Tomas nesupranta manęs. Jo nuomone, pertrauka ne išeitis. Tačiau jis nesuvokia kaip aš dabar jaučiuosi. Mano gyvenime tiek daug permainų ir naujų atradimų. Jau du metus esu su juo. Manau, tai labai daug. Per tiek laiko labai gerai pažinome vienas kitą ir jis tapo man neapsakomai brangus. Aš jį dievinu kaip žmogų. Jis yra nepakartojamas. Dėl manęs pasiryžęs aukotis ir visa kita. Tačiau mūsų santykiai paskutiniu metu nėra tobuli, tokie, kokie buvo anksčiau. Ir man dėl to labai skaudu. Skaudžiausia, kad dėl to esu kalčiausia aš. Po tėvų skyrybų nusivyliau meile. Man buvo šokas sužinojus, kad po dvidešimties kartu nugyventų metų jie nusprendė nutraukti visus ryšius. Jie šitiek laiko buvo kartu, džiaugėsi gyvenimu, o dabar jie bendrauja it būtų svetimi, lyg juos niekas nebūtų sieję. Jie dažnai vienas kitam prisipažindavo meile ir panašiai. O kur dabar viskas dingo? Negi ta meilė taip ėmė ir išgaravo? O gal meilės išvis nėra? Gal daugelis žmonių painioja meilę su prisirišimu? Gal meilės terminas tiesiog išgalvotas romantikų?

Ar aš myliu Tomą? Taip, jis man labai brangus, aš jį myliu kaip draugą. Jis nuo pat mano ankstyvosios paauglystes buvo su manimi, jis yra tas vaikinas su kuriuo pirmą kartą pasimylėjau. Tačiau dabar mūsų santykius ištiko rimta krizė. Mes pasidarėme irzlesni vienas kito atžvilgiu. Pradedame pyktis dėl menkiausios smulkmenos. Juk visa tai negali ilgiau tęstis. Reikia priimti kažkokius sprendimus, kad viso to išvengti. O jis to nesupranta. Mano, kad viskas susitvarkys savaime nieko nedarant. Bet juk taip nebūna! Pertrauka yra vienintelė išeitis mums iš naujo atrasti vienas kitą. Ir aš tikiu, kad mes sugebėsime tą padaryti.

Aš jį pateisinu, žinau, kodėl jis nenori pertraukos. Dėl to vėlgi kalčiausia esu tik aš. Išdaviau jį su kitu vaikinu. Kaip galėjau sau tai leisti? Tiesiog protu nesuvokiama. Šlykščiausia, kad po išdavystės karts nuo karto pagalvoju apie tą vaikiną. Jis toks komunikabilus, švelnus, o dar koks gražuolis! Jam yra devyniolika, atrodo labai subrendęs ir visko matęs gyvenime. Jis yra blogiukas, tačiau tokiais vaikinais visada žavėjausi. Jis yra visiška Tomo priešingybė. Mes apsikeitėme telefono numeriais. Kvaila, bet man yra smalsu, kodėl jis taip ir neparašė po mano pusseserės gimtadienio. Galbūt aš jam buvau tik pramoga? Geriau jau taip ir būtų. Nenorėčiau jo įsimylėti taip įskaudindama Tomą. Jis nevertas dar labiau kentėti. Ir… ir aš jį myliu. Nesuprantu, kas man yra. Galbūt man depresija? Kažkokia vidinė krizė, kuri sujaukia visus jausmus. Kodėl myliu vieną, o kito geidžiu? Kas man pasidarė?

Pažintis su Andriumi įvyko taip netikėtai. Jis yra mano pusseserės kaimynas. Į jos gimtadienį turėjom vykti kartu su Tomu, tačiau susipykome ir dėl to važiavau viena. Man buvo liūdna, tačiau kartu ir labai pikta ant jo, dėl to norėjau pilnai atitrukti. Iš nevilties net nusipirkau brendžio su kola, nors paprastai negeriu. Kai atėjau į pusseserės namus, Andrius iškart patraukė mano dėmesį: aukštas, raumeningas, išvaizdus brunetas su labai išraiškingom žaliom akim. O jo balso tembras: toks vyriškas, bet kartu ir švelnus. Jis pasisveikino su manimi ir plačiai nusišypsojo. Paskendau jo šypsenoje. Tačiau pačioje pradžioje žavėjausi juo tik mintimis, žinojau, kad turiu vaikiną ir dėl to norėjau, kad tas susižavėjimas ir liktų tik nekaltu susižavėjimu. Bet problema buvo ta, jog ir aš jam kritau į akį. Viso gimtadienio metu jis mane kabino, o man buvo sunku atsilaikyti. Aš jam kartojau, kad turiu vaikiną, o jis teigė, kad vaikinas ne siena – galima pastumti. Jis toks naglas ir drąsus, tačiau tai mane sužavėjo. Kartu gėrėme, šokome, kalbėjomės. Jis gali bendrauti įvairiomis temomis – labai apsiskaitęs ir protingas vyrukas. Taigi kol buvau blaiva laikiausi atstumo, tačiau kai apgirtau, visiškai praradau sveiką nuovoką ir leidau jam daryti su manim ką nori. O jis rankų sudėjęs tikrai nebuvo. Kaip jis godžiai mane glamonėjo, kaip bučiavo net sunku apsakyti. Tomas niekad su tokia jėga ir geidulingumu nebuvo manęs lietęs. Alkoholis ir jis mane veikė, man lengvai sukosi galva. Jei ne mano pusseserė mes tikriausiai būtumėm nuėję iki pat galo. Tačiau ji mane sudrausmino primindama, kad turiu vaikiną. Ačiū jai, nes kai Andrius mane lietė, buvau viską pamiršusi. Kai nesutikau su juo mylėtis, jis nesutriko. Pasakė, kad viską puikiai supranta ir kad kvaila būtų reikalauti sekso per pirmą susitikimą. Tada jis pasakė kad įsimylėjo mane iš pirmo žvilgsnio, kad tokia merginą kaip aš jis kasdien maudytų šampano vonioje, dovanotų gėles, neštų pusryčius į lovą. Komplimentus ir meilius žodelius sakyti jis tikrai mokėjo. Jo iškalbumo reiktų pavydėti daugeliui vaikinų. Jis manęs neklausinėjo jokių detalių apie Tomą: nei kiek mes laiko kartu, nei ką jam jaučiu, nei kodėl jo tada nebuvo. Bet ir labai gerai, kad jis to nedarė, nes būčiau dar kvailiau jautusis prieš jį ir savo vaikiną.

Bijojau, kad Tomas anksčiau ar vėliau sužinos, ką pridirbau, dėl to pati jam viską pasakiau. Žinoma jis labai supyko. Jam buvo neapsakomai skaudu. Tąkart mes susipykom. Dvi dienas atsiprašinėjau jo žinutėmis ir kitais būdais kol pagaliau jis man atleido. Tačiau šis įvykis buvo dar didesnis kirvis mūsų santykiams, kurie tuo metu ir taip nebuvo idealūs. Nuo to laiko Tomas prarado visišką pasitikėjimą manimi: kai tik kokią dieną nebūdavom kartu visada paskambindavo, paklausdavo ką veikiu, su kuo esu. Nežinau ar net pasibaigus pertraukai jis dar galės manimi pasitikėti. Juk aš jam gerokai pašikau. Keisčiausia, kad jis manęs daug neklausinėjo apie Andrių. O juk jis iš prigimties yra labai smalsus. Matyt, jam tai buvo labai stiprus smūgis, dėl to jis bijojo, kad aš jam pasakysiu, jog su juo mylėjausi. Numatydama tą iškart jam prisipažinau, kad nieko rimto tarp manęs ir Andriaus nebuvo. Nežinau ar jis patikėjo. Tikiuosi, kad taip.  

Ko verta mano meilė jam, jeigu sugebėjau jį išduoti? Kai guodžiausi savo geriausiai draugei, ji mane ramino, sakė, kad visi mes darome klaidas. Kad aistra ir susižavėjimas yra tik žmogaus gyvuliški instinktai, o meilė yra daug aukščiau. Tai ne tik fizinis potraukis, tai kur kas rimčiau. Meilė – tai dvasinis ryšys, kuris sujungia du žmonės į vieną. Su Tomu būtent taip ir jaučiuosi, it būtumėm viena būtybė. Aš ji jaučiu net kai jis nesako nė žodžio, suprantu, kai jam yra bloga net kai jis meluoja ir sako priešingai. Mes perdaug gerai pažįstame vienas kitą, kad galėtumėm ką nors nuslėpti.

Draugystės su Tomu metu turėjau kelis kitus gerbėjus, tačiau jie man nepatiko. Mačiau tik Tomą ir aplinkui daugiau niekas neegzistavo. Kol mūsų santykiai buvo tobuli, jaučiausi laimingiausia mergina pasaulyje. Tačiau tik atsirado pykčiai, iškart prasidėjo nesąmonės. Kai bandau įsivaizduoti ką jausčiau jei jis mane išduotų, pradedu savęs nekęsti. Juk aš jam negalėčiau atleisti išdavystės. Užsidaryčiau namie ir verkčiau per dienas. Man būtų labai skaudu. Neatleisčiau jam. Bet jis man atleido. Sugebėjo susitaikyti su tuo ir skaudančia širdimi pasakė, kad nebepyksta. Kaip stipriai jis mane myli. Ir aš esu be galo laiminga dėl to. Ne kiekvienai pavyksta patirti meilę, dėl to man labai pasisekė. Taigi turiu kaip nors susitvarkyti savo gyvenimą, įveikti depresiją ir pertraukai pasibaigus grįžti pas jį bei toliau džiaugtis gyvenimu.