Mama ištempė pasivaikščioti po parduotuves ir apsipirkti. Sakė, jog tiek man, tiek jai reikėtų atsinaujinti. Žinoma, sutikau. Kokia panelė nenori papildyti savo rūbų garderobą? Nuvažiavome į Akropolį. Vaikščiojome po parduotuves ir beveik nekalbėjome. Visą laiką jutau, kad ji man nori kažką pasakyti, kad ištempė iš namų ne be priežasties. Tačiau mama buvo sutrikusi. Galbūt ją domina pas ką norėčiau gyventi po skyrybų? Tegul būna rami, žinoma, kad gyvensiu pas ją. Negalėčiau jos palikti tokią sunkią akimirką. Manau vyrai skyrybas išgyvena daug lengviau nei moterys. Dėl to joms reikia didesnio palaikymo. Myliu juos abu ir man labai sunku dėl jų skyrybų, tačiau negaliu persiplėšti, turiu arba pasistengti likti neutrali arba palaikyti kurią nors vieną pusę. Mama, matyt, stengiasi palenkti mane link savęs. Kvaila, bet aš jų net neklausiau dėl ko jie skiriasi. Man įdomu, net labai, tačiau bijau išgirsti tikrąją tiesą. Dėl to pati nieko neklausinėju, tiesiog laukiu kol kas nors iš jų man viską papasakos savo noru. Žinau, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. Todėl būsiu kantri ir tiesiog lauksiu.

Mama tądien atrodė išbalusi. O jos akys buvo stiklinės. Toks jausmas, kad ji verkė visą praeitą naktį. Tėvas jau kelias dienas nenakvoja pas mus. Tik rytais ar po darbo užbėga keliom akimirkom ir vėl išeina. Manau mama jį vis dar myli. Galvą guldau, kad skyrybų iniciatorius buvo tėvas. Gal ji jam pabodo? Po dvidešimties kartu nugyventų metų jis suprato, kad tai nėra jo gyvenimo moteris? Bet juk tai kvaila. Greičiausia jis turi kitą. Kitaip ir būti negali. Negi jis būtų toks neprotingas ir reikalautų skyrybų žinodamas kad po jų jo lauks vienatvė? Nemanau.

Įdomiausia yra tai, kad paskutiniu metu jie beveik nesipykdavo. Jaučiau, jog jie yra atitolę vienas nuo kito, tačiau niekad negirdėdavau jų rietenų. O vaikystėje buvo visiškai priešingai. Naktimis nemiegodavau, nes girdėdavau kaip jie riedavosi ir siūlydavo vienas kitam skyrybas. Visgi jie įveikė tuometinę krizę ir neišsiskyrė. Na o dabar tos skyrybos tarsi iš niekur nieko. Maniau, kad galbūt jie dar persigalvos, tačiau dabar esu įsitikinusi, kad ne, nes visi formalumai jau praktiškai sutvarkyti. Apmaudu, tačiau gyvenimas kartais gali būti išties žiaurus. Man gaila mamos. Gaila ir nemalonu matyti ją tokią. Ji sutrikusi, jaučia, jog gyvenimas slysta iš rankų. Juk išeina jos gyvenimo vyras. Tačiau tikiu, kad laikas užgydys visas žaizdas. Juk gyvenimas nestovi vietoje, o kabintis į jį reikia. Negalima leisti būti užvaldomam liūdesio. Ji yra stipri moteris, dėl to žinau, kad kaip sunku bebūtų, ji susitaikys su skyrybomis ir bandys gyventi toliau.

Apsipirkinėjome geras tris valandas per kurias spėjome gerokai nuvargti. Išsirinkau sau labai dailius džinsus, megztuką ir paltą, tuo tarpu mama nusipirko ryškiai žalia suknelę kuri, mano nuomone, per daug rėžia akį.

- Na ką, apsipirkome, o dabar gal einam kur prisėsim ir išgersim po pieno kokteilį? – pasiūlė ji.

Linktelėjau galva. Nuėjome į Čiliaką. Prisėdome, užsisakėme ir pradėjome laukti gėrimų.

- Tau tikriausiai labai sunku dėl mudviejų skyrybų? – paklausė mama.

- Sunkiausia suvokti kodėl. Man labai skaudu, kad jus skiriatės. Išties nelengva susitaikyti su tuo, juk visą savo gyvenimą mačiau jus kartu. O dabar, dabar kažko trūks. Nebebus taip tobula kaip buvo anksčiau. – tariau nusiminusi.