Autorius: Dima Boris

 

 

 Klausimas, kas gi atsitiko prancūzams, yra žymiai beprasmiškesnis nei gali pasirodyti iš pirmų keturiasdešimties parų apmąstymų.

 

 

 

Dabar – meditacijoje pratūnojęs galybę bemiegių naktų, pakeitęs bent dešimt prancūzų okaziją aiškinančių mokyklų – pagaliau jaučiuosi ištrūkęs iš tų paikų svarstymų narvo ir į besikivirčijančių mąstytojų gaujas linkęs žvelgti vien su liūdna pašaipa.

 

 

 

 Sakau jums: klausti, kodėl prancūzai virto grybais, yra taip pat kvaila, kaip bandyti gniaužti šviesos juostą. Kaip besistengtumėte, spinduliai neišvengiamai prasprūs pro jūsų pirštus ir išliks nejudrūs savo rimtyje. Aišku, juos galima apglėbti, iki galo nesuspaudus pirštų kumštin, ir taip kvailinti regimybe, neva šviesos kelias paklūsta rankos mostui; bet išmintingam žiūrovui šita iliuzija atrodys dar bergždesnė, dar tragikomiškesnė nei ankstesnės pastangos.

 

 

 

 Tad apmaudu, jog mes iki šiol viliamės ištirti, kaip prancūzai virto grybais.

 

 

***

 

 

 Kita vertus, mane kartkartėmis apima kone išdidus džiugesys, kad esu tos istorinės, pasaulį aukštyn kojom apvertusios sumaišties amžininkas.

 

 

  

Galite įsivaizduoti: stebuklas blykstelėjo per akimirksnį! Toje vietoje, kur stypsojo žmogus, po sekundės dygo voveraitė, lepšis ar baravykas. Įvairiaspalvės kepurėlės nuklojo Paryžiaus gatves – grybai kyšojo suleidę šaknis tiesiai į asfaltą ir tašytus akmenis. Kazlėkai augo ant Eifelio bokšto apžvalginės aikštelės, trijų šimtų metrų aukštyje. Vėjas kedeno kerpes primenančius kiniškus grybus Eliziejaus laukuose. O staiga nutykęs Mulen Ružas priminė pievagrybių fermą.

 

 

 

 Transformaciją suvokusi žmonija išlenkė nuostabos ir panikos kokteilį. Kodėl prancūzai? Kodėl grybais? Sugaudė, sutvisko teleekranai, laikraščių antraštės ūgtelėjo dešimteriopai. Visos įžymybės buvo kaipmat nusviestos nuo pjedestalų, ketvirtosios valdžios dėmesys tapo grybų privilegija. Vyriausybės, trokšdamos užgniaužti sielose pasėtas audras, griebėsi karštligiškų, apgailėtinų priemonių: už prancūzų literatūros neišmanymą baudė kalėjimu, o pradinukų suolus užvertė mikologijos traktatais. Mokslininkai bei politikai, filosofai ir išradėjai išsižadėjo priprastų temų ir nuo to meto tegvildeno prancūzų sugrybėjimą.

 

 

 

***

 

 

 

 Kebliausia tai, kad transformacija palietė ne tik Paryžių ir ne tik Prancūziją – ji pasigriebė ir visus nelaimėlius, kurie, išvykę iš tėvynės, pagal kraujo teisę vis dėlto laikyti prancūzais. Todėl negali būti tikras, kad artimiausiam miške lyg niekur nieko pūpsanti ūmėdė kažkada neatsidūrė čia žmogaus pavidalu.

 

 

 

***

 

 

 

 Tenka pripažinti, jog laikui lekiant tiek visuotinis sambrūzdis, tiek apokalipsinės nuotaikos aprimo, o gal veikiau peraugo į tam tikrą nuspėjamą bei dėsningą rutiną.

 

 

 

 Nepaisant to, kad laboratorijose bei bibliotekose trūnijantys mokslininkai kasdien vis dar išgalvoja po tuziną virtimą aiškinančių paradigmų, liaudis, regis, tuo ne itin domisi, ir jos požiūris į grybus bei prancūzus vystosi nesunkiai juntamu – nepasakyčiau, kad pagirtinu – keliu.

 

 

 

 Man nepatinka, kad gyvoji teisė draudžia valgyti grybus – marinuotus, keptus, virtus ar net žalius – nes netyčiom galiu sukamžloti prancūzą. Nepatinka, kad viešumoje apie grybus ir prancūzus mane moko kalbėti vien graudžiu veidu, dešiniu smilium rituališkai trinant kairįjį skruostą, tarytum braukiant nematomas ašaras. Orkestros Apolonai, Marsijai, netgi blizgesyje supleškantys Ikarai jaučia pareigą man tarti bent žodelį kitą apie tai, kaip jie niekina grybus teberyjančius slapūnus, – šnekant jų veidai tįsta nuo tariamo originalumo ir vos telpa į lubinį teleekraną.

 

 

 

 Visa šitai mane ne tik erzina, bet ir trikdo. Tačiau būčiau kvailys, jei savo nuogąstavimus reikščiau garsiai: jau kitądien stypsočiau prie gėdos stulpo, ir budelis kaktoje išdegintų baravyko formos stigmą. Tenka kalbėti prošnabždžiu ir nuolatos iki raudonumo trinti kairįjį skruostą, idant nieks neįtartų mano tikrojo nusiteikimo.

 

 

 

***

 

 

 

 Iš tikrųjų padėtis nepavydėtina: mikologijos ontologinės ambicijos man kelia šypsnį, o grybai kaip praktika atrodo nemaloni ir pavojinga. Vis dėlto nūdieną vertinčiau dar palyginti teigiamai. Pranašauju, jog ateities karta – laiko atkirsta nuo transformacijos ir stokojanti bet kokios atminties apie ją, tačiau pasičiupusi savo tėvų vėliavas – iškils taip apsėsta grybų, kad grybiškumas taps jos kertiniu, pasiglemžiančiu bruožu. Tačiau neverta stebėtis, jei būtent ši karta galutinai pamirš žodį „prancūzas“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Aurimas Vėta

 

****

 

Aš gimiau ir ne iš karto ėjau

Aš mačiau bet ne iš karto supratau

Aš mąsčiau bet prabilau vėliau

Aš svajojau bet ne taip greitai pakilau

Aš kenčiau bet šypsotis neskubėjau

Kai gimiau ir ne iš karto ėjau

Ropojau ir išmokau

Kai mačiau ir ne iš karto supratau

Aš nėriau prieš paskęsdamas supratau

Aš mąsčiau bet prabilau vėliau

Kai sužinojau ko noriu

Aš svajojau bet ne taip greitai pakilau

Dugne skylę mušiau ir iškritau

Aš kenčiau ir šypsotis neskubėjau

Bet pamatęs tyla nusišypsojau ir

Ir supratau

Kokiu taku aš noriu eiti

Ir ką daryti kad būtų šviesiau

Būsiu Don Kichoto

Pėdos broliu

Seksiu tyliai iš paskos

Nebyliai ir nevaizdžiai

Ir suteiksiu jam stiprybės

Kovoti su vėjo malūnais

Padegsiu juos ir į dangų siūsiu

Nekovosiu prieš juos

Tiesiog aš

Deginsiu vėjo malūnus

 

****

 

amen

Būtu smagu suvalgyt kokią žemuogę

Žiemą prieš kristui ateinant

Įdomu koks būtų skonis

Su visam ir per amžius

Žiemą kai pakyla vėjas

Ir draikosi žemė dangus ir butai

Sapnuoju žemuogių pievą

Prieš kristui ateinant sužaliavusią

Paduok man peilį

  

****

 

Dažnai man sako

Tai

Kad aš vaikausi miražus

Ir tik kelyje aš

Supratau

Kad tai šventa tiesa

Ir tik tada besivydamas

Vieną iš tų miražų

Ir atradau kelia į namus

Tiesų ir saugų

Išbridęs iš lauko tamsaus

Apgaubto rūku

Kur kelio nesimato

Dažnai man kala į galvą

Tai

Kad aš vaikausi miražus

Ir tik sekdamas vieną iš tų miražų

Išėjau iš kelio

Tiesaus ir saugaus vedančio

Į Namus

Apšviestus žvaigždžių

Aš supratau

Tai

Kad aš vaikausi miražus

Bet kai paklystu

Namų melodija

Suranda kelią

Į mane

  

****

  

atmesti

Dėmės tavo galvoje ar girdi ir tu

Kiek daug pirštų lipšnių kerta į rageną

Šiukšles smegenyse kraujuoja kaip kristaus delnais

Laša į pažadėtąją

   

Jei nusprendei pasitraukti iš šito pasaulinio šudo lygos

Girdi demoną kuris negasdina o sako kad niekas nepasikeis

Ir liksi toks pat

Atmestina kaip insulino dozė savižudžiui diabetikui

Autorė: Danutė Besanova

 

Vaikinukas nutarė ištraukti trosą iš vandens ir prisiartino prie eketės, kurioje dar taip nesenai ketino nusiskandinti, krašto. Čia Domas iš nuostabos net išsižiojo – po ledu tvenkinyje nebuvo vandens. Jis kažkur ištekėjo. Gerai isižiūrėjus, matėsi žole ir maurais apauges dugnas. Kol apstulbes vaikinukas mėgino suprasti kas čia atsitiko, klausą pasiekė žingsnių garsai, tarsi kažkas šlepsėtu vandens paviršiumi ir braižytu metala. Jaunuolis atšoko tolėliau nuo eketės krašto ir pasiryžo laukti, kas dar nutiks. Nors buvo baugu, bet smalsumas ėmė viršų.

 

 

-          Štai čia avarija, matai, viena užsklandos pusė atsivėrus. Spyruoklė iš lizdo iššokus, - pasigirdo kažkieno vos suprantamai slebizavojami žodžiai.

 

-          Tai aišku, bet taisyti teks mums – niekur nedingsim. Ir taip pylos gausim nuo vyriausiojo, taip pat neaiškiai gargaliavo kitas balsas.

 

 

-          Klausyk, ko mes čia liežuvius laužom su ta nevykusia žemiečių kalba. Pasišnekam normaliai, - nepatenkintas suburbuliavo pirmasis.

 

 

-          Neniurnėk. Aplink pilna jo pakalikų. Praneš. Liepė taip kalbėti, tai ir kalbėk. Treniruokis, kol išmoksi gerai, be akcento šnekėti, kad žemiečiai net neįtartu.

 

 

-          Nusibodo man ši ekspedicija, labai norėčiau sugrįžti. Čia viskas taip nyku, taip ilgai užsitesė, - guodėsi pirmasis.

 

 

-          Liaukis. Ne tau vienam taip. Va, kai viskas baigsis, tada bus šventė. O dabar galvok, kaip greičiau avarijos pasekmes likviduoti. Girdėjau, kas vyriausiasis isiutes. Vandens pilna net jo miegamajame. Į degalų rezervuarus pritekėjo. Kiek darbo visiems bus!

 

 

-          Darbo… Darbo… Vergai sutvarkys, - nepatenkintas suniurzgė pirmasis.

 

 

-          Tas netikėlis, kaip tyčia, čia gyvena. Per arti, kad galėtume būti ramus. Ne šiaip sau visą naktį ugnį kureno. Matomai pagalbos signalus siuntė. Aš senai visus įspėjau, kad reikia greičiau jį iš čia išrukyti.

 

 

Išgirdes šiuos samprotavimus, Domas vos nepašoko, suprates, kad tas paminėtas netikėlis yra jis.

 

 

-          Juik žinai, kad negalima jo išrukyti, kol nežinome, kur slepia ryšio kodus. Butinai reikia juos surasti.

 

 

Vaikinukas dar labiau sukluso, įtempė ausis, net kvėpuoti liovėsi, kad nei žodžio iš pašnekesio nepraleistu.

 

 

-          Tai todėl kvailą paieškų zondą, per tą vamzdį, kaminu vadinamą, paleido? Idiotai! Supleškino lūšną, kartu su visais kodais, - paniekinamai suprunkštė antrasis pokalbio dalyvis.

 

 

-          Būtu nesupleškine, tik nenumatė, kad Fera mėgins užmegzti ryšį. Nuo signalo zondas užsidegė.

 

 

-          Argi Fera žino, kad vaikis čia?

 

 

-          Gal žino, gal ne. Gal numano, gal atsitiktinai pasiuntė. Na, gana šnekėt, einam įrankių, Be jų čia nieko nepaveiksim.

 

 

Pasigirdo tolstančių žingsnių šlepsėjimas.

 

 

Domas nedelsė. Akimirksniu sumojo, kad reikia kuo skubiau apžiūrėti minėtą užsklandą, o ramiai viską apmastyti galės vėliau. Negaišdamas jis lynu nusliuogė žemyn ant tvenkinio dugno, apžiūrėjo užsklandos mechanizmą, nutarė, kad bet kada galės atidaryti, kol tvenkinyje vėl nesusikaupė vanduo, ir paskubomis trosu vėl užsikabarojo ant ledo. Užsislėpė už meldų ir ėmė kantriai laukti, net nejausdamas, kaip per ploną, nešiltą striukę smelkiasi šaltis. Nugirstas pokalbis jį pribloškė. Fera, žemiečiai, ekspedicija, degalai, vergai, zondas, signalai, kodai …

Kažkas nesuprantamo, pavojingo čia vyksta, ir tai, tiesiogiai, jį liečia. Domui kūnas nuėjo pagaugais , mintys pynėsi, bet to ką pasisekė nugirsti, nepakako aiškiam situacijos vaizdui susidaryti. Todėl jis laukė grįžtančiu nežinomųjų, tikėdamasis dar ką nors reikšmingo sužinoti. Pagaliau šie vėl atsibrazdino slaptais tuneliais.

 

 

-          Žiūrėk, spyruoklė smagiai spriegė. Net skylę lede pramušė, - vogravo vienas apie Domo iškirstaja eketę.

 

 

-          Tempiam trosą greičiau. Reikia darbą užbaigti, kol koks nors žemietis čia neužklydo, - skubino jį antrasis.

 

 

-          Niekas čia neužklysta. Tas nelaimėlis visa laiką vienas. Murklo nė karto neužfiksavo kitų žemiečių.

 

 

-          O kokius duomenis Murklo siunčia stebėjimų centrui?

 

 

-          Kažkokį niekalą. Nieko rimto. Vaikis lūšnoj malkinėja, kartais valgyt darosi, kartais pats su savimi kalbasi. Irgi visokius niekus. Tai jis tą gražuolę pamestinukę isimylėjęs, tai kokį eilėraštį rašo. Graudus vaizdelis.

 

 

-          Apie save ir savo kilmę ką nors žino?

 

 

-          Nieko nenutuokia.

 

 

-          Bet, pats supranti, neužilgo pieniniai nagai turi pradėti kristi. Tada ir išlys yla iš maišo. Tik pagal kraujuojančias panages ir pavyko jį susekti.

 

 

-          Nieko baisaus. Prisimink žynio pranašyste, kad ekspedicija žlugs, jei nukritus pieniniams nagams, jis turės tuos žemiečių begalinės laimės popieriukus, su atitinkama skaičių seka. O jis jų niekada neturi. Murklo juos dulkėmis paverčia.

 

 

-          Na taip, žinoma. Žinys žinojo, ką sako. Tai bent pridarė čia Fera nesamonių.

 

 

-          Taigi, pridarė. Bet tuos kodus būtinai reikia rasti. Žinai, jei išlaisvintume Fera, taptume jos patikėtiniais, parankiniais. Galėtume valdyti situacija. Tas bukagalvis, skystaprotis ir skystakosis vyriausiasis, nesugebantis nei normaliai vadovauti, nei tinkamai reikalų tvarkyti, man jau senai isiėdė.

 

 

-          Gal pakvaišai? Kaip tokios mintys tau į makaulę ateina?

 

 

-          Lyg tai tau neateina…

 

 

-          Na, tavo tiesa. Turiu ir aš minčių…

 

 

-          Tuomet, reikia būti išvien.

 

 

-          Sukertam…

 

 

-          Sukertam…

 

 

-          Pasigirdo taukštelėjima, panašus į delnų pliaukštelėjimą.

 

 

Tuo metu sąmokslininkai baigė vynioti trosą, pasigirdo taisomos užsklandos bildėjimas, žvangesys, po to lengvai slystančio skydo šnaresys ir viskas nutilo. Vargšas vaikinukas kurį laiką stovėjo nejudėdamas, sukrėstas nežinomųjų pašnekesio. Mintis, kad dėl nesuprantamu priežasčių jis yra kažkokių intrigų auka kėlė siaubą. Juk, jis visą laiką stebimas. Kas tas Murklo? Domui nuovokos nebuvo pašykštėta, tad greit susiprotėjo, kad jį seka ne kas kitas, o tas keistas katinas. Tai štai, kodėl jis niekada neėda, o tik stebeilijasi nejudriomis akimis ir murkia. Tai savaeigis įrašinėjantis ir filmuojantis mechanizmas. Robotas-šnipas. „Reikia jį sunaikinti“ – buvo pirmoji į galvą šovusi mintis, išjudinusi vaikinuką iš sustingimo. Domas nuskuodė ieškoti katino, vildamasis, jog šis dar neperdavė į stebėjimo centrą duomenų, apie prakirstą eketę. Kai, pagaliau Murklo surado, jau buvo sumanes geresne įšeitį. Juk, jei šnipas nustos siūsti vaizdus ir įrašus nežinomiems ateiviams, ekspedicija gali sunerimti. Reikia, kad Murklo ir toliau perdavinėtu informaciją, tačiau, tik tokią, kurią pats Domas paruoš. Šnekindamas ir glostydamas katiną, kad ateiviai nieko neįtartu, jis užčiuopė mygtukus. Gana greitai perprato, kur įmontuotos įrašų kasetės ir diskai. Viską peržiūrėjes, ištrynė tai, ko ateiviai neturėjo žinoti.

 

 

-          Geras katinėlis. Šaunuolis. Reikia tave papuošti. Žinai, skaičiau pasaką apie batuotą katiną. O aš turiu tau kepurę. Ji tau labai tiks, - šnekino Murklo Domas, maukšlindamas šnipui ant akių surasta seną kepurę.

 

 

-          Truputi didoka, ar ne? Pabuk dabar taip, vėliau aš ją pataisysiu. Ant tavo galvos gulės, kaip nulieta.

 

 

Taip uždenges katinui akis, vaikinukas pririšo jį prie medžio, kad nesekiotu iš paskos, ir atsisėdes susimastė. Be trobos žiema neišsiversi, o laukti nėra kada. Pavasarį tvenkinys užsipildys vandeniu, tada į požemių karalystę nepateksi. Tad nusprendė isikurti priešo pašonėje – tvenkinio dugne. Ten turėtu būti visai neblogai. Nepasieks vėjas, pugos, žiemos šaltis. Tad, nieko nelaukdamas susirado besimėtantį vielos ritinį, pritvirtino prie medžio ir nusileido po ledu. Labai nudžiugo rades duburį neištekėjusio vandens, pilną susispietusių žuvų. Tik dabar Domas prisiminė nuo vakar vakaro nieko burnoj neturėjęs. Jis be vargo prisigraibė žuvų rankomis, ir su visu laimikiu išsiropštė į tvenkinio paviršių, susikūrė laužą ir pasiruošė sočią vakarienę. Dar ilgai po to sėdėjo vaikinukas prie rusenančių žarijų, stebėjo mirgančias žvaigždes, dar ir dar kartą pamastė nugirsta ateiviu pokalbį. Po to, prikalbėjes katinui visokių paikysčių, uždenges kepure jam akis, užmetė ant žarijų šusnį šakų. Jos isiplieskė, į viršų šoko traškanti liepsna, ir jos šviesoje Domas ėmėsi apžiūrinėti savo nagus, kurie, jam dirbant, tiek nepatogumu sukeldavo. „Pieniniai nagai“ – sakė ateivis. Tai todėl jie ir atsiknodavo, vos kur nors užkabinus. „Turi nukristi“. O kokia paslaptis tada iškils aikštėn? Reikia žut-but rasti atsakymą, nes pavėlavus, įvyks kažkokia katastrofa. Su tokia slegiančių minčių našta Domas nusileido į savo poledinę buveinę, tvenkinio dugne, susirado jau apysausę kalvelę, atsigulė ir užmigo neramiu miegu. Čia, išties, buvo nešalta. Vaikinukas nutarė, kad gyvenimas tvenkinyje gali būti, netgi normalus, jeigu isigytu šilta anklodę. Vos rytui prašvitus, Domas išsiruošė pas žmones, tikėdamasis užsidirbti antklodę ir truputi duonos, nes be jos žuvis neatrodė itin gardi. Pas nesveikuojantį kaimyną, atokiame vienkiemyje, vaikinukai pasisekė isiprašyti padirbėti pusdienį. Už paslaugumą gaves sutartą atlygį, ir dar priedo dėžutę vinių, jaunuolis parskubėjo prie sudegusios trobos. Čiupo kirvį, prisikirto karčių, ir ėmėsi ręsti naują lūšną. Iš bet ko – kas po ranka papuolė. Mat Domas susivokė, kad ateiviams pasirodys keista, jei jis pradings iš įprastos vietos. Kad, tuomet, šie ims jo ieškoti ir suras, o tada situacija pasidarys nebekontroliuojama. Tad plušėjo išsijuoses, prakaitu apsipyles, leisdamas Murklo filmuoti visa šį spektaklį, kol užslinko nakties tamsa. Tada susisuko antklodę į ryšulėlį ir nusileido į tvenkinį. Šiltai susisupes Domas buvo beužmiegas, tačiau pašoko, kaip įgeltas, pajutes kažkieno prisilietimą. Šalia kažkas bolavo. Vaikinukas įsistebeilijo į neaiškų siluetą, ir labai nudžiugo, atpažines, kad tai jo talismanas – žasis Kutose, kuria buvo visai pamiršes.

 

 

„Ji čia, ji neiškrido“ – džiūgavo Domas.

 

 

Tačiau, čia pat, į samonę isiskverbė abejonė, kad paukštė, gal irgi, jį šnipinėja. Todėl stvėrė ją, ketindamas apieškoti, ar nėra po plunksnomis paslėptos įrangos. Bet Kutose spėjo šastelėti į šalį, po to papurtė galvą.

 

 

-          Ar tu gyva? – nepatikliai pralemeno berniukas.

 

 

Kutose linktelėjo galva.

 

 

-          Ar tu mane supranti?

 

 

Žasis vėl linktelėjo.

 

 

-          Gal tu mane šnipinėji?

 

Paukštė papurtė galvą.

 

 

-          Gal tau reikia pagalbos?

 

 

Kutose kelis kartus linktelėjo.

 

 

-          Ar gali, kaip nors, man papasakoti?

 

 

Žasis papurtė galvą.

 

 

-          Aišku. Bet, veiksim išvien, ar ne?

 

Paukštė vėl linktelėjo.

 

 

-          Sukertam? – šyptelėjo Domas.

 

 

Kutose pakėlė dešinę koją, ir plekštelėjo per ištiestą Domo delną.

 

 

-          Šaunu. Matau, tu žinai daugiau už mane. Ir sugebėsi man parodyti, ką turiu daryti. Juk taip? Mes suprasim vienas kitą, mano gražuole.

 

 

Paukštė energingai sulinksėjo galvą. Nukamuotas nemigo naktų, įtampos, mislingų įvykių, Domas iškart imigo kietu miegu. Juk rytas už vakarą protingesnis.

 

Autorė: Rūta Kliorytė

 

 Galvojimą derinu su rašymu. Bent jau bandau visa tai sieti – jungti, keisti vietomis, šokinėti nuo vienos minties, prie kitos, norisi žaismingumo. Stengiuosi užpildyti baltą popieriaus lapą, tačiau šie tik švaistos į visas puses - tai šen, tai ten. Atrodo, sulaikyti jų negaliu, patys bėga nuo manęs. O, dabar suprantu juos, rašau be įkvėpimo, o tai siaubinga, didžiausias gėdos taškas rašytojui. Ė, kokiam čia rašytojui… Žinau, mane mūza aplanko naktį. Naktį, kai dangų apgaubia bauginanti tamsa, kai viskas taip tylu, gąsdinančiai tylu. Ji ateina – vieniems rūsti, kitiems svajinga, man – galinga. Tada ir rašau, rašau be perstojo, atokvėpio. Kaip prisukamas žaisliukas, grojantis muzikėlę - be perstojo. Rašau tik naktį, kai pro langą žibsi vos pastebimos gatvės žibintai. Žinau, ne vieni tą galvojat. Keistenybė aš.

 

Dieną viskas kitaip… Dieną, kai būnu mokykloje, kai sėdžiu mokykliniame devintosios klasės suole, kai reikia parašyti rašinį, aš sėdžiu. Tuomet mano galva tuščia, visas įkvėpimas, ateinantis naktį, išgaruoja kaip dūmas, kylantis į dangų ir akimirksniu išsisklaidantis jame.

 

                                                                                                                     *** 

 

  Miegojau. Staiga pabudau. Buvau išpilta prakaito, varvančio nuo viso kūno, tarsi būčiau ką tik išlindusi iš vandens. Pabudau kitokia nei buvau prieš tai, nes nesugebėjau net susiorentuoti, nei kur esu, nei kas esu. Protu nesuvokiama, kaip galima nežinoti, kas esi, tačiau tuo metu tai buvo realybė. Aš buvau perverta stingdnančio bei stipriai kūną sukaustančio šalčio. Visa virpėte virpėjau. Atsikėliau, staiga mano akis sudomino išvystas vaizdas – ant seno rašomojo stalo gulėjo storas spalvingas sąsiuvinis. Keista, bet man rodos, jog matau jį pirmąsyk. Tačiau negaliu to prisiminti. Galbūt šis sąsiuvinis - paprasti mokyklos užrašai: norėjau tuo įsitikinti patikrindama realybė tai ar mano vaizduotės vaisius. Mano ranka artėjo prie sąsiuvinio, jaučiau keistą virpesį. Gal trauką. Nebegalėjau susigaudyti jausmų lavinoje - viskas manyje maišėsi. Jau buvau priartėjusi prie savo tikslo, ranka lietė sąsiuvinį, buvau beverčianti jį, kai staiga visą tai persmelkė  įkyrūs, kasdieniai šūksniai :

 

- Mėta, kelkis, tu pavėluosi į mokyklą. Kiek galiu tave žadinti! - be perstojo rėkavo mano mama.

 

  Pramerkiau akis, jutau didelį svaigimą, visas kambarys sukosi kaip vaikystės karusėlėje. Stengiausi pažvelgti į laikrodį, nors šis matėsi lyg per rūką, pastebėjau, kad iki pamokų pradžios dar likusi visa valanda. Norėjau išplūsti mamą, bet nebeturėjau jėgų, atrodo, lyg būčiau ką nors ypatingai sunkaus dariusi, lyg būčiau vertusi kalnus. Staiga prisiminiau sapną… Bandžiau iš savo smegenėlių išgauti šiuo metu svarbiausią informaciją. Tuščia. Nors iš tiesų dėl ko čia nerimstu, paprastas sapnas, nieko nereiškiantis.

 

   Atvažiavau truputį per anksti, tačiau ilgai nenuobodžiavau, nes šalia manęs netikėtai išdygo Karolina, ragindama eiti paskui ją. Pagauta smalsumo, nubindzenau paskui tą panelytę. Ji netarė nė vieno žodžio, stengėsi išlaikyti įtampą. Tempte nusitempė mane į valgyklą. Norėjo kažką parodyti, tačiau aš negalėjau net suvokti ką. Sugriuvome ant suolų, prie lango. Ir ji prašneko :                                                                            

- Negali būti, - išsprogdinusi akis išrėžė man.

 

- Kas? Nieko nesuprantu. Paaiškink.

 

- Tiesiog čia buvo, nebėra… – padrikai vebleno ji. – Tiek to, eime.

 

- Viliuosi, man kada nors papasakosi, kas čia turėjo būti, - kuo tyliausiai ištariau jai, mačiau, kad jos nuotaika pasikeitė, nebenorėjau nervuoti. Tarp mūsų įsivyravusią tylą nustelbė garsus skambutis. Išgirdusios jį, mes patraukiame įprastu pirmosios pamokos keliuku link istorijos kabineto.

 

 Viskas greitai praėjo, tarsi vienas akies mirktelėjimas, tarsi vienas tikslingas laikrodžio rodyklės sujudėjimas kasdieniška kryptimi. Aš ir draugužė keliavome namų link. Nenuobodžiavome, kūrėme įvairias žmonių, patyrusių netikėtų išgyvenimų istorijas. „Mes kartu  - neįveikiama lakios fantazijos komanda,“ – pamaniau prieš  išsiskiriant. Stoviniuodama prie savo namų slenksčio įkvėpiau gryno oro, lyg norėdama vidun įtraukti visą gamtos grožybę. Grįžusi pastebėjau tuščius namus. Nudžiugau: niekas nevaržys, nekontroliuos manęs - nušokavau iki savo kambario. Numečiau kuprinę ant lovos, įsijungiau savo mėgstamiausios grupės kompaktinį diską, užgrojo mano daina. <…>

 

 Lova gaudė mane. Greitai pasinėriau į miego transą, pradžioje viskas buvo šviesu, tyra, ta pati sklindanti baltut baltutėlė šviesa, besitęsianti lig tol, kol visa neužliejo vakarykštis sapnas. Dabar buvo truputį kitaip.                                                                              

 

  Mačiau save, sėdinčią prie rašomojo stalo, vis rašančią, beriančią žodžius į tą patį praeitos nakties sapne matytą sąsiuvinį. Mačiau save, sėdinčią palaidais plaukais, su naktiniais, kad ir kaip būtų keista, veido negalėjau pamatyti, labiausiai stebino rankos, rankų miklumas : dirbo be perstojo, braižė, braukė, sklaidė lapus… Staiga atsisukau. Tai buvau ne aš, o kažkas panašaus į kažkokį šlykštų, pasibjaurėtiną, gąsdinantį klouną, visai ne tokį, kokius garbina vaikai: raudonai ištepliota burna, lūpos suskeldėjusios, sruvančios krauju, kažką veblenančios, iš burnos lendantis liežuvis - smailus, „dvišakis“, bandantis man mirtinai įgelt, akys – mėlynos su juodais brūkšniais, tarsi jos būtų peiliu giliai įrėžtos. Mane pykino, nebegalėjau žvelgti į tokį padarą, jis artėjo manęs link, nevaldomais mašinaliais judesiais judindamas liežuvį, vartydamas akis…

 

  Pabudau. Ir vėl tas prakeiktas sapnas! Pažvelgiau į laikrodį, langą, buvo naktis – 1:30val. Antra naktis, pasireiškianti tuo nelabuoju sapnu. Ką tai reiškia?

 

  Bandžiau tai įsisąmoninti, nepamiršti, privalėjau svarbiausias dalis įamžinti popieriuje. Delsiau, nežinojau, nuo ko pradėti. Desperatiškumas apgaubė mane, tik staiga mano ranka pakilo ties baltaviršiu popieriaus lapu, tušinukas pradėjo lietis, ranka nesustojo. Aš jos nevaldžiau, tačiau ji judėjo, judėjo baltame lape palikdama įrėžius. Aš negalėjau sustoti. Tiksliau ne aš, negalėjo sustoti ta jėga, kuri valdė mane. Aš buvau tarsi negyva. Aš tik rašiau, rašiau, rašiau… Kol mane pertraukė durų gergždesys. Neįtikėtinu greičiu mane valdantys įsikūnijimai paslėpė sąsiuvinį. Pilną, prirašytą. Taip, sąsiuvinį, iš kažkur išdygusį. Išgirdau tėtį :

 

- Mėtut, miegi? Girdėjau lyg kažką pogarsiai krebždint, ruošiausi į darbą, norėjau patikrinti.

 

  Staiga aš atsigavau. Jei taip būtų galima pavadinti atsigavimu. Tos jėgos mane paleido laisvėn. Pasijaučiau lyg paukštis – laisvas, nevaržomas… Staigiai akies krašteliu nužiūrėjau laikrodį, jis rodė 4:30 val. Netikėjau. Buvau nerealumo būsenoje 3valandas.

 

- Mmm, - numykiau keistai. – Aš, aš,  negalėjau užmigti, atsikėliau, pertikrinau kuprinę, ar viską susidėjau, - melavau, kiek galėdama. Aš niekaip nebūčiau galėjusi jam paaiškinti, kas dėjosi su manimi.

 

- Gerai, Mėtuliuk, gulk, dar iki mokyklos toli gražu. Aš važiuoju, svarbus susitikimas, o iki Klaipėdos tiek kelio… - pakšteldamas man į skruostą išskubėjo tėtis. Vos jam išėjus bandžiau įvykius sudėlioti nuoseklia seka. Bandžiau suprasti, kas įvyko. Snūstelėjimas…

 

Tą švelnų it plunksną įmygį nutraukė rankos skausmas. Ranka buvo raudona it vėžys. Kentėjau, nors skausmas buvo nepakeliamas, nenorėjau kelti mamos, bandžiau su tuo susidoroti viena.

 

  Pirmas naujos dienos garsas - tas pats mamos raginimas keltis. O dar taip norėčiau pagulėti, pasvajoti, prisiminti vasarą… Tiesą pasakius, vis dar sunku įsivažiuoti. Noriu vasaros teikiamų galimybių - nepriklausomybės, pasisėdėjimų lauke ant rasa nuklotos pievos, noriu nerūpestingumo, noriu jausti, kad gyvenu, noriu į viską žiūrėti kitomis akimis – vėjavaikiškomis. Atsikeliu, praveriu kambario langus, įsileidžiu rudeninį vėjelį, kedenantį baltas it sniegas užuolaidas. Gėriuosi vėju, ryju jį. Viva fresh!

 

 Šviežumo protrūkį persmelkė jutimas, kad dabar viskas kitaip, nei buvo lyg šiolei, tačiau to negalėjau paaiškinti, gal tai tie, pasikartojantys, kažką žadantys sapnai?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Kęstutis Gecevičius

 
 

Laikas
 

Laikas – vėjas, kuris mus skraidina                        
Per visatos beribes erdves.                                      
Laikas – srautas, kuris mus gramzdina                   
Į tamsiąsias vienatvės gelmes.                                 
 

Laikas – begalė rojaus spalvų,                                 
Laikas – mirksnis kely iš namų.                               

Laikas – guru, kuris mus mokina,                            
Kaip įminti likimo mįsles.                                        
Laikas – draugas, kuris mus ramina,                        
Kai įkliūnam į priešų pinkles.                                  

Laikas – jūra be žemės krantų,                                 
Laikas – vaistai ant mūsų žaizdų.                            .                          

 
Laikas – rankos, kurios mus nardina
Į slaptasiąsias svajonių versmes.
Laikas – vynas, kuris mus svaigina,
Kai išbandome meilės kančias.

Laikas – kūnas ir siela jausmų,
Laikas – aistros daina ant sparnų.

Laikas – šventė, kuri mums dalina
Suskaičiuotų dienų linksmybes.
Laikas – sodas, kuris mus brandina
Ir pats raško kaip ryto gėles.

Laikas – vergas ir viešpats kartu,
Laikas – “Niekas” ir “Viskas” vardu

 

 

Susitikimas
 

 

Kaip norėjau aš vakar priglausti      
Savo širdį prie tavo širdies.              
Kaip aš troškau tave apkabinti          
Ir bučiuoti liūdnąsias akis.                                  

                                               
Kaip geidžiau tave rankom pakelti         
Ir nunešt į sūriąsias bangas.
Kaip svajojau kartu pasinerti                  
Į svaigiąsias Veneros gelmes.

Ošia Baltija plakdama kopas,
Leidžias saulė apskriejus ratu.
Rausta toly dangaus horizontas,                           
Kaip norėčiau dar būti kartu.

Pasakyk, mylimoji, o tu?…

 
 

Dabar tu ten…
 

 
Dabar Tu ten, kur šiltos bangos skalauja Azijos krantus,
Kur minaretai dangų bado, iškėlę smaigalius aštrius,
Kur meudzinai aušrai tekant nulenkia čalmas į Rytus,
Kur Pietų saulė karštom rankom myluoja vynuogių skruostus,
Kur jūros vėjas atgaivina ir glosto tulpių lapelius,
Kur sraunios upės verpetuoja ir žarsto tykštančius purslus,
Kur Tauro kalnus gaubia rūkas ir slepia gaudžiančius krioklius,
Kur lieknos palmės skleidžia vėsą ir saugo nokstančius vaisius,
Kur krištoliniuos ežeruos vilnis lelijų prausia žiedus,
Kur kvapnios rožės raudonuoja ir žadina aistrų pliupsnius.

Dabar Tu ten ir sielą savo rišu į pančius maudžiančius.
Dabar Tu ten ir širdį mano kankina ilgesys slogus.
Dabar Tu ten ir žvilgsnį savo kreipiu į tolimus kraštus.
Dabar Tu ten ir svajos mano Tave skraidina į namus.
Bet Tu dar ten…

 

 

Eilių gimimas
 
 

Žodžiai rymo nebylūs rikiuotėj –                                 
Laukia, kas juos į kovą iškvies,                                   
Koks žmogus sugebės juos vaizduotėj                        
Prirakinti prie savo lemties.                                         

Žodžiai smeigia įaudrintą sielą,                                    
Virsta frazėm ir gula eilėm.                                          
Mintys persmelkia spengiančią tylą,                             
Gimdo posmus ir veržias širdin.                                    

Žodžiai tampa paklusnūs ir ramūs,
Sudėlioti į savo vietas.
Eilės plaukia kaip faksogramos,
Įviliotos į rimo valdas.

Žodžių žaismas – tai mūsų likimas,
Išbandytas aistrų liepsnomis.
Lyros balsas – tai meilės laukimas
Palydėtas vilties akimis.

Autorė: Mari

 

Pamoka

 

Tu taip smarkiai mane suspaudei,

Taip užlaužei rankas, lyg norėtum kankinti.

Tu taip daug nukirpai man sparnų,

Idant mokyčiaus skristi iš naujo.

 

Po stebuklų balas pasitaškę,

Ant pakloto iš žodžių nupinto,

Prisipildėm save tobulai

Ir nukirpom bambagyslės laidą.

  

Nebėra vienumos, tik branda,

Man taip skaudžiai sekasi augti.

Aš lyg daigas kaluos ir kaluos,

Žvilgsnis tuščias, bet Tu mane saugai.

 

Ir daiktai jau kiti,

Iš vidaus savasties nebetekę,

O ir mes atskirų kambarių prislėgti,

Nebeturim akių ir nematom, ko ieškom.

 

Mūsų baimės

 

Kai sako pavargau, pasako daug daugiau nei reikia.

Kai sako nežinau, pasako visa, ką tikrai išmano.

Kai gina savyje kažką, parodo, koks pažeidžiamas yra,

Kai tyli – tai gera byla, nes siela kalba už Tave.

Kai vaidini kažką, esi, kuo nori, kad tave matytų svetimi,

Kai nuogas ateini, nebeslepi, nes nebėra ko slėpti…

 

Locneso pabaisa manyje

 

Tarp gervių pulkų
ir lūpuos pražydusio žvyro,
 

 
Tarp sielų pulkų
ir svajonių voratinklio žydro,
 

 
Tarp to, ką turiu - ir ko ne,
Tarp begalės to,
kuom turiu aš patapti,
 

 
Einu vis tolyn,
O debesio upė -
Kiekvieną mano kalną paliečia…

 

Mėlyna

 

Mėlyno budelio šauksmas,

Tavo balsas nieko nesako,

rudenio arimuos - kriauklė,

ne ta, kuri šneka.

 

Mėlyno sparno pasaulis

pažemintas sukas,

Rudenio lapas arimuos nutukęs.

 

Mėlyni žodžiai ant mėlyno lapo,

ar mėlynai skaitot?

jaučiuos kaip išblukus paklodė

nuo mėlynai bėgančio laiko.

 

Mėlynas paukštis lakuoja nagus atsitūpęs,

Krykštauja mėnuo vangus,

Ir teka ant bėgančios upės.

 

Mėlynas sapnas staiga apsisuko,

Kriauklė – ne ta, kuri šneka,

Tu tyli,

O aš vis į mėlyną tašką žiūriu…

Autorė: Eimantė Liubertaitė

 

Triukšmas spengia ausyse. Atrodo, turėčiau kalbėti pasivertusi kitu pavidalu: juokdario politiko ar didžiakrūtės, trumpasijonės popžvaigždės lūpomis. Nes tik tokių, rodos, visi klauso. Tačiau štai, kalbėsiu. Aš esu Biliūno katytė ir Brisius, su savo galu tarpuaky. Aš esu Šaltenio karvė, nušauta riešutų duonos kvape. Aš esu Bembis, kurio miškas sudegė. Aš esu kiekvienas praeivis, kurį užkliudėte kur nors skubėdami ir neatsiprašėte. Aš – visos sučiauptos arba virpančios lūpos, kurias suvilgydavo Jūsų pikti žodžiai. Aš – visos tos naujos pardavėjos prekybos centruose, ant kurių burbate dėl lėtumo, visi tie autobusų vairuotojai, kurie, dar neįpratę prie savo darbo dėžučių, kelissyk stabteli ne vietoj, priversdami keleivius čiūžtelti į priekį ir susiraukti, susiraukti. Štai, aš – Jūsų dienų ir nuotaikų gadintojai. Ir aš kalbu.  

 

Nekaltinu Jūsų. Dievaži, suprantu, jog būna. Rodos, atsikeli iš lovos ne ta koja ir supranti, kad gal geriau jau išvis nebūtum atsikėlęs. Aš žinau, kad tokia būsena, kai atrodo, jog virš Tavo galvos kaba juodas debesis, iš kurio nuolat lyja, gali užsitęsti ne tik dienai ar dviem, bet kelioms savaitėms, gal net mėnesiams, o būna – ir metams. Aš tikrai suprantu, kad kartais atrodo, jog dėl debesies kaltas girtas likimo kalvis, už Tave sugadinęs Tavąjį gyvenimą, arba gal net darželio laikų auklytė, neapkabinusi Tavęs taip stipriai, kaip kitų vaikų. Aš suprantu.  

 

Bet noriu kai ką pasakyti, dėl to ir kalbu.  

 

Mes, žmonės, esame tokie juokingi, kai pagalvoji. Lekiame, skubame kažkur. Stebim, kaip aplinkiniai mokosi, dirba, perka, ir miršta, o vėliau linguojam galvomis ir išdidžiai sakome: „Jų gyvenimas prasmingas buvo, prasmingas“. Bet viduje kartais kirminėlis kažkoks sujuda, sukruta, lyg priekaištaudamas. Ką tada darom mes, žmonės? Mes tą kirminėlį, tą lėliukę, kuri galėtų virsti nuostabia plaštake, neigiame ir taip apspjauname sieros rūgštimi. Liūdna potencialiai plaštakei, skauda. Žmonės, rodos, mano, kad pasauly bus ne kartą – atrodo, skuba, turėdami omeny, jog galės dar sugrįžti. Bet. O jeigu ne?  Jei nebebus progos nusišypsoti nepažįstamajam, prisėsti ant parko suoliuko ir suvalgyti braškinių ledų, ar nupirkti draugei gražią sagę vien dėl to, kad šiandien –  penktadienis? O jeigu ne?  

 

Nenoriu, jog manytumėt, kad aš visad trykštu tokia naivia laime. Tikrai ne. Būna, pabundu naktimis ir verkiu. Nes šunelio pasiilgstu, prieš pusmetį mirusio. Nes Tėtį ir Mamą matau, mane mažą už vaikiškų rankyčių į priešingas puses traukusių. Nes liūdna būna, drasko vidų vaiduokliai.  

 

Bet didžiausias skirtumas tarp manęs ir Jūsų, skubantieji, lekiantieji, neigiantieji, yra tas, jog aš žinau, kad mano šunelis dabar gražesnėj vietoj, jis laksto daugiabučio laiptine iki pat penkto aukšto ir atgal, bet nepavargsta, o tik klapsi ausytėmis. Aš žinau, kad mano Tėtis ir Mama buvo pasimetę, jie savo galimas plaštakes irgi dusino, bet dabar jie ne tik viename kambaryje gali būti, bet ir padeda vienas kitam, jei reikia. Aš žinau, kad net jei liūdna, tai laikina. Nes, nors aš galbūt ir naivi, pernelyg jautri ir vėjavaikiška, bet aš laiminga. Aš moku šypsotis, taip, kad net akyse vasara matos. Man patinka apkabinti žmones, net tuos, kurie man blogą darė, mėgstu apkabinti ir pasakyti, kad viskas gerai, tamsiausia jau praeity, dabar viskas bus taip, kaip norim. Aš myliu ir žinau, kad mano meilė yra tokia stipri, jog ji sugeba nušviesti kelią net aplinkiams. Ir nors mano praeities dienos buvo juodos, nors aš maniau, kad noriu mirti ar nebesišypsoti (o tai juk veik tas pats), dabar aš suprantu, kad taip turėjo atsitikti, turėjo įvykti tam, kad dabar būčiau pasirengusi gyventi. Nes aš esu visi Jūsų norai, kuriuos pamiršot, visos svajonės, kurias išmetėt. Aš!  

 

Prašau, neskubėkit. Galit juoktis iš manęs, badyti pirštais, vadinti neišmanėle. Galit, kaip karalius Saliamonas, bešnabždąs ‚VISKAS PRAEINA‘, net peikti, jog ta plaštakė, kurią, kaip supratot, aš užauginau savo širdelėj, tegyvens dieną – atėjus nakčiai ji ims ir sunyks. Taip, turbūt, taip ir bus, bet ji bent jau išnyks su baltomis žvaigždėmis akyse. Tad prašau, neskubėkit.  

 

Prašau, mėginkite suprasti vieni kitus. Paklausykite Žanos Dark, Martino Liuterio Kingo, Džono Lenono, net pačio Jėzaus Kristaus – visų tų gerų žmonių, kuriuos kažkada sudeginom, nušovėm ar nukryžiavom. Suvokite, kad mes visi esame Vienis, labai prašau. Prieš darydami ką nors pikta ir negera, pagalvokite, ar tikrai verta. Labai prašau, prašau. Nes juk esam čia tik vieną kartą.  

 

O karščiausiai prašau kurią nors liūdną dieną, kai Jums atrodys, kad tai nesėkmingiausia diena per visą Jūsų gyvenimą ar vienerius metus, o gal tik savaitę, kai Jums bus liūdna ir jausitės pavargę nuo pasaulio triukšmo, atsisėskite kur nors – įsirangykite minkštame fotelyje, laukiamajame ant sofos, pievoje ant žolės – ir pagalvokite apie vienas kitą, net tylomis nusišypsokite. Gal kas eis pro šalį ir įsimylės Jūsų šypseną. O gal viduj suvirpės du maži spalvoti sparneliai.  

 

Labai prašau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

Autorė: Ramunė Bat

 

 

   Kai pasakiau Margaritai, kad yra kilni ir gera, kad išgelbėjo mane ir t.t., ji tik nusijuokė:  

 

   -O vaikeli, tu manęs dar nepažįsti. Tiesiog esi man reikalingas ir gerai atlieki savo darbą. Aš verslininkė, o ne labdaros darbuotoja. Įsikalk tai į savo gražią galvą.  

 

   Ta akimirka, kai ji manęs pagailėjo išgėrusi per daug vyno ir nusprendė imtis globos, buvo laimingas atsitiktinumas. Man paprasčiausiai pasisekė. Taip, ji mane vertino, buvo teisinga su manimi, bet nieko daugiau. Niekada nebeklausinėjo apie mano praeitį, tėvus. Atrodo, kad nė prisiminti nebenori tuometinio savo minkštumo priepuolio. Ji buvo kieta, griežta, reikli, tačiau po to karto žinojau, kad turi tą paslaptingą tašką, kurį palietus galima ją pakeisti. Galbūt dėl to jos visai nebijojau netgi tada, kai supykdavo ir imdavo bartis. Kartais plūsdavosi su savo darbininkais ne prasčiau už vyrą, bet man ji vistiek buvo moteriška ir žavinga.  

 

   Pradėjau daug skaityti. Visada vežiojausi kokią nors knygą iš jos gausios bibliotekos ir skaitydavau, kai reikėdavo jos laukti. Dažnai kur nors užvažiuodavo tik minutei, o tekdavo uštrukti valandas. Margaritai patiko šis mano pomėgis, ji pati ėmė man patarinėti, kokias knygas būtinai turiu perskaityti.  

 

   Taigi, gyvenimas pasidarė gražus. Tačiau vis dar kažko trūko. Buvau jaunas ir karštas, man norėjosi nuotykių. Laisvų dienų turėjau nedaug, draugų, su kuriais galėčiau leisti laiką, beveik jokių, vienas kitas vaikystės draugelis, su kuriuo išlenkdavau bokalą alaus arba pasitrindavome kokiame klube. Tetulė manęs laukdavo, bet visiškai nenorėjau leisti su ja vakarų. Kai klube ar bare susipažindavau su kokia nors kompanija, vis įsipindavau tai į ginčus, tai į peštynes. Sykį, kai uždarė į „daboklę“, prireikė  net Margaritos pagalbos.  

 

   -Man nereikia problemų, - pasakė ji tada. – Turiu jų užtektinai ir be tavęs. Jeigu nori kvailioti, susirask kitą darbą.  

 

   Tada prisiminiau Beno perspėjimą ir išsigandau. Tačiau,  kai vieną vakarą pavargęs išlenkiau daugiau negu dera ir ėmiau mąstyti apie savo gyvenimą, pasijutau besąs kažkokiuose spąstuose, nežinia kodėl man pasirodė, kad Margarita kalta dėl to, kad esu toks vienišas ir nelaimingas, pasijutau išnaudojamas, verčiamas tarnauti, o juk manyje tiek daug visko slypi, aš gi galiu daugiau, žymiai daugiau… Ir toks pasiutimas plūstelėjo į mano išdidžią širdį, kad įsiveržiau į jos namus paryčiais, išplūdau ją visokiais žodžiais, pasakiau, kad nebebūsiu jos kiemsargiu, kad nebenoriu jos matyti, kad ir be jos neprapulsiu ir tegul nemano galinti man vadovauti ar kaitalioti mano gyvenimą… Nežinau ką pasakiau, bet tai buvo labai stiprus mano nevilties priepuolis.  

 

   Margarita vožė man taip, kad išlėkė priekinis dantis ir apsipyliau kraujais. Net neįsivaizdavau, kad gali turėti tokią smarkią ranką. Paskui, tik todėl, kad vis dar buvau labai nustebęs ir neatsitokėjęs nuo netikėto smūgio ir tik todėl toks bejėgis, ji suėmė mane už sprando, įstūmė į vonios kambarį, pakišo mano subjaurotą srėbtuvę po ledinio vandens srove ir paliko ten. Kai pakėlęs galvą išvydau save veidrodyje, tą pačią akimirką išsiblaiviau ir supratau, kad padariau didžiausią kvailystę savo gyvenime. Už durų girdėjau jos žingsnius, bet ji nesiplūdo, barškino puodais virtuvėje. Bijojau išeiti, bijojau taip, kaip kažkada tenai, už grotų, kaip maniau jau niekada nebebijosiu. Ne Margaritos bijojau, bijojau savęs, savo sumautos būsenos, savo menkumo. Dar prieš akimirką buvau erelis pasiruošęs skrydžiui, o dabar jaučiausi apipešiotas viščiukas paruoštas skerdimui. Nors žinojau, kad niekas manęs neskers, bet būsena mano buvo būtent tokia. Ką dabar daryti? Ploviau savo snukį po vandeniu ir verkiau. Negalėjau iš ten išeiti, galvojau palauksiu, kol jos žingsniai ir barškėjimas  nutils, kol praėjimas bus laisvas ir paskui išsmuksiu pro duris ir niekada, niekada daugiau čia negrįšiu. Tačiau Margarita, girdėjau, sukiojosi aplink, virėsi kavą, varstė duris. Galiausiai sušuko:  

 

   -Man reikia į vonią!

 

 

   Aš nejudėjau. Ji atsidarė duris, įėjo vidun ir, nekreipdama į mane nė menkiausio dėmesio, nusimetė chalatą, palindo po dušu ir užsitraukė užuolaidą. Va tada ir reikėjo man sprukti. Dabar žinau, kad turėjau tą momentą, bet aš juo nepasinaudojau. Žinau, kad ir ji tokiu būdu tikrino mane - jeigu aš išeisiu, kol ji prausis, kelio atgal nebebus. Kaip užhipnotizuotas triušis prasėdėjau kampe. Mačiau kaip ji suvaldė savo nuostabą, kai baigusi praustis atitraukė užuolaidą ir pamatė mane. Žiūrėjau į ją, kai trynė savo kūną  aliejumi, kaip šukavosi, kaip darėsi makiažą, žiūrėjau negalėdamas atitraukti akių, negalėdamas pajudėti iš vietos, beveik nekvėpuodamas, jau nebejausdamas nei baimės, nei gėdos tik visa esybe suvokdamas, kad dabar tai jau esu pražuvęs amžinai.

 

 

   Kas buvo paskui? Ogi visiškai nieko. Mes niekada nekalbėjome apie tai, kas tą rytą nutiko. Mano veidas ištino, kelias dienas gulėjau pas tetą varstomas skausmų  ir toji tupinėjo apie mane keisdama kompresus. Paskui Margarita nuvežė mane pas savo dantistą ir tas sutvarkė mano tarpdantį. Tapau dar patrauklesnis, nes tuo pačiu išbalino visus dantis ir nugramdė akmenis.

 

 

    Mūsų santykiai  beveik nepasikeitė, kasdien vežiojau ją, prižiūrėjau automobilį, toliau skaičiau jos rekomenduojamas knygas,  pastebėdamas, kad dabar jau jos visai kitokio turinio, tik nedrįsau susitikti jos žvilgsnio, nedrįsau  nei teisintis, nei atsiprašyti. Ji to ir nelaukė. Viskas atrodė normalu, tačiau  kiekvieną dieną jaučiausi taip, tarsi gyvenčiau veikiančio ugnikalnio papėdėje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorius: Valdas Serapinas

I
 
 
Petras Vainauskas dingo. Ryte, prieš išeidama į miestelį apsiprekinti, Zofija Vainauskienė paklausė savo vyro ar šis niekur nežada eiti. Šis atsakė, kad niekur neeisiąs, nes esą truputį skauda nugarą, matyt, pasitempė kokį raumenį vakar bekapodamas malkas. Taigi esą niekur neisiąs. Pasakė nė kiek neabejodamas. Zofija pažadėjo grįžti iki keturių, iš lėto apsirengė, susišukavo plaukus ir išėjo.
 
 
Buvo šaltokas rudens rytas, bet ji tokius mėgo. Svarbu, kad tik nebūtų drėgna ir be vėjo. Sausą dieną ir nuotaika būna gera - ir kaulų nelaužo, ir lauke gali ilgiau pabūti. Zofija buvo įpratusi ketvirtadieniais eiti miestelyn, ten apsiprekinti, užeiti pas savo seserį Angelę, pasikalbėti, sužinoti visas miestelio naujienas ir vakarop sugrįžti namo. Sesuo visada pradžiugdavo pasirodžius Zofijai, o ir pati Zofija noriai eidavo miestelyn, nepaisant to, kad kelionė trukdavo ne mažiau pusvalandį - buvo smagu atsikvėpti nuo darbų, na ir, tiesą sakant, pabosdavo pastovūs senio bambėjimai ir tušti svaičiojimai apie politiką - tai tebuvo vis tie patys sakiniai, kurie jai nieko nereiškė.
 
 
Palei miškelį ji sustojo atsipūsti ir nežinia kodėl atsigręžė pasižiūrėti į namus - lyg kokia neaiški, bloga nuojauta apėmė Zofiją. Bet pastovėjusi ir nuvariusi šalin blogas nuotaikas, ji atkakliai patraukė toliau.
 
 
Miestelyje nebuvo nieko naujo. Prie mokyklos rūkė keli paaugliai. Šalia kavinės stoviniavo pora ne visai išsiblaiviusių po vakarykščių išgertuvių vyrų. Viskas buvo įprasta. Šnektelėjusi kelias minutes su pardavėja, nupirkusi duonos, cukraus ir aliejaus bei pyrago su razinom judviem su sesere prie arbatos, ji patraukė sesers namų link.
 
 
Angelė nuoširdžiai apsidžiaugė sese. Puolė virti arbatos, pjaustyti parneštą pyragą. Pasodino Zofiją prie krosnies, ši nuo šilumos nugaroje palaipsniui išlepo ir jei ne sesers balsas būtų suviskam užmigusi. Angelė pasakojo paskutines naujienas apie miestelio kunigą, davatkas, savo kaimynus ir jų rūpesčius. Suskambęs tris kartus telefonas galutinai išvaikė visus Zofijos mieguistumus. Tačiau kaskart kai Angelė atsiliepdavo, kitame gale niekas nekalbėdavo.
 
 
Tikriausiai tai dukra iš Airijos, - sakė Angelė, - negali prisiskambinti.
 
 
Pagaliau Zofija pastebėjo, kad diena slenka vakarop ir suskubo išeiti. Sesuo palydėjo ją tik iki vartelių, perdavė Petrui linkėjimų, grįžo naman ir uždegė šviesą.
 
 
Jau ėmė temti. Ore ėmė kauptis drėgnumas. Zofija išsigandusi, kad gali pradėti lyti, sparčiai patraukė namo. Už miestelio jau nukrito vienas kitas lašas, bet tikro lietaus nebuvo.
 
 
Priartėjusi prie savo namų, Zofija pamatė, kokie jie atrodo niūrūs ir vėl ją apėmė ta rytinė bloga nuojauta. Kodėl Petras nejungia šviesos - nesuprato ji. Tikriausiai užsnūdo belaukdamas - ir prasta nuotaika kuriam laikui dingo. Namai buvo neužrakinti, tačiau vos peržengusi per slenkstį, Zofija suprato, kad Petras yra išėjęs. Nebuvo nei striukės nei aulinių batų. Tiksėjo laikrodis. Maistas buvo nepaliestas. Lova nepaklota. Zofija atsisėdo ant lovos, įjungė televizorių. Žiūrėjo kelias minutes, kol suvokė, kad negali suprasti nei vieno žodžio, nei vieno sakinio iš to, ką komentatorė sako. Jai net pasirodė, kad ji per klaidą įjungė kažkokį keistą užsienio kanalą. Bet komentatorės išvaizda buvo pažįstama. Tada Zofija suprato, kad ji tiesiog pervargo. Prigulė ant lovos krašto ir iškart užmigo.
 
 
Atsibudo Zofija apie pirmą valandą nakties. Televizorius cypė. Laidos buvo pasibaigusios. O Petras vis dar nebuvo grįžęs. Zofijai suskaudo širdį.
 
 
Visą naktį ji negalėjo užmigti. Obels šakos daužėsi į langą, katė šlitinėjo pakampėmis. Anksti ryte paskambino seseriai, pasakė, kad Petras nenakvojo ir paklausė ką daryti. Sesuo visaip ramino, guodė Zofiją, sakė, kad Petras niekur nedings, pareis jei ne šiandien, tai rytoj. Tačiau Petras taip daugiau ir nesugrįžo.

II

Kai Zofija išėjo, Petras dar kokį pusvalandį nesikėlė iš patalų. Paskui iš lėto atsikėlė, apsirengė, iš kibiro pasėmė vandens ir užstatė arbatinuką virti. Įjungė televizorių. Šis rodė kažkokį serialą. Bet kam gilintis į svetimas bėdas, kai savų užtenka? Išjungęs televizorių ir išgėręs arbatos, Petras išėjo į kiemą.
 
 
Nunešė kelis kaulus šuniui. Pasižiūrėjo, ar gerai uždaryta vištidė. Apėjęs kiemą, Petras patraukė į netoliese esantį miškelį - parinkti žagarų. Tačiau ilgai ten neužsibuvo - bevaikščiojant vėl pajuto skaudant nugarą ir sugrįžo namo. Atsigulė į lovą ir greitai užmigo.
 
 
Petras sapnavo, kad skrenda virš vasaros laukų. Virš laukų, kuriuos jaunystėje ardavo dirbdamas kolūkyje traktorininku. Skrenda tolumoje matydamas raudoną saulėlydžio saulę. Sapnas truputį buvo liūdnas. Kitas Petro sapnas buvo apie miestą. Miestas Petrui atrodė nematytas. Nežinia, ar tai koks Europos ar Rusijos miestas. Miestas atrodė kaip iš keistos pasakos. Bokštai, arkos, keisti namai. Vėliau Petrą tame mieste kažkas vyjosi ir jis smuktelėjo į metropoliteną. Leidosi eskalatoriumi gyliai po žemę. Eskalatorius buvo labai ilgas - gal pusė kilometro. Vos jis pasibaigė, Petras pabudo. Laikrodis rodė beveik tris. Tuoj turėjo grįžti Zofija. Nors nugarą dar šiek tiek maudė, Petras nusprendė pasemti vandens iš šulinio. Kol kėlė vandenį atsitiko kažkas labai neįprasta: Petras staiga pajuto, kad kažkas atsitiko su Zofija. Taip dilgtelėjo širdį, kad Petras paleido rankeną, kuria traukė vandenį ir kibiras nugarmėjo atgal į šulinį. Tuomet Petrui taip pasidarė ilgu Zofijos, kad apėmė nerimas ir noras tuoj pat pamatyti ją. Petras kurį laiką nerimastingai vaikščiojo iš vieno namo kampo į kitą kol nusprendė paskambinti Angelei. Bet susukęs Angelės telefono numerį jis išgirdo svetimą vyrišką balsą. Nieko nepasakęs Petras padėjo ragelį. Paskubomis surinkau ne tą numerį - pamanė. Bet ir antrą kartą atsiliepė tas pats nepažįstamas balsas. Susitvardyk - pasakė sau Petras. Trečią kartą atsiliepė Angelė, nors balsas atrodė kiek pasikeitęs, bet, be abejonės, tai buvo Angelė. Angelė šiek tiek nustebo dėl Petro skambučio. Ne, Zofija nebuvo šiandien užėjusi pas ją. Zofijos ji visą dieną laukė, tačiau ši dar kol kas nepasirodė. Jei ji pasirodytų, Zofija pati paskambins Petrui.
 
 
Tai buvo keista. Petrą šis pokalbis visai išmušė iš vėžių. Gerklė išdžiūvo. Staiga visas pasaulis nutilo. Tik pastovus erzinantis laikrodžio tiksėjimas skatino sutvarkyti pabiras mintis. Kas jai atsitiko? Kur ji? Gal nusprendė aplankyti kokią seną draugę? Neramios mintys persekiojo Petrą. Norėdamas jas išblaškyti, Petras įjungė televizorių. Komentatorė kažką šnekėjo, bet Petras nieko negirdėjo. Bandė pagarsinti, tačiau televizorius tik skleidė triukšmą - kas buvo kalbama, to buvo neįmanoma išgirsti.
 
 
Suskambo telefonas. Pakėlęs ragelį Petras išgirdo ne Zofijos balsą - skambino Angelė, klausė ar sesuo dar negrįžo.

 
Naktį Petras nusprendė paieškoti žmonos. Nusegė šunį nuo grandinės, užrakino namus, palikęs neišjungtas šviesas, ir vedinas šunimi patraukė miestelio link. Žibintuvėlis silpnai švietė, bet virš medžių kybojo mėnulis, kuris apšvietė kelią. Petras priėjo miestelį, palūkuriavo ir, nežinodamas ką toliau daryti, grįžo atgal namo. Namie jis negalėjo pakęsti tylos, todėl vėl įjungė televizorių, bet visos laidos buvo pasibaigusios ir Petras įjungė radiją. Iš jo sklido balsas, stebėtinai panašus į ano vyro, atsiliepusio telefonu, balsą.
 
 
Petras visą naktį nemiegojo. Žmona taip ir nesugrįžo. Pavyko trumpam užmigti tik per pietus kitą dieną. Petras sapnavo, kad moteris labai panaši į Zofiją pareina į judviejų namus ir ima tvarkytis, šluoti, virti valgį. Petras bando kalbinti ją, vadina Zofija, tačiau ši neatsiliepia, vengia jo, slepia savo veidą.
 
 
Sugavęs Petras apsuka ją ir mato: čia ne Zofija, čia Angelė, kuri garsiai ir piktokai juokiasi. Pagaliau Petras pastebi, kad ir šie namai ne jo, o Angelės.
 
 

III
 
 
Angelė ketvirtadienį nuo pat ryto laukė sesers. Tačiau ši nei iš ryto, nei po pietų neatėjo. Apie pusę penkių kažkas skambino tris kartus. Tačiau kaskart jai atsiliepus, kitame laido gale tylėjo. Turbūt tai Zofija bando prisiskambinti - sakė sau Angelė ir po kiek laiko nusprendė pati paskambinti seseriai.
 
 
Skambino daug kartų, ilgai laukė kol kas nors atsilieps. Bet niekas Zofijos namuose nekėlė ragelio. Penktadienį ir šeštadienį Angelė vėl bandė prisiskambinti seseriai. Vėl niekas nekėlė ragelio. Kai Zofija nepasirodė ir per sekmadienio pamaldas miestelio bažnyčioje, ji nusprendė pati aplankyti seserį - juk, pagaliau, ji neviešėjo pas Zofiją nuo vasaros. Angelė nuėjo pas sūnų, kuris kartu su savo sugyventine gyveno netoli Angelės namų. Šis nelabai noromis, bet sutiko pavežti ją iki Zofijos namų.

Vainauskų šuo siaubingai staugė. Namai buvo palikti neužrakinti. Įžengusi į namą Angelė suprato, kad jie jau ilgai nekūrenti - iš visų kampų smelkėsi šalta drėgmė. Nebuvo nė gyvos dvasios.
 
 
Vainauskai dingo. Jų paieškos su policijos pagalba tęsėsi lyg pat pavasario, bet nedavė jokios naudos.

Autorė: Elžbieta Banytė

16.
 
 
Kartą toks žmogus užsimanė šokt nuo stogo, bet buvo pavasaris, labai gražus metas, taigi jis nutarė palaukti purvino rudens. Sulaukęs rudens, jis visai nebenorėjo šokt nuo stogo, todėl įkalbėjo tai padaryti savo priešą. Priešas nušoko. Galų  gale tą žmogų ėmė graužt sąžinė, todėl nušoko pats.
 
 
29.
 
 
sumirgėjus blėsta diena
ponia sakykite jei norite kalbėti
žybsi jaukios šviesos languos
jei ne prisiekusieji išeis pasitarti
aš sudilusį  paltą rengiuos
eikite dėl dievo meilės
ir patamsiuose vaikštau viena
teismas skelbia pusvalandžio pertrauką
 
 
žybsi žvaigždės beribėj nakty
prisiekusiųjų sprendimu ji pripažįstama kalta
nuo manęs netgi baimė pabėgo
sunki pareiga mus verčia reikalauti
liko vien tik žibėjimas sniego
griežčiausios bausmės kaip ir tikėtasi
ir tie žmonės aplinkui rimti
sekretoriau užrašykite nuosprendį
 
 
ir achajai išplauks vėl į žygį
pasirenkite čia jums ne koks paradėlis
atsiras juk kita elena
ponia jūs nuteista mirti už išdavystę
o dabar prisimenu vygę
pasiruošt! dėmesio
kur vaikystėj sūpavo mama
ugnis
 
 
tyla
 
 
 
30.
 
 
    Nupiešk tas gėles, kurias surinko pamišusi žydė, nupiešk erelio galvą,  kurios taip troškai vaikystėje. Bananiniai ledai, guminukai - argi tai ne miela? Žalia žavi vaikystės pieva, o joje ganosi kiškutis. Nemėgstu kiškučių. Kokį velnią jie veikia  mano vaikystės pievoje? Va, kokia ta vaikystė. Nepiešk erelio, nes šalia  jo  įsitaisys kiškutis ar kokia kita bjaurastis.
 
 
    Nupiešk, geriau Tiškevičių rūmų salę, didžiulę, klasicistinę, kurioje šoktų juodo aksomo sukniomis apsitaisiusios ponios ir daug ponų: ,,Kokie visi gražūs!“ Ten mes galėsime valandų valandas grožėtis interjeru, siurbčioti vyną, priglausti krištolo taurę prie karščiuojančios kaktos ir panirti į niekur. Dvelksmas tuštumos, dvelksmas artumos- argi ne romantika, argi ne harmonija? Taigi nupiešk. Bus smagu sėdėti prie traškančio židinio drėgnais rudens vakarais, kai  žvarbsta vienišas keleivis iš Džeko Londono arkties, kai klampoja purve Donelaičio būrai.
 
 
     Ant stalo rožė, po rože guli nuoskauda. Po kiekvienu spygliu slepiasi nuoskauda. Rožę rankoje laiko skausme paskendęs Sartras savo išblyškusia ranka. Jis meta rožę ant stalo ir išeina, susikišęs rankas į kišenes, pasišlykštėjęs. Viskas gali vykti galvoje, viskas. Tik nupiešk, būk geras, tą salę, kur galėtume laukti stebuklų.
 
 
     O katė, Viešpatie, pažvelk į katę, ji vartosi ir daužosi, tarsi norėtų sudraskyti pati save, o jos naguose rožės žiedlapiai ir brokatinės užuolaidos skutai. Dūžta taurė, liejasi vynas; šukės, žmonės sako, neša laimę. Krenta sunkaus brokato nusvertas karnizas, virsta žvakė, viskas liepsnoja; iš ugnies atėję, ten ir sugrįšim. Tik tu nupiešk. Save ir mane, ir svylančios plastmasės kvapą, ir seną vyną pilvotame butelyje. Juo gesinsime ugnį, girdi?
 
 
     Tyla. Tyla. Tyla.