Autorius: Maksas Racheau

   

          Atskrenda juodų debesų genami paukščiai, išsiveržia iš tamsos ir plaukia dangaus vandeniu tolyn, tolyn… Vėjas neša debesis, piešdamas pažįstamas figūras ir varydamas miestą į šešėlį. Lietus.

 
                      Aš stoviu užvertęs galvą ir žiūriu į krintančius lašus, stengiuosi suspėti kiekvieną apžiūrėti. Kol sufokusuoju regėjimą į konkretų lašą, jis, staigiai perskrodęs orą, jau būna ištiškęs ant šaligatvio, ir tokių lašų tūkstančiai, šimtai tūkstančių kiekvieną akimirką.

 
                      – Ei, kas tau, – pašaukia mane vairuotojas, kraudamas lagaminus į bagažinę. – Greičiau, nespėsim.

 
                      O aš vis žiūriu į dangų ir prisimenu, kaip pirmą kartą atvažiavau čia, dar negalvodamas apsigyventi šiame mieste, tik aplankyti Liu. Prieš akis traukinys, kuriuo atvykau… Tiksliau – prieš akis vis tie patys lietaus lašai, bet tuo pat metu galiu regėti ir tą traukinį iš prisiminimų, ir ryškiai žalius, tarsi ką tik po lietaus, medžius už lango, elektros laidus, po kurio laiko atsiradusias gatves, pageltusių nuo senatvės namų eiles, žibintus, žmones. Prieš akis kupė, apsilaupiusios sėdynės, draugo, su kuriuo važiavau, balsas: „Man visa tai iš pat pradžių nepatiko”, atsidarančios durys, įeinantis ir greitai išnykstantis pranešimas: „Atvažiavom”, peronas. Mes išlipame, rankose – didžiuliai lagaminai ir krepšiai, ant pečių – striukės, greitu žvilgsniu permetę stotį, pajudame gatvės link. Po kelių minučių atvažiuoja tramvajus, ir mes įlipame. Vėliau viešbutis. Kambarys tokiomis pat apsilaupiusiomis sienomis ir baldais – kaip sėdynės traukinio kupė.

  

                      Aš nuleidžiu akis į žemę, tačiau regiu gatvę, kurioje gyveno Liu. Kylančią aukštyn ir dvelkiančią senomis knygomis. Suskilinėjusios namų sienos, vienos besijungiančios su gretimų namų sienomis, kitos atskirtos varteliais ar tiesiog tuščia erdve, tamsios purvinai rudos durys, reti nesimetriškai pasodinti medžiai abipus. Lapelis su adresu rankoje, mes einame ir ieškome. Tik mano draugas nepastebi namų, nepastebi medžių, nepastebi akmeninio grindinio, nepastebi gatvės, kuri man atrodė netgi šiek tiek nenatūraliai ryški, tarsi fonas iliuzionisto pasirodymui. Pagaliau dešinėje Liu namas: dviejų aukštų, sienos išmargintos istorijos randais ir vijokliais, praviras langas antrame aukšte. Durys be skambučio ir be žiedo pastuksenti. Mano draugas kažką suniurzga ir kumščiu padaužo į duris. Sekundę tyla, jokio atsako. Žengteliu atbulas paeinu šiek tiek giliau į gatvę ir pašaukiu Liu. Kažkas šmėsteli antrame aukšte, pasigirsta neįprastai garsūs žingsniai, mergina prieina prie praviro lango ir, jai grakščiu rankos judesiu pakėlus užuolaidą, aš tą merginą atpažįstu. Liu išsižioja iš nuostabos ir susigėdusi užsidengia veidą delnais – tarsi mergaitė, per savo penktąjį gimtadienį dovanų gavusi atlėpausį šuniuką. Ko gero, negalėdama patikėti, tuo, ką mato, ji pradingsta namo viduje. Vėl pasigirsta žingsniai, pro langą išlenda galva, kaip suprantu, Liu mamos, o pati Liu atidaro duris.

 

                      – Štai ir mes, – tariu.

 

                      Mes papietavom ir išėjom pasivaikščioti. Apžiūrėjom sodą, gražų ir spalvingą, bet išlaikantį trupančią gatvės dvasią. Tada man daugiau nieko nereikėjo. Aš įsimylėjau žydras jos akis, juodus plaukus, lūpas. Aš pamilau šitą miestą – seną ir išmintingą, Liu miestą.

  

                      Metu paskutinį žvilgsnį į gatvę: balos, tamsa, ir juo žemiau, tuo tamsiau – lyg mieste būtų nusėdęs juodas rūkas. Nešviečia žibintai, namuose nedega šviesos, daugumoje net nebėra stiklų. Ir lietus.

 

                      – Ei, tu, ar visai negirdi? – šaukia vairuotojas.

 

                      Motina, tėvas ir brolis sėdi automobilyje ir taip pat šaukia mane. Kažkur toli nugriaudi sprogimas, vos girdimas, ir atrodo, kad matau namą, kurį ką tik susprogdino, ugnį ir dūmus, kurie tą namą pasiglemš. Vėl pasižiūriu į gatvę.

                      – Aš nevažiuosiu, – tariu.

 

                      Lietus. Jie nieko negirdi. Prieinu prie automobilio, atidarau dureles, pasilenkiu ir pasakau, kad nevažiuoju. Pasakau, kad atvyksiu rytoj, tegul jie manęs laukia, ir kad man nieko neatsitiks. Šeima, ypač motina, ima įnirtingai protestuoti, bet vairuotojas tik numoja ranka ir, šaukdamas, kad nebėra laiko ir nebegalima laukti, nuvažiuoja.

 

                      Lietus vis dar pila kaip iš kibiro, aš slidžiu grindiniu leidžiuosi gatve žemyn. Namai šioje gatvėje sugriauti, apdegę, mirę. Karas visai sunaikino miestą. Tik kai kur netvirtai stovi pavienės sienos su langų angomis. Pasižiūriu aukštyn – debesys, dūmai ir tūkstančiai lašų. Viskas juoda, viskas skendi tamsoje ir mirty. Ir prieš akis vis išdygsta besišypsantys žmonės rūpestingai prižiūrimai paltais, nešini aptrintai lagaminais, ir tie ryškiai žali medžiai, ir norisi tikėti, kad nieko neatsitiko, kad gatvė gyva, kad miestas gyvas. Leidžiuosi upės link.

 

Iš pradžių tikėjau, kad patinku Liu, tačiau buvau toks kvailas, jog nemačiau jos pykčio. Aš joje regėjau tą iliuzionistą, nes visas šis miestas buvo tik fonas skaidriam jos grožiui. Tačiau aš jai buvau tik trukdis gyventi, techninė kliūtis normaliai jos pasirodymų eigai. Atvykau į svečius ir pasilikau jos gyvenime. Todėl ji mane atstūmė, o aš ilgai ir sunkiai išgyvenau. Liu greitai išvyko ir viskas, ką ji man paliko, buvo laiškas ir šis miestas. Laišką radau ant kėdės savo kambaryje tą rytą, kai ji išvyko. Tada nuėjau į sodą, sėdėjau atsirėmęs į sieną ir skaičiau tą vienintelį laišką, mėgaudamasis kiekvienu žodžiu, kiekviena raidele.

 

Dabar turiu jį kišenėje. Išsitraukiu voką ir ant jo iškart ištykšta keliolika lašų. Liu. Atsargiai prieinu arčiau upės, pasilenkiu ir, nuleidęs ranką kuo arčiau vandens, paleidžiu voką su laišku viduje.

 

                      Vairuotojas pasakė, kad iki miesto dar daugiau nei šimtas kilometrų.

 

                      – Sustokite.

 

                      Automobilis sustojo.

 

                      Viskas blogai, didžiulė sumaištis. Nors, gerai pagalvojus, kas atsitiko? Nieko. Karas, miestas sugriautas, namo, darbo nebeturiu, mylimosios taip pat. Kita vertus, jos nebeturiu jau seniai, tačiau tik dabar pradedu tai suvokti. O šiaip nieko tokio. Smulkmenos.

 

                      Išlipu iš automobilio. Kelias neišasfaltuotas ir tuščias. Per kylančias dulkes skverbiasi tingūs saulės spinduliai. Aplinkui tik rugių laukai, karo pėdsakų čia lyg ir nėra. Reikia pradėti naują gyvenimą. Kai viskas blogai, reikia įtikinti save, kad viskas gerai. Tiesiog įtikinti save, kad viską turi, o tai, ką praradai, nieko nereiškia. Kažkur skaičiau, o gal Liu pasakojo, kad mūsų gyvenimas – tai didžiulis miškas, jį nuolat varto, krato, laužo, degina, bet reikia mokėti atsilaikyti. Liu, miestas – tai tik pavieniai medžiai, ir negalima leisti, kad jiems nuvirtus ar kam nors juos nukirtus, apvirstų visas miškas. O mano miškas apvirto… Apverstas miškas.

 

                      Galvoje daugybė minčių, tačiau galva tuo pat metu tuščia. Tarytum joje skraidytų daugybė musių, bet neįstengčiau nė vienos sugauti. Viskas dūzgia, skamba, griaudi, kažkokie signalai, garsai, balsai, ir tuo pat metu visiška kurtuma. O štai dabar regiu traukinį, bėgius, girdžiu monotonišką dunksėjimą. Šis garsas atsiranda dėl tarpų, kurie paliekami tarp bėgių, kad vasarą, metalui plečiantis, bėgiai susijungtų. Kita vertus, juk ir vasarą tas dunksėjimas nedingsta. Dabar tas dunksėjimas vis garsėja ir garsėja, ir jaučiuosi, lyg gulėčiau ant bėgių, o traukinys vis artėja, artėja, artėja…

 

                      Saulė išsklaidė dulkes. Norėčiau, kad koks žmogus sustotų, išliptų iš automobilio, prieitų ir pasakytų, kad viskas gerai. Bent tiek. Tačiau kelias vis tuščias.

 

                      Įlipu atgal į automobilį.

 

– Važiuokite, – ir jis pajuda.

 

                      Mirė miestas, ir ką? – tariu sau. Nieko. O Liu mylėjo savo miestą. Ji turėjo prisigrūdusi visą stalčių savo eilėraščių, visi apie jį. Nesu didelis poezijos mėgėjas, bet labiausiai man patiko šios eilutės:  

 

Manyje skamba mano senas miestas,

Manyje liūdi tos kreivos gatvelės,

Kaip seniai nekalbėjau su debesim tavo,

Kaip seniai nebuvau į tvoras atsirėmus.
 

 

                      Ji labai gražiai rašė. Siūliau jai nusiųsti nors vieną eilėraštį į kokį literatūrinį laikraštį, bet ji vis tvirtino, kad rašo niekus, ir prašė atstoti.

 

                      O tam laiške ji buvo parašiusi man eilėraštį. Bet aš jo nė karto iki galo neperskaičiau, nes žinojau, kad ji nieko svarbaus jame nepasakys. Pagalvojau, kad kaip tik dabar norėčiau jį perskaityti. Ir patį laišką, vėl mėgautis kiekvienu labai gražiai, nors, be abejonės, paskubomis parašytu žodžiu. Dabar mane vežė tolyn nuo Liu, į kitą miestą, į namus, kuriuose gyvenau, kai buvau gal kokių penkerių. Jaučiau, kad man ten nepatiko ir nepatiks. Beveik dvidešimt metų gyvenau daugely įvairių miestų, o anas – dabar jau miręs – miestas buvo vienintelis tikras mano miestas. Tai aš jį padegiau ir sunaikinau.

 

                      Po velnių, kas nors pasakykit man, įtikinkit mane, kad viskas gerai!

 

                      – Kiek dar? – paklausiu.

 

                      – Dar apie septyniasdešimt, – atsako vairuotojas.

 

                      Aš atsigulu ant šono pasidėjęs po galva švarką ir užmerkiu akis. Ir galvoje vis sukasi: „Manyje skamba mano senas miestas, manyje liūdi tos kreivos gatvelės…”

Autorė: Ieva

 

Ar lauks kas manęs?..

 

Ar lauks kas manęs, kai šalna nusineš
menkutę žolyno gyvybę?
Kai rytmetį saldų į dangų žvaliai
pakils vyturiai pirmutiniai.
 

 
Ar lauks kas, kai vakaras plunksnas kedens
ir ruošis į tolimą skrydį?
Ar lauks, kai bitelės gelsvuos aviliuos
gurkšnos pievų medų auksinį.
 

 
Ar lauks kas manęs, kai žvaigždžių tyloje
dangun kils pavasario paukščiai?
Kai žemė paskęs obelų žieduose,
ar lauks kas manęs, kai užgesiu?..

 

 

  ***     ***    ***  ***  ***
 

 

„Nepamiršk tikėti“ – kas dieną sau sakau,
aš galiu mylėti ir jausti dar daugiau.
Bet suprasti gyvenimo prasmės
neužtenka man vienos nakties.
 

 
Tartum aidas skamba tolumoj
aukšto kalno gilioje dauboj.
Mano balsas iš vilties ir graužaties
šnabžda man, jog maža šios nakties.
 

 
Kad suprasčiau, dėl ko aš gyvenu
ir dėl ko į ranką plunksną vis imu.
Kam garsai, kuriuos manieji pirštai išdainuoja,
ką gyvenimas po kojom man alsuoja…
 

 
Ne, neverksiu. Aš tikėti sau liepiau,
nors gyvenimo prasmėj jau paskendau.
Aš tikėsiu meile ir galinga viltimi,
Dievo žodį nešiuosi širdyj.
 

 
Eisiu. Ir gyvensiu. Ir tikėsiu.
Su malda užmigsiu ir regėsiu,
Saulę brėkštant kalno aukštumoj,
Naują šviesą mintyje gilioj.
  
  
***     ***    ***  ***  ***
 
 
Svajonių siuvėjau ir jų pardavėjau,
Aš noriu svajonės, kokios neturėjau…
Pasiūki svajonę iš šilko brangiausio
Su deimantų sagėm ir juostom apaustą.
  

  
Kad auksu blizgėtų svajonės krašteliai,
Kad juostas išaustum sidabro siūleliais.
Kad plazdanti ji viršum mano galvos,
Neleistų dvejoti, bijoti kovos.
  

 

 
Svajonė jau mano jau mano delnuos,
Kiekvieną minutę aš ja svaiginuos.
Nors akys apakintos turtų ir grožio , -
Svajonė įsupo netarus nė žodžio.
 

 

  
Valtelė
 

 

 
Išplauksiu į jūrą maža valtele,
ir skausmą širdies aš paliksiu krante.
Užteks jau skaičiuot , kiek liūdnų valandų
prabėgo… Man reikia sūrių vandenų.
 

 

 
Nors bangos kaskart vis sudūžta krantuos,
aš saugau kiekvieną šukelę delnuos.
Valtelė vis plaukia ir plaukia tolyn,
krantų nematyti, širdis nerami.
  

 

 
Ilgiuosi švelnumo delnų ištiestų,
po saule statysiu tau pilį svajų.
Sugriausi dar kartą širdis neatleis,
į jūros platybes tave ji iškeis…
  

 

 
Ir supas valtelė ramiai ant bangų,
Tik jūrų ošimą, deja, aš myliu.

 

 

 

 

 

 

Autorius: Deividas Amzeris   

 

  

          Tuo tarpu Narūnas paskubomis išlėkė laukan, vis dar negalėdamas patikėti ką tik išgirsta nesąmone: kodėl nei iš šio nei iš to turėjo užsidegti būtent jo neseniai įsigytas automobilis? Nebent būtų įvykęs koks nelemtas atsitiktinumas. „Mūs pasauly visko būna“, su karčia šypsenėle išdainavo sau patyliukais.

 

 

          Sulig dainos žodžiais Narūnui stipriai suskaudo širdį: būtent toje vietoje, kur jis buvo palikęs savo mašiną, kilo ryškios liepsnos. Apimtas slogios nuojautos, Narūnas prasiveržė pro minią. Deja, jo nuogąstavimai pasitvirtino: ugnis niokojo jo naująjį „Lexus“!

 

 

          Atsitokėjęs Narūnas suvokė: gesintuvu tramdyti ugnį jau beprasmiška. Beregint jį apėmė siaubas: gi tuoj susprogs pilnutėlis kuro bakas, o smalsūs, pramogų ištroškę žmonės pernelyg arti apspitę gaisravietę! Narūnas jautė esąs atsakingas už galimas pasekmes, tad ėmė raginti minią trauktis kuo toliau nuo pavojaus židinio.

 

 

          – Bėkit iš čia, tuoj driokstels propano balionai! – šaukė jis piktokai, bet sykiu ir kiek pašiepdamas. – Norite susideginti gyvi? Verčiau pasirinktumėt kitą protesto prieš valdžios savivalę formą!

 

 

          Žinomo šoumeno perspėjimas žmones įtikino: kad ir nenorom, bet jie atsitraukė.

 

 

          Beregint susprogo „Lexus“ kuro bakas. Tačiau visus pavojus žmonėms atpirko vizualinis efektas, kuris buvo tiesiog nepakartojamas.

 

 

          O negesinamas gaisras plito nesustabdomai.

                                              —————–

          Smalsuolių apsuptyje Narūną už peties netikėtai sugriebė milžiniška ranka.

 

 

          – Tu esi tas „kaktusinis“ prodiuseris? – rusiškai paklausė aukštaūgis.

 

 

          – Aha! – rusų kalba atsakė Narūnas. – Ko jums reikėjo?

 

 

          – Kažkas atsitiko tavo žmonai, – atsakė šis nutaisęs sunerimusią miną.

 

 

          – Kas atsitiko Dainorai? – persigando Narūnas.

 

 

          – Sanitarai nunešė ją va ten, kur stovi „greitosios“ automobilis! – atsakė šis, rodydamas pirštu.

 

 

          Medicininės pagalbos automobilis iš tikrųjų buvo sustojęs atokiau nuo gaisravietės, tad Narūnas, sukrėstas baisios žinios, pasileido link jo tekinas. Uždusęs įlipo jis į „greitąją“, o tuo tarpu nepažįstamasis, atskubėjęs jam iš paskos, užtrenkė iš vidaus duris.

 

 

          Narūnas ir taip buvo gerokai sunerimęs. Todėl dabar, ant gulto išvydus paklode uždengtą kūną, o galvugalyje kyšantį kuokštą tamsių, lygiai kaip Dainoros, plaukų, Narūną apėmė begalinis silpnumas, kūną išpylė šaltas prakaitas. Sugniuždytas, virpančia iš nevilties širdimi, Narūnas visgi ryžosi atidengti…

 

 

          Tačiau Dainoros čia nė nebūta! Užplūdus beprotiškam palengvėjimui, Narūnas net susverdėjo. Jį apėmė įniršis: taigi šitas bukaprotis paprasčiausiai pajuokavo – ant gulto, skirto elementariai medicininei pagalbai, buvo suversti patalynės ryšuliai, įtikinamai imituojant moters figūros proporcijas. Negana to, įspūdžio tikroviškumui išgauti buvo panaudotas plaukų šinjonas.

 

 

          Vis dar nepajėgdamas atsigauti, Narūnas gaudė kvapą.

 

 

          – Ką visa tai reiškia? – suirzęs paklausė jis.

 

 

          Nutaisęs ironišką šypseną, nepažįstamasis atšovė:

 

 

          – Su „Balandžio Pirmąja“, brangus drauge! Kaip matai, aš nepamiršau tavęs pasveikint!

 

 

          Tai taręs rusakalbis netikėtai pastvėrė Narūną tvirtomis lyg meškino letenomis ir jam prie burnos prispaudė aitriu skysčiu suvilgytą skepetą. Staigaus užpuolimo nesitikėjęs, Narūnas kelissyk kvėptelėjo ir, nuo stiprios narkozės prarasdamas sąmonę, susmuko ant vyriškio rankų.

 

 

          Paguldęs Narūną ant gulto, šviesiaplaukis pritvirtino jo kūną diržais, o jo rankas, kad būtų patikimiau, prirakino prie pertvaros. Tada pagrobėjas apsivilko baltą mediko chalatą, sėdo už vairo ir, įjungęs mėlyną švyturėlį, nuvažiavo.

 

 

          …Netrukus greitosios pagalbos automobilis jau skriejo Nemenčinės plentu.

Autorius: Gėcė

 

  

Klajonės naktyje

   

Iš begalybės skrieja blyksniai seniai užgesusių žvaigždžių,

O aš bastausi Vilniaus gatvėm, apnyktas tvinksinčių minčių.

Ant Tauro kalno atsikvėpęs, į miestą mingantį žvelgiu -

Prisiminimai vėl sugrįžta, pažadinti karštų jausmų.

 

 

Regiu, kaip žavios akys ieško manųjų lubino akių,

Kaip jautrią širdį jos aplieja smaragdų spindinčiu srautu,

Kaip ilgesingas žvilgsnis prašo pabūt truputį dar kartu,

Kaip švelnios lūpos tyliai kužda, “mielasis, aš tave myliu”.

 

 

Matau, kaip rankom susikibę, žingsniuojam šilo takeliu,

Kaip vienas kitą apkabinę, apsvaigstam nuo gėlių kvapų,

Kaip bučiniai nusagsto veidus, įaudrintus aistros liepsnų,

Kaip geismo gaisrą užgesinę, pavirstame vienu kūnu.

 

 

Vaizdus brangius išblaško vėjas, atlėkęs nuo Neries krantų,

O meilės godas gaubia rūkas, atslinkęs debesiu tamsiu.

Virš Aušros vartų saulė kyla ir aš namo sugrįšt skubu,

Kur į sapnų nugrimzdęs šalį, tave bučiuoti vėl galiu.                                               

  

 

Tavo akys

 

 

Akys žalios, akys žavios – du svajonių žiburiai –

Mintis mano suviliojo savo spindinčiais blyksniais.

Akys brangios, akys skaisčios – amžinybės švyturiai –

Lemtį mano nuskraidino paslapčių klaidžiais keliais.

 

 

Akys gilios, akys tamsios - du smaragdo ežerai –

Į gelmes savas įtraukė mane visą jau seniai.

Akys mielos, akys meilios – meilės burtų židiniai –

Širdį mano apžavėjo žvilgsnių pliūpsniais nuostabiais.

 

 

Akys vaiskios, akys saldžios – Rojaus sodų šuliniai –

Aistros troškulį malšina savo versmėmis kantriai. 

Akys skvarbios, akys liūdnos – graudūs ilgesio garsai –

Man krūtinėje skardena skvarbūs jo dainos aidai.

 

 

Akys romios, akys švelnios – laimės kerinčios sargai –

Kartais leidžia man lankytis savo valdose slaptai. 

Akys puikios, akys giedros – du Palaimos angelai –

Sielą mano apkabino dviem Vilties plačiais sparnais.

 

 

Metai

 

 

Metai skrodžia likimus kaip strėlės,

Amžinybės iššautos lanku,

Ir ištirpsta erdvėj tartum vėlės,

Praeities pasirašę vardu.

 

 

Metai neša likimus lyg burės

Tarp gyvenimo jūros krantų,

Kiekvienam ten susmaigstytos gairės

Su Apvaizdos griežtu tikslumu.

 

 

Metai puošia likimus kaip gėlės,

Apšlakstytos jausmų gaivumu,

Ir jų žiedlapių kvepiančios kekės

Prisipildo aistros saldumu.

 

 

Šiandien degs Naujametinės žvakės

Ne tik tai ant eglučių šakų.

Mūsų sielos, ištroškusios meilės,

Suliepsnos vėl visu skaistumu.

 

                                                   

Nuotrauka ant sienos

 

 

Kiekvieną rytą tavo žvilgsnis mielas

Pasveikina mane praeitimi.

Ir atminty iškyla laimės dienos,

Kai džiaugėmės aistros paslaptimi.

 

 

Vėl melodingai skamba tavo balsas

Lyg angelo linkėjimas nakty,

O aš, tarsi laimingas meilės bardas,

Žodžius brangius susislepiu širdy.

 

 

Ir tavo šypsena kaip rožės žiedas

Svaigina mano sielą mintimi,

Kad sužydėti jai padėjo laimės dienos,

Kai maudėmės po meilės lietumi.

 

 

Nuo mano lūpų skrenda tavo vardas,

Kurį bučiuoju meilės viltimi.

Ir jį, tarsi svajingas mūzos tarnas,

Širdies eilių palydžiu ugnimi.

 

 

Žvelgiu į tavo nuotrauką ant sienos,

Jausmų audros paskendęs sukūry,

O prieš akis vėl plaukia laimės dienos,

Kurias meldžiu sugrįžti ateity.

 

 

Pasišnekėkime, likime

 

 

- Ak, tu, nenuorama likime,

Nelėk taip greitai, neskubėk,

Sustok, truputį atsikvėpk

Ir su manim pasišnekėk.

 

 

- Ak, nenustygstantis likime,

Kokiais keliais tu mus vedi,

Kokius išbandymus žadi,

Ką dar iškrėsti ketini?

 

 

- Ak, viską galintis likime,

Lai tavo sesė Fortūna

Išlieka man ištikima –

Tik tu gebi įkalbint ją.

 

 

- Ak, mįslių kupinas likime,

Pasidalinki patirtim,

Žilos senovės išmintim

Ir meilės Žemėj paslaptim.

  

  

- Ak, nuolat gundantis likime,

Tie meilės burtai ir kerai,

Kuriuos kaip dovaną siuntei, -

Balzamas sielai ar nuodai?

 

 

- Ak, širdį draskantis likime,

Dažniau įpilki apžavų,

Nuodų, balzamo – nesvarbu,

Be jų gyvent jau negaliu.

 

 

- Ak, nenumaldomas likime,

Kodėl manęs tu neklausai,

Kodėl man nieko nesakai,

Gal šitaip liepė tau dievai?

 

 

Bet užsispyrėlis likimas

Be žodžių savo kelią mina,

Sustingsta fotoalbume

Ir dingsta ateities rūke.

Autorius: Kęstutis Bulka

 

 

Aš

    

 

Matau aš brangią Lietuvą,

Matau save, tave ir daug draugų,

Matau aš ateitį ir skaudžią praeitį

Ir pasimokyti iš jos žadu.

 

 

Sukaustytas išpažinties, prisiminimų,

Tikėjimo ir nevilties,

Sukaustytas aš jausmo judesių

Einu tuo pat keliu…

 

 

Aš vieną dieną noriu pasikeisti,

O kitą dieną – likt toks pat,

Aš vieną dieną noriu su savim pakeist pasaulį,

O kitą dieną – užsisklęst savy.

 

 

Atrodo stoviu aš vienintelis  jausme,

Jaučiu tik tai ko kitas nesupras.

Atrodo stoviu čia - tik savimi,

O visa kita tik kažkur, toliau, aplinkui.

 

 

Dovana

 

 

Padovanok man ašarą:

Mažytę, šiltą, stebuklingą.

Padėk  į delną

O ašarą! Į širdį.

 

 

Aš ten pasaugosiu

Ir tavo viltį

Tik tu padėk,

Padėk pravirkti.

 

 

Aš noriu ašaros,

Aš noriu lašo,

Augimo ne gaivaus,

Ne tolimo, ne svetimo.

 

 

Ašara

 

 

Užaugo ašara – kažkur toli,

Kažkur toli, labai graudi.

Suspaudė akį ir iškrito

Palikus manyje ramesnę širdį.

 

 

Ta ašara ne man, ne mano,

Ta ašara kažko iš tolimų kraštų,

Iš tų kraštų - kur saulės kyla

Į dangų nešdamos gyvus lašus.

 

 

Ji užkrėtė mane verksmu:

Verksmu nepaprastu, bet paprastai graudžiu.

Šiandiena - aš verkiu!

Be ašarų, iš tolimų kraštų.

 

 

Knyga

 

 

Knyga,

Ji atversta,

Ir kurianti vertybę.

 

 

Žodžius,

Eiles,

Sudės, atrinks

Ir gims Ji -

Ji pilna gyvybės.

 

 

Žmogus

Atras

Pažystamą: save

Ir ims gyvybes.

 

 

Sukurs, tikiu

Kitas eiles,

Istorija

Į rytdieną.

Autorė: Aneta Grabauskaitė-Mikšienė

 

***

  

Dar nepražydusios gėlės,

Dar neišaušus diena,

Dar nepabudusios lėlės

Ir mažo svirplio daina…

Laukiančios bučinio lūpos

Ir sunkūs tavo delnai,

Medžių beprotiškas ūgis

Ir nesudygę daigai…

Aplinkui dainuoja ir suokia

Paukščių besparnių pulkai,

Katinas snaudžia medžioklis

Taip gera nebuvo seniai…

 

 

***

 

 

Turbūt manęs laukia kelionė,

Anapus, o gal ir toliau,

Užplūdo minčių milijonai,

Net kvapą užgniaužė nuo jų,

Per kopas link tekančios saulės

Basa – jau seniai aš skrendu,

Koks mažas po kojom pasaulis,

Kokia aš galinga virš jo!

 

Ir strimgalviais lekiantis laikas

Nusineša mano žaizdas…

Šiandien pasijusiu kaip vaikas,

Jei laivas vėl plauks į marias…

 

  

 

***

 

 

Šią naktį jie sustabdė eismą…

Kažko ieškojo – gal tavęs?..

Paniurę vyrai laukė teismo,

Tu laukei grįžtančios manęs…

Per naktį šitiek įtarimų

Ir tiek bemiegių valandų…

Norėtum gauti patarimą,

Pabėgt nuo rūpesčių, minčių,

Bet neturi prie ko priglusti,

Kam švelnų žodį pasakyt…

Tai blogas sapnas…

Kaip pabusti?

Kaip savo sielą apvalyt?

 

 

***

  

Stovi močia tarpdury,

Plaikstos jos plaukai žili,

Liečia ji plika ranka

 

Tavo veidą sapnuose…

Kur sūnus? – mintis viena…

Ją kankina nežinia…

Skausmas draskosi širdy…

Arbata tik nekantri

Burbuliuoja virduly

Ir akla tamsa tavy…

 

Plaikstos kaip plaukai ilgi

 

Žodžiai motinos nakty:

– Kur sūnus? Ar tu girdi?

Ne kare, ne kambary…

 

Gal paklydo jis nakty?

 

– Kur sūnus?

Tamsioj nakty…

 

Skamba žodžiai vieniši…

 

 

***

  

Mane žudo pavasario vėjas…

Mane žudo žiemos nykuma…

Mane žudo pražilęs teisėjas…

Mane žudo liga – neliga…

Man nereikia nei vaistų, nei slaugės…

Aš nelaukiu ramybės, tylos…

Patikėk neieškosiu sau naujo

Ir tikrai nelauksiu grąžos…

 

 

***

 

Kiekvieną naktį verksiu, klyksiu

Ir nemiga kasnakt kankins…

Pirmiems gaidžiams pragydus pelės ima cypti,

O aš basa lekiu tau atrakint duris…

Kaip kvaila ir beprasmiška…

Prašau – nepyki…

Nereikia – įtūžį išmoki suvaldyt…

Tik kas sutramdys sielą – geidžiančią skraidyti?

Ir kas troškimą jos ištrūkti numalšins?…

 

 

Autorė: Vineta Mikalauskienė

 

 

…Vieną naktį neištvėriau. Užsimetusi atlasinį chalatėlį ant naujų, trumpučių naktinukų, plaikstydama skvernais nulėkiau koridoriumi į vaiko kambarį. Pravėrusi duris išvydau Liną, besistengiančią nuraminti kūdikį. Kai paliečiau jos petį, ji krūptelėjo.   

 

- Dieve mano, - aiktelėjau aš, - tu visai į žmogų nepanaši. Tau reikia pamiegoti, - šnekėjau bandydama perrėkti Rido verksmą. – Paaiškink man viską, ką reikia daryti, kada maitinti ir t.t. Šiąnakt, aš prižiūrėsiu mažylį, nes tau būtina išsimiegoti…

 

 Lina greitai man viską paaiškino ir parodė, kai ką net užsirašiau. Galų gale, dėkojančią merginą, šiaip ne taip išstūmiau pro duris, sakydama, kad ji dėl nieko nesijaudintų ir užsikimšusi ausis pabandytų išsimiegoti.

 

  Tai gi, uždariau duris ir sunkiai atsidususi priėjau prie lovytės. Iš pradžių nieko nekalbėjau, leidau mažyliui priprasti prie svetimo žmogaus veido. Palengva klyksmas nurimo, dabar mažylis tik kūkčiojo. Palengva pradėjau niūniuoti ir lengvai per antklodę jį glostyti švelniais raminančiais judesiais.

 

  - Na, vaikine, draugausim? – iš lovytės pasigirdo atsakymas. – Kukt.

 

  - Matau, kad susišnekam… - pritariamas kukt. – dabar tau reikia pavalgyti, geroji Lina jau pašildė tavo maistelį, todėl nieko nelaukdami ir pradėsim…

 

  - Dabar jei tu neprieštarauji, aš paimsiu tave ant rankų… - kalbėjau, viską aiškindama, tarsi kūdikis mane suprastų. Mano laimei kūkčiojimas rimo.

 

Paėmusi mažylį ant rankų, vaikščiojau šiltomis kambario grindimis, kojų pirštais kedendama storą kilimo plauką. Palengva sūpavau mažylį, kuris galų gale nurimo ir dabar ramiai žvelgė man į veidą. Staiga atsilapojo durys ir į kambarį įskriejo tik juodom atlasinėm pižamos kelnėm mūvintis mažylio globėjas. Parodžiau galva, kad vyras uždarytų duris ir elgtųsi tyliau. Tai padaręs, jis greitai priėjo ir pažvelgė į ramiai ant mano rankų įsitaisiusį berniuką. Vyras stovėjo taip arti, kad pamačiau ant jo kaktos žvilgant kelis prakaito lašelius, o tarp antakių buvo susimetusi rūpesčio raukšlelė.

 

 - Jau pamaniau, kad Lina jį uždusino ar užsmaugė, kai viskas nutilo… - pasigirdo krūtininis Demono balsas.

 

  - Išsigandote?! – paklausiau tyliai ir pakėlusi ranką, pirštu pervedžiau per raukšlelę, kuri tuoj pat išnyko, tada nuvaliau prakaito lašelius. Toks mano poelgis nustebino ne tik Demoną, bet ir mane…

 

  Staiga aiktelėjau ir greitai atitraukiau nuo savęs kūdikį. Bosas pademonstravo neįtikėtiną reakciją, apglėbė mane su kūdikiu ir prilaikė.

 

  - Kas…kas atsitiko?! – trūkčiojančiu balsu paklausė vyras.

 

  - Nieko tokio…tik… - nuo jo artumo man svaigo galva ir trūko oro, todėl išsilaisvinusi iš jo glėbio atsitraukiau. Matydama klausiamą vyro žvilgsnį, paaiškinau: - Ridui jau laikas valgyti, todėl jis instinktyviai įtraukė mano spenelį, tikėdamasis rasti maisto…

 

  - Ach, štai kaip… - nutęsė Demonas ir jo žvilgsnis nukrypo į mano krūtis.

 

    Airidas įsispitrino į Karolinos krūtį, kuri buvo arčiau berniuko burnytės…Pro sudrėkusią medžiagą persišvietė rausvas atsikišęs spenelis. Jis pajuto, kaip karštis užliejo jo kūną nuo galvos iki kojų ir sustandėjęs penis, ne pačiu geriausiu momentu, priminė jam, kad priešais jį geidžiama moteris, o ne vaiko auklė. Negalėdamas atsispirti pagundai, jis pakėlė ranką ir pirštu apvedė aplink spenelį, kuris dar labiau išbrinko, nuo jo neatsiliko ir antrasis… Negalėdama patikėti, tuo kas dabar vyksta, negarsiai kvėptelėjau ir pakėliau akis. Demonas žvelgė į mane giliomis, aistros aptemdytomis akimis, kuriose švietė tokia aistros ugnis, kuri prasiskverbė į mano mergautinį kūną ir pažėrė ten tūkstančius žarijų, kurios sukėlė nenusakomus pojūčius…

 

 Airidas matė, kaip Karolinos akis nušvietė nuostaba, kurią pakeitė geismo migla…Jis girdėjo jos trūksmingą, karštą kvėpavimą ir pajuto, kaip beprotiškai jam norisi įkvėpti jo, apglėbti ją rankomis ir išragauti jos lūpų saldybę…Jis norėjo…

 

  Netikėtai aptemimo kvaitulį nutraukė mažylis. Jis pasipiktinančiai surikęs rankyte sugniaužė mano naktinius, o burnyte pradėjo ieškoti spenelio. Airidas matė, kaip Karolinos akis nušvietė nuostaba, kurią pakeitė geismo migla…Jis girdėjo jos trūksmingą, karštą kvėpavimą ir pajuto, kaip beprotiškai jam norisi įkvėpti jo, apglėbti ją rankomis ir išragauti jos lūpų saldybę…Jis norėjo… Netikėtai aptemimo kvaitulį nutraukė mažylis. Jis pasipiktinančiai surikęs rankyte sugniaužė mano naktinius, o burnyte pradėjo ieškoti spenelio. - Na ne, drauguži, - tariau aš sumišusi ir greitai atitraukusi vaikutį nuo savo krūties, nubėgau prie mikrobangų krosnelės, kurioje stovėjo buteliukas su maisteliu. – čia tu valgomo nieko nerasi. – kalbėjau žiūrėdama į Rido akutes, tačiau man pasirodė, kad šiuos žodžius prisitaikė sau vaiko globėjas, nes tuoj išgirdau, jį sakant:

 

 - Vėliau ar anksčiau, mes sužinosime ar tai tiesa, ar ne, vaikine?! – numurkė jis. - Jūs jau galite, eiti miegoti… - maloniai bandžiau pavaryti vyrą lauk, tačiau šis tik ironiškai kilstelėjo antakį ir priėjęs prie lovytės apsimetė, kad susidomėjo ten gulinčiu žaisliuku. Tačiau aš nepasidaviau. - Įsitikinote, kad jūsų įsūnis sveikas ir gyvas, todėl jums nėra ką čia veikti, nebent tik eiti į savo kambarį ir bent jau šiąnakt gerai išsimiegoti… - Taip ir knieti manimi atsikratyti, ar ne? – nusijuokė vyras, kadangi tai buvo tiesa, aš nežinojau, kaip išsisukti nuo akivaizdaus atsakymo, todėl užsisukusi pradėjau viena ranka knebinėtis prie buteliuko. - Leisk, padėsiu… - Palaikykite kūdikį…

 

- Ne, ne… - net atšoko vyras atgal nuo tokio mano pasiūlymo, - aš geriau… - ir jis griebė buteliuką, - kaip čia reikia? – paklausė.

 

Greitai paaiškinau, nes Rido kantrybė jau išseko ir jis ėmė garsiai piktintis dėl tokio kankinimo. Galų gale, buteliukas su pienu atsidūrė vaiko burnytėje ir jis patenkintas sučepsėjo lupytėmis.

 

Abu nusijuokėme. Demonas prilaikydamas mane ranka, nuvedė prie supamo krėslo ir  apgaubęs šiltu pledu, atsargiai pasodino, o pats įsitaisė į priešais stovintį masyvų fotelį.

 

Palengva sūpavausi krėsle, žiūrėdama į godžiai valgantį mažylį ir galvojau apie vyriškį, kuris sukėlė tokią jausmų audrą mano kūne ir sieloje… 

 

  

Autorius: Virgis Pračkaila

 

Aštuntame aukšte ant palangės ramiai sau tupėjo šūdas. Pavadinkime jį Volfgangu Amadėjumi garsaus kompozitoriaus, kurio Jūs vis tiek nežinote, garbei. Kaip jau buvo minėta, jis tupėjo ant palangės – paprastos, skardinės – tūlas disleksikas sugebėtų ją sukonstruoti. Volfis (kaip jį švelniai vadino palangės savininkai) buvo mažas išore, tačiau didis vidumi – netgi rašė savo memuarus, kuriuos išdidžiai pavadino “Mužikas lenkų (palangė buvo Vilniuje. Čia ir toliau pastabos autoriaus) ir Lietuvos”. Tiesa, šiuos memuarus jis platino tik draugų, kurių neturėjo, tarpe, todėl buvo bekrentąs į finansinę bedugnę, kuri buvo 47 aukštais žemiau. Taip pat šitas mūsų šūdas beprotiškai mėgo kurti senovės graikų tragedijas ir netgi pagaudavo kartais save beatnašaujantį aukas Sofokliui. Žinoma, šios jo tragedijos neturėjo nieko bendro nei su senove, nei su Graikija, o ir  kūrinių pavadinimai skambėjo kažkaip jau labai girdėtai (“Naktigonė” ir “Medvaržčiais prisuktas Promenadas”), bet tai buvo vienas iš nedaugelio būdų, kuriais mūsų Volfis galėdavo išsivaduoti iš dvokiančios kasdienybės. Tačiau ne vienintelis: laisvalaikiu (kuris trukdavo visą jo laiką) šūdas stebėdavo priešais esančio namo gyventojus, kartais užmesdamas keletą kandžių ir sarkastiškų replikėlių, nusitraukdavo sau rankas ar kojas, bei mėtydavo jas į praeivius (ir praeives). Vienu žodžiu, gyveno neiplnavertišką smirdintį gyvenimą.

 

 

Taip ir būtų sau toliau ilgai ir nelaimingai gyvenęs, bet atėjo karas. Prasidėjus visuotinei mobilizacijai, į kariuomenę buvo pašauktas ir mūsų Volfgangas. Nors ir buvo pilnapadis, medikų komisijos išvada skambėjo kaip nuosprendis;”Tinkamas karo tarnybai”. Mūsų herojus suprato, kad kariuomenėj jis bus šūdo vietoj, o kadangi jo literatūrinį išsilavinimą (po mokyklos baigimo trumpai studijavo neoklasikinę filologiją) buvo galima įvertinti 7,5 balais iš 9,4, šioje situacijoje tuoj pat buvo išvesta paralelė su Jaroslavo Hašeko aprašytu kareiviu Šveiku, kuris, nors ir būdamas medikų pripažintas idiotas, vis tiek tiko karinei tarnybai. Karas nebuvo paprastas – tai buvo tikras “The Clash of Civilizations”, kaip pasakytų Samuelis Huntingtonas. Fabijoniškės kovojo su Pašilaičiais. Fabijoniškėms, kurių gretose kovojo ir Volfgangas, vadovavo Jo Ekselencija R. Lickas. Pašilaičių gretose buvo nepalyginamai garsesni vardai – vien ko verti neformalūs 17 troleibuso vadai Romka, Špomka ir Banginis.

 

 

Ir mūšis atėjo aršus ir kraupus. Abi kariuomenės išsirikiavo neutralioje aikštėje – ant Šeškinės kalvų. Narsieji fabijoniškiečiai, perpratę daugelį svetimų kultūrų, sušoko haką ir čardašą, o Pašilaičių kovotojai pasirodė ne tokie dideli meno ir kultūros gerbėjai ir bešokančius priešus sušaudė arba uždaužė buožėmis, taip sakant, užbuožino. Iš visos Fabijoniškių kariaunos gyvas liko tik Volfgangas (koks netikėtas siužeto vingis!). Netgi pats R. Lickas žuvo – užmynė ant kamščio, kuriuo, kaip vėliau pasirodė, buvo užkimšta mina.

 

 

Grįžo šūdas iš karo. Nors ir pralaimėjęs, tačiau širdyje jis išliko didis. Tiesa, sunkiai sužeistas – kažkuriuo mūšio metu į jį imynė kažkuris iš priešininkų. “Ot šūdas, - pagalvojo šūdas tuo momentu – visiškas šūdas.”

 

 

Kad būtų surengtas iškilmingas sutikimas trūko visai nedaug. Tik draugų, kurie tai padarytų. Bet vis tiek šūdas jautėsi gana gerai. Jis grįžo namo, ant savo palangės. Ir būtų ilgai dar ten sėdėjęs, tačiau užėjo lietus ir nuplovė mūsų herojų. Taip baigėsi Volfgango Amadėjaus literatūrinė ir kovinė egzistencija. 

 

Autorius: Virginijus Sungaila

 

 

Laiškanešys per savo

Išeigines dienas leidžia

Uždirbtus pinigus prie

Tvirto virtuvės stalo

Ant lango

Užlipęs vėjo šešėlis

Rausiasi po svetimas mintis

Alėjos gyvena

Savo tyla

   

  

Blaškosi

Amžinybė

Lietaus košmaruose

Trokštanti nusižengti

Rytui

Atverti paslaptį

Mūsų

Išsekusiems žvilgsniams

Elgetauti ties horizonto

Juosta ir išvargus

Užmigti

Sudrumstoj tiesoj

  

  

Eteryje

Gyvena poezija ir netektys

Laikas užkimšo parą

Ėmė blukti nukritusi žvaigždė

   

   

Vieversiai tupia

Ant dangaus antakių

Išbaidydami niūrias

Dienas

O

Tuštuma

Atlanko mus

Saleziečius ir atleidžia tamsą

  

   

Malonėje

Ilsisi

Lengvabūdiški miestai

Drėgni delnai gręžia naktį

Amžinybė pusiau nusirengus

 

  

Laukinės kalbos šešėlyje

Originalus mėnulio žibintas

Laiko naktį

Ir

Tingiai lydo

Atvirumą

 

  

Meluojanti tuštuma

Atsimuša į šakų

Ramybę

Garsas yra tik stygos mušimas

Atgimstančiai nakčiai

Rašau savo drėgnu šešėliu

Išstumdamas

Tamson paskutinius

Apnuodytus žodžius

  

 

Susėdę

Klajūnai

Išgeria

Raudono vyno ir

Mėnesienoje

Aptveria poezijos rūsį

Numazgoja nežiniai kojas

Tyliai užkalbina kurtizanes

Ėjusias prošal

 

 

Rusvi plaukai

Išsidraiko

Čigonės gėlėta skara

Atsiduoda klajonėm

Rokenrolas įsipila nuotaikas

Durys

Atsiveria į likimo šventvagišką ištarmę

Susigėsta mūsų buvimas

 

 

Balta diena

Elgetauja

Aidas sūpuojasi

Tankmėje

Rūką

Išgeria

Čiulbanti

Ėdžiose lakštingala

 

 

Diena

Operuojanti

Miesto triukšmą

Išsibarsto

Netiesoj o žemėje

Yra tik

Klaidos

Atleidžiančios gatvėms

Skubėjimą

 

 

Hipiai išspardytom sielom

Elgetauja gatvių menėse

Laikydami roko skambesį

Gėlėtas svajonių nuotrupas

Atiduodami nukryžiuotajam

 

 

Tavo

Atmintis

Užgrobusi

Talpas

Vienatvės

Yra švariai dusli

Dienos fleita

Aptaškanti mus

Savo garsais

 

 

Elegantiškas mėnulis

Dykinėja ties sapno linija

Iš žvaigždžių byra

Tyla

Akimirka pilnutėlė tavęs

 

 

Skausmas

Ištrina

Mūsų būties tašką

O už jo

Nusileidžia

Apsvaigusi

Saulė

Autorius: Paulius Akelaitis

 

15 sekundžių patirti krečiančią baimę, bet ne mirties apaštalams, o gyvenimo saulei.

 

24 mintuės neišviangiamai pasaulio pabaigai ir Apokalipsės žirgų kanopų dūžiams į mirštančią motiną žemę.

 

36 sekundės pripažinti sau, kad mūsų egoizmas yra Cheopso piramidės dydžio, o mūsų altruizmas telpa į faraono kapą.

 

4 minutės penkiais sustirusiais pirštais pakelti širdgėla perpildytą gyvenimo taurę ir išgerti už neatitolinamą jo pabaigą.

 

1 naktis netekti tave saugojusio baltasparnio angelo ir suprasti kodėl kartais taip graudžiai verkia dangaus karalystė.

 

8 vlandos justi tavo rankas deginantį ir kojas stingdantį nuovargį, tokį pat, kokį jautė Feidipidas po 42195 metrų bėgimo.

 

3 akimirkos patirti visagalią nirvaną lengvais ir staigiais kirčiais sutraukančią plienines grandines kažkada kausčiusias tavo džiaugsmą.

 

2 sekundės suprasti, kad narsieji patriotai bet kuriame karo lauke krinta patys pirmieji ir kuo bailsenis esi, tuo ilgiau gyveni.

 

1 neramus rytas užsiauginti angelo sparnus ant savo demoniškos nugaros, bet ne tam, kad norėtum skristi, o tam, kad bijai nukristi.

 

27 minutės išdidžiai atsistoti ant pirmos vietos pjedestalo ir suprasti, kad pačiu geriausiu tampama tik vieną vienintelį kartą.

 

1 sekundė per klaidą nužudyti ką tik gimusį kūdikį ir suprasti kas yra ta didžioji gyvenimo klaida, kurios jokia kaina nepakartotume antrą kartą.

 

10 metų kariauti nematant prasmės ir žinoti, kad karo pabaigoje tavo kraujo ir kūno mišinys bus vienas iš milijono ir jau nebesvarbu laimėjusiųjų ar pralaimėjusiųjų pusėje.

 

7 minutės ištarti paskutinius žodžius, kai akys jau tapo baltesnės už sniegą, lūpas jau bučiuoja mirties angelai, o siela jau ieško raktų nuo rojaus arba pragaro vartų.

 

27 metai perrinkti kažkieno sukurtą pasaulį dulkelė po dulkelės ir suprasti, kad kurti yra daug sunkiau negu beatodairiškai viską šluoti nuo žemės paviršiaus.

 

5 metai įsisamoninti, kad nebėra arba visagalio Dievo, arba niekada nenuspėjamo Velnio, nes vienas jų jau seniai šventė pergalę kruvinoje gladiatorių arenoje.

 

10 minučių laikyti kairėje rankoje šaltą ginklą ir jausti nenumaldomą norą kur nors iššauti paskutinią likusią kulką, kyla noras ką nors nušauti arba nusišauti pačiam.

 

7 savaitės pamilti žmogų, kuris niekada tavęs nemylės, mylėti jį visa širdimi ir matyti kaip vieną pavasario rytą jis tiesiog dingsta iš tavo jau beverčiu tapusio gyvenimo amžiams.

 

1 gyvenimas pasenti ir palietus gilią raukšlę savo veide suprasti, kad jaunystė tai ligos pradžia, senatvė yra ligos pabaiga, nes jeigu gyvenimas nebūtų liga, jo pabaigoje mes paprasčiausiai nemirtume.

 

3 naktys sapnuoti kaip lengvai iš dangiaus krinta mieguisti angelai ir dar miegantys demonai, kaip žemė pasidengia juodu gėriu ir baltu blogiu, kaip visos bepročių mintys tampa protingų žmonių idėjomis.

 

1 vakaras skandinti save neaprėpiamų vandenynų verpetuose ir išsiaiškinti kas geriau plaukia ar tavo kūnas, kurio likimas jau seniai aiškus, ar tavo beprotiškų idėjų sklidina pasąmonė, prie kurios rankas bijojo prikišti net pats laikas.

 

10 dienų bėgti, bėgti nuo visko, nuo nelaimingos meilės, kurios geriau net nebūtų buvę, nuo pilko pasaulio, kurio niekas gal geriau ir nebūtų sukūręs, bėgti nuo savęs paties, tokio beviltiškai tikinčio laiminga šio gyvenimo pabaiga.

 

1 beprotiška naktis sukurti įtaigų muzikos ar kito meno kūrinį, kad įsirašytum į pasaulio istoriją auksinėmis raidėmis ir būtum prisimenamas ne vien kaip beprotis turėjąs milijoną unikalių, bet taip niekada dienos šviesos ir neišvydusių idėjų.

 

14 valandų suprasti, kad pasaulyje stipriausias yra mąstantis žmogus, mūsų tvirtos rankos kažkada kūrė, o dabar griauna beribį pasaulį, mūsų protai kažkada buvo konservatyvūs, o dabar kiekvienas jų turi po beprotišką idėją kaip pakeisti kažkieno sukurtą žemę, mūsų kraujas kažkada liejąsis pamažu dabar laistosi upėmis ant visko, ką kažkada sukūrė žmogus.

 

1 trumpas vakaras prisiminti viską, ką esi pamiršęs, prisiminti kaip pirmą kartą pamatyta krentanti kometa išpildė tavo seniai pamirštą norą, prisiminti kaip palietus nepažįstamo žmogaus ranką tu supratai, kad gyvenimas yra kupinas kelių ir klystkelių ir pagaliau prisiminti kaip pirmą kartą širdžiai pakeitus plakimo ritmą tu supratai, kad meilė ir tragedija yra neatsiejami ateities vaizdai.

 

1 ilgas žvilgsnis žiūrėti į pasaulį visada atspindėjusį veidrodį ir jame matyti absoliučiai viską: didingai stovintį žemės kūrėją, beviltiškai ant kelių sukniubusį pasaulio naikintoją, meile sau spinduliuojantį nepasotinamą egoistą, visada pagalbos ranką pasiryžusį ištiesti grobuonį, nelaimingos meilės kankinamą busimąjį savižudį, net ir menkiausios tamsos bijantį apsimetėlį herojų, išorėje tobulą, o viduje visus, absoliučiai visus šlykščiausius bruožus, tauriausius jausmus, juodžiausią purvą ir šviesiausią protą talpinantį save.

 

 

 

Kiekvienas savyje talpiname nesuvaldomą beprotį, bebaimį herojų, kvailą įsimylėjėlį, nenuilstantį medžiotoją ir neklystantį pranašą. Nesuvaldomas beprotis nežino kas yra laikas, jis net nesuvokia, kad laikas yra didesnis beprotis ir nesvarbu kiek žmogus yra pasiryžęs įgyvendinti grandiozinių planų, tai priklauso ne nuo jo. Mumyse tūnantis bebaimis herojus kiekvieną dieną yra pasiryžęs nugalėti visas pasaulyje esančias gamtos stichijas ir visus aršiausius priešus, tačiau jis niekada nenugalės paties aršiausio-savęs. Mūsų gelmėse pasislėpęs kvailas įsimylėjėlis temyli vieną žmogų, niekada nemylėsiantį jo ir jis net nesupranta kiek aplinkinių karštai myli jį patį. Mumyse pasislėpęs nenuilstantis medžiotojas yra pasiryžęs sumedžioti visus ir kelti vieną trofėjų po kito, bet geriausio trofėjaus-laisvės, jis niekada neiškels aukštai virš savo pavargusios galvos. Kiekviename gyvenantis neklystantis pranašas mano žinąs visą ateitį, kad ir tūkstantį metų į priekį, tačiau niekas jo nenori klausyti, nes jo pranašaujama  pabaiga paprasčiausiai yra nesuprantamai arti…