .                          

 
Laikas – rankos, kurios mus nardina
Į slaptasiąsias svajonių versmes.
Laikas – vynas, kuris mus svaigina,
Kai išbandome meilės kančias.

Laikas – kūnas ir siela jausmų,
Laikas – aistros daina ant sparnų.

Laikas – šventė, kuri mums dalina
Suskaičiuotų dienų linksmybes.
Laikas – sodas, kuris mus brandina
Ir pats raško kaip ryto gėles.

Laikas – vergas ir viešpats kartu,
Laikas – “Niekas” ir “Viskas” vardu

 

 

Susitikimas
 

 

Kaip norėjau aš vakar priglausti      
Savo širdį prie tavo širdies.              
Kaip aš troškau tave apkabinti          
Ir bučiuoti liūdnąsias akis.                                  

                                               
Kaip geidžiau tave rankom pakelti         
Ir nunešt į sūriąsias bangas.
Kaip svajojau kartu pasinerti                  
Į svaigiąsias Veneros gelmes.

Ošia Baltija plakdama kopas,
Leidžias saulė apskriejus ratu.
Rausta toly dangaus horizontas,                           
Kaip norėčiau dar būti kartu.

Pasakyk, mylimoji, o tu?…

 
 

Dabar tu ten…
 

 
Dabar Tu ten, kur šiltos bangos skalauja Azijos krantus,
Kur minaretai dangų bado, iškėlę smaigalius aštrius,
Kur meudzinai aušrai tekant nulenkia čalmas į Rytus,
Kur Pietų saulė karštom rankom myluoja vynuogių skruostus,
Kur jūros vėjas atgaivina ir glosto tulpių lapelius,
Kur sraunios upės verpetuoja ir žarsto tykštančius purslus,
Kur Tauro kalnus gaubia rūkas ir slepia gaudžiančius krioklius,
Kur lieknos palmės skleidžia vėsą ir saugo nokstančius vaisius,
Kur krištoliniuos ežeruos vilnis lelijų prausia žiedus,
Kur kvapnios rožės raudonuoja ir žadina aistrų pliupsnius.

Dabar Tu ten ir sielą savo rišu į pančius maudžiančius.
Dabar Tu ten ir širdį mano kankina ilgesys slogus.
Dabar Tu ten ir žvilgsnį savo kreipiu į tolimus kraštus.
Dabar Tu ten ir svajos mano Tave skraidina į namus.
Bet Tu dar ten…

 

 

Eilių gimimas
 
 

Žodžiai rymo nebylūs rikiuotėj –                                 
Laukia, kas juos į kovą iškvies,                                   
Koks žmogus sugebės juos vaizduotėj                        
Prirakinti prie savo lemties.                                         

Žodžiai smeigia įaudrintą sielą,                                    
Virsta frazėm ir gula eilėm.                                          
Mintys persmelkia spengiančią tylą,                             
Gimdo posmus ir veržias širdin.                                    

Žodžiai tampa paklusnūs ir ramūs,
Sudėlioti į savo vietas.
Eilės plaukia kaip faksogramos,
Įviliotos į rimo valdas.

Žodžių žaismas – tai mūsų likimas,
Išbandytas aistrų liepsnomis.
Lyros balsas – tai meilės laukimas
Palydėtas vilties akimis.

Autorė: Mari

 

Pamoka

 

Tu taip smarkiai mane suspaudei,

Taip užlaužei rankas, lyg norėtum kankinti.

Tu taip daug nukirpai man sparnų,

Idant mokyčiaus skristi iš naujo.

 

Po stebuklų balas pasitaškę,

Ant pakloto iš žodžių nupinto,

Prisipildėm save tobulai

Ir nukirpom bambagyslės laidą.

  

Nebėra vienumos, tik branda,

Man taip skaudžiai sekasi augti.

Aš lyg daigas kaluos ir kaluos,

Žvilgsnis tuščias, bet Tu mane saugai.

 

Ir daiktai jau kiti,

Iš vidaus savasties nebetekę,

O ir mes atskirų kambarių prislėgti,

Nebeturim akių ir nematom, ko ieškom.

 

Mūsų baimės

 

Kai sako pavargau, pasako daug daugiau nei reikia.

Kai sako nežinau, pasako visa, ką tikrai išmano.

Kai gina savyje kažką, parodo, koks pažeidžiamas yra,

Kai tyli – tai gera byla, nes siela kalba už Tave.

Kai vaidini kažką, esi, kuo nori, kad tave matytų svetimi,

Kai nuogas ateini, nebeslepi, nes nebėra ko slėpti…

 

Locneso pabaisa manyje

 

Tarp gervių pulkų
ir lūpuos pražydusio žvyro,
 

 
Tarp sielų pulkų
ir svajonių voratinklio žydro,
 

 
Tarp to, ką turiu - ir ko ne,
Tarp begalės to,
kuom turiu aš patapti,
 

 
Einu vis tolyn,
O debesio upė -
Kiekvieną mano kalną paliečia…

 

Mėlyna

 

Mėlyno budelio šauksmas,

Tavo balsas nieko nesako,

rudenio arimuos - kriauklė,

ne ta, kuri šneka.

 

Mėlyno sparno pasaulis

pažemintas sukas,

Rudenio lapas arimuos nutukęs.

 

Mėlyni žodžiai ant mėlyno lapo,

ar mėlynai skaitot?

jaučiuos kaip išblukus paklodė

nuo mėlynai bėgančio laiko.

 

Mėlynas paukštis lakuoja nagus atsitūpęs,

Krykštauja mėnuo vangus,

Ir teka ant bėgančios upės.

 

Mėlynas sapnas staiga apsisuko,

Kriauklė – ne ta, kuri šneka,

Tu tyli,

O aš vis į mėlyną tašką žiūriu…

Autorė: Eimantė Liubertaitė

 

Triukšmas spengia ausyse. Atrodo, turėčiau kalbėti pasivertusi kitu pavidalu: juokdario politiko ar didžiakrūtės, trumpasijonės popžvaigždės lūpomis. Nes tik tokių, rodos, visi klauso. Tačiau štai, kalbėsiu. Aš esu Biliūno katytė ir Brisius, su savo galu tarpuaky. Aš esu Šaltenio karvė, nušauta riešutų duonos kvape. Aš esu Bembis, kurio miškas sudegė. Aš esu kiekvienas praeivis, kurį užkliudėte kur nors skubėdami ir neatsiprašėte. Aš – visos sučiauptos arba virpančios lūpos, kurias suvilgydavo Jūsų pikti žodžiai. Aš – visos tos naujos pardavėjos prekybos centruose, ant kurių burbate dėl lėtumo, visi tie autobusų vairuotojai, kurie, dar neįpratę prie savo darbo dėžučių, kelissyk stabteli ne vietoj, priversdami keleivius čiūžtelti į priekį ir susiraukti, susiraukti. Štai, aš – Jūsų dienų ir nuotaikų gadintojai. Ir aš kalbu.  

 

Nekaltinu Jūsų. Dievaži, suprantu, jog būna. Rodos, atsikeli iš lovos ne ta koja ir supranti, kad gal geriau jau išvis nebūtum atsikėlęs. Aš žinau, kad tokia būsena, kai atrodo, jog virš Tavo galvos kaba juodas debesis, iš kurio nuolat lyja, gali užsitęsti ne tik dienai ar dviem, bet kelioms savaitėms, gal net mėnesiams, o būna – ir metams. Aš tikrai suprantu, kad kartais atrodo, jog dėl debesies kaltas girtas likimo kalvis, už Tave sugadinęs Tavąjį gyvenimą, arba gal net darželio laikų auklytė, neapkabinusi Tavęs taip stipriai, kaip kitų vaikų. Aš suprantu.  

 

Bet noriu kai ką pasakyti, dėl to ir kalbu.  

 

Mes, žmonės, esame tokie juokingi, kai pagalvoji. Lekiame, skubame kažkur. Stebim, kaip aplinkiniai mokosi, dirba, perka, ir miršta, o vėliau linguojam galvomis ir išdidžiai sakome: „Jų gyvenimas prasmingas buvo, prasmingas“. Bet viduje kartais kirminėlis kažkoks sujuda, sukruta, lyg priekaištaudamas. Ką tada darom mes, žmonės? Mes tą kirminėlį, tą lėliukę, kuri galėtų virsti nuostabia plaštake, neigiame ir taip apspjauname sieros rūgštimi. Liūdna potencialiai plaštakei, skauda. Žmonės, rodos, mano, kad pasauly bus ne kartą – atrodo, skuba, turėdami omeny, jog galės dar sugrįžti. Bet. O jeigu ne?  Jei nebebus progos nusišypsoti nepažįstamajam, prisėsti ant parko suoliuko ir suvalgyti braškinių ledų, ar nupirkti draugei gražią sagę vien dėl to, kad šiandien –  penktadienis? O jeigu ne?  

 

Nenoriu, jog manytumėt, kad aš visad trykštu tokia naivia laime. Tikrai ne. Būna, pabundu naktimis ir verkiu. Nes šunelio pasiilgstu, prieš pusmetį mirusio. Nes Tėtį ir Mamą matau, mane mažą už vaikiškų rankyčių į priešingas puses traukusių. Nes liūdna būna, drasko vidų vaiduokliai.  

 

Bet didžiausias skirtumas tarp manęs ir Jūsų, skubantieji, lekiantieji, neigiantieji, yra tas, jog aš žinau, kad mano šunelis dabar gražesnėj vietoj, jis laksto daugiabučio laiptine iki pat penkto aukšto ir atgal, bet nepavargsta, o tik klapsi ausytėmis. Aš žinau, kad mano Tėtis ir Mama buvo pasimetę, jie savo galimas plaštakes irgi dusino, bet dabar jie ne tik viename kambaryje gali būti, bet ir padeda vienas kitam, jei reikia. Aš žinau, kad net jei liūdna, tai laikina. Nes, nors aš galbūt ir naivi, pernelyg jautri ir vėjavaikiška, bet aš laiminga. Aš moku šypsotis, taip, kad net akyse vasara matos. Man patinka apkabinti žmones, net tuos, kurie man blogą darė, mėgstu apkabinti ir pasakyti, kad viskas gerai, tamsiausia jau praeity, dabar viskas bus taip, kaip norim. Aš myliu ir žinau, kad mano meilė yra tokia stipri, jog ji sugeba nušviesti kelią net aplinkiams. Ir nors mano praeities dienos buvo juodos, nors aš maniau, kad noriu mirti ar nebesišypsoti (o tai juk veik tas pats), dabar aš suprantu, kad taip turėjo atsitikti, turėjo įvykti tam, kad dabar būčiau pasirengusi gyventi. Nes aš esu visi Jūsų norai, kuriuos pamiršot, visos svajonės, kurias išmetėt. Aš!  

 

Prašau, neskubėkit. Galit juoktis iš manęs, badyti pirštais, vadinti neišmanėle. Galit, kaip karalius Saliamonas, bešnabždąs ‚VISKAS PRAEINA‘, net peikti, jog ta plaštakė, kurią, kaip supratot, aš užauginau savo širdelėj, tegyvens dieną – atėjus nakčiai ji ims ir sunyks. Taip, turbūt, taip ir bus, bet ji bent jau išnyks su baltomis žvaigždėmis akyse. Tad prašau, neskubėkit.  

 

Prašau, mėginkite suprasti vieni kitus. Paklausykite Žanos Dark, Martino Liuterio Kingo, Džono Lenono, net pačio Jėzaus Kristaus – visų tų gerų žmonių, kuriuos kažkada sudeginom, nušovėm ar nukryžiavom. Suvokite, kad mes visi esame Vienis, labai prašau. Prieš darydami ką nors pikta ir negera, pagalvokite, ar tikrai verta. Labai prašau, prašau. Nes juk esam čia tik vieną kartą.  

 

O karščiausiai prašau kurią nors liūdną dieną, kai Jums atrodys, kad tai nesėkmingiausia diena per visą Jūsų gyvenimą ar vienerius metus, o gal tik savaitę, kai Jums bus liūdna ir jausitės pavargę nuo pasaulio triukšmo, atsisėskite kur nors – įsirangykite minkštame fotelyje, laukiamajame ant sofos, pievoje ant žolės – ir pagalvokite apie vienas kitą, net tylomis nusišypsokite. Gal kas eis pro šalį ir įsimylės Jūsų šypseną. O gal viduj suvirpės du maži spalvoti sparneliai.  

 

Labai prašau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

Autorė: Ramunė Bat

 

 

   Kai pasakiau Margaritai, kad yra kilni ir gera, kad išgelbėjo mane ir t.t., ji tik nusijuokė:  

 

   -O vaikeli, tu manęs dar nepažįsti. Tiesiog esi man reikalingas ir gerai atlieki savo darbą. Aš verslininkė, o ne labdaros darbuotoja. Įsikalk tai į savo gražią galvą.  

 

   Ta akimirka, kai ji manęs pagailėjo išgėrusi per daug vyno ir nusprendė imtis globos, buvo laimingas atsitiktinumas. Man paprasčiausiai pasisekė. Taip, ji mane vertino, buvo teisinga su manimi, bet nieko daugiau. Niekada nebeklausinėjo apie mano praeitį, tėvus. Atrodo, kad nė prisiminti nebenori tuometinio savo minkštumo priepuolio. Ji buvo kieta, griežta, reikli, tačiau po to karto žinojau, kad turi tą paslaptingą tašką, kurį palietus galima ją pakeisti. Galbūt dėl to jos visai nebijojau netgi tada, kai supykdavo ir imdavo bartis. Kartais plūsdavosi su savo darbininkais ne prasčiau už vyrą, bet man ji vistiek buvo moteriška ir žavinga.  

 

   Pradėjau daug skaityti. Visada vežiojausi kokią nors knygą iš jos gausios bibliotekos ir skaitydavau, kai reikėdavo jos laukti. Dažnai kur nors užvažiuodavo tik minutei, o tekdavo uštrukti valandas. Margaritai patiko šis mano pomėgis, ji pati ėmė man patarinėti, kokias knygas būtinai turiu perskaityti.  

 

   Taigi, gyvenimas pasidarė gražus. Tačiau vis dar kažko trūko. Buvau jaunas ir karštas, man norėjosi nuotykių. Laisvų dienų turėjau nedaug, draugų, su kuriais galėčiau leisti laiką, beveik jokių, vienas kitas vaikystės draugelis, su kuriuo išlenkdavau bokalą alaus arba pasitrindavome kokiame klube. Tetulė manęs laukdavo, bet visiškai nenorėjau leisti su ja vakarų. Kai klube ar bare susipažindavau su kokia nors kompanija, vis įsipindavau tai į ginčus, tai į peštynes. Sykį, kai uždarė į „daboklę“, prireikė  net Margaritos pagalbos.  

 

   -Man nereikia problemų, - pasakė ji tada. – Turiu jų užtektinai ir be tavęs. Jeigu nori kvailioti, susirask kitą darbą.  

 

   Tada prisiminiau Beno perspėjimą ir išsigandau. Tačiau,  kai vieną vakarą pavargęs išlenkiau daugiau negu dera ir ėmiau mąstyti apie savo gyvenimą, pasijutau besąs kažkokiuose spąstuose, nežinia kodėl man pasirodė, kad Margarita kalta dėl to, kad esu toks vienišas ir nelaimingas, pasijutau išnaudojamas, verčiamas tarnauti, o juk manyje tiek daug visko slypi, aš gi galiu daugiau, žymiai daugiau… Ir toks pasiutimas plūstelėjo į mano išdidžią širdį, kad įsiveržiau į jos namus paryčiais, išplūdau ją visokiais žodžiais, pasakiau, kad nebebūsiu jos kiemsargiu, kad nebenoriu jos matyti, kad ir be jos neprapulsiu ir tegul nemano galinti man vadovauti ar kaitalioti mano gyvenimą… Nežinau ką pasakiau, bet tai buvo labai stiprus mano nevilties priepuolis.  

 

   Margarita vožė man taip, kad išlėkė priekinis dantis ir apsipyliau kraujais. Net neįsivaizdavau, kad gali turėti tokią smarkią ranką. Paskui, tik todėl, kad vis dar buvau labai nustebęs ir neatsitokėjęs nuo netikėto smūgio ir tik todėl toks bejėgis, ji suėmė mane už sprando, įstūmė į vonios kambarį, pakišo mano subjaurotą srėbtuvę po ledinio vandens srove ir paliko ten. Kai pakėlęs galvą išvydau save veidrodyje, tą pačią akimirką išsiblaiviau ir supratau, kad padariau didžiausią kvailystę savo gyvenime. Už durų girdėjau jos žingsnius, bet ji nesiplūdo, barškino puodais virtuvėje. Bijojau išeiti, bijojau taip, kaip kažkada tenai, už grotų, kaip maniau jau niekada nebebijosiu. Ne Margaritos bijojau, bijojau savęs, savo sumautos būsenos, savo menkumo. Dar prieš akimirką buvau erelis pasiruošęs skrydžiui, o dabar jaučiausi apipešiotas viščiukas paruoštas skerdimui. Nors žinojau, kad niekas manęs neskers, bet būsena mano buvo būtent tokia. Ką dabar daryti? Ploviau savo snukį po vandeniu ir verkiau. Negalėjau iš ten išeiti, galvojau palauksiu, kol jos žingsniai ir barškėjimas  nutils, kol praėjimas bus laisvas ir paskui išsmuksiu pro duris ir niekada, niekada daugiau čia negrįšiu. Tačiau Margarita, girdėjau, sukiojosi aplink, virėsi kavą, varstė duris. Galiausiai sušuko:  

 

   -Man reikia į vonią!

 

 

   Aš nejudėjau. Ji atsidarė duris, įėjo vidun ir, nekreipdama į mane nė menkiausio dėmesio, nusimetė chalatą, palindo po dušu ir užsitraukė užuolaidą. Va tada ir reikėjo man sprukti. Dabar žinau, kad turėjau tą momentą, bet aš juo nepasinaudojau. Žinau, kad ir ji tokiu būdu tikrino mane - jeigu aš išeisiu, kol ji prausis, kelio atgal nebebus. Kaip užhipnotizuotas triušis prasėdėjau kampe. Mačiau kaip ji suvaldė savo nuostabą, kai baigusi praustis atitraukė užuolaidą ir pamatė mane. Žiūrėjau į ją, kai trynė savo kūną  aliejumi, kaip šukavosi, kaip darėsi makiažą, žiūrėjau negalėdamas atitraukti akių, negalėdamas pajudėti iš vietos, beveik nekvėpuodamas, jau nebejausdamas nei baimės, nei gėdos tik visa esybe suvokdamas, kad dabar tai jau esu pražuvęs amžinai.

 

 

   Kas buvo paskui? Ogi visiškai nieko. Mes niekada nekalbėjome apie tai, kas tą rytą nutiko. Mano veidas ištino, kelias dienas gulėjau pas tetą varstomas skausmų  ir toji tupinėjo apie mane keisdama kompresus. Paskui Margarita nuvežė mane pas savo dantistą ir tas sutvarkė mano tarpdantį. Tapau dar patrauklesnis, nes tuo pačiu išbalino visus dantis ir nugramdė akmenis.

 

 

    Mūsų santykiai  beveik nepasikeitė, kasdien vežiojau ją, prižiūrėjau automobilį, toliau skaičiau jos rekomenduojamas knygas,  pastebėdamas, kad dabar jau jos visai kitokio turinio, tik nedrįsau susitikti jos žvilgsnio, nedrįsau  nei teisintis, nei atsiprašyti. Ji to ir nelaukė. Viskas atrodė normalu, tačiau  kiekvieną dieną jaučiausi taip, tarsi gyvenčiau veikiančio ugnikalnio papėdėje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Valdas Serapinas

I
 
 
Petras Vainauskas dingo. Ryte, prieš išeidama į miestelį apsiprekinti, Zofija Vainauskienė paklausė savo vyro ar šis niekur nežada eiti. Šis atsakė, kad niekur neeisiąs, nes esą truputį skauda nugarą, matyt, pasitempė kokį raumenį vakar bekapodamas malkas. Taigi esą niekur neisiąs. Pasakė nė kiek neabejodamas. Zofija pažadėjo grįžti iki keturių, iš lėto apsirengė, susišukavo plaukus ir išėjo.
 
 
Buvo šaltokas rudens rytas, bet ji tokius mėgo. Svarbu, kad tik nebūtų drėgna ir be vėjo. Sausą dieną ir nuotaika būna gera - ir kaulų nelaužo, ir lauke gali ilgiau pabūti. Zofija buvo įpratusi ketvirtadieniais eiti miestelyn, ten apsiprekinti, užeiti pas savo seserį Angelę, pasikalbėti, sužinoti visas miestelio naujienas ir vakarop sugrįžti namo. Sesuo visada pradžiugdavo pasirodžius Zofijai, o ir pati Zofija noriai eidavo miestelyn, nepaisant to, kad kelionė trukdavo ne mažiau pusvalandį - buvo smagu atsikvėpti nuo darbų, na ir, tiesą sakant, pabosdavo pastovūs senio bambėjimai ir tušti svaičiojimai apie politiką - tai tebuvo vis tie patys sakiniai, kurie jai nieko nereiškė.
 
 
Palei miškelį ji sustojo atsipūsti ir nežinia kodėl atsigręžė pasižiūrėti į namus - lyg kokia neaiški, bloga nuojauta apėmė Zofiją. Bet pastovėjusi ir nuvariusi šalin blogas nuotaikas, ji atkakliai patraukė toliau.
 
 
Miestelyje nebuvo nieko naujo. Prie mokyklos rūkė keli paaugliai. Šalia kavinės stoviniavo pora ne visai išsiblaiviusių po vakarykščių išgertuvių vyrų. Viskas buvo įprasta. Šnektelėjusi kelias minutes su pardavėja, nupirkusi duonos, cukraus ir aliejaus bei pyrago su razinom judviem su sesere prie arbatos, ji patraukė sesers namų link.
 
 
Angelė nuoširdžiai apsidžiaugė sese. Puolė virti arbatos, pjaustyti parneštą pyragą. Pasodino Zofiją prie krosnies, ši nuo šilumos nugaroje palaipsniui išlepo ir jei ne sesers balsas būtų suviskam užmigusi. Angelė pasakojo paskutines naujienas apie miestelio kunigą, davatkas, savo kaimynus ir jų rūpesčius. Suskambęs tris kartus telefonas galutinai išvaikė visus Zofijos mieguistumus. Tačiau kaskart kai Angelė atsiliepdavo, kitame gale niekas nekalbėdavo.
 
 
Tikriausiai tai dukra iš Airijos, - sakė Angelė, - negali prisiskambinti.
 
 
Pagaliau Zofija pastebėjo, kad diena slenka vakarop ir suskubo išeiti. Sesuo palydėjo ją tik iki vartelių, perdavė Petrui linkėjimų, grįžo naman ir uždegė šviesą.
 
 
Jau ėmė temti. Ore ėmė kauptis drėgnumas. Zofija išsigandusi, kad gali pradėti lyti, sparčiai patraukė namo. Už miestelio jau nukrito vienas kitas lašas, bet tikro lietaus nebuvo.
 
 
Priartėjusi prie savo namų, Zofija pamatė, kokie jie atrodo niūrūs ir vėl ją apėmė ta rytinė bloga nuojauta. Kodėl Petras nejungia šviesos - nesuprato ji. Tikriausiai užsnūdo belaukdamas - ir prasta nuotaika kuriam laikui dingo. Namai buvo neužrakinti, tačiau vos peržengusi per slenkstį, Zofija suprato, kad Petras yra išėjęs. Nebuvo nei striukės nei aulinių batų. Tiksėjo laikrodis. Maistas buvo nepaliestas. Lova nepaklota. Zofija atsisėdo ant lovos, įjungė televizorių. Žiūrėjo kelias minutes, kol suvokė, kad negali suprasti nei vieno žodžio, nei vieno sakinio iš to, ką komentatorė sako. Jai net pasirodė, kad ji per klaidą įjungė kažkokį keistą užsienio kanalą. Bet komentatorės išvaizda buvo pažįstama. Tada Zofija suprato, kad ji tiesiog pervargo. Prigulė ant lovos krašto ir iškart užmigo.
 
 
Atsibudo Zofija apie pirmą valandą nakties. Televizorius cypė. Laidos buvo pasibaigusios. O Petras vis dar nebuvo grįžęs. Zofijai suskaudo širdį.
 
 
Visą naktį ji negalėjo užmigti. Obels šakos daužėsi į langą, katė šlitinėjo pakampėmis. Anksti ryte paskambino seseriai, pasakė, kad Petras nenakvojo ir paklausė ką daryti. Sesuo visaip ramino, guodė Zofiją, sakė, kad Petras niekur nedings, pareis jei ne šiandien, tai rytoj. Tačiau Petras taip daugiau ir nesugrįžo.

II

Kai Zofija išėjo, Petras dar kokį pusvalandį nesikėlė iš patalų. Paskui iš lėto atsikėlė, apsirengė, iš kibiro pasėmė vandens ir užstatė arbatinuką virti. Įjungė televizorių. Šis rodė kažkokį serialą. Bet kam gilintis į svetimas bėdas, kai savų užtenka? Išjungęs televizorių ir išgėręs arbatos, Petras išėjo į kiemą.
 
 
Nunešė kelis kaulus šuniui. Pasižiūrėjo, ar gerai uždaryta vištidė. Apėjęs kiemą, Petras patraukė į netoliese esantį miškelį - parinkti žagarų. Tačiau ilgai ten neužsibuvo - bevaikščiojant vėl pajuto skaudant nugarą ir sugrįžo namo. Atsigulė į lovą ir greitai užmigo.
 
 
Petras sapnavo, kad skrenda virš vasaros laukų. Virš laukų, kuriuos jaunystėje ardavo dirbdamas kolūkyje traktorininku. Skrenda tolumoje matydamas raudoną saulėlydžio saulę. Sapnas truputį buvo liūdnas. Kitas Petro sapnas buvo apie miestą. Miestas Petrui atrodė nematytas. Nežinia, ar tai koks Europos ar Rusijos miestas. Miestas atrodė kaip iš keistos pasakos. Bokštai, arkos, keisti namai. Vėliau Petrą tame mieste kažkas vyjosi ir jis smuktelėjo į metropoliteną. Leidosi eskalatoriumi gyliai po žemę. Eskalatorius buvo labai ilgas - gal pusė kilometro. Vos jis pasibaigė, Petras pabudo. Laikrodis rodė beveik tris. Tuoj turėjo grįžti Zofija. Nors nugarą dar šiek tiek maudė, Petras nusprendė pasemti vandens iš šulinio. Kol kėlė vandenį atsitiko kažkas labai neįprasta: Petras staiga pajuto, kad kažkas atsitiko su Zofija. Taip dilgtelėjo širdį, kad Petras paleido rankeną, kuria traukė vandenį ir kibiras nugarmėjo atgal į šulinį. Tuomet Petrui taip pasidarė ilgu Zofijos, kad apėmė nerimas ir noras tuoj pat pamatyti ją. Petras kurį laiką nerimastingai vaikščiojo iš vieno namo kampo į kitą kol nusprendė paskambinti Angelei. Bet susukęs Angelės telefono numerį jis išgirdo svetimą vyrišką balsą. Nieko nepasakęs Petras padėjo ragelį. Paskubomis surinkau ne tą numerį - pamanė. Bet ir antrą kartą atsiliepė tas pats nepažįstamas balsas. Susitvardyk - pasakė sau Petras. Trečią kartą atsiliepė Angelė, nors balsas atrodė kiek pasikeitęs, bet, be abejonės, tai buvo Angelė. Angelė šiek tiek nustebo dėl Petro skambučio. Ne, Zofija nebuvo šiandien užėjusi pas ją. Zofijos ji visą dieną laukė, tačiau ši dar kol kas nepasirodė. Jei ji pasirodytų, Zofija pati paskambins Petrui.
 
 
Tai buvo keista. Petrą šis pokalbis visai išmušė iš vėžių. Gerklė išdžiūvo. Staiga visas pasaulis nutilo. Tik pastovus erzinantis laikrodžio tiksėjimas skatino sutvarkyti pabiras mintis. Kas jai atsitiko? Kur ji? Gal nusprendė aplankyti kokią seną draugę? Neramios mintys persekiojo Petrą. Norėdamas jas išblaškyti, Petras įjungė televizorių. Komentatorė kažką šnekėjo, bet Petras nieko negirdėjo. Bandė pagarsinti, tačiau televizorius tik skleidė triukšmą - kas buvo kalbama, to buvo neįmanoma išgirsti.
 
 
Suskambo telefonas. Pakėlęs ragelį Petras išgirdo ne Zofijos balsą - skambino Angelė, klausė ar sesuo dar negrįžo.

 
Naktį Petras nusprendė paieškoti žmonos. Nusegė šunį nuo grandinės, užrakino namus, palikęs neišjungtas šviesas, ir vedinas šunimi patraukė miestelio link. Žibintuvėlis silpnai švietė, bet virš medžių kybojo mėnulis, kuris apšvietė kelią. Petras priėjo miestelį, palūkuriavo ir, nežinodamas ką toliau daryti, grįžo atgal namo. Namie jis negalėjo pakęsti tylos, todėl vėl įjungė televizorių, bet visos laidos buvo pasibaigusios ir Petras įjungė radiją. Iš jo sklido balsas, stebėtinai panašus į ano vyro, atsiliepusio telefonu, balsą.
 
 
Petras visą naktį nemiegojo. Žmona taip ir nesugrįžo. Pavyko trumpam užmigti tik per pietus kitą dieną. Petras sapnavo, kad moteris labai panaši į Zofiją pareina į judviejų namus ir ima tvarkytis, šluoti, virti valgį. Petras bando kalbinti ją, vadina Zofija, tačiau ši neatsiliepia, vengia jo, slepia savo veidą.
 
 
Sugavęs Petras apsuka ją ir mato: čia ne Zofija, čia Angelė, kuri garsiai ir piktokai juokiasi. Pagaliau Petras pastebi, kad ir šie namai ne jo, o Angelės.
 
 

III
 
 
Angelė ketvirtadienį nuo pat ryto laukė sesers. Tačiau ši nei iš ryto, nei po pietų neatėjo. Apie pusę penkių kažkas skambino tris kartus. Tačiau kaskart jai atsiliepus, kitame laido gale tylėjo. Turbūt tai Zofija bando prisiskambinti - sakė sau Angelė ir po kiek laiko nusprendė pati paskambinti seseriai.
 
 
Skambino daug kartų, ilgai laukė kol kas nors atsilieps. Bet niekas Zofijos namuose nekėlė ragelio. Penktadienį ir šeštadienį Angelė vėl bandė prisiskambinti seseriai. Vėl niekas nekėlė ragelio. Kai Zofija nepasirodė ir per sekmadienio pamaldas miestelio bažnyčioje, ji nusprendė pati aplankyti seserį - juk, pagaliau, ji neviešėjo pas Zofiją nuo vasaros. Angelė nuėjo pas sūnų, kuris kartu su savo sugyventine gyveno netoli Angelės namų. Šis nelabai noromis, bet sutiko pavežti ją iki Zofijos namų.

Vainauskų šuo siaubingai staugė. Namai buvo palikti neužrakinti. Įžengusi į namą Angelė suprato, kad jie jau ilgai nekūrenti - iš visų kampų smelkėsi šalta drėgmė. Nebuvo nė gyvos dvasios.
 
 
Vainauskai dingo. Jų paieškos su policijos pagalba tęsėsi lyg pat pavasario, bet nedavė jokios naudos.

Autorė: Elžbieta Banytė

16.
 
 
Kartą toks žmogus užsimanė šokt nuo stogo, bet buvo pavasaris, labai gražus metas, taigi jis nutarė palaukti purvino rudens. Sulaukęs rudens, jis visai nebenorėjo šokt nuo stogo, todėl įkalbėjo tai padaryti savo priešą. Priešas nušoko. Galų  gale tą žmogų ėmė graužt sąžinė, todėl nušoko pats.
 
 
29.
 
 
sumirgėjus blėsta diena
ponia sakykite jei norite kalbėti
žybsi jaukios šviesos languos
jei ne prisiekusieji išeis pasitarti
aš sudilusį  paltą rengiuos
eikite dėl dievo meilės
ir patamsiuose vaikštau viena
teismas skelbia pusvalandžio pertrauką
 
 
žybsi žvaigždės beribėj nakty
prisiekusiųjų sprendimu ji pripažįstama kalta
nuo manęs netgi baimė pabėgo
sunki pareiga mus verčia reikalauti
liko vien tik žibėjimas sniego
griežčiausios bausmės kaip ir tikėtasi
ir tie žmonės aplinkui rimti
sekretoriau užrašykite nuosprendį
 
 
ir achajai išplauks vėl į žygį
pasirenkite čia jums ne koks paradėlis
atsiras juk kita elena
ponia jūs nuteista mirti už išdavystę
o dabar prisimenu vygę
pasiruošt! dėmesio
kur vaikystėj sūpavo mama
ugnis
 
 
tyla
 
 
 
30.
 
 
    Nupiešk tas gėles, kurias surinko pamišusi žydė, nupiešk erelio galvą,  kurios taip troškai vaikystėje. Bananiniai ledai, guminukai - argi tai ne miela? Žalia žavi vaikystės pieva, o joje ganosi kiškutis. Nemėgstu kiškučių. Kokį velnią jie veikia  mano vaikystės pievoje? Va, kokia ta vaikystė. Nepiešk erelio, nes šalia  jo  įsitaisys kiškutis ar kokia kita bjaurastis.
 
 
    Nupiešk, geriau Tiškevičių rūmų salę, didžiulę, klasicistinę, kurioje šoktų juodo aksomo sukniomis apsitaisiusios ponios ir daug ponų: ,,Kokie visi gražūs!“ Ten mes galėsime valandų valandas grožėtis interjeru, siurbčioti vyną, priglausti krištolo taurę prie karščiuojančios kaktos ir panirti į niekur. Dvelksmas tuštumos, dvelksmas artumos- argi ne romantika, argi ne harmonija? Taigi nupiešk. Bus smagu sėdėti prie traškančio židinio drėgnais rudens vakarais, kai  žvarbsta vienišas keleivis iš Džeko Londono arkties, kai klampoja purve Donelaičio būrai.
 
 
     Ant stalo rožė, po rože guli nuoskauda. Po kiekvienu spygliu slepiasi nuoskauda. Rožę rankoje laiko skausme paskendęs Sartras savo išblyškusia ranka. Jis meta rožę ant stalo ir išeina, susikišęs rankas į kišenes, pasišlykštėjęs. Viskas gali vykti galvoje, viskas. Tik nupiešk, būk geras, tą salę, kur galėtume laukti stebuklų.
 
 
     O katė, Viešpatie, pažvelk į katę, ji vartosi ir daužosi, tarsi norėtų sudraskyti pati save, o jos naguose rožės žiedlapiai ir brokatinės užuolaidos skutai. Dūžta taurė, liejasi vynas; šukės, žmonės sako, neša laimę. Krenta sunkaus brokato nusvertas karnizas, virsta žvakė, viskas liepsnoja; iš ugnies atėję, ten ir sugrįšim. Tik tu nupiešk. Save ir mane, ir svylančios plastmasės kvapą, ir seną vyną pilvotame butelyje. Juo gesinsime ugnį, girdi?
 
 
     Tyla. Tyla. Tyla. 

Autorius: Tadas Soščenka

  

                      - Ei vyručiai, pažiūrėkit, kas grįžo! - šūktelėjo apšepęs vyrukas, sėdintis ant suoliuko, prie smuklės lango.

                       

                      Jo sugėrovai atsisuko ton pusėn, į kurią jis mostelėjo ranka. Smuklė stovėjo prie pat pagrindinio ir vienintelio gyvenvietės kelio, kuriuo skubiai žingsniavo senasis Domarkas. Domarkas buvo tikra įžymybė. Jį visi pažinojo ir neretai apie jį kalbėdavosi. Mažas Parausių miestelis tik tuo ir buvo žymus, kad čia gyveno visiems gerai žinomas burtininkas. Nors jį patį geru žodžiu retai tepasveikindavo. Aplinkiniai sunkiai suvokė, kas yra magija, dėl to menko jų išprusimo, žmonės nepalankiai stebėjo Domarko darbus. O stebėdami, apkalbinėjo, kiek tik galėjo. Štai ir dabar trys nuolatiniai smuklės lankytojai nerodė seneliui jokios pagarbos.

   

                      - Sveikas, seni, - tarė vienas iš jų. - Kur šįkart basteisi, a? Mes jau susirūpinom.

  

                      Trijulė garsiai nusižvengė. Šį kartą Domarką pasitiko dar gana mandagiai. Matyt girtuoklis Aneulas šiandien buvo geros nuotaikos. Paprastai jis susilaukia savo adresu kur kas blogesnių išsireiškimų. Ir kaip tik jį nevadindavo įkaušusi vietinė liaudis: sukriošėliu, seniena, puvena, nevispročiu, pritranka, suskretėliu, kvaišeliu, dunduku, supuvėliu, smirdžiumi, pridžiumi ir t.t. Deja taip elgėsi ne tik seniai, bet ir bambliai, kuriems dar nespėjo išdygti visi dantys. Tačiau Domarkas nė ant vieno iš jų nepyko. Ar bent jau to neparodė. Jis tik pažvelgdavo užgauliotojui tiesiai į akis ir šypteldavo. Niekas nesuprato, kodėl jis taip elgiasi, dėl to laikė jį dar ir kuoktelėjusiu. Vaikai mėgo sekioti Domarką gatvėse, nors jis retai jose pasirodydavo. Niekas nežinojo, kur jis dingdavo tai dienoms, tai savaitėms, o kartais ir mėnesiams…

 

              Šit ir vėl jis ėjo vienintele plačia Parausių gatve, niekam net nenumanant iš kur. „Riebiojo Kuilio“ smuklė stovėjo gatvės centre. Tai buvo senas medinis sutrūnijusių lentų pastatas, iš senumo pavojingai palinkęs virš gatvės. Niekas neatsiminė, kodėl jis taip vadinasi. Net ir pats smuklės šeimininkas teigia, nusipirkęs ją jau su keistu pavadinimu. Šioje landynėje pastoviai sėdėdavo vietos girtuokliai ir tik vos kartais užklysdavo koks keliaujantis prašalaitis, pagirdyti arklį ir praleisti naktį. Į girtuoklių trijulę Domarkas nekreipė dėmesio, tik, kaip visada, pažvelgė vienam jų į akis ir šyptelėjo. Vyrai kilstelėjo savo apytuščius bokalus, neva į Domarko sveikatą ir susižvalgę nusišaipė. Tada staigiai užsivertė juos ir vienu mauku užbaigė.

 

              - O žinot, - ištarė kažkuris iš girtuoklių, - man atrodo tiesą žmonės sako, kad Domarkas nesensta.   Atsimenu, kai aš dar motinos sterblėj gulėjau, jis atrodė taip, kaip ir dabar.

 

              - Nesąmonės, - atsakė jam kitas, - bobučių paistalai.

 

              - O gal ir ne, - įsikišo trečias. - Aš taip pat neatsimenu, kad tas senis kada būtų atrodęs jaunesnis. Nebent barzda trumpesnė buvo.

 

              - Tai kas? Barzdos ilgėjimas - dar ne senėjimo požymis. Ta ir visai jauniems piemenims želia.

 

              Taip kaip ir kas vakarą blevyzgavodami, trys girtuokliai vėl nepajuto kaip pragėrė paskutinius skatikus. Kad ir kokie nususę vargetos jie buvo, jų žodžiuose buvo visgi ir tiesos. Niekas nei miestelyje, nei aplink nežinojo, kiek Domarkui metų. Ir visi pernelyg  jo prisibijojo, kad paklaustų. O gal ir žinot nelabai norėjo. Vargu, ar atsakymas jiems būtų patikęs.

             

                      Šįkart Domarkas pasirinko trumpesnį, nors ir ne tokį smagų kelią per miestelio turgų. Kitas kelias vedė aplink paskutinius gyvenvietės namus, šalia miško. Kai niekur neskubėdavo, mėgdavo ten pasivaikščioti. Jam patiko miškas, jo kvapas, garsai ir visa tvyranti ore jo jėga, kurią nebent visą gyvenimą šalia miško praleidęs galėtų jausti paprastas žmogus. Tačiau Domarkas toks nebuvo. Dabar jis ne tik sutrumpino kelią, bet vos ne bėgo namų link. Žmonės gręžiojosi į jį ir šnabždėjosi tarpusavyje. Nors garsiai jie niekada nebūtų to ištarę, tačiau visiems buvo smalsu, iš kur gi Domarkas taip skuba. Jis net gi nesustojo pasikalbėti su ko gero vieninteliu savo draugu miestelyje, senu kaip gal net ir pats Domarkas, arklininku Rupertu. Pastarasis turguje pardavinėdavo arklius ir viską, ko jiems laikyti galėjo prireikti. Taip pat jis puikiai juos kaustydavo ir atlikdavo daug kitų įvairių paslaugų, apie kurias puikiai išmanė tik arklių laikytojai. Arklininkas kilstelėjo ranką, tačiau Domarkas lėkė kaip akis išdegęs, kad net nedirstelėjo ton pusėn. Rupertas neramiai susižvalgė su žmona Izabele, kuri paprastai nesitraukdavo nuo jo nei per žingsnį. Neva labai jį mylinti, tačiau niekas mieste ja netikėjo. Tiesiog ji bijo, kad Rupertas vos uždirbęs kelis grašius tuoj lėks į smuklę: „Pasidalinti naujienomis su draugais“ -, kaip jis sakydavo jai. Bet Izabelė geriau žinojo, kuo jis mielai pasidalintų. Ir, tiesą sakant, neklydo.

 

                      Parlydėtas iki pat namų durų klegančių ir purvinų vaikų gaujos, Domarkas pagaliau sustojo. Jo namas niekuo neišsiskyrė iš kitų miestelyje esančių namų. Buvo senas, medinis dviejų aukštų pastatas, su plačia veranda ir stogu virš jos. Ten laisvomis akimirkomis Domarkas sėdėdavo, skaitydavo, ar stebėdavo dangų naktį. Tiesiai iš verandos galėjai patekti į virtuvę, kurioje stovėjo stalas, krosnis ir trys kėdės, ant kurių beveik nebuvo kam sėdėti. Virtuvėje jis praleisdavo ypač mažai laiko. Kairėje buvo durys, už kurių laiptais buvo galima pasiekti rūsį. O tiesiai prieš lauko duris buvo laiptai į antrą aukštą, kuriame buvo du miegamieji ir palėpė, burtininko darbo kambarys. Kai būdavo namie, ten jis praleisdavo beveik visą savo laiką.

                      Domarkas perėjo verandą ir atidarė virtuvės duris. Kairėje, ant vieno iš trijų pakabų jau kabojo apsiaustas. Šalia jo jis pasikabino ir savąjį.

 

                      - Sveiki atvykę, mokytojau, - pasisveikino iš antro aukšto besileidžiantis vienintelis Domarko mokinys, Remas. - Išgirdęs triukšmą už langų, iškart supratau, kad jūs grįžtat.

 

                      Išsišiepęs iki ausų, Remas pasiekė virtuvę ir tik tada pastebėjo, koks susirūpinęs jo mokytojas. Šypsena dingo. Turbūt ne dėl vaikų jis taip nusiminęs. Kažkas atsitiko, galvojo Remas, bet niekaip negalėjo sugalvoti, kas. Domarkas atsisėdo ant kėdės ir pasirėmė galvą rankomis į stalą. Paprastai grįžęs iš ilgos kelionės, jis iškart puldavo pasakoti, ką matęs, ką girdėjęs, kur kokią panelę Remui nužiūrėjęs. O dabar sėdėjo tylus it žemė.

                      -Mokytojau, - galiausiai neištvėrė Remas, - sakykit gi ką nors. Ar kas atsitiko?

 

                      -Šįkart net nežinau nuo ko pradėti, - po trumpos pauzės galų gale ištarė Domarkas. - Tiesą sakant, kalboms ko gero jau nebėra laiko. Aš minutėlę atsipūsiu ir iškarto iškeliausim. Pakeliui ir papasakosiu. O tu suruošk maisto, kiek gali panešti, atnešk čia akmenį ir durklą.

 

Kol Remas lakstė tai šen, tai ten, Domarkas liko vienas su savo mintimis. Jis mąstė apie praeitį, dabartį, ir, dabar jau nežinia, ar būsiančią ateitį. Galų gale pasirodė Remas su pilnut pilnutėle kuprine maisto, kaip spėjo Domarkas, ir dviem ryšuliais, kuriuose galėjo būti bet kas. Tačiau burtininkas žinojo, kas būtent ten yra.

 

- Puiku! – ištarė jis paėmęs abu ryšulėlius.- Aš nešiu šituos, o tu maistą ir visą kitą, ko gali prireikti.

 

- Jei mes taip skubame, tai mums tikriausiai prireiks arklių..?

 

- Mes taip skubame, kad mums arkliai jau nepadės.

 

- Tai mes…

 

- Būtent.

 

Mokytojas net neleido baigti klausimo, ir taip puikiai suprato, ką jo mokinys norėjo pasakyti. Jei žirgai per lėti, reiškia jiems reikės burtų. Domarkas pastūmė stalą, patraukė kilimėlį po juo, kurio paprastas žmogus nebūtų net pastebėjęs, iš kur pasirodė rankena. Staigiai patraukęs už jos, burtininkas atvėrė slaptas duris, už kurių stovėjo paprasčiausios kopėčios į rūsį.

 

- Na ir reikalai, - tarė sau apstulbęs Remas, kol mokytojas leidosi žemyn. – Jei jau senoliui ir akmens, ir durklo prireikė, tai turbūt sužinojo kažką baisiai siaubingo. Ech, vargas man. O kaip tik planavau šiandien šiek tiek patinginiauti…

 

- Nežiovauk! – įsakmiu balsu liepė mokytojas, jau stovėdamas priešais Remą su didžiule knyga po pažastimi. – Ar jau suruošei valgį?

 

- Jau.

 

- Puiku. Tada užrakink duris ir viską surinkęs lipk viršun.

 

Maistu Remas pasirūpino išties neprastai. Jis nusiteikė ilgai ir sunkiai kelionei, tad sukrovė visą negendantį, ar bent jau negreit gendantį maistą į didžiulį ryšulį. Taipogi be geriamo vandens dar nepamiršo ir vyno buteliuko. Jo ryšulys buvo milžiniškas, tai gi ir nelabai lengvas. Visgi Remas suprato, kad maistas – pats svarbiausias dalykas bet kokioje kelionėje, todėl dėl nešulio svorio nesiskundė. Skundėsi tik dėl to, kad teks trenktis į varginantį žygį nežinia kur, nežinia ko, vietoj to, kad pasilikt namie, kur sąlyginai jauku, visiškai ramu ir gera.

 

Jis užnešė ryšulį viršun ir pasidėjo prie Domarko kamaros durų.

 

Atsargiai pravėręs duris, kyštelėjo galvą ir paklausė:

  

-       Jau nešt vidun?  

 

-       Taip, taip, Remai. Užeik. Tuoj keliausim erdvės tuneliais.

 

 

Autorė: Indrė Venskuvienė

 

Romoje

 

 

 

Tą rytą pabudau ir pagalvojau
kaip gera būtų gyventi čia, Romoje,
bute marmurine laiptine, senoviniu
liftu į kurį telpi tik pasisukęs šonu,
keistomis auštomis lubomis, medinėmis žaliomis
langinėmis, mažyčiu rombo pavidalo langeliu
vonioje, į kurią rytais įslysta saulė,
Motorolerių triukšmu Via Candia.
Sėdėjau ant medinės lovos,
tu žemėlapyje žymėjaisi vaisių ir daržovių turgus.

 

 

 

vienas vaizdinys iš kažkur giliau

 

 

 

tarp pirštinėtų pirštų sukinėjas lapai
rudi koteliai prisiliečia prie lūpų -
rūgštokas skonis
žali kraštai, o vidurys raudonas -
tau dera prie akių, praduri traškią plėvelę
ir žvilgteli pro lapą -
kitas žmogus kitame pasaulyje
matau tave aukštyn kojomis.
nupurtai nuo delnų žemes, gerai, kad nelyja sakai
tarpupirščiais sunktųsi purvas
o aš galėčiau paimti, sulipdyti mažą kamuolėlį
ir sviesti į šviežiai nudažytą vienuolyno sieną
arba ką nors užrašyti
pro šalį pravažiuoja dviratininkas
įsimenu jo žvilgsnį, jis dera prie
raudonos beretės ir girgždančio dviračio
skardis leidžiasi žemyn į marias
kojos sminga į pusmetrio storio
pūvančių lapų klodą
pasirausus giliau gal rasčiau
pavasarinės žibuoklės fosiliją
marios savo nuolatiniu teškenimu sugeria tylą
tai toks lengvas peizažas prieš naktį
kad būtų lengviau užmigti
viskas atrodo taip paprasta
kol negalvoju apie gumbuotą asfaltą

 

 

 

Taip tuščia

 

   

Taip tuščia,
kad belieka tik apsispręsti,
kiek dar stovėti vietoje,
kiek dar laikyti
įbetonuotas mintis.
Visi jau seniai išėjo,
išsiskirstė kas sau
su savo gyvenimais.
Mano atradimai,
kaip ir praradimai
liko su manimi,
amžiams įlydyti
į prabėgusį laiką.
Taip tuščia,
nežinau,
kada išdrįsiu pajudėti,
ar pajėgsiu
vilkti iš paskos
save.

 

 

 

Tu esi tu

 

 

     Tu esi tu, aš esu aš. Mūsų vienis yra vienatvė. Mes esame skirtingose laiko juostose, galbūt skirtinguose pasauliuose, ir vis prasilenkiame. Kartais aš išvystu tavo šešėlį ir skubu iš paskos, tikėdamasi pavyti, bet tu čia pat dingsti už kampo. Mes gyvename labirinte, o galbūt esame įkalinti atskirose stiklo sferose – aš negirdžiu tavęs, tu negirdi manęs, aš tik matau, kad tu egzistuoji. 
 

 
     Skausmas yra mūsų bendras kūdikis. Mes auginame savo Skausmą. Jis pereina visas sienas, visus labirintus ir nuolatos neapleidžia nei tavęs nei manęs. Skausmas tarsi ištikimas šuo, tarsi mūsų akys ir jutimai. Jei skausmas materializuotųsi, jis taptų širdimi. Galiu net pajausti, kaip jis plaka.
 

 
     Mes amputavome savo meilę vienas kitam. Ji buvo tarsi keista nenaudojama galūnė, kuri galiausiai susižeidė, supūliavo ir teko ją nupjauti. Yra toks sindromas, kai vis dar jauti nupjautą pirštą. Tu klausi manęs – ar vis dar myliu. Tau galiu atsakyti – jaučiu tą amputuotą meilę. Bet kaip su nupjautu pirštu nieko negali padaryti, taip ir su amputuota meile. Negaliu jos pasikinkyti ir išvykti į kovą prieš pyktį, neviltį, kančią. 
 

 
     Vyras ir moteris turėtų būti diena ir naktis, bet mes esame dvi dienos, dvi saulės, mes kovojame, kuri švies ryškiau, kol galiausiai sudeginame viena kitą. 
 

 
     Tu ieškai manęs tarp jūros akmenėlių, tarsi to vienintelio spindinčio kristalo, ar vienintelio margo akmens. Bet pažvelk – aš esu jūra, ir skalauju tau kojas, aš bandau atimti iš tavęs visus akmenėlius, atsigręžk į mane! Galiausiai tu palieki mane vieną ir nueini, taip ir neradęs savo akmens. Sutemsta, stiprėja bangos, dumblas iš dugno pakyla į viršų ir užlieja pakrantę. Ryte tu braidai po smirdantį ir šiukšliną smėlį ir bijai lipti į šaltą vandenį. Taip tu niekados nerandi manęs.
 

 
     Mes esame du debesys: nuolat keičiame savo formą, pavidalus ir spalvą, skubame tolyn, genami vėjo, taip ir nepajėgdami atpažinti vienas kito. Galiausiai netyčia susidūrę, sukuriame žaibą, griausmus ir liūtį. Mes niekados nebuvome tie laimingi plunksniniai debesys, kurie supasi tarsi vėduoklės, karts nuo karto užgriebdami vienas kito kraštą ir spindėdami vaiskiame danguje. Į tokius debesys visi žiūri, gulėdami pievoje, kramtydami smilgą, ir jausdami begalinę palaimą. Ar matei, kad kas taip žiūrėtų į du juodus, žaibuojančius debesis? Mes sėjame nerimo ir baimės nuojautą…
 

 
     Ar yra tokia vieta, toks pavidalas, kuriame mes rastume vienas kitą? Tu esi tu, aš esu aš, atsakai.

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorė: Giedrė Bilbokaitė

    

parduota

 

nutrūkus mintis ir pabėgus eilutė,
juokingai vėl skamba durų žvangutis.
KAŽKAS neateina,
o gaila - taip laukiau!
suklupus ant slenksčio -
ieškodama batų.
raudonų. gražių. kur man dovanojai.
pabėgus eilutė į vietą ropoja.
KAŽKAS vėl ateina.
šaltai apkabina.
nusiperka meilę ir butelį vyno.
paskolina šypseną, gaila - dirbtinę,
žada sugrįžti ir vėl apkabina.
užmoka slapta už nuodėmę savo.
diena iš dienos į neviltį varo.

 

kas mes tokie?

 

išaukštinom stabus
iškėlėm lig padangių
pamiršome dievus
ir žodį savo brangų
kartojam maldą vis kitiems
ir vis kitų mes prašom
padėti ranką ant peties
arba ištarti - ačiū
atsižadam kovos už grožį
geriau už melą dedam galvas
išgėrę vyno stiklą godžiai
mes pasijuntam ramūs
ir taip diena vėl dieną gena
suplyšusia dvasia
kvailai ieškodami mes peno
pavirstame tuščia vieta

 

malda

 

meldžiausi vakar savo dievui
tik juo vieninteliu tikiu
suklupusi gėlėtoj pievoj
kartojau maldą su skausmu
 

 
nenoriu bado aš matyti
ir nešt ant rankų kūnelius
nenoriu pasakų skaityti
žinodama jog to nebus
 

 
nenoriu gerti vyną Tavo
mylėtis žvakių šviesoje
kai žmonės juodą duoną valgo
spėliodami – užteks ar ne
 

 
nenoriu karo dėl taikos
ir pažadų beverčių
nenoriu laukti aš žiemos
kad nuodėmės užšaltų

 

 

avarija-a

 

skaičiuoju pirštus
išmėtytus ant žemės
negaila rankų

 

 

avarija-b

 

asfaltas lydos
bėga žvilgsnis paklydęs
labai daug šukių
 

 
ištiestos kojos
jos guli šalia manęs
nejaučiu žolės
 

 
nematau šviesos
mano akys mėlynos
tik kraujo skonis

 

 

avarija-c

 

naujas asfaltas
pasipuošęs šukėmis
ir juodas kraujas
 

 
pralenkiau vėją
man sakė – stabdžiai geri
kažkas apgavo
 

 
aš tapau svarbus
sirenų simfonija
nustatė – miręs

 

Autorius: Andrius Šimkus

 

                                 Lyg trupanti saulė  

 

 

O buvo pavasariai -

saulė trupėjo.

Pritvinko Aušrinė giesmių.

Viltinga apgaulė spurdėjo - tylėjo

tarp kritusios vyšnios žiedų.

 

  

 

O buvo pavasariai -

mėnuo grumėjo.

Vyto rasos sapnų.

Vaivorykščių lietūs mirgėjo - mylėjo

tarp nemigusios laumės kasų.

 

  

 

O buvo pavasariai -

mirtys lytėjo.

Išbluko svajonės audrų.

Palaimintos lūpos virpėjo - kvepėjo

tarp plėkstančio kraujo lašų.

 

  

 

O buvo pavasariai -

saulė trupėjo…

 

  

 

Tarp Tavo -

tarp Tavo delnų.

Pavasariai buvo.

 

 

 

                                Vivat insania!

  

 

- Vivat insania!

Prasiskverbia pro lango stiklą.

Naktiniai vėjai kvepia kraujo raudoniu.

O pakelėj bekūnės rojaus vėlės

myluoja tyliai miegančius rugius.

 

  

 

Chaotiško rudens voratinkliai spalvingi

klampina kerpėtus miškų takus.

Kraupioj šešėlių aimanoj nugirsi:

- Vivat insania!

Bet rytas bunda toks skaistus.

 

  

 

Bejėgės praeities prisiminimų versmės

mirgėjimu nustelbia atgailos žodžius…

- Vivat insania!

Žvaigždynai sukasi likimo valsą.

O po nakties tavęs gal nebebus…

 

  

 

- Vivat insania!

Dusliai išsiveržia iš lūpų.

Tamsa pražysta ryto vitražu.

Kažkas priskynė tau pintinę tulpių.

Rasos skaistybėje pasaulis toks šiurpus.

 

  

 

Bejėgiai kūnai lapų kilimuos

rimuoja skausmo ir dejonių psalmę.

- Vivat insania!

Galbūt rytoj žvaigždynų pataluos

atšoksime ir mes likimo valsą.

 

 

Rožė  

 

Rose, oh reiner Widerspruch,

Lust, niemandes

Schlaf zu sein unter soviel Lidern.              

                             Reiner Maria Rilke

                                                                                                                                                                                                          

 

 Užgeso lūpos…

Akis suvilgė virpantys

tamsos lašai.

Sustingo veidrody

šešėlis mano.

Likimas tapė

skausmą mėlynai.

Tai jos - Lemties

baugus portretas

klajojo miesto

gatvių pakampiais.

Užgeso lūpos…

Akis suvilgė virpantys

tamsos lašai.

Ant mano rankų

atgulė nuvytusi geltona

rožė…

                                    

 

                                     Prabudus naktį

 

 

Apgirtęs nevalingu likimu

paklydęs kopų vėjas,

nutapęs parką lietumi,

čiurlena gličią netektį

ir kalbina apykurtį mėnulį -

vienišą nakties pamestinuką -

nemelodingu pakaruoklio kvarkimu.

 

  

 

Kai bičių spiečiui kraustantis

į seną tuopą - auštant -

ant mano stalo grikši

miegančios delčios šešėliai,

apgirtęs nevalingu likimu

sulysęs ilgakojis voras

vaivorykščių tinklais klejoja.

 

  

 

Ir taip kas šventą naktį

svaičiojant liūdnam mėnuliui -

jau likimu nebetikiu,

bet dar Tavim tikiu.

 

 

   Pirmasis žavesio ir aistros sonetas  

 

 

Ar tiki, brangioji, kad tenai,

kur rypauja šermukšnis,

nusirengsime nuogai nuogai -

ir panirsime į klevo lapų upę?

 

 

 

Kad nenuoramos rudens šešėliai

prisiglaus prie Tavo šilto kūno

ir papasakos Tau tyliai tyliai -

apie mano meilės amžinumą?

 

 

 

Kad žydės vėlyvas pakalnutės žiedas

kai įpinsiu jį į Tavo plaukus?

Kad sugrįžus nakčiai tamsiai tamsiai -

 

 

 

tyliai glustelsiu prie Tavo lūpų…

Mūsų širdis apsvaigins ramybė!

Ar jauti? Tai - meilės amžinybė.