- Na jeigu nori žinoti tai skiriamės ne mano noru. Tavo tėvas rado kitą, jaunesne. Jis mane palieka dėl kitos moters.

- Taip ir galvojau, jog čia įsivėlęs romanas. Kaip jautiesi?

- Būna ir geriau. Tačiau nepergyvenk, kaip nors susitaikysiu. Jau seniai mūsų santykiai nėra tobuli. Daugelį metų nejaučiam viens kitam meilės. Tik buitis ir tu mus jungei. Taip ir maniau, kad anksčiau ar vėliau išsiskirsim. Ir štai atėjo laikas. – pasakė ji šaltai.

- Kalbi it tai būtų taip paprasta. Tarsi tie dvidešimt kartu nugyventų metų jums nieko nereiškė. Negi nemyli tėvo?

- Meilė labai sudėtingas dalykas, dukryt. Išvis kai kas net abejoja ar ji egzistuoja.

Sutrikau. Mamai nederėtų taip su manim kalbėti. Ji verčia mane nusivilti šiuo magišku jausmu.

- Tu taip kalbi tik todėl, kad nusivylei meile. Aš pavyzdžiui šventai tikiu, jog ji egzistuoja. Gyvas to pavyzdys yra mano meilė Tomui. Jis irgi mane myli. Dėl to, mamyt, nesutinku su tavim. Meilė yra, tačiau ne kiekvienas ja patiria. Reikia mokėti mylėti.

- Rasa, esi jau nemaža mergaitė, dėl to noriu su tavim kalbėti kaip su suaugusia. Taip, tu teisi, tai kas vyksta tarp jūsų su Tomu yra tiesiog neįtikėtina. Džiaugiuosi dėl tavęs. Jaunystėje visi mūsų pojūčiai patys tyriausi ir aštriausi, dėl to mėgaukis jais. Tačiau suaugusiųjų pasaulyje ne viskas taip paprasta kaip jums, paaugliams.

- Na ir kas gi pas suaugusius tokio nepaprasto? Tai, kad jie gyvena kartu? Tai, kad jie turi vaikų, kurie dar labiau juos jungia? – kalbėjau ironiškai.

- Kartais mes esame taip smarkiai atitolę nuo jausmų. Tas laukinis pasaulis ir greiti tempai, mintys kaip išlaikyti šeimą. Mes neturime laiko meilei. Dažnai mus užvaldo rutina. Mes pamirštame kaip reikia mylėti. Kartais suaugusiems trūksta tos tyros vaikiškos aistros. Tų gyvų jausmų, kurie pulsuoja kiekvieno paauglio kūne. Suaugusiųjų pojūčiai dažnai yra atbukę. Tai didžiausia mūsų problema.

- Bet gi suaugę yra patys kalti, kad jiems šitaip. Pavyzdžiui, nepamenu kada mačiau jūs einant į pasimatymą. Niekada nebuvot išvykę kur nors atostogauti. Kartu esate tik namie ir viskas. Ir kaip galima tikėtis, jog gyvenant tokį gyvenimą jis kam nors iš pusių nepabos ir ji neuždės tam tašką? Meilė nėra paprastas jausmas, kuris visą laiką lydi poras. Meilei taip pat reikia pastangų kaip ir bet kam kitam mūsų gyvenime. – su užsidegimu kalbėjau aš.

Motina šyptelėjo sutrikusi. Matyt, ji nesitikėjo, kad taip smarkiai ginsiu šį jausmą.

- Taip, iš dalies esi teisi. Iš tikrųjų seniai su tėvu nebuvome niekur išėję dviese. Tačiau tai vėlgi tik dėl to, kad sunkiai dirbame ir mūsų galvose vien tik mintys kaip išlaikyti šeimą. O darbas išvargina ir niekur nesinori eiti. Matai tik namus ir viskas.

- Mama, manau tai tik kvaili pasiteisinimai. Nesame skurdi šeima, kad taip būtų. Taip, sutinku, abu esate atsidavę darbui ir dirbate sunkiai. Dažnai matau jus grįžtant iš darbo daug vėliau nei turėčiau matyti. Tačiau jeigu būtumėt norėję puoselėti ir vystyti santykius, stengtumėtės tą daryti. O aš asmeniškai tų pastangų nepastebėjau. Nors dėl to galbūt kaltas tėvas. Jis turėjo tave kviesti į pasimatymus.   

- Dėl mūsų skyrybų yra kalta ta moteris, ta šeimų ardytoja, kuri drįso prasidėti su vedusiu vyru. – kalbėjo ji piktai.

Nenorėjau daugiau ginčytis ir diskutuoti su mama. Mūsų požiūriai yra per daug skirtingi. Kai tėvas jai pasakė apie kitą moterį, ji nusivylė meile. Visą kaltę ji verčia tai moteriai, tačiau aš manau, kad dėl skyrybų kalčiausia yra tik ji ir tėvas. Mano tėvas nėra kvailas ar paleistuvis. Jeigu tarp jų ir mamos santykiai būtų geri jis niekada neitų į kairę. Tačiau, matyt, jie buvo per daug pasinėrė į darbus ir buitį, visiškai pamiršę apie tai, kad būtent meilė suka pasaulį ratu. Jie atsibodo vienas kitam. O ta moteris galbūt tik pagreitino skyrybas. Jei tos moters nebūtų, jie ir toliau gyventų nelaimingą gyvenimą su mama kol kažkokia kita priežastis vis tiek juos išskirtų. Jie patys padėjo kryžių vienas kito santykiams nesistengdami jų puoselėti.   

Kad ir kaip ten būtų, nežinau visų faktų apie jų skyrybas. Dėl to mano nuomonė gali būti ir klaidinga. Juk tėvai man nieko nepasakoja, ką jau kalbėti apie smulkmenas. Tačiau aš ir nenoriu to žinoti. Nors ir esu jų dukra, tai ne mano reikalas. Nenoriu savęs traumuoti ir veltis į jų skyrybas. Man ir taip sunku. Tuo labiau dabar, kai ir mano paties meilės fronte ne geriausi laikai. Aš jau ne maža mergaitė, dėl to žinau, kad dauguma vedybų sužlunga. Tačiau visada norisi, kad būtent tau nereikėtų susidurti iš arti su šia tragedija. Deja gyvenimas kartais būna žiaurus. Visgi, nors jie jau greitu metu gyvens atskirai ir man teks matyti tėvą vis rečiau, mylėsiu juos abu lygiai taip pat, kaip ir mylėjau anksčiau.

Laukite tęsinio

Mama ištempė pasivaikščioti po parduotuves ir apsipirkti. Sakė, jog tiek man, tiek jai reikėtų atsinaujinti. Žinoma, sutikau. Kokia panelė nenori papildyti savo rūbų garderobą? Nuvažiavome į Akropolį. Vaikščiojome po parduotuves ir beveik nekalbėjome. Visą laiką jutau, kad ji man nori kažką pasakyti, kad ištempė iš namų ne be priežasties. Tačiau mama buvo sutrikusi. Galbūt ją domina pas ką norėčiau gyventi po skyrybų? Tegul būna rami, žinoma, kad gyvensiu pas ją. Negalėčiau jos palikti tokią sunkią akimirką. Manau vyrai skyrybas išgyvena daug lengviau nei moterys. Dėl to joms reikia didesnio palaikymo. Myliu juos abu ir man labai sunku dėl jų skyrybų, tačiau negaliu persiplėšti, turiu arba pasistengti likti neutrali arba palaikyti kurią nors vieną pusę. Mama, matyt, stengiasi palenkti mane link savęs. Kvaila, bet aš jų net neklausiau dėl ko jie skiriasi. Man įdomu, net labai, tačiau bijau išgirsti tikrąją tiesą. Dėl to pati nieko neklausinėju, tiesiog laukiu kol kas nors iš jų man viską papasakos savo noru. Žinau, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. Todėl būsiu kantri ir tiesiog lauksiu.

Mama tądien atrodė išbalusi. O jos akys buvo stiklinės. Toks jausmas, kad ji verkė visą praeitą naktį. Tėvas jau kelias dienas nenakvoja pas mus. Tik rytais ar po darbo užbėga keliom akimirkom ir vėl išeina. Manau mama jį vis dar myli. Galvą guldau, kad skyrybų iniciatorius buvo tėvas. Gal ji jam pabodo? Po dvidešimties kartu nugyventų metų jis suprato, kad tai nėra jo gyvenimo moteris? Bet juk tai kvaila. Greičiausia jis turi kitą. Kitaip ir būti negali. Negi jis būtų toks neprotingas ir reikalautų skyrybų žinodamas kad po jų jo lauks vienatvė? Nemanau.

Įdomiausia yra tai, kad paskutiniu metu jie beveik nesipykdavo. Jaučiau, jog jie yra atitolę vienas nuo kito, tačiau niekad negirdėdavau jų rietenų. O vaikystėje buvo visiškai priešingai. Naktimis nemiegodavau, nes girdėdavau kaip jie riedavosi ir siūlydavo vienas kitam skyrybas. Visgi jie įveikė tuometinę krizę ir neišsiskyrė. Na o dabar tos skyrybos tarsi iš niekur nieko. Maniau, kad galbūt jie dar persigalvos, tačiau dabar esu įsitikinusi, kad ne, nes visi formalumai jau praktiškai sutvarkyti. Apmaudu, tačiau gyvenimas kartais gali būti išties žiaurus. Man gaila mamos. Gaila ir nemalonu matyti ją tokią. Ji sutrikusi, jaučia, jog gyvenimas slysta iš rankų. Juk išeina jos gyvenimo vyras. Tačiau tikiu, kad laikas užgydys visas žaizdas. Juk gyvenimas nestovi vietoje, o kabintis į jį reikia. Negalima leisti būti užvaldomam liūdesio. Ji yra stipri moteris, dėl to žinau, kad kaip sunku bebūtų, ji susitaikys su skyrybomis ir bandys gyventi toliau.

Apsipirkinėjome geras tris valandas per kurias spėjome gerokai nuvargti. Išsirinkau sau labai dailius džinsus, megztuką ir paltą, tuo tarpu mama nusipirko ryškiai žalia suknelę kuri, mano nuomone, per daug rėžia akį.

- Na ką, apsipirkome, o dabar gal einam kur prisėsim ir išgersim po pieno kokteilį? – pasiūlė ji.

Linktelėjau galva. Nuėjome į Čiliaką. Prisėdome, užsisakėme ir pradėjome laukti gėrimų.

- Tau tikriausiai labai sunku dėl mudviejų skyrybų? – paklausė mama.

- Sunkiausia suvokti kodėl. Man labai skaudu, kad jus skiriatės. Išties nelengva susitaikyti su tuo, juk visą savo gyvenimą mačiau jus kartu. O dabar, dabar kažko trūks. Nebebus taip tobula kaip buvo anksčiau. – tariau nusiminusi.

Vėliau pradėjome kalbėti apie žemiškesnius dalykus: apie mokyklą, apie automobilius ir panašiai. Taip pat Marius man papasakojo kaip neseniai vieno tūso metu užlaužė kažkokią paną. Tą sakydamas jis tarsi didžiavosi savimi. Et, nieko jis nesupranta. Nežino kokia laimė turėti tikrą meilę. Nesuvokia, kad tik dėl meilės sukasi pasaulis. Na nieko, mes skirtingi, jis dar nori išsilakstyti, dar nėra pribrendęs rimtesniems santykiams. Tačiau tikiu, kad anksčiau ar vėliau ir į jo duris pasibels panelė meilė ir tik tada jis supras kaip aš dabar jaučiuosi. 

Ištuštinę savo bokalus, paprašėme sąskaitos ir patraukėme namo. Pakeliui jis man pasakojo nešvankius anekdotus. Keli buvo visai juokingi. Draugiškai pažvengėme. Gerai, kad jis įkalbėjo mane išeiti iš namų. Supratau, kad ilgėtis Rasos galiu visur, ne tik namie. Dėl to nereikia savęs varžyti, nereikia tupėti namie it izoliuotam kaliniui. Turiu komunikuoti, kad per šitą laiką nedegraduočiau. Juk Rasa būtinai manęs paklaus, ką nuveikiau mūsų pertraukos metu. O ką aš jai tada atsakysiu? Sėdėjau namie ir tampiau pimpalą? Na jau ne.

- Ačiū, kad nepasididžiavai. Dar susisieksim. – pasakė Marius spausdamas ranką atsisveikinimui.

- Ačiū, kad ištempei iš namų. Man to reikėjo. Iki.

Įėjęs į namus pasisveikinau su tėvais ir iškart nuėjau į savo kambarį. Nenorėjau, kad jie pajustų alaus tvaiką, sklindanti iš mano burnos. Kambaryje vaikščiojau pirmyn atgal, galvodamas apie Rasą. Kiek daug mes patyrėme per šiuos du metus. Buvo visko: džiaugsmo ir pykčių, juoko ir ašarų, tačiau, kokia nuotaika mus belydėtų, visada žinodavome, kad mylim vienas kitą. Aš ją taip gerai pažįstų, esu išanalizavęs kiekvieną jos būdo bruožą, žinau ką kiekvienas jos krustelėjimas reiškia. Mes susikalbėtumėme net be žodžių. Aš ją jaučiu savo kūnu ir protu. Ji yra mano mergaitė. Mes esam sutverti vienas kitam. Be jos negalėčiau įsivaizduoti savo tolimesnio gyvenimo. Juk mes ne tik esam įsimylėję, kartu mes esam ir labai geri draugai. Tikri draugai. Ji nieko nuo manęs neslėptų, kaip ir aš nuo jos. Galbūt būtent dėl to, kai vieną vakarą paklausiau jos, kodėl ji atrodo tokia nesava, ji man prisipažino, kad per pusseserės gimtadienį nuėjo į kairę. Man buvo piktą, aš smerkiau ją, liūdėjau dėl to, tačiau sveikos nuovokos nepraradau. Ypač, kai ji pasakė, kad mane myli. Juk alchemikas sakė: „jei žmogus suklysta kartą, atleisk jam, bet jei jis tą padarys ir antrą kartą, tada jis tą kartos visą gyvenimą“. Šiuose žodžiuose yra daug tiesos. Tikiu, kad Rasa pasimokė ir daugiau tos pačios klaidos nedarys. Juk ji negalėtų taip stipriai manęs skaudinti. Tačiau šiek tiek nusiminiau prisiminęs Marių ir jo sakytus žodžius, kad tai, jog esame pirmi vienas kitam gali sugriauti mūsų santykius. Kol esu su Rasa, aplink nieko nematau. Man gera būti su ja ir tuo metu man nereikia jokios kitos panelės. Žinoma esame žmonės, dėl to mums būdinga nuotaikų kaita, emocijų bangavimas. Kai rutina užpuola mus, ar kai susipykstame, pradedu mąstyti, kad negerai, jog kitos panelės nesu turėjęs. Visgi šios mintys retos. Tačiau aš esu aš, o kaip dėl jos? Nepastebėjau, kad ji turėtų Mariaus paleistuviškų charakterio bruožų. Be to merginos tikriausiai visai kitaip žvelgia į santykius. Jos gerbia ir tausoja šeimos židinį. Vaikinai daug dažniau nueina į kairę nei merginos.

Turiu gražią panelę, tokios kaip ji daug kas geistų. Tuo tarpu aš tesu paprastas mirtingasis, niekuo neišsiskiriantis paauglys. Nesu nei gražus, nei negražus, neturiu kažkokio ypatingo aprangos stiliaus, net nesu sportiškas kaip Marius. Įdomu ir ką ji manyje pamatė? Mama man dažnai sako, kad esu labai jausmingas, emocionalus. Galbūt ji vertina mano mokėjimą stipriai mylėti? Ji žino, kad esu pasiaukojantis, kad visada ištiesiu pagalbos ranką. Kaip ir nuolat pasirūpinsiu ja: palydėsiu namo, pasitiksiu iš mokyklos, nuvešiu kur jai reikia. Esu malonus ir paslaugus. Gal tai ją žavi? Ar kiekvienas vaikinas dėl mylimos panelės galėtų aukoti savo susikurtus planus ir patenkinti kiekvieną jos užgaidą? Hm, manau, kad taip. Nieko čia ypatingo.

Kai pabodo vaikščioti po kambarį, prisėdau ir parašiau Rasai žinutę: „Myliu tave, katyte:*“. Netrukus gavau atsakymą: „Ir aš tave:*“. Nusišypsojau ir nuėjau miegoti.

Viskas prasidėjo prieš du metus. Man tada buvo šešiolika, o jai keturiolika metų. Tėvai mane per prievartą užrašė į skautų stovyklą. Tipo aš toks nevala, blogas berniukas, man trūko drausmės. Žinai, juk kokie maištaujantys paaugliai būna šešiolikos.

- Nu nu. – sumurmėjo Marius gurkštelėjęs ką tik atnešto alaus.

- Tai va, o toj stovykloj žinok kaip žostkai buvo… Reikėdavo keltis 6 ryto, daryti mankštą, mokytis pačių nesąmoningiausių dainelių ir himnų pasaulyje. O dar tas laukinis pasaulis.. jokio karšto vandens, tulikai mediniai, smirdantys tokie. Tik įeini padaryt sunkesnio reikalo, iškart noras praeina. O aš kai grynas miesto vaikas, tai man viskas, kas ten dėjosi, buvo švelniai tariant nepriimtina. Tai ką, aš tada pradėjau maištauti. Kai stovyklos vadai trimituodavo iš pačio ryto mus keldami, padėdavau galvą po pagalve ir nesikeldavau. Atsisakydavau valgyti tų sušiktų skautiškų košių ir kitų šlykštynių, net nesiprausdavau.

- Oho. – įsiterpė jis.

- Vadai bandydavo mane sudrausminti, kartą net už prasižengimus liepė tulikus valyti. Aš aišku to nedariau. Tada jie man grasino, kad pašalins iš stovyklos, kas man būtų bene džiugiausia žinia pasaulyje. Tą jie suprato dėl to, matyt, šios minties atsisakė.

- Pala pala. O pričiom čia Rasa? Ji ką, irgi stovykloje buvo?

- Joooo. Ir kad žinotum, kaip ji ten žibėdavo. Mano Raselė buvo skaučių skautė kokių reta. Ji tenai buvo jau ne be pirmus metus. Vaikščiodavo su skautišku munduru, turėjo kelis ženkliukus, tikriausiai už kažkokius nuopelnus. Ji su dar keliais jaunaisiais skautais miegojo atskiroje palapinėje, buvusioje šalia vadų būstinės, dėl to ne iš karto ją pastebėjau.

- O pastebėjęs įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio? – šyptelėjęs tarė Marius.

- Ne ne, anaiptol. Juk gyvenam realų gyvenimą. Meilė iš pirmo žvilgsnio egzistuoja tik filmuose. Tai va, klausyk. Žodžiu, tie visi suaugę vadai prarado visas viltis, o gal šiaip jiems pabodo su manim cackintis, dėl to nusiimdami sau naštą nuo kupros, jie perdavė Rasai su manim tvarkytis. Ji kaip jaunoji skautų vadė, ar velniai žino kaip ten jos pareigos vadinas, nu tipo iš mūsų, paauglių, viršiausia. Tai va, ji turėjo su manim susitvarkyti. Pirmą kartą pamačiau ją be penkių minučių šeštą ryto. Šis laikas visam gyvenimui išliks mano mintyse. Ji įsibrovė į mano palapinę ir pati asmeniškai mane pažadino. Buvau užsimiegojęs ir šiek tiek apspangęs, dėl to neiškart supratau, kas čia dedasi. Kodėl mane žadina ne trimitai, o kažkokia gražuolė.

- Hehe, darosi įdomu. – įsiterpė Marius.

- Tai va, ji mane pažadino. Pasakė, jog šiandien aš turėsiu pravesti mankštą. Paprastai rytais tą darydavo paaugliai. Aš, žinoma, atsisakiau. O ji, įsivaizduoji, pradėjo per prievartą mane temptis iš lovos. Jos gležname kūne buvo tiek jėgos, kad ji sugebėjo mane pargriauti ant žemės. Tada ji išvertė visą patalynę ir liepė gražiai pasikloti lovą. Pamenu sakau jai: „Daune, ką darai?“, o ji man atsakė, kad nori, jog būtumėm draugais. Kad stovykla skirta ne kvailų ambicijų rodymui, o tam, kad ji stovyklos narius sujungtų į vienį. Pasakė, kad jei man čia nepatinka, tai bent turėčiau gerbti vadus ir nusistovėjusią tvarką. Aišku manęs nelabai paveikė jos žodžiai. Buvau per daug maištingo charakterio, tačiau ji pati, kaip asmenybė man įstrigo giliai. Pajutau jai pagarbą.

- Pagarbą? Kas per nesąmonė? – prunkštelėjo Marius.

- Taip taip, visų pirmą pajutau jai pagarbą, bet jau netrukus pradėjau į ją žiūrėti ir kaip į merginą. Tai žodžiu aš net nesupratau kaip, tačiau ir lovą pasiklojau, ir mankštą pravedžiau, o po to net praalkau, jog net ir skautiška košė skani buvo. Rasa nuo tos dienos visąlaik buvo šalia manęs, ką bedaryčiau, kur beeičiau, ji mane tarsi sekiojo. Tačiau kaip keista bebūtų, nejaučiau iš jos pasikėlimo. Nu žinai, tipo kažko tokio „aš viršesnė, daryk, ką tau liepiu“. Ji buvo draugiška. Su manim ji elgiesi ir maloniai, ir griežtai vienu metu. Tada net negalvojau, kad mus skiria du metai. Maniau, ji mano bendraamžė. Na ir žodžiu pradėjau aš leisti laiką stovykloj kaip ir kiti ir palaipsniui man ten net patiko. Supratau, kad pirmomis dienomis man buvo nuobodu, nes neklausydavau vadų ir nieko neveikdavau. Maniau, jog taip darydamas elgiuosi kietai, o iš tikrųjų visi į mane žiūrėjo kaip į lochą. Tačiau, kai Rasa mane sudrausmino, radau stovykloje ir kitų draugų. Man pasidarė gera ten būti.

- Na gerai gerai. O tai kaip tarp jūsų su Rasa užsimezgė pirmas kontaktas. Kada ją pabučiavai?

- Pirmas susižavėjimas ja kaip žmogum įvyko pačiom pirmom mūsų pažinties dienom. O pajutau, kad ji man patinka vieną naktį. Matai, toje stovykloje vykdavo naktiniai skautų budėjimai. Kol visi miegodavo, keli skautai turėdavo saugoti teritoriją. Tipo nuo laukinių žvėrių ir vagių, kurių ten, žinoma, nebuvo. Nu tokia kvaila tradicija. Budėdavom visąlaik pasikeisdami. Aš anksčiau maištavau, dėl to niekad nebudėdavau. Ir Rasa pamačiusi kaip vieną dieną atsikeliu ne jos raginamas, o būrio vadui grojant trimitu, priėjo prie manęs ir paklausė ar nenorėčiau palaikyti jai kompanijos naktiniam budėjime. Sakė, jog jai būtų liūdna vienai. Nu ką, aš aišku sutikau. Visgi pana kviečia.

- Ir naktinio budėjimo metu tu ją pirmąkart pabučiavai?

- Oi, ne. Tą padariau paskutinį stovyklos vakarą, kai mūsų valgyklos patalpose buvo surengta diskoteka. Tačiau to naktinio budėjimo metu aš ją labai susižavėjau. Mes sėdėjom prie vos degančio laužo, ji man pasakojo apie save, apie santykius su tėvais, apie tai, jog jai patinka būti skaute, nes tai padeda užsimiršti ir panašiai. Tada ji ėmė visko manęs klausinėti. Išsiaiškinome, kad abu esame iš Vilniaus. Tada ji man pasakė ir savo amžių. Buvau nustebęs, kad ji yra už mane jaunesnė, o ji, sakė, kad nenustebo. Tą vakarą tarp mūsų kažkas įsižiebė. Nakties prieblandoje ji buvo tokia graži it niekad. Jos žydros akys labai gražiai spindėjo lyg katės.

- Nu gerai, poezija palik poetams. Tai prie laužo tu jos neužlaužei? – stačiokiškai paklausė jis

- Neužlaužiau. Tada net nežinojau, kaip reikia elgtis su merginomis. Ji juk yra mano pirmoji. Bet man buvo labai gera su ja būti. Paklausiau jos ar ir kitą naktį galėsime budėti kartu, bet deja ji atsakė neigiamai, nes budėjimas vyksta grupelėmis po du paeiliui. Laikas su ja prabėgo labai greitai. Rodos dar tiek turėjom vienas kitam papasakoti, tačiau deja buvo atėjęs metas eiti kelias valandas nusnūsti. Taigi aš ją palydėjau iki jos palapinės ir pirmą kartą ją apkabinau. Dieve, kaip aš visas virpėjau liesdamasis prie jos kūno. O kai pajutau jos iškilumus spaudžiančius man krūtine…

- O ji tokių metų jau tuos iškilumus turėjo?

- Asile, žinoma, kad turėjo. Ir visai ne mažus. – tariau stebėdamasis jo bukumu. - Kai ji įėjo į savo palapinę, pradėjau šokinėti iš laimės. Šokinėjau it vaikas gavęs skanų saldainį. O grįžęs į savo palapinę akių taip ir nesumerkiau. Visą rytą galvojau apie ją ir apie mūsų pokalbį bei apie tą apsikabinimą. Jame buvo tiek šilumos ir meilės, daugiau nei tu tik gali įsivaizduoti. Na, žinoma, tai buvo pirmas mano artimesnis kontaktas su mergina. Galbūt dėl to viską labai sureikšminau.

- Nu gerai, o kas vyko diskone?

- Dar iki diskono labai artimai bendravome, visur vaikščiodavom kartu, kaip ir kartu valgydavom prie laužo ar stalo. Kai kas pradėjo mus vadinti saldžiąją porelę, dėl ko jaučiausi kvailai ir visus keiksnojau. Tuo tarpu Rasai toks pravardžiavimas netrukdė. Dienai ar dviem likus iki diskono, pasakiau jai, kad ji man yra labai brangi. Kad pamilau ją kaip draugę. Nenorėjau sakyti, kad įsikliopinau į ją kaip į merginą. Buvo drovu. Tačiau kai sakiau jai, kad ji man yra labai brangi kaip draugė ir kad norėčiau pratęsti mūsų bendravimą grįžus į Vilnių, buvau visai nesutrikęs. Kalbėjau tvirtai, ramiai ir svarbiausia – nuoširdžiai. Ji labai nudžiugo, nusišypsojo man ir pasakė, kad ir ją labai džiugina pažintis su manim. Pasakė, kad mielai norėtų pratęsti su manim bendravimą Vilniuje. Tada apsikeitėm mobiliaisiais numeriais.

O diskotekoje pirmą kartą pamačiau ją ne su skautišku munduru, o apsirengusią kaip normali pana. O, Dieve, vos neišvirtau iš koto. Ji vilkėjo stilingus aptemptus marškinėlius, plėšytus džinsinius šortukus ir avėjo afigenais teniso bateliais. Be to ji buvo pasileidus savo šviesius plaukus. Anksčiau vaikščiodavo juos susirišus ir slėpdama po kepure. Tąkart diskotekoje ji atrodė tiesiog pritrenkiamai. Tada ją ir įsimylėjau. Įsimylėjau iki ausų galiukų. Tačiau pamenu mane glumino vienas dalykas.

- Koks?

- Nemokėjau šokti. Dėl to labai drovėjausi ją kviesti. Tuo labiau, kai ji buvo tokia graži. Tačiau niekų gyvų negalėjau leisti, kad ją kviestų šokti kas nors kitas. Dėl to įveikiau savo bailumą ir visgi pakviečiau ją šokiui. Šokome kelis šokius, tarp kurių buvo ir lėtas šokis. Apsikabinome ir lėtai judėjom salės viduryje. Ji labai skaniai kvepėjo.

- Nu, o tu buvai nesiprausęs, nes stovykloj buvo tik šaltas vanduo? – nusijuokė Marius.

- Nė velnio. – atsakiau šyptelėjęs. – Prieš diskoną dar ir kaip prausiaus. Ir dar prisikvėpinau „Puma“ kvepalais. Žinojau, kad man teks šokti su Rasa. Dėl to tam ruošiausi. Tai va, mes šokome lėtą šokį, sukomės ratais ir man net galva apsisuko. Pradėjau svaigti nuo jos ir mūsų šokio. Ir tada viskas įvyko savaime: net nepajutau kaip paėmiau ir ją pabučiavau. Iš pat pradžių ji man neatsakė tuo pačiu, buvo suglaudusi lūpas. Tačiau po kelių akimirkų visgi prasižiojo.

- Jūs pasilaižėt?

- Na nepavadinčiau tuo pilnu laižiaku. Greičiau bučiavomės. Bučiavomės daug. Bučiniai buvo labai malonūs. Jos lūpos tokios putlios, prisirpusios. Viską darėme it sulėtintam filme: prisiliečiau prie jos, užsimerkiau, prigludau prie jos lūpų, tada ji atsakė tuo pačiu. Žodžiu, kontroliavau visą situaciją kaip ir pridera vyrui. – pasakiau ir gurkštelėjau alaus.

- Na va, įdomi istorija, o tu sakei, kad nieko ypatinga. Argi dažnas iš mūsų susipažįsta skautų stovykloje? – tarė Marius.

Šyptelėjau ir dar kartą suvilginau lūpas alumi. Man patiko pasipasakoti Mariui. Tokiu būdu pasinėriau į sau malonius prisiminimus. Pasidarė įdomu, ką dabar veikia mano meilė. Gal skaito kokią nuobodžią knygą? O gal galvoja apie mane? Ak, ir kaip aš iškęsiu visą mėnesį jos nematydamas…

- Tai ji tave paliko? – paklausė Marius.

- Ne, paprašė pertraukos. Panoro nutraukti mūsų santykius mėnesiui, kad viską galėtų apmąstyti ir pabūti su savimi.

- Oi, bet juk tai nesąmonė! Žinau aš tas pertraukas. Pameni, pasakojau apie Aistę? Prieš išsiskiriant ji manęs irgi maldavo pertraukos. Sakė, kad pasiilsėję vienas nuo kito mūsų santykiai kardinaliai pasikeis. Šūdo. Žinojau, kad viskas bus kaip ir buvo, dėl to, kad ir kaip sunku bebuvo, primygtinai pareikalavau išsiskirti.

- Mariau, tu ir pats žinai, kad mano santykiai su Rasa yra nesulyginami su tavo ir Aistės bandymu žaisti meile. Mes visgi 2 metai kaip kartu. Be to tiek ji man yra pirmoji ir vienintelė panelė gyvenime, tiek aš jai esu pats pirmas su kuriuo ji pradėjo rimtai draugauti.

- Na taip, gal tu ir teisus. Jūsų santykiai yra kur kas rimtesni ir gilesni. Bet ar tai jog vienas kitam esat „pirmieji“ nepakiš jums kojos ateityje? Galbūt tai ir yra detalė, kuri sugriaus visus meilės pamatus. Pavyzdžiui tau, Tomai, ar nebūna dienų kada pagalvoji apie kokia nors kitą panelę? Ar nebūna kad imi geisti, kad ir gatvėje sutiktos gražuolės?

Susimąsčiau.

- Kai pykdavomės, kartais pagalvodavau apie kitas merginas. Tačiau tik trumpam. Pasvėręs visus už ir prieš suprasdavau, jog Rasa – nepakartojama ir niekada negalėčiau būti laimingas su jokia kita panele.

- Oi, drauguži, niekada nesakyk niekada. Patirtis kalba mano lūpomis. Na, velniop. Ką čia mes šnekam telefonu kaip pletkų bobos. Einam vyriškai į kabaką pabazarinsim prie alaus bokalo? – pasiūlė jis.

- Ai, nenoriu žinok. Kažkaip norisi pabūti su savimi, viską apmąstyti. Keista, dar vakar ją mačiau, o jau ilgiuosi. Ar tau taip yra buvę?

- Taip, yra. Bet ne su Aiste. Su ankstesne panele, Laura. Ta šokėja, kur kažkada pasakojau. Ji beje man irgi buvo pirmoji rimta mergina. Mes gyvenome skirtingose rajonuose, be to ji šoko, o aš lankiau krepšinio treniruotes. Dėl to susitikinėdavom tik keliskart į savaitę. Labai laukdavau tų pasimatymų ir jau kitą dieną po jų, jos ilgėdavausi. Ilgesys geras dalykas. Rodo, kad žmogus tau rūpi. Tačiau negalima leisti būti užvaldomam ilgesio. O tuo labiau tau, kai padarei pertrauką. Jei jau sutikai žaisti pagal jos taisykles, tai ir laikykis tų taisyklių. Nesiilgėk, o nugyvenk šį mėnesį it gyventum be jos.

- Ai, lengva tau sakyti. Nors ir sutikau padaryti pertrauką, dėl jos, ne dėl savęs, vis tiek žinau, kad noriu būti tik su ja. Tą žinau tvirtai ir man pertraukos tam nereikia. Todėl tiesiog jos lauksiu. Lauksiu ir ilgėsiuos.

- Oi, nu ir ką tą bobą iš tavęs padarė. Visišką skystaklynį.

- Pagarbiau, Mariau.

- Nu gerai, sorry. Davai rimtai einam į kabaką. Pabūsiu su tavim šią sunkią akimirką. Be to mano sąskaita tuoj pasibaigs. Davai, eime, nestumk.

Šiek tiek padvejojęs nusprendžiau nusileisti. Namie liūdna, į galvą lenda blogos mintys, pavyzdžiui, kad ji nori pertraukos, kad galėtų užmegzti romaną su man nežinomu vaikinų iš jos puskės tūso. Man reikia šiek tiek prasiblaškyti. Pažadėjau Rasai, kad lauksiu jos. Pažadą tesėsiu. Tikriausiai nieko blogo nenutiks, jei nueisiu su kaimynu alaus. O ir įkaušusiam gal lengviau ant širdies pasidarys. Be to jaučiausi nesmagiai savo kambaryje, kuriame visur aplink jos ir mūsų bendros nuotraukos bei įvairiausios smulkios dovanėlės, kurias jį man dovanodavo visokių švenčių progą.

Susitikome su Mariumi prie jo laiptinės. Jis stipriai paspaudė mano ranką plačiai šypsodamasis.

- Atrodai apgailėtinai. – pasakė jis linksmai.

- Apgailėtinai ir jaučiuosi. – atsakiau jam.

Jo geras ūpas šiek tiek pakėlė man nuotaiką. Tapau linksmesnis ir dėl to džiaugiausi. Su Mariumi nesam patys geriausi draugai, kokie buvome ankstyvoje vaikystėje, kai kartu žaisdavom smėlio dėžėje. Vėliau jis ėmė intensyviai žaisti krepšinį, be mokyklos ir treniruočių daugiau nieko nematė, tad mes atitolome ir tik neseniai, po to, kai jis paliko savo merginą, artimiau susidraugavome. Marius yra linksmų plaučių vaikinas, mėgsta skaldyti įvairiausius bajerius. Su juo yra gera būti, nes jis, rodos, tik ir sutvertas visus linksminti ir kelti nuotaiką. To nepasakytum iš jo išvaizdos. Jis yra aukštas šiek tiek stambus vaikinas rudų plaukų ir raumeningų rankų. Jei jis persirengtų forsu, gatvėje bijočiau jį sutikti.

Atėję į barą atsisėdome prie kampinio staliuko ir laukėme kol prie mūsų prieis padavėja.

- Ką žadi veikti visam mėnesiui atgavęs laisvę? – paklausė jis.

- Oi, visiškai nieko. Galbūt pradėsiu daryti namų darbus. Dvylikta klasė visgi.

- Na, matai kiek daug naudos yra, kai esi be bobos. Net ir mokslai parūpo. Aš va irgi paskutiniu metu prie knygos prisėdu. Merginos tik laiką atima. Daugiau jokios naudos iš jų.

- Oi, kalbi taip tik todėl, kad nesi mylėjęs.

- Sakai, mylėjęs. O kas gi yra ta išganingoji meilė? – paklausė manęs susidomėjęs.

Pradėjau galvoti, ką galėčiau jam atsakyti. Juk tai taip sunku nusakyti žodžiais.

- Kai žinai, jog esi mylimas ir visuomet laukiamas. Kai gali paaukoti viską dėl mylimo žmogaus, nes esi įsitikinęs, jog jis padarys dėl tavęs tą patį. Kai bučiuojiesi ir tą akimirką pranyksta visas pasaulis. Kai žiūri mylimam žmogui į jo šiltas akis ir akimirkai sustoja laikas. – tariau ir giliau įkvėpiau.

Marius pradėjo juoktis. Negi nusišnekėjau?

- Tomai, o tu talentingas! Siūlyčiau tau pradėti kurti eiles. Būtum antroji Salomėja Neris. Po mirties išgarsėtum ir mūsų anūkai galėtų užkimšti savo jaunas smegenis tavo krušliavom.

- Eik šikt. – tariau susigėdęs.

Prie mūsų priėjo padavėja.

- Man pusė litro Švyturio Ekstros. – pasakiau.

Padavėja užsirašė ir pažiūrėjo į Marių.

- O man litrą degtinės. – tarė jis linksmai ir stebėjo kaip kuriam laikui padavėja sumišo. – Ne ne, juokauju. Atneškit ir man to paties. Ir jei turite dvi gražias merginas, galite irgi atnešti.

Padavėja nusišypsojo, o aš susimąsčiau ar tą ji darė iš mandagumo ar natūraliai.

- Tomai, žinai ką aš pagalvojau? O gi, kad tu nesi man pasakojęs kaip susipažinai su Rasa.

Šyptelėjau. Galvon plūstelėjo malonūs prisiminimai.

- Tikrai? Kad žinok mūsų istorija nėra kažkuo ypatinga… – pradėjau išsisukinėti.

- Na jau. Kiekvienos poros susipažinimo istorija yra kažkuo ypatinga. Papasakok, man baisiai įdomu. – tarė jis ranka parėmęs smakrą.

Tomas nesupranta manęs. Jo nuomone, pertrauka ne išeitis. Tačiau jis nesuvokia kaip aš dabar jaučiuosi. Mano gyvenime tiek daug permainų ir naujų atradimų. Jau du metus esu su juo. Manau, tai labai daug. Per tiek laiko labai gerai pažinome vienas kitą ir jis tapo man neapsakomai brangus. Aš jį dievinu kaip žmogų. Jis yra nepakartojamas. Dėl manęs pasiryžęs aukotis ir visa kita. Tačiau mūsų santykiai paskutiniu metu nėra tobuli, tokie, kokie buvo anksčiau. Ir man dėl to labai skaudu. Skaudžiausia, kad dėl to esu kalčiausia aš. Po tėvų skyrybų nusivyliau meile. Man buvo šokas sužinojus, kad po dvidešimties kartu nugyventų metų jie nusprendė nutraukti visus ryšius. Jie šitiek laiko buvo kartu, džiaugėsi gyvenimu, o dabar jie bendrauja it būtų svetimi, lyg juos niekas nebūtų sieję. Jie dažnai vienas kitam prisipažindavo meile ir panašiai. O kur dabar viskas dingo? Negi ta meilė taip ėmė ir išgaravo? O gal meilės išvis nėra? Gal daugelis žmonių painioja meilę su prisirišimu? Gal meilės terminas tiesiog išgalvotas romantikų?

Ar aš myliu Tomą? Taip, jis man labai brangus, aš jį myliu kaip draugą. Jis nuo pat mano ankstyvosios paauglystes buvo su manimi, jis yra tas vaikinas su kuriuo pirmą kartą pasimylėjau. Tačiau dabar mūsų santykius ištiko rimta krizė. Mes pasidarėme irzlesni vienas kito atžvilgiu. Pradedame pyktis dėl menkiausios smulkmenos. Juk visa tai negali ilgiau tęstis. Reikia priimti kažkokius sprendimus, kad viso to išvengti. O jis to nesupranta. Mano, kad viskas susitvarkys savaime nieko nedarant. Bet juk taip nebūna! Pertrauka yra vienintelė išeitis mums iš naujo atrasti vienas kitą. Ir aš tikiu, kad mes sugebėsime tą padaryti.

Aš jį pateisinu, žinau, kodėl jis nenori pertraukos. Dėl to vėlgi kalčiausia esu tik aš. Išdaviau jį su kitu vaikinu. Kaip galėjau sau tai leisti? Tiesiog protu nesuvokiama. Šlykščiausia, kad po išdavystės karts nuo karto pagalvoju apie tą vaikiną. Jis toks komunikabilus, švelnus, o dar koks gražuolis! Jam yra devyniolika, atrodo labai subrendęs ir visko matęs gyvenime. Jis yra blogiukas, tačiau tokiais vaikinais visada žavėjausi. Jis yra visiška Tomo priešingybė. Mes apsikeitėme telefono numeriais. Kvaila, bet man yra smalsu, kodėl jis taip ir neparašė po mano pusseserės gimtadienio. Galbūt aš jam buvau tik pramoga? Geriau jau taip ir būtų. Nenorėčiau jo įsimylėti taip įskaudindama Tomą. Jis nevertas dar labiau kentėti. Ir… ir aš jį myliu. Nesuprantu, kas man yra. Galbūt man depresija? Kažkokia vidinė krizė, kuri sujaukia visus jausmus. Kodėl myliu vieną, o kito geidžiu? Kas man pasidarė?

Pažintis su Andriumi įvyko taip netikėtai. Jis yra mano pusseserės kaimynas. Į jos gimtadienį turėjom vykti kartu su Tomu, tačiau susipykome ir dėl to važiavau viena. Man buvo liūdna, tačiau kartu ir labai pikta ant jo, dėl to norėjau pilnai atitrukti. Iš nevilties net nusipirkau brendžio su kola, nors paprastai negeriu. Kai atėjau į pusseserės namus, Andrius iškart patraukė mano dėmesį: aukštas, raumeningas, išvaizdus brunetas su labai išraiškingom žaliom akim. O jo balso tembras: toks vyriškas, bet kartu ir švelnus. Jis pasisveikino su manimi ir plačiai nusišypsojo. Paskendau jo šypsenoje. Tačiau pačioje pradžioje žavėjausi juo tik mintimis, žinojau, kad turiu vaikiną ir dėl to norėjau, kad tas susižavėjimas ir liktų tik nekaltu susižavėjimu. Bet problema buvo ta, jog ir aš jam kritau į akį. Viso gimtadienio metu jis mane kabino, o man buvo sunku atsilaikyti. Aš jam kartojau, kad turiu vaikiną, o jis teigė, kad vaikinas ne siena – galima pastumti. Jis toks naglas ir drąsus, tačiau tai mane sužavėjo. Kartu gėrėme, šokome, kalbėjomės. Jis gali bendrauti įvairiomis temomis – labai apsiskaitęs ir protingas vyrukas. Taigi kol buvau blaiva laikiausi atstumo, tačiau kai apgirtau, visiškai praradau sveiką nuovoką ir leidau jam daryti su manim ką nori. O jis rankų sudėjęs tikrai nebuvo. Kaip jis godžiai mane glamonėjo, kaip bučiavo net sunku apsakyti. Tomas niekad su tokia jėga ir geidulingumu nebuvo manęs lietęs. Alkoholis ir jis mane veikė, man lengvai sukosi galva. Jei ne mano pusseserė mes tikriausiai būtumėm nuėję iki pat galo. Tačiau ji mane sudrausmino primindama, kad turiu vaikiną. Ačiū jai, nes kai Andrius mane lietė, buvau viską pamiršusi. Kai nesutikau su juo mylėtis, jis nesutriko. Pasakė, kad viską puikiai supranta ir kad kvaila būtų reikalauti sekso per pirmą susitikimą. Tada jis pasakė kad įsimylėjo mane iš pirmo žvilgsnio, kad tokia merginą kaip aš jis kasdien maudytų šampano vonioje, dovanotų gėles, neštų pusryčius į lovą. Komplimentus ir meilius žodelius sakyti jis tikrai mokėjo. Jo iškalbumo reiktų pavydėti daugeliui vaikinų. Jis manęs neklausinėjo jokių detalių apie Tomą: nei kiek mes laiko kartu, nei ką jam jaučiu, nei kodėl jo tada nebuvo. Bet ir labai gerai, kad jis to nedarė, nes būčiau dar kvailiau jautusis prieš jį ir savo vaikiną.

Bijojau, kad Tomas anksčiau ar vėliau sužinos, ką pridirbau, dėl to pati jam viską pasakiau. Žinoma jis labai supyko. Jam buvo neapsakomai skaudu. Tąkart mes susipykom. Dvi dienas atsiprašinėjau jo žinutėmis ir kitais būdais kol pagaliau jis man atleido. Tačiau šis įvykis buvo dar didesnis kirvis mūsų santykiams, kurie tuo metu ir taip nebuvo idealūs. Nuo to laiko Tomas prarado visišką pasitikėjimą manimi: kai tik kokią dieną nebūdavom kartu visada paskambindavo, paklausdavo ką veikiu, su kuo esu. Nežinau ar net pasibaigus pertraukai jis dar galės manimi pasitikėti. Juk aš jam gerokai pašikau. Keisčiausia, kad jis manęs daug neklausinėjo apie Andrių. O juk jis iš prigimties yra labai smalsus. Matyt, jam tai buvo labai stiprus smūgis, dėl to jis bijojo, kad aš jam pasakysiu, jog su juo mylėjausi. Numatydama tą iškart jam prisipažinau, kad nieko rimto tarp manęs ir Andriaus nebuvo. Nežinau ar jis patikėjo. Tikiuosi, kad taip.  

Ko verta mano meilė jam, jeigu sugebėjau jį išduoti? Kai guodžiausi savo geriausiai draugei, ji mane ramino, sakė, kad visi mes darome klaidas. Kad aistra ir susižavėjimas yra tik žmogaus gyvuliški instinktai, o meilė yra daug aukščiau. Tai ne tik fizinis potraukis, tai kur kas rimčiau. Meilė – tai dvasinis ryšys, kuris sujungia du žmonės į vieną. Su Tomu būtent taip ir jaučiuosi, it būtumėm viena būtybė. Aš ji jaučiu net kai jis nesako nė žodžio, suprantu, kai jam yra bloga net kai jis meluoja ir sako priešingai. Mes perdaug gerai pažįstame vienas kitą, kad galėtumėm ką nors nuslėpti.

Draugystės su Tomu metu turėjau kelis kitus gerbėjus, tačiau jie man nepatiko. Mačiau tik Tomą ir aplinkui daugiau niekas neegzistavo. Kol mūsų santykiai buvo tobuli, jaučiausi laimingiausia mergina pasaulyje. Tačiau tik atsirado pykčiai, iškart prasidėjo nesąmonės. Kai bandau įsivaizduoti ką jausčiau jei jis mane išduotų, pradedu savęs nekęsti. Juk aš jam negalėčiau atleisti išdavystės. Užsidaryčiau namie ir verkčiau per dienas. Man būtų labai skaudu. Neatleisčiau jam. Bet jis man atleido. Sugebėjo susitaikyti su tuo ir skaudančia širdimi pasakė, kad nebepyksta. Kaip stipriai jis mane myli. Ir aš esu be galo laiminga dėl to. Ne kiekvienai pavyksta patirti meilę, dėl to man labai pasisekė. Taigi turiu kaip nors susitvarkyti savo gyvenimą, įveikti depresiją ir pertraukai pasibaigus grįžti pas jį bei toliau džiaugtis gyvenimu.

Sėdėjome susikabinę už rankų ir nenorėjome vienas kito paleisti. Mano galvoje ūžte ūžė geriausi mūsų santykių prisiminimai: kaip susipažinome, kaip pirmąkart pasimylėjome, kaip pirmąkart pasakiau jai, kad myliu, o ji atsakė tuo pačiu. O dabar, dabar viskas tarsi nutrūksta. Ji nori padaryti pertrauką.  Kam to reikia? Ar tai ką nors duos? Ar tik nebandom bėgti nuo to, kas neišvengiama? Dievas žino, aš ją myliu. Vis dar. Nesvarbu, kad ji man buvo neištikima, kaip ir nesvarbu, jog paskutiniu metu su ją mylėdamasis galvodavau apie kitas merginas. Na ir kas?

Taip, galbūt nusibodom vienas kitam. Juk du metai tai ne du mėnesiai. Per šitiek laiko spėjom gerai vienas kitą pažinti. Susipažinti ne tik su teigiamom, tačiau ir su neigiamom savybėm. Tačiau aš ją myliu tokią, kokia ji yra. Myliu ją visokią: linksmą, liūdną, piktą, meilią, frigidišką ar kokia ji bebūtų.

- Ar nemanai, kad jei padarysime pertrauką, tai tik dar labiau mus atitolins? Galbūt problemą reiktų spręsti kitaip, nesiimant tokių drastiškų priemonių? – paklausiau šiek tiek virpėdamas.

- Ką siūlai? – paklausė pažiūrėjusi man į akis.

- Nuvažiuokime kurį vakarą prie ežero, pasivaikščiokim naktį po kapines, nueikim į patį nuobodžiausią filmą pasaulyje ir vaidinkim, kad jį žiūrime. Mums reikia vėl atnaujinti beprotiškiausius mūsų pasimatymus, į kuriuos eidavom santykių pradžioje. Mums reikia tos pačios ugnelės, aistros su kurią bučiuodavom viens kitą. Rasa, paklausyk, pertrauka – ne išeitis. Darydami pauzę mūsų santykiuose ir atiduodami viens kitam visišką gyvenimo laisvę tik stumsime mūsų santykius į prarają. Tu sakai, jog pertraukos metu būtų galima viską apmąstyti, prisiminti kas buvo gero, o kas blogo. Pasverti visus už ir prieš bei pabandyti pažiūrėti kaip jausimės nematydami vienas kito. Nesutinku su tavim. Pajutę didesnę laisvę pradėsim vaikščioti į skirtingus tūsus, pažindintis su kitais žmonėmis, aš pradėsiu labiau gerti, nes nesijausiu prieš nieką atsakingas. Mūsų santykiai ims byrėti.

- Tomai, kalbi it siūlyčiau nesimatyti metus. Juk kalbu vos apie mėnesį. Negi manai, kad mūsų draugystė tokia nieko verta, kad negalėtų atlaikyti šio trumpo išbandymo?

- Ji atlaikys šį išbandymą. Žinoma, kad atlaikys. Bet…. įdomu kas bus po to. Rasa, pasakyk atvirai, ar tu tam bernui ką nors jauti? Ar dėl jo prašai pertraukos? Nori įsitikinti, kas tau svarbesnis?

- Meluosiu sakydama, kad jis čia niekuo dėtas. Jaučiuosi šūdinai prieš tave taip negražiai pasielgdama. Tačiau tam turėjo įtakos alkoholis. Kvaila, bet tai tiesa. Juk žinai, kad paprastai negeriu. Bet per puskės gimšą kažkaip išėjo padauginti. Ir tada lyg iš niekur nieko atsirado jis. Toks paslaugus, komunikabilus ir visą kitą. Atleisk, neturėčiau viso šito tau pasakoti, tačiau noriu būti su tavim atvira. Esi man ne tik brangus kaip vaikinas, tačiau galbūt daug brangesnis esi man kaip tikras draugas, kurio, tokio kaip tu, gyvenime nesu turėjusi. Tu esi stebuklas, Tomai, aš tave myliu. Tikriausiai myliu. Aš pasimetusi. Paskutiniu metu tiek daug permainų mano gyvenime: tėvų skyrybos, ėjimas į kitą mokyklą, pykčiai su tavim ir… ir tasai vaikinas.

Nutilau. Mintyse galvojau ką jai atsakyti, kad neįžeisčiau. Manęs nepaveikė jos žodžiai. Aš niršau. Labai niršau. Iš visų jos pasakytų žodžių girdėjau tik tuos, kurių pagalba ji apibūdino tą lochą su kuriuo mane išdavė. Ji sako, kad su juo nesimylėjo, tačiau aš ja netikiu. Jie tik pasiglamžė ir viskas – per daug gražu, kad būtų tiesa. Tame gimtadienyje buvo mano senas pažįstamas. Jis man papasakojo daug pikantiškesnių dalykėlių nei pasakojo Rasa. Aš ją netikiu. Tačiau to jai nesakau. Nenoriu dar labiau dergti mūsų santykių. Ji nežino, kad turiu informacijos šaltinį, kuris man nušvietė visą tiesą kas tą vakarą dėjosi.

Visgi ne tik Rasa buvo kalta dėl to, kas įvyko. Kelias dienas prieš tai mes siaubingai susipykom ir pasakėm, jog nenorim vienas kito matyti. Šis kivirčas labai priminė piktą skyrybų sceną kartais rodoma filmuose. Ir tas kelias dienas net sms‘o viens kitam neparašėme. Matyt, Rasai trūko visa kantrybė ir dėl to per savo puskės gimtadienį ji norėjo pilnai atsipalaiduoti. Ji negeria, tačiau tąkart prisigėrė. Žinoma visada galima rasti pasiteisinimų. Aš anaiptol nenoriu jos pateisinti, tačiau žinau, kad ne tik ji čia kalčiausia. Juk į tą gimtadienį turėjome eiti kartu. Tada nieko blogo nebūtų nutikę. Mes visad vaikštome kartu. Anksčiau niekas iš draugų negalėtų pasakyti, kad mus įmanoma išskirti. Bet… štai prisidirbome.

- Rasa, mano nuomone pertraukos klausimu jau žinai. Aš tam nepritariu. Man tai atrodo šiek tiek kvaila ir mažvaikiška. Mums ne keturiolika, kad bandytumėm kovoti su problemomis bandydami jas užmiršti kitų žmonių draugijoje. Tačiau aš gerbiu tave ir myliu. Kad ir kas buvo, vis dar esi mano mergaite. Mano mylima Raselė be kurios neįsivaizduočiau savo tolimesnio gyvenimo. Jei tu manai, kad nėra kitų būdų mums vėl iš naujo atrasti vienas kitą, tuomet šaunu. Darom pertrauka. Bet noriu, kad žinotum, jog visą šį mėnesį neisiu iš namų. Sėdėsiu užsidaręs ir tavęs lauksiu. Lauksiu kol vėl galėsim būti kartu. Man bus liūdna, bus nuobodu, tačiau dėl tavęs viską iškęsiu. Nes esi man svarbi. Svarbesnė už mane patį. Dėl tavęs galėčiau gyvybę paaukoti, tai ką jau čia kalbėti apie vieno mėnesio laukimą. Tačiau įsidėmėk mano žodžius – pertrauka nėra išeitis.

Po šių žodžių Rasa tvirčiau sugriebė mano rankas. Jos akys tapo ašarotos. Matyt, jai patiko tai, ką pasakiau. Visgi jos žvilgsnyje kažko trūko. Ji žiūrėjo į mane it į draugą, tėvą, giminaitį, bet ne taip kaip žiūrėtų į mylimą vaikiną. Jutau tą ir visa savo esybe bandžiau įsivaizduoti, ką ji šiuo metu galvoja.

- Ačiū, Tomai. Ačiū, kad supranti, jog man to reikia. Patikėk, labai tai vertinu, labai. – tarė ji.

Nežinojau ką jai atsakyti – pritrūko žodžių. Dėl to ją pabučiavau. Keista, bučiavomės kaip įsimylėjėliai, nors abu žinojom, kad po šio bučinio ilgai nesimatysim. Man buvo gera liesti jos lūpas savosiomis. Tą svaigią akimirką trumpam užsimiršau. Pamiršau viską dėl ko pykomės. Tiesiog atsidaviau geismui ir jis pulsavo visu mano kūnu. Ak, kaip norėjau kuo ilgiau užtęsti šią malonią akimirką. Kaip gera būtų bučiuotis visą amžinybę. Galbūt aš skystas, o gal tiesiog romantikas, tačiau kaip ten bebūtų nenorėjau jos paleisti. Žodžiais neįmanoma apsakyti kokia ji man brangi. Rasa pirma ir vienintelė mano gyvenimo moteris. Kiek daug ateities planų esu prisigalvojęs. Tuose planuose pagrindinį vaidmenį vaidino būtent ji. Dėl to siaubingai bijau, kad galiu jos netekti.

- Aš tave myliu. Rasa, būk protinga. Neprašau tavęs nieko kito tik būti protingai. Neliepsiu tau su juo daugiau nesusitikti, kaip ir neliepsiu šios pertraukos metu būti man ištikimai. Žinoma skaudu, bet sakau tau tai, nes noriu, kad būtum laiminga. Laiminga net jei ta laimė nėra su manimi. Perdaug prisirišau prie tavęs, dėl to man bus sunku. Tačiau apie mane negalvok. Galvok tik apie save. Ir nepergyvenk dėl savo tėvų skyrybų. Žinok, pasaulis nėra tobulas. Jame visko nutinka, ypač suaugusiųjų gyvenime. Juk suaugusiuosius sieja ne tik jausmai tačiau ir buitis. Jie susiduria su daug didesnėmis gyvenimiškomis problemomis nei susiduriam mes, paaugliai.

- Taip, tavo tiesa. Ech, nenoriu suaugti. – tarė ji vangiai nusišypsojusi.

- Patikėk, aš irgi. Man dabar taip gera.

Nemelavau jai, iš tikrųjų man buvo neapsakomai gera sėdėti su ja ant suoliuko susikabinus. Šią svajingą akimirką galėčiau drąsiai pasakyti – meilė yra. Ir dar drąsiau pasakyčiau – meilė nėra skausmas. Meilė verčia žmogų tobulėti, aukotis dėl mylimojo, jį suprasti ir užjausti. Visgi sveikos nuovokos nepraradau. Neprarado ir Rasa, būtent dėl to ji ir prašo pertraukos. Paskutiniais mėnesiais mūsų santykiai per daug banguoja: vieną dieną mylim vienas kitą, o jau sekančią pykstamės it būtumėm didžiausi priešai. O taip nesielgiama. Santykiuose tokių bangavimų negali būti. Ir nenoriu, kad mūsų santykiai tokie būtų. Noriu darnos. Galbūt dėl šios priežasties šiek tiek per greitai pasidaviau jos prašymui daryti pertrauką. Juk paprastai mūsų santykiuose dominuoju aš. Visada kovoju už savo tiesą ir mane sunku perkalbėti. Tačiau dabar nebuvo prasmės. Galbūt kažkur širdies kertelėj žinojau ir aš, jog pauzė mums reikalinga. Tam, kad viskas susidėliotų į savo vietas. Tam, kad vėl susiėję daugiau nesipyktumėm. Ech, jeigu ne tas jos nuotykis su vaikinu.. tada būčiau daug ramesnis. Tačiau dabar tai man nedavė ramybės. Man būtų neįsivaizduojamai skaudu jei sužinočiau apie jų romaną. O dar skaudžiau jei Rasa pas jį nueitų. Tada galėčiau galvoti net apie savižudybę. Tikrai taip. Ji man tokia brangi.

- Tai ką? – tariau pažvelgęs jai į akis. – Tipo viskas?

- Tomai, nesakyk taip. Ne viskas. – tarė ji prisiglaudusi prie manęs. Jutau ją savo kūnu, mane užliejo pasitenkinimo banga. – Tik pertrauka. Mažytis tarpas mūsų santykiuose. Nė nemanau tavęs palikti. Būk ramus. Tiesiog noriu šiek tiek pailsėti. Pabūti su savimi. Pabūsi ir tu su savimi. Manau tai mums bus tik į naudą. Tikiu, jog mūsų santykiai pagerės.

Ak, kaip norėčiau ir aš tuo tikėti. Na, turiu dar visą mėnesį. Per tiek laiko manau spėsiu patikėti ne vieną kartą.

Dar po kelių akimirkų pakilome nuo suoliuko. Vėl pasibučiavome. Bučinys buvo lėtas ir vėsus. Ji moka neapsakomai gerai bučiuotis. Bjauru net pagalvoti, jog kažkam kitam teko prisiliesti prie jos lūpų. O gal ne tik lūpų.

- Kai man bus liūdna, ar galėsiu tau parašyti žinutę? – paklausiau nedrąsiai.

Rasa šiek tiek suabejojo, matyt, bandydama svarstyti ar pertraukų metu tai priimtina ir atsakė:

- Žinoma. Lauksiu tavo žinučių. – nusišypsojo ji. Atsakiau jai atgaliniu šypsniu.   

Pradėjau ją lydėti iki namų. Eiti teko apie penkias minutes, tačiau laikas žaibiškai prabėgo. Bandžiau kaip įmanoma labiau užtęsti šį ėjimo procesą, tačiau prieš nevaržomą laiko tėkmę buvau bejėgis. Ėjome iki jos kaip įprastai susikabinę už rankyčių. Mūsų veiduose nesimatė liūdesio, gal tik šioks toks susimąstymas, dėl to praeiviai vangiai suprastų, jog ką tik savo santykiams davėme iššūkį. Pirmąjį iššūkį per visą mūsų draugystę.

- Lik sveikas. Pasiilgsiu tavęs. – tarė Rasa, kai atsidūrėme prie jos namo durų.

- Aš tavęs labiau. – pasakiau tvirtai. Bandžiau susitvardyti, tačiau po kelių akimirkų ašarėlė nuriedėjo ir mano skruostu. Rasa savo piršteliu ją nubraukė nuo mano veido. Šyptelėjau jai. – Tu nuostabi. Myliu tave tokia. Būk ir toliau tokia.

- Iki, Tomai. – nurėžė ji.

- Iki, Rasa.

Ji dingo paskendusi savo namo laiptinėje, o aš dar kurį laiką stovėjau nejudėdamas ir bandydamas atgaminti kas ką tik įvyko. Pro akis prabėgo visas mūsų pokalbis.

- Man tavęs truks. – pasakiau stovėdamas vienas.