Sėdėjome susikabinę už rankų ir nenorėjome vienas kito paleisti. Mano galvoje ūžte ūžė geriausi mūsų santykių prisiminimai: kaip susipažinome, kaip pirmąkart pasimylėjome, kaip pirmąkart pasakiau jai, kad myliu, o ji atsakė tuo pačiu. O dabar, dabar viskas tarsi nutrūksta. Ji nori padaryti pertrauką.  Kam to reikia? Ar tai ką nors duos? Ar tik nebandom bėgti nuo to, kas neišvengiama? Dievas žino, aš ją myliu. Vis dar. Nesvarbu, kad ji man buvo neištikima, kaip ir nesvarbu, jog paskutiniu metu su ją mylėdamasis galvodavau apie kitas merginas. Na ir kas?

Taip, galbūt nusibodom vienas kitam. Juk du metai tai ne du mėnesiai. Per šitiek laiko spėjom gerai vienas kitą pažinti. Susipažinti ne tik su teigiamom, tačiau ir su neigiamom savybėm. Tačiau aš ją myliu tokią, kokia ji yra. Myliu ją visokią: linksmą, liūdną, piktą, meilią, frigidišką ar kokia ji bebūtų.

- Ar nemanai, kad jei padarysime pertrauką, tai tik dar labiau mus atitolins? Galbūt problemą reiktų spręsti kitaip, nesiimant tokių drastiškų priemonių? – paklausiau šiek tiek virpėdamas.

- Ką siūlai? – paklausė pažiūrėjusi man į akis.

- Nuvažiuokime kurį vakarą prie ežero, pasivaikščiokim naktį po kapines, nueikim į patį nuobodžiausią filmą pasaulyje ir vaidinkim, kad jį žiūrime. Mums reikia vėl atnaujinti beprotiškiausius mūsų pasimatymus, į kuriuos eidavom santykių pradžioje. Mums reikia tos pačios ugnelės, aistros su kurią bučiuodavom viens kitą. Rasa, paklausyk, pertrauka – ne išeitis. Darydami pauzę mūsų santykiuose ir atiduodami viens kitam visišką gyvenimo laisvę tik stumsime mūsų santykius į prarają. Tu sakai, jog pertraukos metu būtų galima viską apmąstyti, prisiminti kas buvo gero, o kas blogo. Pasverti visus už ir prieš bei pabandyti pažiūrėti kaip jausimės nematydami vienas kito. Nesutinku su tavim. Pajutę didesnę laisvę pradėsim vaikščioti į skirtingus tūsus, pažindintis su kitais žmonėmis, aš pradėsiu labiau gerti, nes nesijausiu prieš nieką atsakingas. Mūsų santykiai ims byrėti.

- Tomai, kalbi it siūlyčiau nesimatyti metus. Juk kalbu vos apie mėnesį. Negi manai, kad mūsų draugystė tokia nieko verta, kad negalėtų atlaikyti šio trumpo išbandymo?

- Ji atlaikys šį išbandymą. Žinoma, kad atlaikys. Bet…. įdomu kas bus po to. Rasa, pasakyk atvirai, ar tu tam bernui ką nors jauti? Ar dėl jo prašai pertraukos? Nori įsitikinti, kas tau svarbesnis?

- Meluosiu sakydama, kad jis čia niekuo dėtas. Jaučiuosi šūdinai prieš tave taip negražiai pasielgdama. Tačiau tam turėjo įtakos alkoholis. Kvaila, bet tai tiesa. Juk žinai, kad paprastai negeriu. Bet per puskės gimšą kažkaip išėjo padauginti. Ir tada lyg iš niekur nieko atsirado jis. Toks paslaugus, komunikabilus ir visą kitą. Atleisk, neturėčiau viso šito tau pasakoti, tačiau noriu būti su tavim atvira. Esi man ne tik brangus kaip vaikinas, tačiau galbūt daug brangesnis esi man kaip tikras draugas, kurio, tokio kaip tu, gyvenime nesu turėjusi. Tu esi stebuklas, Tomai, aš tave myliu. Tikriausiai myliu. Aš pasimetusi. Paskutiniu metu tiek daug permainų mano gyvenime: tėvų skyrybos, ėjimas į kitą mokyklą, pykčiai su tavim ir… ir tasai vaikinas.

Nutilau. Mintyse galvojau ką jai atsakyti, kad neįžeisčiau. Manęs nepaveikė jos žodžiai. Aš niršau. Labai niršau. Iš visų jos pasakytų žodžių girdėjau tik tuos, kurių pagalba ji apibūdino tą lochą su kuriuo mane išdavė. Ji sako, kad su juo nesimylėjo, tačiau aš ja netikiu. Jie tik pasiglamžė ir viskas – per daug gražu, kad būtų tiesa. Tame gimtadienyje buvo mano senas pažįstamas. Jis man papasakojo daug pikantiškesnių dalykėlių nei pasakojo Rasa. Aš ją netikiu. Tačiau to jai nesakau. Nenoriu dar labiau dergti mūsų santykių. Ji nežino, kad turiu informacijos šaltinį, kuris man nušvietė visą tiesą kas tą vakarą dėjosi.

Visgi ne tik Rasa buvo kalta dėl to, kas įvyko. Kelias dienas prieš tai mes siaubingai susipykom ir pasakėm, jog nenorim vienas kito matyti. Šis kivirčas labai priminė piktą skyrybų sceną kartais rodoma filmuose. Ir tas kelias dienas net sms‘o viens kitam neparašėme. Matyt, Rasai trūko visa kantrybė ir dėl to per savo puskės gimtadienį ji norėjo pilnai atsipalaiduoti. Ji negeria, tačiau tąkart prisigėrė. Žinoma visada galima rasti pasiteisinimų. Aš anaiptol nenoriu jos pateisinti, tačiau žinau, kad ne tik ji čia kalčiausia. Juk į tą gimtadienį turėjome eiti kartu. Tada nieko blogo nebūtų nutikę. Mes visad vaikštome kartu. Anksčiau niekas iš draugų negalėtų pasakyti, kad mus įmanoma išskirti. Bet… štai prisidirbome.

- Rasa, mano nuomone pertraukos klausimu jau žinai. Aš tam nepritariu. Man tai atrodo šiek tiek kvaila ir mažvaikiška. Mums ne keturiolika, kad bandytumėm kovoti su problemomis bandydami jas užmiršti kitų žmonių draugijoje. Tačiau aš gerbiu tave ir myliu. Kad ir kas buvo, vis dar esi mano mergaite. Mano mylima Raselė be kurios neįsivaizduočiau savo tolimesnio gyvenimo. Jei tu manai, kad nėra kitų būdų mums vėl iš naujo atrasti vienas kitą, tuomet šaunu. Darom pertrauka. Bet noriu, kad žinotum, jog visą šį mėnesį neisiu iš namų. Sėdėsiu užsidaręs ir tavęs lauksiu. Lauksiu kol vėl galėsim būti kartu. Man bus liūdna, bus nuobodu, tačiau dėl tavęs viską iškęsiu. Nes esi man svarbi. Svarbesnė už mane patį. Dėl tavęs galėčiau gyvybę paaukoti, tai ką jau čia kalbėti apie vieno mėnesio laukimą. Tačiau įsidėmėk mano žodžius – pertrauka nėra išeitis.

Po šių žodžių Rasa tvirčiau sugriebė mano rankas. Jos akys tapo ašarotos. Matyt, jai patiko tai, ką pasakiau. Visgi jos žvilgsnyje kažko trūko. Ji žiūrėjo į mane it į draugą, tėvą, giminaitį, bet ne taip kaip žiūrėtų į mylimą vaikiną. Jutau tą ir visa savo esybe bandžiau įsivaizduoti, ką ji šiuo metu galvoja.

- Ačiū, Tomai. Ačiū, kad supranti, jog man to reikia. Patikėk, labai tai vertinu, labai. – tarė ji.

Nežinojau ką jai atsakyti – pritrūko žodžių. Dėl to ją pabučiavau. Keista, bučiavomės kaip įsimylėjėliai, nors abu žinojom, kad po šio bučinio ilgai nesimatysim. Man buvo gera liesti jos lūpas savosiomis. Tą svaigią akimirką trumpam užsimiršau. Pamiršau viską dėl ko pykomės. Tiesiog atsidaviau geismui ir jis pulsavo visu mano kūnu. Ak, kaip norėjau kuo ilgiau užtęsti šią malonią akimirką. Kaip gera būtų bučiuotis visą amžinybę. Galbūt aš skystas, o gal tiesiog romantikas, tačiau kaip ten bebūtų nenorėjau jos paleisti. Žodžiais neįmanoma apsakyti kokia ji man brangi. Rasa pirma ir vienintelė mano gyvenimo moteris. Kiek daug ateities planų esu prisigalvojęs. Tuose planuose pagrindinį vaidmenį vaidino būtent ji. Dėl to siaubingai bijau, kad galiu jos netekti.

- Aš tave myliu. Rasa, būk protinga. Neprašau tavęs nieko kito tik būti protingai. Neliepsiu tau su juo daugiau nesusitikti, kaip ir neliepsiu šios pertraukos metu būti man ištikimai. Žinoma skaudu, bet sakau tau tai, nes noriu, kad būtum laiminga. Laiminga net jei ta laimė nėra su manimi. Perdaug prisirišau prie tavęs, dėl to man bus sunku. Tačiau apie mane negalvok. Galvok tik apie save. Ir nepergyvenk dėl savo tėvų skyrybų. Žinok, pasaulis nėra tobulas. Jame visko nutinka, ypač suaugusiųjų gyvenime. Juk suaugusiuosius sieja ne tik jausmai tačiau ir buitis. Jie susiduria su daug didesnėmis gyvenimiškomis problemomis nei susiduriam mes, paaugliai.

- Taip, tavo tiesa. Ech, nenoriu suaugti. – tarė ji vangiai nusišypsojusi.

- Patikėk, aš irgi. Man dabar taip gera.

Nemelavau jai, iš tikrųjų man buvo neapsakomai gera sėdėti su ja ant suoliuko susikabinus. Šią svajingą akimirką galėčiau drąsiai pasakyti – meilė yra. Ir dar drąsiau pasakyčiau – meilė nėra skausmas. Meilė verčia žmogų tobulėti, aukotis dėl mylimojo, jį suprasti ir užjausti. Visgi sveikos nuovokos nepraradau. Neprarado ir Rasa, būtent dėl to ji ir prašo pertraukos. Paskutiniais mėnesiais mūsų santykiai per daug banguoja: vieną dieną mylim vienas kitą, o jau sekančią pykstamės it būtumėm didžiausi priešai. O taip nesielgiama. Santykiuose tokių bangavimų negali būti. Ir nenoriu, kad mūsų santykiai tokie būtų. Noriu darnos. Galbūt dėl šios priežasties šiek tiek per greitai pasidaviau jos prašymui daryti pertrauką. Juk paprastai mūsų santykiuose dominuoju aš. Visada kovoju už savo tiesą ir mane sunku perkalbėti. Tačiau dabar nebuvo prasmės. Galbūt kažkur širdies kertelėj žinojau ir aš, jog pauzė mums reikalinga. Tam, kad viskas susidėliotų į savo vietas. Tam, kad vėl susiėję daugiau nesipyktumėm. Ech, jeigu ne tas jos nuotykis su vaikinu.. tada būčiau daug ramesnis. Tačiau dabar tai man nedavė ramybės. Man būtų neįsivaizduojamai skaudu jei sužinočiau apie jų romaną. O dar skaudžiau jei Rasa pas jį nueitų. Tada galėčiau galvoti net apie savižudybę. Tikrai taip. Ji man tokia brangi.

- Tai ką? – tariau pažvelgęs jai į akis. – Tipo viskas?

- Tomai, nesakyk taip. Ne viskas. – tarė ji prisiglaudusi prie manęs. Jutau ją savo kūnu, mane užliejo pasitenkinimo banga. – Tik pertrauka. Mažytis tarpas mūsų santykiuose. Nė nemanau tavęs palikti. Būk ramus. Tiesiog noriu šiek tiek pailsėti. Pabūti su savimi. Pabūsi ir tu su savimi. Manau tai mums bus tik į naudą. Tikiu, jog mūsų santykiai pagerės.

Ak, kaip norėčiau ir aš tuo tikėti. Na, turiu dar visą mėnesį. Per tiek laiko manau spėsiu patikėti ne vieną kartą.

Dar po kelių akimirkų pakilome nuo suoliuko. Vėl pasibučiavome. Bučinys buvo lėtas ir vėsus. Ji moka neapsakomai gerai bučiuotis. Bjauru net pagalvoti, jog kažkam kitam teko prisiliesti prie jos lūpų. O gal ne tik lūpų.

- Kai man bus liūdna, ar galėsiu tau parašyti žinutę? – paklausiau nedrąsiai.

Rasa šiek tiek suabejojo, matyt, bandydama svarstyti ar pertraukų metu tai priimtina ir atsakė:

- Žinoma. Lauksiu tavo žinučių. – nusišypsojo ji. Atsakiau jai atgaliniu šypsniu.   

Pradėjau ją lydėti iki namų. Eiti teko apie penkias minutes, tačiau laikas žaibiškai prabėgo. Bandžiau kaip įmanoma labiau užtęsti šį ėjimo procesą, tačiau prieš nevaržomą laiko tėkmę buvau bejėgis. Ėjome iki jos kaip įprastai susikabinę už rankyčių. Mūsų veiduose nesimatė liūdesio, gal tik šioks toks susimąstymas, dėl to praeiviai vangiai suprastų, jog ką tik savo santykiams davėme iššūkį. Pirmąjį iššūkį per visą mūsų draugystę.

- Lik sveikas. Pasiilgsiu tavęs. – tarė Rasa, kai atsidūrėme prie jos namo durų.

- Aš tavęs labiau. – pasakiau tvirtai. Bandžiau susitvardyti, tačiau po kelių akimirkų ašarėlė nuriedėjo ir mano skruostu. Rasa savo piršteliu ją nubraukė nuo mano veido. Šyptelėjau jai. – Tu nuostabi. Myliu tave tokia. Būk ir toliau tokia.

- Iki, Tomai. – nurėžė ji.

- Iki, Rasa.

Ji dingo paskendusi savo namo laiptinėje, o aš dar kurį laiką stovėjau nejudėdamas ir bandydamas atgaminti kas ką tik įvyko. Pro akis prabėgo visas mūsų pokalbis.

- Man tavęs truks. – pasakiau stovėdamas vienas.