Autorius: Kęstutis Bulka

 

 

Aš

    

 

Matau aš brangią Lietuvą,

Matau save, tave ir daug draugų,

Matau aš ateitį ir skaudžią praeitį

Ir pasimokyti iš jos žadu.

 

 

Sukaustytas išpažinties, prisiminimų,

Tikėjimo ir nevilties,

Sukaustytas aš jausmo judesių

Einu tuo pat keliu…

 

 

Aš vieną dieną noriu pasikeisti,

O kitą dieną – likt toks pat,

Aš vieną dieną noriu su savim pakeist pasaulį,

O kitą dieną – užsisklęst savy.

 

 

Atrodo stoviu aš vienintelis  jausme,

Jaučiu tik tai ko kitas nesupras.

Atrodo stoviu čia - tik savimi,

O visa kita tik kažkur, toliau, aplinkui.

 

 

Dovana

 

 

Padovanok man ašarą:

Mažytę, šiltą, stebuklingą.

Padėk  į delną

O ašarą! Į širdį.

 

 

Aš ten pasaugosiu

Ir tavo viltį

Tik tu padėk,

Padėk pravirkti.

 

 

Aš noriu ašaros,

Aš noriu lašo,

Augimo ne gaivaus,

Ne tolimo, ne svetimo.

 

 

Ašara

 

 

Užaugo ašara – kažkur toli,

Kažkur toli, labai graudi.

Suspaudė akį ir iškrito

Palikus manyje ramesnę širdį.

 

 

Ta ašara ne man, ne mano,

Ta ašara kažko iš tolimų kraštų,

Iš tų kraštų - kur saulės kyla

Į dangų nešdamos gyvus lašus.

 

 

Ji užkrėtė mane verksmu:

Verksmu nepaprastu, bet paprastai graudžiu.

Šiandiena - aš verkiu!

Be ašarų, iš tolimų kraštų.

 

 

Knyga

 

 

Knyga,

Ji atversta,

Ir kurianti vertybę.

 

 

Žodžius,

Eiles,

Sudės, atrinks

Ir gims Ji -

Ji pilna gyvybės.

 

 

Žmogus

Atras

Pažystamą: save

Ir ims gyvybes.

 

 

Sukurs, tikiu

Kitas eiles,

Istorija

Į rytdieną.

Autorė: Aneta Grabauskaitė-Mikšienė

 

***

  

Dar nepražydusios gėlės,

Dar neišaušus diena,

Dar nepabudusios lėlės

Ir mažo svirplio daina…

Laukiančios bučinio lūpos

Ir sunkūs tavo delnai,

Medžių beprotiškas ūgis

Ir nesudygę daigai…

Aplinkui dainuoja ir suokia

Paukščių besparnių pulkai,

Katinas snaudžia medžioklis

Taip gera nebuvo seniai…

 

 

***

 

 

Turbūt manęs laukia kelionė,

Anapus, o gal ir toliau,

Užplūdo minčių milijonai,

Net kvapą užgniaužė nuo jų,

Per kopas link tekančios saulės

Basa – jau seniai aš skrendu,

Koks mažas po kojom pasaulis,

Kokia aš galinga virš jo!

 

Ir strimgalviais lekiantis laikas

Nusineša mano žaizdas…

Šiandien pasijusiu kaip vaikas,

Jei laivas vėl plauks į marias…

 

  

 

***

 

 

Šią naktį jie sustabdė eismą…

Kažko ieškojo – gal tavęs?..

Paniurę vyrai laukė teismo,

Tu laukei grįžtančios manęs…

Per naktį šitiek įtarimų

Ir tiek bemiegių valandų…

Norėtum gauti patarimą,

Pabėgt nuo rūpesčių, minčių,

Bet neturi prie ko priglusti,

Kam švelnų žodį pasakyt…

Tai blogas sapnas…

Kaip pabusti?

Kaip savo sielą apvalyt?

 

 

***

  

Stovi močia tarpdury,

Plaikstos jos plaukai žili,

Liečia ji plika ranka

 

Tavo veidą sapnuose…

Kur sūnus? – mintis viena…

Ją kankina nežinia…

Skausmas draskosi širdy…

Arbata tik nekantri

Burbuliuoja virduly

Ir akla tamsa tavy…

 

Plaikstos kaip plaukai ilgi

 

Žodžiai motinos nakty:

– Kur sūnus? Ar tu girdi?

Ne kare, ne kambary…

 

Gal paklydo jis nakty?

 

– Kur sūnus?

Tamsioj nakty…

 

Skamba žodžiai vieniši…

 

 

***

  

Mane žudo pavasario vėjas…

Mane žudo žiemos nykuma…

Mane žudo pražilęs teisėjas…

Mane žudo liga – neliga…

Man nereikia nei vaistų, nei slaugės…

Aš nelaukiu ramybės, tylos…

Patikėk neieškosiu sau naujo

Ir tikrai nelauksiu grąžos…

 

 

***

 

Kiekvieną naktį verksiu, klyksiu

Ir nemiga kasnakt kankins…

Pirmiems gaidžiams pragydus pelės ima cypti,

O aš basa lekiu tau atrakint duris…

Kaip kvaila ir beprasmiška…

Prašau – nepyki…

Nereikia – įtūžį išmoki suvaldyt…

Tik kas sutramdys sielą – geidžiančią skraidyti?

Ir kas troškimą jos ištrūkti numalšins?…

 

 

Autorė: Vineta Mikalauskienė

 

 

…Vieną naktį neištvėriau. Užsimetusi atlasinį chalatėlį ant naujų, trumpučių naktinukų, plaikstydama skvernais nulėkiau koridoriumi į vaiko kambarį. Pravėrusi duris išvydau Liną, besistengiančią nuraminti kūdikį. Kai paliečiau jos petį, ji krūptelėjo.   

 

- Dieve mano, - aiktelėjau aš, - tu visai į žmogų nepanaši. Tau reikia pamiegoti, - šnekėjau bandydama perrėkti Rido verksmą. – Paaiškink man viską, ką reikia daryti, kada maitinti ir t.t. Šiąnakt, aš prižiūrėsiu mažylį, nes tau būtina išsimiegoti…

 

 Lina greitai man viską paaiškino ir parodė, kai ką net užsirašiau. Galų gale, dėkojančią merginą, šiaip ne taip išstūmiau pro duris, sakydama, kad ji dėl nieko nesijaudintų ir užsikimšusi ausis pabandytų išsimiegoti.

 

  Tai gi, uždariau duris ir sunkiai atsidususi priėjau prie lovytės. Iš pradžių nieko nekalbėjau, leidau mažyliui priprasti prie svetimo žmogaus veido. Palengva klyksmas nurimo, dabar mažylis tik kūkčiojo. Palengva pradėjau niūniuoti ir lengvai per antklodę jį glostyti švelniais raminančiais judesiais.

 

  - Na, vaikine, draugausim? – iš lovytės pasigirdo atsakymas. – Kukt.

 

  - Matau, kad susišnekam… - pritariamas kukt. – dabar tau reikia pavalgyti, geroji Lina jau pašildė tavo maistelį, todėl nieko nelaukdami ir pradėsim…

 

  - Dabar jei tu neprieštarauji, aš paimsiu tave ant rankų… - kalbėjau, viską aiškindama, tarsi kūdikis mane suprastų. Mano laimei kūkčiojimas rimo.

 

Paėmusi mažylį ant rankų, vaikščiojau šiltomis kambario grindimis, kojų pirštais kedendama storą kilimo plauką. Palengva sūpavau mažylį, kuris galų gale nurimo ir dabar ramiai žvelgė man į veidą. Staiga atsilapojo durys ir į kambarį įskriejo tik juodom atlasinėm pižamos kelnėm mūvintis mažylio globėjas. Parodžiau galva, kad vyras uždarytų duris ir elgtųsi tyliau. Tai padaręs, jis greitai priėjo ir pažvelgė į ramiai ant mano rankų įsitaisiusį berniuką. Vyras stovėjo taip arti, kad pamačiau ant jo kaktos žvilgant kelis prakaito lašelius, o tarp antakių buvo susimetusi rūpesčio raukšlelė.

 

 - Jau pamaniau, kad Lina jį uždusino ar užsmaugė, kai viskas nutilo… - pasigirdo krūtininis Demono balsas.

 

  - Išsigandote?! – paklausiau tyliai ir pakėlusi ranką, pirštu pervedžiau per raukšlelę, kuri tuoj pat išnyko, tada nuvaliau prakaito lašelius. Toks mano poelgis nustebino ne tik Demoną, bet ir mane…

 

  Staiga aiktelėjau ir greitai atitraukiau nuo savęs kūdikį. Bosas pademonstravo neįtikėtiną reakciją, apglėbė mane su kūdikiu ir prilaikė.

 

  - Kas…kas atsitiko?! – trūkčiojančiu balsu paklausė vyras.

 

  - Nieko tokio…tik… - nuo jo artumo man svaigo galva ir trūko oro, todėl išsilaisvinusi iš jo glėbio atsitraukiau. Matydama klausiamą vyro žvilgsnį, paaiškinau: - Ridui jau laikas valgyti, todėl jis instinktyviai įtraukė mano spenelį, tikėdamasis rasti maisto…

 

  - Ach, štai kaip… - nutęsė Demonas ir jo žvilgsnis nukrypo į mano krūtis.

 

    Airidas įsispitrino į Karolinos krūtį, kuri buvo arčiau berniuko burnytės…Pro sudrėkusią medžiagą persišvietė rausvas atsikišęs spenelis. Jis pajuto, kaip karštis užliejo jo kūną nuo galvos iki kojų ir sustandėjęs penis, ne pačiu geriausiu momentu, priminė jam, kad priešais jį geidžiama moteris, o ne vaiko auklė. Negalėdamas atsispirti pagundai, jis pakėlė ranką ir pirštu apvedė aplink spenelį, kuris dar labiau išbrinko, nuo jo neatsiliko ir antrasis… Negalėdama patikėti, tuo kas dabar vyksta, negarsiai kvėptelėjau ir pakėliau akis. Demonas žvelgė į mane giliomis, aistros aptemdytomis akimis, kuriose švietė tokia aistros ugnis, kuri prasiskverbė į mano mergautinį kūną ir pažėrė ten tūkstančius žarijų, kurios sukėlė nenusakomus pojūčius…

 

 Airidas matė, kaip Karolinos akis nušvietė nuostaba, kurią pakeitė geismo migla…Jis girdėjo jos trūksmingą, karštą kvėpavimą ir pajuto, kaip beprotiškai jam norisi įkvėpti jo, apglėbti ją rankomis ir išragauti jos lūpų saldybę…Jis norėjo…

 

  Netikėtai aptemimo kvaitulį nutraukė mažylis. Jis pasipiktinančiai surikęs rankyte sugniaužė mano naktinius, o burnyte pradėjo ieškoti spenelio. Airidas matė, kaip Karolinos akis nušvietė nuostaba, kurią pakeitė geismo migla…Jis girdėjo jos trūksmingą, karštą kvėpavimą ir pajuto, kaip beprotiškai jam norisi įkvėpti jo, apglėbti ją rankomis ir išragauti jos lūpų saldybę…Jis norėjo… Netikėtai aptemimo kvaitulį nutraukė mažylis. Jis pasipiktinančiai surikęs rankyte sugniaužė mano naktinius, o burnyte pradėjo ieškoti spenelio. - Na ne, drauguži, - tariau aš sumišusi ir greitai atitraukusi vaikutį nuo savo krūties, nubėgau prie mikrobangų krosnelės, kurioje stovėjo buteliukas su maisteliu. – čia tu valgomo nieko nerasi. – kalbėjau žiūrėdama į Rido akutes, tačiau man pasirodė, kad šiuos žodžius prisitaikė sau vaiko globėjas, nes tuoj išgirdau, jį sakant:

 

 - Vėliau ar anksčiau, mes sužinosime ar tai tiesa, ar ne, vaikine?! – numurkė jis. - Jūs jau galite, eiti miegoti… - maloniai bandžiau pavaryti vyrą lauk, tačiau šis tik ironiškai kilstelėjo antakį ir priėjęs prie lovytės apsimetė, kad susidomėjo ten gulinčiu žaisliuku. Tačiau aš nepasidaviau. - Įsitikinote, kad jūsų įsūnis sveikas ir gyvas, todėl jums nėra ką čia veikti, nebent tik eiti į savo kambarį ir bent jau šiąnakt gerai išsimiegoti… - Taip ir knieti manimi atsikratyti, ar ne? – nusijuokė vyras, kadangi tai buvo tiesa, aš nežinojau, kaip išsisukti nuo akivaizdaus atsakymo, todėl užsisukusi pradėjau viena ranka knebinėtis prie buteliuko. - Leisk, padėsiu… - Palaikykite kūdikį…

 

- Ne, ne… - net atšoko vyras atgal nuo tokio mano pasiūlymo, - aš geriau… - ir jis griebė buteliuką, - kaip čia reikia? – paklausė.

 

Greitai paaiškinau, nes Rido kantrybė jau išseko ir jis ėmė garsiai piktintis dėl tokio kankinimo. Galų gale, buteliukas su pienu atsidūrė vaiko burnytėje ir jis patenkintas sučepsėjo lupytėmis.

 

Abu nusijuokėme. Demonas prilaikydamas mane ranka, nuvedė prie supamo krėslo ir  apgaubęs šiltu pledu, atsargiai pasodino, o pats įsitaisė į priešais stovintį masyvų fotelį.

 

Palengva sūpavausi krėsle, žiūrėdama į godžiai valgantį mažylį ir galvojau apie vyriškį, kuris sukėlė tokią jausmų audrą mano kūne ir sieloje… 

 

  

Autorius: Virgis Pračkaila

 

Aštuntame aukšte ant palangės ramiai sau tupėjo šūdas. Pavadinkime jį Volfgangu Amadėjumi garsaus kompozitoriaus, kurio Jūs vis tiek nežinote, garbei. Kaip jau buvo minėta, jis tupėjo ant palangės – paprastos, skardinės – tūlas disleksikas sugebėtų ją sukonstruoti. Volfis (kaip jį švelniai vadino palangės savininkai) buvo mažas išore, tačiau didis vidumi – netgi rašė savo memuarus, kuriuos išdidžiai pavadino “Mužikas lenkų (palangė buvo Vilniuje. Čia ir toliau pastabos autoriaus) ir Lietuvos”. Tiesa, šiuos memuarus jis platino tik draugų, kurių neturėjo, tarpe, todėl buvo bekrentąs į finansinę bedugnę, kuri buvo 47 aukštais žemiau. Taip pat šitas mūsų šūdas beprotiškai mėgo kurti senovės graikų tragedijas ir netgi pagaudavo kartais save beatnašaujantį aukas Sofokliui. Žinoma, šios jo tragedijos neturėjo nieko bendro nei su senove, nei su Graikija, o ir  kūrinių pavadinimai skambėjo kažkaip jau labai girdėtai (“Naktigonė” ir “Medvaržčiais prisuktas Promenadas”), bet tai buvo vienas iš nedaugelio būdų, kuriais mūsų Volfis galėdavo išsivaduoti iš dvokiančios kasdienybės. Tačiau ne vienintelis: laisvalaikiu (kuris trukdavo visą jo laiką) šūdas stebėdavo priešais esančio namo gyventojus, kartais užmesdamas keletą kandžių ir sarkastiškų replikėlių, nusitraukdavo sau rankas ar kojas, bei mėtydavo jas į praeivius (ir praeives). Vienu žodžiu, gyveno neiplnavertišką smirdintį gyvenimą.

 

 

Taip ir būtų sau toliau ilgai ir nelaimingai gyvenęs, bet atėjo karas. Prasidėjus visuotinei mobilizacijai, į kariuomenę buvo pašauktas ir mūsų Volfgangas. Nors ir buvo pilnapadis, medikų komisijos išvada skambėjo kaip nuosprendis;”Tinkamas karo tarnybai”. Mūsų herojus suprato, kad kariuomenėj jis bus šūdo vietoj, o kadangi jo literatūrinį išsilavinimą (po mokyklos baigimo trumpai studijavo neoklasikinę filologiją) buvo galima įvertinti 7,5 balais iš 9,4, šioje situacijoje tuoj pat buvo išvesta paralelė su Jaroslavo Hašeko aprašytu kareiviu Šveiku, kuris, nors ir būdamas medikų pripažintas idiotas, vis tiek tiko karinei tarnybai. Karas nebuvo paprastas – tai buvo tikras “The Clash of Civilizations”, kaip pasakytų Samuelis Huntingtonas. Fabijoniškės kovojo su Pašilaičiais. Fabijoniškėms, kurių gretose kovojo ir Volfgangas, vadovavo Jo Ekselencija R. Lickas. Pašilaičių gretose buvo nepalyginamai garsesni vardai – vien ko verti neformalūs 17 troleibuso vadai Romka, Špomka ir Banginis.

 

 

Ir mūšis atėjo aršus ir kraupus. Abi kariuomenės išsirikiavo neutralioje aikštėje – ant Šeškinės kalvų. Narsieji fabijoniškiečiai, perpratę daugelį svetimų kultūrų, sušoko haką ir čardašą, o Pašilaičių kovotojai pasirodė ne tokie dideli meno ir kultūros gerbėjai ir bešokančius priešus sušaudė arba uždaužė buožėmis, taip sakant, užbuožino. Iš visos Fabijoniškių kariaunos gyvas liko tik Volfgangas (koks netikėtas siužeto vingis!). Netgi pats R. Lickas žuvo – užmynė ant kamščio, kuriuo, kaip vėliau pasirodė, buvo užkimšta mina.

 

 

Grįžo šūdas iš karo. Nors ir pralaimėjęs, tačiau širdyje jis išliko didis. Tiesa, sunkiai sužeistas – kažkuriuo mūšio metu į jį imynė kažkuris iš priešininkų. “Ot šūdas, - pagalvojo šūdas tuo momentu – visiškas šūdas.”

 

 

Kad būtų surengtas iškilmingas sutikimas trūko visai nedaug. Tik draugų, kurie tai padarytų. Bet vis tiek šūdas jautėsi gana gerai. Jis grįžo namo, ant savo palangės. Ir būtų ilgai dar ten sėdėjęs, tačiau užėjo lietus ir nuplovė mūsų herojų. Taip baigėsi Volfgango Amadėjaus literatūrinė ir kovinė egzistencija. 

 

Autorius: Virginijus Sungaila

 

 

Laiškanešys per savo

Išeigines dienas leidžia

Uždirbtus pinigus prie

Tvirto virtuvės stalo

Ant lango

Užlipęs vėjo šešėlis

Rausiasi po svetimas mintis

Alėjos gyvena

Savo tyla

   

  

Blaškosi

Amžinybė

Lietaus košmaruose

Trokštanti nusižengti

Rytui

Atverti paslaptį

Mūsų

Išsekusiems žvilgsniams

Elgetauti ties horizonto

Juosta ir išvargus

Užmigti

Sudrumstoj tiesoj

  

  

Eteryje

Gyvena poezija ir netektys

Laikas užkimšo parą

Ėmė blukti nukritusi žvaigždė

   

   

Vieversiai tupia

Ant dangaus antakių

Išbaidydami niūrias

Dienas

O

Tuštuma

Atlanko mus

Saleziečius ir atleidžia tamsą

  

   

Malonėje

Ilsisi

Lengvabūdiški miestai

Drėgni delnai gręžia naktį

Amžinybė pusiau nusirengus

 

  

Laukinės kalbos šešėlyje

Originalus mėnulio žibintas

Laiko naktį

Ir

Tingiai lydo

Atvirumą

 

  

Meluojanti tuštuma

Atsimuša į šakų

Ramybę

Garsas yra tik stygos mušimas

Atgimstančiai nakčiai

Rašau savo drėgnu šešėliu

Išstumdamas

Tamson paskutinius

Apnuodytus žodžius

  

 

Susėdę

Klajūnai

Išgeria

Raudono vyno ir

Mėnesienoje

Aptveria poezijos rūsį

Numazgoja nežiniai kojas

Tyliai užkalbina kurtizanes

Ėjusias prošal

 

 

Rusvi plaukai

Išsidraiko

Čigonės gėlėta skara

Atsiduoda klajonėm

Rokenrolas įsipila nuotaikas

Durys

Atsiveria į likimo šventvagišką ištarmę

Susigėsta mūsų buvimas

 

 

Balta diena

Elgetauja

Aidas sūpuojasi

Tankmėje

Rūką

Išgeria

Čiulbanti

Ėdžiose lakštingala

 

 

Diena

Operuojanti

Miesto triukšmą

Išsibarsto

Netiesoj o žemėje

Yra tik

Klaidos

Atleidžiančios gatvėms

Skubėjimą

 

 

Hipiai išspardytom sielom

Elgetauja gatvių menėse

Laikydami roko skambesį

Gėlėtas svajonių nuotrupas

Atiduodami nukryžiuotajam

 

 

Tavo

Atmintis

Užgrobusi

Talpas

Vienatvės

Yra švariai dusli

Dienos fleita

Aptaškanti mus

Savo garsais

 

 

Elegantiškas mėnulis

Dykinėja ties sapno linija

Iš žvaigždžių byra

Tyla

Akimirka pilnutėlė tavęs

 

 

Skausmas

Ištrina

Mūsų būties tašką

O už jo

Nusileidžia

Apsvaigusi

Saulė

Autorius: Paulius Akelaitis

 

15 sekundžių patirti krečiančią baimę, bet ne mirties apaštalams, o gyvenimo saulei.

 

24 mintuės neišviangiamai pasaulio pabaigai ir Apokalipsės žirgų kanopų dūžiams į mirštančią motiną žemę.

 

36 sekundės pripažinti sau, kad mūsų egoizmas yra Cheopso piramidės dydžio, o mūsų altruizmas telpa į faraono kapą.

 

4 minutės penkiais sustirusiais pirštais pakelti širdgėla perpildytą gyvenimo taurę ir išgerti už neatitolinamą jo pabaigą.

 

1 naktis netekti tave saugojusio baltasparnio angelo ir suprasti kodėl kartais taip graudžiai verkia dangaus karalystė.

 

8 vlandos justi tavo rankas deginantį ir kojas stingdantį nuovargį, tokį pat, kokį jautė Feidipidas po 42195 metrų bėgimo.

 

3 akimirkos patirti visagalią nirvaną lengvais ir staigiais kirčiais sutraukančią plienines grandines kažkada kausčiusias tavo džiaugsmą.

 

2 sekundės suprasti, kad narsieji patriotai bet kuriame karo lauke krinta patys pirmieji ir kuo bailsenis esi, tuo ilgiau gyveni.

 

1 neramus rytas užsiauginti angelo sparnus ant savo demoniškos nugaros, bet ne tam, kad norėtum skristi, o tam, kad bijai nukristi.

 

27 minutės išdidžiai atsistoti ant pirmos vietos pjedestalo ir suprasti, kad pačiu geriausiu tampama tik vieną vienintelį kartą.

 

1 sekundė per klaidą nužudyti ką tik gimusį kūdikį ir suprasti kas yra ta didžioji gyvenimo klaida, kurios jokia kaina nepakartotume antrą kartą.

 

10 metų kariauti nematant prasmės ir žinoti, kad karo pabaigoje tavo kraujo ir kūno mišinys bus vienas iš milijono ir jau nebesvarbu laimėjusiųjų ar pralaimėjusiųjų pusėje.

 

7 minutės ištarti paskutinius žodžius, kai akys jau tapo baltesnės už sniegą, lūpas jau bučiuoja mirties angelai, o siela jau ieško raktų nuo rojaus arba pragaro vartų.

 

27 metai perrinkti kažkieno sukurtą pasaulį dulkelė po dulkelės ir suprasti, kad kurti yra daug sunkiau negu beatodairiškai viską šluoti nuo žemės paviršiaus.

 

5 metai įsisamoninti, kad nebėra arba visagalio Dievo, arba niekada nenuspėjamo Velnio, nes vienas jų jau seniai šventė pergalę kruvinoje gladiatorių arenoje.

 

10 minučių laikyti kairėje rankoje šaltą ginklą ir jausti nenumaldomą norą kur nors iššauti paskutinią likusią kulką, kyla noras ką nors nušauti arba nusišauti pačiam.

 

7 savaitės pamilti žmogų, kuris niekada tavęs nemylės, mylėti jį visa širdimi ir matyti kaip vieną pavasario rytą jis tiesiog dingsta iš tavo jau beverčiu tapusio gyvenimo amžiams.

 

1 gyvenimas pasenti ir palietus gilią raukšlę savo veide suprasti, kad jaunystė tai ligos pradžia, senatvė yra ligos pabaiga, nes jeigu gyvenimas nebūtų liga, jo pabaigoje mes paprasčiausiai nemirtume.

 

3 naktys sapnuoti kaip lengvai iš dangiaus krinta mieguisti angelai ir dar miegantys demonai, kaip žemė pasidengia juodu gėriu ir baltu blogiu, kaip visos bepročių mintys tampa protingų žmonių idėjomis.

 

1 vakaras skandinti save neaprėpiamų vandenynų verpetuose ir išsiaiškinti kas geriau plaukia ar tavo kūnas, kurio likimas jau seniai aiškus, ar tavo beprotiškų idėjų sklidina pasąmonė, prie kurios rankas bijojo prikišti net pats laikas.

 

10 dienų bėgti, bėgti nuo visko, nuo nelaimingos meilės, kurios geriau net nebūtų buvę, nuo pilko pasaulio, kurio niekas gal geriau ir nebūtų sukūręs, bėgti nuo savęs paties, tokio beviltiškai tikinčio laiminga šio gyvenimo pabaiga.

 

1 beprotiška naktis sukurti įtaigų muzikos ar kito meno kūrinį, kad įsirašytum į pasaulio istoriją auksinėmis raidėmis ir būtum prisimenamas ne vien kaip beprotis turėjąs milijoną unikalių, bet taip niekada dienos šviesos ir neišvydusių idėjų.

 

14 valandų suprasti, kad pasaulyje stipriausias yra mąstantis žmogus, mūsų tvirtos rankos kažkada kūrė, o dabar griauna beribį pasaulį, mūsų protai kažkada buvo konservatyvūs, o dabar kiekvienas jų turi po beprotišką idėją kaip pakeisti kažkieno sukurtą žemę, mūsų kraujas kažkada liejąsis pamažu dabar laistosi upėmis ant visko, ką kažkada sukūrė žmogus.

 

1 trumpas vakaras prisiminti viską, ką esi pamiršęs, prisiminti kaip pirmą kartą pamatyta krentanti kometa išpildė tavo seniai pamirštą norą, prisiminti kaip palietus nepažįstamo žmogaus ranką tu supratai, kad gyvenimas yra kupinas kelių ir klystkelių ir pagaliau prisiminti kaip pirmą kartą širdžiai pakeitus plakimo ritmą tu supratai, kad meilė ir tragedija yra neatsiejami ateities vaizdai.

 

1 ilgas žvilgsnis žiūrėti į pasaulį visada atspindėjusį veidrodį ir jame matyti absoliučiai viską: didingai stovintį žemės kūrėją, beviltiškai ant kelių sukniubusį pasaulio naikintoją, meile sau spinduliuojantį nepasotinamą egoistą, visada pagalbos ranką pasiryžusį ištiesti grobuonį, nelaimingos meilės kankinamą busimąjį savižudį, net ir menkiausios tamsos bijantį apsimetėlį herojų, išorėje tobulą, o viduje visus, absoliučiai visus šlykščiausius bruožus, tauriausius jausmus, juodžiausią purvą ir šviesiausią protą talpinantį save.

 

 

 

Kiekvienas savyje talpiname nesuvaldomą beprotį, bebaimį herojų, kvailą įsimylėjėlį, nenuilstantį medžiotoją ir neklystantį pranašą. Nesuvaldomas beprotis nežino kas yra laikas, jis net nesuvokia, kad laikas yra didesnis beprotis ir nesvarbu kiek žmogus yra pasiryžęs įgyvendinti grandiozinių planų, tai priklauso ne nuo jo. Mumyse tūnantis bebaimis herojus kiekvieną dieną yra pasiryžęs nugalėti visas pasaulyje esančias gamtos stichijas ir visus aršiausius priešus, tačiau jis niekada nenugalės paties aršiausio-savęs. Mūsų gelmėse pasislėpęs kvailas įsimylėjėlis temyli vieną žmogų, niekada nemylėsiantį jo ir jis net nesupranta kiek aplinkinių karštai myli jį patį. Mumyse pasislėpęs nenuilstantis medžiotojas yra pasiryžęs sumedžioti visus ir kelti vieną trofėjų po kito, bet geriausio trofėjaus-laisvės, jis niekada neiškels aukštai virš savo pavargusios galvos. Kiekviename gyvenantis neklystantis pranašas mano žinąs visą ateitį, kad ir tūkstantį metų į priekį, tačiau niekas jo nenori klausyti, nes jo pranašaujama  pabaiga paprasčiausiai yra nesuprantamai arti…

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Dima Boris

 

 

 Klausimas, kas gi atsitiko prancūzams, yra žymiai beprasmiškesnis nei gali pasirodyti iš pirmų keturiasdešimties parų apmąstymų.

 

 

 

Dabar – meditacijoje pratūnojęs galybę bemiegių naktų, pakeitęs bent dešimt prancūzų okaziją aiškinančių mokyklų – pagaliau jaučiuosi ištrūkęs iš tų paikų svarstymų narvo ir į besikivirčijančių mąstytojų gaujas linkęs žvelgti vien su liūdna pašaipa.

 

 

 

 Sakau jums: klausti, kodėl prancūzai virto grybais, yra taip pat kvaila, kaip bandyti gniaužti šviesos juostą. Kaip besistengtumėte, spinduliai neišvengiamai prasprūs pro jūsų pirštus ir išliks nejudrūs savo rimtyje. Aišku, juos galima apglėbti, iki galo nesuspaudus pirštų kumštin, ir taip kvailinti regimybe, neva šviesos kelias paklūsta rankos mostui; bet išmintingam žiūrovui šita iliuzija atrodys dar bergždesnė, dar tragikomiškesnė nei ankstesnės pastangos.

 

 

 

 Tad apmaudu, jog mes iki šiol viliamės ištirti, kaip prancūzai virto grybais.

 

 

***

 

 

 Kita vertus, mane kartkartėmis apima kone išdidus džiugesys, kad esu tos istorinės, pasaulį aukštyn kojom apvertusios sumaišties amžininkas.

 

 

  

Galite įsivaizduoti: stebuklas blykstelėjo per akimirksnį! Toje vietoje, kur stypsojo žmogus, po sekundės dygo voveraitė, lepšis ar baravykas. Įvairiaspalvės kepurėlės nuklojo Paryžiaus gatves – grybai kyšojo suleidę šaknis tiesiai į asfaltą ir tašytus akmenis. Kazlėkai augo ant Eifelio bokšto apžvalginės aikštelės, trijų šimtų metrų aukštyje. Vėjas kedeno kerpes primenančius kiniškus grybus Eliziejaus laukuose. O staiga nutykęs Mulen Ružas priminė pievagrybių fermą.

 

 

 

 Transformaciją suvokusi žmonija išlenkė nuostabos ir panikos kokteilį. Kodėl prancūzai? Kodėl grybais? Sugaudė, sutvisko teleekranai, laikraščių antraštės ūgtelėjo dešimteriopai. Visos įžymybės buvo kaipmat nusviestos nuo pjedestalų, ketvirtosios valdžios dėmesys tapo grybų privilegija. Vyriausybės, trokšdamos užgniaužti sielose pasėtas audras, griebėsi karštligiškų, apgailėtinų priemonių: už prancūzų literatūros neišmanymą baudė kalėjimu, o pradinukų suolus užvertė mikologijos traktatais. Mokslininkai bei politikai, filosofai ir išradėjai išsižadėjo priprastų temų ir nuo to meto tegvildeno prancūzų sugrybėjimą.

 

 

 

***

 

 

 

 Kebliausia tai, kad transformacija palietė ne tik Paryžių ir ne tik Prancūziją – ji pasigriebė ir visus nelaimėlius, kurie, išvykę iš tėvynės, pagal kraujo teisę vis dėlto laikyti prancūzais. Todėl negali būti tikras, kad artimiausiam miške lyg niekur nieko pūpsanti ūmėdė kažkada neatsidūrė čia žmogaus pavidalu.

 

 

 

***

 

 

 

 Tenka pripažinti, jog laikui lekiant tiek visuotinis sambrūzdis, tiek apokalipsinės nuotaikos aprimo, o gal veikiau peraugo į tam tikrą nuspėjamą bei dėsningą rutiną.

 

 

 

 Nepaisant to, kad laboratorijose bei bibliotekose trūnijantys mokslininkai kasdien vis dar išgalvoja po tuziną virtimą aiškinančių paradigmų, liaudis, regis, tuo ne itin domisi, ir jos požiūris į grybus bei prancūzus vystosi nesunkiai juntamu – nepasakyčiau, kad pagirtinu – keliu.

 

 

 

 Man nepatinka, kad gyvoji teisė draudžia valgyti grybus – marinuotus, keptus, virtus ar net žalius – nes netyčiom galiu sukamžloti prancūzą. Nepatinka, kad viešumoje apie grybus ir prancūzus mane moko kalbėti vien graudžiu veidu, dešiniu smilium rituališkai trinant kairįjį skruostą, tarytum braukiant nematomas ašaras. Orkestros Apolonai, Marsijai, netgi blizgesyje supleškantys Ikarai jaučia pareigą man tarti bent žodelį kitą apie tai, kaip jie niekina grybus teberyjančius slapūnus, – šnekant jų veidai tįsta nuo tariamo originalumo ir vos telpa į lubinį teleekraną.

 

 

 

 Visa šitai mane ne tik erzina, bet ir trikdo. Tačiau būčiau kvailys, jei savo nuogąstavimus reikščiau garsiai: jau kitądien stypsočiau prie gėdos stulpo, ir budelis kaktoje išdegintų baravyko formos stigmą. Tenka kalbėti prošnabždžiu ir nuolatos iki raudonumo trinti kairįjį skruostą, idant nieks neįtartų mano tikrojo nusiteikimo.

 

 

 

***

 

 

 

 Iš tikrųjų padėtis nepavydėtina: mikologijos ontologinės ambicijos man kelia šypsnį, o grybai kaip praktika atrodo nemaloni ir pavojinga. Vis dėlto nūdieną vertinčiau dar palyginti teigiamai. Pranašauju, jog ateities karta – laiko atkirsta nuo transformacijos ir stokojanti bet kokios atminties apie ją, tačiau pasičiupusi savo tėvų vėliavas – iškils taip apsėsta grybų, kad grybiškumas taps jos kertiniu, pasiglemžiančiu bruožu. Tačiau neverta stebėtis, jei būtent ši karta galutinai pamirš žodį „prancūzas“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Aurimas Vėta

 

****

 

Aš gimiau ir ne iš karto ėjau

Aš mačiau bet ne iš karto supratau

Aš mąsčiau bet prabilau vėliau

Aš svajojau bet ne taip greitai pakilau

Aš kenčiau bet šypsotis neskubėjau

Kai gimiau ir ne iš karto ėjau

Ropojau ir išmokau

Kai mačiau ir ne iš karto supratau

Aš nėriau prieš paskęsdamas supratau

Aš mąsčiau bet prabilau vėliau

Kai sužinojau ko noriu

Aš svajojau bet ne taip greitai pakilau

Dugne skylę mušiau ir iškritau

Aš kenčiau ir šypsotis neskubėjau

Bet pamatęs tyla nusišypsojau ir

Ir supratau

Kokiu taku aš noriu eiti

Ir ką daryti kad būtų šviesiau

Būsiu Don Kichoto

Pėdos broliu

Seksiu tyliai iš paskos

Nebyliai ir nevaizdžiai

Ir suteiksiu jam stiprybės

Kovoti su vėjo malūnais

Padegsiu juos ir į dangų siūsiu

Nekovosiu prieš juos

Tiesiog aš

Deginsiu vėjo malūnus

 

****

 

amen

Būtu smagu suvalgyt kokią žemuogę

Žiemą prieš kristui ateinant

Įdomu koks būtų skonis

Su visam ir per amžius

Žiemą kai pakyla vėjas

Ir draikosi žemė dangus ir butai

Sapnuoju žemuogių pievą

Prieš kristui ateinant sužaliavusią

Paduok man peilį

  

****

 

Dažnai man sako

Tai

Kad aš vaikausi miražus

Ir tik kelyje aš

Supratau

Kad tai šventa tiesa

Ir tik tada besivydamas

Vieną iš tų miražų

Ir atradau kelia į namus

Tiesų ir saugų

Išbridęs iš lauko tamsaus

Apgaubto rūku

Kur kelio nesimato

Dažnai man kala į galvą

Tai

Kad aš vaikausi miražus

Ir tik sekdamas vieną iš tų miražų

Išėjau iš kelio

Tiesaus ir saugaus vedančio

Į Namus

Apšviestus žvaigždžių

Aš supratau

Tai

Kad aš vaikausi miražus

Bet kai paklystu

Namų melodija

Suranda kelią

Į mane

  

****

  

atmesti

Dėmės tavo galvoje ar girdi ir tu

Kiek daug pirštų lipšnių kerta į rageną

Šiukšles smegenyse kraujuoja kaip kristaus delnais

Laša į pažadėtąją

   

Jei nusprendei pasitraukti iš šito pasaulinio šudo lygos

Girdi demoną kuris negasdina o sako kad niekas nepasikeis

Ir liksi toks pat

Atmestina kaip insulino dozė savižudžiui diabetikui

Autorė: Danutė Besanova

 

Vaikinukas nutarė ištraukti trosą iš vandens ir prisiartino prie eketės, kurioje dar taip nesenai ketino nusiskandinti, krašto. Čia Domas iš nuostabos net išsižiojo – po ledu tvenkinyje nebuvo vandens. Jis kažkur ištekėjo. Gerai isižiūrėjus, matėsi žole ir maurais apauges dugnas. Kol apstulbes vaikinukas mėgino suprasti kas čia atsitiko, klausą pasiekė žingsnių garsai, tarsi kažkas šlepsėtu vandens paviršiumi ir braižytu metala. Jaunuolis atšoko tolėliau nuo eketės krašto ir pasiryžo laukti, kas dar nutiks. Nors buvo baugu, bet smalsumas ėmė viršų.

 

 

-          Štai čia avarija, matai, viena užsklandos pusė atsivėrus. Spyruoklė iš lizdo iššokus, - pasigirdo kažkieno vos suprantamai slebizavojami žodžiai.

 

-          Tai aišku, bet taisyti teks mums – niekur nedingsim. Ir taip pylos gausim nuo vyriausiojo, taip pat neaiškiai gargaliavo kitas balsas.

 

 

-          Klausyk, ko mes čia liežuvius laužom su ta nevykusia žemiečių kalba. Pasišnekam normaliai, - nepatenkintas suburbuliavo pirmasis.

 

 

-          Neniurnėk. Aplink pilna jo pakalikų. Praneš. Liepė taip kalbėti, tai ir kalbėk. Treniruokis, kol išmoksi gerai, be akcento šnekėti, kad žemiečiai net neįtartu.

 

 

-          Nusibodo man ši ekspedicija, labai norėčiau sugrįžti. Čia viskas taip nyku, taip ilgai užsitesė, - guodėsi pirmasis.

 

 

-          Liaukis. Ne tau vienam taip. Va, kai viskas baigsis, tada bus šventė. O dabar galvok, kaip greičiau avarijos pasekmes likviduoti. Girdėjau, kas vyriausiasis isiutes. Vandens pilna net jo miegamajame. Į degalų rezervuarus pritekėjo. Kiek darbo visiems bus!

 

 

-          Darbo… Darbo… Vergai sutvarkys, - nepatenkintas suniurzgė pirmasis.

 

 

-          Tas netikėlis, kaip tyčia, čia gyvena. Per arti, kad galėtume būti ramus. Ne šiaip sau visą naktį ugnį kureno. Matomai pagalbos signalus siuntė. Aš senai visus įspėjau, kad reikia greičiau jį iš čia išrukyti.

 

 

Išgirdes šiuos samprotavimus, Domas vos nepašoko, suprates, kad tas paminėtas netikėlis yra jis.

 

 

-          Juik žinai, kad negalima jo išrukyti, kol nežinome, kur slepia ryšio kodus. Butinai reikia juos surasti.

 

 

Vaikinukas dar labiau sukluso, įtempė ausis, net kvėpuoti liovėsi, kad nei žodžio iš pašnekesio nepraleistu.

 

 

-          Tai todėl kvailą paieškų zondą, per tą vamzdį, kaminu vadinamą, paleido? Idiotai! Supleškino lūšną, kartu su visais kodais, - paniekinamai suprunkštė antrasis pokalbio dalyvis.

 

 

-          Būtu nesupleškine, tik nenumatė, kad Fera mėgins užmegzti ryšį. Nuo signalo zondas užsidegė.

 

 

-          Argi Fera žino, kad vaikis čia?

 

 

-          Gal žino, gal ne. Gal numano, gal atsitiktinai pasiuntė. Na, gana šnekėt, einam įrankių, Be jų čia nieko nepaveiksim.

 

 

Pasigirdo tolstančių žingsnių šlepsėjimas.

 

 

Domas nedelsė. Akimirksniu sumojo, kad reikia kuo skubiau apžiūrėti minėtą užsklandą, o ramiai viską apmastyti galės vėliau. Negaišdamas jis lynu nusliuogė žemyn ant tvenkinio dugno, apžiūrėjo užsklandos mechanizmą, nutarė, kad bet kada galės atidaryti, kol tvenkinyje vėl nesusikaupė vanduo, ir paskubomis trosu vėl užsikabarojo ant ledo. Užsislėpė už meldų ir ėmė kantriai laukti, net nejausdamas, kaip per ploną, nešiltą striukę smelkiasi šaltis. Nugirstas pokalbis jį pribloškė. Fera, žemiečiai, ekspedicija, degalai, vergai, zondas, signalai, kodai …

Kažkas nesuprantamo, pavojingo čia vyksta, ir tai, tiesiogiai, jį liečia. Domui kūnas nuėjo pagaugais , mintys pynėsi, bet to ką pasisekė nugirsti, nepakako aiškiam situacijos vaizdui susidaryti. Todėl jis laukė grįžtančiu nežinomųjų, tikėdamasis dar ką nors reikšmingo sužinoti. Pagaliau šie vėl atsibrazdino slaptais tuneliais.

 

 

-          Žiūrėk, spyruoklė smagiai spriegė. Net skylę lede pramušė, - vogravo vienas apie Domo iškirstaja eketę.

 

 

-          Tempiam trosą greičiau. Reikia darbą užbaigti, kol koks nors žemietis čia neužklydo, - skubino jį antrasis.

 

 

-          Niekas čia neužklysta. Tas nelaimėlis visa laiką vienas. Murklo nė karto neužfiksavo kitų žemiečių.

 

 

-          O kokius duomenis Murklo siunčia stebėjimų centrui?

 

 

-          Kažkokį niekalą. Nieko rimto. Vaikis lūšnoj malkinėja, kartais valgyt darosi, kartais pats su savimi kalbasi. Irgi visokius niekus. Tai jis tą gražuolę pamestinukę isimylėjęs, tai kokį eilėraštį rašo. Graudus vaizdelis.

 

 

-          Apie save ir savo kilmę ką nors žino?

 

 

-          Nieko nenutuokia.

 

 

-          Bet, pats supranti, neužilgo pieniniai nagai turi pradėti kristi. Tada ir išlys yla iš maišo. Tik pagal kraujuojančias panages ir pavyko jį susekti.

 

 

-          Nieko baisaus. Prisimink žynio pranašyste, kad ekspedicija žlugs, jei nukritus pieniniams nagams, jis turės tuos žemiečių begalinės laimės popieriukus, su atitinkama skaičių seka. O jis jų niekada neturi. Murklo juos dulkėmis paverčia.

 

 

-          Na taip, žinoma. Žinys žinojo, ką sako. Tai bent pridarė čia Fera nesamonių.

 

 

-          Taigi, pridarė. Bet tuos kodus būtinai reikia rasti. Žinai, jei išlaisvintume Fera, taptume jos patikėtiniais, parankiniais. Galėtume valdyti situacija. Tas bukagalvis, skystaprotis ir skystakosis vyriausiasis, nesugebantis nei normaliai vadovauti, nei tinkamai reikalų tvarkyti, man jau senai isiėdė.

 

 

-          Gal pakvaišai? Kaip tokios mintys tau į makaulę ateina?

 

 

-          Lyg tai tau neateina…

 

 

-          Na, tavo tiesa. Turiu ir aš minčių…

 

 

-          Tuomet, reikia būti išvien.

 

 

-          Sukertam…

 

 

-          Sukertam…

 

 

-          Pasigirdo taukštelėjima, panašus į delnų pliaukštelėjimą.

 

 

Tuo metu sąmokslininkai baigė vynioti trosą, pasigirdo taisomos užsklandos bildėjimas, žvangesys, po to lengvai slystančio skydo šnaresys ir viskas nutilo. Vargšas vaikinukas kurį laiką stovėjo nejudėdamas, sukrėstas nežinomųjų pašnekesio. Mintis, kad dėl nesuprantamu priežasčių jis yra kažkokių intrigų auka kėlė siaubą. Juk, jis visą laiką stebimas. Kas tas Murklo? Domui nuovokos nebuvo pašykštėta, tad greit susiprotėjo, kad jį seka ne kas kitas, o tas keistas katinas. Tai štai, kodėl jis niekada neėda, o tik stebeilijasi nejudriomis akimis ir murkia. Tai savaeigis įrašinėjantis ir filmuojantis mechanizmas. Robotas-šnipas. „Reikia jį sunaikinti“ – buvo pirmoji į galvą šovusi mintis, išjudinusi vaikinuką iš sustingimo. Domas nuskuodė ieškoti katino, vildamasis, jog šis dar neperdavė į stebėjimo centrą duomenų, apie prakirstą eketę. Kai, pagaliau Murklo surado, jau buvo sumanes geresne įšeitį. Juk, jei šnipas nustos siūsti vaizdus ir įrašus nežinomiems ateiviams, ekspedicija gali sunerimti. Reikia, kad Murklo ir toliau perdavinėtu informaciją, tačiau, tik tokią, kurią pats Domas paruoš. Šnekindamas ir glostydamas katiną, kad ateiviai nieko neįtartu, jis užčiuopė mygtukus. Gana greitai perprato, kur įmontuotos įrašų kasetės ir diskai. Viską peržiūrėjes, ištrynė tai, ko ateiviai neturėjo žinoti.

 

 

-          Geras katinėlis. Šaunuolis. Reikia tave papuošti. Žinai, skaičiau pasaką apie batuotą katiną. O aš turiu tau kepurę. Ji tau labai tiks, - šnekino Murklo Domas, maukšlindamas šnipui ant akių surasta seną kepurę.

 

 

-          Truputi didoka, ar ne? Pabuk dabar taip, vėliau aš ją pataisysiu. Ant tavo galvos gulės, kaip nulieta.

 

 

Taip uždenges katinui akis, vaikinukas pririšo jį prie medžio, kad nesekiotu iš paskos, ir atsisėdes susimastė. Be trobos žiema neišsiversi, o laukti nėra kada. Pavasarį tvenkinys užsipildys vandeniu, tada į požemių karalystę nepateksi. Tad nusprendė isikurti priešo pašonėje – tvenkinio dugne. Ten turėtu būti visai neblogai. Nepasieks vėjas, pugos, žiemos šaltis. Tad, nieko nelaukdamas susirado besimėtantį vielos ritinį, pritvirtino prie medžio ir nusileido po ledu. Labai nudžiugo rades duburį neištekėjusio vandens, pilną susispietusių žuvų. Tik dabar Domas prisiminė nuo vakar vakaro nieko burnoj neturėjęs. Jis be vargo prisigraibė žuvų rankomis, ir su visu laimikiu išsiropštė į tvenkinio paviršių, susikūrė laužą ir pasiruošė sočią vakarienę. Dar ilgai po to sėdėjo vaikinukas prie rusenančių žarijų, stebėjo mirgančias žvaigždes, dar ir dar kartą pamastė nugirsta ateiviu pokalbį. Po to, prikalbėjes katinui visokių paikysčių, uždenges kepure jam akis, užmetė ant žarijų šusnį šakų. Jos isiplieskė, į viršų šoko traškanti liepsna, ir jos šviesoje Domas ėmėsi apžiūrinėti savo nagus, kurie, jam dirbant, tiek nepatogumu sukeldavo. „Pieniniai nagai“ – sakė ateivis. Tai todėl jie ir atsiknodavo, vos kur nors užkabinus. „Turi nukristi“. O kokia paslaptis tada iškils aikštėn? Reikia žut-but rasti atsakymą, nes pavėlavus, įvyks kažkokia katastrofa. Su tokia slegiančių minčių našta Domas nusileido į savo poledinę buveinę, tvenkinio dugne, susirado jau apysausę kalvelę, atsigulė ir užmigo neramiu miegu. Čia, išties, buvo nešalta. Vaikinukas nutarė, kad gyvenimas tvenkinyje gali būti, netgi normalus, jeigu isigytu šilta anklodę. Vos rytui prašvitus, Domas išsiruošė pas žmones, tikėdamasis užsidirbti antklodę ir truputi duonos, nes be jos žuvis neatrodė itin gardi. Pas nesveikuojantį kaimyną, atokiame vienkiemyje, vaikinukai pasisekė isiprašyti padirbėti pusdienį. Už paslaugumą gaves sutartą atlygį, ir dar priedo dėžutę vinių, jaunuolis parskubėjo prie sudegusios trobos. Čiupo kirvį, prisikirto karčių, ir ėmėsi ręsti naują lūšną. Iš bet ko – kas po ranka papuolė. Mat Domas susivokė, kad ateiviams pasirodys keista, jei jis pradings iš įprastos vietos. Kad, tuomet, šie ims jo ieškoti ir suras, o tada situacija pasidarys nebekontroliuojama. Tad plušėjo išsijuoses, prakaitu apsipyles, leisdamas Murklo filmuoti visa šį spektaklį, kol užslinko nakties tamsa. Tada susisuko antklodę į ryšulėlį ir nusileido į tvenkinį. Šiltai susisupes Domas buvo beužmiegas, tačiau pašoko, kaip įgeltas, pajutes kažkieno prisilietimą. Šalia kažkas bolavo. Vaikinukas įsistebeilijo į neaiškų siluetą, ir labai nudžiugo, atpažines, kad tai jo talismanas – žasis Kutose, kuria buvo visai pamiršes.

 

 

„Ji čia, ji neiškrido“ – džiūgavo Domas.

 

 

Tačiau, čia pat, į samonę isiskverbė abejonė, kad paukštė, gal irgi, jį šnipinėja. Todėl stvėrė ją, ketindamas apieškoti, ar nėra po plunksnomis paslėptos įrangos. Bet Kutose spėjo šastelėti į šalį, po to papurtė galvą.

 

 

-          Ar tu gyva? – nepatikliai pralemeno berniukas.

 

 

Kutose linktelėjo galva.

 

 

-          Ar tu mane supranti?

 

 

Žasis vėl linktelėjo.

 

 

-          Gal tu mane šnipinėji?

 

Paukštė papurtė galvą.

 

 

-          Gal tau reikia pagalbos?

 

 

Kutose kelis kartus linktelėjo.

 

 

-          Ar gali, kaip nors, man papasakoti?

 

 

Žasis papurtė galvą.

 

 

-          Aišku. Bet, veiksim išvien, ar ne?

 

Paukštė vėl linktelėjo.

 

 

-          Sukertam? – šyptelėjo Domas.

 

 

Kutose pakėlė dešinę koją, ir plekštelėjo per ištiestą Domo delną.

 

 

-          Šaunu. Matau, tu žinai daugiau už mane. Ir sugebėsi man parodyti, ką turiu daryti. Juk taip? Mes suprasim vienas kitą, mano gražuole.

 

 

Paukštė energingai sulinksėjo galvą. Nukamuotas nemigo naktų, įtampos, mislingų įvykių, Domas iškart imigo kietu miegu. Juk rytas už vakarą protingesnis.

 

Autorė: Rūta Kliorytė

 

 Galvojimą derinu su rašymu. Bent jau bandau visa tai sieti – jungti, keisti vietomis, šokinėti nuo vienos minties, prie kitos, norisi žaismingumo. Stengiuosi užpildyti baltą popieriaus lapą, tačiau šie tik švaistos į visas puses - tai šen, tai ten. Atrodo, sulaikyti jų negaliu, patys bėga nuo manęs. O, dabar suprantu juos, rašau be įkvėpimo, o tai siaubinga, didžiausias gėdos taškas rašytojui. Ė, kokiam čia rašytojui… Žinau, mane mūza aplanko naktį. Naktį, kai dangų apgaubia bauginanti tamsa, kai viskas taip tylu, gąsdinančiai tylu. Ji ateina – vieniems rūsti, kitiems svajinga, man – galinga. Tada ir rašau, rašau be perstojo, atokvėpio. Kaip prisukamas žaisliukas, grojantis muzikėlę - be perstojo. Rašau tik naktį, kai pro langą žibsi vos pastebimos gatvės žibintai. Žinau, ne vieni tą galvojat. Keistenybė aš.

 

Dieną viskas kitaip… Dieną, kai būnu mokykloje, kai sėdžiu mokykliniame devintosios klasės suole, kai reikia parašyti rašinį, aš sėdžiu. Tuomet mano galva tuščia, visas įkvėpimas, ateinantis naktį, išgaruoja kaip dūmas, kylantis į dangų ir akimirksniu išsisklaidantis jame.

 

                                                                                                                     *** 

 

  Miegojau. Staiga pabudau. Buvau išpilta prakaito, varvančio nuo viso kūno, tarsi būčiau ką tik išlindusi iš vandens. Pabudau kitokia nei buvau prieš tai, nes nesugebėjau net susiorentuoti, nei kur esu, nei kas esu. Protu nesuvokiama, kaip galima nežinoti, kas esi, tačiau tuo metu tai buvo realybė. Aš buvau perverta stingdnančio bei stipriai kūną sukaustančio šalčio. Visa virpėte virpėjau. Atsikėliau, staiga mano akis sudomino išvystas vaizdas – ant seno rašomojo stalo gulėjo storas spalvingas sąsiuvinis. Keista, bet man rodos, jog matau jį pirmąsyk. Tačiau negaliu to prisiminti. Galbūt šis sąsiuvinis - paprasti mokyklos užrašai: norėjau tuo įsitikinti patikrindama realybė tai ar mano vaizduotės vaisius. Mano ranka artėjo prie sąsiuvinio, jaučiau keistą virpesį. Gal trauką. Nebegalėjau susigaudyti jausmų lavinoje - viskas manyje maišėsi. Jau buvau priartėjusi prie savo tikslo, ranka lietė sąsiuvinį, buvau beverčianti jį, kai staiga visą tai persmelkė  įkyrūs, kasdieniai šūksniai :

 

- Mėta, kelkis, tu pavėluosi į mokyklą. Kiek galiu tave žadinti! - be perstojo rėkavo mano mama.

 

  Pramerkiau akis, jutau didelį svaigimą, visas kambarys sukosi kaip vaikystės karusėlėje. Stengiausi pažvelgti į laikrodį, nors šis matėsi lyg per rūką, pastebėjau, kad iki pamokų pradžios dar likusi visa valanda. Norėjau išplūsti mamą, bet nebeturėjau jėgų, atrodo, lyg būčiau ką nors ypatingai sunkaus dariusi, lyg būčiau vertusi kalnus. Staiga prisiminiau sapną… Bandžiau iš savo smegenėlių išgauti šiuo metu svarbiausią informaciją. Tuščia. Nors iš tiesų dėl ko čia nerimstu, paprastas sapnas, nieko nereiškiantis.

 

   Atvažiavau truputį per anksti, tačiau ilgai nenuobodžiavau, nes šalia manęs netikėtai išdygo Karolina, ragindama eiti paskui ją. Pagauta smalsumo, nubindzenau paskui tą panelytę. Ji netarė nė vieno žodžio, stengėsi išlaikyti įtampą. Tempte nusitempė mane į valgyklą. Norėjo kažką parodyti, tačiau aš negalėjau net suvokti ką. Sugriuvome ant suolų, prie lango. Ir ji prašneko :                                                                            

- Negali būti, - išsprogdinusi akis išrėžė man.

 

- Kas? Nieko nesuprantu. Paaiškink.

 

- Tiesiog čia buvo, nebėra… – padrikai vebleno ji. – Tiek to, eime.

 

- Viliuosi, man kada nors papasakosi, kas čia turėjo būti, - kuo tyliausiai ištariau jai, mačiau, kad jos nuotaika pasikeitė, nebenorėjau nervuoti. Tarp mūsų įsivyravusią tylą nustelbė garsus skambutis. Išgirdusios jį, mes patraukiame įprastu pirmosios pamokos keliuku link istorijos kabineto.

 

 Viskas greitai praėjo, tarsi vienas akies mirktelėjimas, tarsi vienas tikslingas laikrodžio rodyklės sujudėjimas kasdieniška kryptimi. Aš ir draugužė keliavome namų link. Nenuobodžiavome, kūrėme įvairias žmonių, patyrusių netikėtų išgyvenimų istorijas. „Mes kartu  - neįveikiama lakios fantazijos komanda,“ – pamaniau prieš  išsiskiriant. Stoviniuodama prie savo namų slenksčio įkvėpiau gryno oro, lyg norėdama vidun įtraukti visą gamtos grožybę. Grįžusi pastebėjau tuščius namus. Nudžiugau: niekas nevaržys, nekontroliuos manęs - nušokavau iki savo kambario. Numečiau kuprinę ant lovos, įsijungiau savo mėgstamiausios grupės kompaktinį diską, užgrojo mano daina. <…>

 

 Lova gaudė mane. Greitai pasinėriau į miego transą, pradžioje viskas buvo šviesu, tyra, ta pati sklindanti baltut baltutėlė šviesa, besitęsianti lig tol, kol visa neužliejo vakarykštis sapnas. Dabar buvo truputį kitaip.                                                                              

 

  Mačiau save, sėdinčią prie rašomojo stalo, vis rašančią, beriančią žodžius į tą patį praeitos nakties sapne matytą sąsiuvinį. Mačiau save, sėdinčią palaidais plaukais, su naktiniais, kad ir kaip būtų keista, veido negalėjau pamatyti, labiausiai stebino rankos, rankų miklumas : dirbo be perstojo, braižė, braukė, sklaidė lapus… Staiga atsisukau. Tai buvau ne aš, o kažkas panašaus į kažkokį šlykštų, pasibjaurėtiną, gąsdinantį klouną, visai ne tokį, kokius garbina vaikai: raudonai ištepliota burna, lūpos suskeldėjusios, sruvančios krauju, kažką veblenančios, iš burnos lendantis liežuvis - smailus, „dvišakis“, bandantis man mirtinai įgelt, akys – mėlynos su juodais brūkšniais, tarsi jos būtų peiliu giliai įrėžtos. Mane pykino, nebegalėjau žvelgti į tokį padarą, jis artėjo manęs link, nevaldomais mašinaliais judesiais judindamas liežuvį, vartydamas akis…

 

  Pabudau. Ir vėl tas prakeiktas sapnas! Pažvelgiau į laikrodį, langą, buvo naktis – 1:30val. Antra naktis, pasireiškianti tuo nelabuoju sapnu. Ką tai reiškia?

 

  Bandžiau tai įsisąmoninti, nepamiršti, privalėjau svarbiausias dalis įamžinti popieriuje. Delsiau, nežinojau, nuo ko pradėti. Desperatiškumas apgaubė mane, tik staiga mano ranka pakilo ties baltaviršiu popieriaus lapu, tušinukas pradėjo lietis, ranka nesustojo. Aš jos nevaldžiau, tačiau ji judėjo, judėjo baltame lape palikdama įrėžius. Aš negalėjau sustoti. Tiksliau ne aš, negalėjo sustoti ta jėga, kuri valdė mane. Aš buvau tarsi negyva. Aš tik rašiau, rašiau, rašiau… Kol mane pertraukė durų gergždesys. Neįtikėtinu greičiu mane valdantys įsikūnijimai paslėpė sąsiuvinį. Pilną, prirašytą. Taip, sąsiuvinį, iš kažkur išdygusį. Išgirdau tėtį :

 

- Mėtut, miegi? Girdėjau lyg kažką pogarsiai krebždint, ruošiausi į darbą, norėjau patikrinti.

 

  Staiga aš atsigavau. Jei taip būtų galima pavadinti atsigavimu. Tos jėgos mane paleido laisvėn. Pasijaučiau lyg paukštis – laisvas, nevaržomas… Staigiai akies krašteliu nužiūrėjau laikrodį, jis rodė 4:30 val. Netikėjau. Buvau nerealumo būsenoje 3valandas.

 

- Mmm, - numykiau keistai. – Aš, aš,  negalėjau užmigti, atsikėliau, pertikrinau kuprinę, ar viską susidėjau, - melavau, kiek galėdama. Aš niekaip nebūčiau galėjusi jam paaiškinti, kas dėjosi su manimi.

 

- Gerai, Mėtuliuk, gulk, dar iki mokyklos toli gražu. Aš važiuoju, svarbus susitikimas, o iki Klaipėdos tiek kelio… - pakšteldamas man į skruostą išskubėjo tėtis. Vos jam išėjus bandžiau įvykius sudėlioti nuoseklia seka. Bandžiau suprasti, kas įvyko. Snūstelėjimas…

 

Tą švelnų it plunksną įmygį nutraukė rankos skausmas. Ranka buvo raudona it vėžys. Kentėjau, nors skausmas buvo nepakeliamas, nenorėjau kelti mamos, bandžiau su tuo susidoroti viena.

 

  Pirmas naujos dienos garsas - tas pats mamos raginimas keltis. O dar taip norėčiau pagulėti, pasvajoti, prisiminti vasarą… Tiesą pasakius, vis dar sunku įsivažiuoti. Noriu vasaros teikiamų galimybių - nepriklausomybės, pasisėdėjimų lauke ant rasa nuklotos pievos, noriu nerūpestingumo, noriu jausti, kad gyvenu, noriu į viską žiūrėti kitomis akimis – vėjavaikiškomis. Atsikeliu, praveriu kambario langus, įsileidžiu rudeninį vėjelį, kedenantį baltas it sniegas užuolaidas. Gėriuosi vėju, ryju jį. Viva fresh!

 

 Šviežumo protrūkį persmelkė jutimas, kad dabar viskas kitaip, nei buvo lyg šiolei, tačiau to negalėjau paaiškinti, gal tai tie, pasikartojantys, kažką žadantys sapnai?