Autorė: Karolina Adelbergytė

      

Gyvenimas

  

Gyvenimas – vėjas, pabalnotas juodojo kipišo.

Gyvenimas – prisirpusi  giesmė vyturio vienišo.

Ir aš skaitau raides ant juodo lapo,

Ir aš beriu viltis sausas ant savo kapo.

 

Gyvenimas – judėjimas ratų girgždančių nuo šalčio.

Gyvenimas –  kai  negali mirti, nes prisiaukinai kančią.

Ir aš pagrobti noriu savo visą laiką,

Ir  pažabot man reikia tą beprotį Gyvenimo saiką.

 

Gyvenimas –  bėgimas klavišais nuo juodo prie balto.

Gyvenimas – rėkimas pasauliui, kad  Tu nekaltas.

Ir  aš einu į juodą naktį,

Ir  taip skubu  Savęs netekti.

 

 

Vakaras

 

Blankūs šešėliai tirpsta vakaro žaroj,

Skęsta kraujo liūne debesys pajuodę,

O Tu verti mane kalėt tyloj skaudžioj,

Tirpstu, kaip tirpsta sniegas šiltą Gruodį.

 

O aš taip trošktu upeliu į Jūrą įsiliet,

Kad pajust nors kartą tą bekraštį liūną.

Koks jausmas taip beprotiškai tikėt,

Kad tu esi, nors iš tiesų tavęs nebuvo?

 

Diena išeina, išsineša vaizdus.

Prieš akis išnyra nakties stabas.

Meldžiu nakties, kad išvaduotų mus,

Pasklinda žemėj maišto kvapas.

 

 

TU

 

Man viskas primena tave:

Pralekiančio traukinio ūžimas,

Tylus pavasario laukimas.

Lapų krentančių stebėjimas,

Pirmojo šerkšno lytėjimas.

Ir tas prakeiktas žinojimas,

Kad mūsų jau nebus,

Kai pavasaris nubus…

 

Norėčiau paslėpt tave,

Įkalinti savo prisiminimų

      Rūmuose,

Įrėminti paveikslo rėmuose,

Kad tik man,

Tiktai man

Būtum.

 

Pamenu, baigiantis vasarai,

Man sakei,

Kad nerastum jau kelio tenai.

Ir vedeisi mane

Nužydėjusiais sodais

Ir kalbėjai man

Tais beprasmiais žodžiais.

 

Ir paliko man jie

Lyg didžiausias turtas,

Kaip birželio nakties

Pražydęs burtas.

 

Neklausk manęs

 

Neklausk manęs, kur kelias veda,

Neklausk, kur išeina meilė.

Netikėk,

Nesivilk,

Tik prieik,

Apkabink,

Nuramink.

 

Jau laikas eiti,

Žengti į priekį,

Tik į priekį.

Neskrisk,

Tu tik žmogus.

 

Neklausk manęs, kur kelias veda,

Neklausk, kur upė neša ledą.

Tu tik prieik

Ir nieko nesakyk,

Tik apkabink,

Tvirtai apkabink.

  

 

Ateisiu

 

Ateisiu, kai sirps sodai,

Ateisiu, kai skleis sparnus paukščiai.

Ateisiu, kai jau niekam tavęs nereikės,

Tik bažnyčios varpas stogais ataidės.

 

Ateisiu aš tyliai, pasitikt nereikės,

Ateisiu, priglusiu ant tavo peties.

Ateisiu basa be skausmo širdies,

Ir būsiu tokia pat, tik jau be vilties.

Autorė: Sandra

 

Pirmadienis. Einu link mokyklos. Ką tik prabėgo šeši japonai. Hmm… Paslydau ant ledo. Kaip tik tuo metu iš eskimų namelio išlindo eskimas… Štai aš jau netoli mokyklos. Įeinu į vidų, o budinti apsirengusi kaip čiukčia. Ei, gal tos spintelės medinės? Teks laužti kastuvu kaip kiekvieną šiokiadienį. Pasidėjau marškinėlius ir čiuožiu prie klasės. Ooo… Prašuoliavo afrikiečiai su ietimis .Turbūt tai jų rašikliai, nes visur pripaišė tų nesąmonių, dėl kurių, regis, turi kompleksų… Pagaliau įeinu į urvą. Ech, tie belgai, vieni kitų nesuprantantys. Bando save iškelti virš kitų, bet pamiršta, kad vis dar sėdi puoduke. Rusai, aišku, toliau tebešūkalioja sau nesuprantamas frazes. O, taip. Jie kieti. Patys sau. O mokytojas kaip manekenas savo smagiais judesiais vėl bando atkreipti mūsų dėmesį.

 
-Jjjūs paklausykit, čččia tikrai įdomu, - vėl bando atkreipti mūsų dėmesį.

 
Na, jau atsisėdau. Manekenas pamatęs, kad truputį jo klausau, greit prišuoliuoja ir pamoką pasiruošia dėstyti nebe tuščiam laukui, o man. Belgams vis dar įdomu, kodėl jie niekam neįdomūs.

 

 Mums irgi įdomu. Čiukčia jau atidarė kreidos dalinimo cechą ir paspaudė skambutį. Taigi prasidėjo paskalos, atseit pašnibždomis. Nepamirštami klasės modeliai, belgės, rusės ir kt. Joms taip pat smagu.Jos gražios. Mes irgi taip manome. Tikrai. Jau pradėjome kalti geležį apie pasiūlas…

 
- Ei! Imk naują ‘’Avon’ą'’, gal ką gero rasi.

 
- Gerai.

 
- Duosit ir man pažiūrėt!
 

… ir paklausas.
 

Netikėtai surinka belgai. Pikti, kad į juos niekas dėmesio nekreipia. Jie rusus užkniso, tai dabar tie  ant jų rėkia. Susipyksta. Vėliau pasidalina pagaliukais ir kartu su modeliais išeina jais pasidžiaugti.

 

Na, o mes ramiai slenkame link kito urvo. O tie mes, tai- aš, ispanė, japonė, menininkė ir šiaip draugė. Aš, aišku, pripažįstu anglų kalbą. Įlindome į urvą ir iškart pajutome įvairiausių kvapų gūsį.

 

Na ,negi jokiais chemikalais negalima užgožti mokytojų baliaus? Ei, na! Ne jums, manekenės, sakiau… Susigerkit tuos savo saldutėlaičius kvepalus, kuriuos purškiat 33,4 kartus per pertrauką.

 

Gal jau pas ‘’lorus'’ reikėtų nueit, nebeužuodžiat, kad ir taip jau vaikštot kaip saldainiai su blizgančiais popieriukais, gerai, nebaisu, jei kartais elektra dingtų. Visada būtų kas atspindėtų saulės šviesą.
 

Dabar jau pradedam kalti bronzą, nes čiukčia (budinti) paskelbė pradžią. 1 eilė- padejėjai, 2 - dalis bendrininkų ir 3 - organizatoriai. Mokytoja, pabandžiusi kažką aiškinti, pagaliau vėl supranta, kad beprasmiška ir atsisėdusi stebi spektaklį. Vienas iš organizatorių paleidžia lėktuvėlį. Jis apskrieja klasę ir patenka į kitas rankas. Organizatorius randa dar vieną ir nieko nelaukdamas jį švysteli į orą. Tada nusprendžiu išspręsti uždavinius, tada praleidžiu dalį veiksmo. Tačiau pakėlusi galvą šiek tiek nustebau, kad lėktuvėlių padaugėjo ir jie beveik nenusileisdami skrajojo po klasę. Negana to, padėjėjai ir toliau juos gamina. Iš antros eilės modeliai jau pasipiktinę, o bendrininkams smagu.

 

Galų gale pasibaigus Perl Harborui, visi buvo nekalti ir mokytojai teko susirinkti lėktuvų nuolaužas. Jai berenkant visi jau buvo dingę. Taigi eime į žemyninį urvą. Ne itin mūsų mėgstama patalpa, bet vis tiek įeiname. Tuojau pat prasideda sidabro kalimas. Viskas einasi itin greitai. Vieni klauso (nors žino, kad tamsta mokytoja nieko gero nepasakys), o kiti rėkauja, kol nepakviečia ponio. Šis išsiveda belgus ir pora rusų. Turi būti ramu. Mes dar truputį paklausome ir netrukus baigiasi mūsų kančios. Dabar teks eiti į gryną orą. Prasivalysime smegenis ir pasimokysime etiškumo. BRM (belgai,rusai,modeliai) nubėgo pasidžiaugti pagaliukais. Mes jau laukiam liūto, kad pagaliau atvertų urvą. Kadangi esame kitame pastate, tai apie pamokos pradžią suprantame iš gervių čirškėjimo. Pasirodo liūtas ir mes įeiname, susėdame ir ruošiamės kalti auksą. Liūtas, aišku, stebisi, kur dingo BRM. Kai jie grįžta, ji tik pagiria už jų nuostabų kvapą ir pradeda diktuoti visų nekenčiamas užduotis. Mums vis tiek tenka jas atlikti, o vėliau klausytis jos priekaištavimų, kodėl tavo ž tokia, o ne tokia. Visų telefonai ant stalų, liūtas grasina atimti, bet tik grasina. Ir ji visada šypsosi, net jeigu jai į akis išrėži, ką galvoji, matyt, nepripažįsta. Pagaliau atsibodus ten sėdėti, apsirengiame ir išeiname. Keletas iš BRM vėl bėga džiaugtis arba lekia į parduotuvę ko nors mėtinio arba šiaip užkasti. Mes pagaliau pasiekiame mokyklą ir einame link Miunchauzeno urvo. Užrakinta arba užsirakinusi, kaip visada. BRM lieka laukti, o mes einam knygom pasidžiaugti. Pavartom, pakalbam ir grįžtam į urvą, kur jau anglį kalsim savo skardžiais balsais. Miunchauzenas užleidžia muziką ir kaip visad sėdi savo krėsle, kol mes darome, ką norim. Parėkaujam, paskaitom, n.d. padarom ir visi, apsnūdę nuo tokios nuobodybės, išeinam ruoštis namo. BRM kartu susitvarko ir išeina namo, o mes kaip ir neskubame. Pastebėjau, kad aplink daug Naomių Cambel. Tamsiaodės, jos labai daug dirba laukuose, todėl ir tokios tamsios.   Girdžiu, kaip kalba kažką apie statybose dirbantį draugą, jis ten ‘’špakliuoja'’ ar kaip ten… Nenugirdau. Žodžiu, jos kaip kokios indės mūvi tokius žiedus ant kaklų.

 

Aišku, ne tam, kad būtų ilgesnis kaklas. Ne tam…

 
Ogi balta! Taip, dabar žiema, dėl to visi nuogais pilvais laksto. Juk reikia parodyti natūralų įdegį, tokiu karštu paros metu. Na, o aš atsisveikinu su savo kompanija ir dingstu iš tos maišalynės…

 
Čiau! Rytoj ir vėl viskas ratu…

Autorius: Maksas Racheau

   

          Atskrenda juodų debesų genami paukščiai, išsiveržia iš tamsos ir plaukia dangaus vandeniu tolyn, tolyn… Vėjas neša debesis, piešdamas pažįstamas figūras ir varydamas miestą į šešėlį. Lietus.

 
                      Aš stoviu užvertęs galvą ir žiūriu į krintančius lašus, stengiuosi suspėti kiekvieną apžiūrėti. Kol sufokusuoju regėjimą į konkretų lašą, jis, staigiai perskrodęs orą, jau būna ištiškęs ant šaligatvio, ir tokių lašų tūkstančiai, šimtai tūkstančių kiekvieną akimirką.

 
                      – Ei, kas tau, – pašaukia mane vairuotojas, kraudamas lagaminus į bagažinę. – Greičiau, nespėsim.

 
                      O aš vis žiūriu į dangų ir prisimenu, kaip pirmą kartą atvažiavau čia, dar negalvodamas apsigyventi šiame mieste, tik aplankyti Liu. Prieš akis traukinys, kuriuo atvykau… Tiksliau – prieš akis vis tie patys lietaus lašai, bet tuo pat metu galiu regėti ir tą traukinį iš prisiminimų, ir ryškiai žalius, tarsi ką tik po lietaus, medžius už lango, elektros laidus, po kurio laiko atsiradusias gatves, pageltusių nuo senatvės namų eiles, žibintus, žmones. Prieš akis kupė, apsilaupiusios sėdynės, draugo, su kuriuo važiavau, balsas: „Man visa tai iš pat pradžių nepatiko”, atsidarančios durys, įeinantis ir greitai išnykstantis pranešimas: „Atvažiavom”, peronas. Mes išlipame, rankose – didžiuliai lagaminai ir krepšiai, ant pečių – striukės, greitu žvilgsniu permetę stotį, pajudame gatvės link. Po kelių minučių atvažiuoja tramvajus, ir mes įlipame. Vėliau viešbutis. Kambarys tokiomis pat apsilaupiusiomis sienomis ir baldais – kaip sėdynės traukinio kupė.

  

                      Aš nuleidžiu akis į žemę, tačiau regiu gatvę, kurioje gyveno Liu. Kylančią aukštyn ir dvelkiančią senomis knygomis. Suskilinėjusios namų sienos, vienos besijungiančios su gretimų namų sienomis, kitos atskirtos varteliais ar tiesiog tuščia erdve, tamsios purvinai rudos durys, reti nesimetriškai pasodinti medžiai abipus. Lapelis su adresu rankoje, mes einame ir ieškome. Tik mano draugas nepastebi namų, nepastebi medžių, nepastebi akmeninio grindinio, nepastebi gatvės, kuri man atrodė netgi šiek tiek nenatūraliai ryški, tarsi fonas iliuzionisto pasirodymui. Pagaliau dešinėje Liu namas: dviejų aukštų, sienos išmargintos istorijos randais ir vijokliais, praviras langas antrame aukšte. Durys be skambučio ir be žiedo pastuksenti. Mano draugas kažką suniurzga ir kumščiu padaužo į duris. Sekundę tyla, jokio atsako. Žengteliu atbulas paeinu šiek tiek giliau į gatvę ir pašaukiu Liu. Kažkas šmėsteli antrame aukšte, pasigirsta neįprastai garsūs žingsniai, mergina prieina prie praviro lango ir, jai grakščiu rankos judesiu pakėlus užuolaidą, aš tą merginą atpažįstu. Liu išsižioja iš nuostabos ir susigėdusi užsidengia veidą delnais – tarsi mergaitė, per savo penktąjį gimtadienį dovanų gavusi atlėpausį šuniuką. Ko gero, negalėdama patikėti, tuo, ką mato, ji pradingsta namo viduje. Vėl pasigirsta žingsniai, pro langą išlenda galva, kaip suprantu, Liu mamos, o pati Liu atidaro duris.

 

                      – Štai ir mes, – tariu.

 

                      Mes papietavom ir išėjom pasivaikščioti. Apžiūrėjom sodą, gražų ir spalvingą, bet išlaikantį trupančią gatvės dvasią. Tada man daugiau nieko nereikėjo. Aš įsimylėjau žydras jos akis, juodus plaukus, lūpas. Aš pamilau šitą miestą – seną ir išmintingą, Liu miestą.

  

                      Metu paskutinį žvilgsnį į gatvę: balos, tamsa, ir juo žemiau, tuo tamsiau – lyg mieste būtų nusėdęs juodas rūkas. Nešviečia žibintai, namuose nedega šviesos, daugumoje net nebėra stiklų. Ir lietus.

 

                      – Ei, tu, ar visai negirdi? – šaukia vairuotojas.

 

                      Motina, tėvas ir brolis sėdi automobilyje ir taip pat šaukia mane. Kažkur toli nugriaudi sprogimas, vos girdimas, ir atrodo, kad matau namą, kurį ką tik susprogdino, ugnį ir dūmus, kurie tą namą pasiglemš. Vėl pasižiūriu į gatvę.

                      – Aš nevažiuosiu, – tariu.

 

                      Lietus. Jie nieko negirdi. Prieinu prie automobilio, atidarau dureles, pasilenkiu ir pasakau, kad nevažiuoju. Pasakau, kad atvyksiu rytoj, tegul jie manęs laukia, ir kad man nieko neatsitiks. Šeima, ypač motina, ima įnirtingai protestuoti, bet vairuotojas tik numoja ranka ir, šaukdamas, kad nebėra laiko ir nebegalima laukti, nuvažiuoja.

 

                      Lietus vis dar pila kaip iš kibiro, aš slidžiu grindiniu leidžiuosi gatve žemyn. Namai šioje gatvėje sugriauti, apdegę, mirę. Karas visai sunaikino miestą. Tik kai kur netvirtai stovi pavienės sienos su langų angomis. Pasižiūriu aukštyn – debesys, dūmai ir tūkstančiai lašų. Viskas juoda, viskas skendi tamsoje ir mirty. Ir prieš akis vis išdygsta besišypsantys žmonės rūpestingai prižiūrimai paltais, nešini aptrintai lagaminais, ir tie ryškiai žali medžiai, ir norisi tikėti, kad nieko neatsitiko, kad gatvė gyva, kad miestas gyvas. Leidžiuosi upės link.

 

Iš pradžių tikėjau, kad patinku Liu, tačiau buvau toks kvailas, jog nemačiau jos pykčio. Aš joje regėjau tą iliuzionistą, nes visas šis miestas buvo tik fonas skaidriam jos grožiui. Tačiau aš jai buvau tik trukdis gyventi, techninė kliūtis normaliai jos pasirodymų eigai. Atvykau į svečius ir pasilikau jos gyvenime. Todėl ji mane atstūmė, o aš ilgai ir sunkiai išgyvenau. Liu greitai išvyko ir viskas, ką ji man paliko, buvo laiškas ir šis miestas. Laišką radau ant kėdės savo kambaryje tą rytą, kai ji išvyko. Tada nuėjau į sodą, sėdėjau atsirėmęs į sieną ir skaičiau tą vienintelį laišką, mėgaudamasis kiekvienu žodžiu, kiekviena raidele.

 

Dabar turiu jį kišenėje. Išsitraukiu voką ir ant jo iškart ištykšta keliolika lašų. Liu. Atsargiai prieinu arčiau upės, pasilenkiu ir, nuleidęs ranką kuo arčiau vandens, paleidžiu voką su laišku viduje.

 

                      Vairuotojas pasakė, kad iki miesto dar daugiau nei šimtas kilometrų.

 

                      – Sustokite.

 

                      Automobilis sustojo.

 

                      Viskas blogai, didžiulė sumaištis. Nors, gerai pagalvojus, kas atsitiko? Nieko. Karas, miestas sugriautas, namo, darbo nebeturiu, mylimosios taip pat. Kita vertus, jos nebeturiu jau seniai, tačiau tik dabar pradedu tai suvokti. O šiaip nieko tokio. Smulkmenos.

 

                      Išlipu iš automobilio. Kelias neišasfaltuotas ir tuščias. Per kylančias dulkes skverbiasi tingūs saulės spinduliai. Aplinkui tik rugių laukai, karo pėdsakų čia lyg ir nėra. Reikia pradėti naują gyvenimą. Kai viskas blogai, reikia įtikinti save, kad viskas gerai. Tiesiog įtikinti save, kad viską turi, o tai, ką praradai, nieko nereiškia. Kažkur skaičiau, o gal Liu pasakojo, kad mūsų gyvenimas – tai didžiulis miškas, jį nuolat varto, krato, laužo, degina, bet reikia mokėti atsilaikyti. Liu, miestas – tai tik pavieniai medžiai, ir negalima leisti, kad jiems nuvirtus ar kam nors juos nukirtus, apvirstų visas miškas. O mano miškas apvirto… Apverstas miškas.

 

                      Galvoje daugybė minčių, tačiau galva tuo pat metu tuščia. Tarytum joje skraidytų daugybė musių, bet neįstengčiau nė vienos sugauti. Viskas dūzgia, skamba, griaudi, kažkokie signalai, garsai, balsai, ir tuo pat metu visiška kurtuma. O štai dabar regiu traukinį, bėgius, girdžiu monotonišką dunksėjimą. Šis garsas atsiranda dėl tarpų, kurie paliekami tarp bėgių, kad vasarą, metalui plečiantis, bėgiai susijungtų. Kita vertus, juk ir vasarą tas dunksėjimas nedingsta. Dabar tas dunksėjimas vis garsėja ir garsėja, ir jaučiuosi, lyg gulėčiau ant bėgių, o traukinys vis artėja, artėja, artėja…

 

                      Saulė išsklaidė dulkes. Norėčiau, kad koks žmogus sustotų, išliptų iš automobilio, prieitų ir pasakytų, kad viskas gerai. Bent tiek. Tačiau kelias vis tuščias.

 

                      Įlipu atgal į automobilį.

 

– Važiuokite, – ir jis pajuda.

 

                      Mirė miestas, ir ką? – tariu sau. Nieko. O Liu mylėjo savo miestą. Ji turėjo prisigrūdusi visą stalčių savo eilėraščių, visi apie jį. Nesu didelis poezijos mėgėjas, bet labiausiai man patiko šios eilutės:  

 

Manyje skamba mano senas miestas,

Manyje liūdi tos kreivos gatvelės,

Kaip seniai nekalbėjau su debesim tavo,

Kaip seniai nebuvau į tvoras atsirėmus.
 

 

                      Ji labai gražiai rašė. Siūliau jai nusiųsti nors vieną eilėraštį į kokį literatūrinį laikraštį, bet ji vis tvirtino, kad rašo niekus, ir prašė atstoti.

 

                      O tam laiške ji buvo parašiusi man eilėraštį. Bet aš jo nė karto iki galo neperskaičiau, nes žinojau, kad ji nieko svarbaus jame nepasakys. Pagalvojau, kad kaip tik dabar norėčiau jį perskaityti. Ir patį laišką, vėl mėgautis kiekvienu labai gražiai, nors, be abejonės, paskubomis parašytu žodžiu. Dabar mane vežė tolyn nuo Liu, į kitą miestą, į namus, kuriuose gyvenau, kai buvau gal kokių penkerių. Jaučiau, kad man ten nepatiko ir nepatiks. Beveik dvidešimt metų gyvenau daugely įvairių miestų, o anas – dabar jau miręs – miestas buvo vienintelis tikras mano miestas. Tai aš jį padegiau ir sunaikinau.

 

                      Po velnių, kas nors pasakykit man, įtikinkit mane, kad viskas gerai!

 

                      – Kiek dar? – paklausiu.

 

                      – Dar apie septyniasdešimt, – atsako vairuotojas.

 

                      Aš atsigulu ant šono pasidėjęs po galva švarką ir užmerkiu akis. Ir galvoje vis sukasi: „Manyje skamba mano senas miestas, manyje liūdi tos kreivos gatvelės…”

Autorė: Ieva

 

Ar lauks kas manęs?..

 

Ar lauks kas manęs, kai šalna nusineš
menkutę žolyno gyvybę?
Kai rytmetį saldų į dangų žvaliai
pakils vyturiai pirmutiniai.
 

 
Ar lauks kas, kai vakaras plunksnas kedens
ir ruošis į tolimą skrydį?
Ar lauks, kai bitelės gelsvuos aviliuos
gurkšnos pievų medų auksinį.
 

 
Ar lauks kas manęs, kai žvaigždžių tyloje
dangun kils pavasario paukščiai?
Kai žemė paskęs obelų žieduose,
ar lauks kas manęs, kai užgesiu?..

 

 

  ***     ***    ***  ***  ***
 

 

„Nepamiršk tikėti“ – kas dieną sau sakau,
aš galiu mylėti ir jausti dar daugiau.
Bet suprasti gyvenimo prasmės
neužtenka man vienos nakties.
 

 
Tartum aidas skamba tolumoj
aukšto kalno gilioje dauboj.
Mano balsas iš vilties ir graužaties
šnabžda man, jog maža šios nakties.
 

 
Kad suprasčiau, dėl ko aš gyvenu
ir dėl ko į ranką plunksną vis imu.
Kam garsai, kuriuos manieji pirštai išdainuoja,
ką gyvenimas po kojom man alsuoja…
 

 
Ne, neverksiu. Aš tikėti sau liepiau,
nors gyvenimo prasmėj jau paskendau.
Aš tikėsiu meile ir galinga viltimi,
Dievo žodį nešiuosi širdyj.
 

 
Eisiu. Ir gyvensiu. Ir tikėsiu.
Su malda užmigsiu ir regėsiu,
Saulę brėkštant kalno aukštumoj,
Naują šviesą mintyje gilioj.
  
  
***     ***    ***  ***  ***
 
 
Svajonių siuvėjau ir jų pardavėjau,
Aš noriu svajonės, kokios neturėjau…
Pasiūki svajonę iš šilko brangiausio
Su deimantų sagėm ir juostom apaustą.
  

  
Kad auksu blizgėtų svajonės krašteliai,
Kad juostas išaustum sidabro siūleliais.
Kad plazdanti ji viršum mano galvos,
Neleistų dvejoti, bijoti kovos.
  

 

 
Svajonė jau mano jau mano delnuos,
Kiekvieną minutę aš ja svaiginuos.
Nors akys apakintos turtų ir grožio , -
Svajonė įsupo netarus nė žodžio.
 

 

  
Valtelė
 

 

 
Išplauksiu į jūrą maža valtele,
ir skausmą širdies aš paliksiu krante.
Užteks jau skaičiuot , kiek liūdnų valandų
prabėgo… Man reikia sūrių vandenų.
 

 

 
Nors bangos kaskart vis sudūžta krantuos,
aš saugau kiekvieną šukelę delnuos.
Valtelė vis plaukia ir plaukia tolyn,
krantų nematyti, širdis nerami.
  

 

 
Ilgiuosi švelnumo delnų ištiestų,
po saule statysiu tau pilį svajų.
Sugriausi dar kartą širdis neatleis,
į jūros platybes tave ji iškeis…
  

 

 
Ir supas valtelė ramiai ant bangų,
Tik jūrų ošimą, deja, aš myliu.

 

 

 

 

 

 

Autorius: Deividas Amzeris   

 

  

          Tuo tarpu Narūnas paskubomis išlėkė laukan, vis dar negalėdamas patikėti ką tik išgirsta nesąmone: kodėl nei iš šio nei iš to turėjo užsidegti būtent jo neseniai įsigytas automobilis? Nebent būtų įvykęs koks nelemtas atsitiktinumas. „Mūs pasauly visko būna“, su karčia šypsenėle išdainavo sau patyliukais.

 

 

          Sulig dainos žodžiais Narūnui stipriai suskaudo širdį: būtent toje vietoje, kur jis buvo palikęs savo mašiną, kilo ryškios liepsnos. Apimtas slogios nuojautos, Narūnas prasiveržė pro minią. Deja, jo nuogąstavimai pasitvirtino: ugnis niokojo jo naująjį „Lexus“!

 

 

          Atsitokėjęs Narūnas suvokė: gesintuvu tramdyti ugnį jau beprasmiška. Beregint jį apėmė siaubas: gi tuoj susprogs pilnutėlis kuro bakas, o smalsūs, pramogų ištroškę žmonės pernelyg arti apspitę gaisravietę! Narūnas jautė esąs atsakingas už galimas pasekmes, tad ėmė raginti minią trauktis kuo toliau nuo pavojaus židinio.

 

 

          – Bėkit iš čia, tuoj driokstels propano balionai! – šaukė jis piktokai, bet sykiu ir kiek pašiepdamas. – Norite susideginti gyvi? Verčiau pasirinktumėt kitą protesto prieš valdžios savivalę formą!

 

 

          Žinomo šoumeno perspėjimas žmones įtikino: kad ir nenorom, bet jie atsitraukė.

 

 

          Beregint susprogo „Lexus“ kuro bakas. Tačiau visus pavojus žmonėms atpirko vizualinis efektas, kuris buvo tiesiog nepakartojamas.

 

 

          O negesinamas gaisras plito nesustabdomai.

                                              —————–

          Smalsuolių apsuptyje Narūną už peties netikėtai sugriebė milžiniška ranka.

 

 

          – Tu esi tas „kaktusinis“ prodiuseris? – rusiškai paklausė aukštaūgis.

 

 

          – Aha! – rusų kalba atsakė Narūnas. – Ko jums reikėjo?

 

 

          – Kažkas atsitiko tavo žmonai, – atsakė šis nutaisęs sunerimusią miną.

 

 

          – Kas atsitiko Dainorai? – persigando Narūnas.

 

 

          – Sanitarai nunešė ją va ten, kur stovi „greitosios“ automobilis! – atsakė šis, rodydamas pirštu.

 

 

          Medicininės pagalbos automobilis iš tikrųjų buvo sustojęs atokiau nuo gaisravietės, tad Narūnas, sukrėstas baisios žinios, pasileido link jo tekinas. Uždusęs įlipo jis į „greitąją“, o tuo tarpu nepažįstamasis, atskubėjęs jam iš paskos, užtrenkė iš vidaus duris.

 

 

          Narūnas ir taip buvo gerokai sunerimęs. Todėl dabar, ant gulto išvydus paklode uždengtą kūną, o galvugalyje kyšantį kuokštą tamsių, lygiai kaip Dainoros, plaukų, Narūną apėmė begalinis silpnumas, kūną išpylė šaltas prakaitas. Sugniuždytas, virpančia iš nevilties širdimi, Narūnas visgi ryžosi atidengti…

 

 

          Tačiau Dainoros čia nė nebūta! Užplūdus beprotiškam palengvėjimui, Narūnas net susverdėjo. Jį apėmė įniršis: taigi šitas bukaprotis paprasčiausiai pajuokavo – ant gulto, skirto elementariai medicininei pagalbai, buvo suversti patalynės ryšuliai, įtikinamai imituojant moters figūros proporcijas. Negana to, įspūdžio tikroviškumui išgauti buvo panaudotas plaukų šinjonas.

 

 

          Vis dar nepajėgdamas atsigauti, Narūnas gaudė kvapą.

 

 

          – Ką visa tai reiškia? – suirzęs paklausė jis.

 

 

          Nutaisęs ironišką šypseną, nepažįstamasis atšovė:

 

 

          – Su „Balandžio Pirmąja“, brangus drauge! Kaip matai, aš nepamiršau tavęs pasveikint!

 

 

          Tai taręs rusakalbis netikėtai pastvėrė Narūną tvirtomis lyg meškino letenomis ir jam prie burnos prispaudė aitriu skysčiu suvilgytą skepetą. Staigaus užpuolimo nesitikėjęs, Narūnas kelissyk kvėptelėjo ir, nuo stiprios narkozės prarasdamas sąmonę, susmuko ant vyriškio rankų.

 

 

          Paguldęs Narūną ant gulto, šviesiaplaukis pritvirtino jo kūną diržais, o jo rankas, kad būtų patikimiau, prirakino prie pertvaros. Tada pagrobėjas apsivilko baltą mediko chalatą, sėdo už vairo ir, įjungęs mėlyną švyturėlį, nuvažiavo.

 

 

          …Netrukus greitosios pagalbos automobilis jau skriejo Nemenčinės plentu.

Autorius: Gėcė

 

  

Klajonės naktyje

   

Iš begalybės skrieja blyksniai seniai užgesusių žvaigždžių,

O aš bastausi Vilniaus gatvėm, apnyktas tvinksinčių minčių.

Ant Tauro kalno atsikvėpęs, į miestą mingantį žvelgiu -

Prisiminimai vėl sugrįžta, pažadinti karštų jausmų.

 

 

Regiu, kaip žavios akys ieško manųjų lubino akių,

Kaip jautrią širdį jos aplieja smaragdų spindinčiu srautu,

Kaip ilgesingas žvilgsnis prašo pabūt truputį dar kartu,

Kaip švelnios lūpos tyliai kužda, “mielasis, aš tave myliu”.

 

 

Matau, kaip rankom susikibę, žingsniuojam šilo takeliu,

Kaip vienas kitą apkabinę, apsvaigstam nuo gėlių kvapų,

Kaip bučiniai nusagsto veidus, įaudrintus aistros liepsnų,

Kaip geismo gaisrą užgesinę, pavirstame vienu kūnu.

 

 

Vaizdus brangius išblaško vėjas, atlėkęs nuo Neries krantų,

O meilės godas gaubia rūkas, atslinkęs debesiu tamsiu.

Virš Aušros vartų saulė kyla ir aš namo sugrįšt skubu,

Kur į sapnų nugrimzdęs šalį, tave bučiuoti vėl galiu.                                               

  

 

Tavo akys

 

 

Akys žalios, akys žavios – du svajonių žiburiai –

Mintis mano suviliojo savo spindinčiais blyksniais.

Akys brangios, akys skaisčios – amžinybės švyturiai –

Lemtį mano nuskraidino paslapčių klaidžiais keliais.

 

 

Akys gilios, akys tamsios - du smaragdo ežerai –

Į gelmes savas įtraukė mane visą jau seniai.

Akys mielos, akys meilios – meilės burtų židiniai –

Širdį mano apžavėjo žvilgsnių pliūpsniais nuostabiais.

 

 

Akys vaiskios, akys saldžios – Rojaus sodų šuliniai –

Aistros troškulį malšina savo versmėmis kantriai. 

Akys skvarbios, akys liūdnos – graudūs ilgesio garsai –

Man krūtinėje skardena skvarbūs jo dainos aidai.

 

 

Akys romios, akys švelnios – laimės kerinčios sargai –

Kartais leidžia man lankytis savo valdose slaptai. 

Akys puikios, akys giedros – du Palaimos angelai –

Sielą mano apkabino dviem Vilties plačiais sparnais.

 

 

Metai

 

 

Metai skrodžia likimus kaip strėlės,

Amžinybės iššautos lanku,

Ir ištirpsta erdvėj tartum vėlės,

Praeities pasirašę vardu.

 

 

Metai neša likimus lyg burės

Tarp gyvenimo jūros krantų,

Kiekvienam ten susmaigstytos gairės

Su Apvaizdos griežtu tikslumu.

 

 

Metai puošia likimus kaip gėlės,

Apšlakstytos jausmų gaivumu,

Ir jų žiedlapių kvepiančios kekės

Prisipildo aistros saldumu.

 

 

Šiandien degs Naujametinės žvakės

Ne tik tai ant eglučių šakų.

Mūsų sielos, ištroškusios meilės,

Suliepsnos vėl visu skaistumu.

 

                                                   

Nuotrauka ant sienos

 

 

Kiekvieną rytą tavo žvilgsnis mielas

Pasveikina mane praeitimi.

Ir atminty iškyla laimės dienos,

Kai džiaugėmės aistros paslaptimi.

 

 

Vėl melodingai skamba tavo balsas

Lyg angelo linkėjimas nakty,

O aš, tarsi laimingas meilės bardas,

Žodžius brangius susislepiu širdy.

 

 

Ir tavo šypsena kaip rožės žiedas

Svaigina mano sielą mintimi,

Kad sužydėti jai padėjo laimės dienos,

Kai maudėmės po meilės lietumi.

 

 

Nuo mano lūpų skrenda tavo vardas,

Kurį bučiuoju meilės viltimi.

Ir jį, tarsi svajingas mūzos tarnas,

Širdies eilių palydžiu ugnimi.

 

 

Žvelgiu į tavo nuotrauką ant sienos,

Jausmų audros paskendęs sukūry,

O prieš akis vėl plaukia laimės dienos,

Kurias meldžiu sugrįžti ateity.

 

 

Pasišnekėkime, likime

 

 

- Ak, tu, nenuorama likime,

Nelėk taip greitai, neskubėk,

Sustok, truputį atsikvėpk

Ir su manim pasišnekėk.

 

 

- Ak, nenustygstantis likime,

Kokiais keliais tu mus vedi,

Kokius išbandymus žadi,

Ką dar iškrėsti ketini?

 

 

- Ak, viską galintis likime,

Lai tavo sesė Fortūna

Išlieka man ištikima –

Tik tu gebi įkalbint ją.

 

 

- Ak, mįslių kupinas likime,

Pasidalinki patirtim,

Žilos senovės išmintim

Ir meilės Žemėj paslaptim.

  

  

- Ak, nuolat gundantis likime,

Tie meilės burtai ir kerai,

Kuriuos kaip dovaną siuntei, -

Balzamas sielai ar nuodai?

 

 

- Ak, širdį draskantis likime,

Dažniau įpilki apžavų,

Nuodų, balzamo – nesvarbu,

Be jų gyvent jau negaliu.

 

 

- Ak, nenumaldomas likime,

Kodėl manęs tu neklausai,

Kodėl man nieko nesakai,

Gal šitaip liepė tau dievai?

 

 

Bet užsispyrėlis likimas

Be žodžių savo kelią mina,

Sustingsta fotoalbume

Ir dingsta ateities rūke.