- Tai ji tave paliko? – paklausė Marius.

- Ne, paprašė pertraukos. Panoro nutraukti mūsų santykius mėnesiui, kad viską galėtų apmąstyti ir pabūti su savimi.

- Oi, bet juk tai nesąmonė! Žinau aš tas pertraukas. Pameni, pasakojau apie Aistę? Prieš išsiskiriant ji manęs irgi maldavo pertraukos. Sakė, kad pasiilsėję vienas nuo kito mūsų santykiai kardinaliai pasikeis. Šūdo. Žinojau, kad viskas bus kaip ir buvo, dėl to, kad ir kaip sunku bebuvo, primygtinai pareikalavau išsiskirti.

- Mariau, tu ir pats žinai, kad mano santykiai su Rasa yra nesulyginami su tavo ir Aistės bandymu žaisti meile. Mes visgi 2 metai kaip kartu. Be to tiek ji man yra pirmoji ir vienintelė panelė gyvenime, tiek aš jai esu pats pirmas su kuriuo ji pradėjo rimtai draugauti.

- Na taip, gal tu ir teisus. Jūsų santykiai yra kur kas rimtesni ir gilesni. Bet ar tai jog vienas kitam esat „pirmieji“ nepakiš jums kojos ateityje? Galbūt tai ir yra detalė, kuri sugriaus visus meilės pamatus. Pavyzdžiui tau, Tomai, ar nebūna dienų kada pagalvoji apie kokia nors kitą panelę? Ar nebūna kad imi geisti, kad ir gatvėje sutiktos gražuolės?

Susimąsčiau.

- Kai pykdavomės, kartais pagalvodavau apie kitas merginas. Tačiau tik trumpam. Pasvėręs visus už ir prieš suprasdavau, jog Rasa – nepakartojama ir niekada negalėčiau būti laimingas su jokia kita panele.

- Oi, drauguži, niekada nesakyk niekada. Patirtis kalba mano lūpomis. Na, velniop. Ką čia mes šnekam telefonu kaip pletkų bobos. Einam vyriškai į kabaką pabazarinsim prie alaus bokalo? – pasiūlė jis.

- Ai, nenoriu žinok. Kažkaip norisi pabūti su savimi, viską apmąstyti. Keista, dar vakar ją mačiau, o jau ilgiuosi. Ar tau taip yra buvę?

- Taip, yra. Bet ne su Aiste. Su ankstesne panele, Laura. Ta šokėja, kur kažkada pasakojau. Ji beje man irgi buvo pirmoji rimta mergina. Mes gyvenome skirtingose rajonuose, be to ji šoko, o aš lankiau krepšinio treniruotes. Dėl to susitikinėdavom tik keliskart į savaitę. Labai laukdavau tų pasimatymų ir jau kitą dieną po jų, jos ilgėdavausi. Ilgesys geras dalykas. Rodo, kad žmogus tau rūpi. Tačiau negalima leisti būti užvaldomam ilgesio. O tuo labiau tau, kai padarei pertrauką. Jei jau sutikai žaisti pagal jos taisykles, tai ir laikykis tų taisyklių. Nesiilgėk, o nugyvenk šį mėnesį it gyventum be jos.

- Ai, lengva tau sakyti. Nors ir sutikau padaryti pertrauką, dėl jos, ne dėl savęs, vis tiek žinau, kad noriu būti tik su ja. Tą žinau tvirtai ir man pertraukos tam nereikia. Todėl tiesiog jos lauksiu. Lauksiu ir ilgėsiuos.

- Oi, nu ir ką tą bobą iš tavęs padarė. Visišką skystaklynį.

- Pagarbiau, Mariau.

- Nu gerai, sorry. Davai rimtai einam į kabaką. Pabūsiu su tavim šią sunkią akimirką. Be to mano sąskaita tuoj pasibaigs. Davai, eime, nestumk.

Šiek tiek padvejojęs nusprendžiau nusileisti. Namie liūdna, į galvą lenda blogos mintys, pavyzdžiui, kad ji nori pertraukos, kad galėtų užmegzti romaną su man nežinomu vaikinų iš jos puskės tūso. Man reikia šiek tiek prasiblaškyti. Pažadėjau Rasai, kad lauksiu jos. Pažadą tesėsiu. Tikriausiai nieko blogo nenutiks, jei nueisiu su kaimynu alaus. O ir įkaušusiam gal lengviau ant širdies pasidarys. Be to jaučiausi nesmagiai savo kambaryje, kuriame visur aplink jos ir mūsų bendros nuotraukos bei įvairiausios smulkios dovanėlės, kurias jį man dovanodavo visokių švenčių progą.

Susitikome su Mariumi prie jo laiptinės. Jis stipriai paspaudė mano ranką plačiai šypsodamasis.

- Atrodai apgailėtinai. – pasakė jis linksmai.

- Apgailėtinai ir jaučiuosi. – atsakiau jam.

Jo geras ūpas šiek tiek pakėlė man nuotaiką. Tapau linksmesnis ir dėl to džiaugiausi. Su Mariumi nesam patys geriausi draugai, kokie buvome ankstyvoje vaikystėje, kai kartu žaisdavom smėlio dėžėje. Vėliau jis ėmė intensyviai žaisti krepšinį, be mokyklos ir treniruočių daugiau nieko nematė, tad mes atitolome ir tik neseniai, po to, kai jis paliko savo merginą, artimiau susidraugavome. Marius yra linksmų plaučių vaikinas, mėgsta skaldyti įvairiausius bajerius. Su juo yra gera būti, nes jis, rodos, tik ir sutvertas visus linksminti ir kelti nuotaiką. To nepasakytum iš jo išvaizdos. Jis yra aukštas šiek tiek stambus vaikinas rudų plaukų ir raumeningų rankų. Jei jis persirengtų forsu, gatvėje bijočiau jį sutikti.

Atėję į barą atsisėdome prie kampinio staliuko ir laukėme kol prie mūsų prieis padavėja.

- Ką žadi veikti visam mėnesiui atgavęs laisvę? – paklausė jis.

- Oi, visiškai nieko. Galbūt pradėsiu daryti namų darbus. Dvylikta klasė visgi.

- Na, matai kiek daug naudos yra, kai esi be bobos. Net ir mokslai parūpo. Aš va irgi paskutiniu metu prie knygos prisėdu. Merginos tik laiką atima. Daugiau jokios naudos iš jų.

- Oi, kalbi taip tik todėl, kad nesi mylėjęs.

- Sakai, mylėjęs. O kas gi yra ta išganingoji meilė? – paklausė manęs susidomėjęs.

Pradėjau galvoti, ką galėčiau jam atsakyti. Juk tai taip sunku nusakyti žodžiais.

- Kai žinai, jog esi mylimas ir visuomet laukiamas. Kai gali paaukoti viską dėl mylimo žmogaus, nes esi įsitikinęs, jog jis padarys dėl tavęs tą patį. Kai bučiuojiesi ir tą akimirką pranyksta visas pasaulis. Kai žiūri mylimam žmogui į jo šiltas akis ir akimirkai sustoja laikas. – tariau ir giliau įkvėpiau.

Marius pradėjo juoktis. Negi nusišnekėjau?

- Tomai, o tu talentingas! Siūlyčiau tau pradėti kurti eiles. Būtum antroji Salomėja Neris. Po mirties išgarsėtum ir mūsų anūkai galėtų užkimšti savo jaunas smegenis tavo krušliavom.

- Eik šikt. – tariau susigėdęs.

Prie mūsų priėjo padavėja.

- Man pusė litro Švyturio Ekstros. – pasakiau.

Padavėja užsirašė ir pažiūrėjo į Marių.

- O man litrą degtinės. – tarė jis linksmai ir stebėjo kaip kuriam laikui padavėja sumišo. – Ne ne, juokauju. Atneškit ir man to paties. Ir jei turite dvi gražias merginas, galite irgi atnešti.

Padavėja nusišypsojo, o aš susimąsčiau ar tą ji darė iš mandagumo ar natūraliai.

- Tomai, žinai ką aš pagalvojau? O gi, kad tu nesi man pasakojęs kaip susipažinai su Rasa.

Šyptelėjau. Galvon plūstelėjo malonūs prisiminimai.

- Tikrai? Kad žinok mūsų istorija nėra kažkuo ypatinga… – pradėjau išsisukinėti.

- Na jau. Kiekvienos poros susipažinimo istorija yra kažkuo ypatinga. Papasakok, man baisiai įdomu. – tarė jis ranka parėmęs smakrą.