Viskas prasidėjo prieš du metus. Man tada buvo šešiolika, o jai keturiolika metų. Tėvai mane per prievartą užrašė į skautų stovyklą. Tipo aš toks nevala, blogas berniukas, man trūko drausmės. Žinai, juk kokie maištaujantys paaugliai būna šešiolikos.

- Nu nu. – sumurmėjo Marius gurkštelėjęs ką tik atnešto alaus.

- Tai va, o toj stovykloj žinok kaip žostkai buvo… Reikėdavo keltis 6 ryto, daryti mankštą, mokytis pačių nesąmoningiausių dainelių ir himnų pasaulyje. O dar tas laukinis pasaulis.. jokio karšto vandens, tulikai mediniai, smirdantys tokie. Tik įeini padaryt sunkesnio reikalo, iškart noras praeina. O aš kai grynas miesto vaikas, tai man viskas, kas ten dėjosi, buvo švelniai tariant nepriimtina. Tai ką, aš tada pradėjau maištauti. Kai stovyklos vadai trimituodavo iš pačio ryto mus keldami, padėdavau galvą po pagalve ir nesikeldavau. Atsisakydavau valgyti tų sušiktų skautiškų košių ir kitų šlykštynių, net nesiprausdavau.

- Oho. – įsiterpė jis.

- Vadai bandydavo mane sudrausminti, kartą net už prasižengimus liepė tulikus valyti. Aš aišku to nedariau. Tada jie man grasino, kad pašalins iš stovyklos, kas man būtų bene džiugiausia žinia pasaulyje. Tą jie suprato dėl to, matyt, šios minties atsisakė.

- Pala pala. O pričiom čia Rasa? Ji ką, irgi stovykloje buvo?

- Joooo. Ir kad žinotum, kaip ji ten žibėdavo. Mano Raselė buvo skaučių skautė kokių reta. Ji tenai buvo jau ne be pirmus metus. Vaikščiodavo su skautišku munduru, turėjo kelis ženkliukus, tikriausiai už kažkokius nuopelnus. Ji su dar keliais jaunaisiais skautais miegojo atskiroje palapinėje, buvusioje šalia vadų būstinės, dėl to ne iš karto ją pastebėjau.

- O pastebėjęs įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio? – šyptelėjęs tarė Marius.

- Ne ne, anaiptol. Juk gyvenam realų gyvenimą. Meilė iš pirmo žvilgsnio egzistuoja tik filmuose. Tai va, klausyk. Žodžiu, tie visi suaugę vadai prarado visas viltis, o gal šiaip jiems pabodo su manim cackintis, dėl to nusiimdami sau naštą nuo kupros, jie perdavė Rasai su manim tvarkytis. Ji kaip jaunoji skautų vadė, ar velniai žino kaip ten jos pareigos vadinas, nu tipo iš mūsų, paauglių, viršiausia. Tai va, ji turėjo su manim susitvarkyti. Pirmą kartą pamačiau ją be penkių minučių šeštą ryto. Šis laikas visam gyvenimui išliks mano mintyse. Ji įsibrovė į mano palapinę ir pati asmeniškai mane pažadino. Buvau užsimiegojęs ir šiek tiek apspangęs, dėl to neiškart supratau, kas čia dedasi. Kodėl mane žadina ne trimitai, o kažkokia gražuolė.

- Hehe, darosi įdomu. – įsiterpė Marius.

- Tai va, ji mane pažadino. Pasakė, jog šiandien aš turėsiu pravesti mankštą. Paprastai rytais tą darydavo paaugliai. Aš, žinoma, atsisakiau. O ji, įsivaizduoji, pradėjo per prievartą mane temptis iš lovos. Jos gležname kūne buvo tiek jėgos, kad ji sugebėjo mane pargriauti ant žemės. Tada ji išvertė visą patalynę ir liepė gražiai pasikloti lovą. Pamenu sakau jai: „Daune, ką darai?“, o ji man atsakė, kad nori, jog būtumėm draugais. Kad stovykla skirta ne kvailų ambicijų rodymui, o tam, kad ji stovyklos narius sujungtų į vienį. Pasakė, kad jei man čia nepatinka, tai bent turėčiau gerbti vadus ir nusistovėjusią tvarką. Aišku manęs nelabai paveikė jos žodžiai. Buvau per daug maištingo charakterio, tačiau ji pati, kaip asmenybė man įstrigo giliai. Pajutau jai pagarbą.

- Pagarbą? Kas per nesąmonė? – prunkštelėjo Marius.

- Taip taip, visų pirmą pajutau jai pagarbą, bet jau netrukus pradėjau į ją žiūrėti ir kaip į merginą. Tai žodžiu aš net nesupratau kaip, tačiau ir lovą pasiklojau, ir mankštą pravedžiau, o po to net praalkau, jog net ir skautiška košė skani buvo. Rasa nuo tos dienos visąlaik buvo šalia manęs, ką bedaryčiau, kur beeičiau, ji mane tarsi sekiojo. Tačiau kaip keista bebūtų, nejaučiau iš jos pasikėlimo. Nu žinai, tipo kažko tokio „aš viršesnė, daryk, ką tau liepiu“. Ji buvo draugiška. Su manim ji elgiesi ir maloniai, ir griežtai vienu metu. Tada net negalvojau, kad mus skiria du metai. Maniau, ji mano bendraamžė. Na ir žodžiu pradėjau aš leisti laiką stovykloj kaip ir kiti ir palaipsniui man ten net patiko. Supratau, kad pirmomis dienomis man buvo nuobodu, nes neklausydavau vadų ir nieko neveikdavau. Maniau, jog taip darydamas elgiuosi kietai, o iš tikrųjų visi į mane žiūrėjo kaip į lochą. Tačiau, kai Rasa mane sudrausmino, radau stovykloje ir kitų draugų. Man pasidarė gera ten būti.

- Na gerai gerai. O tai kaip tarp jūsų su Rasa užsimezgė pirmas kontaktas. Kada ją pabučiavai?

- Pirmas susižavėjimas ja kaip žmogum įvyko pačiom pirmom mūsų pažinties dienom. O pajutau, kad ji man patinka vieną naktį. Matai, toje stovykloje vykdavo naktiniai skautų budėjimai. Kol visi miegodavo, keli skautai turėdavo saugoti teritoriją. Tipo nuo laukinių žvėrių ir vagių, kurių ten, žinoma, nebuvo. Nu tokia kvaila tradicija. Budėdavom visąlaik pasikeisdami. Aš anksčiau maištavau, dėl to niekad nebudėdavau. Ir Rasa pamačiusi kaip vieną dieną atsikeliu ne jos raginamas, o būrio vadui grojant trimitu, priėjo prie manęs ir paklausė ar nenorėčiau palaikyti jai kompanijos naktiniam budėjime. Sakė, jog jai būtų liūdna vienai. Nu ką, aš aišku sutikau. Visgi pana kviečia.

- Ir naktinio budėjimo metu tu ją pirmąkart pabučiavai?

- Oi, ne. Tą padariau paskutinį stovyklos vakarą, kai mūsų valgyklos patalpose buvo surengta diskoteka. Tačiau to naktinio budėjimo metu aš ją labai susižavėjau. Mes sėdėjom prie vos degančio laužo, ji man pasakojo apie save, apie santykius su tėvais, apie tai, jog jai patinka būti skaute, nes tai padeda užsimiršti ir panašiai. Tada ji ėmė visko manęs klausinėti. Išsiaiškinome, kad abu esame iš Vilniaus. Tada ji man pasakė ir savo amžių. Buvau nustebęs, kad ji yra už mane jaunesnė, o ji, sakė, kad nenustebo. Tą vakarą tarp mūsų kažkas įsižiebė. Nakties prieblandoje ji buvo tokia graži it niekad. Jos žydros akys labai gražiai spindėjo lyg katės.

- Nu gerai, poezija palik poetams. Tai prie laužo tu jos neužlaužei? – stačiokiškai paklausė jis

- Neužlaužiau. Tada net nežinojau, kaip reikia elgtis su merginomis. Ji juk yra mano pirmoji. Bet man buvo labai gera su ja būti. Paklausiau jos ar ir kitą naktį galėsime budėti kartu, bet deja ji atsakė neigiamai, nes budėjimas vyksta grupelėmis po du paeiliui. Laikas su ja prabėgo labai greitai. Rodos dar tiek turėjom vienas kitam papasakoti, tačiau deja buvo atėjęs metas eiti kelias valandas nusnūsti. Taigi aš ją palydėjau iki jos palapinės ir pirmą kartą ją apkabinau. Dieve, kaip aš visas virpėjau liesdamasis prie jos kūno. O kai pajutau jos iškilumus spaudžiančius man krūtine…

- O ji tokių metų jau tuos iškilumus turėjo?

- Asile, žinoma, kad turėjo. Ir visai ne mažus. – tariau stebėdamasis jo bukumu. - Kai ji įėjo į savo palapinę, pradėjau šokinėti iš laimės. Šokinėjau it vaikas gavęs skanų saldainį. O grįžęs į savo palapinę akių taip ir nesumerkiau. Visą rytą galvojau apie ją ir apie mūsų pokalbį bei apie tą apsikabinimą. Jame buvo tiek šilumos ir meilės, daugiau nei tu tik gali įsivaizduoti. Na, žinoma, tai buvo pirmas mano artimesnis kontaktas su mergina. Galbūt dėl to viską labai sureikšminau.

- Nu gerai, o kas vyko diskone?

- Dar iki diskono labai artimai bendravome, visur vaikščiodavom kartu, kaip ir kartu valgydavom prie laužo ar stalo. Kai kas pradėjo mus vadinti saldžiąją porelę, dėl ko jaučiausi kvailai ir visus keiksnojau. Tuo tarpu Rasai toks pravardžiavimas netrukdė. Dienai ar dviem likus iki diskono, pasakiau jai, kad ji man yra labai brangi. Kad pamilau ją kaip draugę. Nenorėjau sakyti, kad įsikliopinau į ją kaip į merginą. Buvo drovu. Tačiau kai sakiau jai, kad ji man yra labai brangi kaip draugė ir kad norėčiau pratęsti mūsų bendravimą grįžus į Vilnių, buvau visai nesutrikęs. Kalbėjau tvirtai, ramiai ir svarbiausia – nuoširdžiai. Ji labai nudžiugo, nusišypsojo man ir pasakė, kad ir ją labai džiugina pažintis su manim. Pasakė, kad mielai norėtų pratęsti su manim bendravimą Vilniuje. Tada apsikeitėm mobiliaisiais numeriais.

O diskotekoje pirmą kartą pamačiau ją ne su skautišku munduru, o apsirengusią kaip normali pana. O, Dieve, vos neišvirtau iš koto. Ji vilkėjo stilingus aptemptus marškinėlius, plėšytus džinsinius šortukus ir avėjo afigenais teniso bateliais. Be to ji buvo pasileidus savo šviesius plaukus. Anksčiau vaikščiodavo juos susirišus ir slėpdama po kepure. Tąkart diskotekoje ji atrodė tiesiog pritrenkiamai. Tada ją ir įsimylėjau. Įsimylėjau iki ausų galiukų. Tačiau pamenu mane glumino vienas dalykas.

- Koks?

- Nemokėjau šokti. Dėl to labai drovėjausi ją kviesti. Tuo labiau, kai ji buvo tokia graži. Tačiau niekų gyvų negalėjau leisti, kad ją kviestų šokti kas nors kitas. Dėl to įveikiau savo bailumą ir visgi pakviečiau ją šokiui. Šokome kelis šokius, tarp kurių buvo ir lėtas šokis. Apsikabinome ir lėtai judėjom salės viduryje. Ji labai skaniai kvepėjo.

- Nu, o tu buvai nesiprausęs, nes stovykloj buvo tik šaltas vanduo? – nusijuokė Marius.

- Nė velnio. – atsakiau šyptelėjęs. – Prieš diskoną dar ir kaip prausiaus. Ir dar prisikvėpinau „Puma“ kvepalais. Žinojau, kad man teks šokti su Rasa. Dėl to tam ruošiausi. Tai va, mes šokome lėtą šokį, sukomės ratais ir man net galva apsisuko. Pradėjau svaigti nuo jos ir mūsų šokio. Ir tada viskas įvyko savaime: net nepajutau kaip paėmiau ir ją pabučiavau. Iš pat pradžių ji man neatsakė tuo pačiu, buvo suglaudusi lūpas. Tačiau po kelių akimirkų visgi prasižiojo.

- Jūs pasilaižėt?

- Na nepavadinčiau tuo pilnu laižiaku. Greičiau bučiavomės. Bučiavomės daug. Bučiniai buvo labai malonūs. Jos lūpos tokios putlios, prisirpusios. Viską darėme it sulėtintam filme: prisiliečiau prie jos, užsimerkiau, prigludau prie jos lūpų, tada ji atsakė tuo pačiu. Žodžiu, kontroliavau visą situaciją kaip ir pridera vyrui. – pasakiau ir gurkštelėjau alaus.

- Na va, įdomi istorija, o tu sakei, kad nieko ypatinga. Argi dažnas iš mūsų susipažįsta skautų stovykloje? – tarė Marius.

Šyptelėjau ir dar kartą suvilginau lūpas alumi. Man patiko pasipasakoti Mariui. Tokiu būdu pasinėriau į sau malonius prisiminimus. Pasidarė įdomu, ką dabar veikia mano meilė. Gal skaito kokią nuobodžią knygą? O gal galvoja apie mane? Ak, ir kaip aš iškęsiu visą mėnesį jos nematydamas…